Juk pasak poeto Sigito Gedos, anais laikais ideologiniai funkcionieriai (tie patys poetai!) reikalavo tik vienprasmės poezijos. Jokių dviprasmybių, jokių užuominų. Mat jos gali būti kodas... Poetas džiaugėsi, kad galų gale išlindom iš plakato, iš banalios verksmingos emocijos, šleikštaus jausmingumo.

Būtent ir A. Mikuta vienas pirmųjų toje stagnacijos ir absurdiškos ideologinės budynės įkarštyje savo pirmaisiais rinkiniais ne tik metė iššūkį sovietiniams štampams, ne tik atvirai pajuokė seilėtą lyriką ir veidmainingą dūsavimą, bet skatino ir jaunuosius, palaikė, rėmė jų ieškojimus, nenuostabu, kad neilgai trukus pradėta kalbėti apie Kauno poetinę mokyklą, jos pradininką A. Mikutą, jaunuosius Donaldą Kajoką, Gintarą Patacką, Edmundą Janušaitį, Tautvydą Marcinkevičiūtę, Viktorą Rudžianską ir kt. 

A. Mikutos kūryboje traukė ryškus filosofiškas, paradoksalus mąstymas, tikėjimas gyvenimo išmintimi, baladei būdingi vaizdai, ryškus ekspresyvus dinamiškas stilius, pagrįstas konkrečia detale, netikėti kontrastai, naudojamas groteskas, ironija.

Marcelijus Martinaitis pastebėjo, kad A. Mikuta atėjo kiek iš kito, mūsų poezijai neįprasto pasaulio, kuris su lyrika mažai kuo susisiekdavo. Tam pasauly gyvena braižytojai, statybininkės mergaitės, boksininkai, džiazistai, ten yra šokių salės ir bufetai – visa tai sudarė realybę, kėlė pergyvenimus ir pasitikėjimą. Karjeros, materialinių gėrybių ignoravimas buvo protestas prieš miesčionišką ramybę, gyvenimo sąstingį. Vėliau optmimizmas, jaunatviškos iliuzijos išsisklaidė ir A. Mikuta pasuko į daug skaudesnę tematiką. Įsidėmėtina Sigito Gedos įžvalga: „Beveik iki poemėlės „Gelmių žuvys“ (1966) A. Mikutos poezija remiasi tolumų entuziazmu: eiti, važiuoti, dainuoti, statyti. „Gelmių žuvyse“ pasigirsta jau ir kitų balsų – pasaulis skaudus ir tragiškas. Ima ryškėti tikroji Mikutos poezija, pagrįsta kontrastų gretinimu, disonansais. Kas buvo tik deklaruojama, išsakoma vienaplane kalba, dabar virsta šiokiu tokiu metodu, estetika.“

Tam pasauly gyvena braižytojai, statybininkės mergaitės, boksininkai, džiazistai, ten yra šokių salės ir bufetai.

 

Šių metų pradžioje, artėjant poeto jubiliejui pasirodė jo didžiulės apimties eseistikos knyga „Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023). Tai patraukiantys užrašai, sukurti paprasta, tačiau turtinga, gyva kalba, neapsiriboja vienu dešimtmečiu – išvystame platų ir spalvingą metų, temų, pamąstymų spektrą. Languotuose sąsiuviniuose be savicenzūros ir nutylėjimų gula visa, kas šauna autoriaus galvon, nuo įdomių gamtos detalių iki politinių peripetijų ar pastebėjimų žiniasklaidoje, televizijoje, neretai atsigrįžtant tiek į plačiąją, tiek į asmeninę istoriją, atrandant netikėtų paralelių, atmenant įdomias asmenybes, vietas, įvykius, skiriant dėmesio kūrybai, kultūrai bei literatūrai, jų tendencijoms ir kaitai. Vieniems Mikuta negaili gero žodžio, kitus smagiai patraukia per dantį, atsiranda ir ką griežtai sukritikuoja. Atsiveria menkai pažįstamas turtingas intelektualaus autoriaus vidinis pasaulis.

Neilgai trukus, festivalio „Poezijos pavasaris 2023“ metu  jau vartėme dar vieną naują Algimanto Mikutos poezijos rinktinę „Paukšteliai laksto pažemiais“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2023). Knygos redaktorius – poetas Viktoras Rudžianskas. Būtent šiuo rinkiniu poetas dar kartą akivaizdžiai parodė savo meistriškumą, neblėstantį talentą, gyvybingumą ir tą dvasios veržlumą, kuriuo pasidžiaugti, deja, nebesugeba nemenka dalis nūdienos jaunųjų postmodernistų avangardistų.

Knygoje dėmesį patraukia spontaniškumas, dvasinio gyvenimo intensyvumas, temų įvairovė ir daugelio eilėraščių netikėta, paradoksali raiška. A. Mikuta ir „Paukšteliai laksto pažemiais“, kaip jaunystėje, išlieka maištingas, nesitaikstantis su pilkumu, minios diktatu, naujomis visuomenės madomis, kaimenės instinktu. Gaivalingai ir pagaviai nuskamba eilėraščiai, pripildyti aforizmų, paradoksų, gausu ironijos, sarkazmo, skepsio, tačiau šalia randi ir jautrios lyrikos, liūdesio gaidos ir egzistencinio nerimo.

A. Mikuta ir „Paukšteliai laksto pažemiais“, kaip jaunystėje, išlieka maištingas, nesitaikstantis su pilkumu, minios diktatu, naujomis visuomenės madomis, kaimenės instinktu.

 

Rinkinys suskirstytas į keletą skyrių – Judriam pasauly, Užstalė, Iš nuskendusio laiko, Paukšteliai laksto pažemiais ir Jaunų dienų dainelės. Kiekvienas skyrius kalba apie skirtingą temą ir, be abejo, jų poetinė išraiška skirtinga.

Judriam pasauly poetas kalba apie dramatiškus dabarties lūžius, pasirinkimo būtinybę, tikrąsias ir tariamas vertybes. Eilėraščiuose gausu paradoksiškų sakinių junginių, alogiškumų, bylojančių apie gyvenimo prasmės, tikslo paieškų beprasmybę:

Be skausmo mūsų amžius pasisuko,

tačiau ne ten, kur bandė sukt gudruoliai.

Aptemo dangūs, vėliavos išbluko,

nutolo priartėję šviesūs toliai   

Ironiškas stilius būdingas kai kuriems šio skyriaus eilėraščiams, juos autorius komponuoja išmoningai, išradingai panaudodamas epigraminį šmaikštaujantį finalą: Žaismingom klounadom virto viskas,/visa žiauri pabaisų brolija./Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas/dar tūno nepagautas rūsyje. (Eil. «Pabaisų brolija»).

Liūdesio ir įkyraus besikartojančio mažo pasaulėlio motyvas, sušildytas viltimi, itin ryškus šiuose posmuose:

Kartojas viskas kaip rugsėjo miglos,

kaip baltos skraistės ant juodų šakų,

kaip gąsdinančios peršalimo ligos,

pasidygėjimas gyvenimu nykiu.

Neapsigaukit, kad pasaulis mažas, -

Taip sakantys meluoja įžūliai.

Kartojasi tėvynė ir peizažas,

nesikartoja kliūtys ir keliai.  

Rinkinyje, ypač skyriuose Jaunų dienų dainelės, Iš nuskendusio laiko  gausu ironijos ir satyros. Poetas ir dabar maištauja prieš dirbtinumą, štampus, virtuvinę poeziją, masinę chaltūrą, tvindančią ekranus, žiniasklaidą, stumiančią už paraščių tradicines moralines vertybes. Liokajų sindromas ir bendruomenės mulkinimas poetui tampa vienu pragaištingiausių nūdienos ženklų (Gyvenimas kvatosis, Žaidimai, Guliu ant dugno, Be Ezopo).

O iš tiesų jie baisiai teisūs –

Ir kūdikėliai, čiausškiantys nei šį, nei tą,

ir kreivasnukiai, katilus deguto

tegalintys išpilti ant miruolių.

Moralinis imperatyvas A. Mikutos rinkinyje ypatingai ryškus. Jis, be abejo, labiau jaučiamas, ne visada tiesmukai įskaitomas, poetas meistriškai naudoja potekstes, metaforas, filosofiniai apmąstymai išreiškiami subtiliai, be deklaracijų ar pamokslavimų (Bočelis, Iš nuskendusio laiko, Senelės ir karai, Mačernio žūtis).

Paukšteliai laksto pažemiais,/o motociklai šaukia/balsais pavasario kimiais,/ kad niekas jų nelaukia./Seneliai drūni vos gyvi,/turtus apsikabinę,/berneliai užspeitė griovy/pakvaišusią undinę

Taip pavadintas visas rinkinys – „Paukšteliai laksto pažemiais“, šiame, mano manymu, viename įdomiausių knygos skyrių, regime tąjį jaunatvišką, gaivališką A. Mikutos talentą, regime ir girdime garsų, netylantį poeto - klasiko balsą. Gilumos ir metafizinės jėgos jis pasiekia eilėraščiuose Besileidžiantis paukštis, Nakties svetys, Skambutis iš kaimo. 

Apskritai, mano manymu, naujasis A. Mikutos rinkinys Paukšteliai laksto pažemiais  –  itin svarus, tikro Poeto reikšmingas kūrinys, pasiekęs mus iš jo poetinio Olimpo aukštybių.

Sako, kad gimę gegužyje

siautėja ir negęsta,

nebent  klastos suvilioti

užtrokštų saldžiam alpuly 

Eil. „Gimę gegužyje“.

Nenuostabu – juk poetės gyvenimas nuo vaikystės siejasi su teatru, jos tėvai – garsūs Kauno dramos scenos meistrai Danutė Juronytė ir Leonardas Zelčius, tad ir kūrybos temos jai puikiai žinomos, kalbančios apie sceną, apie nenugalimą teatro magiją, alinančiais repeticijas, aktorių dramas, neviltį, kūrybinę kančią ir kasdienius džiaugsmus.

Naujausias D. Zelčiūtės poezijos rinkinys „Koks tavo vardas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2023) dar stipriau perteikia užburiantį scenos pasaulį, anaiptol ne ramų, o kibirkščiuojantį, dramatišką, kupiną netikėtumų, paradoksų, neišsipildžiusių vilčių ir liūdesio.

Panyrame į neįprastą pasaulį, theatrum mundis – pasaulio teatro fantazariumą, kuriame veikia aktoriai, personažai, veikalai, autoriai, kuriame repeticijas būsimam paslaptingam spektakliui (ar spektakliams) veda režsisierė – autorė. D. Zelčiūtės režisūra įsimintina ir įspūdinga.

Skaičiau šią jos knygą keletą kartų, jaučiau jos giminystę, jos artumą, ir ne tik dėl mano mėgstamos teatro tematikos, bet ir dėl ypatingos scenos jausenos, kurios pripildytas visas rinkinys, dėl atsivėrimų ir nuoširdumo, galų gale dėl nujaučiamo amžinybės ilgesio.

„Koks tavo vardas“, be jokios abejonės, yra vienas ryškiausių pastarųjų metų poezjos rinkinių. Nors D. Zelčiūtę labiau ją žinome (ar įvardijame), kaip išpažintinės poezijos, asmeninių pergyvenimų, lyrinių atsivėrimų kūrėją, itin svarbią vietą užima ir scenos, teatro tematika. Daugelis knygos eilėraščių įsimena netikėta sąveika tarp asmeninių lyrinių jausminių nuotaikų ir teatro repeticijos ar spektaklio. Kartais pasijunti it kokioje scenos fejerijoje, unikaliame pastatyme, kurį nesibaigiančioje repeticijoje kuria autorė.

D. Zelčiūtei pats gyvenimas tampa teatru ir kasdienybės buitinė realybė virsta blyškiu šešėliu, fikcija. Čia prasideda nepakartojama teatrinė magija, kurią, visų pirma, pajunta aktoriai, scenos žmonės, visi mylintys ir besidomintys teatro menu.

Teatro tematika ryški ir ankstesniuose rašytojos rinkiniuose. Prieš dešimtmetį pasirodžiusioje poezijos knygoje „Džuljetos suknelė“ autorė supina biografinius ir įvairių dramų personažų įvykius ar troškimus, joje ryškus teatrinis efektas, vaidmenų ir atlikėjų kaita.

Kartais pasijunti it kokioje scenos fejerijoje, unikaliame pastatyme, kurį nesibaigiančioje repeticijoje kuria autorė.

 

Teatralų gyvenimą D. Zelčiūtė aprašė ir romane „Gastrolės“, o biografinėje atsiminimų knygoje „Augau teatre“ (2022) atskleidžiama tuomečio teatro kasdienybė vaiko akimis.

Net ir poezijos knygoje „Šokiai Vilniaus gatvėje“, už kurią poetė 2021 m. pelnė Maironio („Poezijos pavasario“) premiją ir Antano Miškinio literatūrinę premiją, galima rasti teatrinės vaizdų dramaturgijos, savianalizės, tampančios skausminga išpažintimi. Artimojo liga, kančia ir mirtis perteikiama be dirbtinumo, sentimentalumo, teatrinės kaukės krinta, pačios autorės skausmas ir netektis perteikiami itin įtaigiai ir nuoširdžiai.

Knygą „Koks tavo vardas“ sudaro du skyriai – „Prie tavo vartų apynys“ ir „Ant mūsų vardo sniegas“. Pirmajame gausu asmeninės autorės patirties, išpažintinės lyrikos, daugiaprasmių poetinių metaforų:

Rožės prie tavo durų

rytoj jau jų nebebus

šiandien mes nieko neturim

ir mūsų niekas – perpus

arba

Tylus vos apšviestas kambarys

Ir tavo ranka

Spaudžia širdį

Lyg tuoj plūsteltų kraujas

Prieš nerimo smurtą

Nebeturime ginklų

Šios dalies eilėraščiuose nemaža asmeniškumo, liūdesio, išėjusiųjų atminimo, tačiau šiuos lyrinius išpažinimus stelbia šviesos, vilties ir tikėjimo ilgesys: „Širdie / koks ruduo / smūgiais į paširdžius / sakau yra viltis / sakau reikia laikytis / atitaria išminčiai šventieji / nušniokščia mūsų maldų upės...

Ameninės poetės patirtys ir šioje dalyje, ir apskritai visame rinkinyje nuskamba nauja daug gilesne gaida, išgyvenimų tikrumas pagavus, kuriamas (ar repetuojamas) poetinis spektaklis prisodrintas judesio, šviesos ir vidinės ritmikos.

Šios dalies eilėraščiuose nemaža asmeniškumo, liūdesio, išėjusiųjų atminimo, tačiau šiuos lyrinius išpažinimus stelbia šviesos, vilties ir tikėjimo ilgesys.

Kad tai būsimo spektaklio repeticija, rodo pirmoje dalyje šmėkščiojantys (tiesa, retokai) sceniniai įvaizdžiai:

Žengiame per traškantį

idealizmo ledą

nuvaikščiotomis scenos grindimis

pasilaikydami vienas kito atsargiai kažką kalbamės oras virpa

apšvietėjas atgręžia du šviesos pistoletus

tiesiai mums į akis ar ištversim...

Poetė repeticijoje pasitikrina save ir savo kuriamą personažą: Atveriu / scenos uždangą / žiūriu į save / tuštuma.

Pirma knygos dalis baigiama, mano manymu, vienu įsimintiniausių eilėraščių „Prie tavo vartų apynys“ –

ir kris ant kauburio lėtai

sniegai raminamieji

kaip mūsų suglausti vardai

mes buvom mylimieji

„Ant mūsų vardo sniegas“ – antroji knygos dalis, joje, be esminių išpažintinių motyvų, daug daugiau kultūrinių refleksijų, teatrinių motyvų. Paminėtini eilėraščiai „Nekalti“, „Nebaigta pjesė“, „Po visų spektaklių“.

Šiais eilėraščiais poetė žaidžia tikrovės iliuzija, paradoksais ir alogiškomis situacijomis, juose ryškus personažų bandymas vaidinti. Ne, bandymas gyventi eilėraščiuose savo tikrąjį gyvenimą, gyventi ne pagal dramaturgo ar režisieriaus valią. D. Zelčiūtė meistriškai persikūnija iš naratoriaus į veikiantį, kenčiantį, dramatišką personažą.

Jos poetiškumo kriterijus, be abejo, yra daugiaprasmiškumas, leidžiantis keletą nuoseklių to paties teksto skaitymų. Dviprasmybės ir daugiaprasmybės, ironija ypač ryškios teatriniuose eilėraščiuose:

Visos pjesės seniai išvaidintos

ir Čechovas

viską parašė

Šekspyras

varo iš proto ir varto

aistras kiaurus šimtmečius

bet aš

gyvenu kaip iš naujo

nuo prologo iki finalo

(Eil. „Nekalti“)

Itin autentiškai nuskamba eilėraščiai „Remarkė tekste“, „Sniegas“, „Vėjas išplėšė dramos puslapius“.

Autorė ne tik kuria savo eilėraščių spektaklį, ji poetizuoja teatrą. Užkulisių ir repeticijų, grimo kambarių, aktorių buityje ir kasdienybėje ji nuolat įžvelgia vilties ir šviesos spindesį: „Po visų spektaklių / filmavimų tragiškų / komiškų paviršutiniškų scenų / po girtų artistų sklaidymosi / grimo kambariuose po žemėm / kai jau ilsisi visos nuodėmės / staiga prieš akis atsiveria / tavo veidas...

Autorė ne tik kuria savo eilėraščių spektaklį, ji poetizuoja teatrą.

 

Kažkada šviesaus atminimo poetas Kęstutis Navakas ironiškai pastebėjo, kad nūnai kiekvienas rašiklis turi savo poetą, gausu literatų grafomanų, kurie „riboto dydžio savo bendruomenėms deklamuoja savo eiles, kaip gentims, mėgaudamiesi siauro rato pagyromis“.

Tendencija linkusi plisti ir dabar ne tik rašikliai, bet ir baldai, virtuviniai rakandai turi savo poetus. Tokioje gausoje rašliavų rasti tikrą poeziją, rasti visą poetinį pasaulį – teatralizuotą poeziją – yra ypač džiugu. D. Zelčiūtės knyga „Koks tavo vardas“ – vienas įsimintiniausių ir giliausių šiųmečių tikros poezijos atradimų.

Anglų literatūros teoretikas profesorius Terry Eageltonas teigia, kad menas nebereprezentuoja, bet ne todėl, kad siekia pakeisti pasaulį, bet todėl, kad nebėra ką atspindėti. Nėra realybės, kuri nebūtų spektaklis. Tad teatras skatina ne mūšiais kelti revoliuciją, bet vėl tapti suokalbio dalyviais, atrasti prarastas tiesas, nusigręžti nuo vartojimo kulto ir grįžti prie stabilių vertybių.

Būtent teatrinis D. Zelčiūtės pasaulis, nesibaigianti jos theatrum mundi repeticija tai teigia visa talento jėga. Esminės jos rinkinio temos – tapatybės, tiesos, laimės, vilties ir tikėjimo prošvaistės. Ko kažkada norėjome? Ko siekėme? Ką turime dabar? Kas mūsų laukia ateityje?

D. Zelčiūtė teigia teisę kiekvienam būti laimingam, jos eilėraščiuose nuolat švysteli trapaus prabėgančio laiko, jau seniai pasibaigusio spektaklio, kaip iliuzijos, kaip sapno blyksnio, vizija, primenanti mūsų būties trapumą ir laikinumą. Ji kalba apie kitokio, mistinio, gyvenimo ilgesį.

Ir tas Ilgesys jungia mus.

Nenuostabu – juk poetės gyvenimas nuo vaikystės siejasi su teatru, jos tėvai – garsūs Kauno dramos scenos meistrai Danutė Juronytė ir Leonardas Zelčius, tad ir kūrybos temos jai puikiai žinomos, kalbančios apie sceną, apie nenugalimą teatro magiją, alinančiais repeticijas, aktorių dramas, neviltį, kūrybinę kančią ir kasdienius džiaugsmus.

Naujausias Dovilės Zelčiūtės poezijos rinkinys „Koks tavo vardas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2023) dar stipriau perteikia užburiantį scenos pasaulį, anaiptol ne ramų, o kibirkščiuojantį, dramatišką, kupiną netikėtumų, paradoksų, neišsipildžiusių vilčių ir liūdesio.  

Panyrame į neįprastą pasaulį, theatrum mundis – pasaulio teatro fantazariumą, kuriame veikia aktoriai, personažai, veikalai, autoriai, kuriame repeticijas būsimam paslaptingam spektakliui (ar spektakliams) veda režsisierė – autorė. D. Zelčiūtės režisūra įsimintina ir įspūdinga.

Skaičiau šią jos knygą keletą kartų, jaučiau jos giminystę, jos artumą, ir ne tik dėl mano mylimos teatro tematikos, bet ir dėl ypatingos scenos jausenos, kurios pripildytas visas rinkinys, dėl atsivėrimų ir nuoširdumo, galų gale dėl nujaučiamo amžinybės ilgesio.

„Koks tavo vardas“, be jokios abejonės, vienas ryškiausių pastarųjų metų poezjos rinkinių. Ir nors D. Zelčiūtę labiau ją žinome (ar įvardijame), kaip išpažintinės poezijos, asmeninių pergyvenimų, lyrinių atsivėrimų kūrėją, itin svarbią vietą užima ir scenos, teatro tematika. Daugelis knygos „Koks tavo vardas“ eilėraščių įsimena netikėta sąveika tarp asmeninių lyrinių jausminių nuotaikų ir teatro repeticijos ar spektaklio. Kartais pasijunti it kokioje scenos fejerijoje, unikaliame pastatyme, kurį nesibaigiančioje repeticijoje kuria autorė.

D. Zelčiūtei pats gyvenimas tampa teatru ir kasdienybės buitinė realybė pavirsta blyškiu šešėliu, fikcija. Čia prasideda nepakartojama teatrinė magija, kurią visų pirma pajunta aktoriai, scenos žmonės, visi, mylintys ir besidomintys teatro menu.

Teatro tematika ryški ir ankstesniuose rašytojos rinkiniuose. Prieš dešimtmetį pasirodžiusioje poezijos knygoje „Džiuljetos suknelėje“ autorė supina biografinius ir įvairių dramų personažų įvykius ar troškimus, joje ryškus teatrinis efektas, vaidmenų ir atlikėjų kaita.

Teatralų gyvenimą D. Zelčiūtė aprašė ir romane „Gastrolės“, o biografinėje atsiminimų knygoje „Augau teatre“ (2022) atsiskleidžia tuometinio teatro kasdienybė vaiko akimis.      

Net ir poezijos knygoje „Šokiai Vilniaus gatvėje“, už kurią poetė 2021 metais pelnė Poezijos pavasario – Maironio premiją bei bei Antano Miškinio literatūrinę premiją, galima rasti teatrinės vaizdų dramaturgijos, savianalizės, tampančios skausminga išpažintimi. Artimojo liga, kančia ir mirtis perteikiama be dirbtinumo, sentimentalumo, teatrinės kaukės krinta, pačios autorės skausmas ir netektis perteikiami itin įtaigiai ir nuoširdžiai.

Knygą „Koks tavo vardas“ sudaro du skyriai – „Prie tavo vartų apynys“ ir „Ant mūsų vardo sniegas“. Pirmajame gausu asmeninės autorės patirties, tos išpažintinės lyrikos, daugiaprasmių poetinių metaforų:

Rožės prie tavo durų

rytoj jau jų nebebus

šiandien mes nieko neturim

ir mūsų niekas – perpus

arba

Tylus vos apšviestas kambarys

Ir tavo ranka

Spaudžia širdį

Lyg tuoj plūsteltų kraujas

Prieš nerimo smurtą

Nebeturime ginklų

Šios dalies eilėraščiuose nemaža asmeniškumo, liūdesio, išėjusiųjų atminimo, tačiau šiuos lyrinius išpažinimus stelbia šviesos, vilties ir tikėjimo ilgesys: „Širdie/koks ruduo/smūgiais į paširdžius/ sakau yra viltis/sakau reikia laikytis/atitaria išminčiai šventieji/nušniokščia mūsų maldų upės...

Ameninės poetės patirtys ir šioje dalyje, ir apskritai visame rinkinyje nuskamba nauja daug gilesne gaida, išgyvenimų tikrumas pagavus, kuriamas (ar repetuojamas) poetinis spektaklis prisodrintas judesio, šviesos ir vidinės ritmikos.

Kad tai būsimo spektaklio repeticija, rodo pirmoje dalyje šmėkščiojantys (tiesa, retokai) sceniniai įvaizdžiai:

Žengiame per traškantį

idealizmo ledą

nuvaikščiotomis scenos grindimis

pasilaikydami vienas kito atsargiai kažką kalbamės oras virpa

apšvietėjas atgręžia du šviesos pistoletus

tiesiai mums į akis ar ištversim...

Poetė repeticijoje pasitikrina save ir savo kuriamą personažą: Atveriu/scenos uždangą/žiūriu į save/tuštuma.

Pirma knygos dalis baigiama mano manymu, vienu įsimintiniausiu eilėraščiu „Prie tavo vartų apynys“ –

ir kris ant kauburio lėtai

sniegai raminamieji

kaip mūsų suglausti vardai

mes buvom mylimieji

„Ant mūsų vardo sniegas“ – antroji knygos dalis, joje be esminių išpažintinių motyvų, daug daugiau kultūrinių refleksijų, teatrinių motyvų. Paminėtini eilėraščiai „Nekalti“, „Nebaigta pjesė“, „Po visų spektaklių“.

Šiais eilėraščiais poetė žaidžia tikrovės iliuzija, paradoksais ir alogiškomis situacijomis, juose ryškus personažų bandymas vaidinti? Ne, bandymas gyventi eilėraščiuose savo tikrąjį gyvenimą, gyventi ne pagal dramaturgo ar režisieriaus valią. D. Zelčiūtė meistriškai persikūnija iš naratoriaus į veikiantį, kenčiantį, dramatišką personažą.

Jos poetiškumo kriterijus, be abejo, yra daugiaprasmiškumas, leidžiantis keletą nuoseklių to paties teksto skaitymų. Dviprasmybės ir daugiaprasmybės, ironija ypač ryškios teatriniuose eilėraščiuose:

Visos pjesės seniai išvaidintos

ir Čechovas

viską parašė

Šekspyras

varo iš proto ir varto

aistras kiaurus šimtmečius

bet aš

gyvenu kaip iš naujo

nuo prologo iki finalo 

(Eil. „Nekalti“)

Itin autentiškai nuskamba eilėraščiai „Remarkė tekste“, „Sniegas“, „Vėjas išplėšė dramos puslapius“.

Autorė ne tik kuria savo eilėraščių spektaklį, ji poetizuoja teatrą. Užkulisių ir repeticijų, grimo kambarių, aktorių buityje ir kasdienybėje ji nuolat įžvelgia vilties ir šviesos spindesį: „Po visų spektaklių/filmavimų tragiškų/komiškų paviršutiniškų scenų/po girtų artistų sklaidymosi/grimo kambariuose po žemėm/kai jau ilsisi visos nuodėmės/staiga prieš akis atsiveria/tavo veidas...

Kažkada šviesios atminties poetas Kęstutis Navakas ironiškai pastebėjo, kad nūnai kiekvienas rašiklis turi savo poetą, gausu literatų grafomanų, kurie „riboto dydžio savo bendruomenėms deklamuoja savo eiles, kaip gentims, mėgaudamiesi siauro rato pagyromis“.

Tendencija linkusi plisti, ir dabar ne tik rašikliai, bet ir baldai bei virtuviniai rakandai turi savo poetus. Tokioje gausoje rašliavų rasti tikrą poeziją, rasti visą poetinį pasaulį – teatralizuotą poeziją – yra ypatingai džiugu. D. Zelčiūtės knyga „Koks tavo vardas“ – vienas įsimintiniausių ir giliausių šiųmetinių tikros poezijos atradimų.

Anglų literatūros teoretikas profesorius Terry Eageltonas teigia, kad menas nebereprezentuoja, bet ne todėl, kad siekia pakeisti pasaulį bet todėl, kad nebėra ką atspindėti. Nėra realybės, kuri nebūtų spektaklis. Tad teatras skatina ne mūšiais kelti revoliuciją, bet vėl tapti suokalbio dalyviais, atrasti prarastas tiesas, nusigręžti nuo vartojimo kulto bei grįžti prie stabilių vertybių.

Būtent teatrinis D. Zelčiūtės pasaulis, nesibaigianti jos theatrum mundi repeticija tai teigia visa talento jėga. Esminės jos rinkinio temos – tapatybės, tiesos, laimės, vilties ir tikėjimo prošvaistės. Ko kažkada norėjome? Ko siekėme? Ką turime dabar? Kas mūsų laukia ateityje?

D. Zelčiūtė teigia teisę kiekvienam būti laimingam, jos eilėraščiuose nuolat švysteli to trapaus prabėgančio laiko, to jau seniai pasibaigusio spektaklio, kaip iliuzijos, kaip sapno blyksnio, vizija, primenanti mūsų būties trapumą ir laikinumą. Ji kalba apie kitokio, mistinio gyvenimo ilgesį.

Ir tasai Ilgesys apjungia mus.

.

Žinoma, visų pirma Žaliakalnyje gyvenusių ir gyvenančių žmonių istorijos ir jų kartais neįtikėtinos dramos, konfliktai. Autoriaus ištikimybė ir meilė gimtajai vietai – filotopija, maksimaliai konkretus, į kasdienę tikrovę ir praeitį nukreiptas žvilgsnis, suteikia jam konkrečios perspektyvos galimybę. Ir naujosios knygos redaktorius Jonas Vabuolas taikliai pastebi, kad romanas pratęsia unikalias „janušaitiškos Žaliakalnio filotopijos“ aspiracijas.

Šios aspiracijos akivaizdžios „Su manimi ir be manęs“, kurį autorius pavadino įžvalgų romanu. Lyginant su ankstėliau išleistu „Vileišio aikštė – šnabždesių ABC“ – būsenų romanu, krinta akyse rašytojo pasirinktos temos tęstinumas,  Be abejo, E. Janušaičio prozoje įžvelgiu gaivalingą talentą, gebėjimą kalbėti įdomiai, surasti savo temoms netikėtus formą, stilių. Tačiau labiausiai iš  šiuolaikinių lietuvių autorių prozininkų E. Janušaitis išsiskiria savo drąsiu, netgi beatodairišku avangardizmu, dažnai šokiruojančiais įvaizdžiais, trūkčiojančiais kinematografiškais vaizdais.

“Su manimi ir be manęs” - neįprastas kūrinys. Jame nėra vieno herojaus ar naratoriaus, nėra vientisos siužetinės linijos, vyrauja stiliaus emocingumas, ekspresija, šokiruojantys praeities – dabarties kontrastai. Be abejo, visa tai - akivaizdi modernizmo meninė įtaka, tačiau E. Janušaitis nesustoja ties jau girdėtomis  ar daugmaž pažįstamomis intonacijomis. Lyginant su ankstesniais romanais, šiame daug gausiau absurdo, šoko terapijos, intertekstų ir netgi obsceniškumo.

Ši knyga – liūdesio ir neišsipildžiusių lūkesčių ir svajų knyga. 

Ši knyga – liūdesio ir neišsipildžiusių lūkesčių ir svajų knyga. Man ji dramatiška, kartais tragiška, panardinanti į skurdo, vargo, socialinės atskirties, pridvėsusių lūšnynų ir griuvenų, žiurkių, benamių šunų pasaulį, kuriame gyvena (egzistuoja, kapanojasi) socialinėje atskirtyje atsidūrę žmonės. Šį kartą tai  Žaliakalnio Šiaurė – Brazilka, Argentinka, būtent čia sutelktas autoriaus dėmesys ir pasakojimas.

Kažkada girdėtos ar vartytos autobiografinės knygos apie šias vietas (pavyzdžiui, K. Maruko „Žaliakalny šluoja gatves“ ar J. Baltušio „Su kuo valgyta druska“), nė iš tolo neprilygta žiauriai ir  negailestingai E. Janušaičio piešiamai kartais apokaliptinei vizijai, nors ir minėti autoriai rašė apie skurdą, bedarbystę ir kitas socialines piktžaizdes. E. Janušaitis kratyte kratosi bet kokio realumo, buitiškumo, jo pasakojimas sudėliotas iš vizijų, prisiminimų, pasikartojimų. Numanomas personažas  dėsto savo gyvenimo istorijas, potyrius, konfliktus, po kurio laiko kitas tą pačią istoriją perteikia visai kitaip, tad rašytojas išmoningai kuria trimatį vaizdą, kuriame pulsuoja dramatiška gyvastis.

„Kartos keičiasi, bet jos kalba ne tik emocijomis, protu, patirtimi, bet ir siela“, - teigia E. Janušaitis. Tas bandymas ir noras „kalbėti siela“ ko gero, ir suponuoja viso kūrinio sandarą ir modernų skambesį.

Vengdamas egzaltuotų lyrikos švelnumų, autorius savo herojams brėžia praeities-dabarties kontrastus, nevengdamas šiurkštoko tono, barbarizmų. Be abejo, kūrinį skaityti ir lukštenti tikrai nelengva. Kodėl?

Ogi todėl, kad kai kur E. Janušaitis pernelyg užsižaidžia. Vengdamas bet kokių realių priemonių, tradicinio siužeto vystymo, jis taip užslaptina savo pasakojimą, kad retsykiais nežinai, ar bendrauji su dvasiomis, mirusiaisiais ar su bet kokią realybę praradusiais personažais. Jei tai būtų pagrįsta vien sapno stilistika, būtų suprantama, tačiau dabar sapno metafora šmėkšteli labai retai.    Socialinis romanas, perteiktas postmodernistinėmis priemonėmis, be abejo, dalykas retas, E. Janušaičio gaivališkam talentui įkandamas, tačiau gan brangia kaina.

Toji kaina, mano manymu, yra ypatingai gausūs poetizmai, kuriais prisodrinta visų veikėjų šneka, gal tai naudojama kaip kontrastas barbarizmams ir slengui, tačiau tik dar daugiau suvelia.       

Jeigu atmestume visą šį poetinį įslaptinimą, turėtume liūdnas, tragiškas istorijas – it kokiame socialiniame dugne – Brazilkoje ar Argentinkoje dūžtančius likimus, girtuoklystes, bedarbystę, veltėdžiavimą, prostituciją, utėlyną ir visas kitas tokių lūšnynų piktžaizdes. Išmoningai slapstydamas tikrąją šių tragiškų istorijų potekstę, autorius apkaišo jas visokiomis „žaliom rūtom“ – nesibaigiančiomis metaforomis, kurios trykšte trykšta kaip iš nesibaigiančios versmės.

Metaforų gausa, poetizmai, transformuoja, aukštyn kojom  verčia ir taip gana sudėtingą kūrinio struktūrą, verčia skaitytoją ieškoti galų, aiškintis, kada koks Antanas, Vincentas, jo boba ar Fricas yra tikresnis, realesnis, atviresnis. Manau, kad autorius sąmoningai suvinkliojo tas visas istorijas, ir dramatiškas, ir tragiškas, ir juokingas, siekdamas didesnio efekto. Tačiau suvinkliojo gana dviprasmiškai, nevengdamas teatrališkumo, pozos, įmantrybių, tad daugelis jo nelengvai iššifruojamų personažų tapo taip pripildyti metaforų, kad patys tapo metaforomis.

Nepasakyčiau, kad tai yra blogai. Tačiau bent man norėtųsi daugiau sugyvintų, atgijusių pasakotojų. Jų, be abejo, yra, ir rasčiau ne vieną epizodą, perteikiantį  netikėtą, fantasmagorišką istoriją, pagrįstą ir inkrustuotą tikromis (tikroviškomis) ar bent panašiomis į realybę detalėmis.

Tikrovė susipina su išmone, istorinius pri(si)minimus ar paprastų žmonių gyvenimus keičia likiminiai intarpai. Tuose epizoduose autorius yra tikrai stiprus, pasiekia įtaigaus apibendrinimo. Išradingai jis panaudoja rašytojo, tremtinio V. Katiliaus knygos ištraukas, daug vietos užima 1932-jų metų “Lietuvos aido” kriminalinės kronikos ištraukos apie garsųjį to meto plėšiką Tamaną ir jo draugę Zarankaitę-Žilienę.

Ši dramatiška, tragiškai pasibaigusi reali istorija vykusiai panaudojama. E. Janušaitis sugebėjo susieti ją su savo pasakojamais dramatiškais Brazilkos ir Argentinkos gyventojų likimais, kilstelėti į apmąstymų apie lemtį ir pasirinkimo galimybę kontekstą.  

Rašytojas modernistinėmis priemonėmis vis tik įtaigiai kalba apie jam skaudžias temas, jautriai prisiliečia prie jau seniai užmirštų ir visai nežinomų Žaliakalnio buvusių lūšnynų žmonių, jų dramatiškų likimų. Jis užčiuopia jų jiems paties sunkai suvokiamą norą išsiveržti iš tokios žlugdančios aplinkos, mylėti, svajoti ir pakilti.

Dvasiniai pokyčiai jam labai svarbūs. Knygos struktūra pagavi, verčianti ne tik atidžiai sekti ekspresyvų autoriaus pasakojimą, bet ir kartas nuo karto sugrįžti į pradžią, nes kūrinys sąmoningai sudėtingai ir mąsliai sukonstruotas. Trumpučiai jaudinantys pasakojimai keičia vienas kitą, it žėrinčiame kaleidoskope, ir jei ne toji poetinių  metaforų gausa, romanas būtų dar įtaigesnis ir įdomesnis.

Tačiau neužmirškime – Edmundas Janušaitis visų pirma poetas!

P.Palilionis sugeba suintriguoti: kai kur tik užsimena apie vieną kitą garsaus kūrėjo nevadovėlinį, neoficialų gyvenimo puslapį ar pastraipą, atskleidžia tik dalį vien jam težinomų epizodų, o kai kur stumteli šalin užuominas ir istorijas dėlioja atvirai, kartais pasitelkdamas jam būdingą ironiją, vos jaučiamą sarkazmą. Bet dažniausiai autorius išlaiko pagarbų, kartais net meditatyvų stilių, ir savo herojų išgyvenimus, nelengvas situacijas, prieštaringus poelgius perteikia ne kaip kokias sensacijas, o kaip to meto aplinkybių neišvengiamas būtinybes.

"2-ieji memografai" savo stilistika panašūs į anksčiau išleistus "Pirmuosius memografus" (Kaunas: Naujasis lankas, 2019), kuriuose autorius, prisimindamas savo pažinotus garsius kūrėjus – Bernardą Brazdžionį, Justiną Marcinkevičių ir Vytautą Praną Volertą – rėmėsi anksčiau neskelbtais laiškais, komentarais, įrašais. Naujoje knygoje kalbama apie ne mažiau garsius mūsų šviesuolius – aktorių Algimantą Masiulį, rašytoją Juozą Baltušį ir literatūros istoriką Leoną Fliorentą Gudaitį. Kalbama jautriai, kai kada – žaismingai, pasitelkus ne tik epistoliariją, bet ir autentiškus pašnekesius su šiomis garsiomis asmenybėmis, gausu jų netikėtų atsivėrimų, paties autoriaus reakcijų.

Petras Palilionis, pagarsėjęs ne tik savo eilėraščių rinkiniais, poemomis, kai kurių literatūrologų priskirtomis fakto literatūros žanrui (nors, mano manymu, tai gerokai susiaurina ir nususina šiuos žymius kūrinius), bet ir itin solidžiais biografiniais romanais "Svajojęs gražų gyvenimą" (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001) apie Juozo Grušo gyvenimą bei kūrybą ir "Tautos šauklio aidai" (Kaunas: Naujasis lankas, 2011), skirtu Bernardui Brazdžioniui, kuriuose daugybė kruopščiai dokumentuotos, įvairiais šaltiniais ir archyviniais dokumentais paremtos negirdėtos medžiagos, tarp žanro autorių jau užėmė itin svarią, bene pagrindinę vietą. Šias savo biografines knygas-tyrimus pavadinęs "apmatais" ir "etiudais" P.Palilionis, be abejo, gerokai pasikuklino.

Kaip kuklinasi ir dabar, kai sulaukėme dar vieno, itin estetiškai parengto, dokumentuoto bei asmeniško bendravimo dvasios pripildyto leidinio. Knygos pradžioje autoriui išsprūsta: "Vis skaudžiau ant kulnų lipa besibaigiantis man skirtas laikas, vis sunkiau slegia neatlygintinos moralinės skolos." Būtent tas moralines skolas savo "kreditoriams" – bičiuliams, iškiliems kūrėjams – rašytojas ir skuba grąžinti. Grąžinti, įprasminant jų atmintį, žymius darbus. Svarbu, kad P.Palilionis nepasidavė kiek keistai, sunkiai suvokiamai tendencijai, plintančiai kai kurių mūsų kaimynų, pavyzdžiui, lenkų memuaristikoje – pasakoti apie garsias asmenybes ar dėlioti atminties pasjansus, prisidengiant anoniminiu, išgalvotu vardu. Įsivaizduokime, kokių absurdų ir melagienos galima pateikti – juk pasakoja kažkoks niekam nežinomas subjektas, kurio istorijų tikroviškumo niekaip nepatikrinsi. Toks, sakyčiau, atsakomybės vengimas, vinguriavimas tarp realybės ir anekdotiškų pramanų, ko gero, priskirtinas bulvarinių skaitalų žanrui, o ne rimtai, atsakingai fakto literatūrai. Juk dirbtinis pasakotojas dažniausiai neišvengia savigyros, tuštybės ir hėgeliškojo "liokajaus sindromo". Kaip būtų nususinta ir suchaltūrinta P.Palilionio memografų idėja, jei vietoje paties autoriaus prisiminimus dėliotų jo neva alter ego, pavyzdžiui, koks nors Pinčiukas…

Rezultatas: naujasis leidinys pagausino P.Palilionio sukurtų tautos šviesuoliams skirtų knygų lentyną. / Leidėjų nuotr.

Laimė, nerandame nei Pinčiuko, nei kito priedangos personažo – P.Palilionis pats pasakoja apie savo bendravimą, draugystę ir pokalbius su mūsų šviesuoliais labai betarpiškai, gyvai, dažnai pasilikdamas šešėlyje, nesibrukdamas į pirmą planą. Svarbiausias tikslas – atskleisti menkai žinomą asmenybės bruožą, charakterio kampuotumą, paradoksalų, tačiau itin įdomų pasvarstymą. Ypač tai ryšku pirmajame knygos memografe, skirtame garsiajam Aktoriui Algimantui Masiuliui – "Liūtas žiemą (Iš pažinties su Algimantu Masiuliu)".

Negirdėti faktai ir užmojai, gimę trijulės pašnekesių metu J.Grušo namuose, nūnai gali sukelti tik šypseną.

Aktoriaus atminimas jau kartą mus su P.Palilioniu buvo suvedęs – teatrologės Elvyros Markevičiūtės kruopščiai sudarytoje knygoje "Algimantas Masiulis: siela po teutonų riterio šarvais" (Kaunas: Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2012) paskelbti mudviejų prisiminimai apie didįjį scenos Meistrą. Galvojau, kad P.Palilionis svarbiausius akcentus jau sudėliojo, tačiau klydau – "Liūtas žiemą" atskleidė mažiau žinomus Aktoriaus skaudžius atsivėrimus, dramatiškas "viršūnes ir gelmes", nuolatinį nerimą bei nepasitenkinimą dėl vaidmenų, kūrybines kančias ir konfliktus su kai kuriais režisieriais. Būtent kūrybos laisvė, saviraiška A.Masiuliui buvo svarbiausios, jį žeidė teatro vidutinybių diktatas, banalybės scenoje ir panieka aktoriams.

Maloniai nustebino ir mano paminėjimas, pasakojant apie Aktoriaus potraukį tapybai, dažnas mūsų keliones ir tuos plenerus, kurių metu gimė daugelis būsimų paveikslų eskizų – juk galų gale Kauno menininkų namuose A.Masiulis ryžosi surengti savo darbų parodą. Dėkoju ir už paskelbtas kelias mano nuotraukas su Aktoriumi, kurios gyvai priminė bendravimą su juo, Meistro pamokas. Gal labiau pažinau jį iš tos "paradinės", idealiosios pusės. Man A.Masiulis buvo nepasiekiamas kilnaus, tauraus Riterio pavyzdys, nuolat nerimstantis, ieškantis tiek sceninio, tiek apskritai kūrybinio idealo.

P.Palilionis atskleidžia gerokai "šakotesnį", daugiabriaunį, kartais – prieštaringą Aktoriaus charakterį, nevengia kalbėti ir apie jo žmogiškąsias silpnybes, paklydimus, bet nuo to nė kiek nesumąžta A.Masiulio didybė. Vengdamas beatodairiško liaupsinimo ir panegirikos, P.Palilionis sudėliojo įsimintiną kūrėjo gyvenimo mozaiką. Prieš akis iškyla intelektualas, nuolat siekiantis naujų viršūnių, tobulėjantis, filosofuojantis unikumas ne tik tarp aktorių. Tarp daugelio kūrėjų.

Juk A.Masiulį autorius pirmąkart pamatė ir įsiminė besimokydamas Panevėžyje. Garsusis J.Miltinio teatras, kuriame Meistro pamokos įsirėžė visam gyvenimui, taip pat randa vietos memografe. P.Palilionis išmaniai veda kūrybines A.Masiulio paraleles nuo Panevėžio iki Nacionalinio Kauno dramos teatro ir įvairiais pavyzdžiais teigia, kad savo imperatyvių etinių nuostatų Aktorius niekada nebuvo išdavęs.

Įdomūs epizodai apie A.Masiulio poezijos skaitymą, įrašus, jo mėgstamus poetus. Daug naujo sužinai gilindamasis į pateikiamus interviu, Aktoriaus dienoraščių, laiškų, pamąstymų ištraukas.

P.Palilionis bene 60 metų paskyrė kultūrai ir literatūrai, dvi jo darbovietės – Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyrius ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius. Tad ir jo bendravimas, sakyčiau, tikra bičiulystė su Aktoriumi vystėsi tose dviejose sferose. Dažnas ir laukiamas svečias jis būdavo Kauno rašytojų skyriuje, tuomet ir išsikalbėdavo apie rūpesčius, teatro problemas, kankinantį nerimą. P.Palilionis ne veltui pasirinko pavadinimą "Liūtas žiemą" – juk tai paskutinis A.Masiulio vaidmuo Kauno dramos scenoje, etapinis, kainavęs jam didžiulių dvasinių ir fizinių jėgų. Aktorius liko nepatenkintas savo sukurtu Anglijos karaliaus Henriko II vaidmeniu, graužatis, kurią nusako P.Palilionis, nedavė jam ramybės.

"Jis buvo visoks. Didelis, talentingas, neklonuotinas. Visoks ir lieka mūsų trumpalaikėje atmintyje", – rašo autorius. Pavadinčiau šį Aktoriaus memografą daugiabriauniu objektyvumu – P.Palilionio pastangomis A.Masiulis prieš mus iškyla tokia įsimintina majestotiška dvasios didybe, tokiu akivaizdžiu Romos patricijaus pranašumu, tokia kūrybine galia, kad dar kartą suvoki – tikras didis talentas gyvas savo kūryba ir kančia.

Dvasios didybės ir patricijaus pranašumo vargu ar verta ieškoti kitame memografe, skirtame mūsų literatūros klasikui Juozui Baltušiui. Išleisti jo dienoraščiai gan ryškiai atskleidė prieštaringą rašytojo charakterį, nenuoseklumą, kartais – chameleonišką dvilypumą. P.Palilionis kartkartėm pacituoja to dienoraščio ištraukas, kalbančias apie jo kūrybą, kito klasiko Juozo Grušo vertinimus, svarstymus apie to meto literatūros procesą. Tačiau didžiausią dalį skiria savo gyviems susitikimams ir bendravimui su J.Baltušiu. Šis memografas net stilistika gerokai skiriasi nuo kitų dviejų: čia dažnesnis ironiškas, retsykiais – net sarkastiškas tonas, autorius nevengia prikišamai parodyti J.Baltušio nenuoseklumų ir nuotaikos kaitos, prieštaringų, besikaitaliojančių vertinimų. Kada jis tikras, nuoširdus, neveidmainiaujantis? Galgi savo kūryboje, apie kurią P.Palilionis atsiliepia pagarbiai (ypač minėdamas "Sakmę apie Juzą").

Įdomu ir netikėta tai, kad P.Palilionis atskleidžia visai mums nežinomą J.Baltušį ne tik per jų asmeninį santykį – netgi labiau kalbėdamas apie bendravimą su dramaturgu J.Grušu. Negirdėti faktai ir užmojai, gimę trijulės pašnekesių metu J.Grušo namuose, nūnai gali sukelti tik šypseną. Šypsosi ir pats P.Palilionis, šį memografą pavadinęs "Sakmė apie Nobelio premijos kandidatą, arba Kreivų veidrodžių karalijoje". Toji Nobelio premijos J.Baltušiui idėja, sumanyta paties J.Grušo būtent už "Sakmę apie Juzą", gerokai susuko galvą pačiam klasikui J.Baltušiui ir abu labai rimtai dėliojo užduotis P.Palilioniui – nuvykti į Vakarų Vokietiją, susirasti Nobelio premijos laureatą Heinrichą Böllį ir prašyti jo rekomendacijos J.Baltušio kandidatūrai…

J.Grušą, autorius palaipsniui atskleidžia klasiko pomėgius, charakteringus, dažnai prieštaringus bruožus. Pasakojimas, kaip minėjau, nuspalvintas lengva ironija ar šypsniu, tačiau be pajuokos ar žeminimo. Netgi J.Baltušio nuolatinis dėmesys ir silpnybė dailiajai lyčiai pateikiami be pigaus pakrizenimo, korektiškai, o jo meilė jaunai Kauno poetei aprašoma itin santūriai, net nutylint jos tapatybę (nors nei tada, nei dabar meno žmonėms tai nebuvo paslaptis). O čia pat, pasakodamas apie kitą pasiją, autorius jau nesibodi įvardyti ir jos vardą, ir pavardę. Tokie išrankumai, nelygumai, be abejo, tik pakenkia.

Prisimenu vieną jautrų epizodą J.Baltušio kūrinyje "Su kuo valgyta druska". Jis pasakoja apie užpuolusias ligas, silpstančią širdį, griežtus daktarų nurodymus – ilsėtis, reguliariai ryti vaistus, vengti streso. Aplankęs inteligentišką, jau nepraktikuojančią seną bičiulę gydytoją didžiai nustemba, išgirdęs jos patarimą vengti vaistų, o svarbiausia – mylėti. Taip, mylėti, ir apie tai nebūtinai turi žinoti pats objektas. Meilė gydo, net vienpusė. J.Baltušis rašo, kad bandė paklausyti šio patarimo ir pradėjo sparčiai sveikti, deja, padėkoti gydytojai nespėjo – ji mirė.

Kas žino, gal P.Palilionio aprašytos simpatijos J.Baltušiui ir buvo ne tik sveikesnės būties, bet ir kūrybos šaltinis? O antipatijos ir idėjinių principų laikymasis, nenoras pripažinti klaidas ar prieštaras – ne vien aklas užsispyrimas? Šiaip ar taip, kaip teigia P.Palilionis, "liko klasikinė Juozo Baltušio proza, įtaigūs lietuviškojo žodžio kūriniai, pradedant "Parduotomis vasaromis", o baigiant (gal ir nebaigiant) "Sakme apie Juzą".

Trečiasis memografas skirtas profesoriui, spaudos istorikui, bibliofilui Leonui Fliorentui Gudaičiui. Tai pats didžiausias knygos skyrius "Knygius, arba Profesoriaus Leono Gudaičio akiračiai", apimantis veik 80 puslapių. Tik prieš dvejus metus jo netekome, netekome kažkaip staigiai, labai netikėtai, ir šis itin jautrus, nuoširdus P.Palilionio atsiminimų pluoštas – tikra profesoriaus darbų ir visos nenuilstamos gyvenimo veiklos apologija, pagarbos bei meilės išraiška.

L.Gudaitis – nuo 1958 m. laikraščio "Kauno tiesa" atsakingojo sekretoriaus pavaduotojas ir atsakingasis sekretorius, vėliau, nuo 1971 m., – žurnalo "Nemunas" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Nuo 1994 m. – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojas, 1995–2003 m. – Lietuvių literatūros katedros vedėjas. Tai šykščios biografijos eilutės. Pusšimtį metų pažinojęs Leoną, P.Palilionis, kaip visada, pateikia daugybę iki šiol neskelbtų faktų apie literatūrologą, jo tyrinėjimų sritis, išleistas knygas, darbą redakcijose ir akademinėje aplinkoje. Juk ir vadindavome jį akademiku, turėdami mintyje didžiulę L.Gudaičio erudiciją, apsiskaitymą, kruopštumą, daugybės prieškario literatūrinės spaudos paslapčių atskleidimą. O iš tiesų prie akademiko vardo jis buvo labai priartėjęs, labiausiai tuo laiku jo vertas.

P.Palilionis, dėliodamas ypatingo kruopštumo ir darbštumo profesoriaus tyrinėjimų mozaiką, išsamiai pasakoja apie jo svarbesnes knygas: "Platėjantys akiračiai: lietuvių literatūrinė spauda 1904–1917 metais", "Permainų vėjai: lietuvių literatūrinė spauda 1923–1927 metais", "Meno palėpėse". O kur dar parengti tautinio epo kūrėjo Antano Šmulkščio-Paparonio rinktiniai raštai su išsamiausia pratarme, Lietuvos partizanų eilių ir dainų rinkinys "Kovos keliu žengiant 1945–1953" bei daugybė kitų.

Nuo 1994 m. profesorius dėstė Vytauto Didžiojo universitete, o 1995–2003 m. ėjo Lietuvių literatūros katedros vedėjo pareigas. Pasak P.Palilionio, ypač svarbus, neįkainojamas jo darbas yra tęstinis VDU leidinys "Darbai ir dienos" (1994–2006). L.Gudaitis buvo ilgametis šio leidinio mokslinis redaktorius, subūręs įvairių sričių intelektualus, istorikus, filosofus, literatūrologus, menininkus.

Šaltinis: knygos autorius remiasi praeities įvykių refleksijomis, laiškais. / Leidėjų nuotr.

Autorius primena ir L.Gudaičio kilnų poelgį – dar 2010 m. jis universitetui padovanojo didžiulę rečiausių lietuviškų spaudos rinkinių kolekciją, o kiek vėliau – per 1,5 tūkst. knygų asmeninę biblioteką. P.Palilionis pagyvina sausus faktus L.Gudaičio komentarais, judviejų pašnekesiais, įvairiais itin gyvais, betarpiškais epizodais iš susitikimų, išleistų knygų aptarimų ir pan.

Labai svarbus yra kitos profesoriaus mūzos – poezijos – atskleidimas. Jaunystėje (1954–1957) eiliavęs, lyriškus posmus dėliojęs būsimas bibliofilas ilgainiui nuo šio pomėgio nutolo, tačiau bandymai liko, ir būtent jie, P.Palilionio surasti, rūpestingai sudėlioti bei paskelbti šiame memografe.

P. Palilionis nepasidavė kiek keistai, sunkiai suvokiamai tendencijai pasakoti apie garsias asmenybes ar dėlioti atminties pasjansus, prisidengiant anoniminiu, išgalvotu vardu.

Visa tai puiku, kartoju – retas ir sektinas mūsų kuklaus Šviesuolio pagerbimo pavyzdys, tačiau koks lašas deguto kaip tyčia nuvarva, nors tu ką. Bent man taip atrodo, kad lašas, kitam gal – visas šaukštas. Ir ne todėl, kad kažkaip sumenkina darbštuolio, spaudos ir knygų tyrinėjimuose prasmegusio mokslininko autoritetą ar spindesį. Nesumenkina, tačiau nieko papildomo profesoriaus apibūdinimui nesuteikia ne itin korektiška P.Palilionio pastaba "Tuomet glūdėjęs kaip pelė po šluota…"

Paaiškinu – knygos autorius sumanė įterpti didžiulį pasakojimą apie tuometę situaciją "Nemuno" žurnalo redakcijoje, kuriai, regis, nuo 1967 m. vadovavo poetas ir partijos patikėtinis Antanas Drilinga (nuo 1971 m. jis dar ir Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus atsakingasis sekretorius, nūdieniškai – pirmininkas). Esmė ta, kad anuomet redakcijoje vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju dirbo mūsų L.Gudaitis. Kai redakcijos jaunieji (Robertas Keturakis, Aleksas Dabulskis, Juozas Marcinkevičius bei Kauno skyriaus rašytojai Algimantas Mikuta ir Vytautas Martinkus) pradėjo maištauti prieš bendros kalbos su jais nerandantį, autoritariniais užmojais ir nesiskaitymu garsėjantį A.Drilingą, net suraitė raštą-skundą Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui; šiame skunde L.Gudaičio parašo nebuvo. Jis apskritai, pasak P.Palilionio, "glūdėjo kaip pelė po šluota"…

Manau, ir gerai, kad glūdėjo. Jo parašas po tokiu veidmainišku, partinės frazeologijos prisodrintu raštu (jo kopiją P.Palilionis pateikia knygoje) tikrai būtų pažeminęs L.Gudaičio savigarbą, galų gale, kaip atrodytų – vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas skundžia partijai savo šefą?

Nenoriu gilintis į visas to meto peripetijas, intrigas ir pasistumdymus, kuriuos kartais tiesiog pasimėgaudamas smulkiai aprašo P.Palilionis. Gal tikrai tas poetas A.Drilinga užrietė nosį, išpuiko, gal tikrai ne tik redakcijoje, bet ir Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje elgėsi kaip savo tėvonijoje, gal tikrai buvo būtina maištauti, skųsti ir versti ne tik iš redaktorių, bet ir iš Kauno rašytojų vadovų. Gal. Bet ką visa toji istorija turi bendro su L.Gudaičiu, kuris išliko neutralus ir nesikišo į tarpusavio peštynes?

Manau, kad P.Palilionis, paskelbęs itin retą, tik saujelei žmonių žinomą faktą, pateikęs svarbių raštų kopijas, detaliai nupasakojęs Kauno rašytojų ataskaitinio rinkiminio susirinkimo peripetijas, kai netikėtai slaptu balsavimu buvo nuverstas A.Drilinga, padarė ne tik memografinį, bet ir literatūros istorijai itin svarbų dokumentinį liudijimą. Tik šis svarus memografas turėjo tapti ketvirtuoju, visiškai atskiru pasakojimu knygoje. Suplakęs apologiją profesoriui L.Gudaičiui su dramatiškais, bet vis dėlto tarpusavio pasistumdymais, įtraukiant partijos Centro komiteto bonzas, manau, autorius ir nuvarvino lašą deguto.

Tačiau bendras skonis nesugadintas. Miela ir man artima toji P.Palilionio antroji memografų knyga. Miela savo atvirumu, padorumu, kilnių darbų paliudijimu ir pažinotų kūrėjų atvėrimu.

Robertas Keturakis, be jokios abejonės, yra europinio lygio kūrėjas, jau pasiekęs ne tik "padangėj iškeltą viršūnę", bet ir sugebėjęs pabuvoti dvasinio išbandymo, kančių, dramatizmo kupinose gelmėse, tuos potyrius didžiule talento jėga perteikęs savo poezijos rinkiniuose. Man jis – besąlygiškai didis Lietuvos poetas, ir ne tik. Jis man – "pirmasai Lietuvos Poeta", taip kažkada save titulavo Juozas Tysliava.

Titulai nubyra su laiku, kaip nuvytę laurų vainiko lapeliai, laurų, kuriais ne vienas J.Tysliava bandė pasidabinti. Kiek buvo tokių, besidabinančių narcizų mūsų padangėje, kiek dar jų yra ypač mūsų dienomis. Kartais atrodo, kad tokių jaunų ir besijauninančių narcizų, gebančių neva eilėmis pliaupti apie viską – ekologiją, ekosistemas, ateivius-išeivius, hedonizmą, sociumą, panoptikumą beigi vulgarumą, kasdien daugėja, ir derėtų juos vadinti vienu vardu – legionas.

Šiame knibždyne, primenančiame Dantės Hado vizijas, nėra vietos nei gelmėms, nei viršūnėms. Dar net poetais netapę, bet jau nusibaigę rašinėjantys ponaičiai ir poniutės tik čik-čirik apie savo užčiuoptas gelmes, iškilumus bei ertmes, kuriose jie bando klaidžioti ir nepasiklysti. Falinė ir obsceniška kalbėsena – tai jų viršūnės ir gelmės.

Kažkas papuvę danų karalystėje. Gal ir tame kelių nepakeičiamų literatūros kritikų areopage, kur, apsigaubę neklystančiųjų gobtuvais, įnirtingai propaguoja būtent tą fališką ir kūniškų ertmių fiziologinę rašliavą arba palankiai vertina tuštybės bei plagijavimo kupinus pafilosofavimus individualiais motyvais. Tai jiems skamba kaip kokia padangių būgnų ir cimbolų muzika, kaip negirdėti nauji sąskambiai ir sambalsiai.

Tarp nūdienos ausiai ir dvasiai mielų sambalsių, pavyzdžiui, ir garsioji mūsų literatūros matronija Viktorija Daujotytė neranda R.Keturakio. Neranda, ir tiek. Gal ir užkliūva jos visa matanti akis už kokio nors jo eilėraščio, tačiau ranka nekyla bent žodelį apie pastarųjų metų kūrybą brūkštelėti. Pasakysite, kad kiekvienas pats randa ir pasirenka jam mielus autorius, tačiau stebina žūtbūtinis noras parodomai neva neatsilikti nuo nūdienos literatūros proceso, išpūstai ir tuščiai kartojant senas įmantrias klišes, gal paveikias prieš 20-metį, dūsaujant prie kokio nors nusibaigusio, bet jaunosios kartos atstovo rinkinio.

Bet kodėl garbieji literatūros paternalijai ir matronijos neberašo apie savo amžininkus, dar, ačiūdie, kūrybingus ir kiekvienu rinkiniu tariančius įdomų, netikėtą žodį? Kodėl neužtinku bent kuklių atsiliepimų iš tos nepasiekiamos areopago varpinės apie R.Keturakio, Aldonos Puišytės, Algimanto Mikutos, Petro Palilionio ir kitų naująsias knygas? Ar jose nėra jokio, kad ir menkiausio sambalsėlio? Ar jau paskubėjote nurašyti šią garsiųjų poetų kartą, kaip vienas glotnutis ministeris, kuris net nerado reikalo pasveikinti vieną garbingiausių ir iškiliausių Lietuvos poečių garbingo ir solidaus jubiliejaus proga? Įspūdis toks, kad sąmoningai nutylima šios generacijos rašytojų kūryba, ji stumiama už paraščių, paleidžiant vieškeliais plačiais paraliteratūrinių srutų.

Maloni išimtis – humanitarinių mokslų daktarės Ingos Stepukonienės solidi ir išsami monografija "Roberto Keturakio kūryba" (Kaunas, "Naujasis lankas", 2011). Bet per šį beveik dešimtmetį poetas išleido dar penkis (!) eilėraščių rinkinius. Kas šias klasiko knygas analizavo, lygino, recenzavo? O kam? Juk svarbesnė yra falo kultūra, kurią rašinėjančios matronijos apibūdina kaip "nors ir neturinčią jokios išliekamosios vertės, tačiau itin drąsią, šokiruojančią ir postmodernią".

Tad grįžkime prie "pirmojo Lietuvos poetos". Keli pastarųjų metų išleisti rinkiniai dar kartą patvirtina tai. Patvirtina jo, kaip mąstytojo, pranašo, egzistencinių gilumų ir būties paieškų reiškėją. Evangeliniai motyvai ir improvizacijos dažnai perauga į skaudžius, dramatiškus apmąstymus, dvejones, gyvai pulsuoja šv.Augustino "Išpažinimų" nuoširdžiu ir giliu atsivėrimu. Kalbu apie vieną įspūdingiausių R.Keturakio tik praėjusiais metais išleistą rinkinį "Teesie" (Kaunas, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2019).

Robertas Keturakis. „Teesie“ (Kaunas, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2019).

Kažkada esu aptikęs ankstyvojo R.Keturakio apibūdinimą – V.Mykolaičio-Putino poetinės tradicijos tęsėjas. Sutikčiau iš dalies. Tuomet derėtų minėti ir Henriką Radauską, ir Kazį Bradūną, kitus iškiliuosius, be abejo, Justiną Marcinkevičių. Dabartinė R.Keturakio filosofinė lyrika giliai paliečia ir atskleidžia skaudžiausius mūsų tautos potyrius, netektis, tragiškus virsmus. Permąstytos individualios patirtys ir apmąstymai perauga į tautos, netrukus, laipsniškai – į šiuolaikinio pasaulio būties įprasminimą. Tasai įprasminimas atviras, skaudus, atskleidžiantis praeities ir nūdienos pasaulietinius klystkelius, šuntakius, į kuriuos buvo įstumta poeto taip mylima mūsų gimtinė.

Keturakiškos triados originalumas slypi ypatinga jėga ir atvirumu pasakojamoje mus supančioje pasaulio istorijoje, kurioje svarbiausias dėmuo – viršūnių ir šviesos siekimas. Žmogus gali ir privalo nugalėti nerimą, abejones, neapykantą, siekti darnos visų pirma su savimi ir su aplinka.

"Kančia ir laimė siekių spindesys / chaosas viltys įsišėlę mintys / išnyks išduoti pamesti suminti / blaškysis rėks kol visiškai paklys...

Šviesa tikiu – mes šviesai pašaukti / įžvelgiantys viliones laikinumo / tikiu aš žmogumi – jei net kiti / bus prakeikti be sielos ir be kūno..."

("Mes šviesai pašaukti").

Tas tikėjimas žmogumi ir šviesa itin ryškus bei akcentuotas dar viename, tik šiais metais išleistame poeto naujų eilėraščių rinkinyje "Nežinomasis" (Kaunas, Pasaulio lietuvių centras, 2020). Tęsdamas "Teesie" apmąstytas temas, R.Keturakis narplioja egzistencinius klausimus, dar labiau išplečia šviesios gyvybės ir mirties priešpriešą, apmąsto gyvenimo trapumą, tačiau su ypatinga jėga teigia žmogaus didybę ir nemarumą. Dievoieška šiame rinkinyje santūresnė, daug aliuzijų į amžinuosius būties, transcedencijos klausimus. Sielos nemirtingumas susišaukia su ontologiniais Dievo esaties argumentais, tačiau jie supinti, suvinklioti su individo skaudžia paieškų patirtimi, su vidiniu nerimu.

Robertas Keturakis. „Nežinomasis“ (Kaunas, Pasaulio lietuvių centras, 2020).

Man įstrigo itin ryškus riterystės motyvas, tos pasiaukojančios, gelbstinčios, garbingosios riterystės. Poetas man priminė viduramžių dailininko Albrechto Diurerio graviūrą "Riteris, Mirtis ir Velnias". Riteris joja, nebodamas nei jį persekiojančios Mirties, nei besišaipančio ir klystkeliais bandančio nukreipti Velnio. Joja į savo tikslą, pakeliui gelbėdamas nuskriaustuosius, nelaimėlius, traukdamas juos iš šėtono ir beprasmiškos mirties akivarų. Ant Poeto-Riterio skydo spindi užrašas – "Tikėjimas, Šviesa, Garbė".

Regis, tai bene svarbiausios R.Keturakio temos šiame rinkinyje. Riteriškas garbingumas, aukojimasis, dora, taurumas, visos šios kai kam "ne šio pasaulio dimensijos" suskamba ypatinga jėga ir įtaigumu. "Šventojo vardo žmogau, / garbusis Vade, / savimeilės nuodas Tavęs / niekados neklupdys. / Kasdienybėn esi įsikirtęs / kaip kirvis kaladėn. / Vardan švento Jono / nepaleiski iš glėbio žmogaus – / Visados atsimink / kuo tas Žmogus didis. / Ir net jei koks biesas / jo žvilgsny pasivaidens, / atsiminki žuvies / narsų viršgelmių skrydį – / lyg įspėjimą sparnuotiems / pliuškenantiems vis / virš druskų vandens - - - -"

("Ginklanešiui be riterio").

Dievo tylus ir kantrus veikimas, šėtono ir jo legiono pastangos suklaidinti žmogų, pasmerkti jį amžinoms kančioms, nepamačius Šviesos – dar viena kai kurių eilėraščių tema. Poetas teigia viltį ir tiki dieviška žmogaus prigimtimi, juk jam suteikta galimybė pasirinkti.

Dar vienas šios knygos motyvas – amžinybės dvelksmas. Poeto žvilgsnis aprėpia eiliniam mirtingajam sunkiai pasiekiamus horizontus, atsiveria kosmogonijos ir amžino judėjimo slėpiniai. Kalbėdamas apie juos, R.Keturakis išvengia patoso, dirbtinumo. Jokio šalto protavimo, vyrauja nuoširdus jausmas ir dvasios skrydis.

Šios pabarstytos pastabos – tik pirmas, dar paviršutiniškas įspūdis, skaitant ir gilinantis į R.Keturakio pastarųjų metų poeziją. Tačiau akivaizdu, kad tai aukščiausio lygio lyrika, filosofuojanti, medituojanti, egzistencinė. Atverianti mums vartus į amžinybę.

Prisimenu 1986 metų spektaklį su neužmirštamais Danute Dirginčiūte, Violeta Sagaityte, Juozu Malikoniu, Gediminu Maciulevičium, prisimenu ir 1998 metų pastatymą su Aušra Cicėnaite, G. Maciulevičium. Tik keli epizodai įstrigo iš dar vaikystėje matyto pastatymo (1965 m.) – tai aksominis Vytauto Rimkevičiaus baritonas ir garsiojo komiko Leono Stanevičiaus viražai. Tačiau visus tuos spektaklius jungė bendras vardiklis – tais laikais vyravęs pastatymų tradicinis realizmas, natūralistinės dekoracijos, buduarai, čežantys šilkai, dirbtinės gėlės ir pan. Tokioje dirbtinėje aplinkoje ir personažai jausdavosi nesavi, šnekamosios intonacijos buvo lėkštos, egzaltuotos ar subanalintos, tad atlikėjai atsigaudavo, tik dainuodami.

Šį kartą akcentuotas sąlygiškumas, scenovaizdžio asketiškumas, sutelkiant dėmesį į veikėjų jausmus, pergyvenimus, pakylėjo siužetą į daug aukštesnį lygmenį, tapo ne tik socialinės nelygybės ir atskirties (ką akcentavo ir pjesės „Pigmalionas“ autorius, paradoksalusis Bernardas Shaw), iliustracija, bet subtiliai atskleidė ir užgimstantį jausmą, tikrąją meilę, nugalinčią bet kokias kliūtis. Išvengta banalios „Pelenės istorijos“ traktuotės. Drąsiai panaudotos modernios išraiškos priemonės derėjo su romantinio pakilumo jausmų drama. Tad spektaklio kūrėjai – režisierė Viktorija Streiča, muzikinis vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Artūras Šimonis, kostiumai – Kotryna Daujotaitė (ypatingo meistriškumo ir išmonės), choreografas Dainius Bervingis, vaizdo projekcijos – Arvydas Strimaitis – sukūrė itin aukšto meninio lygio spektaklį, kuris, be abejo, įsimintinas įvykis respublikos kultūros padangėje, eilinį kartą parodantis teatro aukštą profesionalumą.

Akivaizdus spektaklio kūrėjų gebėjimas suderinti ir bendrai idėjai pajungti svarbius akcentus – vaidybą, kostiumus, scenovaizdį. Muzikinio vadovo ir dirigento J. Janulevičiaus perskaityta ir perteikta partitūra sužėrėjo naujomis spalvomis ir sąskambiais. Jo vadovaujamas orkestras džiugino tonų derme, lyriniais jautriais pasažais ir dinamika dramatinėse bei humoro scenose. Džiazo elementai tik pabrėžė miuziklo tematiką ir laikmetį. Orkestras tapo jautriu solistų partneriu, nors šiame miuzikle itin daug šnekėjimo, gal net daugiau, kaip dainavimo (A. J. Lerner libretą be priekaištų iš anglų kalbos išvertė Viktorija Streiča ir Kristina Siurbytė).

Manau, kad spektaklio sėkmę lėmė visų grandžių, visų dėmenų sutarimas ir susiklausymas. Viskas pajungta pagrindinei idėjai, jokių nukrypimų, jokių verksmingų sentimentalių pasažų, jokių bereikalingų balastų, trukdančių perteikti pagrindinę mintį. Svarbiausia – nesubuitinti savo herojų, pakylėti juos aukščiau „žemiškos“, banalios pseudodramos. Tam veiksmingai padeda dailininkės Kotrynos Daujotaitės sukurti originalūs ir įsimenantys kostiumai. Masinėse scenose prekeiviai, valkatos, smuklių rėksniai – pilki, stilizuoti pagal 60-ųjų metų madas, o pagrindiniai personažai – Henris, Eliza, Pikeringas – išsiskiria savo apranga ir pagal besikeičiančias aplinkybes, keičiasi ir jų kostiumai, skoningi, kupini originalių detalių, tačiau pakankamai santūrūs ir netampantys vyraujančiais. Kas kita – aukštuomenės stilius. Dailininkė išmoningai hiperbolizavo, taip nevengdama tam tikros ironijos, ponų ir ponių „aprėdus“, suvienodindama juos ne tik balta spalva, bet ir panašiomis detalėmis, tarp kurių išsiskiria damų įspūdingos skrybėlės.

Poteksčių kupini herojų kostiumai susišaukia ir su itin santūria, netgi asketiška scenografija. Scenografas Artūras Šimonis, panaudojęs beveik visą scenos gylį, išmoningai naudoja veidrodinių plokštumų judėjimą, pasitelkia nesunkiai transformuojamus kinetinius stalus ir suolus, palikdamas vietos masinių scenų siausmui. Kaip vykęs papildas – moderni komiksų iliustracija-multiplikacija naudojamos vaizdo projekcijos (Arvydas Strimaitis) bei itin vykęs šviesų žaismas (Audrius Jankauskas).

Daugelis puikiai žino, prisimena miuziklą „Mano puikioji ledi“ ir iš mano minėtų pastatymų, ir iš filmų su legendiniais Audry Hepburn ir Rex Harrison, kiti, besidomintys dramomis, gal skaitė Bernardo Shaw garsiąją pjesę „Pigmalionas“, pagal kurią ir sukurtas šis pagarsėjęs miuziklas. B. Shaw antikos laikų mitą apie skulptorių Pigmalioną ir meistriškai jo iškaltą skulptūrą – Galatėją, kurią meistras taip pamilsta, kad toji atgyja, panaudojo savo laikmečio anglų visuomenės ydoms ir nelygybei pašiepti. Paradoksų meistras pjesėje pasakojo apie gėlininkę Elizą, kurią fonetikos profesorius Henris Higinsas, susilažinęs su kolega Pikeringu, po ilgų apmokymų paverčia aukštuomenės dama. Jis pasijunta prilygstąs antikos skulptoriui, genialiam meistrui, didžiuojasi savo sugebėjimais, visiškai pamiršdamas, kad šalia jo – kenčianti, mylinti asmenybė, kurios jausmus tuščiagarbis viengungis pradžioje ignoruoja.

Miuziklo statytojai visų pirma verti padėkos už jau spektaklio pradžioje, skambant pirmiesiems muzikos garsams, parodytą pagarbą didžiajam dramaturgui Bernardui Shaw – vaizdo projekcijose matome jo pjesės „Pigmalionas“ pastatymų Londono ir kituose teatruose afišas bei susižavėjimo kupinus žiūrovų atsiliepimus.

Žinoma, „Mano puikiosios ledi“ sėkmė yra ir atlikėjų sukurti personažai. Apgailestauju, kad tenka minėti tik vieną matytą sudėtį, esu tikras, kad ir kiti solistai originaliai ir įsimintinai perteikia savo herojų jausmus, galų gale atsiranda rimta paskata pamatyti spektaklį ir su kitais atlikėjais, palyginti ir dar daug naujo atrasti.

Matyto spektaklio dalyviai parodė ne tik puikius vokalinius gebėjimus, bet ir dramatizmą, emocionalumą, besikeičiančius jausmus. Be jokių priekaištų vokalui, itin įtaigiai, atskleidžiant gėlininkės Elizos Dulitl daugiaprasmius ir prieštaringus jausmus, išorinį ir vidinį virsmą (juk iš esmės,

solistei tenka kurti du visiškai priešingus charakterius – paprastos, menkai išsilavinusios, gatvės žargonu šnekančios paprastos gėlininkės ir po daug kančių pareikalavusio profesoriško mokymo rafinuotos aukštuomenės damos), atskleidė Marija Arutiunova. Įtikinamas ir pagavus sceninis paveikslas, giliai išjaustas ir ne suvaidintas. Išgyventas. Itin sėkminga garsiosios Elizos dainos „Gult, gult, miegot aš negaliu...“ traktuotė, meistriškai perteikti herojės prieštaringi jausmai, noras žūtbūt pasiekti savo tikslą, o finalinė arija įsimena savo natūraliu jausmu ir neslepiamu liūdesiu. Įsiminė ir viena juokingiausių ir sąmojingų scenų žirgų lenktynėse, kuomet Eliza savo pasakojimais ir išsireiškimais (apie „uždubasintą“ tetą) gerokai šokiruoja aukštuomenės ponias ir ponus.

M. Arutiunovos puikiu partneriu tapo Laimonas Pautienius, žinomas vokalo ir draminio vyksmo meistras (fonetikos profesorius Henris Higinsas). Solistas dar kartą atskleidė neeilinius dramatinius gebėjimus (iki šiol prisimenu jo Enriką „Liučijoj di Lamermur“ Kauno muzikiniame), įtikinamai ir pagaviai atskleidė sudėtingą charakterį. Juk palaipsniui keičiasi ir jo požiūris, pradžioje, lažybų azarto pagautas, jis Elizoje mato tik „žaliavą“, molį, iš kurio tikisi sukurti stebėtiną naują kūrinį, vėliau, užmojui pasisekus, jis akivaizdžiai pamilsta savo kūrinį, tačiau net sau nedrįsta to pripažinti, tad audringos pasiaiškinimų ir išsiskyrimų scenos su Eliza atliekamos nevengiant jausmų protrūkių, emocijų.

Netikėta traktuote įsiminė ir Ramūnas Urbietis (pulkininkas Pikeringas), Dažniausiai akcentuojama šio personažo kariška laikysena, mentoriškas, tiesmukas tonas. J. Urbietis daugiau pabrėžia savo herojaus džentelmeniškumą, atvirumą, sunkiai slepiamus jausmus Elizai ir nuoširdų rūpestį jos ateitimi. Įsidėmėjau ir jaunąjį Nerijų Noreiką (Fredis), dūsaujantį įsimylėjėlį, kiek juokingą, tačiau neabejojantį savo jausmų gilumu.

Ypatingai nustebino Giedrius Prunskus (Alfredas Dulitlas) gaivalinga jėga, siautuliu, vidine energija. Scenos – masuotės su Giedriaus herojumi – vienos įspūdingiausių, itin ansambliškos ir pagavios, baleto trupė puikiai atitinka Dulitlo charakterinę liniją. G. Prunskus tiesiog sužėrėjo savo vaidmeniu. Juk Dulitlas, gyvenantis pagal savo paradoksalius ir šokiruojančius požiūrius, gyvenantis šia diena, prisiekęs viskio gerbėjas ir mėgstantis paūžti su draugais, tampa iššūkiu aukštuomenei, elitui. Net ir požiūris į dukrą Elizą labai paprastas – jei jai gyvenime pasiseks, tai ir jam, tėvui, šis tas nubyrės. Garsiąją dainą „Jei gyvenime pavyks“ G. Prunskus atliko itin meistriškai ir netradiciškai – įprasta šią dainą perteikti itin lėtai, lyg įsibėgėjant ir niekaip nepakylant. Orkestras pagreitino tempą ir tai tik į naudą. Dulitlo ir jo draugų siausmas – vienas sėkmingiasuių miuziklo scenų.

Įsiminė ir epizodai su aukštuomenės žirgų lenktynėmis, originaliai perteikti išsipuošusių ponų/ponių patrepsenimai. Tarp tų tuštokų ir su ironija parodytų aukštuomenės ponių išsiskiria Misis Higins – Rita Preikšaitė, kuri savo tolerancija, dėmesiu ir jautrumu paprastai gėlininkei sugeba suramdyti nenuoramą sūnų profesorių.

Būtina paminėti Dainių Bervingį. Juk be sukurtos meistriškos miuziklo choreografijos, jis suvaidino ir Zoltaną Karpatį, Higinso mokinį fonetiką, savo landumu ir įkyrumu gerokai pabodusį visiems aukštuomenės priėmimo dalyviams, tačiau žiūrovams suteikęs galimybę smagiai kvatotis.

Kauniečių „Mano puikioji ledi“, manau, visais atžvilgiais itin vykęs, nūdieniškas, gaivalingas pastatymas, suteikęs šiam klasikiniam miuziklui naują spindesį, priminęs ir apie nekintamas vertybes –asmenybės tobulėjimą, šviesos ir išminties siekimą, pagaliau apie tikrąją meilę, ateinančią nejučia. Juk „Visada yra galimybė. Jei gyvenime pavyks“…

Tokios atsakomybės ir tikro, nuoširdaus autentiškumo apstu kameriniame kauniečių „Teatro klubo“ spektaklyje „Shalom, Bellissima!“. Taip, tai neįprastas visais atžvilgiais spektaklis. Manau, kad pagrindinę savo misiją – skleisti šviesą ir dvasios kilnumą – pastatymas pasiekė. Teatrologė Ina Pukelytė, šio spektaklio režisierė ir dramaturgė, drąsiai ėmėsi šios neįprastos temos, surasdama įtaigių išraiškos priemonių.

Neįprasta todėl, kad pasakojama apie mūsų amžininkę, litvakę, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorę Bellą Širin. Pasakojamas dramatiškas gyvenimas, remiantis jos pačios prisiminimais ir mintimis. I. Pukelytė, prakalbinusi šią šviesą ir nuoširdumą skleidžiančią asmenybę, į sceną perkėlė jos nelengvo, kartais dramatiško gyvenimo svarbiausius epizodus.

Per stebuklą išgyvenę holokaustą, išvaduoti iš nacių kaceto – Dachau koncentracijos stovyklos, Belos tėvai apsigyveno Kaune, čia ji ir gimė, sovietmečiu, po ilgų vargų, šeima gavo leidimą išvykti į Izraelį. Tačiau Bela, kur bebūtų, kur nenublokštų jos likimas – ar Izraelyje, ar Amerikoje, - niekada nepamiršo Lietuvos, gimtojo miesto, ją traukte traukė sugrįžti.

„Savo klejonėse Izraelyje vis dažniau regėdavau Kauną. Vaidenosi kaip tolima, pažadėtoji žemė, kurioje lakstau sau basa dulkėta Laisvės alėja. Vos tik pagalvodavau apie Lietuvą, jausdavausi laiminga“ – štai taip prabyla Bela spektaklyje, prabyla aktorės Olitos Dautartaitės balsu.

Tai iš esmės monospektaklis, kuriame didžiausias krūvis tenka būtent vienai aktorei. Režisierė I. Pukelytė, puikiai jausdama kamerinės scenos specifiką, labai vykusiai parinko atlikėją. O. Dautartaitė, įstabi aktorė, sukūrusi per 80 įsimintinų vaidmenų, plačiai pagarsėjusi savo poezijos skaitymais, kūrybinėmis programomis, šį kartą scenoje sunkiai atpažįstama.

Tai ypatingos vidinės jėgos vaidmuo. Su didžiule įtaiga, betarpiškumu, beribiu nuoširdumu ir meile aktorė pasakoja Belos gyvenimo istoriją, pasakoja taip, lyg pati būtų visa tai išgyvenusi, iškentėjusi.

Mane stebina Olitos išraiškos priemonių gausa – juk vaidina ne tik veidas, bet visų pirma balsas, rankų mimika, žingsnis, tampantis netikėtu veržliu šokio judesiu. Mes matome gaivališką, gilų charakterį, nepasiduodantį aplinkos beprasmybei, išlaikantį optimizmą, tikėjimą Gėriu. Matome ir tikime, mus pakeri šis išties retas sceninis paveikslas, kupinas gilumo, kruopštaus psichologinio piešinio, įtikinamumo.

Preciziškai apgalvotas kiekvienas aktorės judesys, kiekvienas kūno kryptelėjimas bei ritmas.

Preciziškai apgalvotas kiekvienas aktorės judesys, kiekvienas kūno kryptelėjimas bei ritmas. Spektaklio ritmika pagavi – it jūros banga mus užplūsta sielvartinga vidinė, sunkiai tramdoma rauda, tai visai kita, šviesia ir tyra gaida nuskamba graži vaikystės ir gimtojo miesto vizija, tie jaudinantys prisiminimai tampa leitmotyvu ir vis skambesne gaida skamba scenoje.

Be abejo, O. Dautartaitei padeda ir tinkamai sustyguotas-surežisuotas ansambliškumas. Režisierė I. Pukelytė, praplėsdama monospektaklio ribas, papildė jį dviem jaunais atlikėjais Kamile Mileikyte ir Roku Lažaunyku, kurie tampa išmaniais sceninės Bellos talkininkais, įvykių ir veiksmo komentatoriais, galų gale, skirtingos nuomonės ir nuostatų reiškėjais. Be to, spektaklyje pasakojama ne tik vienos šeimos ir asmenybės istorija, kalbama daug plačiau, apibendrintai apie litvakų kultūrą, apie žydų tradicijas – šventes, ypatingus nacionalinius patiekalus, prieškario bendruomenės gyvenimą, ir būtent abu jauni aktoriai padeda giliau ir išsamiau atskleisti tuos subtilius atminties ir savimonės klodus.

Jaunieji, vadovaujami Olitos-Bellos, ruošia žydų virtuvės užkandžius, ginčijasi, komentuoja jos pasakojimus, vienas – skepsio ir abejingumo neslėpdamas, kita – priešingai, istorijas jautriai išklausydama ir retsykiais susigraudindama. Tačiau ir tie pasižodžiavimai, nelabai rimti, atmiežti geranoriško humoro dozėmis, daugiau skirti veiksmo pagyvinimui, o ne draminio konflikto vystymui. Dramos užuomazgos nublanksta prieš žydų virtuvės užkandį – garsųjį silkės foršmaką, kuris gaminamas mūsų akivaizdoje ir kiekvienas žiūrovas gali jo paskanauti, kaip ir kitų kelių tradicinių šventinių patiekalų.

K. Mileikytė ir R. Lažaunykas, talentingi jauni aktoriai, plastiški ir judrūs, savo intarpais ir komentarais tampa tinkamais O. Dautartaitės scenos partneriais, padeda akcentuoti svarbiausius, dramatiškus mūsų herojės gyvenimo tarpsnius.

Šie betarpiški intarpai, prisodrinti vaizdingų pasakojimų apie prieškario Kauną, apie to meto litvakų kultūrą – muziką, teatrą, varjetė, orkestrus ir garsiuosius menininkus (pakanka paminėti vien talentingųjų muzikantų ir kompozitorių Hofmeklerių šeimą) – suteikia ne tik veiksmui, bet ir tinkamai sustyguotam vidiniam vyksmui motyvuoto istorinės atminties klodo, akcentuoja bendrystę, suartėjimą ir tarpusavio supratimą.

Ir dar kartą būtina prisiminti šios pjesės ir spektaklio svarbiausią prototipą – mūsų šviesuolę, aktyvią visuomenininkę, KEKS-2020 ambasadorę Bellą Shirin. Prisiminti ir nusilenkti jos atliekamai kilniai misijai – skleisti bičiulystę tarp tautų, pasakoti apie žydų kultūrą prieškario Kaune, apie mūsų bendrystę. Jos vienas svarbiausių priesakų – negalima gyventi vien skaudžia praeitimi, reikia kalbėti apie šviesius dalykus, kurie mus vienijo – apie lietuvius, nacių okupacijos metais gelbėjusius žydus, padėjusiems jų šeimoms. Taip, tragiškas jos gentainių likimas neužmirštamas, budeliams ir jų pakalikams jokios atleidos nebus, tačiau dabar privalome prisiminti kilniuosius ir tauriuosius, tieskime jiems rankas, kalbėkime apie juos.

Tieskime supratimo tiltus. Būtent šios mintys tampa svarbiausiomis ne tik spektaklyje „Shalom, Bellissima“. Šios mintys ir nuoširdus Bellos Shirin kvietimas, sklinda vis plačiau ir mūsų kasdieniame gyvenime, pasiekia vis platesnius sluoksnius ir Lietuvoje, ir užsienyje. Tikrai ryškus ir ypatingas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2020“ akcentas.

Ir fenomenalus – juk labai retas atvejis, kai ir gyvenime, ir scenoje mums byloja šviesioji Atmintis, kurią gaivina kilni ir tauri Bellos Shirin dvasia.

Tiesą sakant, gal ne tik dėl lietuviško kuklumo. Be abejo, yra ir kitų elementarių priežasčių – atidėliojimas, laiko stoka, galų gale autentiškų dokumentų – laiškų, dienoraščių, pagrįstų liudijimų trūkumas.

Kita vertus, kaip iš gausybės rago pasipylė kitokio pobūdžio atminimai, įvairiai apibūdinami – memuarinis dienoraštis, memuarinė-autobiografinė proza, memuarinė apybraiža, netgi meditacinė memuaristika (nugirdau, kad anglų profesorius J.Bloomquistas tokių suskaičiuoja 37, o amerikiečių literatūrologės A.Smith ir J.Watson skiria net 60 žanrinių variacijų), pakanka paminėti Irenos Aleksaitės, Audronės Girdzijauskaitės, Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio ir kitas tokiai memuaristikai priskirtinų autorių knygų.

Tačiau nei anglų, nei amerikiečių profesorių kruopščiai sudėliotose gan nuobodžiose memuaristikos lesyklėlėse ir labai norėdamas nerasi termino "memografai", tad visai pelnytai poetas, dramaturgas Petras Palilionis savo naująja knyga "Pirmieji memografai" (Kaunas: Naujasis lankas, 2019) tampa dar vienos, jau 61-osios variacijos autoriumi.

Sodru autentikos

P.Palilionis jau senokai itin solidžiais biografiniais romanais "Svajojęs gražų gyvenimą" (2001 m., apie Juozo Grušo gyvenimą ir kūrybą) bei "Tautos šauklio aidai" (2011 m., skirtas Bernardui Brazdžioniui), kuriuose daugybė kruopščiai dokumentuotos, įvairiais šaltiniais ir archyviniais dokumentais paremtos nežinomos medžiagos, užėmė itin svarią, net prizinę vietą tarp tokio žanro kūrinių. Šias savo biografines knygas-tyrimus pavadinęs "apmatais" ir "etiudais", autorius, be abejo, pasikuklino, nes šios beletrizuotos, pagaviai parašytos garsiųjų mūsų kūrėjų biografijos jau tapo chrestomatinėmis.

Naujojoje knygoje "Pirmieji memografai" P.Palilionis apsiriboja kelių mūsų garsiųjų kūrėjų laiškais, autentiškais pokalbiais ir autoriniais komentarais. "Šioje knygoje dar kartą sutiksite mūsų kultūros asmenybes, kurių daugiau niekada nebebus", – trumpame knygos įvade pažymi autorius. Pasirinktas ir kitoks, nenaudojamas žanras – memografinis, taip suteikiant nūnai užguitam epistoliariniam palikimui naują prasmę ir reikšmę.

Knygoje, panaudojant anksčiau neskelbtus laiškus, komentarus, garso įrašus, archyvines nuotraukas, kalbama apie rašytojo pažinotus garsius kūrėjus – Bernardą Brazdžionį, Justiną Marcinkevičių ir Vytautą Praną Volertą. Tad ir sudaryta ji iš trijų dalių – "Iš akių, bet ne iš širdies", "Upė ir žemė" bei "Esu keistos sudėties žmogus".

Pasirinktas ir kitoks, nenaudojamas žanras – memografinis, taip suteikiant nūnai užguitam epistoliariniam palikimui naują prasmę ir reikšmę.

B.Brazdžionio žodžių aidas

Didžiausia dalis – beveik 100 puslapių skirta B.Brazdžioniui, o J.Marcinkevičiui ir V.P.Volertui tik po keliasdešimt. Žinoma, tai nesumažina šių dviejų autorių laiškų-atsivėrimų bei komentarų įvairiomis temomis svarbos. B.Brazdžionis, su kuriuo P.Palilionis pradėjo susirašinėti dar Atgimimo metais, kurį, įvairiausius aštrius kampus diplomatiškai nugludinęs įkalbėjo tapti jau Nepriklausomos Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, vėliau globojo ir lydėjo kelionėse per Lietuvą, rūpinosi jo eilėraščių rinkinių leidimu, be abejo, mylimas ir jam brangus. Susikaupusio nemenko dokumentų, laiškų bei įrašytų pokalbių archyvo pakako ne tik jau minėtam akademiniam biografiniam romanui "Tautos šauklio aidai" (už kurį P.Palilionis pelnė pirmąją garbingą B.Brazdžionio literatūrinę premiją), bet ir naujajai knygai.

B.Brazdžionio kūrybiškumas, tautinės dvasios atskleidimas, mūsų savastimi ir didžiule paspirtimi tapę jo posmai tragiškų virsmų akivaizdoje, galų gale nuosekli principinga laikysena sovietinės ideologijos ir jos skelbėjų atžvilgiu, verti pagarbos. "Tūkstančių nekantriai lauktas, šimtų entuziastingai sutiktas, dešimčių su ašaromis akyse garbintas, lietuvių literatūros klasikas B.Brazdžionis tolsta. Tolsta greičiau, negu buvo galima tikėtis" – rašė P.Palilionis "Tautos šauklio aidų" epiloge. Pasak jo, reikia bandyti tą "bauginantį tolsmą" pristabdyti. Dar kartą trumpai primindamas Poeto kūrybinį kelią, knygoje "Pirmieji memografai" autorius negaili kritiškų pastabų dėl mūsų klasiko blėstančio atminimo – šit Kaune nebeliko ir Poeto (beje, miesto Garbės piliečio) vardo literatūrinės premijos, nesutvarkoma rūdžiais nusagstyta Poeto biusto "kolona", ir, kas bene skaudžiausia, neįvykdyta Poeto valia, pareikšta dar 1990 m. – įsteigti Išeivijos kultūros muziejų Brazdžionių šeimos namelyje...

Namelis, ko gero, liks uždaras, pasikeitus savininkams, apskritai neaiški jo ateitis. Tokiu atodūsiu baigdamas savo trumpą įžangą, P.Palilionis knygoje pateikia dar neskelbtą susirašinėjimą su Poetu nuo 1989 m. Tais metais B.Brazdžionis buvo su didžiule meile ir entuziazmu sutiktas gimtinėje, tapo "Poezijos pavasario" laureatu, ir savo laiškuose nuoširdžiai dėkoja P.Palilioniui už tokį mielą priėmimą, globą ir rūpestį. 1989–2010 m. P.Palilionis vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriui, ir būtent jo dėmesio ir pastangų dėka Poeto įvairiapusis sugrįžimas tapo įmanomas.

Skelbiamas susirašinėjimas apima trylikos metų laikotarpį, paskutinis Poeto laiškas rašytas 2002 m., gegužę. Netrukus, liepos 11 dieną, jis mirė. Vartant šį neįkainojamą rašytinį bei įrašytų pokalbių palikimą, prieš mus iškyla kitoks B.Brazdžionis – ne pranašas, ne "Tautos šauklys", o nuoširdžiai dėl atgimusios, laisvos Tėvynės sunkumų ir paklydimų besisielojantis kūrėjas, gyvai besidomintis įvairiomis aktualijomis, knygų leidyba, besidalinantis savo atvėrimais ir mintimis.

Laiškai atskleidžia vis nuoširdesnę dviejų kūrėjų draugystę, tampa vis atviresni, "giminiški". Poetas dalinasi su P.Palilioniu savo planais, ir kūrybiniais, ir "žemiškais" –  buitiniais, pateikia visokiausių idėjų ir prašymų.

Taigi pajunti ir sugebi perprasti ne tik B.Brazdžionio "gyvenseną ir būseną, meiles ir nemeiles", bet ir jo pašnekovo P.Palilionio ypatingą rūpestį, supratimą ir bičiulystę. Regis, praslenka prieš akis ilgas laikotarpis, užpildytas svajomis, siekiais, konkrečiais darbais. Savotišku šio skyriaus post scriptum tampa autoriaus papildomos pastabos – "Apie baravykus viename (Atgimimo) puode", "Kuo tebelesinamos (kartais) žiniasklaidos antys", "Laimės namelio (ne)laimės". Ši, paskutinė, išsamiai pasakoja Brazdžionių namelio epopėją, išsamiai išdėstyti ir planai, ir siekiai, ir autoriaus pastangos įvykdyti Poeto testamentinę valią.

J.Marcinkevičiaus atsivėrimai

Antrasis memografas skiriamas poetui klasikui J.Marcinkevičiui. Autorius skelbia keletą Poeto autografų, palinkėjimų, didelio, išsamaus interviu įrašą. "Didžiajam Kauno Petrui – Ačiū Tau! Ir – būk!", "Mielam Petrui – didelius darbus dirbančiam, žmonėms (ir man jų tarpe) padedančiam – ačiū!" – tokie garsaus kūrėjo autografai byloja apie jo pagarbą ir nuoširdumą. Tačiau autorius lyg tarp kitko pamini tuos savo "didelius darbus". Didžiausią dėmesį jis skiria iki šiol neskelbtiems Poeto atsivėrimams, publikuoja jo itin jautrią ir gilią kalbą, pasakytą 1971 m. Pilotiškėse, atidarant V.Mykolaičio-Putino memorialinį muziejų.

Tačiau bene įdomiausia ir intriguojanti yra pateikta prasidėjusi Poeto ujimo istorija ir jos užkulisiai. 1991 m. birželį LTV laidoje Vytauto Matulevičiaus laidoje "Krantas" Tomas Venclova ir Aleksandras Štromas apkaltino "Sąjūdžio dvasingiausią figūrą", garsųjį poetą neva bendradarbiavus su KGB ir jos užsakymu parašiusį apysaką "Pušis, kuri juokėsi". P.Palilionis pasakoja, kad tuometinė Rašytojų sąjungos valdyba, kurios nariu buvo ir jis, privalėjo reaguoti, apie tai buvo diskutuojama posėdyje. Pasak P.Palilionio, "žmogiška užuojauta, kolegiškas solidarumas maišėsi su lipniomis dvejonėmis". Tačiau jau tada buvo akivaizdu, kad tai organizuotas puolimas pries vieną žymiausių mūsų poetų. Iš pasalų, jam nedalyvaujant... Rašytojų sąjungos valdyba tada paskelbė Poetą ginantį pareiškimą, tiesa, gana atsargų. Tik po J.Marcinkevičiaus mirties išspausdintas jo iškentėtas, skausmingas atsakymas puolikams.

Rutuliodamas šią temą, P.Palilionis pasitelkia ir rašytojo Vytauto Petkevičiaus liudijimą, kuriuo griaunama ši Poetą juodinanti klastotė.

(Ne)pažintasis lyrikas

Trečiasis, paskutinis memografas "Esu keistos sudėties žmogus" skiriamas garsaus išeivijos prozininko V.P.Volerto atminimui. "Fizikas-lyrikas" viename asmenyje, taip jį apibūdina P.Palilionis. Iš tiesų. V.P.Volertas buvo pagarsėjęs matematikas, elektronikos specialistas, kosmoso programų dalyvis ir ilgametis NASA bendradarbis. O tuo pačiu sugebėjo sukurti ir išleisti penkiolika romanų, daugiausia apie Amerikos lietuvių gyvenimą.

Publikuojami rašytojo laiškai P.Palilioniui, rašyti nuo 1996 iki 2012 m., galima sakyti, beveik iki jo mirties. Iš tiesų labai mažai žinome apie šį rašytoją, jo kūrybą. Bene trys jo romanai pelnė prestižines išeivijos literatūros premijas, jis rašė recenzijas, apžvalgas, buvo įvairių vertinimo komisijų nariu. Ypatingas jo nuopelnas organizuojant literatūrinį konkursą "Tūkstantis metų Lietuvai", kurio laureatais 2010 m. tapo kauniečiai rašytojai Petras Venclovas ir Violeta Židonytė.

Laiškuose atsiveria intelektuali, kūrybiška asmenybė, kuriai rūpi amžini būties klausimai, kuri trokšta pasakyti menišku įprasmintu žodžiu daug svarbių dalykų, kuri mato ir jaučia išeivijos problemas ir skaudulius, apie tai rašo savo kūriniuose.

Ką gi, galima teigti, kad P.Palilionio "Pirmieji memografai" – reikšminga ir svarbi knyga, dokumentuotas neramios, dramatiškos virsmo epochos dienoraštis, įtaigiai atskleidžiantis mūsų garsiųjų kūrėjų nežinomas gyvensenos, jausenos ir pasaulėžiūros puses. B.Brazdžionis, J.Marcinkevičius, V.P.Volertas. Autoriaus dėka "jų bauginantis tolsmas" sustabdytas, jie nenutolo, o tapo mums dar artimesni, brangesni, suprantamesni.

„Noktiurnas“ sukurtas pagal šiuolaikinio pagarsėjusio amerikiečių rašytojo ir dramaturgo Adamo Rappo pjesę, kuri pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą, buvo ne kartą statyta. Tik ne Lietuvoje. Būtent G. Padegimas, jau ne kartą supažindinęs žiūrovus su nežinomais ar tik girdėtais užsienio autoriais, ir šį kartą pateikė visais atžvilgiais originalią, itin jautrią ir aktualią pjesę.

Dramaturginė medžiaga, be abejo, įdomi ir teikianti plačias galimybes režisūrai bei aktoriams. Žinoma, turintiems vidinę klausą, norintiems ir galintiems išsakyti savo skausmą, nerimą, galų gale suteikiantiems viltį ir tikėjimą. G. Padegimas, kalbėdamas apie spektaklį, pabrėžė, kad „turime mokytis suvokti kitą, nes be kito žmogaus mes negalime nieko“. „Noktiurne“ režisierius akcentuoja atleidimo, atjautos temą, sąžinės graužaties ir kankinančio atsako dėl kaltės motyvą.

Neverta aiškinti, kokius iššūkius tenka spręsti kūrybinei grupei kamerinėje erdvėje, kurioje kiekvienas melagingas atodūsis ar netikslingas judesys, bet kokie banalūs, iki šleikštumo įkyrėję, pavyzdžiui, lietuviškų TV serialų atlikėjų neva vaidybiniai „triukai“ taptų patyčiomis iš tikros kūrybos.

Tuos nelemtus mūsų TV serialus prisiminiau dėl vienos priežasties – viename tęstiniame nusitęsusiame ištampytame seriale pamačiau jauną aktorių Dovydą Stončių, ir eilinį kartą kraipiau galvą, piktindamasis menkavertės trečiarūšės režisūros bandymais sprausti jį savon banalybių ir dirbtinių mizanscenų erdvėn. Nebuvau matęs D. Stončiaus teatrų spektakliuose, tad teko tik nuogąstauti, kad aktorius gali tapti vidutinybių manipuliacijų taikiniu.

Tačiau Dovydas Stončius „Noktiurne“ – neatpažįstamas. Įtaigus, jaučiąs situaciją, gebantis kaitalioti nuotaikas, emocijas. Jo personažas kenčiantis, dvejojantis, slegiamas nuolatinės kaltės, kuri iš tragiškos, tokios  gyvenimiškos, palaipsniui tampa metafizine kalte. Aktorius  nuolat išgyvena daugelį metų jį lydinčią sąžinės graužatį dėl per jo kaltę žuvusios sesutės, jį lydi nelemti prisiminimai,  juk visą šeimą skaudžiai palietė ši tragedija. Ir kaltas, ir nekaltas. Jis išteisintas bendruomenės akyse – juk nelemta avarija ir sesutės žūtis įvyko ne dėl jo kaltės. Tačiau lieka vidinė kančia ir savo nepataisomos kaltės suvokimas.

Toji kančia ženklina visą tragišką herojaus gyvenimą, artimųjų, vilčių ir tikslo praradimą. Skausmingos išeities paieškos, bandymai susigrąžinti tikėjimą savimi skatina nepasiduoti, žadina viltį. Nuotaikų, emocijų kaita, saviironija, žvilgsnis tarsi iš šalies – visa tai matome D. Stončiaus vaidyboje.

Juk iš esmės – tai monospektaklis, beveik vienas ištisas herojaus monologas, pertraukiamas skambančios muzikos ar kavos vaišinimo. Juk tik antroje spektaklio pusėje pamatome dar vieną personažą – mirštantį tėvą (Albinas Budnikas).  Beje, ir tas ypatingas sūnaus ir tėvo susitikimas po daugelio metų yra dramaturginiu ir sceniniu požiūriu itin sudėtingas, daugiaprasmis, iš esmės suponuojantis pagrindinę viso spektaklio mintį, todėl abiejų partnerių pajauta ir šalia sklandančios mirties alsavimas skatina ką? Žinoma, tik atgailą, susitaikymą ir tą dvasios nušvitimą, kuris aplanko prie Anapusybės durų.

Viskas taip paprasta, netgi buitiška. Iki tos nelemtos, tragiškos nelaimės.

Betgi visa tai reikia sugebėti perteikti, išgyventi, pajusti ir sukurti būtent to dvasinės pagavos ir praregėjimo atmosferą. Be abejo, D. Stončiui toks krūvis yra iššūkis, jo meistrystės išbandymas. Džiugu, kad jaunas talentas su iššūkiais susidoroja.

Beje, ne kartą, kalbėdamas apie G. Padegimo režisūrą, primindavau, kad gyvuoja jo ugdytas kūrybinis metodas, tapęs mūsų sceninės kultūros dalimi, besiremiantis garsiojo Michailo Čechovo idėjomis. Vienas svarbiausių šios kūrybinės metodikos dėmenų – aktoriaus kūrybinių impulsų sužadinimas ir maksimalus atsivėrimas. Būtent tai ir pasiekta „Noktiurne“ režisūros dėka. Žinoma, ir D. Stončius, ir A. Budnikas verti pagyros, jie palieka gilų įspūdį, perteikdami ir įsijausdami į personažų charakterius, analizuodami jų tarpusavio santykius. Tie charakteriai, be abejonės, itin sudėtingi, prieštaringi, juos ne kartą supurto dvasiniai sukrėtimai, ribinės situacijos, ir būtent per tokią dramatišką patirtį galų gale pasiekiamas sąmonėjimas ir praregėjimas.

D. Stončiaus personažo monologai, atskleidžiantys tragiškus epizodus, įtaigūs, pakankamai emocingi. Jis kiekvienai dramatiškai detalei ar šypseną keliančiai situacijai suranda skirtingų niuansų, moduliacijos ir organikos. Prieš akis it pagreitintoje kino juostoje praslenka vaikinuko pomėgiai, mokslai, užsiėmimai muzika, uždarbiavimas, tėvo ir motinos apibūdinimai. Viskas taip paprasta, netgi buitiška. Iki tos nelemtos, tragiškos nelaimės.

„Prieš penkiolika metų aš nužudžiau savo seserį“ – vis kaitaliodamas žodžių tvarką, kartoja ir kartoja, it mantrą, D. Stončiaus herojus, kuriam dabar per 30 metų. Kai jis buvo septyniolikmetis, jo vairuojamo seno kledaro stabdžiai nesuveikė ir lekiantis automobilis mirtinai sužalojo devynerių metų sesutę. Po tokios pradžios jis pradeda vardyti daugybę „žudyti“ sinonimų, apibūdinimų ir priekabiai analizuoja lingvistinę sąvokos pusę. Ar tai stabdo vyksmą? Nepasakyčiau. Už šių lingvistinių pratybų jis bando slėpti savo skausmą ir neviltį. Kaltė, nenumaldoma kaltė ir kančia, ir sugriautas gyvenimas. Prarasta šeima ir visiškai nutrūkę tarpusavio ryšiai.

Tačiau slenkantis laikas ir lemtis pažeria savo malonių, palaipsniui skausmas slopsta, atsiranda noras kažką veikti, kažko siekti, ir šit būtent per knygas mūsų vyriokui pradeda šmėkščioti kažkokia trapi viltis ir noras gyventi. Negana to, savo tragišką istoriją jis ir papasakoja knygoje, kuri tampa bestseleriu.

Ši, regis, tipinė „amerikietiškos svajonės“ kiek modifikuota versija tokia ir pasiliktų, jei ne dramaturgo talentas – būtent antroje dalyje (taip sąlyginai vadinu spektaklio finalą, pastatymas vienaveiksmis), pasirodo iki šiol tik minėtas herojaus tėvas, jau silpstantis, mirštantis nuo vėžio, ir po daugelio metų belaukiantis tik vieno – paskutiniojo susitikimo su sūnumi.

Ši scena viena gražiausių ir šviesiausių visame spektaklyje. Norėtųsi mirti taip, kaip miršta didžio aktoriaus A. Budniko suvaidintas Tėvas. Oriai, be baimės ir kančios. Šviesiai, nuskaidrėjus. Ir tariant paskutinius žodžius, kupinus meilės ir atleidimo.

Šis A. Budniko, mūsų scenos Meistro, nedidelis vaidmuo perteiktas su ypatinga vidine jėga, didžiuliu tikėjimu. Prieš mūsų akis atsiskleidžia tikras dvasios stoikas, demonstruojantis antikos romėno panieką mirčiai ir meilę pasiliekantiems.

Spektaklyje išties harmoningai sutarė dvi kartos, papildė vienas kitą, pajuto vidinį ryšį, kuris persidavė ir žiūrovams. Jaunam aktoriui D. Stončiui buvimas ir kūrybinis darbas su didžiu Meistru A. Budniku, be abejo, yra ir bus ypatingai naudingas. Svarbiausia, kad „Noktiurnas“ netapo socialinės aplinkos ir buitinės istorijos iliustracija. Pakylėjimas ir dvasingumo paieška akivaizdi nuo pirmų replikų ir fortepijono pjesės garsų.

Šiame Kauno kamerinio teatro spektaklyje, kaip ir daugelyje kitų G. Padegimo scenos darbų, ryški jo pozicija, kruopštus darbas su aktoriais ir jokio pataikavimo pigiam skoniui, banalybėms. Įsidėmėtinas ir dailininkės Birutės Ukrinaitės išradingai išspręstas sceninės knygyno erdvės klausimas, prasmingas pritaikymas veiksmui. 

Kūrybiškumas kaip mąstymo būdas, vidinio ritmo pajutimas, konkrečių poelgių analizė  – tai atsispindi abiejų aktorių – D. Stončiaus ir A. Budniko vaidmenyse. Regis, viskas apgalvota ir suderinta iki smulkmenų, ir kiekviena mažytė detalė tampa iškalbingiausia, kartu su meistriškai perteiktu išoriniu vaizdu papildanti ir atskleidžianti personažų jausmus.

Manau, kad atlaidos ir elementaraus žmogiškumo tema tokia ryški „Noktiurne“, mūsų visuomenei šiuo metu ypatingai svarbi ir aktuali. Spektaklyje apie tai kalbama ne moralizuojant, ne mentoriaus tonu. Tai atskleidžiama per vidinę dramą, per ribines situacijas, susvetimėjimą. Parodoma, iki ko gali nuvesti nepakanta ir žmogaus atstūmimas, išankstinis pasmerkimas.

Iki vienatvės, proto sutemų ir chimerų.