***

Dabar nežinau, kas pirma atsirado mano galvoje: mintis, kad savo perrašomą knygą „Prieš aušrą“ dedikuosiu Edmundui Frėjui, ar Algimanto Mackaus eilėraščio „Daina apie kaimo Hefaistą“ strofa. Buvo šmėkštelėję beveik penkeri metai nuo bičiulio mirties. Toje jautrioje plotmėje laikas buvo praradęs apskaičiuojamus rėmus. Trūkstant pokalbių su Edmundu, kaip ir su keliais kitais kiek vėliau, bet vis tiek labai per anksti išėjusiais begalinio kūrybingumo draugais – filosofu ir eseistu Leonidu Donskiu ir architektu Algimantu Kanču, iš atminties neišsitrynė praeityje bendruose pokalbiuose rutuliotos mintys, jų sankirtos, išsiskyrimai, apsigręžimai „taip, bet“ ritualais.

Sugrįžimas prie akademinėje jaunystėje parašytos knygos, kurios forma ir praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžios leidybos rykai draskė akis, turinio reiškė negalėjimą palikti ramybėje pasaulėžiūrai ir širdžiai brangaus, bet nepabaigto kūrinio. Bet kartu tai buvo XIX amžiaus lietuvių dailės ir visuomenės gyvenimui skirta knyga, kurios siužetas vėlyvajame sovietmetyje buvo dažnų, ilgų ir svaiginančiai karštų pokalbių su Edmundu tema. Kaip Simono Daukanto laikais pro nelaisvės sieną kalėsi su menu maišyti išsivadavimo siekiai, taip ir XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje iš tautinių svajonių ir asmeninių lūkesčių žiebėsi prasmingos veiklos sumanymai.

Edmundas Frėjus. Amazonė. / A. Baltėno nuotr.

Vaizduotės laisvė ir labai stipri valia iki visų išgalių ribos bandyti tą laisvę įgyvendinti kūrinyje visada buvo Frėjaus egzistencinės programos dalis. Sutardavome, kad pats prasmingiausias kūrinys yra žmogaus gyvenimas, kuris, kitaip nei grybas, nedygsta tik dėl miško ir lietaus. Nors neneigtina tokios nuostatos priešgina, tačiau tik šopenhaueriška valia kūrybiškai gyventi galėjo paaiškinti, iš kur Frėjus sėmėsi tiek jėgos. Be sunkiasvorių replių ir kūjų kalvėje, jis dar rasdavo energijos atsargų kilnoti svarmenis ir boksuotis su kriauše švariojoje savo kalvės dalyje. Jo kūnas jam nebuvo praradęs kūrinio savybių, kurias reikėjo daboti, kalti, lavinti, palaikyti. Ir kai nenumaldomas laikas ėmė pernelyg rodyti erozijos ir rūdžių žymes, jis kala iš geležies savo didžiąją vyro skulptūrą, su šypsena komentuodamas draugams ir atsitiktiniams lankytojams tirpstančio mačo lemtį. Jis žaidė negiliai slepiamomis metaforomis, improvizuodamas skulptūros aksesuarais (su sparnais ar be jų?), priklausomai nuo bendros parodos poteksčių. Jis pats tarsi pravardes keitė didžiosios vyro skulptūros pavadinimą, kartu ir kitiems kritikams netrukdydamas krikštyti šio kūrinio skirtingais vardais: menotyrininkei Sigitai Aleksandravičiūtei tai – „Adomas“, keliems kitiems jau kitu vardu šaukiamas.

***

Kartais kalbėdavome apie žvaigždes, apie Algio Uždavinio Rytų hermetikai skirtas knygas ir apie lemtingus sutapimus. Ėjo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio mėnesiai. Visi gyvenome savo darbais, viltimis, iliuzijomis, projektais, rūpesčiais, amžinai neišsipildančiomis vasaros svajonėmis. Tada sustojo Edmundo širdis. Po to, kai pelenai išsisklaidė virš Baltijos bangų, parašiau žurnalui „Miesto IQ“.

Birželio 28 dieną laikrodis jam išmušė šešiasdešimtą gimtadienį. Į metus, į dienas ir į valandas jis žiūrėjo taip pat rimtai, kaip į plieną. Kaip pašėlęs dirbo visą gyvenimą, bet ypač paskutiniais metais. Tartum senovės romėnas žvelgė į paukščius, kaldamas meno kūrinį iš paskutiniųjų savo gyvenimo valandų. Liepos 17 dieną turėjo būti atidaryta eilinė Edmundo Frėjaus – visų galų meistro, menininko, skulptoriaus ir piešėjo – paroda Palangoje... Jo didelė širdis sustojo išvakarėse, o paskutinįjį vasaros penktadienį buvo įvykdyta jo valia – pelenų debesiu ištirpti Baltijos bangose.

Ilgus dešimtmečius, kai paveikslai bėgo nuo molbertų ir nuo šviežio tinko skliautų, kai dūlėjo skulptūros kanonai, o postamentai virto menu be skulptūrų ir be formos apskritai, kai meno kūriniai tapdavo pinigų investicijomis arba, priešingai, protesto įrankiais, Edmundas Frėjus žvalgėsi po pasaulį, skaitė geras knygas, ginčijosi su radijo kalbėtojais ir klausytojais, žiūrėjo gerą kiną ir bandė gražiai padaryti daiktus: graviravo ir lipdė medalius, fotografavo, aštriai drožė pieštukus ir mikliai juos naudojo, bet svarbiausia – liko prisirišęs prie geležies. Geležies gabalas jam visada buvo it tikrovės fragmentas, jei ne žmogaus prigimties atspindys.

Magija: E.Frėjaus dirbtuvių sienos tapo sudėtingo kūrybos proceso, metalo ir ugnies jungties virsmo meno kūriniais liudininkėmis. / A. Baltėno nuotr.

Galėčiau ieškoti kitų žodžių ir kitokių metaforų, bet dešimčiai metų prabėgus tenka tiktai patvirtinti, jog niekas nepasikeitė. Tai, ką rašiau kaip atsisveikinimą su bičiuliu, ir dabar man yra svarbiausi ir taikliausi jo atpažinimo teiginiai. Pasikartosiu: Edmundas iš prigimties buvo integralus kūrėjas, klasikinis herojus, neleidęs atsirasti plyšiams tarp jo paties gyvenimo ir pasaulin paleistų kūrinių. Tai ir pasikartojantis imperatyvas suprasti savo gyvenimą kaip kūrinį, ir fizinio kūrybos veiksmo įpynimas kultūrinės sąmonės audinyje, netrukdant sau pačiam vienam ar su pokalbininkais (kuo man dažnai tekdavo būti) staiga atpažinti, kad tai, ką spontaniškai sumeistravo, kas atsirado kūrybinio žaizdro kaitroje, iš tiesų raiškia tą ar aną filosofijoje bei filosofuojančiuose grožinės literatūros kūriniuose įžvelgtą reiškinį. Veiksmo prasmės aidas kartais post factum būdavo stipresnis nei tą veiksmą įžiebusi idėja.

Kai menininko širdies laikrodis sustojo, neabejodamas parašiau:

Edmundo Frėjaus biografija – tai galynėjimosi su geležimi istorija. Todėl jo sukurti daiktai liudija du skirtingus dalykus: estetinę programą, kuri sunkiasi pro jo skulptūros formas, ir fantastišką meistrystę, kuri visą estetinį žavesį atveria tik tiems, kurie sugeba jautriai atskirti, ką reiškia lipdyta ir atlieta skulptūra, o ką – kalvio rankomis ir įrankiais pasiekta plieno dinamika. Tos dvi plotmės viena kitą papildo. Viena tartum lengva ranka užsirašo konservatyvaus hiperrealizmo etiketę, o kita maldauja pripažinti pasaulyje lygių neturintį meistriškumą.

Labai tikėtina, kad beribės meistrystės praktika ir kalvio įrankių pritaikymas nebūtiems iki tol sumanymams įgyvendinti vedė Frėjaus kūrybą link to, ką tik postmodernizmo kultūroje panardinus išeina paaiškinti. Neįprasti įrankiai klasikinėms plastikos formoms sukurti viliojo jį žengti link (hiper)realizmo tada, kai pasaulio menai iš tiesų jau nustojo kankintis akademinėse studijose su gyvais modeliais. Realistinė skulptūros kalba buvo palikta muziejams, menui ir menininkams atveriant beribę virtualybę, konceptualizmą, arba plepalus, kaip Edmundas kartais pavadindavo.

Yra dar viena frėjiškos meistrystės meno plotmė, kuri į viena sumaišo spontaniškas savamokslio kūrybos pastangas su esminėmis Vakarų moralinės kultūros proveržomis. Kaip auksarankiui ir devyndarbiui meistrui Frėjui sovietmečiu teko aptarnauti ne vieną oficialųjį skulptorių, kuris savo rankomis ir jėgomis nebūtų galėjęs savo oficialių meninių sumanymų perkelti į tikrą medžiagą. Ir ko tik jis savo rankomis nebandė daryti! Visapusiškos meistrystės ribų plėtimas mano akyse visada regėjosi it vaizdi rusoistinė žmogaus natūralumo, savarankiškumo ir laisvės iliustracija.

Edmundas Frėjus. Sodo kenkėjas. / A. Baltėno nuotr.

Išties lietuviškai spausdintas J. J. Rousseau traktatas Dižono akademijos premijai gauti, pavadintas „Ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius“, sovietinės nelaisvės sąlygomis leido tikėti, kad kuriantis žmogus gali siekti laisvės tik tiek, kiek viską savo rankomis patsai pasidaro. Ne tik meistrystė siaurame, specializuotame geležies suvaldymo bare čia buvo svarbi, bet nepaprastai išplėstas įvairiausių gerai padarytų daiktų spektras. Jis ir medį drožė, ir medalius lipdė, ir paveikslus tapė su tokiu pačiu užsidegimu, ir be niekieno pagalbos. Tad galima sakyti, kad jo laisvės erdvės ribos buvo pažymėtos meistriškų gebėjimų įrodymais.

Toks laisvės žmogus nepriklauso nuo prekinių-piniginių santykių ir yra atsparesnis sąžinę perkančios valdžios malonėms. Ne vieną taurę kartu su Edmundu išgėrėme, vis aiškindamiesi tą išmintingos gyvensenos filosofo įžvalgą. Edmundui nepriklausomybė taip pat siejosi su viskuo, ką ant savo pečių galėjo pakelti, ką savo rankomis galėjo padaryti ir savo vaizduotėje nukalti. Tai buvo plotmė, kurioje grožinės meno srovės susiliedavo su moralinėmis nuostatomis. Klasika, priminusi, kad viena be kito negali egzistuoti, jeigu kūrėjas siekia kažko tikro savame gyvenime.

Sovietų meno fabrikai kartu su savo elito sąrašais ir LTSR nusipelniusiais liaudies menininkais jo akyse atrodė prieštaringos figūros. Viena vertus, tai su režimu kolaboruojančios būtybės, kurios nuleidusios galvas galėjo pritarti vieno sovietinio monumento autoriui iš jaunesnės kartos: „Pinigus jau pasiėmiau, o gėdą dar reikės ištverti...“ Kita vertus, jo paties gebėjimai ir meninės aspiracijos nepaisant visko taip pat buvo gundomos oficialiųjų menininkų sąrašais, LTSR Dailininkų sąjungos narystės miražais. Nepadėdavo nė argumentai, kad sovietinės kultūros sandaros laisvi Vakarų žmonės nei atpažintų, nei vertintų...

Net pirmam Kovo 11-osios Respublikos dešimtmečiui praėjus, kai susisvarbinusių nusipelniusių meno veikėjų retorika buvo nurašyta į praeities nuostolius, tas reikšmingumo sąrašas vis dar turėjo savo svorį. Pamenu, kaip buvo pavogtas Frėjaus virtuoziškai „Apynio“ aludės Vilniaus gatvėje Kaune laiptinei nukaltas „Gambrinusas“. Nemažas nuostolis savininkams, kurie prasitarė apie vieną literatūros ir teatro vertą nutikimą. Edmundas tada išgirdo, kad savininkams (greičiausiai derantis su draudikais) parūpo, kokia tikroji tokio kūrinio vertė. Skambina jie Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriui ir teiraujasi, kiek, kaip ir kas. Trumpai sakant, kokia vertė? Iš po tos posovietinės organizacijos skliautų ataidi atsakymas: kūrinys neturi jokios meninės vertės. Edmundas ironizavo lyg koks Woody Aleno filmo herojus. Tačiau aš seniai žinojau, ką reiškė jo geležiniai šarvai ir kaukės, – jam vis tiek buvo be galo skaudu. Apskritai geležis jam buvo svarbi kaip begalinio jautrumo šarvinė medžiaga.

Edmundas Frėjus. Neskraidanti būtybė. / A. Baltėno nuotr.

Vargu ar padėjo maniškis kranksėjimas, kad Vakarų meno pasaulyje niekam nerūpi, koks pusiau valstybinis meno cechas dalija kredencialus ir kokie akademiniai diplomai yra teisinis liudijimas, kad tas ar anas jo turėtojas yra menininkas valstybės žiniomis. Aiškinimas, kad tarp žmogaus su Vilniaus dailės akademijos (ar kitos aukštosios mokyklos) diplomu ir autentiško kūrybos subjekto žioji didelis nereguliarus griovys, kad dažno kūrėjo kūrinio niekas nevogtų, be to, yra visas būrys menininkų su diplomais, kurie iš viso nieko nekuria, – visa tai menkai padėdavo. Ir neprivalo. Antrinau pavyzdžiu iš lietuviškos mokslo biurokratijos bukaprotystės aruodo: jis negalėjo patikėti, kad „mokslininkas“ lietuviškai reiškia daktaro laipsnį turintį asmenį...

Baltijos vilnims plukdant iš Edmundo Frėjaus urnos barstomus pelenus, ilgai galvojau apie „Gambrinuso“ iš Vilniaus gatvės Kaune nuotykį. Šalyje, kur nepriklausoma meno kritika yra beveik nepastebima, tas epizodas liudijo giliai liūdnus dalykus. Po kelių dienų parašiau:

Jo darbai plačiai pasklidę Lietuvoje ir pasaulyje, tačiau jis pats niekada nebuvo linkęs perdėtai sureikšminti savo kūrybos, gal išskyrus paskutinį laikotarpį, kurį vainikavo parodos „Ad volandum natus“ turinys. Čia jis kūju ant priekalo įmušė savo testamentą. Netaupė paskutinių jėgų, tiesiog kantriai, bet energingai ir su geležine valia gyveno stipraus ir kuklaus žmogaus gyvenimą. „Gimę skraidyti“ – su švelnia ironija jis pavadina tą paskutinę savo parodą, kurios atidarymo VDU galerijoje „101“ Laisvės alėjoje metu dalijo geležies plunksnas savo draugams, atėjusiems į iškilmingą vernisažą. Ta pačia proga su bičiuliais (svarbiausia – jautriu videomenininku Henriku Gulbinu) susuktame filme tarsi paliko paskutinį laišką: geležyje tirpstančio vyro su sparnais simbolį ir hefaistiško bandymo nusikalti geležinius sparnus liudijimą.

Edmundas buvo linksmasis to filmo prodiuseris, režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas. Dar jaunystėje žavėjęsis Jono Meko kūriniais ir pats kartu su Romu Inčirausku Telšiuose sukęs mekiškas juostas, vaidino patsai save. Stipri vaizduotė ir begalinis humoro jausmas, neleidęs nė akimirkos apsieiti be tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku papasakoto anekdoto, buvo ryškus tapatybės bruožas. Ko gero, tik Leonidas Donskis tą vaidmenį meistriškiau atlikdavo, nuolat atsidurdamas salono ar santarietiško klubinio pokalbio centre.

Taip, kūrybos artefaktais pažymėta Edmundo Frėjaus egzistencinė erdvė jungė į viena kuriamą savo paties gyvenimą ir pragyvenimui poreikių diktuojamus darbus. Kokių užsakymų jis tik negaudavo: nuo milžiniškų bažnyčių langų sovietmečiu, šešėline veikla pavertusiu kone visus rimtus amatus, iki lietuvių naujaturčių beskonybės pavyzdžių, už kuriuos daugiausia sumokėdavo. Vienu metu, sakydavo Edmundas, geriausiai parduodavo iš plieno nukaltas malkas, t. y. visokias medžių šakas. Bet net šitie daiktai meistro rankomis buvo padaromi taip, kad nesižavėti negalėjai.

Tačiau yra dar vienas jo asmenybės integralumo bruožas, kuris įvairiai suprantamiems menams neleido tapti savitiksliais dalykais kūrybiniame gyvenime. Kaip spontaniškai, ne vadovėliškai jis brido meno upėn, taip nedvejodamas įsitraukdavo į visuomeninį veiksmą. Senais sovietų laikais tai nuo bohemos nuvesdavo iki pogrindžiu kvepėjusių sumanymų. Nesyk XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje esame prismirdusiais naktiniais traukiniais judėję tarp Vilniaus, Rygos ar Tartu į susitikimus su antisovietiškai nusiteikusiais latvių ir estų istorikais, svajodami apie būtinas solidarumo gijas ir kartu su jomis palaikomas laisvės viltis. Edmundas dalyvavo.

Iš to laiko prisimenu jo pastangas padėti gūdžiame skurde kūrusiems humanitarams. Jo meistrystės arsenalas buvo didžiulis, o anksčiau aptartas asmens nepriklausomumas nuo sovietų valdžios meduolių ir nuo šešėliuose skendusios korupcijos, neretai pridengiamos ciniška sabotažo versija, galėjo (bent jau man) būti palaikomas natūrinio ūkio priemonėmis. Edmundas mokė viską pasidaryti pačiam, kad dėl buitinio poreikio neparsiduotumei sistemai. Net ir prapuolus sovietijai, šis principas lieka galioti.

Žinoma, sovietmečio pabaigoje bylojo ir priešinga tokiam natūralumui mintis. Mano namų erdvėje frėjiškam natūralumui, kaip itin svarbiai asmeninės laisvės sąlygai, daugiausia priekaištų yra pažėręs filosofas Arvydas Šliogeris. Tai jis vis įrodinėdavo, kiek daug, žmogau, tu galėtumei parašyti, jei ne tavo laisvojo mūrininko darbai (židinių mūrijimas) arba medžio meistrystė. Tačiau tada, kai gerdavome mano apsnigtame sodo namelyje prie Žaliųjų ežerų naminį obuolių ir šermukšnių vyną, turėdavai frėjiškai šmaikštų atsakymą Arvydui: tau gal užtenka sumąstyti, man dar reikia ir padaryti...

Edmundas Frėjus. Drontas 2. / A. Baltėno nuotr.

Tiesą sakant, Frėjus ir pats tokį prieštaravimą suprato, ypač tuomet, kai aiškindavau, kad ne visiems vienodai tai tinka. Man beveik be išimties tai rodė svarbią kūrybinio jaudulio iš ankstyvo ryto pusiausvyrą, pasiekiamą popietiniais chtoniškais darbais. Pradedi auštant prie rankraščių, baigi vakare prie plytų, lentų ar žemės. Tokiais žemiškais darbais pirmiausia vadindavau židinių mūrijimą su natūraliais molio mišiniais – juos naudojant dirbama be pirštinių, nuogais delnais. Kartais, tais senais sovietų laikais, ir dėl tos priežasties, kad ne visiems toks natūrinis gyvenimas tiko, Frėjus tarsi stengdavosi apsaugoti lietuvių minties ateičiai svarbius žmones. Ar ne tikrovės scenos vertas toks nutikimas? Štai Antanas Kulakauskas baigiamojoje savo disertacijos apie daraktorių mokyklas XIX amžiaus antroje pusėje rašymo fazėje, o dar ir tuoktis su Skaidra būsima Kulakauskiene sugalvojęs, tikrai buvo dideliame varge. Edmundas su bičiuliu ir mokytoju Regimantu Midvikiu tada Laukėsos pamiškėse kuriam laikui išvystė granito antkapių gamybą. Kartais ir aš kaldavau užrašus po tris rublius už raidę. Kaip padėti išmintingam istorikui vardan jo ir bendro reikalo? Buvo nuspręsta: Edmundas dovanoja Antanui vieną gražų antkapį, surandam klientą, pastatom patys, pinigai Antanui. Iš to, regis, jis galėjo nusipirkti gerą rašomąją mašinėlę, kuri šiaip jau anuomet už anas mūsų algas ir stipendijas nebuvo įperkama.

Šis Edmundo bruožas – ne žodžiais, o darbais dalyvauti bendruose ir kilniuose reikaluose – taip pat skirtinas gyvenimo meno priemonėms. Lietuvos laisvei atėjus, nonkonformistiškai spyriojantis bet kokiai falšyvai patetikai ir oficialiojo nacionalizmo spektakliams, jis jungėsi prie įvairių rimtų ir linksmesnių klubų, prisidėdavo prie tokių viešų veiksmų, kurie be jo paaukojamos kūrybos vaisių nebūtų įgyvendinti. Su vienoda idealistine aistra jis lipdė ir liejo „Santaros-Šviesos“ kūrėjo Vytauto Kavolio medalioną, kuris klasiškos memorialinės lentos pavidalu buvo prikaltas prie profesoriaus gimtojo namo Kauno Žaliakalnyje sienos.

Kitoje Žaliakalnio gatvėje, Vaižganto 30, jis pastatė „Vilties vartelius“. Tai Sugiharos namų ženklas. Sugiharos medalis, kurį skulptorius nulipdė „Tolerancijos metų žmogaus“ apdovanojimui, iki dabar liejamas iš naujo naujiems tolerancijos riteriams pagerbti. Gal faktas, kad visa tai jis kūrė be jokių honorarų, iš solidarumo ir idealizmo, nėra tiesiogiai susijęs su menu, su jo kokybe, tačiau neatmestina viltis, kad moralybė ir grožis, susiliečiantys kuriančio žmogaus širdy, vis dėlto turi didžiulę prasmę.

***

Edmundas Frėjus po pasaulį išbarstė daug savo kūrinių, kurių meniškumas buvo skirtingo lygio. Buvo ir tokių, nukaltų dėl darbo ir duonos, dėl pajėgiančių mokėti užsakovų norų, kuriuos jis be širdgėlos užmiršdavo. Tarsi koks amžinas vokiečio protestanto kalvio Preiso nuo Tauragės mokinys jis persisunkė protestantišką pasaulį pakeitusia nuostata: jei nedirbi, žmogau, nuo ryto iki vakaro, tai darai didelę nuodėmę. Nevarstydamas šventyklų durų jis taip smarkiai tos taisyklės laikėsi, kad ir kitus gebėjo užkrėsti, ir pats darbo šventuoju galėjo teisėtai būti paskelbtas. Mus supantis pasaulis dėl to galėjo tvirtėti, o grožio pajauta galėjo virsti įpareigojančiu mus dalyku.

Kas: Paroda „Gimęs skraidyti“.

Kur: Buvusiame kino teatre „Daina“ (Savanorių pr. 74, Kaunas).

Kada: Veikia iki spalio 31 d.

Iškilios asmenybės

Pasak mokslininko, prisimindami žmones, palikusius ryškų pėdsaką Lietuvos verslo istorijoje, esame linkę užglaistyti jų verslumo savybes – kadangi iki šiol šios profesijos atstovus vertiname kritiškai. "Lietuvoje galioja verslininkų vertinimas: jei visai smulkus – tai turginis arba garažinis, jei labai stambus – tai dar ir oligarchas. Lyg nerašytos konstitucijos būtų įdiegta, kad verslininkams galioja kaltumo prezumpcija: kaltas ir blogas, kol akivaizdžiai neįrodys priešingai", – samprotauja prof. E.Aleksandravičius.

Istorikas primena, kad per pastarąjį šimtmetį mūsų šalis turėjo ne vieną iškilų verslininką, kurio darbais galime didžiuotis – tarp jų ne tik Petras Vileišis ar broliai Vailokaičiai, bet ir tautinio judėjimo atstovas Petras Vitkauskas, inžinierius, suprojektavęs ir pastatęs Maskvos elektrinio tramvajaus linijų tinklą.

Trečiasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius, pristatydamas P.Vitkauską 1924-aisiais, pabrėžė, kad jei ne ankstyva mirtis, šiandien jį Europa galbūt minėtų kaip savą Henry Fordą iš Marijampolės – mat inžinierius ilgai dirbo prie unikalaus vidaus degimo variklio konstrukcijos. Deja, šiandien tiek jį, tiek daug kitų verslo inovatorių esame pamiršę.

"Lietuvių pasakojimas skamba lyg būtų rašytas pavydo ir užmaršties ranka. Atrodo, kad kapitalizmo teigiamybės yra rezervuotos kitiems – lyg kokia amerikiečių privilegija, kurie šalia G.Washingtono ar B.Franklino pasakoja apie Rockefellerius, Morganus, Carnegie‘us, Fordus. Tai nereiškia, kad jie iki kaulų smegenų būtų įtikėję geraisiais kapitalizmo dievais. Priešingai – pažinodami visą šios santvarkos negailestingumą, jie vis tiek supranta, kad jokia kita sistema nesukūrė tiek daug visų žmonių gerovės", – pasakoja  profesorius.

Žlugdė valstybės stuburą

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis pažymi, kad sovietmečiuu buvo apskritai sunaikintas stuburas, kuriuo remiasi valstybė, – iniciatyvūs ir mąstantys žmonės.

"Žmonėms buvo įkalta į galvą, kad visi esame lygūs ir vienodi. Mes 50 metų neturėjome pamato, ant kurio stovi Vakarų demokratijų bendruomenės, – tai privati nuosavybė, privati ekonomiškai naudinga veikla, laisvė, parlamentarizmas, liberali demokratija. Po to, kai žmonėms pusšimtį metų buvo teigta, kad viską padarys valstybė, o privati iniciatyva praktiškai už įstatymų ribų, žmonių mąstymą pasidarė labai sunku pakeisti", – paaiškina R.Dargis.

Verslo nacionalizavimui ir žlugdymui sovietmečiu yra skirta viena iš naujosios knygos dalių – greta tekstų apie tarpukarį, privatizacijos laikotarpį po Kovo 11-osios, lietuvišką neokapitalizmą ir naujus šiandienos iššūkius. Leidinyje aptariami įvairūs klausimai – dalijamasi diasporos verslumo pamokomis, prisimenami pirmosios Respublikos bankininkai, nagrinėjami Vladimiro Romanovo ir kitų verslininkų konfliktai su visuomene, socialinė atsakomybė versle, pasakojamos šių dienų verslų istorijos – apie "GetJar", "Yplan", "Vinted" ir kitus.

Kai žmonėms pusšimtį metų buvo teigta, kad viską padarys valstybė, o privati iniciatyva praktiškai už įstatymų ribų, žmonių mąstymą pasidarė labai sunku pakeisti.

Herojai ir antiherojai

Pasak prof. E.Aleksandravičiaus, knygos tekstų autoriai, tyrinėdami Lietuvos verslo istoriją, laikėsi kelių taisyklių. Svarbiausia iš jų – siekta ne vien kalbėti skaičiais, statistikomis ar sausais faktais, bet ir pasakoti žmogiškas istorijas apie asmenybes ir jų išgyvenimus.

"Kiekviena moksliškai išgryninta pasakojimo dalis galėjo (ir siekė) turėti savo herojus ir antiherojus su vardais ir pavardėmis, su išgyvenimais ir valingais pasirinkimais. Istorijoje turi būti vietos ne tik dėsniams ir struktūroms, ne tik statistikai ir algoritmams, bet ir unikaliai emocinei žmogiškosios būties jausenai", – sako istorikas.

Profesorius primena, kad sektinų pavyzdžių praeityje netrūksta – Lietuvą kūrė ir rimti verslininkai. Jų būta ir tarp Vilniaus konferencijos delegatų, ir tarp tos konferencijos išrinktos Lietuvos Tarybos, kurios nariai pasirašė 1918-ųjų Nepriklausomybės Aktą. Beveik visi žymiausi lietuvių tautinio atgimimo veikėjai, visi 20 Nepriklausomybės Akto signatarų turėjo sąlytį su verslu, buvo verslo įmonių akcininkai arba steigėjai.

Šioms mintims antrina ir R.Dargis. "Atkurtoje Lietuvoje stipri pramonė ir prekyba buvo suvokta kaip valstybės stabilumo garantas. Buvo aišku, kad vien valstybės biudžeto lėšomis neįmanoma finansuoti viešųjų poreikių – švietimo, socialinės rūpybos, gydymo. Todėl daug verslininkų dalyvavo švietimo organizacijų, socialinės krypties draugijų veiklose, rėmė jas lėšomis. Darė tai, ko nepajėgė padaryti jauna valstybė", – pabrėžia pramonininkų konfederacijos vadovas.

Paklaustas, ką reikėtų daryti, kad lietuviai ir šiandien sėkmingai kurtų ateities Lietuvą, R.Dargis tikina, jog svarbu jau mokykloje vaikams suteikti verslumo, finansinio raštingumo, IT ir dirbtinio intelekto pagrindus. Tačiau svarbiausia – kūrybiškumas.

"Mes turime ugdyti kūrybiškus žmones. Kūrybiškumas yra esminis dėmuo realizuojant save versle, moksle ar kitose srityse, nes kūrybiškas požiūris į problemą gali pasiūlyti inovacijų prasme aukštesnio lygio sprendimus", – argumentuoja LPK prezidentas.

Primityvus planavimas

Lietuva kartu su daugeliu išsivadavusių pokomunistinių šalių 1990-uosius pasitiko su viltimi, kad greitai vietoj homo sovieticus visuomenėje įsitvirtins naujo dvasingumo, laisvės ir intelektualumo prikeltas individas. Juk tuomet ne vienas įsivaizdavo, kad esame dvasingi, o mums stinga tik Vakarų demokratijose susikaupusios daiktiškos gerovės. Pirmasis universitetus į autonomiją ir akademinę laisvę vedęs įstatymas dar turėjo aiškią misiją – ugdyti naują žmogų. Metai bėgo, o kilni siekiamybė traukėsi užmarštin, tyliai laukdama istorijos dėmesio.

Šiandien universitetų likimas Lietuvos politikoje siejamas tik su primityviu sovietinio planavimo refleksų veikiamu klausimu: kiek jų šaliai reikia? It nepratekančio vandens tvenkinyje dar garuoja rūpestis, kas valdys, kieno žinioje bus tai, kas visai neseniai neabejotinai buvo siejama išskirtinai su laisve ir savivalda. Ypač bado akis sąmoningas ar nesąmoningas vengimas saugoti institucinę akademinės srities atmintį, be kurios greitai pametama prasmingos veiklos kryptis. Priminti 1990-ųjų idėjas, kuriomis buvo apsvaigintos įstatymų leidėjų, Atviros Lietuvos fondo aplinkos visuomenės šilkverpių, Vytauto Didžiojo universiteto steigėjų iš JAV ir iš Lietuvos galvos?

Savotiškas spektaklis

Glaustai: homo sovieticus yra siaurai, vienpusiškai, techniškai lavintas tipas, kuriam neprivalu gilintis į moralinės kultūros klausimus, nesvarstytinos universalios vertybės ir išsilavinimo prasmė, nereikia ir gebėjimo matyti ir kritiškai mąstyti visumą. Už juos, stovinčius prie begalinių konvejerių ir kabinetų, gyvenimo prasmės ir valstybės valdymo klausimus turėjo spręsti komunistų partinių ir politinių mokyklų auklėtiniai. Iš dalies tai ir darosi.

Koks buvo galimas politinis elgesys išsivadavimo pradžioje? Štai vokiečiai padarė paprastai: susivieniję pakeitė daugumą Rytų Vokietijos profesorių ir dėstytojų vakariečiais. Mums teko vaidinti kitą spektaklį, stebint, kaip marksizmo-leninizmo, mokslinio komunizmo ir ateizmo, TSKP istorijos indoktrinieriai tampa pirmaisiais Europon grįžtančios Lietuvos politologais. Mūsų šaliai, kaip ir kitiems posovietiniams kraštams, stigo savų Vakarų (vokietijų), išskyrus prof. Algirdo Avižienio kartos akademikus, geriausiuose pasaulio universitetuose pasiekusius pripažinimą ir labai gilų supratimo lygį. Dešimtys JAV ir Vakarų Europos lietuvių įsijungė į išnešiotos patirties sklaidą su viltimi, kad tai bus geranoriškai priimta pasikeisti siekiančiame akademiniame posovietinės Lietuvos elite. Ar dar pamename, koks likimas ištiko amerikietišką aukštųjų studijų ir doktorantūros programą? Ar dar galima rasti bent kelis panašumo ženklus su tuo, kas biurokratijos diktuojama šiandien ir kas kažkodėl vadinama tvarka?

Užsienio lietuvių indėlis

Esminės idėjos, kuriomis nešini fiziškai ar dvasiškai grįžo į sovietų ideologijos nusmukdytą Lietuvą užsienio lietuviai, vertė ieškoti būdų įveikti iš sovietmečio atklydusį vienos tiesos monopolį, decentralizuoti universitetinę aplinką, išvaduoti studentą iš ankstyvos siauros specializacijos narvo, vis labiau ribojančio prasmingo gyvenimo ir veiklos galimybes spartėjant laisvosios rinkos pasaulio permainoms. Tie žmonės puikiausiai juto Vakarų akademinių sluoksnių ydas (įskaitant dėl išteklių ir pripažinimo besitelkiančias akademines gaujas), žinojo, kas gali tapti panacėja, o kas tik savęs apgaudinėjimo vaistais.

Štai Sorbonos decentralizaciją su 1968 m. maištaujančiais studentais pergyvenęs didysis XX a. mąstytojas prof. Algirdas Julius Greimas (Sauliaus Žuko dėka) "Literatūros ir meno" puslapiuose 1990-ųjų pradžioje dalijosi savo testamentiška išmintimi ir linkėjo Lietuvai kurti kolegijas mažuose šalies miestuose. Su inteligentijos potencialo atkūrimo ir demokratijos dvasios ugdymo viltimi. Kokia gali būti demokratija ir laisvosios rinkos ekonomika be idėjų konkurencijos? Beje, daug vėliau, jau pastebėjęs didžiųjų idėjų įgyvendinimo nesėkmes ir matydamas permainų dusulį biurokratinėje rutinoje, kitas žymus mokslininkas, Baltimorės universiteto branduolinės fizikos profesorius Kazys Almenas, vietoj ilgų reformatorių ir kontrreformatorių įstatymų projektų pasiūlys tik vieną principą, kurio vertėtų laikytis dėl sėkmingesnės ateities: neleisti, kaip ir daugumoje Vakarų valstybių, dirbti tuose universitetuose, kuriuos baigia ar daktaratus apgina būsimieji profesoriai. Ne skaičius, bet pagal garbingo žaidimo taisykles konkuruojantis policentriškumas lemia.

Žymūs Amerikos profesoriai Kęstutis Skrupskelis ir Vytautas Kavolis ne tik dėstė skirtinguose atgimstančios Lietuvos universitetuose, bet ir rašė projektus, kaip turėtų organizuotis socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetai. Kas juos mena šiandien? Suprantu, kad biurokratiniam klapčiukų elgesiui amnezija yra patogesnė nei atmintis. Tačiau kas nors turi likti istorijai, svarbu nepavėluoti jos parašyti.

Didžiausia Kauno problema – pasitenkinimas savo nepatenkinimu. Kai kauniečiui sakai, kad iki santakos su Nerimi Nemuno vanduo – švariausias per visą jo ilgį (aš čia plaukioju savo laiveliu "Kunkiu", žinau, kad įsibridus iki pažastų matyti kojos), ir kažin, ar verta važiuoti 200 km iki drumzlinesnio vandens, jis netiki.

Turtingiausi ir versliausi

Kitas pavyzdys – ne iš gamtos, iš kultūros. Kai išsilavinusiam ambicingam kauniečiui pasakai, kad vaikštai į Muzikinį teatrą, nes ten – nuostabūs spektakliai, į mane žiūri kaip į provokatorių. O juk jau kokie dešimt metų, kai šio teatro pasikeitęs ir lygis, ir repertuaras (po "Kabareto" buvo pastatyta visa krūva fantastiškai gerų operų).

Taip susiduriame su keistu fenomenu, kai žmonės netiki savo akimis. Tai ne tik Kauno problema, tai aktualu visai posovietinei erdvei. Bet tai labiausiai krinta į akis Kaune, nes šis miestas iš tikrųjų geriausiai laikosi. Jeigu koks ekonomistas palygintų vidutinius sąskaitų bankuose dydžius, paaiškėtų, kad kauniečių įmonės pirmauja, o prekybos tinklai galėtų patvirtinti, kad kauniečiai, nepaisant nieko, perka daugiausia.
Bet, išties iš Kauno apskritai emigravo daugiausia. Bet – daugiausia su pirmąja banga – iš karto po 1990-ųjų. Ir ne tiek dėl ekonominių priežasčių, kiek iš inercijos, prisisvajojimo sovietmečiu (nonkomformistiniame mieste su džinsais ir vinilais) apie laisvą gyvenimą laisvame Vakarų pasaulyje. Toji kalantinių generacija paplūdo dar sovietams neišėjus, vos prasivėrus sienoms. Gėlių vaikai ir anūkai, kuriems roko muzika skambėjo kaip bažnytinė, o faktas, kad negyveni Santa Monikoje, atrodė kaip faktas, jog negyveni visai.

Kodėl anglai to nedirba?

Kokių nors rišlesnių, įžvalgesnių tyrimų apie naujausią emigracijos bangą mes neturime. Aš truputėlį ignoruoju ekonomines emigracijos priežastis, nes jos ir taip visiems aiškios: akivaizdu, kad didžiulės minios išvažiuoja dėl to, kad judėjimas yra greitas ir laisvas, algos skiriasi penkis ar aštuonis kartus. Ir tik pamažu pajunti, kiek tu nori savo gyvenimo paaukoti už tą didesnę algą kur nors Ystende Londone ar šiukšlių perdirbimo fabrike.

Problema, kad, įvertindami ekonomines priežastis, mes imame nematyti kitokių. Kad ir psichozinių, negrįstų jokiu patyrimu (jeigu studijuoti, tai būtinai tik kitur, nors kaip dieną aišku, kad pati dosniausia studijų strategija – mišri: pagrindinį išsilavinimą gauti gimtąja kalba, paskui pasinaudojus europinėmis mainų programomis, gauti dar žinių Vokietijoje, Ispanijoje ar Italijoje, pasidairyti ir grįžti pamačius, kad, žinai, pasaulis visur yra netobulas!). Arba – skaičiuojame Anglijoje tik algas, neįvertinę, kiek kainuoja apsigyventi, įsikurti ir būsimų vaikų mokslai geruose universitetuose. Jei įvertintume, suprastume, kodėl anglai nedirba darbų, kurių griebiasi lietuviai.

Išeitis – rūpintis kitais

Už ko kabintis menkai uždirbančiam, darbdavių ir valdžios niekinamam žmogui, kuriam atrodo vienintelė išeitis – emigruoti? Aš nesu pranašas, bet, manau, reikia pradėti rūpintis kitais, iškart pagerės. Net jeigu esi mažai uždirbantis ir ant žemutinės visuomenės pakopos. Kadangi mūsų žmonės niekaip neperžengia savųjų egoizmų, nesunkiai susitapatina su aukomis (visi viršininkai, politikai, seimūnai, daktarai, mokytojai yra blogi), niekam neišties rankos, net iš bažnyčios išeina pykčio perkreiptais veidais (vaidina, kad myli Dievą, bet nemyli žmonių). O pasidalyk su kitu bent šypsena, pamatysi, kad pasaulis pasidarys truputį geresnis!

Tokios lietuvių nemeilės savo kraštui nėra buvę. Juk ne tik lietuvius vargas išveja į emigracijos vėjus, migruoja ir minios žmonių iš Pietvakarių Azijos. Naujausi tyrimai rodo, kad ir iš paties skurdžiausio Tailando kampo į Ameriką ar Australiją emigravusieji savo kraštą toliau myli. O lietuviai demonstruoja tiesiog perversišką nemeilę. Aš manau, kad tame yra ir tam tikros emigrantiškos pozos. Kartą prieš kokius šešerius metus Londone kartu su rašytoja Zita Čepaite leidomės liftu ir kalbėjomės. "Ak, kaip nemalonu girdėti lietuviškai", – pakankamai garsiai, kad mes girdėtume, viena kitai šnypštė dvi, matyt, naujosios emigrantės.

Bet, kai nuvykome į Vasario 16-osios minėjimo vietą, jas abi ten radome! Tai, sakykite, kuris tų merginų veidas buvo tikrasis?

Knyga apie lietuvių migraciją

Naujausioje savo knygoje "Karklo diegas. Pasaulio lietuvių istorija" E.Aleksandravičius, pasitelkdamas moksliškai pagrįstus faktus, įvairialypius istorijos ir literatūros šaltinius, nagrinėja lietuvių tautos migraciją nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.

"Pasakodamas lietuvių pasaulio istoriją nuolat sukau galvą apie svarbiausius vaizdinius, metaforas ir palyginimus, kurie taikliau nei tūkstantis žodžių pasakytų apie lietuvių prigimtį, lemtį, permainas, nuopuolius ir prisikėlimus. Juk tai tauta, kuri per tūkstantį metų nuolat įrodinėjo, kad buvo, yra ir bus lygi tarp lygių, – pristatydamas knygą sakė E.Aleksandravičius. – Ji plėtėsi iki imperijos, ji krito žemiau žolės. Lietuviai buvo vejami lauk iš savo žemės, nors dar neseniai patys grobė svetimas žemes. Kaip ir daugelio amžinojo tautų kraustymosi bastūnų, lietuvių laukė įvairiausi nutikimai. Skirtingais laikais lietuvių pėdos pasiekė Ameriką, Aziją, Australiją, Pietų Afriką, Pietų Amerikos džiungles. Jie kūrėsi, kėlėsi, nepaisydami sunkiausių sąlygų. Kažkodėl karklo metafora dygo mano galvoje. Ar daug rasime tokių neaukštų, ne itin gražių, bet tokių gaivalingų krūmamedžių, kurie nesiduoda išnaikinami, iškertami, kurių šaknys kimba į pačią prasčiausią dirvą, o nulaužta šakelė kaipmat įsišaknija pernešta kiton vieton? Taip, lietuvius visame pasaulyje galima palyginti su karklynais."