Grožinės ir humanitarinės literatūros vertėjui už debiutą skiriamą apdovanojimą D.Norkūnui pelnė gera kalbinė nuojauta ir lankstumas verčiant Jerome'o Rothenbergo eilėraščių rinktinę "Khurbn" (Vilnius: Versus, 2020). Kas atvedė D.Norkūną į etnopoezijos pradininku laikomo poeto kūrybos pasaulį? Kaip ir kodėl jis apskritai paniro į poezijos vertimus? Ką mano apie kalbų kaitą? Apie tai kalbamės su D.Norkūnu.

– Kaip nusprendėte studijuoti vokiečių filologiją? Ar jau tada svarstėte, ką veiksite baigęs šias studijas?

– Į studijas įstojau vos baigęs mokyklą ir, tiesą sakant, gerai neapgalvojęs, ko noriu iš gyvenimo. Studijų taip ir nebaigiau, vėliau dirbau įvairiose pilkose įstaigose, vertimų biuruose, baruose ir t.t. Laimei, vieninteliai nuolatiniai mano palydovai taip ir liko literatūra ir vertimai.

Nesumeluosiu sakydamas, kad J.Rothenbergo „Khurbn“ buvau faktiškai išmokęs atmintinai. Skamba gal kiek gąsdinančiai, bet ši praktika, manau, tikrai nepakenkia.

– Kaip tapote vertėju? Ar esate apie tai anksčiau svajojęs?

– Ankstyvoje paauglystėje – siekdamas praplėsti žodyną – versdavausi "Rammstein" ir Ozzy Osbourne'o tekstus, taigi nuo to viskas, matyt, ir prasidėjo. Kiek vėliau dėmesį patraukė Walto Whitmano ir Wallace‘o Stevenso poezija, o nuo 2014 m. ėmiau reguliariai versti užsienio poetus įvairiems poezijos festivaliams.

– Iš kur mokėtės vertimo subtilybių? Ar vis dar kaip nors specialiai gilinate savo žinias šioje srityje?

– Mokiausi iš esmės skaitydamas ir versdamas, tad mokytoju galėčiau pavadinti kiekvieną gerą rašytoją ar kruopštų vertėją, su kurio darbais esu susidūręs. Dėl žinių gilinimo – stengiuosi kartkartėmis dalyvauti kokiose vertimo dirbtuvėse, skaitau knygas apie vertimą, tačiau įgūdžius aštrinti geriausia tiesiog verčiant, skaitant ir, žinoma, bendradarbiaujant su redaktoriais.

– Ar dažnai laisvalaikiu skaitote knygas? Kokia kalba dažniausiai?

– Taip, tai vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų. Pasitaikius laisvai akimirkai, stengiuosi perskaityti kad ir trumputį eilėraštį. O skaitau daugiausia, be abejo, lietuviškai. Gimtoji kalba vertėjui – pagrindinė jo priemonė.

– Ar, kai išleidžiamos jūsų paties išverstos knygos, jas visuomet perskaitote?

– Visuomet perskaitau išverstą knygą kokius du tris kartus, prieš jai iškeliaujant į spaustuvę. Tikrai nesumeluosiu sakydamas, kad J.Rothenbergo "Khurbn" buvau faktiškai išmokęs atmintinai. Skamba gal kiek gąsdinančiai, bet ši praktika, manau, tikrai nepakenkia.

– Be vokiečių, verčiate iš anglų, latvių, olandų, rusų kalbų. Kaip ir kada išmokote tiek daug? Ar šis gebėjimas naudingas ir jūsų asmeniniame gyvenime?

– Vokiečių buvo pirmoji mano užsieno kalba nuo pradinės mokyklos, tad galima sakyti, buvau priverstas ją išmokti, anglų kalbos taip pat išmokau mokykloje, nors ne mažiau pagilinti žinias padėjo ir George‘o Carlino stand-upai, serialas "Sopranai" ir įvairių atlikėjų dainų tekstai. Latvių pramokau iš nuobodulio – kartą paauglystėje su šeima porai savaičių apsistojome pietinėje Latvijos pakrantėje ir taip jau nutiko, kad  turėjau latvių kalbos pradžiamokslį, po kelių dienų šiaip ne taip susikalbėjau su vietiniais žvejais, o grįžęs pradėjau skaityti latvių poeziją, pirmieji autoriai – Knutas Skujeniekas ir Uldis Berzinis. Nepasakyčiau, kad moku olandiškai – šia kalba tik skaitau, esu, aišku, ir šiek tiek išvertęs. O rusiškai gerai nekalbu, tačiau vis stengiuosi kiek pasiskaityti, kol kas verčiau tik vieną poetą – Borisą Poplavskį. O kuo šis gebėjimas naudingas asmeniniame gyvenime? Kaip sako vokiečiai – išmokęs naują kalbą, žmogus įgyja naują sielą.

– Jei ne tarpukario kalbininkai, šiandien lietuvių kalboje neabejotinai turėtume daugiau skolinių, ji būtų labiau nusususi. Tačiau dabar labai aktyviai susiduria, pavadinkime, lituanistai liberalai ir konservatoriai, kurie skirtingai vertina kalbos kitimą, norminimą. Koks požiūris jums artimesnis?

– Na, latvių kalboje skolinių iš rusų ar vokiečių išties daug, tačiau jokiu būdu nepavadinčiau jos nusususia. Konservatyvesni lituanistai, regis, yra įstikinę, kad lietuvių kalbai gresia kažkokie pavojai, tačiau nederėtų užmiršti, kad šiais laikais lietuvių kalbos padėtis nepalyginti geresnė nei  kada nors anksčiau – tai valstybinė kalba, ją kasdien vartoja apie 3 mln. žmonių, ja išleidžiamų knygų nebereikia slapta gabenti iš Karaliaučiaus ir t.t. Apskritai kalbą esu linkęs suvokti kaip nuolatos kintantį gaivalą, o ne statišką kūrinį. O turint omenyje bendrą lietuvių raštingumo lygį, kuris, švelniai tariant, yra nepavydėtinas, tai čia kalti ne vadinamieji barbarizmai ir ne užsienio kalbų įtaka, ne – tai viso labo požymis, kad mūsų švietimo sistema klaikiai šlubuoja.

– Kaip su panašiomis problemomis, su anglicizmų įtaka, susidoroja tose kalbinėse aplinkose, iš kurių kalbų jūs verčiate?

– Vokiečiai, pavyzdžiui, to net nelaiko problema – jei koks anglicizmas įsibrauna kalbon, jie paprasčiausiai įtraukia jį į žodyną.

– Kokių knygų vertimų, jūsų manymu, labiausiai reikia Lietuvai?

– Man asmeniškai norėtųsi kuo daugiau verstinės poezijos – nesvarbu, kokios šalies. Tačiau būtiniausia, mano manymu, versti lenkų literatūrą. Ši tauta istoriškai mums be galo artima, o jos rašytojai daugelį mums aktualių temų yra išnagrinėję aukščiausiu lygiu. Pavyzdžiui, labai džiaugiuosi, kad lietuviškai neseniai pasirodė naujų Tadeuszo Konwickio knygų, šis autorius Lietuvos mokyklose turėtų būti privalomas, ir ne vien dėl glaudžių sąsajų su mūsų šalimi.

– Dominyko Urbo premiją gavote už gerą kalbinę nuojautą ir lankstumą verčiant J.Rothenbergo eilėraščių rinktinę "Khurbn". Ar tikėjotės būti įvertintas būtent už šios knygos vertimą? Ar stipriai įsijautėte į šią J.Rothenbergo poeziją?

– Premija skiriama už vertimo debiutą, o "Khurbn" buvo pirmoji poezijos knyga, kurią verčiau ir sudariau vienas pats, taigi atsakymas į pirmąjį klausimą būtų taip.

Pažintis su šiuo poetu buvo keistoka. Dar dvyliktoje klasėje, slampinėdamas po skaitytų knygų krautuvę, aptikau jo lietuviškai verstą čiabuką "Dibukas" ir, tiesą sakant, man visiškai nepatiko, nors vertimai buvo geri. Vėliau, jau po ketverių metų, internete perskaičiau jo "Išlieju įtūžį ant gyvūnų" ir mane taip pakerėjo, kad bemat ėmiausi versti, o po maždaug dar ketverių metų atsirado ir mano versta J.Rothenbergo rinktinė "Khurbn". Taigi panašu, kad šio poeto eilės pasielgė su manimi taip, kaip dibukas pasielgia su savo auka – pamažu įsliūkino galvon, tenai iškerojo ir užvaldė mintis.

– Literatūrologės Brigitos Speičytės teigimu, jūsų parengta rinktinė lietuvių kalba "skatina plėsti lietuvių poetinės tradicijos suvokimą". Koks, jūsų nuomone, šiuo metu yra tas lietuvių poetinės tradicijos suvokimas? Ką dar reikia tobulint?

– Suvokimas gali būti be galo įvairus ir, manau, jį reikia ne tobulinti, o, kaip rašė B.Speičytė, plėsti, toliau verčiant užsienio autorius ir taip pamažu nušviečiant kol kas dar nepažintas literatūrinio pasaulio nišas.

– Kaip manote, kiek svarbus yra vertėjo darbas ir kiek jis bus svarbus ateityje, skaitytojui vis dažniau skaitant originalo kalba?

– Užsienio literatūra į bendrąjį tautos intelektualinį naratyvą įžengia tik išversta, priešingu atveju, ji viso labo šmėžuoja privačiuose pokalbiuose ar publicistikoje.

– Kurią išverstą knygą laikote svarbiausiu savo darbu?

– Esu palyginti jaunas vertėjas, tad kol kas nė vieno savo darbo nenorėčiau kaip nors tituluoti.

– Ką patartumėte pradedantiesiems vertėjams? Kokių pačiam patirtų klaidų linkėtumėte nekartoti?

– Kaip jau minėjau, pats esu jaunas vertėjas, taigi ir patarimų dalyti nesiveržiu, nebent vieną – išverstas kūrinys privalo skambėti taip, tarsi būtų parašytas kalba, į kurią verčiate.

Dailininkas monumentalistas šiandien džiugina ant drobės perkeltomis freskomis, darbais, nutapytais paisant prieš šimtmečius gyvenusių menininkų principų, pasitelkęs modernias priemones kuria senąja flamandų technika.

B.Rutkauskas gimė 1955 m. Vilkaviškyje. 1980 m. baigė LSSR valstybinį dailės institutą Vilniuje, įgijo dekoratyvinės dailės dailininko specialybę ir nuo tada dalyvauja įvairiose parodose, pleneruose, simpoziumuose. Nuo 1980 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Yra sukūręs nemažai darbų įvairiems interjerams: altorinė tapyba Lančiūnavos bažnyčioje, Kauno jėzuitų bažnyčios altorinis paveikslas "Nukryžiuotasis", Kėdainių miesto ir J.Radvilos herbai Kėdainių rotušės fasade, freskos Kauno "Senųjų rūsių" restorane ir kt.

– Kaip kūriniuose atsiskleidžia parodos pavadinimas "Paslaptis. Iliuzija ir realybė"?

– Taip sutapo, kad viena iš, sakykim, labiausiai pavykusių freskų yra pavadinimu "Paslaptis". Parodoje pristatau freskas, perkeltas ant drobės, ir gana realistiškus natiurmortus, tapytus iš natūros – norėjau kuo daugiau perteikti paviršiaus, charakterio, šviesos žaismo, atskleisti, kaip šviesa pabrėžia pačius paviršius, jų spalvinius charakterius, kaip perteikia kitokio pobūdžio medžiagiškumą. Tas iliuzijos kūrimas yra kažkuria prasme labai tradicinis dalykas, nes dailininkai seniai to siekia: ant plokštumos kurti erdvės ir gylio iliuziją. Realybė – tai, ką kuriant iliuziją pavyksta perteikti.

Rytas.

– Esate žinomas dėl retos ir sudėtingos freskos perkėlimo ant drobės technikos, kuriai įvaldyti prireikė daug laiko ir eksperimentavimo. Papasakokie apie šią techniką.

– Sudėtinga pirmiausia todėl, kad tapyti pačią freską yra gana sudėtinga. Literatūroje galima rasti žinių, kad dailininkai piešdami ant sienos, stengdavosi tą pačią dieną freską užbaigti. Aš, naudodamas visas šių dienų galimybes, galėdavau dirbti tris dienas. Pirmiausia užtinkuojama ant specialiai paruošto skydelio, tuomet įspaudimo metodu perkeliami paruošti linijinio piešinio kontūrai – šis Lietuvoje sukurtas metodas yra žymiai tobulesnis už ankstesnius. O jau tuomet gali pradėti kelių dienų darbą, kūrinį nakčiai pridengiant polietileno plėvele ir tokiu būdu palaikant drėgmę. Vėliau freska yra išdžiovinama ir perkeliama. Ant išdžiūvusio paviršiaus, tiesiai ant pačios freskos, klijuojami keli sluoksniai plonos drobelės. Kai ji išdžiūsta, su visa drobele atsiplėšia. Atplėšta freskos plėvelė atsiduria tarp dviejų drobių – storesnės ir plonesnės. Sudrėkinus ir nuėmus pirmąją drobelę (nuplėšimo), freska lieka ant pagrindinės drobės, tuomet yra tempiama ant porėmio ir tampa paveikslu.

Arbatinukas ir puodelis.

– Kokiais dažais yra tapomi paveikslai?

– Daugiausia naudojami žemės kilmės pigmentai, o senieji meistrai naudodavo pusiau brangius akmenis – užtat jų kūrinių tokios gražios spalvos. Dabar svarbiausia, kad dažas, vandenyje užmirkyti pigmentai, nereaguotų su kalkėmis. Pavyzdžiui, jeigu tuos pigmentus pateptum ant šiaip kokios sienos, po kurio laiko jie nusiplautų, o freską pačią per tinką pasiekia drėgmė, akimi nematomi smėlio kristalai tarsi apauga pigmentą ir kartu ją sutvirtina. Kad kristalai galėtų surišti pigmentą, freska yra liejama daug sluoksnių.

Gėlės metaliniame inde.

– Kūriniai "Gėlės metaliniame inde", "Gėlių puokštė" nutapyti septynių stadijų tapybos technika, kuri apibūdinama kaip reikalaujanti daug laiko, kruopštumo, šviesos ir erdvės pojūčio žaismo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad naudojant bet kurią techniką, šie dėmenys yra reikalingi, taigi kuo ypatinga būtent ši?

– Ši technika naudojama, kai dailininkas nori perteikti tikrai subtilią, gilesnę erdvę, subtilesnes spalvas – nors reikalauja daugiausia laiko, ji suteikia ir didžiausių galimybių. Vis dėlto atskiros stadijos šiek tiek atsikartoja. Pavyzdžiui, pradžioje viskas yra ištapoma pigmentu. Paskui – pilkai ir tada jau kiti sluoksniai su visa spalvine skale. Paskutinis sluoksnis užtapomas skaidriais dažais. Taip galima išgauti spalviškai subtilesnių įspūdžių – skaidrumas turi savo pranašumų.

Tai flamandų dailininkų technika – susidomėjęs ja norėjau ir pats jos pasimokyti. Naudodamas ją esu sukūręs tris darbus. Galima naudoti ir supaprastintą variantą, pačiam atsirinkti, kiek tų stadijų naudoti.

– Ar tapymas prie didelio lango dienos šviesoje savotiškai leidžia įsijausti į senovėje tapusio dailininko tuometę darbo aplinką?

– Tai – savotiška tradicija. Senieji dailininkai, ypač – olandų, pagarsėję natiurmortais, mėgo šoninę dienos šviesą. Šios tradicijos neišnykusios, labai gyvybingos ir šiandien. Esama ypač gerų meistrų, kurie dirba būtent iš natūros, studijuodami realistinę tapybos techniką. Gal šiandien natiurmorto komponavimas, tam tikras žiūrėjimo kampas suteikia kūriniams šiuolaikiškumo. O tokia šviesa leidžia savitai bendrauti su natiurmortu. Apšvietimas nuolat keičiasi, todėl beveik neįmanoma fotografiškai kopijuoti, tad šviesa savaip pagyvina kūrybos procesą.

Kai kurie meistrai puikiai dirba ir prie dirbtinio apšvietimo. Aš pats turiu profesionalią apšvietimo techniką, o šiuolaikinės technologijos leidžia beveik tobulai atkurti dienos šviesą. Gal esu vieną kitą valandą tapęs ir prie dirbtinės dienos šviesos, tačiau natiurmortą kuri daugiau dienų, tad vis tiek subtiliausi dalykai yra sukuriami natūralioje dienos šviesoje.

Mandarinai.

– Ką lengviau tapyti – žmones ar daiktus?

– Gal kažkuria prasme daiktus ir lengviau. Žinoma, jei nekalbėsime apie gėlių natiurmortus, nes gėlės vysta. Senieji meistrai žinojo mįslių, kurių aš nesu įminęs, tad kelis parodoje esančius gėlių natiurmortus dariau pasitelkęs fotografiją. Tačiau natiurmortai irgi kelia iššūkių – svarbu, kiek sugebi pajausti medžiagiškumą, erdvę. Juk natiurmortuose tos erdvės yra mažos, priešingai nei, pavyzdžiui, peizažuose. Svarbu pajausti niuansus, kaip šviesa praslysta tarp daiktų, kaip pasireiškia šešėliai, paties daikto paviršiaus šviesa.

– Nuo 2010-ųjų Lietuvoje surengėte jau dešimt personalinių parodų, tačiau natiurmortus pristatote tik dabar.

– Jie neseniai ir sukurti. Anksčiau esu pristatęs tik vieną kitą. O jau vėliau, kai susidomėjau septynių stadijų technika, atidėjau į šalį visus kitus darbus ir skyriau natiurmortams porą metų – norėjau sukurti jų šiek tiek daugiau. Vėliau sulaukiau pasiūlymo surengti parodą Latvijoje, ten ir eksponavau pirmą kartą.

– Ar kurdamas semiatės įkvėpimo iš kokių nors menininkų stiliaus, ar eksperimentuojate pats?

– Laikausi nuomonės, kad dailininko profesija – tai ta profesija, kurios reikia nuolat mokytis. Taip būdavo ir anksčiau. Tad tas noras pasiekti kažką reikšmingesnio, o pasiekus – nesustoti ir vėl eiti toliau, yra nuolatinis ir turbūt begalinis procesas. Nauji atradimai veda toliau prie kitų idėjų ar iššūkių. Manau, visiems menininkams vieni dailininkai yra artimesni už kitus. Man – taip pat, nors ilgainiui tai kinta: kai kurie dailininkai tampa ne tokie aktualūs, tada atrandi kitų meistrų, juos pastudijuoji. O dar ir gera tapyba daro poveikį ir, jei esi jai atviras, nesi veikiamas kurio nors vieno konkretaus dailininko, tad gal išvengi stipresnės įtakos.

– Kas paskatino tapyti kūrinius, būdingus senajai Vakarų Europai, o ne imtis modernaus meno, būdingo pastarajam šimtmečiui?

– Tai yra gal todėl, kad aš dirbu freskos srityje. Ir į Dailininkų sąjungą įstojau kaip monumentalistas, visas freskas tapydavau ant sienų. Kai sovietiniais laikais buvo susiformavusi freskos mokykla, aš, mano mokytojas ir kolega ieškojome kelio, kaip pasiekti, kad freska išliktų kokybiškesnė. Po kurio laiko suabejojau, kad gal vis dėlto nesu monumentalistas, mane vis labiau ėmė traukti tradicinė tapyba. Taip jau sutapo, kad nusprendžiau eksperimentuoti ir pradėti freskos perkėlimo ant drobės metodą. Galimybės kitokios, gali transportuoti, realizuoti idėją lengviau ir nereikia laukti tikintis užsakymų, gali pats susigalvoti idėją ir vėliau ją realizuoti.

Mango ir džiovinti obuoliai.

Kadangi freskos technika žymiai senesnė už aliejinę tapybą, jose būdavo vaizduojamos istorinio ar mitologinio pobūdžio scenos, dažniausiai siekusios kažkokio apibendrinimo. Tad ir mano idėja panaši – siekti kažkokio vaizdinio, kad nebūtų vien portretai, kad žmogaus figūra keltų kažkokią prasmę, asociacijų, prisiliesti prie subtilesnių būsenų, apmąstyti savasties fenomeną. Vėliau pabandžiau paeksperimentuoti. Kai pradėjau dirbti su freskos perkėlimo ant drobės technika, turėjau viziją kurti tokias sunkesnes freskas. Jos turėjo laipsniškai keistis, artėti prie šiuolaikiškesnių temų ir traktavimų. Esu sukūręs freską, gal net kiek artimą popartui. Paskui aš tiesiog nustojau dirbti su šia technika ir nauji etapai nebeišsirutuliojo.

Kas? B.Rutkausko tapybos paroda "Paslaptis. Iliuzija ir realybė".

Kur? V.K.Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai).

Kada? veikia iki gegužės 4 d.

– Parodoje pristatomi Vilniaus bienalei atstovaujantys kūriniai. Kuo apskritai ypatingas šis keramikų renginys, kam teikiamas prioritetas atrenkant kūrinius ar menininkus?

– Pirmiausia dėmesys kreipiamas į profesionalumą. O tai susideda iš daugelio faktorių: ir meninės idėjos, ir raiškos, ir technologinio atlikimo, ir estetinio atlikimo. Sakyčiau, šie pagrindiniai kriterijai turbūt visada vyrauja, kad ir kokia tema būtų.

– Ką reiškia Vilniaus keramikos meno bienalės pavadinimas "Naujas / Fresh" ?

– Kiekvienai bienalei pateikiami pastarųjų dvejų metų naujausi, aktualiausi, atspindintys kažkokį išgyvenimo etapą menininkų kūriniai, kurie jau atitiktų temą "naujas" – kiekvieną kartą naujas tas kūrinys. Tačiau 2020 m. bienalės atrankos komisija atkreipia dėmesį tiek į atlikimo technikas, naujas interpretacijas, tiek į paties autoriaus savotišką renesansą – naujos raiškos demonstravimą, performą, plastiką, atlikimo ar idėjos pateikimą.

– Kaip iš parodos eksponatų galime perskaityti menininko mintis ir pajausti menininko emocijas? Kas eiliniam stebėtojui padeda labiau įsijausti į matomą meno kūrinį?

– Kiekvienas meno kūrinys suranda savo žiūrovą. Kas paveikiau vienam, gali būti nesuprantama kitam. Tai priklauso nuo individo patirties, emocijų, akiračio spektro. Kaip žiūrovui išgyventi stipresnes emocijas bienalės parodoje? Pirmiausia siūlyčiau skirti daugiau laiko pabūti prie kiekvieno kūrinio. Esu tikra, kad giliau pajausti menininko perduodamas vibracijas per meno kūrinį išties pavyks. Tam padės ir pozityvus nusiteikimas.

Siūlyčiau skirti daugiau laiko pabūti prie kiekvieno kūrinio. Esu tikra, kad giliau pajausti menininko perduodamas vibracijas per meno kūrinį išties pavyks.

– Kaip keramikos meno parodos eksponatuose galime įžvelgti užuominas apie gyvenimo cikliškumą ir vis besikeičiantį pasaulį? Kaip tradicijos suderinamos su naujovėmis?

– Šiuolaikinis menas visada buvo ir liko šiandieninių tendencijų atspindys – dažnai ironiškas ir ne visada patogus. Šiuolaikinė keramika – ne išimtis. Juolab keramikai turi itin plačias technologines galimybes – lipdymo, liejimo, žiedimo, oksidacinius, redukcinius, anagamos diegimus ir begales kitų, kurias, kuriant šiuolaikinius meno kūrinius, galima interpretuoti. Keramikos technologija ypač palanki įvairioms idėjoms realizuoti.

– Kaip šiandienės aktualijos privertė menininkus grįžti prie žmogaus figūros vaizdavimo ir antropomorfinių kompozicijų?

– Nepaisant greitai besikeičiančio pasaulio, keramikai niekada neprarado ryšio su praeitimi ir gamtos stichijomis. Keramika savaime yra žemiška – reikalingas molis, vanduo, ugnis. Žinoma, ugnį dabar keičia elektra, tačiau ne visada – anagamos krosnies elektra neišdegsi. Tai gal nuo pačios medžiagos prigimties neatsiejama ir ta archajiškumo samprata, kuri artimesnė nei kitose dailės šakose.

– Kaip keramikoje interpretuojami peizažai? Kokių gamtos motyvų keramikoje daugiausia?

– Į šį klausimą puikiai atsako 2018 m. keramikos bienalės laureatės Milenos Pirštelienės paroda "Vanduo". Milena labai subtiliai ir kūrybingai perteikia būtent tą peizažo interpretaciją – patį vandenį, horizontą, galbūt net ir miesto siluetą. Tai, sakyčiau, labai sudėtinga užduotis keramikai – neapkrauti kažkokiomis didelėmis paklodėmis peizažo ar gamtos motyvo. Jį Milena, praėjusios bienalės laureatė, sugebėjo perteikti labai profesionaliai.

– Bienalė rengta 2020-aisiais, pandemijos metais. Ar ši aktualija atsispindėjo keramikams renkantis motyvus, naudojant techniką?

– Yra keletas darbų, kurie tiesiogiai siejasi, turi ir tiesioginį pavadinimą, pavyzdžiui, Giedriaus Mazūro kūrinys – "Naujas antivirusas". Aš taip pat kūriau pačiame pavasarinio karantino įkarštyje ir tiesiogiai sieju savo darbą su naująja karantino patirtimi, – pavadinau jį "Karantino kalendoriumi". Tos tendencijos kitų menininkų kūriniuose galbūt  atsispindi netiesiogiai.

– Kokius kūrinius išskirtumėte dėl technikos novatoriškumo ar konceptualumo?

– Negalėčiau išskirti vieno ar kito varianto, negaliu atskirti jų. Vieni keramikai kuria konceptualiai, kiti – novatoriškai, treti – konceptualiai ir novatoriškai. Kad ir mūsų gerbiamas profesorius Juozas Adamonis, sulaukęs jau garbingo amžiaus, nesiliauja stebinti savo konceptualiomis, novatoriškomis idėjomis – šiuolaikinė plastika, šiuolaikinės interpretacijos, kažkoks dominuojantis asambliažo elementas. Negalėčiau išskirti vienų ar kitų, todėl tuo gal ir svarbi ta keramikos bienalė, nes tai bendra šiuolaikinės keramikos apžvalga, kuri ir atspindi tiek šiuolaikinio meno, tiek šiuolaikinės keramikos tendencijas.

– Ar dažnai menininkų lūkesčiai neišsipildo vykstant gamybos procesui, turint omenyje, kad keramikos technologija yra sudėtinga?

– Tiesa, keramikos technologija reikalauja labai daug įgūdžių. Net ir turėdamas didelės patirties neišvengsi atsitiktinumo, kuris lemia kūrinio broką, o galbūt naujos idėjos užuominą. Tačiau taip atpažįstame profesionalius menininkus – štai kad ir šių metų bienalės laimėtoją Rūtą Šipalytę komisiją išrinko už itin aukštą profesionalumą ir precizišką atlikimą. Tai reikalauja daug patirties ir įgūdžių.

Keramikos technologija reikalauja labai daug įgūdžių. Net ir turėdamas didelės patirties neišvengsi atsitiktinumo, kuris lemia kūrinio broką, o galbūt naujos idėjos užuominą.

– Kokių esminių skirtumų matote tarp šiųmetės ir ankstesnių Vilniaus keramikos meno bienalių? Kokių naujovių atsirado šioje bienalėje?

– Negalėčiau vertinti ankstesnių bienalių konteksto, nes organizuoti keramikos bienalę buvau paskirta pirmą kartą. Esu dėkinga kolegoms už pasitikėjimą ją rengti. Stengiantis naujumo, bienalės renginys papildytas su juo susijusiomis programomis. Pirmą kartą buvo surengta šiuolaikinės keramikos konferencija – vyko diskusijos ir transliavome tai tiesiogiai, tačiau tada dar buvo galimybė rengti konferenciją salėje gyvai, nors ir naudojant visas apsaugos priemones. Komisija buvo sudaryta iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos atstovų, kad išgirstume mūsų kaimynių nuomonę. Taigi naujovė išgirsti teorinių žinių, apie kaimyninių šalių bienalės patirtį šiuolaikiniame kontekste buvo labai įdomi patirtis ir mezgant bendradarbiavimo tolesnius santykius.

Dar viena naujovė – svečio teisė. Šiais metais Rūta Pakarklytė yra viešnia iš Norvegijos, konkursinėje programoje nedalyvauja. Šiuolaikiniame keramikos pasaulyje Rūta – atpažįstama, yra gavusi tarptautinių apdovanojimų ir prizų. R.Pakarklytei išgarsėjus, jos kūrinys "Virsmas" pirmą kartą rodomas Lietuvoje, taigi šis įvykis ir jai pačiai reikšmingas. Dar viena naujovių – ši paroda keliauja. Niekada iki šiol bienalė nekeliaudavo, todėl dabar galimybių žmonėms pamatyti parodą atsivėrė daugiau. Tik gaila, kad ne visi kūriniai galėjo keliauti – tam  neturime fizinių galimybių (daugiau salių), todėl atrinkome darbus, saugesnius transportuoti, – juk keramika tokia trapi. Aišku, vertinome konceptualiai – kad atspindėtų bendrą kontekstą.

"Kūrybiškumą sunku pasverti, todėl neturėtume sureikšminti dvyliktuko, o tai, kad knyga į jį nepateko, neturėtų reikšti neįvertinimo", – išvakarėse "Kauno dienai" sakė Lietuvos literatūros istorijos ir lyginamosios literatūros tyrinėtoja, literatūrologė humanitarinių mokslų daktarė Aušra Jurgutienė.

Su dr. A.Jurgutiene kalbėjome apie 2020 m. Lietuvoje išleistas knygas lietuvių kalba, praėjusių metų lietuvių literatūros tendencijas.

Šiais raštingumo laikais tegu rašo ir leidžia knygas kiekvienas, nors nemanau, kad kiekvienas nori ir gali rašyti.

– Kasmetėje diskusijoje aptartos praėjusių metų lietuvių autorių knygos. Jų pernai išleista kiek daugiau nei 500. Daug tai ar mažai?

– Patikslinsiu – 530 grožinės literatūros ir atsiminimų knygų. Žiūrint, su kuo tokį skaičių lyginsime, aišku, kad didesnių šalių literatūrose jis yra daug didesnis. Asmeniškai man niekada neatrodė, kad knygų leidžiama per daug, nes jų rašymas ir skaitymas ne toks ir labai blogas užsiėmimas. Tai kodėl jį riboti? Kitas dalykas, kai tokį skaičių turi pareigą ekspertuoti, tada jis prislegia, nes niekada sąžiningai visko neperskaitysi, o tai darydamas, ir surandi daugybę tau visai neįdomių knygų.

Ekspertė: „Yra neginčytinas poreikis iš viso laisvai tekančio rašymo srauto atrinkti meniškai vertingus tekstus, todėl geriems kritikams darbo netrūksta“, – pastebi dr. A.Jurgutienė.

– Skelbiant kūrybiškiausių knygų dvyliktuką LLTI pranešime buvo minima, kad iš visų šių knygų, vertų literatūrologų dėmesio, – tik apie 100. Kodėl didžioji dalis parašytų knygų liko neįvertintos ekspertų? Ko joms trūko? Originalumo?

– Kai tampa aišku, kad visko nė vienas LLTI literatūrologas perskaityti negalės, tada įtraukiami papildomi ekspertiniai veiksniai – savos skaitymo patirtys ir kultūrinė aplinka. Juk mes nedirbame visai tuščiame lauke, tuo šimtuku knygų, kurias atsirenkame skaityti, sudomina recenzijos kultūrinėje spaudoje ir kitoje žiniasklaidoje, mūsų pačių lūkesčiai, kuriuos suformuoja rašytojų anksčiau išleistos knygos, kolegų nuomonės – visa tai skaitant belieka patikrinta, palyginti, susidaryti savo nuomonę.

Jei literatūrologų tikslas yra išrinkti dvylika kūrybiškiausių knygų, tai neišvengiamai liks daug neįvertintų knygų. Ko joms pritrūko, vienu žodžiu neatsakysi, tai jau atskirų knygų recenzavimo reikalas. Kur pradingo gero rašytojo Sauliaus Šaltenio ankstesnės kūrybos galia? Kodėl daugelio mėgstamam eseistui ir filosofui Liutaurui Degėsiui nesiseka rašyti romanų? O kai kam galima rasti aiškesnį atsakymą – puikiam Dovydo Pancerovo trileriui „Medžiojant tėvą“ kelią į dvyliktuką uždarė jo žanrui neadekvatus pernelyg literatūriškas stilius.

Kūrybiškos knygos skiriamasis bruožas, kurį vadiname originalumu, – kelti naujus klausimus sustabarėjusiam literatūros stiliui ir mąstymui.

Bet noriu pastebėti ir kitką – dvyliktuko rinkimas irgi turi neišvengiamo atsitiktinumo, galutinis jo sąrašas neatitinka asmeninių balsavusių ekspertų lūkesčių. Kiekvieno eksperto sudarytas dvyliktukas yra skirtingas, iš kurio paskui balsavimo aritmetiniu būdu sudaromas galutinis. Įdomu tai, kad dėl jo pusės geriausių knygų diskusijų nebūna, bet dėl kitos pusės – itin karštos, nes tikrai nelengva jų kūrybiškumą pasverti. Pavyzdžiui, mano dvyliktuke vietoj kelių dabar esančių buvo Linos Simutytės "Miesto šventė", Ievos Toleikytės "Raudonas slidus rūmas", Andriaus Navicko "Babilonas". Todėl neturėtume sureikšminti dvyliktuko, o tai, kad knyga į jį nepateko, neturėtų reikšti neįvertinimo. Nemažai į dvyliktuką nesutilpusių knygų reikiamo dėmesio susilaukia kitur – kultūros žurnaluose ir LRT laidose, sulaukia net premijų. Mano manymu, dvyliktuko rinkimo tikslas – ne tik atrinkti kūrybiškiausias knygas, bet jų sąrašo įvykiu sukelti diskusijas, priversti mus visus galvoti apie išleistas naujausias knygas

– Kiek pagrįsta nuomonė apie knygų taršą, kai rašyti gali kiekvienas, bet skaityti – anaiptol ne kiekvienas? Kas, jūsų nuomone, padėtų atsirasti knygų rašymo, jų pasiūlos ir jų paklausos pusiausvyrai?

– Knygas, kaip jau minėjau, renka labai skirtingi žmonės, kad ir vienos institucijos kolegos. Todėl išplatintoje aptarimo santraukoje atsiradęs terminas "knygų tarša" – ne mano. Aš galvoju net priešingai – jei tik tokia tarša būtų, tai gyventume visai neblogai. Nenoriu vartoti stipriai menkinamų epitetų ir nebijau jokių išleistų knygų, nors kurias skaityti – labai atsirenku. Šiais raštingumo laikais tegu rašo ir leidžia knygas kiekvienas, nors nemanau, kad kiekvienas nori ir gali rašyti. Bet taip pat, sutikite, yra neginčytinas poreikis iš viso laisvai tekančio rašymo srauto atrinkti meniškai vertingus tekstus, todėl geriems kritikams darbo netrūksta. Knygų rašymo pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą sudaryti palikime leidykloms, nes jos tai atlieka geriausiai.

– LLTI pranešime konstatuota, kad kūriniuose vyrauja empirika, kasdienybė ir tikrovė – dažniausiai iki idėjų lygmens nepakylančios ir neretai plokščios jų kopijos. Kiek tai susiję su rašytojo statuso devalvavimu, kiek su auditorijos primityvoku požiūriu į literatūrą, jos noru knygą, kaip sakoma, praryti per savaitgalį, nors vadinamoji gilioji literatūra negali būti ryjama?

– Vėlgi taip pranešime buvo apibendrinta vienos kolegės nuomonė, kuri jau yra sulaukusi internete daugiau komentarų. Ja teigiama tai, apie ką jūs irgi kalbate, kad daugiausia rašomos tarsi gyvenimą kopijuojančios, lengvai skaitomos ir suvokimo problemų nesukeliančios knygos, kuriose dominuoja laikraštinės temos. Ir tai tiesa – populiarioji literatūra tapo svarbia vartotojiškos visuomenės pramoga.

Tarp populiariosios ir sudėtingesnės, intelektualios ir kūrybiškos literatūros, kurią savo dvyliktukais reprezentuojame, skirtumas tarsi ir akivaizdus, bet kartu – labai painus. Į jį atrinktos knygos išsiskiria ne tiek idėjiniu lygmeniu, kiek kitokiu provokuojančiu ir problemiškesniu požiūriu į aprašomą gyvenimą, originaliu stiliumi ir tuo, kas vis dar vadinama meniškumu. Tai padaroma nelengvai ir tam jau reikia nedažnai sutinkamo talentingo autoriaus. Ne veltui populiariosios prozos priešingame poliuje matome poeziją, kuri knygų rinkoje nelabai paklausi ir apie kurią jūs nieko neklausiate, bet ji kasmet sudaro ne mažiau kaip pusę išrenkamų geriausių knygų. Geriausia 2020 m. poezijos knyga laikyčiau ilgai lauktą – Antano Jonyno "Naujuosius sonetus". Geras knygas išleido Rimvydas Stankevičius – "Kiaurai kūnus", Tomas Petrulis – "Sterili", Aidas Marčėnas – "Nieko nebus: eilėraščiai su gegute", Kęstutis Navakas – "šeši šeši" ir dar keletas autorių. Labai originali Tomo S.Butkaus knyga "Ežero žemė".

– Kiek tokiai tendencijai įtakos gali turėti knygų rinka: lengvas knygas lengviau rašyti, jas galima lengviau parduoti, vadinasi, ir leidykloms patrauklesni būtent tokie autoriai?

– Leidyklos kuria savus leidžiamų knygų profilius, yra atviros populiariajai literatūrai, ypač garsenybių (auto)biografijoms, bet tai netrukdo joms išleisti ir gero rašytojo knygas. Joks darbas nelengvas, jei jį nori padaryti gerai. Tas pats pasakytina apie knygas. Ir net populiarios knygos, jei jos yra geros, lengvai neparašomos – ir minėtas Pancerovo trileris "Medžiojant tėvą", ir skaitytojų pamėgti Kristinos Sabaliauskaitės istoriniai romanai.

– Ekspertai pasigedo stiliaus individualumo, veikėjų ir pasakotojų įvairovės. Koks stilius vyrauja vertintose knygose? Kokiose klišėse įkalinami veikėjai ir pasakotojai?

– Net ir savo kasdienybėje sutinkame vienus sugebančius įdomiai papasakoti istorijas, o kitus – ne. Knygas skaitant, tampa dar svarbiau, kaip istorija yra pasakojama. Pavyzdžiui, Rimantas Kmita parašė romaną "Pietinia kronikas" (2018 m.) apie XX a. pabaigoje Lietuvoje prasidėjusį laukinį kapitalizmą, dar vadinamą gariūnmečiu, pilną baisių kriminalinių istorijų. Žiniasklaidoje ir mūsų atmintyje įsitvirtino būtent tokio niūraus laiko, kada tauta krito į dugną ir vis jo nepasiekė, klišė. O talentingas rašytojas atėjo ir ją apvertė, aprašydamas tą laiką bręstančio ir net linksmo vaikinuko akimis. O kad būtų dar patraukliau ir naujau, viską papasakojo šmaikščiu šiaulietišku dialektu. Knyga tapo kultūros įvykiu. Visa tai skaitantiems ir rašantiems taip patiko, kad šiuo metu leidyboje pasipylė labai panašių romanų tiražavimas – atsiminimų (autofikcijos) su naivoka pasakotoja apie nepriklausomybės virsmą ir gyvenimą paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu, kuri ko nors naujesnio apie tą laiką jau nepasako (A.Cicėnaitės "Kad mane pamatytum" ar Jurgos Tumasonytės "Remontas", iš jų pasakojimo bioenergetika ir spalvingesniu Kauno senamiesčio aprašymu išsiskyrė Vaidos Rykštaitės "Lizos butas"). Per svarstymą klišių pamatyta ir daugiau – vyrų autorių prozoje kartojasi tėvo trauma, moterų prozoje – santykio su motina ar mylimojo ieškojimo aprašinėjimai.

– Ekspertai pastebėjo sustiprėjusį novelės žanrą, bet nublankusį esė. Kaip manote, dėl kokių priežasčių? Ar tai gali būti susiję su nusilpusia kultūrine žiniasklaida, kurioje įprastai daugiausiai publikuojama esė žanro kūrinių? Ar tai veikiau susiję su autorių kūrybinėmis galimybėmis?

– Konstatuoti lengviau, nei aiškintis tokio pasikeitimo priežastis, todėl nesileisiu į tuščius svarstymus. Esė – filosofuojančios publicistikos žanras, suklestėjęs posovietinių pokyčių akistatoje. Gal dabartinis metas labiau palankus fikciniam pasakojimui – Akvilės Kavaliauskaitės paradoksaliems pasakojimams knygoje "Kūnai", puikioms ir daug žadančioms debiutinėms Linos Simutytės "Miesto šventė" ir Sauliaus Vasiliausko "Dabar aš ramiai papietausiu" knygoms, Andriaus Navicko apysakų romanui "Babelis".

Socialinių tinklų įtaka literatūrai neišvengiama.

– Diskusijoje konstatuota, kad praėjusių metų prozos tekstuose vyravusios nepriklausomybės virsmo ir XX a. paskutiniojo dešimtmečio refleksijos jau priartėjo prie perprodukcijos. Ar galima sakyti, kad šią temą paliečiantys rašytojai stokoja kūrybiškumo ir šio istorinio laikotarpio nelaiko inspiracija, apsiriboja vien refleksijomis?

– Į dalį šio klausimo jau atsakiau kalbėdama apie prozos klišes ir individualumo stoką. Tačiau noriu pastebėti, kad vienos ar kitos temos perprodukcija neturi nieko bendra su gera kūryba. R.Kmita naujausiame romane "Remyga" taip pat rašo apie tą patį laikotarpį, pradėdamas nuo Sąjūdžio euforijos, bet vėl sugebėdamas ją pamatyti kitaip ir iškelti kitokius, literatūroje dar nekeltus klausimus – kodėl ta tautinė euforija liko svetima sovietinėje armijoje tarnavusiam ir iš karo lauko Afganistane sugrįžusiam kareivėliui ir kodėl ji tokia artima moralės nepaisančiam jo uošviui verslininkui? Ir nauji rašytojo klausimai keliami ne tiek publicistiniais ir realistiniais pasakojimais (jų taip pat yra), bet pasitelkus išgalvotus folklorinius, mitinius ir parabolinius pasakojimus, kad būtų kuo geriau pamatytas žmogaus gyvenimo sudėtingumas. Neabejotinai tai viena iš kūrybiškiausių praėjusių metų knygų, daugelio mano kolegių lyginta su Ričardo Gavelio "Vilniaus pokeriu". Kūrybiškos knygos skiriamasis bruožas, kurį vadiname originalumu, – kelti naujus klausimus sustabarėjusiam literatūros stiliui ir mąstymui. Naujai senus klausimus apie grožį ir gėrį iškelia ir Undinė Radzevičiūtė romane „Grožio ir blogio biblioteka“, ir Alfonsas Andriuškevičius knygoje "Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai".

– Kiek įtakos šiai tendencijai gali turėti leidyklų požiūris, kad Atgimimo virsmo dokumentika pagrįsta literatūra yra daug labiau ir lengviau perkama – ypač jei rašoma tariamai biografiniu žanru, pasitelkiant didelę auditoriją garantuojančią ironiją?

– Kaip visi gerai matome, ta pati dokumentika gali būti tiražuojama ir populiariojoje literatūroje, ir labai geruose romanuose. Išties leidyklos yra suinteresuotos dokumentiką leisti, nes tai paklausus žanras. Dokumentinės knygos, tokios kaip Audronės Girdzijauskaitės "Atminties šuliniai" ar Rūtos Oginskaitės "Žebriūnas: nutylėjimai ir paradoksai" yra gerai parašytos ir savo pažintiniu turiniu įdomesnės už bet kokį prastai parašytą romaną.

– Kaip gyvenimas socialiniuose tinkluose daro įtaką literatūrai?

– Socialinių tinklų įtaka literatūrai neišvengiama. Jie skatina struktūruoti tekstus nedideliais fragmentais ir suteikia galimybę greitai pasiekti skaitytoją ir taip pat greitai sulaukti jo nuomonės. Kritikai lyg ir tampa nereikalingi, jų autoritetas menksta, formuojasi aktyvių bendraminčių burbulai, ypač palaikantys savo jaunosios kartos rašytojus. Bet kuo daugiau diskusijų apie knygas, tuo geriau, tik norėčiau, kad būtų gerbiami įvairūs jų formatai – ir akademiniai, ir neformalieji.

– Kaip vertinate, kad autoriai kūriniuose remiasi senąja Europos kultūra? Ar tai gali tapti raktu į sėkmę ir populiarumą?

– Iš tiesų senoji ir ne visai Europos kultūra dominuoja net dviejose dvyliktuko knygose – Undinės Radzevičiūtės "Grožio ir blogio biblioteka" ir Alvydo Valentos "Prierašai neegzistuojančioms Iliados ir Odisėjos iliustracijoms". Bet sėkmę ji garantuoja tik tada, kai pakartojama kūrybiškai.

– Pandemija iškėlė technologinio nepasirengimo ir elektroninių knygų trūkumo problemą. Tačiau popierinių knygų rinka, regis, atvirkščiai, įgavo naujų impulsų. Ar pandemija kaip tema kaip nors atsispindėjo lietuvių autorių kūriniuose?

– Regis, pandemijos tema dar nespėjo išplisti praėjusių metų knygose, gal ko nepastebėjau, o gal bus apie tai parašyta vėliau? Jei popierines knygas dabar daugiau perka, reikia tik džiaugtis. Bet mūsų pranešime išsakytos pastabos dėl elektroninių knygų prekybos trūkumų dėl to nepraranda aktualumo. Elektroninės knygos yra ateities kultūros neišvengiamybė, tik lėtokai ta kryptimi judame.

– Kokių lietuvių pasigendate literatūroje jūs kaip skaitytoja?

– Koks įdomus klausimas. Niekada knygose nesu ieškojusi lietuvių, ieškau tik kaip knygos lietuvių kalbos platybėse užsirašo gyvenimo patirtys, kaip knyga padeda pažinti kitus ir save ar nuveda, nežinia kur.

Kūrybiškiausių 2020 m. knygų dvyliktukas

Skelbiama abėcėlės tvarka.

Alfonsas Andriuškevičius, Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai. Apostrofa, 2020.

Tomas S. Butkus, Ežero žemė: eilėraščių ir poemų romanas su fotografijomis, piešiniais ir žemėlapiais sudaužytoms sieloms ir prisikėlusiems balsams su kūnais Tomo S. Butkaus parašytas, nupieštas ir sukomponuotas centriniame visatos serveryje, išleistas MMXX m. e. metais "Vario burnų" idėjų dirbtuvėse. Vario burnos, 2020.

Audronė Girdzijauskaitė, Atminties šuliniai: atsiminimų romanas. Homo liber, 2020.

Antanas A. Jonynas, Naujieji sonetai, 2018–2020. Tyto alba, 2020.

Akvilė Kavaliauskaitė, Kūnai: novelės. Balto, 2020.

Rimantas Kmita, Remyga: romanas. Tyto alba, 2020.

Kęstutis Navakas, šeši šeši: eilėraščiai. Apostrofa, 2020.

Tomas Petrulis, Sterili: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Undinė Radzevičiūtė, Grožio ir blogio biblioteka: romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Rimvydas Stankevičius, Kiaurai kūnus: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Indrė Valantinaitė, Apsisiautusios saule: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Alvydas Valenta, Prierašai neegzistuojančioms "Iliados" ir "Odisėjos" iliustracijoms: eilėraščiai. Asociacija "Slinktys", 2020.