Apskritai pastaruoju metu mene yra tendencija iškelti ne kokius nors didingus dalykus, bet atsigręžti į kasdienybę, paprastą, autentišką aplinką, kurioje kiekvieno žmogaus gyvenimas yra originalus ir išskirtinis. Taip ir dažname festivalių filme matome žmones, kurie visai kaip mes. Taigi, ar viskas gali būti kinas?

Taip, jei kūrėjas – talentingas, tuomet kiekvieno žmogaus gyvenimas galėtų būti puikus kino filmas, nes kiekviename yra visko, kas jaudina, džiugina, liūdina, skaudina ir, atvirkščiai, nuramina, sutaiko, įkvepia. Ir ne, jei režisieriui pritrūksta to stebuklingojo dėmens, kurio neįvaldys joks dirbtinis intelektas, gebantis scenarijų sumesti iš jau esamų ir pataikaujant masiniam skoniui.

Nereikia nė kažkuo išskirtinio gyvenimo – talentingas menininkas gali sukurti puikų filmą apie, tarkim, kelionę į džiuginantį, o gal varginantį darbą arba kad ir į prekybos centrą. Beje, kaip tik kino festivalio metu „Akropolio“ prekybos centre, šalia kino salių, pradėta eksponuoti Luke’o Jerramo instaliacija, kuri vaizduoja Žemės planetą ir, beje, kelia ypač keistų jausmų dėl ekspozicijos erdvės – didžiulio prekybos centro. Prisišopinę, išsidrėbę ant kavinės minkštasuolio, galime pamąstyti apie visatą, dangų ir Žemę, besisukančią mums priešais nosis, kol laukiame užsisakytos keptos vištos krūtinėlės ar skrudintų bulvyčių. Taip besėdėdami ir belaukdami galime imti tikėti, kad, kai paliksime Žemę, po mirties mūsų laukia... kiti prekybos centrai ir restoranai. Mintys nevarginančios, gana optimistiškos, tad galima ramiai suleisti dantis į kepsnį. Geras kino režisierius galėtų susukti neblogą komediją. Beje, kažkuo panašios ironiškos mintys buvo vystomos ir neseniai pasibaigusiame „Kino pavasaryje“ parodytame filme „Metai buvo sunkūs“ (rež. Éricas Toledano, Olivieris Nakache) apie išpardavimų, juodųjų penktadienių vajų ir klimato kaitos, žaliojo kurso madą ir manipuliacijas. Filmas prancūziškai lengvas ir šmaikštus, kur kas prasmingesnis nei besisukanti Žemė prekybcentrio visatoje.

Kadras iš filmo „Aš čia kapitonas“. Rež. Matteo Garrone.

Taigi kuo pradžiugino šiųmetis „Kino pavasaris“?

Be žiūrovų simpatijas pelniusios tapytos kino juostos „Kaimiečiai“ (rež. Hughas Welchmanas, DK Welchman), kitas garantuotai visiems patikęs filmas „Aš čia kapitonas“ (rež. Matteo Garrone). Tai puikus pavyzdys, kad filmas gali būti gilus ir drauge žiūroviškas – su įdomiu scenarijumi, jauduliu, vaizdingas, trumpai tariant, kino salėje priverčiantis visiškai pasinerti į rodomą istoriją ir ją išgyventi, o drauge apmąstyti įvairias puses. Filme atskleidžiama dviejų jaunų senegaliečių bėglių šiurpi kelionė iš tėvynės į Europą ir drauge vilties, svajonės šviesa. Kita vertus, iškyla ir kitokių klausimų, pavyzdžiui, ar išties visada reikia pasikliauti susikurto Eldorado šviesa? Galbūt neretai vertėtų apsidairyti ir priimti duotąsias gyvenimo dovanas.

Kino festivalis savo filmais tuo ir žavus, nes paprastai juose nėra primityvaus padalijimo į balta ir juoda, geruosius ir bloguosius. Štai filme „Kalėjimo prižiūrėtoja“ danų režisierius Gustavas Mölleris meistriškai atskleidžia, kad riba tarp to, kas balta ir juoda, labai plona, dažnai net nematoma: su, regis, didžiausiu niekšu galime kaipmat apsikeisti vietomis, ypač jei kraujyje verda pyktis, kerštas, neapykanta. Puikus, ilgai atmintyje išliekantis filmas, dėl pagrindinės istorijos ambivalentiškumo priverčiantis plačiai apmąstyti scenarijaus subtilybes ir savo paties keršo indeksą.

Talentingas menininkas gali sukurti puikų filmą apie, tarkim, kelionę į džiuginantį, o gal varginantį darbą arba kad ir į prekybos centrą.

Bulgarų režisieriaus Stephano Komandarevo „Blagos pamokos“ taip pat paliečia šią temą. 70-metę moterį, inteligentišką bulgarų kalbos profesorę, telefoniniai sukčiai bjauriai apgauna ir Blaga praranda visas sąžiningai taupytas santaupas: už tuos pinigus ji jau buvo sutarusi sumokėti už paminklą mirusiam vyrui. Maža to, žurnalistai, vaikydamiesi dėmesį patraukiančių straipsnių, parašo apie jos nelaimę, į antraštę įtraukdami neetišką spėjimą: „Gal tai beprasidedanti demencija?“. Praradusi pinigus, įskaudinta ir viešai pažeminta moteris tampa blogio įrankiu, nes tas pats blogis ją parklupdė, sugniuždė, paliko. Nežinia, kaip palūžę pasielgtume mes, nes blogis paprastai sėja blogį (kerštą, pyktį, neapykantą) toliau ir reikia didžiulės stiprybės jį sustabdyti.

Kino festivalio atidarymo filmas „Interesų zona“ (rež. Jonathanas Glazeris) taip pat pademonstravo, kad talentingas kūrėjas visada gali sugroti naujai, paliesdamas net itin plačiai nagrinėtą temą apie holokaustą. Filmas iliustratyvus. Nematome baisių, sukrečiančių tragedijos scenų, tačiau visą žiūrėjimo laiką jaučiamės sukrėsti, nes darantis kraupiausius dalykus žmogus tarsi gali ramiai gyventi savo gyvenimą. „Blagos pamokos“ vaizdžiai parodė, kiek mes vieni su kitais susiję net buitiniu (pinigų) lygiu, ką jau kalbėti apie klaikius, antžmogiškus nusikaltimus. Deja, viską gali užglostyti abejingumas, nejautrumas (ne sau, o kitam) – tai, regis, baisiausi ginklai.

Dėmesio vertas ir „Įpėdinis“ (rež. Xavieras Legrandas), kuriame režisierius ne tik nustebina staigiu ir netikėtu istorijos posūkiu, gerai suręstu detektyvu, bet ir netikėtomis mintimis apie šalia esančius žmones. Taigi niekada nežinai, kaip pasielgs kitas, net ir pats negali būti tikras, kaip elgtumeisi tam tikroje situacijoje, tam tikromis aplinkybėmis. Kinas leidžia kažkiek pasitikrinti arba bent jau suabejoti, neprisiskirti sau teisingojo, neklystančiojo vaidmens, kuris tinka turbūt tik ironiškai komedijai.

Gydantis žodis ir spalvos

Kažin ar sutiksime žmogų, kuris nebuvęs poliklinikoje, nelaukęs prie gydytojo durų, tad beveik kiekvienas puikiai žinome geliantį laukimą (ypač jei užklupo rimtesnės sveikatos bėdos), kol atsidarys gydytojo kabineto durys ir jis pakvies.

Todėl parodos poliklinikų erdvėse – tikras šviesos spindulys: jos ne tik nukreipia dėmesį nuo nerimą keliančių minčių, bet ir jas praskaidrina, sutelkia į estetines, ne kūno, pajautas ir, kas žino, galbūt net gydo. Tarkime, ilgiau įsižiūrėjus į šioje parodoje kabančią I. Adomaitienės abstrakciją „Be pavadinimo“, kurioje nėra lengvai atpažįstamo figūratyvo, o tik spalvinė žaismė, galima pamatyti ją savaip, gal net rasti nujaučiamą atsakymą į nerimą keliantį klausimą, o gal abstrakcija tiesiog leis akims pasivaikščioti ir nurimti.

I. Adomaitienės tapybos darbų paroda „Dialogas“ itin prasminga tokioje vietoje, kur vyksta reikšmingas pokalbis tarp paciento ir gydytojo, kur pacientas to dialogo ypač trokšta, kad jam būtų ramiau, kad neapleistų viltis. Taigi ši paroda ir apie tai, kad gydo ne tik vaistai, bet ir žodis, taip pat – menas.

Angelas žiūri į veidrodį. Dialogas su siela. 80x50 cm

Pokalbis su menu

Savo paroda „Dialogas“ kaunietė dailininkė I. Adomaitienė nesustoja vien ties gydytojo ir paciento pokalbiu, o temą aprėpia plačiai: tai moters ir vyro dialogas, žmogaus ir angelo, tylus pokalbis su žiema ir t. t. Paveikslai pripildyti spalvų, simbolių, pakilūs ir jausmingi – taip dailininkė užmezga savitą nuoširdų pokalbį su žiūrovu. Beje, minėtoji abstrakcija – tik viena parodoje, kiti parodos darbai turi aiškius, atpažįstamus, sudvasintus figūratyvus, tad kiekvienas žiūrovas gali rasti sau mielą, artimą formą dialogui užmegzti.

Pirmiausia dailininkė kviečia apmąstymams apie sielą: pavyzdžiui, paveiksle „Angelas žiūri į veidrodį“ nutapyti trys skirtingo stiliaus moteriški pavidalai.

Taigi „Dialogas“ turi bendrą kompoziciją, o kiekvienas darbas – savo vietą. Menininkė sąmoningai laikosi trejybės ašies: trys tapybos darbai skirti dialogui su siela, trys – su gamta ir trys – su kūnu. Pirmiausia dailininkė kviečia apmąstymams apie sielą: pavyzdžiui, paveiksle „Angelas žiūri į veidrodį“ nutapyti trys skirtingo stiliaus moteriški pavidalai: šaltas metalinis veidrodis, gyva moteris ir angelas, iškišęs galvą iš žydra juosta atskirto anapusinio pasaulio. Jis veidrodyje neatsispindi...

Tapybos darbu „Mana“ plėtojama biblinė tema apie visus pasotinančią Dangaus maną. Šiuo paveikslu dailininkė tarsi klausia: ar pasotins mus šio pasaulio gėrybės? Apskritai, kas mus pasotina?

Be pavadinimo. Dialogas su Chaosu. 90x70 cm

Išgirsti save ir kitą

Besižvalgant po parodą gali kilti klausimas: o kaip gamta, peizažai siejasi su dialogu? „Šiuolaikinis žmogus daug laiko praleidžia virtualioje erdvėje, yra gana pragmatiškas ir, deja, dažnai pametęs gyvą dialogą su gamta. Tačiau būdami gamtoje mes labiau įsiklausome į save, – teigia parodos autorė I. Adomaitienė. – Su savo mažais vaikais mėgdavau gamtoje žaisti žaidimą – išgirsk tris garsus, užuosk tris kvapus, rask tris skirtingų spalvų gėles.“

Parodoje galima rasti ir centrinį parodos tapybos darbą „Dialogas“, kuriame dėmesys sutelktas į dialogą tarp moters ir vyro. Šią temą taip pat plėtoja ir „Trys meilės stogai“, „Žvejo laukimas“.

„Tapydama pastarąjį darbą skaičiau archeologės-mitologės Marijos Gimbutienės hipotezes apie 4 tūkst. metų taikiai gyvenusią Senosios Europos sėslią matristinę visuomenę (nuo 7 iki 3,5 tūkst. metų prieš Kristų), kurioje nebuvo nei ginklų, nei žirgų, – dalijasi mintimis I. Adomaitienė. – Daug sužinojau apie deives, pagarbą gamtai ir asmeninę žmogaus erdvę, apimančią ne tik trobą, bet ir kiemą, šalia esantį sodą, ir šunis, kaip ryšininkus su anapusiniu pasauliu. Visa tai apmąstydama ir tapiau.“

Taigi visai gali būti, kad, pasižvalgę po parodą, poliklinikos pacientai pasijus geriau arba bent jau ramiau, o gydytojai nuoširdžiau leisis į reikšmingą dialogą, padėsiantį pasveikti ir kūnui, ir sielai.

Gali būti, kad tai susiję su politika ir ideologijomis, kurioms kinas iš visų menų paklūsta pirmas jau vien dėl lengviausio vartotojų užkariavimo. Galbūt pageidavimus pildė vidutiniški, bailūs kūrėjai, o gal buvo ir kitų priežasčių, nes ir dabar drąsiam, atviram menui yra sunku, o kartais ir neįmanoma – įsivyravo patogumo religija, dėl komfortiško gerbūvio praktiškai visi nė nesvarstydami užmerkiame akis: visiems gerai ir patogu. Jei ne visiems, tuomet ypač reikia užsimerkti, kad taip atrodytų, ir kad pačiam būtų patogu. Tik kartais (ir visai ne kartais) pasipila tulžis ir agresija socialiniuose tinkluose, bet ir tai toji, kuri yra patogi lietis.

Kino festivaliai savo filmais savotiškai atskleidžia, kokia energija sklando kūrybinėje plotmėje, nes meno kūrėjai reaguoja kur kas jautriau ir paprastai esmines problemas kelia pirmieji. Taigi ir šiųmetė „Scanorama“ atskleidė, kad pasaulis tarsi skilęs į dvi puses: vienoje jų sėdi nė nematantys skilimo, kitoje – vieni nedrąsiai, kiti jau visai aiškiai, nors ir metaforomis, kalba apie tai, apie ką lig šiol buvo tylima. Kūrybos laisvė arba randa kitų formų, arba įrodo, kad yra galingiausia jėga.

Pasaulis tarsi skilęs į dvi puses: vienoje jų sėdi nė nematantys skilimo, kitoje – vieni nedrąsiai, kiti jau visai aiškiai, nors ir metaforomis, kalba apie tai, apie ką lig šiol buvo tylima.

Net holivudinio tipo filmas „Prasti reikalai“ (rež. Yorgosas Lanthimosas), reikia pripažinti, – įdomi pramoginė kino juosta, kurios puikus scenarijus. Buvo galima gėrėtis naujausiais technologijų pasiekimais, fantastikos elementais, aktorių talentu, o svarbiausia – kūrybiškumu, kai filmo neklampina nei banalybės, nei stereotipiniai štampai ar nuspėjamas scenarijus. Filmas gyvas, intensyvus, neleižiantis nuobodžiauti nė sekundės ir, galima teigti, patiks praktiškai visiems, o tai išties be galo reta. Aukščiausios prabos pramoga, o papramogauti juk norime visi.

„Anselmas – laiko gaudesys“ (rež. Wimas Wendersas) jau visai kas kita, tai taip pat puikus, ypatingas filmas ir net su 3D efektu, tačiau jau ne kiekvienam, nes ir iš salės išėjo nemažai žiūrovų, galbūt, kad nesidomi menu, mat filmas apie vieną garsiausių pasaulio dailininkų Anselmą Kieferį. Ypač vertingas filmas besidominčiam menu ar jį kuriančiam, tiesiog dėl konteksto, orientacijos, kas ir kokio lygio sukuriama pasaulyje, kad neapimtų nepripažinto genijaus sindromas, niekur nevedantis ir provincialus, kai kur kas geriau turėti sveiką nuovoką ir žinojimą. Susipažinus su A. Kieferio kūryba, pasidaro aiškiau, svarbiausia – realiau, galima su(si)dėlioti save ir savus į lentynėles be pretenzijų ar apmaudo. Nuostabu, kad pasaulyje yra tokių menininkų.

Labiausiai nurautas filmas, žinoma, „Daaali“, kaip ir ekscentriškasis Salvadoras Dali, o ir panašius filmus kuriantis prancūzų režisierius Quentinas Dupieux. Beje, tai nėra biografinis filmas apie S. Dali, o labiau ekscentriškąjį menininką atitinkanti improvizacija. Filmas pačiam Salvadorui, greičiausiai, būtų patikęs, nors ne vieną linijinio aiškaus pasakojimo norintį žiūrovą papiktino. Tiesą sakant, papiktintas žiūrovas filmo režisieriui labai patiktų, greičiausiai jis to ir siekė savo kūrybine žaisme, kuri lydi dar ir po filmo. Tačiau žiūrovo labai rimtu veidu išties kažkiek gaila, gal todėl būtent po šio režisieriaus filmo kai kurie žiūrovai buvo pamaloninami dovanomis.

„Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ – na, vien filmo pavadinimas nuostabus, tačiau nuostabus ir, iš „Scanoramos“ jau žinomas, puikus rumunų kino kūrėjas Radu Jude, ne veltui jo kūryba rumunai didžiuojasi, visi filmai pelno pasaulinį pripažinimą, o šis pristatytas „Oskaro“ apdovanojimams. Drąsus, maištingas, provokuojantis, intelektualus, keliantis daugybę apmąstymų ir diskusijų – tai filmas, kurio nepamačius jau kažką esminio prarandi ir ne tik dėl kino, o kur kas plačiau. Fantastiškas pagrindinės aktorės Ilincos Manolache darbas, kuri savo interviu yra atskleidusi, kad daugybėje vietų režisierius jai leido improvizuoti ir apskritai ji kaip ir nevaidino, buvo pasirinkta kaip tipažas, kuriam reikėjo būti savimi. Beje, tai nelengva, labai dažnai mes patys savo noru prisiimame vieną ar kitą vaidmenį (kaukę), iš I. Manolache’ės sklido tikrumas, stiprios, įdomios asmenybės jėga.

Išvardyti „Scanoramoje“ matyti filmai, kurių pamiršti neįmanoma, jie lieka atmintyje ir verčia toliau domėtis režisierių kūryba. Buvo ir kiek tykesnių, bet taip pat labai gerų. Pavyzdžiui, filmas „Hipnozė“ (rež. Ernstas De Geeras) arba to paties Quentino Dupieux „Janikas“. Filmą „Jaunystė“ (rež. Wang Bingas) ne veltui programos rengėjai pristatė kaip būtiną pamatyti, turbūt, kad įvertintumėme savo gerbūvį ir daugiau žinotume, kas yra po etikete „Made in China“.

Šių metų „Scanorama“ išsiskyrė tuo, kad nuo pirmųjų dienų buvo aiškūs favoritai. Tarkim, iškart po filmo peržiūros buvo aišku, kad žiūroviškiausiu filmu taps „Prasti reikalai“ (rež. Yorgosas Lanthimosas) Na, o tam kitam žiūrovui didžiausiu atradimu bus „Anselmas – laiko gaudesys“. Deja, reikia paminėti – kad tam vadinamajam kitam žiūrovui, nes iš įstabaus filmo, ir net su 3D efektu, nemažai žiūrovų išėjo iš salės, nelaukdami pabaigos. Beje, 3D efektas pasitelktas ir išnaudotas neįtikimai subtiliai – ne pigiems triukams ar dirbtinai pritemptam žavesiui.

Filmo kūrėjas leido mums įeiti į filmą, drauge įeidamas ir į mūsų gyvenimus.

Režisierius Wimas Wendersas, ištrindamas ribą tarp genialaus kūrėjo realybės, jo dirbtuvės (beje, dydžio – kaip keli angarai) ir kuriamo meno, 3D efektu dar trynė ribą tarp to, ką matome ir kas kiekvienas iš mūsų esame: galėjome žiūrėti, savotiškai būti neįtikimų mastelių meno kūriniuose ir apmąstyti savo vietą (ypač jei filmą žiūri taip pat menininkas, o salėje jų buvo ne vienas), ambicijas (tik kažin ar jų liko po filmo, o jei ir liko, tai gerokai sveikesnių ir realesnių) – taip filmo kūrėjas leido mums įeiti į filmą, drauge įeidamas ir į mūsų gyvenimus, ne veltui W. Wendersas pristatomas kaip vienas svarbiausių naujojo vokiečių kino judėjimo atstovas.

Filmas užburia nuo pirmųjų minučių matant kvapą gniaužiančias, skulptūriškas, baltas, puošnias ir kiek fantasmagoriškas sukneles, bet tai tik romantiškasis Anselmo kūrybą pristatantis filmo prologas, o vėliau – ir epilogas. Vokiečių menininkas – skulptorius, fotografas, neoekspresionizmo tapytojas A. Kieferis pribloškia savo menu ir neįtikimais kūrinių dydžiais: pavyzdžiui, Prancūzijoje jo sukurtas menas išsitenka 80 ha (taip, hektarų) plote! Skaitant sunku tai suvokti ir tik talentingai sukurtas filmas leidžia bent krašteliu prisiliesti prie genialaus meno. Nenuostabu, kad Niujorko šiuolaikinio meno muziejus jį laiko vienu reikšmingiausių modernaus meno kūrėjų, Luvre yra nuolatinė jo kūrinių ekspozija, jis – Didžiosios Britanijos karališkosios menų akademijos garbės narys, apdovanotas Prancūzijos menų ir literatūros ordinu (beje, A. Kieferis nuo 1992 m. ir gyvena Prancūzijoje), Japonijos meno asociacija jį apdovanojo „Praemium Imperiale“ prizu ir t. t.

Taigi abu kūrėjai – tiek režisierius, tiek A. Kieferis – neįtikimo talento asmenybės, paprasčiau tariant, tos pačios svorio kategorijos menininkai, todėl filmo efektas atima žadą ir, deja, jam nusakyti galimus žodžius. Kita vertus, nuostabu, kad neįmanoma aprašyti to, ką reikia pamatyti, nes meną greičiausiai išgelbės ne visokie persimaišymai, o žanrų grynumas.

Lapkričio 26-ąją poetui sukanka 70 metų ir, nors jubiliejaus poetas nesureikšmina, bet gali būti, kad jį pažymi nauja poezijos knyga „153 sonetai“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), nes, pasak poeto, sonetus jis rašo visą gyvenimą.

Jokios abejonės, A. A. Jonynas – lyrikas, jo poezijos melodingumas, švelni melancholija užburia nuo pirmųjų žodžių: „Tokia naktis atrodo eisi vienas/ ir negirdėsi balso skambančio greta/ o dangumi lėtai nuplaukia vėjas/ kurį sukėlė pasiklydus kometa“.

– Kaip gimsta eilėraštis, tiksliau, sonetas, turint galvoje neseniai išėjusią jūsų knygą „153 sonetai“?

– Visaip atsiranda, dažnai netikėtai. Kai pradedu rašyti, neįsivaizduoju, kaip tas eilėraštis baigsis, jis tarsi pats atranda žodžius, savo ritmiką. Sonetų esu parašęs gerokai daugiau. Jeigu viską surinkčiau, būtų virš 200.

– Regis, yra Williamo Shakespeare’o 154 sonetų knyga?

– Taip, W. Shakespeare’as yra parašęs 154, mano knygoje – vienu mažiau. Nesilyginu su W. Shakespeare’u. Jei rimčiau – negalvojau apie tai, tiesiog sutapo. Be to, 53 – man gražus skaičius, bet kad knyga būtų solidesnė, pridėjau dar 100. Beje, pirmoje mano sonetų knygelėje jų buvo 54 – 100 mažiau. Ta knygelė buvo išleista Petro Palilionio inicijuotoje „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlės serijoje. P. Palilionis ir pasiūlė įamžinti tą laureatystę, tad, norėdamas išsiskirti iš kitų, sugalvojau atrinkti vien sonetus. Man soneto forma – organiška, neretai, pradėjęs rašyti eilėraštį, jaučiu kad keturioliktoje eilutėj viskas ir bus pasakyta, t. y. sužinosiu, ką norėjau pasakyti.

Leidyklos nuotr.

– Tie 54 yra ir šioje knygoje?

– Sudarydamas šią, į aną knygelę nesidairiau, taigi net nežinau. Dauguma tikrai yra, bet gal kokio nors ir nėra. Po tos knygelės sonetų parašiau daug, dar ir visą naujų sonetų knygą.

Sonetas – man svarbus eilėraščio žanras. Kitados pirmieji tekstai, kuriuos nunešiau parodyti autoritetui, kaip tik ir buvo sonetai. Tai buvo pirmame, gal antrame kurse. Tada bene keturiolika sonetų, parašytų įmantriai, kaip viduramžių poetika reikalavo, naudojant tik du rimus, įteikiau namuose Marcelijui Martinaičiui. Nemanau, kad ten buvo ko nors verto, bet klasikas buvo korektiškas, labai nesupeikė, pagyrė, kad jaučiu soneto formą, ir man tai buvo svarbu. Tie sonetai ir liko pas Marcelijų. Matyt, kažkur ir nusimetė, bet negaila, iki savo pirmos knygos parašiau kur kas daugiau nei po jos.

Žodžiu, sonetus rašau visą gyvenimą. Šiaip eilėraščius dažnai rašau pagautas kokio impulso: galvoje suskamba kažkoks ritmas, atsiranda pirma eilutė. Pradėjęs rašyti dažnai jau žinau, kad čia bus sonetas, nors nežinau, kaip jis baigsis, bet formą savaime pajuntu. Sonetas man patinka dar ir dėl to, kad nelabai mėgstu ilgus eilėraščius, manau, kad eilėraštis turi būti kondensuotas, o keturiolika eilučių yra optimali apimtis, joje nedaugžodžiaudamas gali sutalpinti bet ką.

– Turbūt neskaičiuojate eilučių, nors jų ir nėra jau taip mažai, kad būtų savaime aišku, kaip, tarkim, ketureilio atveju?

– Man svarbu forma, struktūra. Ji suvaldo, sutramdo kalbėjimą, rašydamas dažnai tiesiog jauti, kad keturiolikta eilute gali užbaigti. Manau, kad poetas turi mokėti rašyti bet kokia forma, tai tiesiog amato įvaldymas, reikalingas kiekviename mene, amate, darbe. Kai forma nebevaržo, galėtum kad ir kasdien parašyti po sonetą, bet kam? Dabar ir dirbtinis intelektas moka eilėraščius rašyti, gali ir Jonyno eilėraščių prirašyti begalę, bet kas iš to?

– Dirbtinis intelektas poetui – nekonkurentas?

– Vis dėlto manau, kad ne, dirbtinio intelekto eilėraščiai, beje, gal bus ne blogesni, kartais gal net geresni, bet kokia tų eilėraščių vertė? Vieną kitą įdomumo dėlei ir aš perskaitysiu, bet knygos – tikrai ne, nes ta poezija bus beprasmė. Eilėraštis vertingas ir įdomus tuo, kad jame yra individualybės ženklas, individo asmeninė patirtis, jo gyvenimiški patyrimai, jausmai, galiausiai, jo klaidos. Tai irgi suteikia gyvybės. Dirbtinis intelektas savų patyrimų neturi, ką jis tau gali pasakyti? Beje, čia poezija, apskritai literatūra yra gana saugi – skirtingai nuo dailės, muzikos, ji neturi taikomojo pobūdžio: nei ja interjerą papuoši, nei malonų foną kavinėje sukursi. Atsisėdi vienumoje ir skaitai poeziją, jei kyla toks poreikis. O prirašyti eilėraščių gali, bet kam, jei to vidinio poreikio nėra? Per savo gyvenimą esu parašęs pakankamai eilėraščių. Kaip kažkada sakė senas bičiulis Juozas Erlickas, paklaustas, ką jis naujo rašo: „O tu jau viską perskaitei, ką parašiau?“.

Eilėraštis yra vertingas ir įdomus tuo, kad jame yra individualybės ženklas, individo asmeninė patirtis, jo gyvenimiški patyrimai, jausmai, galiausiai, jo klaidos.

Dar prisimenu pasakojimą apie vieną itin produktyvų klasiką. Draugai jam sakę, kad gal nereikėtų kasmet leisti vis po tomą, gal geriau kritiškiau atrinkti, o jis atšovęs: „Istorija atrinks.“ Atėjus laikui pasirodė, kad tai istorijai nelabai rūpi atrinkti.

– Proza niekada neviliojo, nenorėjote parašyti, tarkim, romano?

– Žinoma, viliojo, ir visai norėčiau parašyti. Daugelis poetų su laiku bent vieną romaną parašo, kiti apskritai pradeda rašyti prozą. Parašyti romaną norėjau visada, daug jų esu sugalvojęs, ne vieną ir pradėjęs, bet visada baigdavosi ten, kur spėdavau parašyti iki vakaro. Kitą dieną į tą pačią balą bristi jau nebesinori. Pavydžiu mokantiems grįžti į vakarykštę būseną... Dabar jau žinau, kad neparašysiu, dėkui Dievui, darbų turiu ir be to. Ir jų nespėsiu padaryti.

– Kaip jums atrodo jaunųjų poezija? „Poetiniam Druskininkų rudeniui“ esate įsteigęs ir savo prizą, kuriuo apdovanojate, jūsų nuomone, geriausią ar geriausiai per skaitymus ten suskambėjusį jaunąjį poetą...

– Jauniesiems poetams premiją kasmet skiriu jau daugiau nei 20 metų ir turbūt tik du iš jų vėliau neišleido geros poezijos knygos arba apskritai poeziją atidėjo į šalį. Šiandien tie laureatai – pagrindinė jėga, kurianti dabartinę lietuvių poeziją. Viskas gerai su tai jaunaisiais – yra puikių poetų, normalu, kad yra ir foninio teksto, jis irgi reikalingas. Ne visada lengva išrinkti – kartais būna labai sunku, bet kiekvienais metais atsiranda, kas išsiskiria, atkreipia dėmesį.

– Kadaise už debiutą „Metai kaip strazdas“ irgi atkreipėte į save dėmesį, buvote įvertintas Zigmo Gėlės premija. Vis dėlto, kodėl tapote poetu?

– Kad net nežinau, nelabai galiu pasakyti. Augau poeto šeimoje, tai viena. Tačiau iki studijų metų poezija man nebuvo svarbi. Knygas skaičiau, bet poezija nesidomėjau. Kada ji atėjo ir kodėl būtent poezija, negaliu suformuluoti, taip jau atsitiko. Niekada ir nežinai, ar tu iš tikrųjų tapai poetu, iki šiol kartais aplanko mintis, kad gal aš čia visus apgaudinėju?

– Šįmet – gražus jūsų jubiliejus, vis dėlto, pakėlus akis į žvaigždėtą dangų, regisi, kad laiko nėra; kita vertus, kuo toliau gyveni, atrodo, gyvenimas darosi įdomesnis, turintis vis daugiau spalvų jau vien dėl patirties. Kaip žiūrite į laiką?

– Na, laikas reliatyvus, senatvėje dalykai atrodo kitaip nei jaunystėje. Nežinau, ar su amžiumi tas laikas ir pasaulis tampa ryškesnis. Kai kurių spalvų netenka, bet įgyja naujų. Kiekvienas laikas turi savo vertę ir įdomumą. Manau, kad nugyvenau ir įdomų, ir gerą laiką, – net ir pusė gyvenimo sovietinio laiko nykumoje šiandien atrodo vertinga, padedanti suprasti, kokį turtingą laiką gyvename dabar.

– Į savo jubiliejų žiūrite su džiaugsmu ar liūdesiu?

– Jo nesureikšminu. Dar vieni metai praėjo, bet kadangi tų metų jau susikaupę nemažai, pagalvoju ir apie tai, kas būta, ir apie tai, kiek dar jų liko. Kaip spėti tą likutį išnaudoti... Jei atvirai, apmaudu, kad to laiko nebėra daug, ir matai, kad daug ko nebespėsi. Planų ir idėjų turėčiau dar vienam tokiam gyvenimui, kurio jau, deja, nebus.

– Tačiau būtų sunku patikėti, kad jaučiatės nerealizavęs savęs...

– Dar yra daugybė dalykų, kuriuos norėtųsi išbandyti. Ką reiškia save realizuoti? Kai matai, kiek daug galėjai padaryti, ko nepadarei, yra kiek apmaudu.

– Poezijos priemonė yra kalba. Tačiau kalba yra ir savotiškas kalėjimas, daugybė dalykų yra savotiškai už kalbos, o gal būtent poezija ir geba išvaduoti iš to kalėjimo?

– Mano supratimu, kalboje telpa ir visas pasaulis, ir dar kažkas, kas yra už to pasaulio ribų, – kalba kuria kitus pasaulius. Gyvenimas kalboje gali net išlaisvinti iš pasaulio kalėjimo. Tam tikra prasme poezija yra priešingas pasaulio supratimo būdas nei filosofija. Vienaip jaučia ir išsako pasaulį filosofai, su poezija yra visai kitaip. Vienaip pasaulis pažįstamas racionaliu protu ar fiziniais pojūčiais ir kitaip – poetiškai. Poezijoje žodžiuose slypi daugiau, nei tie žodžiai savaime reiškia. Yra žodžių santykiai, tai kas yra tarp žodžių. Paradoksalu, bet poezija žodžiais sako daugiau negu žodžiai.

– Ar galima būtų pasakyti, kas yra poezija?

– Tai dar vienas pasaulio pažinimo būdas.

Tapyti ir bendrauti

Prieš dešimt metų kaunietis dailininkas A. Obcarskas į savo kūrybinę dirbtuvę Senamiestyje ne tik draugiškai įsileido pasiprašiusius profesionalių tapybos pamokų, bet ir įkūrė tapybos studiją. Tąkart, lapkričio 4-ąją, susibūrė dešimt įvairių profesijų žmonių, kuriems dailė buvo labai svarbi: vieni ją galbūt buvo padėję kiek į šalį ir įgiję kitą profesiją, neretai tolimą nuo meno, kiti ieškoję kūrybinės išraiškos ir kažko daugiau (menas visada gyvenime atveria daugiau) ar net atradę tapybos pasaulį netikėtai.

Kurį laiką daugelis jų lankė Antano Martinaičio dailės mokyklą (joje yra grupės suaugusiesiems), tačiau ir toliau norėjo gilintis į tapybos paslaptis pas profesionalų, gerai žinomą dailininką (jau seniai pripažinimą pelnęs tapytojas A. Obcarskas yra ir garsiosios dailės grupės „Angis“ narys), maža to – jie norėjo atvirai ir laisvai bendrauti vieni su kitais, mokytis ir iš savų, ir iš kolegų klaidų ir atradimų.

Taigi nelabai stebina, kad su tokiomis nuostatomis studija gyvuoja jau dešimt metų ir nors A. Obcarsko kūrybinės dirbtuvės nedidelės, ten šiandien sugeba tilpti jau dukart tiek, nei buvo narių pradžioje: tapytojai arba kolegos, kaip visus juos vadina A. Obcarskas, draugiškai pasiskirsto laiką, ateina, kada nori, ir drauge, kai netrukdo vienas kitam. Na, o kai nori pabūti visi kartu – pristato savo kūrybą surengdami vieną kitą kamerinę parodą toje pačioje dirbtuvėje, joje pamini svarbias šventes, susitinka su kitų sričių profesionaliais menininkais.

Jolita Puronaitė-Lubienė. Ratilai II, 2023. / Organizatorių nuotr.

Vienijami kūrybos

„Antaninių obuolių“ studijos dailininkai ne tik rengia kamerines parodas, bet ir pristato savo kūrybą miesto galerijose, užsienio parodose, aktyviai dalyvauja pleneruose, o kai kurie jų net tapę studentais baigė dailės studijas ir apsigynė diplominius darbus.

Kaunas, kadais garsėjęs bohema, dar turi vidinės, o svarbiausia – kūrybinės, jėgos meninei išraiškos laisvei.

Tačiau turbūt brangiausia, kad jie tapo tikra, nuoširdžia bendruomene, sugebančia mokytis, tobulėti, dalytis pasiekimais ir įžvalgomis. Sunku būtų nutylėti, kad minint vieną ar kitą šventę A. Obcarsko dirbtuvės – „Antaninių obuolių“ studija tampa tikra bohemos salele su aistringomis diskusijomis, išraiškingais šiuolaikinio šokio pasažais ir tiesiog vieta, kurioje daug juoko, muzikos ir meno.

Kaunas, kadaise garsėjęs bohema, kuri, jau senokai konstatuota, kad išnyko, vis dėlto dar turi vidinės, o svarbiausia – kūrybinės jėgos meninei išraiškos laisvei, kai bailiai nesidairoma per petį, nesvarstoma, ką žmonės pasakys; kai nereikia dėvėti reikšmingų kaukių, nes aplink – bendraminčiai, vienijami kūrybiškumo alkio.

Augustė Daškevičiūtė. Prinokęs. 2022. / Organizatorių nuotr.

Kasmet vis įdomesni

Kiekvienais metais, minėdami studijos įkūrimo metines, „Antaniniai obuoliai“ (taip save ir vienas kitą vadina studijos nariai) surengia parodą, kurioje įdomu stebėti, kaip jų tapyba kinta arba, atvirkščiai, bręsta, įtvirtinant savąjį braižą. Paroda marga, bet kasmet darosi vis įdomesnė, nes labai aiškiai matyti ėjimas į priekį ir gylį, tobulėjimas. Net kai kurių dailininkų ieškojimai jau yra ne dėl ieškojimų apskritai ar blaškymosi, bet kryptingai atrandant geriausią išraišką savajam sumanymui, suvaldant esmines tapybos proporcijas, kompoziciją, koloristiką, išmanant dailės kontekstą.

Akivaizdu, kad „Antaniniai obuoliai“ – Irena Cirtautienė, Augustė Daškevičiūtė, Arūnė Garbaravičienė, Irma Gužienė, Vilija Kailiūtė, Vanda Kaminskienė, Raimondas Karčiauskas, Indrė Kazlauskaitė-Nefė, Kristina Martišienė, Ugnius Motiejūnas, Ignė Pleskutė, Jolita Puronaitė-Lubienė, Dainora Ramanauskienė, Raminta Urbonienė – nestovi vietoje ir nepaskendę puikybėje, turi kūrybinės ugnies, minčių ir noro tobulėti.

„Dėmesio, kolegos, jau aišku, kad šią žiemą pleneras bus Druskininkėliuose“ (Druskininkėlių sodyboje prie Leipalingio – aut. past.)“, – jubiliejinės parodos atidarymo šventės šurmulyje paskelbė A. Obcarskas ir tada nuvilnijo džiaugsmo šūksniai.

Šiandien taip jau nėra ne tik dėl to, kad R. Kazlas nešmėžuoja TV ekranuose, nesivaiko pigaus populiarumo, atvirkščiai, tai vienas iš nedaugelio garsenybių, nesusiviliojęs lengvesniais pinigais, nepardavęs savo veido ir vardo, likęs ištikimas kaip uola savosioms vertybėms.

Ir tuomet, spektaklyje „Palata“, buvo matyti, kad režisūros sprendimais aiškiai iškeltos dvasinės vertybės, dėmesys kitai dimensijai, ne buitinei plotmei. Nebuvo abejonių, kad garsiam aktoriui ir režisieriui rūpi dvasinio pasaulio esmė, netgi Anapusybė. Todėl nestebina ir pasirinktas magiškojo realizmo atstovas, puikus rašytojas – Saulius Tomas Kondrotas ir jo apsakymas „1892 metų progreso idėja“.

Taigi nuo pat spektaklio pradžios žiūrovas iš lėto įvedamas į savitą, magišką pasaulį – meninę, teatrinę realybę, kurioje viskas sukasi šiek tiek kitaip nei įprastoje kasdienybėje: stereotipus, buitinį suvokimą reikia padėti į šalį ir, nors pradžioje galbūt ne į viską galima iškart įsikirsti: teatrinės metaforos lyg ir neišsilukštena lengvai ir patogiai, tačiau netrukus visko dėlioti į tvarkingas lentynėles nė nebesinori – užvaldo teatras, jo magija ir jo – kita – realybė. Regis, to ir buvo siekta: kad, užtemus šviesai, dingtų ir įprasto, kasdieniško gyvenimo buitinė dimensija – scenoje imtų (t)vertis magiška realybė, kuri taptų net tikresnė nei toji, kuri liko už durų.

Po kurio laiko visai nepastebimai ėmė dėliotis taškai ant i, plėtotis siužetas, nestokojantis nei dramaturgijos, nei jausmų, romantikos, dvasinių išgyvenimų. „Palatoje“ kaip leitmotyvas figūravo juoda būtybė, o šiame spektaklyje – balta, nes režisieriui, regis, yra svarbu, kad žiūrovas neatitrūktų nuo dvasinio pasaulio, o jei į savąją kasdienybę ir yra pernelyg įklimpęs, gautų progą / galimybę išlaikyti pusiausvyrą, neužmiršti, kad esame ne vien tik kūnas ir merkantiliniai poreikiai. Turbūt tai ir yra teatro pagrindinė misija, tuo jis skiriasi nuo kino, kuris neretai maitina emocijas, teatras gi – sielą. Žinoma, kalbant apie gerą teatrą,  žinoma, būna išimčių, kai atsitinka atvirkščiai.

„1982 metų progreso idėja“ – ypač plastiškas spektaklis, kartais regisi kaip pantomima, net šokis – tuo pats iš savęs tarsi įgyja režisūrinio muzikalumo, drauge atkreipia dėmesį, koks svarbus yra judesys, ir ne tik teatro scenoje (joje turbūt svarbesnis už žodžius), bet ir gyvenime. Apskritai „1982 metų progreso idėja“ verčia pamąstyti itin plačiai – apie tą pačią progreso (ar tikrai progreso?) idėją, laikų kaitą, žmonių santykius, gyvybę ir mirtį, nuoširdumo, atvirumo gėrį, visa tai narpliojant tiesiogiai, realistiškai, siužetiškai, taip pat ir metafiziškai, per metaforas, vaizduotę ir fantaziją.

Dabar pamatę R. Kazlą žiūrovai automatiškai jau nebesijuokia, aktorius ir režisierius yra išsivadavęs iš humoristo šlovės įvaizdžio, tačiau daugelis turbūt nebyliai laukia ir vien R. Kazlui būdingo humoro. Režisierius R. Kazlas nepašykštėjo aktoriui R. Kazlui improvizacijos ir leido įtikinti žiūrovus, kad savitas, savotiškai atpažįstamas (net pasiilgstamas) jo humoras drauge yra nenuspėjamas ir universalus, bet svarbiausia – nelėkštas, ir tai įmanoma tik dėl neabejotino didelio talento. Taigi į spektaklio audinį įpintas kazliškasis humoras ne tik pralinksmina, suteikia spektakliui kvėpavimo, bet ir panaudojamas kaip kontrastas, sustiprinant ir išryškinant dramą, giluminius išgyvenimus, spektaklio humanistinę idėją.

Pagrindinius vaidmenis atlieka puikus duetas: Artūras Sužiedėlis ir R. Kazlas. Kitus vaidmenis kuria: Audronis Rūkas, Taura Kvietinskaitė, Dainius Tarutis, Nerijus Matonis, Dominykas Dabužinskas. Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė – Elvita Brazdylytė.

Tai naudojant ne kompiuterines programas, bet savitą fotografavimo būdą ir metodus sukurtos fotografijos. Taigi tai išties ne nuotraukos, o fotografijos – šviesoraščiu sukurti darbai apie amžinybę. Nors kas ji yra, niekas iš tiesų nežinome, menas tuo ir nuostabus, kad gali byloti net apie tai, ko nė vienas iš mūsų nėra matęs.

Kas gi toji amžinybė? Ar neįvardijamas ilgesys, žmogų lydintis visą gyvenimą, ar nuojauta, kad po mirties vis dėlto kažkas lieka, o gal tikėjimas, dievoieška? Tačiau jei mes toli gražu nesame amžini, iš kur tas dėmesys amžinybei, kurios negalime pažinti, tiesą sakant, nepajėgūs net jos įvardyti.

Prarasti prisiminimai, 1990 m. R. Penkausko nuotr.

Vis dėlto galime apie ją kalbėti. Keista, bet galime. Ir net kažkaip susikalbėti, nes ji tarsi turi savą kontekstą ir, nors kiekvienas mūsų subjektyviai jį interpretuojame, vis dėlto galime kalbėti kaip apie objektyvią ką? Būtį? O gal kaip tik – nebūtį?

Ar galima nebūtį, o gal nebūties būtį užfiksuoti? Pamačius fotomenininko kūrinius, atrodo, kad galima.

Ar R. Penkausko fotografijose užfiksuota būtis, ar nebūtis? Regis, nebūtis (jose lyg ir mažai gyvybės, o jei ir yra, ji tarsi jau buvusi, savotiškai fosiliška), tuomet ar galima nebūtį, o gal nebūties būtį užfiksuoti? Pamačius fotomenininko kūrinius, atrodo, kad galima – kūriniai netgi įtvirtina savitą amžinybės objektyvumą: daugelis sako regintys juose amžinybės atspindį.

R. Penkauskas yra surengęs aštuonias personalines parodas, dalyvavęs keliasdešimtyje bendrų parodų – jis dažnai į bendras parodas kviečiamas dailininkų ir nenuostabu, nes jo fotografijos itin tapybiškos. Beje, menininkas ne kartą yra pavadintas lietuviškuoju René Magritte’u, pagal garsųjį belgų siurrealistą, vaizdavusį daiktus neįprastoje aplinkoje. Nors R.Penkausko fotografijose ironijos, žaismės yra ne tiek daug, kiek minėto dailininko darbuose, tačiau, žvelgiant atidžiau, jos tikrai galima rasti nemažai.

Našlės sielvartai, 2016 m. R. Penkausko nuotr.

Tarkim, fotografijoje „Juodosios saulės užtemimas“ susiraukšlėjusio grybo kepurė virsta didžiule, apokaliptine saule. Kitoje senoviškas buities rakandas virsta didingais laiptais, beje, daugeliui, kurie nepasidomi kūrinio pavadinimu, atrodo, kad jie veda į dangų, tačiau fotomeninkas išties magritiškai šypsosi ir tvirtina, kad laiptai (jeigu, apskritai, tai laiptai) yra į Žemę (fotografija „Sugrįžimas į Žemę“).

Vaikystės uosto švytury, 2015 m. R. Penkausko nuotr.

Projekto „Sub Specie Aeternitatis“ fotografijos buvo eksponuotos bendrose parodose Vokietijoje, Uzbekijoje, nemažai fotomenininko darbų yra įsigiję privatūs asmenys ir įvairios organizacijos Lietuvoje ir užsienyje. Autorius yra apdovanotas prizais įvairiuose tarptautiniuose konkursuose (bene žymiausias jų – žiuri prizas UNESCO globojamoje tarptautinėje parodoje „Humanity Photo Awards 2009“ už Lietuvių liaudies tautinio kostiumo fotografijų koncepcijos sukūrimą ir atlikimą). Už kūrybinę veiklą 2014 m. R. Penkauskui suteiktas Meno kūrėjo statusas.

Nesvarumo būsena, 2016 m. R. Penkausko nuotr.

R.Penkausko fotografija – bandymas naujai atskleisti žmogiškosios būties prasmę, laiko, egzistencijos trapumo ir išlikimo temą. Atsisakius mene susiformavusios natiurmorto sampratos, slopinant fotografuojamų objektų materialiąją vertę ir paskirtį, R. Penkausko kūriniai perteikia savitą požiūrį į fotografuojamus objektus ir reiškinius, sukuria aurą, nuteikiančią žiūrovą apmąstymams, pakylėjančią jo dvasią į kitą lygmenį, suteikia galimybę laikinai užsimiršti esamą būties akimirką.

Nei rėmimo, nei erdvės

Tarptautinė šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris“ šįmet surengta jau šešioliktą kartą, tačiau turbūt kliūva parodos pavadinimas ir dabar esantis metų laikas. Penkiolika metų šie savotiški keramikų atlaidai buvo rengiami pavasarį, kai atgydavo gamta, nes ir keramikai yra bene arčiausiai gamtos esantys meno kūrėjai – juk pamatinė keramikos medžiaga – molis (senojoje graikų kalboje „keramos“ reiškia molį).

Kaip tie iš šiltųjų kraštų sugrįžtantys paukšteliai, taip ir keramikai po žiemos darbų išeidavo į parodų šviesą. Tačiau ne visada sklandžiai, toli gražu ne visada palydimi džiaugsmingo susidomėjimo ar sveikinimų su gražia tradicija pasitikti pavasarį naujausiais keramikų kūrybiniais pasiekimais, nors dalyvaujančių kūrėjų gausa išties dovanodavo šventę sielai. Taip ir lieka paslaptis, kas gi užkliūva šioje parodoje (projektas negauna rėmimo, pastaruoju metu – ir parodų erdvės), kuri kasmet pristato arti pusšimčio autorių iš Lietuvos ir Baltijos šalių, kad vis reikia įrodinėti, kad tai įdomus keramikos įvairovę pristatantis projektas.

Taigi šįmet pavasarį turėjusi vykti paroda, deja, žadėtos parodų erdvės negavo. Ir tik vieno iš rėmėjų dėka rengėjai dar kartą buvo paskatinti ieškoti kokios nors erdvės „Pavasariui“, kad ir rudenį, nes pavasarį jau nebuvo galimybių suspėti menininkams (ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio) suvežti savo darbų, kuriuos (trapius ir dūžtančius) iki parodos dar reikia turėti kur saugoti. Taip „Pavasaris“ atėjo rudenį.

V. Kinderavičiutė. Geltona nuotaika.

Nuo archaikos iki šiandienos

„Pavasario“ rengėjai pakvietė į įspūdingą Lietuvių literatūros Maironio muziejaus rūsį – keramikos kūriniams labai tinkančią erdvę, beje, visai šalia kadaise buvusio puikaus Keramikos muziejaus, pripildyto kūrybos ir žiūrovų susidomėjimo.

Tai išties stilistika, technologijomis, kūrybinėmis interpretacijomis įvairi paroda, liečianti tiek archajines keramikos temas, tiek gvildenanti nūdienos aktualijas.

Taip, žiūrovą, kultūros vartotoją galima kaskart pakviesti į kokią nors kitą, nei įprastą, erdvę, bet nuolat versti bėgioti tai ten, tai šen nėra gerai. Juk ne tik smagu, bet ir kultūringa, kai norėdamas paklausyti muzikos gali nueiti tiesiai į filharmoniją arba pasiilgęs spektaklio – į teatrą. Anksčiau Kaune visada buvo galima aplankyti ir kokią nors tuo metu vykstančią keramikos parodą. Dabar kartais irgi galima pamatyti ją kur nors. Šiuo metu – Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kuriame savo kūrinius eksponuoja 44 „Pavasario“ autoriai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos.

Tai išties stilistika, technologijomis, kūrybinėmis interpretacijomis įvairi paroda, tiek liečianti archajines keramikos temas, tiek gvildenanti nūdienos aktualijas. Akivaizdu, kad daugumą keramikų darbų galima vadinti mažąja plastika, atrandama jungčių su stiklu, akmeniu, LED šviesomis, dominuoja skulptūriškumas, idėjinė, ne taikomoji kūrinio plotmė.

Lietuvoje dabar išgyvenamas interjerų bumas: seni, sovietiniai, vienodi keičiami į naujus, nors neretai tik kitoniškus, bet taip pat gana vienodus interjerus. Jame paveikslas dar randa savo vietą, o keramikos darbas – itin retai, nors ir vienas keramikos kūrinys monotoniškam, minimalistiniam interjerui gali suteikti netikėto originalaus skambesio.

Apie interjerus užsiminta, nes vis dėlto keramiką gana dažnai siejame su taikomuoju pobūdžiu: net susitelkus į idėjinį lygmenį, neretai kūrinys turi nors ir ne itin išreikštą (ne kaip, tarkim, puodelis ar lėkštė), bet ir taikomąją vertę. Visai gali būti, kad tai yra stiprybė – kad kokie mes ir mūsų darbai būtume unikalūs, norime būti reikalingi. Ir puiku, kai šalia yra vien idėjai atsidavusių kūrėjų – tai daro meną įvairų ir gyvybingą.

A. Linkienė. Kvadratai kube. 2022 m.

Pradžia „Pavasaryje“

2007 m. šį tarptautinį keramikos renginį pirmą kartą tuomečiame Keramikos muziejuje Rotušės aikštėje surengė projekto vadovė – žinoma keramikė, tapytoja ir dizainerė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins ir kuratorius IAC narys Juris Bergins (Latvija). Beje, pasaulinį pripažinimą J. Bergins gavo 1995 m. prestižiniame Faenzos (Italija) keramikos konkurse už originalią porceliano skulptūros ir nespalvoto fotografinio piešinio jungtį. Atradęs savo stilistiką, menininkas kiekvienoje parodoje yra iš tolo atpažįstamas ir kaskart nustebina giliomis įžvalgomis.

„Apžvelgdami praėjusį laiko tarpsnį matome Lietuvos šiuolaikinės keramikos meno renesansą ir nemažai jaunų menininkų, išaugusių parodose „Pavasaris“, kurie įsijungė į profesionalių keramikų gretas“, – pasidžiaugia projekto vadovė Ž. Bardzilauskaitė-Bergins. Keramikos parodos „Pavasaris“ tampa tarsi kalve naujiems LDS nariams.

Šiomis parodomis siekiama pristatyti naujausias keramikos meno tendencijas Baltijos šalyse, pritraukti jaunų keramikų, suteikiant galimybę atrankos būdu dalyvauti parodoje. Neretai parodų dalyviai tampa LDS nariais ir pasaulinėse parodose laimi apdovanojimų garsindami Lietuvos vardą.

Nuo 2015 m. paroda „Pavasaris“ tapo konkursinė. Jos metu dalyviai išrenka nugalėtojus, jiems įteikiami diplomai.

D. Ginteitė.

Kas: 16-oji Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2023“.

Kur: Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Kada: Veikia iki spalio 9 d.

Meilė žmonai ir tėvynei

Padovanotą muziejui įdomią karinių apdovanojimų, ginklų, uniformų ir kitų karinių atributų kolekciją lydi neišblėsusi gyvenimo meilės istorija. Daugiau nei 41 metus santuokoje praleidę Raimondas ir Genovaitė sugebėjo vienas kitam išsaugoti didžiulę meilę ir pagarbą, todėl netikėtą Raimondo mirtį dėl COVID-19 viruso žmonai buvo sunku suvokti ir ištverti.

Nerasdama sau vietos, G. Novikienė sėdo prie rašomojo stalo ir praktiškai per mėnesį parašė knygą, išrašydama ir savo meilę, ir begalinį sielvartą netekus mylimo vyro. „Gyvenk taip, kad Dievui nebūtų nuobodu tave stebėti“ – dažnai kartojamu vyro posakiu ji pavadino ir knygą.

Į Lietuvos kariuomenę R. Novikas atėjo natūraliai, nes, prasidėjus Sąjūdžiui, ėmė labai domėtis politika ir, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, po kurio laiko įstojo į KASP savanorius. Pradėjęs savanoriauti laisvalaikiu, labai greitai R. Novikas buvo pakviestas į nuolatinę tarnybą, po kurio laiko paskirtas kuopos vadu.

R. Čemolonsko, Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Įprasminti gyvenimą

Tarnyboje R. Novikas atrado save, jai atidavė širdį, pelnė apdovanojimų, ėmė kolekcionuoti ir sukaupė nemažą šaltųjų ginklų amunicijos, ekipuotės, ženklelių, medalių, apdovanojimų kolekciją. Taip pat praktiškai visuose šeimos namų kambariuose valandas skaičiavo gausybė laikrodžių. Išėjęs į tarnybinę pensiją, ėmėsi kurti tarnybos laikų muziejų.

Joje – ne tik KASP apranga, ženklai, bet ir užsienio karybos tradicijas atspindintys artefaktai.

Daiktus jam nešė ir buvę bendradarbiai, ir jo kareiviai. Raimondas daiktus rūšiavo, tvarkė, kaskart su ilgesiu prisimindamas tarnybos dienas. Daug metų rinkęs, kaupęs, prižiūrėjęs kolekciją, norėjo savo gyvenimą įprasminti palikdamas prisiminimą ne tik savo šeimos nariams, bet ir draugams, bendražygiams.

„Genut, tu net nežinai, kiek daug man reiškia šitie daiktai. Man labai svarbu, kad tai, ką aš sukaupiau, kažkas išsaugotų“, – šiuos nekart vyro ištartus žodžius žmona išpildė – kolekciją padovanojo Vytauto Didžiojo karo muziejui. Joje – ne tik KASP apranga, ženklai, bet ir užsienio karybos tradicijas atspindintys artefaktai.

R. Čemolonsko, Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Laimė dalytis

Taigi padovanota muziejui įdomi kolekcija – tai ir meilės, skausmo, ilgesio istorija. Mylimo vyro tarp gyvųjų nėra, nebeįmanoma išgirsti jo juoko, kuris aidėdavo bene kasdien, tačiau liko ne tik ilgesys, bet ir šviesus atminimas: tarkim, turėto ženklo „Myliu tave“, kurį R. Novikas parodė Genovaitei pasipiršdamas ir jį parodydavo nuolat. Ženklas „Myliu tave“ buvo slaptas, žinomas tik jiems ir jis lydėjo visą bendrą gyvenimą. Dabar jį vieną kartą G. Novikienė matė sapne. „Nežinau, kodėl, tačiau tikiu, kad būtent jį rodydamas Rimukas mane pasitiks amžinybėje“, – Rimuku vadindavo R. Noviką ir žmona, ir artimieji.

Pasidalydama kolekcinėmis vertybėmis su visuomene, G. Novikienė įprasmino savo vyro gyvenimą, jo atsidavimą KASP, drauge savotiškai atskleisdama tarsi ir žinomą paslaptį: kad ir kaip būtų sunku, dalijantis – palengvėja, o mes visi juk turime kuo dalytis – daiktais, žodžiais, atjauta, prisiminimais.

R. Čemolonsko, Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Kas? Paroda „Įprasmintas laike ir istorijoje: Raimondo Noviko kolekcija“.

Kur? Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Kada? Veikia iki spalio 1 d.