Neįžvelgianti valdžios pastangų atkurti sumažintas karių pensijas VšĮ Karių teisių gynimo centras užtarimo kreipėsi į tarptautinę organizaciją. Krašto apsaugos ministerija (KAM) siūlo pirmiausia kalbėtis be tarpininkų.

Kaltina vengiant dialogo

Pasak Karių teisių gynimo centro generalinio direktoriaus Laimono Jako, pagal įstatymą karių pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. mažėjo nuo kelių iki keliolikos procentų. L.Jako teigimu, viešojoje erdvėje nuolat girdėti, kad ekonominė krizė baigėsi, tad būtų pats metas atkurti sumažintas pensijas. Dėl to, kad Vyriausybė esą nesiima konkrečių veiksmų šiam tikslui pasiekti, įstaiga praėjusią savaitę informavo tarptautinę organizaciją EUROMIL.

"Informavome EUROMIL, kuri gina karių teises Europos mastu, vienija Europoje egzistuojančias kariuomenių profesines sąjungas bei asociacijas, ir paprašėme paramos užmezgant dialogą su KAM dėl šios problemos. Esu gavęs telefoninių skundų iš karių, kad pensijos sumažintos, o jos ir taip nedidelės, ir žmonės priversti ieškoti kitų pajamų šaltinių. Atitarnavę tėvynei 20 metų ar daugiau, o kai kurie ir sveikatą paaukoję, jie šiandien net negali sumokėti komunalinių mokesčių ir pasilikti šiek tiek pinigų degalams ar maistui. Ypač tai liečia žemesnės grandies karius, seržantus, kurių pensija į rankas yra apie 700–800 litų", – kalbėjo L.Jakas.

Pašnekovas sako neįžvelgiantis jokių realių valdžios veiksmų, kad sumažintų pensijų dydis būtų atkurtas, o susidaręs skirtumas – grąžintas. Pati ministerija, L.Jako teigimu, nerodo noro diskutuoti.

"KAM vengia dialogo su mumis, galiu tiesiai šviesiai pasakyti. Ir mes paprašėm EUROMIL, kad būtų kreiptasi į KAM, į Vyriausybę, kad atsirastų dialogas, kuris padėtų visoms ginčo šalims priimti bendrą sprendimą. Ministerija tikrai vengia tai daryti, mūsų nuomonės ne vienu klausimu yra išsiskyrusios", – sakė viešosios įstaigos vadovas.

Pasak L.Jako, EUROMIL mūsų šalies Vyriausybei gali pateikti tik rekomendacinio pobūdžio pasiūlymų, tačiau naudos esą gali būti – organizacija turi galimybę išreikšti savo poziciją Europos Parlamente, NATO, ESBO suvažiavimuose.

"Mūsų įstatymai plius minus yra sureguliuoti, bet ar jų laikomasi – čia kitas klausimas. Pakankamai turim teisinių ginčų ir gaunam informacijos, kad kai kas yra padaryta formaliai, bet nefunkcionuoja. Kalbama, kad pensijos galbūt bus atkurtos 2014 m. o skirtumas grąžintas gal 2015 m. Taip neturėtų būti elgiamasi ir Vyriausybė turėtų priimti sprendimus, kurie užkirstų kelią pasinaudojant krize sumažinti ir taip nedideles pensijas. Kariai tikrai kenčia, aišku, kenčia ir pensininkai, bet visi yra žmonės, piliečiai", – tvirtino L.Jakas.

"Jie nėra į mus kreipęsi"

KAM viceministras Marijus Velička padėtį regi visiškai kitaip. Jis sakė pirmą kartą išgirdęs apie minėtą kreipimąsi į EUROMIL, o ir karių pensijų klausimo esą negalima išskirti iš bendro konteksto. Bendrą pensijų atkūrimo tvarką rengia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM).

"Pagal Vyriausybės patvirtintą projektą pensijų atkūrimo įstatymą šiuo metu rengia SADM. Pagal jį pensijos bus atkurtos visiems, kuriems jos buvo numažintos. Šiuo metu KAM vadovaujasi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimą reglamentuojančio laikinojo įstatymo 15 straipsniu ir pagal šį įstatymą mokame sumažintas pensijas iki šių metų gruodžio 31 d. Po to, kai SADM priims įstatymą, kuris reglamentuos, kokia tvarka, kokiomis proporcijomis ir per kiek laiko turi būti atkurtos pensijos, mes vykdysime šį įstatymą", – aiškino viceministras.

M.Velička kategoriškai atmetė teiginį, esą ministerija vengia dialogo su VšĮ Karių teisių gynimo centru. Pasak pašnekovo, KAM nėra gavusi nė vieno šios įstaigos kreipimosi.

"Jie teigia, kad jiems nepavyksta užmegzti dialogo su KAM? Galiu tada jums pasakyti, kad oficialiai mes neturime jokio dokumento, kurio pagrindu galėtume sakyti, jog mums nepavyksta ar pavyksta užmegzti dialogą, nes jie į mus nėra kreipęsi. Tačiau jeigu jie į mus kreiptųsi, mes tikrai bendrautume ir ieškotume sprendimų ar bent detaliai išaiškintume situaciją, kokį sprendimą mes dabar priimame ir kodėl tai darome. Tačiau kreipimosi į KAM iš jų iki šios dienos nėra buvę", – tikino M.Velička.

Viceministras nesiėmė vertinti įstaigos sprendimo pagalbos kreiptis į tarptautinę organizaciją.

"Aš negalėčiau šito vertinti, manau, kad reikėjo pirmiausia kreiptis į mus ir mes būtume bandę ieškoti kokio nors sprendimo. Bent jau paaiškintume, kodėl toks ar anoks sprendimas yra priimtas. Tai, ką jūs dabar sakot, man yra nauja", – sakė M.Velička.

Galimybių yra?

Buvusi krašto apsaugos ministrė konservatorė Rasa Juknevičienė, kuriai vadovaujant ministerijai ir buvo apkarpytos pensijos, sakė įžvelgianti galimybių situaciją pagerinti.

"Reiktų elgtis proporcingai, reikalas yra pribrendęs ir KAM turi galimybių ieškoti būdų atkurti pensijas. Ypač kai pačiam premjerui buvo sąlygos pakelti atlyginimą beveik 2,5 tūkst. litų", – neseną sprendimą algas atkurti pirmiausia valdininkams ir teisėjams priminė R.Juknevičienė.

Tačiau į L.Jako vadovaujamos įstaigos idėjas eksministrė žvelgia skeptiškai.

"Ta organizacija yra savotiška, skaldanti. Negalėčiau šiuo klausimu kaltinti dabartinės ministerijos dėl neužmezgamo dialogo, nes ir pati esu susidūrusi su šia įstaiga ir mačiau, kaip kas vyksta. Kalbėdama apie tai, kad būtų galima grąžinti pensijas į buvusį lygį, remiuosi ne šito centro atstovų kalbomis", – sakė R.Juknevičienė.

Pati įstaiga, pristatydama save interneto svetainėje, vartoja griežtoką retoriką (kalba netaisyta): "Karių teisių gynimo įstaiga VšĮ "Karių teisių gynimo centras" buvo įkurta 2009 metų lapkričio 19 dieną, kada Krašto apsaugos sistemoje (toliau – KAS) tarnaujančių vadų savivalė pasiekė apogėjų, nuobaudos buvo dalijamos lengva ranka, prasidėjo etatų mažinimai, spragos socialinių garantijų srityje (motinystės/ tėvystės atostogos, vaiko priežiūros atostogos, nepanaudotų atsotogų išleidimo tvarka). Reikėjo surasti būdą, kuriuo būtų galima sustabdyti neteisėtus vieksmus, nukreiptus į karį. Idėja įkurti VšĮ "Karių teisių gynimo centrą" kilo po to, kada įstaigos steigėjai vis daugiau sulaukdavo skambučių su prašymais padėti, pakonsultuoti."

Kariams būti įprastos profesinės sąjungos nariais draudžia įstatymas.

Tragikomedija – taip tėvai apibūdina medikų pastangas neleisti, kad vaikus į polikliniką atvestų seneliai. Gydytojai reikalauja notaro įgaliojimo, notarai atšauna, kad tai prieštarauja įstatymams.

Medikai vaiko nepriėmė

Du mažamečius vaikus auginanti Solveiga negaili karčių žodžių dėl susiklosčiusios padėties. Moteris dirba visu etatu, tad susirgusiais vaikais anksčiau pasirūpindavo močiutė. Poliklinikoje dėl to esą nekildavo jokių problemų, tačiau pastaruoju metu pradėta reikalauti notaro įgaliojimo.

"Mama nuvežė vaiką į Santariškių konsultacijų polikliniką ir jau Registratūroje prasidėjo problemos. Sako, reikia notaro įgaliojimo. Skambinau jiems pati, sakiau, jog pasitikiu savo mama ir tikiu, kad man nematant nelieps išrauti vaikui visų dantų", – ironizavo pašnekovė.

Pats dokumentas, pasak Solveigos, iš principo ne problema. Bėda ta, kad toks įgaliojimas juridiškai neteisėtas ir notarai jo netvirtina.

"Paprasčiausiai nėra tarpinio varianto, kuris leistų arba tokią procedūrą patikėti tam tikram asmeniui, arba bent būtų išduodamas vienam kartui. O dabar galiu nebent močiutei perleisti vaiko globą. Ar tai normalu?" – piktinosi vilnietė.

Liepė pasirašyti pačiai

Ji sakė skambinusi keturiems sostinės notarams ir klaususi, ar gali gauti tokį įgaliojimą. Šie atsakę, kad toks dokumentas prieštarauja Civiliniam kodeksui ir jiems liepta tokių įgaliojimų neišduoti. Netekusi kantrybės Solveiga kreipėsi į Santariškių klinikų filialo Personalo ir teisės skyrių prašydama paaiškinti, kuo remdamasi administracija reikalauja tokių dokumentų. Istorijos atomazga esą atėmė žadą.

"Paskambinau, klausiu, ar jūs žinot, kad toks reikalavimas prieštarauja Civiliniam kodeksui? Kokiu įstatymu remiatės? Pasakė, kad perskambins po pusvalandžio. Matyt, nuėjo paskaityti Civilinio kodekso. Galiausiai paskambino, atsiduso ir sako: "Pasirašykite jūs pati tą įgaliojimą ir atneškite", – pasakojo Solveiga.

To esą ir užteko. Šeima pristatė pasirašytą prašymą, mamos bei močiutės asmens dokumentų kopijas – ir vaikas buvo priimtas pas gydytoją.

Išeitis – pažeisti įstatymą?

Beje, pašnekovė sakė žinanti atvejų, kai notarai sutinka parašyti dokumentą, nors teisiškai jis negalioja.

"Kitiems pasiseka patekti pas notarus, kurie neprieštarauja pasirašyti. Jie neslepia, kad pažyma neturi galios, bet medikai būna nuraminti, o ir tėvams gerai. Bet tai ir yra didžioji problema: jeigu tokių įgaliojimų notarai nerašytų, niekas jų nepristatytų į poliklinikas, ir galbūt būtų ryžtasi keisti įstatymą", – įžvelgė pašnekovė.

Santariškių Vaikų ligoninės direktoriaus pavaduotojas medicinai Kazimieras Binkis patvirtino, kad notarų įgaliojimų prašoma. Tačiau tai esą jokia naujiena. Remiamasi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu, kurio atnaujinta redakcija įsigaliojo nuo 2010 m. kovo. Įstatymo 22 straipsnis numato, kad nepilnamečiam pacientui iki 16 metų atstovauja vienas iš tėvų (įtėvių), globėjas arba rūpintojas. Papildomų reikalavimų nėra tik tada, kai būtina skubi medikų pagalba.

Tačiau pavaduotojui buvo naujiena, kad dokumentas, kurio prašo įstaiga, juridiškai negalioja.

"Jeigu notarų patvirtintas, kodėl negalioja? Yra įgaliojančio asmens – mamos ar tėčio – dokumentai, aš manau, kad įmanoma", – svarstė pašnekovas.

Patikinus, kad notarai minėtų įgaliojimų neišduoda, K.Binkis pripažino: tuomet vienintelis kelias – keisti įstatymą arba... jį pažeisti. Tačiau perklaustas, ar mažųjų pacientų tėvai atneša tokius įgaliojimus, pavaduotojas nebuvo linkęs to atskleisti.

"Mes prašome, kad atneštų įgaliojimus. Negaliu pasakyti nei taip, nei ne. Jie ne visada gali atnešti, gal taip reikėtų sudėlioti", – tepasakė K.Binkis ir sutiko, kad įstatymą vis dėlto reikėtų keisti.

K.Binkiui pritarė ir kiti kolegos. Jie linkę į įstatymą žvelgti kitu kampu – ne kaip į trukdį, o apsaugą nuo galimų problemų. Esą yra ne viena istorija, kai užsienyje gyvenantys tėvai nesutinka, kad vaikas būtų operuojamas, o seneliai tai nori nuspręsti už juos. Galiausiai priekaištai esą skiriami patiems medikams.

Prašo neegzistuojančio dokumento

Lietuvos notarų rūmų viceprezidentė Daiva Lukaševičiūtė-Binkulienė patvirtino, kad problema yra žinoma ir ne kartą nagrinėta. Taip pat – ir Seime, tačiau įstatymas liko nepakeistas.

"Įgaliojimas yra duodamas tam tikriems juridiniams veiksmams atlikti. Ne rūpintojo ar globotojo teisėms perduoti, bet tam tikriems veiksmams, susijusiems su trečiaisiais asmenimis, atlikti. Tai šiuo atveju dėl vaiko, dėl asmens, jis niekaip negali tikti", – kodėl prašomi įgaliojimai prieštarautų įstatymams, aiškino notarė.

Pasak D.Lukaševičiūtės-Binkulienės, įgaliojimo paskirtis yra kitokia, ir Lietuva čia – ne išimtis.

"Civiliniame kodekse numatyta laikina vaiko globa, o kitoks kelias nenumatytas. Pačios įgaliojimo sampratos nelabai galėtume pakeisti, nes visame pasaulyje taip yra. Įgaliojimų perduoti globoti kam nors savo vaiką nėra, nes įgaliojimo paskirtis visai kitokia. Įgaliojimas duodamas tada, kai aš pats fiziškai negaliu kur nors dalyvauti ir atlikti tam tikrų veiksmų, pasirašyti. O jeigu aš kam nors pavedu tai padaryti, bet su kokiu  nors daiktu, jokiu būdu ne su asmeniu, pavyzdžiui, pavedu, kad naudotųsi mano automobiliu, tada sudaroma panaudos sutartis. Man keista, iš kur išvis tie "įgaliojimai" atsirado, su asmeniu tai išvis neįmanoma, ar suaugusiu, ar ne", – kalbėjo Notarų rūmų viceprezidentė.

Notarai gavo rekomendaciją

Kadangi problema aktuali, visi šalies notarai yra gavę Notarų rūmų rekomendaciją tokių įgaliojimų netvirtinti.

"Notarų rūmų prezidiumas nutarimu (2005 m. spalio 3 d. protokolas Nr. 16) pagal Profesinio tobulinimo ir notarinės praktikos apibendrinimo komisijos pateiktas išvadas notarinės praktikos klausimais nutarė, kad įgaliojimai atstovauti tėvams negali būti tvirtinami, nes iš tėvų valdžios kylančios teisės ir pareigos yra asmeninės, tad negali būti perduotos įgyvendinti kitiems asmenims. Akcentuota, kad vaikas nėra civilinės apyvartos objektas, todėl negalima įgalioti kito asmens būti įstatyminiu vaiko atstovu. Jeigu tėvai negali rūpintis savo vaikais, turi būti skiriama vaiko laikinoji globa (rūpyba). Tad nerekomenduojame notarams tvirtinti įgaliojimų, kuriais nepilnamečių vaikų tėvai savo pareigas paveda atlikti tretiesiems asmenims", – rašoma dokumente.

Paklausta, ar žino atvejų, kai notarai nepaiso rekomendacijos, pašnekovė teigė prisimenanti tik vieną atvejį. Ne paslaptis, kad dažnai įgaliojimų prašo į užsienį uždarbiauti išvykstantys tėvai, kurie atžalas palieka seneliams. Tad ir problema į viešumą iškilo būtent prasidėjus emigracijos bangai.

"Šitas klausimas iškilo tikrai ne prieš metus ar dvejus, o gal prieš kokius penkerius, kai jau buvo masiškai emigruojama iš Lietuvos. Kažkada buvo notarė, patvirtinusi tokį įgaliojimą, mes ją svarstėme prezidiume, kodėl ji taip padarė. Bet daugiau atvejų man nežinoma", – kalbėjo D.Lukaševičiūtė-Binkuvienė.

Ministrui problema nežinoma

Beje, kitos Vilniaus gydymo įstaigos – Antakalnio poliklinikos – atstovė sakė, kad įstatymas retai sukelia problemų, nes paprasčiausiai vaikus pas gydytojus atveda patys tėvai.

"Nekyla problemų. Vasarą turbūt vienas atvejis buvo per visus metus, ir tai, kai mes paprašėme, kad gal galėtų atvesti tėvai, – ir atvedė. Tikrai vaikų su pažymomis, kiek aš žinau, nebuvo. Bet kad toks reikalavimas yra – tikrai taip", – sakė Antakalnio poliklinikos direktoriaus pavaduotoja valdymui Ingrida Savickienė.

O sveikatos apsaugos ministrui Vyteniui Andriukaičiui ši dilema, ar gali seneliai rūpintis anūkų sveikata, nebuvo girdėta.

"Galbūt iš tiesų yra duomenų apsaugos sistema, bijau pasakyti, teisinius aspektus reikėtų panagrinėti, čia naujas man klausimas. Jūs čia įdomų aspektą iškėlėte, mes turėtume panagrinėti, man jis įdomus ir turėčiau pasitikslinti", – teigė ministras.

Paklaustas, ar sutinka, kad seneliams turėtų būti suteikta galimybė nuvesti anūkus į polikliniką, V.Andriukaitis atsakė teigiamai.

"Aišku, turbūt per daug viską formalizuojame. Žinoma, kad taip. Aš nežinau dabar teisinės bazės, tai turime spręsti ir pataisyti, patobulinti", – žadėjo Sveikatos apsaugos ministerijos vadovas.

Prieš savaitę Lietuva pirmą kartą priimta į Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybą, o šiandien, spalio 24-ąją, pasaulyje minima JT Organizacijos diena.

"Lietuvos diplomatams tai bus nauja patirtis, nes dirbsime Saugumo Taryboje pirmą kartą, tačiau turime nemažai partnerių ir bendraminčių, kurios pasirengusios pasidalyti patirtimi bei informacija", – kalbėdama apie mūsų šalies kelią į Saugumo Tarybą, veiklą JT ir šios organizacijos įdirbį sakė Lietuvos ambasadorė prie JT Raimonda Murmokaitė.

– Kai Generalinėje asamblėjoje buvo skelbiami balsavimo rezultatai, įsiminė jūsų reakcija: atrodė, kad nesitikėjote tokio gausaus balsų už Lietuvą skaičiaus. Ar iš tikrųjų ši sėkmė buvo netikėta?

– Atsižvelgiant į nuoseklų ir ne vienus metus trukusį visos diplomatinės tarnybos darbą, ši sėkmė yra dėsninga. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvai pavyko gauti daugumą balsų. 187 šalių parama – geras ženklas ne tik mums, bet ir kitoms ES valstybėms kituose JT institucijų rinkimuose. Džiugu, kad valstybės laikėsi duotų pažadų paremti Lietuvą.

– Tam, kad Lietuva taptų Saugumo Tarybos nare, šalies diplomatams neabejotinai teko įdėti daug pastangų. Ar galėtumėte trumpai nusakyti, kokį kelią bendromis pastangomis teko nueiti, kad už Lietuvą galiausiai balsuotų net 187 valstybės?

– Šio laimėjimo pagrindas – daugelio žmonių susitelkimas, gera kampanijos vadyba. Kai 1996 m. Lietuvos ambasadorius JT Oskaras Jusys perdavė laišką Rytų Europos rinkimų grupės šalims apie Lietuvos Vyriausybės sprendimą kandidatuoti į JT Saugumo Tarybą, retas kuris įsivaizdavo, kad laukia ilgas 17 metų kelias.

Per rinkimų kampaniją reikėjo užmegzti ryšius su Lietuvos užsienio politikos radare iki tol retai buvusiomis šalimis iš Afrikos, Azijos, Karibų, Ramiojo vandenyno salų, rasti bendrų sąlyčio taškų. Tai didelė investicija į ateitį, kuri bus naudinga bendradarbiaujant dvišaliuose ir daugiašaliuose forumuose. Dirbant Saugumo Taryboje, bendrų pastangų sutelkimas Lietuvai bus ne mažiau svarbus. Reikės ne tik atstovauti Lietuvos interesams, bet tęsti bendradarbiavimą su visomis JT narėmis ir palikti solidžios, patikimos bei nuoseklios valstybės pėdsaką Taryboje.

– Kas keisis Lietuvai tapus Saugumo Tarybos nare? Kaip keisis jūsų pačios ir kolegų darbotvarkė, ar teks didinti pajėgas?

– Rūpesčių tikrai nesumažės. Tarybos darbotvarkėje yra daugiau kaip 60 aktyvių klausimų, kurie apima erdvę nuo Haičio iki Somalio, o tematinė įvairovė labai plati: nuo piratavimo ir tarptautinio teisingumo iki moterų teisių ir jų dalyvavimo kuriant taiką bei saugumą. Be to, Taryba yra įvedusi daugiau kaip tuziną sankcijų valstybėms ir asmenims. Kasdien vyksta derybos dėl Saugumo Tarybos rezoliucijų, pareiškimų, JT lauko misijų mandatų, įvairių JT pareigūnų paskyrimų. Dešimt nenuolatinių Saugumo Tarybos šalių ambasadorių pirmininkauja sankcijų komitetams, specialioms darbo grupėms. Užkulisinis darbas dažnai nematomas, bet būtent juo pasiekiama svarbių rezultatų. Didelės komandos neturinti valstybė taip pat gali daug pasiekti ir turėti nemažą įtaką dėl savo darbštumo bei nuoseklumo. Puikūs pavyzdžiai – Gvatemala, Norvegija, Portugalija, Singapūras. Aišku, milžiniška Tarybos akiračio apimtis nulemia tam tikrą minimalų komandos dydį.

Lietuvos diplomatams tai bus nauja patirtis, nes dirbsime Saugumo Taryboje pirmą kartą, tačiau turime nemažai partnerių, bendraminčių ir Lietuvos kandidatūrą rėmusių šalių, kurios yra pasirengusios pasidalyti patirtimi bei informacija.

– Kaip buvimas Saugumo Tarybos nare lems šalies užsienio politiką? Tarkime, svarstymo dėl Vakarų intervencijos į Siriją įkarštyje Lietuva šiuo klausimu sakė neturinti nuomonės. Ar tapusi Tarybos nare šalis galės drąsiau reikšti nuomonę tokiais klausimais?

– Pastaraisiais metais Saugumo Taryboje įsivyravo praktika, kai kiekvienu darbotvarkės klausimu pasisako visos Saugumo Tarybos narės. Lietuva nebus išimtis. Vis dėlto Saugumo Taryba yra efektyviausia, kai pasiekiamas konsensusas, kai Tarybos nariai vieningai remia JT, tarptautinės bendruomenės ir regionines pastangas įgyvendinti sudėtingus sprendimus.

Nors pasaulio visuomenė pirmiausia atkreipia dėmesį į Tarybos narių nesutarimus, iš tiesų dauguma darbotvarkės klausimų Tarybos nariams pavyksta sutarti ir rasti bendrus sprendimus: nuo Balkanų iki Didžiųjų ežerų regiono Afrikoje. Dėl Sirijos Taryba buvo vieninga 2012 m., kai kurį laiką veikė JT priežiūros misija (UNSMIS). Vieningai Taryba priėmė sprendimus dėl cheminio ginklo sunaikinimo ir dėl humanitarinių padarinių.

– Yra daug krypčių, kuriomis dirba JT. Ar galima išskirti, į kurias orientuojasi Lietuva ir kur galime pasiekti geriausių rezultatų? Po balsavimo ministras Linas Linkevičius minėjo, kad daugiausia dėmesio bus skiriama humanitarinei pagalbai.

– Svarbiausia Saugumo Tarybos funkcija yra užtikrinti tarptautinę taiką ir saugumą. Tam pasitelkiamos JT Chartijos suteiktos priemonės – nuo tarpininkavimo iki sankcijų ar net karinių priemonių. Pasauliniu mastu įvairios problemos susipina tarpusavyje. Prisidėti prie taikos ir saugumo galima užtikrinant pagarbą tarptautinei humanitarinei teisei, stiprinant teisės viršenybę, skatinant moterų dalyvavimą taikos procesuose, kovojant su vaikų samdymu, užkertant kelią seksualiniam smurtui konfliktuose, stiprinant pasitikėjimą skatinančias priemones ar ieškant atsako į kibernetinio saugumo iššūkius. Galiausiai gilinantis į klimato kaitos ar ŽIV / AIDS epidemijos keliamas grėsmes saugumui. Mūsų kariai ir policininkai jau dabar dalyvauja JT taikos operacijose. Ekspertai kviečiami pasidalyti patirtimi įvairiose JT ekspertų grupėse. Kelios Lietuvos bendrovės dalyvavo JT pirkimo konkursuose. Neatmesčiau galimybės rasti nišų ir kitose srityse.

– Jau ne vienus metus kalbama apie tai, kad JT reikalinga reforma. Jūsų požiūriu, ar reikėtų išplėsti pačios Saugumo Tarybos galias? Arba didinti nuolatinių narių skaičių? Atsižvelgiant į bendras politinės ir ekonominės galios tendencijas nuolatinių narių gretose būtų logiška matyti, tarkime, Vokietiją.

– JT narės sutaria, kad reforma būtina pirmiausia dėl to, kad ši narystės ir darbotvarkės požiūriu universali organizacija gebėtų prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios geopolitinės bei ekonominės aplinkos ir naujų iššūkių. Organizacija turi tapti efektyvesnė, išmokti pasiekti daugiau turėdama mažesnius išteklius, ypač krizės sąlygomis. Esama nuolatinių Saugumo Tarybos narių sudėtis neatspindi pasikeitusios realybės, pvz., greta tradicinių įtakingų šalių kyla vadinamosios naujosios ekonomikos, Afrika neturi nė vienos nuolatinės vietos Taryboje. Šiai problemai spręsti reikalinga Saugumo Tarybos reforma. JT šalys sutaria, kad Saugumo Taryba turi būti išplėsta, tačiau nesutariama dėl naujų narių skaičiaus, jų galių (pvz., nuolatinės narės turi veto teisę), darbo metodų. Nepamirškime, kad derasi 193 skirtingų politinių sistemų, ekonominio ir socialinio išsivystymo, kultūrų šalys. Natūralu, kad procesas ilgas ir sudėtingas. Išties išplėstoje Saugumo Taryboje tarp nuolatinių narių būtų logiška matyti labiausiai prie JT veiklos prisidedančias šalis. Svarbu užtikrinti, kad Taryba būtų efektyvi ir jos sprendimai užtikrintų taiką bei saugumą.

– Kaip vertinate, kad dirbti Saugumo Taryboje atsisakė kartu su Lietuva išrinkta Saudo Arabija?

– Tai beprecedentis atvejis JT istorijoje. Nors Arabų lyga ieško išeities iš šios situacijos, JT generalinis sekretorius Ban Ki-moonas kol kas nėra gavęs oficialaus Saudo Arabijos laiško, pranešančio, kad atsisakoma nenuolatinės narės vietos Taryboje. Jei vis dėlto Saudo Arabija nepakeis žiniasklaidoje išreikštos pozicijos, turės būti skelbiami nauji rinkimai. Pagal Chartiją Saugumo Tarybą sudaro 15 narių ir nevisos sudėties Taryba negali veikti. Neabejoju, kad išeitis greitai bus rasta.

Lygiai prieš 21-us metus Lietuvos gyventojai referendumu pritarė pagrindiniam šalies įstatymui – Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Už dokumento tekstą tąkart pasisakė beveik 57 proc. balsavusių ir nuo to laiko spalio 25-ąją minime Konstitucijos dieną.

Tačiau, vieno šio įstatymo rengėjų, prof. dr. Juozo Žilio, teigimu, trūko visai nedaug, kad dėl nuomonių nesutapimo įstatymo tvirtinimas būtų buvęs nukeltas vėlesniam laikui. Vis dėlto, pasak buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko, prieš du dešimtmečius patvirtinta Konstitucija išliko stabili ir dabar, o vienas esminių jos bruožų – tvirta įstatymo raidė.

"Galiu patvirtinti, kad Konstitucijos kūrėjai ir atitinkamų sričių specialistai buvo pasiryžę šitą įstatymą sukonstruoti taip, kad ji būtų skirta ilgesniam laikui ir kad būtų varžomi nepagrįsti interesai dėl Konstitucijos keitimo", – sakė J.Žilys.

– Kaip prieš 21-us metus priimta Konstitucija atrodo dabartiniame kontekste?

– Samprotaujant apie Lietuvos Konstituciją reikėtų pasakyti vieną svarbiausių dalykų – bendrame europiniame ar netgi pasaulio konstitucinių sistemų kontekste ji yra šiuolaikiška, ji visiškai jokiais atžvilgiais nenusileidžia kitų šalių konstitucijoms. Ji konsoliduotai išreiškia visos demokratinės civilizacijos pasiekimus.

Kitas aspektas – akivaizdu, kad šitoje Konstitucijoje išreikšta Lietuvos konstitucinės raidos tradicija, konstitucinis paveldas. Jeigu skrupulingai lygintume daugelį dalykų, – valdžios sandarą ar žmogaus teisių ir laisvių garantijas, – akivaizdžiai matytume sąsajų su 1922 m. Konstitucija. Savotiškų atspindžių galima rasti ir kalbant apie 1938 m. Konstituciją, nors ji jau buvo nedemokratiška, autoritetu pagrįsta sistema, bet kai kurių dalykų, pvz., ūkio organizavimo panašumų, ir čia pamatytume.

Trečias aspektas – šita Konstitucija skiriasi nuo ankstesnių, nes ji vadinama labai griežta, arba kieta. Ji sunkiai keičiama. Galiu patvirtinti, kad Konstitucijos kūrėjai ir atitinkamų sričių specialistai buvo pasiryžę šitą įstatymą sukonstruoti tokiu būdu, kad ji būtų skirta ilgesniam laikui ir kad būtų varžomi nepagrįsti interesai dėl Konstitucijos keitimo, kad ji sukurtų prielaidas stabiliai tautos raidai. Konstitucija, būdama labai sunkiai keičiama, užtikrina stabilesnę visuomenės politinę ir teisinę būseną.

– Tačiau Konstitucijos pakeitimų būta. Ar turėjo jie įtakos bendrai įstatymo prasmei?

– Didžioji dalis pakeitimų susiję su Lietuvos dalyvavimu ES. Lietuva, siekdama būti Europos valstybių politinės organizacijos nare, negalėjo nepriimti tam tikrų teisinių, politinių nuostatų. Bet nemanau, kad tie pakeitimai iškreipė bendrąją Konstitucijos prasmę. Lietuvių tautos suvereniteto raiškos forma nenukentėjo ir bendra idėja šitame dokumente liko.

– Tačiau siūlymų keisti šį įstatymą buvo nemažai, turbūt bus ir ateityje. Štai ir dabar Seimas svarsto, ar leisti sulaužiusiam priesaiką asmeniui dar kartą kandidatuoti į priesaikos reikalaujantį postą. Ką rodo tokių siūlymų gausa?

– Iš tiesų buvo labai daug pasiūlymų, bet dažnai jie būdavo padiktuoti siaurų politinių interesų, politinės kasdienybės. Laimė, Konstitucija sunkiai keičiama ir šitos iniciatyvos nebuvo palaikytos. Beje, tai rodo ir politinę mūsų tautos, visuomenės brandą, kad siaurų politinių interesų dauguma nepalaiko.

O dėl pastarojo keitimo pataisos, kuriai pirmuoju balsavimu Seime pritarta, – ką gi, Lietuva vis tiek privalėjo realizuoti Europos Žmogaus Teisių Teismo dokumentą šituo konkrečiu atveju. Iš esmės tai yra principo dalykas, kad visam gyvenimui negali būti atimtos tam tikros politinės teisės. Tai naujas Konstitucijos tekstas nukreipė į konstitucinį įstatymą, kuriame bus nurodytos tikslesnės sąlygos. Konstitucijos prasmė taip pat nekeičiama, tik formuluojama tam tikra teisinė išeitis iš esamos situacijos.

– Galbūt pats matote spragų, kurias Konstitucijoje reikėtų taisyti?

– Turėkime galvoje, kad šita Konstitucija iš iki šiol buvusių galioja jau ilgiausiai. Be abejo, galima samprotauti apie tam tikrų korekcijų prielaidas, bet svarbiausia, kad tai turi subręsti visuomeninėje diskusijoje ir žmonės turi būti įtikinti, jog be šitos pataisos negalima toliau gyventi, kad reikia koreguoti.

– Nusikelkime 21-us metus atgal. Kiek užtruko suderinti įstatymo tekstą, kiek pirminių variantų buvo pasiūlyta, dėl ko susitarti buvo sunkiausia?

– Kai buvo atkurta nepriklausomybė, netrukus prasidėjo diskusija ir dėl Konstitucijos ateities. Nes vadinamoji laikinoji Konstitucija labiau priminė buvusią sovietinę sistemą, tiktai pakoreguotą ir pritaikytą nepriklausomos Lietuvos politinėms sąlygoms. Iš karto buvo daugybė Konstitucijos projektų. Juos teikė Demokratinė darbo partija, liberalai, teisininkų draugija, socialdemokratai turėjo savosios Konstitucijos projekto versiją. 1991 m. buvo paskelbti vadinamieji Lietuvos Konstitucijos koncepcijos metmenys, tai darbo grupei vadovavo Vytautas Landsbergis. Po to buvo Konstitucijos komisijos projektas, be to, egzistavo būsimosios Tėvynės Sąjungos projektas ir buvo didelė diskusija, į kurią pusę linkti – į 1922, ar į 1938 m. Konstituciją.

Diskusija apie Konstituciją suintensyvėjo 1992 m. o 1992 m. vasarą ir rudenį buvo periodas, kai buvo galutinai bandoma surasti ir suderinti priešingas pozicijas, ypač dėl valstybės valdžios organizavimo. Tai buvo sunkiausia diskusija, o jos esmė – Vyriausybės, parlamento ir prezidento įgaliojimų suderinimo problema. Labai sudėtinga diskusija, polemika. Rugsėjį–spalį buvo apibendrinančių baigiamųjų diskusijų etapas. Jis buvo labai nervingas, nes dažnai požiūriai kardinaliai skyrėsi dėl, pvz., prezidento ir Seimo santykių, juridinių galių. Bet buvo surastas kompromisas, štai ir dabar matomas šiuolaikinėje Konstitucijoje, kurioje prezidento galios ribojamos parlamento galiomis, parlamento galios ribojamos prezidento ir Vyriausybės galiomis. Galima vertinti įvairiai, bet man atrodo, kad šitas politinių ir juridinių galių klausimas gana gerai išspręstas, nes priimant sprendimus dalyvauja visos valstybės valdžios.

Dar viena reikšminga šitos Konstitucijos ypatybė, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje įkurtas Konstitucinis Teismas, kuris aiškina Konstitucijos normas. Jeigu šitą aiškinimą vykdytų parlamentas, politinės netvarkos ir juridinio chaoso būtų daug daugiau.

– Ar buvo minčių, kad gali nepavykti susitarti dėl bendro dokumento teksto?

– Taip, tokių minčių vienu metu buvo. Ypač 1992 m. spalį. Netgi buvo kalbama apie ne sprendžiamąjį, o patariamąjį referendumą. Spalio 25 d. vyko ir rinkimai į būsimąjį Seimą, tad buvo minčių Konstituciją pateikti patariamajam referendumui, o po to būsimasis Seimas būtų turėjęs priimti galutinį sprendimą. Bet vėlesnėje politinėje diskusijoje įsitikinta, kad tai netikslinga, nes vėliau būtų buvę dar sunkiau susitarti. Todėl buvo priimtas sprendimas dėl privalomojo referendumo surengimo ir kad naujasis Seimas pradėtų dirbti jau naujos Konstitucijos sąlygomis.

– O pats asmeniškai paminite šią dieną, spalio 25-ąją?

– Visada būna renginių Konstituciniame Teisme, anksčiau būdavo ir Vilniaus Rotušėje. Penktadienį rengiama konferencija Konstituciniame Teisme. Pernai, kai buvo Konstitucijos 20-metis, buvo renginys prezidentūroje. Kiekvieną kartą stengiuosi dalyvauti, prisiminti tas dienas. Dabar – tai jau retrospektyva.

Skolų smaugiamas Vilniaus priklausomybės ligų centras (VPLC) galiausiai perėjo į Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) rankas, bet algų darbuotojai vis tiek negauna. Ministras žada, kad permainų bus, tačiau ne iš karto.

Nedaug trūko iki streiko

Areštuotos sąskaitos, sustabdytos darbo sutartys, išmokėti atlyginimai – už birželį. Tokiomis nuotaikomis pastaruoju metu gyveno priklausomybės ligomis sergančius asmenis gydantis VPLC personalas. Iki spalio pradžios centras priklausė Vilniaus miesto savivaldybei. Perimti VPLC savo žinion SAM pasisiūlė pati – kad sukurtų bendrą šalyje priklausomybės ligų prevencijos, gydymo, reabilitacijos ir reintegracijos paslaugų sistemą.

SAM ir sostinės valdžios derybos užtruko ne vieną mėnesį, kol galiausiai savivaldybės taryba ministerijai sutiko perduoti VPLC savininko teises, pareigas ir turimą turtą. Pats miestas finansavimą įstaigai ypač smarkiai nurėžė šiemet – dar pernai centrui buvo skirta 5,5 mln. litų, šiais metais – tik 1,5 mln. Trečdaliu mažėjo ir darbuotojų algos.

Liepos pradžioje neapsikentę medikai netgi buvo nutarę streikuoti, tačiau paskutinę minutę protestą atšaukė.

Nuotaikos niūrios

VPLC darbuotojai vis dar gyvena viltimi – už birželį išmokėta tik dalis atlyginimo, kai kurie medikai sustabdę savo darbo sutartis, tad pacientams tenka laukti eilėse.

"Į darbą eina ne visi. Šiuo metu tikriausiai penki gydytojai eina į darbą. Vienas išvis išėjo, o trys gydytojai yra sustabdę savo darbo sutartis. Tad apie pusės darbuotojų nėra. Tikimės, kad jie sugrįš, nors dalis išėjo negrįžtamai", – kalbėjo VPLC direktorius Emilis Subata.

Su pačia ministerija esą kol kas nieko konkretaus nesutarta, tačiau pirmiausia tikimasi išspręsti finansines bėdas.

"Kol kas iš SAM jokių pažadų neturime. Mūsų finansininkai kontaktuoja su ministerijos finansininkais, vyksta derinimas. Tikimės, kad atsiradus institucijai, atsakingai už tolesnę mūsų įstaigos veiklą, darbuotojams atlyginimai bus išmokami", – vylėsi E.Subata.

Žada pervesti algas

Nutarime dėl įstaigos perdavimo ministerijai skelbiama, kad, siekiant užtikrinti paslaugų prieinamumą apdraustiems ir neapdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu asmenims, kurie serga priklausomybe nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, tikslinga reorganizuoti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio priklausomybės ligų centrus. Taip pat ketinama įsteigti asmens sveikatos priežiūros biudžetinę įstaigą – Valstybinį priklausomybės ligų centrą – ir tuose pačiuose miestuose įkurti jo filialus.

Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis patvirtino, kad pakeitimų numatyta ne vien sostinės, bet ir visos šalies mastu. Tačiau nuo VPLC perėmimo esą praėjo per mažai laiko, kad būtų galima nusakyti reorganizacijos planus.

"Reikia susipažinti su visa situacija, tuos pokyčius darysim bendrai su visos Lietuvos pertvarka. Pertvarkos galimybes aptarsim kartu su vyriausiaisiais specialistais, kolegijos žmonėmis, kad tikrai būtų pagrįstai parengta bendra pertvarkos platforma. Tai dabar reikia skaičiuoti, kiek turime priklausomybių ligų centrams skirtų asignavimų, kiek yra žmonių, kokis krūvis, srautas, kiek yra lovų, kiek sunaudojama lėšų, kokia materialinė būklė. Turime visa tai įvertinti", – vardijo ministras.

V.P.Andriukaitis patikino, kad pirmiausia bus imamasi finansinių įstaigos klausimų.

"Dėl atlyginimų nemokėjimo, nepervedamų "Sodrai" pinigų buvo užblokuotos sąskaitos, tad pirmas uždavinys – kaip įmanoma greičiau stabilizuoti finansinę būklę. Pervedinėsim pinigus, žinote, čia yra buhalterinės taisyklės, nustatyti terminai. Žmonės turi justi, kad atlyginimai ateina ir skolos dengiamos", – žadėjo SAM vadovas.

Tačiau ar būsima reorganizacija keis šių įstaigų etatų skaičių, V.P.Andriukaitis skelbti nesiryžo.

"Pirmiausia reikia įvertinti padėtį, dabar būtų sunku neatsakingai ką nors kalbėti", – sakė ministras.

Šis ketvirtadienis gali tapti istorinis Lietuvai – vyks balsavimas dėl mūsų šalies dvejų metų kadencijos pagrindinėje Jungtinių Tautų (JT) institucijoje Saugumo Taryboje. Lietuvos galimybės vertinamos gerai, tačiau džiaugtis ankstoka – koją pakišti gali problemos su Rusija.

Tikimybė – reali

Siekį tapti nenuolatine JT Saugumo Tarybos nare Lietuva deklaravo dar 1996-aisiais. Šį kartą galimybė pasiekti tikslą bene realiausia, nes Lietuva liko vienintelė Rytų Europai atstovaujanti kandidatė, kai pavasarį iš kovos pasitraukė Gruzija. Tam reikia per balsavimą Niujorke esančioje Generalinėje Asamblėjoje surinkti bent du trečdalius iš 193 JT priklausančių valstybių balsų. Sėkmės atveju Lietuva taptų viena iš 15 Saugumo Tarybos narių 2014–2015 m. ir pirmąja Baltijos šalimi, kuriai patikėta spręsti tarptautinius saugumo klausimus.

Užsienio reikalų ministerija susilaiko nuo komentarų, kokios balsavimo baigties tikimasi, – ji esą nenuspėjama.

Pats ministras Linas Linkevičius į Niujorką atskrido likus maždaug pusantros paros iki balsavimo. Ministerijos atstovų teigimu, bandymai užsitikrinti kitų valstybių paramą tęsis iki paskutinės minutės.

Diplomatai atsargiai dvejoja

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Tomo Janeliūno nuomone, kadangi pagal regioninį principą Lietuvai konkurentų nėra, šansai tapti Saugumo Tarybos nare nemaži. Tiesa, jei neatsiras netikėtumų.

Pasak politologo, situaciją nenuspėjamą daro tiek dabartinė įtampa tarp Lietuvos ir Rusijos dėl pieno produktų blokados, tiek žiežirba santykiuose su Kinija dėl Lietuvoje apsilankiusio Tibeto dvasinio lyderio Dalai Lamos, kurį priėmė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

"Yra tam tikrų niuansų, įtarimų ir dėl padidėjusios įtampos santykiuose su Rusija bei Kinija iš dalies, būtent dėl Tibeto vadovo vizito Lietuvoje. Tokių atsargių dvejonių teko išgirsti iš diplomatų – kad niekas negalėtų paneigti, jog tam tikri povandeniniai akmenys paskutinę minutę ar dieną galėtų pakišti koją Lietuvai kandidatuojant", – kalbėjo T.Janeliūnas.

Tokių netikėtų pralaimėjimų jau būta. Pernai birželį Lietuvos ambasadorius JT Dalius Čekuolis per slaptą balsavimą pralaimėjo netikėtai kandidatu iškeltam Serbijos užsienio reikalų ministrui Vukui Jeremičiui, nors apie D.Čekuolio kandidatūrą Lietuva JT buvo informavusi dar 2004 m., o kitų šalių konkurentų į šią poziciją nebuvo. Kalbėta, kad savo kandidatą Belgradas iškėlė kaip atsaką į Lietuvos išsakytą kritiką dėl esą nepakankamos Serbijos pažangos siekiant narystės ES. V.Jeremičiaus kandidatūrą tąkart parėmė ir Rusija.

Pagerintų šalies statusą

Visa tai byloja apie tam tikrus namų darbus, kuriuos Užsienio reikalų ministerija ir diplomatai turėjo atlikti, kad per balsavimą būtų užsitikrintas kitų valstybių palaikymas. T.Janeliūno vertinimu, Lietuvos pastangos pelnyti simpatijas buvo matyti.

"Pastangos buvo dedamos labai ilgai, kelerius metus iki šio balsavimo. Ir pats ministras (L.Linkevičius – red. past.) susitikinėjo su įvairių šalių atstovais, ir mūsų atstovai prie JT. Tad aš manau, kad pastangų buvo daug. Ir greičiausiai jas bus galima matyti. Tačiau sunku nuspėti tokius įvykius, kurie susiklostė pastarosiomis savaitėmis. Aš tiesiog tikiuosi, jog jie greičiausiai neturės tokios didelės įtakos, kad pakeistų tą bendrą balsavimo tendenciją, kuri buvo susiklosčiusi jau prieš kurį laiką", – sakė politologas.

Pašnekovo teigimu, naudą, kurią Lietuva gautų tapusi JT Saugumo Tarybos nare, apibrėžti sudėtinga. Tačiau valstybės statusas neabejotinai keistųsi, nes Lietuva dalyvautų sprendžiant svarbiausius pasaulio saugumo klausimus.

"Tai valstybė, kuri pačiu aukščiausiu lygiu sprendžia pasaulio saugumo klausimus. Būtent Saugumo Taryboje tokie klausimai ir yra nagrinėjami, ir valstybės turi teisę balsuoti dėl svarbiausių rezoliucijų, įskaitant ir jėgos naudojimą viename ar kitame krizės taške, įvairius kitus dalykus, susijusius su taikos palaikymu ar ginklavimosi kontrole. Be abejo, šitas statusas valstybei diplomatiniame fronte labai svarbus", – pabrėžė T.Janeliūnas.

Anot politologo, narystė Saugumo Taryboje paskatintų ir užmegzti ryšius su regionais, iki šiol su Lietuva turėjusiais mažai ką bendra, pavyzdžiui, su Afrikos, Lotynų Amerikos ar Azijos šalimis.

Saugumo Taryba – pasaulio policininkė?

Iš viso JT Saugumo Taryboje yra 15 narių. Penkios iš jų – JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Rusija ir Kinija – yra nuolatinės ir turi veto teisę. Likusios 10 yra nenuolatinės, keičiasi rotacijos principu ir atstovauja įvairiems regionams. Kasmet po penkias naujas nares dvejiems metams renka Niujorke esanti JT Generalinė Asamblėja.

Saugumo Taryba – vienintelė institucija, kuri pagal tarptautinę teisę gali sankcionuoti karinės jėgos panaudojimą. Sprendimai priimami devynių balsų dauguma ir yra privalomi visoms JT valstybėms. Taryboje pastaruoju metu buvo priimti svarbūs sprendimai dėl Sirijos cheminio ginklo ar karinės jėgos panaudojimo Libijoje.

Taryba taip pat teikia rekomendacijas dėl JT generalinio sekretoriaus skyrimo ir dėl naujų JT narių priėmimo. Saugumo Taryba kartu su Generaline Asamblėja renka teisėjus į Tarptautinį Teisingumo Teismą.

Pirmasis Saugumo Tarybos posėdis įvyko 1946 m. sausio 17 d. Londone. Tais pačiais metais Taryba įsikūrė savo nuolatinėje būstinėje Niujorke.

Seime bus bandoma atgaivinti metro idėją. Jos šalininkai ir oponentai skaičiuoja skirtingai: pirmieji kalba apie ilgalaikę perspektyvą, antrieji atkerta – už vienkartinę kelionę metro tektų pakloti 17 litų.

Prijungtų prie "Rail Balticos"

Seime šiandien turėtų būti teikiamas 43 įvairių frakcijų parlamentarų pasirašytas Metropoliteno koncesijos įstatymo projektas. Iki šiol jam pajudėti iš mirties taško esą trukdė įstatyminės bazės stoka, tad pagrindinis įstatymo tikslas – sukurti įstatymines prielaidas darbams pradėti ir paskirstyti projekto įgyvendinimo funkcijas. Darbus drauge įgyvendinti turėtų Vyriausybė, Vilniaus miesto savivaldybė, kol kas nežinomas strateginis investuotojas ir projekto įgyvendinimo bendrovė.

Vieno iš įstatymo projekto rengėjų Mišrios Seimo narių grupės frakcijos nario Lino Balsio teigimu, įstatymas numato principus, kaip tokie projektai galėtų būti finansuojami.

"Koncesija reiškia, kad yra suinteresuotos pusės, pritraukiamas viešasis ir privatusis kapitalas, tiedu kapitalai tarpusavy bendradarbiauja ir finale tas projektas tampa ekonomiškai gyvybingas. T. y. verslui jis atsiperka, o gyventojams atsiperka pačiu priimtiniausiu būdu, nes kaina tampa prieinama", – dienraščiui sakė L.Balsys.

Aiškinamajame įstatymo projekto rašte pateikiama argumentų, kodėl Vilniui metropoliteno reikėtų: esą dėl jo gyventojams ne tik tektų mažiau laiko praleisti transporto spūstyse – projektas taip pat atvertų kelią kelių milijardų litų užsienio investicijoms, viešajame transporte pagerėtų kriminogeninė situacija, kiltų miesto prestižas, šalia metro trasų nekilnojamojo turto vertė padidėtų pusantro karto.

Tačiau, pasak L.Balsio, į metro reikėtų žiūrėti kaip į ne vien sostinei, bet ir visai Lietuvai aktualų projektą. Jis esą pasitarnautų ir tuo, kad Vilnius pagaliau būtų prijungtas prie geležinkelio "Rail Baltica".

"Pagal dabartinį projektą Vilnius lieka nuošalyje nuo "Rail Balticos", kuri eina iš Latvijos į Lenkiją per Lietuvą, bet aplenkia sostinę. Tai baisus nesusipratimas ir metro atšaka galėtų būti nutiesta bei sujungta su viena geležinkelio "Rail Baltica" dalių. Tai tikrai labai svarbu", – dėstė vienas koncesijos rengėjų.

Koncesininku siūlo tapti kiekvienam

Projekto finansavimo modelis ir kaina galėtų paaiškėti tik vėliau, po derybų su potencialiu koncesijos laimėtoju. Tačiau skaičiuojama, kad Lietuvai jis atsieitų apie 4 mlrd. litų. Metų pradžioje premjeras Algirdas Butkevičius sakė, kad metro jis regi kaip antraeilės svarbos projektą, o jam reikalingos sumos valstybė neturi.

L.Balsys atkerta, kad nuolatinis kartojimas, jog biudžete trūksta pinigų, yra ne problemos sprendimas, o jo vengimas. Į metro esą reikėtų žvelgti kaip į ilgalaikę investiciją.

"Pastatytas metro, pagerinta miesto infrastruktūra – tai ne tokie dalykai, kurie dingsta, jie išlieka kaip turtas, vertybė visiems Lietuvos žmonėms ilgą laiką. Bėgant metams metro, kaip miesto infrastruktūros dalies, vertė didėja – miestas tampa patrauklesnis kitoms investicijoms. Taigi jeigu žiūrėtume į bendrąjį ekonominį efektą, jei premjeras dar sykį pagalvotų per viešą diskusiją, manau, jo pozicija pasikeistų", – kalbėjo Seimo narys.

L.Balsys turi pasiūlymą ir ką daryti tokiu atveju, jei valstybės biudžetas iš tiesų pasirodytų pernelyg skylėtas projektui finansuoti. Koncesininku esą galėtų tapti bet kuris Lietuvos pilietis, turintis santaupų banke.

"Lietuvoje šiuo metu gyventojai bankų sąskaitose turi padėję apie 48 mlrd. litų, tai labai didelė suma, o žmonės tuos pinigus turi ir tiesiog laiko. Tai gal žmonės irgi norėtų tapti koncesininkais, dalininkais, gal jie norėtų įsigyti metro akcijų ir taip finansuoti projektą, kuris garantuotai nesubankrutuos? Žmonės, kurie investuotų savo pinigus, dabar gulinčius bankuose už iš esmės minusines palūkanas, galėtų juos įdarbinti efektyviai. Čia ir būtų tautos kapitalo įtraukimas derinant su viešuoju kapitalu", – įžvelgė parlamentaras.

Nenumarinta ir tramvajaus vizija

Metro idėjos rėmėjų netrūksta ir Vilniaus miesto savivaldybėje, tačiau pagrindiniai priešininkai – taip pat joje. Labiausiai metro projektui nepritaria pats sostinės meras Artūras Zuokas ir jo partijos kolegos. Viena jų, Indrė Jakaitytė, teigia, kad finansinių sunkumų kamuojamai savivaldybei toks piniginis krūvis būtų nepakeliamas.

"Metro projektas Vilniui būtų ekonomiškai nenaudingas. Įvertinus investicijas ir eksploatacijos išlaidas, metro sistema galėtų pasiteisinti tik tokiu atveju, jei koncentruoti keleivių srautai siektų bent 10 tūkst. keleivių per valandą viena kryptimi. Palyginkime – populiariausias ir pagal keleivių srautus stabiliausias maršrutas Stotis–Santariškės šiandien generuoja iki 5 tūkst. keleivių srautą. Taigi, esant tokiems keleivių srautams būsimos metro bilietų kainos būtų labai aukštos (atliktais skaičiavimais – bent 17 litų), todėl tai būtų per didelė finansinė našta tiek keleiviams, tiek pačiai savivaldybei, kuri turi dotuoti įvairias nuolaidas. Miesto biudžetui tai būtų nepakeliama", – argumentavo I.Jakaitytė.

Vietoj metro savivaldybėje dėliojami galimi tramvajaus įrengimo planai. Tačiau konkretesnių žinių, ar planai taps realybe, dar teks palaukti.

"Savivaldybės taryba dar 2012 m. gruodį patvirtino, kad pirmoje greitųjų viešojo transporto maršrutų linijų statybų eilėje pagrindinę liniją Santariškės–Stotis ir antrąją liniją Ukmergės žiedas–Konstitucijos prospektas–Stotis aptarnaus naujos nukreipiamosios kelių viešojo transporto greitojo susisiekimo sistemos. Kokios tai bus naujos transporto rūšys – vienabėgis, dvibėgis ar virtualus tramvajus, bus atsakyta per tarptautinį konkursą, paremtą ekonominio naudingumo kriterijais", – sakė I.Jakaitytė.

Tikimybė, kad su buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio skandalu susijusios ir 6 mln. litų ES paramos gavusios bendrovės iš balos išlips sausos, – nedidelė. Europos Komisija šį atvejį vis dar tiria ir bent dalį lėšų verslininkai tikriausiai turės grąžinti.

Finansų ministerijos atstovai nesiima spėti, kada Europos Komisija įvertins gautą informaciją, nors po skandalo, kai iš posto turėjo trauktis tuometis ūkio ministras D.Kreivys, praėjo daugiau kaip dveji metai. Europos Komisija šiuo metu analizuoja Europos kovos su sukčiavimu tarnybos išvadas, kuriose teigiama, kad Vilniaus "Ąžuolyno" pagrindinės mokyklos ir Karoliniškių gimnazijos renovacijos darbams skirtos lėšos iš ES fondų buvo panaudotos netinkamai. "Ąžuolyno" mokyklai tąkart skirta 3,64 mln. litų, Karoliniškių gimnazijai – 2,34 mln. litų.

Skandalas kilo paaiškėjus, kad tuometis ūkio ministras, dabar vėl į Seimą išrinktas konservatorius D.Kreivys, savo parašu skyrė ES pinigų savo motinos Florentinos Kreivienės iš dalies valdomoms bendrovėms statybų darbams atlikti. Dėl įtariamų pažeidimų tyrimą atliko VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra (LVPA), savo išvadą, skelbiančią apie viešųjų bei privačiųjų interesų konfliktą, pateikė ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK).

"LVPA, kaip ji įpareigota teisės aktuose, nustatė, kad dalis projektų išlaidų netinkamos finansuoti ES fondų lėšomis. Netinkamos finansuoti išlaidos bus susigrąžinamos teisės aktų nustatyta tvarka iš projektų vykdytojų ir bus naudojamos kitiems projektams finansuoti", – teigiama Finansų ministerijos pateiktame atsakyme.

Jeigu Europos Komisija nuspręs, kad išlaidos ar jų dalis buvo panaudotos neteisėtai, konkrečią nustatytą sumą darbus vykdžiusios bendrovės turės grąžinti, o pinigai nukeliaus kitiems projektams finansuoti. Pasak Finansų ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo Vytauto Lenkučio, toks scenarijus – tikėtinas.

"Europos Komisija arba pripažins, kad lėšos buvo neteisėtai panaudotos, tada reikės sugrąžinti, arba nuspręs, kad teisėtai. Paprastai po to, kai mūsiškiai nustato, jog yra pažeidimas, reikia manyti, kad ir Europos Komisija pripažins", – sakė V.Lenkutis.

Su pačiu D.Kreiviu susisiekti nepavyko. Jis jau anksčiau yra išreiškęs abejonių dėl VTEK išvadų ir teisme bandė jas ginčyti, tačiau nesėkmingai. D.Kreivys yra tikinęs, kad lėšos bet kokiu atveju liks Lietuvoje. Politiko požiūriu, jo parašas skiriant paramą mokyklų renovacijai tebuvo formalumas. Be to, kaip teisinosi D.Kreivys, rangovus mokyklų renovacijai atrinko ne jis, o Vilniaus miesto savivaldybė.

Politikas ar verslininkas?

Pernai D.Kreivys vėl susigrąžino prieš tai motinai priklausiusias akcijas. Prieš 2012 m. spalį vykusius Seimo rinkimus politikas deklaravo, kad turi UAB "Catus" akcijų, o ši buvo mokyklų renovacijoje dalyvavusios D.Kreivio motinos iš dalies valdytos bendrovės "Specializuota komplektavimo valdyba" akcininkė.
D.Kreivys taip pat turi verslo ryšių su UAB "Statybų gausa" ir UAB "Makveža", valdančia prekybos tinklą "Moki – veži". Seimo narys yra ir VšĮ Demokratinės politikos instituto dalininkas bei narys.

Už tai, kad pakaktų 100 tūkst. piliečių parašų norint surengti referendumą, jau kovojama dviem frontais: pluša ir iniciatyvinė grupė, ir dalis Seimo narių. Tačiau Tvarkos ir teisingumo partijos įregistruotai pataisai pritaria ne visos frakcijos, o ir parašus jau renkantys aktyvistai tokios Seimo pagalbos nenori.

Pritarė 40 Seimo narių

Konstitucija numato, kad piliečių noru referendumas gali būti skelbiamas surinkus ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkimų teisę turinčių žmonių parašų, ši tvarka gali būti keičiama tik referendumu. Valdančioji Tvarkos ir teisingumo partija tam ir pasiryžo: įregistravo Konstitucijos 9 bei 147 straipsnių pataisą, kuria siūloma parašų kartelę mažinti iki 100 tūkst.

Tokį projektą parėmė 40 Seimo narių – Darbo partija (leiboristai), "Drąsos kelio", Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai, keletas socialdemokratų ir liberalų.

Išplatintame pranešime projekto autorius, Tvarkos ir teisingumo frakcijos seniūnas Petras Gražulis, aiškina, kad po nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos išvyko apie penktadalį gyventojų, tad per numatytus tris mėnesius surinkti 300 tūkst. parašų tapo beveik neįmanoma. Kol kas per nepriklausomos Lietuvos istoriją to įgyvendinti nė karto nepavyko. Beje, neseniai Tvarkos ir teisingumo partijos nariai garsiai išreiškė mintį, esą žmonių nuomonės referendumu reikėtų atsiklausti dėl euro įvedimo, tik politikų pritarimo šis siūlymas nesulaukė.

"Mes sieksime daugiau demokratijos Lietuvos Respublikos piliečiams, nes šiuo metu tautai tapo beveik neįmanoma pasinaudoti referendumo paskelbimo iniciatyvos teise ir taip užkertamas kelias vykdyti aukščiausią suverenią galią tiesiogiai", – argumentus dėstė P.Gražulis.

Jei Seimas idėjai pritars, referendumas dėl lengvesnio referendumo bus rengiamas kartu su 2014 m. prezidento rinkimais.

Iniciatoriai pyksta

Tiesa, ši idėja nenauja ir dubliuoja kitą iniciatyvą. Vasaros pabaigoje Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) įregistravo piliečių iniciatyvinę grupę, siekiančią, kad būtų skelbiamas referendumas dėl Konstitucijos keitimo.

Parašai jau renkami, o laiko tam idėjos šalininkai turi iki lapkričio 29 d. Tuo pačiu metu jie gyventojų prašo paremti ne tik parašų skaičiaus ribos sumažinimą, bet ir Konstitucijos 47 straipsnio pataisą, siūlančią, kad žemė, vidaus vandenys, miškai bei parkai nuosavybės teise galėtų priklausyti tik Lietuvos piliečiams ir valstybei, o užsienio subjektai jų įsigyti neturėtų teisės.
Grupės koordinatorius Pranciškus Šliužas sako tikįs, kad pavyks pasiekti iki šiol neįveiktą 300 tūkst. parašų ribą.

"Daugiau kaip pusė mūsų lankomų žmonių pritaria referendumui, o apskaitos mes kol kas nedarome, nes pirmas mėnuo yra skirtas tinklui toliau vystyti ir lapams dalyti. Šio mėnesio pabaigoje mes susumuosime rezultatus – kiek lapų išdalyta, o antras mėnuo bus raginimas rinkti tuos parašus. Dabar esame pirmame etape. <...> Privalome spėti, kitaip net nepradėtume. Šį kartą, deja, tai lemiamas mūšis", – dėl sėkmės buvo tikras P.Šliužas.

Tačiau Tvarkos ir teisingumo frakcijos Seime įregistruota pataisa P.Šliužo nežavi.

"Mes tai vertiname labai prastai. Todėl, kad tai, ko gero, yra bandymas numušti mūsų entuziazmą, nes kai kurie žmonės gali pasakyti – palaukim, Seimas padarys. Seimas galėjo tai padaryti jau 23 metus, todėl jokio pasitikėjimo šituo aktu niekas mums nesukels", – piktinosi P.Šliužas.

Socialdemokratai dar svarstys

Kol kas neaišku, ar pritarimo Tvarkos ir teisingumo frakcijos iniciatyva sulauks ir Seime. Didžiausia valdančioji socialdemokratų frakcija šio klausimo dar nesvarstė, bent taip tvirtina jos narys Algimantas Salamakinas. "Jei keletas (socialdemokratų – red. past.) pasirašė, ką darysi, matyt, jie turi savo nuomonę", – taip situaciją įvertino parlamentaras.

Paties A.Salamakino požiūriu, Konstitucijos pataisų šiuo klausimu nereikėtų.

"Aš manau, kad nereikalinga keisti. Pažiūrėkime, kiek visokių referendumų siūlymų buvo, jeigu visą laiką virsim toje košėje... Aš sutinku, referendumai gali būti skelbiami, kaip ir rašoma Konstitucijoje, ypatingais tautai klausimais. Bet kai kiekvienas susigalvoja, kad tai ypatingas klausimas... Tai ypač suintensyvėja prieš rinkimus. Kai tik rinkimai, taip kuri nors partija nori pasirodyti, kad dar nenumirė, ir pradeda rinkti parašus visokiausiais klausimais. Manau, ta konstitucinė nuostata yra tvirta ir kuo mažiau reikėtų kaitalioti Konstituciją", – pabrėžė A.Salamakinas.

Konservatoriai – prieš

Griežtą "ne", kad parašų kartelė būtų nuleista iki 100 tūkst., sako tarsiantys konservatoriai. Jų frakcijos seniūno pirmasis pavaduotojas Jurgis Razma taip pat akcentavo, kad teikdami tokias iniciatyvas politikai turi savų užmačių. Be to, surengti referendumui reikia ne vieno milijono litų.

"Tikrai tokiai idėjai nepritariam, tai jau ne pirmas bandymas. Matom daug problemų, jeigu Lietuvoje būtų pereita prie tokio "referenduminio" valdymo. Žmones labai lengva sugundyti pasisakyti už kokius nors populiarius dalykus, kuriuos mūsų ekonomika sunkiai gali pakelti. Apsispręsdami piliečiai ne visada pasirems ekspertų nuomone, jeigu kokie nors referendumo siūlymai žada malonių dalykų, jie gali būti palaikomi neatsižvelgiant į objektyvias galimybes. Pagaliau kiekvienas referendumas labai brangiai kainuoja", – dėstė J.Razma.

Konservatoriaus manymu, Tvarkos ir teisingumo partija veikiausiai dar neužmiršo savo idėjos referendumu spręsti euro įvedimą ir galbūt bando ruošti dirvą, kad pasilengvintų tam sąlygas.
"Gali būti interesas pasilengvinti parašų surinkimo galimybę, nes iš tikrųjų jie tą referendumą viešai išsireklamavo ir turbūt nenori gėdingai pripažinti, kad nepavyko surinkti parašų. Nors tas parašų rinkimas irgi yra tam tikra viešųjų ryšių kampanija, išėjimas į rinkėjus su tam tikromis jautriomis temomis. Tai yra tie tikrieji interesai, o ne nuoširdus noras padėti žmonėms geriau atspindėti jų valią", – įžvalgomis dalijosi J.Razma.

Liberalai nemato ko baimintis

Tačiau šįkart kitokios nuomonės laikosi įprastai su konservatoriais sutariantys liberalai. Liberalų sąjūdžio vadovas Eligijus Masiulis – vienas iš 40-ies įstatymo projektą pasirašiusių Seimo narių. Jo teigimu, kad būtų supaprastintos referendumo rengimo sąlygos, pritaria visa jo partija.

"Dėl perdėtos biurokratinės tvarkos ir didelio parašų barjero pilietinės iniciatyvos žlugdomos, neįvyksta. Manau, toks ribos sumažinimas atitiktų šiuolaikinius demokratijos standartus, o žmonės galėtų aktyviau įsitraukti savo siūlymais į Lietuvos politiką. Antras dalykas – nereikia užmiršti, kad kai buvo priimtas įstatymas, Lietuvoje buvo 3,5 mln. žmonių, o dabar šis skaičius gerokai sumažėjęs, tai ta riba dar labiau apsunkina pilietines iniciatyvas", – kalbėjo E.Masiulis.

Paklaustas, ar supaprastintos sąlygos neatvertų kelio referendumams dėl mažareikšmių dalykų, politikas pateikė Šveicarijos, kur rengiama itin daug referendumų, pavyzdį.

"Ar Šveicariją mes galime pavadinti populizmo šalimi, kuri yra demokratijos ir žmonių dalyvavimo per referendumus sprendžiant įvairiausius klausimus etalonas? Man atrodo, kad baimintis ir neleisti žmonėms siūlyti savo idėjų yra nedemokratiška", – teigė parlamentaras.

Siūlomos pataisos sąsajų su Tvarkos ir teisingumo partijos siūlymu rengti referendumą dėl euro įvedimo E.Masiulis taip pat sakė neįžvelgiantis. Jo teigimu, žinoma, kad stodama į ES Lietuva įsipareigojo įsivesti bendrąją valiutą, todėl spekuliacijų šiuo klausimu neturėtų būti.

„Rinkis kelią į sveiką širdį“ – tokiu šūkiu sekmadienį minima Pasaulinė širdies diena. Vilniečiai šia proga raginami užeiti į renginį Rotušės aikštėje – čia bus galima pasitikrinti kraujospūdį, pasiklausyti patarimų, kaip išvengti širdies ligų rizikos ar sudalyvauti dviračių žygyje. Renginių vyks ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

Pasaulinei širdies dienai – rugsėjo 29-ajai – paminėti skirtas renginys sostinėje vyks nuo 11 iki 15 val. Jo metu sveikata besirūpinantys žmonės galės susipažinti su Tai Či sveikatingumo pratimais, atlikti širdies ligų rizikos veiksnių matavimus, pasimokyti šiaurietiško ėjimo technikos, pasiklausyti žolininko patarimų bei koncerto ir 12 val. sudalyvauti visai šeimai skirtame dviračių žygyje. Organizatoriai primena, kad tam su savimi reikia turėti ne tik dviratį, bet ir dviratininko šalmą.

Šiemet patarimai, kaip apsisaugoti nuo širdies ir kraujagyslių ligų grėsmės, bus labiausiai orientuoti į vaikus ir jaunas šeimas. Pasak renginį organizuojančios Lietuvos širdies asociacijos prezidentės prof. Žanetos Petrulionienės, jauni žmonės labiau linkę keisti gyvenseną ir atsižvelgti į medikų patarimus, tad tikimybė užkirsti kelią būsimoms ligoms yra didesnė.

„Kartojimas – mokslų motina ir mes matom šiokių tokių teigiamų tendencijų gyvensenos keitime. Bet daugiausia vilčių dedame ne į vyresnius žmones, kurie jau įpratę ir vargu ar pakeis savo gyvenseną. Mes dedame viltis į jaunas šeimas. Jauni žmonės gali tai padaryti ir daro, ir mes pastebime, kad jauni žmonės daugiau juda, galvoja apie kūno masę, sveiką mitybą“, - dėstė Ž.Petrulionienė.

Profesorė pabrėžė, kad širdies ir kraujagyslių ligos išlieka viena pagrindinių mirčių priežasčių, o mūsų šalyje ši problema itin aktuali. Tačiau žmones norima ne gąsdinti, o patarti, kaip apsaugoti save ir artimuosius.

„Lietuvoje tai itin svarbu – nauja statistika rodo, kad 2012 m. mirčių struktūroje šios ligos sudarė net 56,6 proc. Ir mažėjimo tendencijos nėra. Kaip mes pamatėme, gąsdinimai žmonėms tikrai nepatinka ir mes neketinam gąsdinti, o atvirkščiai – pateikti konstruktyvių pasiūlymų ir informacijos“, - teigė pašnekovė.

Pasak gydytojos, pagrindinis kelias sveikos širdies link – gyvensenos keitimas. O tam reikia įgyvendinti tris veiksnius: sveikai maitintis, reguliariai sportuoti ir nerūkyti. Patarimus, kaip visa tai įgyvendinti, gydytojai Rotušės aikštėje dalys pagal amžiaus grupes: vienokie patarimai tinka jaunuoliams iki 18 m., kitokie – suaugusiesiems, dar kitokie – pensinio amžiaus žmonėms.

Asociacijos duomenimis, dėl širdies ir kraujagyslių sukeltų ligų kasmet pasaulyje miršta 17,3 mln. žmonių. Esą klaidinga manyti, kad toks pavojus tyko tik vyresnio amžiaus žmonių. Vis mažėjantis vaikų fizinis aktyvumas, gydytojų teigimu, ateityje gali turėti itin skaudžių padarinių.

„Rizikos veiksniai prasideda vaikystėje, ir aterosklerozė prasideda vaikystėje. Rizikos veiksniai – tai  sėdėjimas prie kompiuterio, fizinio aktyvumo stoka, visiškai nesveika vaikų mityba ir labai ankstyvas rūkymas. Vaikų laisvalaikis keičiasi fizinio aktyvumo mažėjimo linkme. Bendravimas vyksta kompiuteriu, nėra tiesioginio vaikų kontakto, mažai sporto, mažai lakstymo lauke, aktyvių žaidimų. O po to seka kraujospūdžio, širdies susitraukimų dažnio didėjimas, paauglystėje atsiranda antsvoris, ankstyva aterosklerozė, kraujyje daugėja cholesterolio, gliukozės ir netgi atsiranda arterinės hipertenzijos ir cukrinio diabeto rizika“, - grėsmės vardijo Ž.Petrulionienė.

Pasaulinei širdies dienai skirti renginiai vyks ir kituose didžiuosiuose šalies miestuose. Kaune sekmadienį planuojamas dviračių žygis, o Klaipėdoje ir Šiauliuose visi norintieji galės pasimatuoti kraujospūdį, sužinoti kūno masės indeksą, pasitikrinti cholesterolio, gliukozės kiekį kraujyje ir gauti informacijos apie kitus širdies ligų rizikos veiksnius.