Drąsus debiutas

Venecijos kino festivalyje debiutavę „Kaupikai“ yra pirmasis kylančios režisierės L. Carmoon ilgametražis filmas. Apie traumines patirtis ir unikalų mamos ir dukros ryšį pasakojanti juosta nepalieka abejingų.

Vieniems tai – nuostabus pasakojimas apie motinos meilę dukrai, mylimo žmogaus gedėjimą ir savo traumos įveikimą. Kitiems – nepatogus, netgi šlykštus filmas, kupinas keistų fetišų ir šiukšlių tvaiko. Vis dėlto, kritikai sutaria, kad šis drąsus, o kartais netgi įžūlus režisierės darbas yra išties išskirtinis ir sunkiai supainiojamas su kitų kino kūrėjų filmais. Tai galima pasakyti tikrai ne apie kiekvieną debiutuojantį režisierių.

Gyvenimas tarp šiukšlių

Filmas „Kaupikai“ yra iš dviejų dalių. Pirmojoje sutinkame dešimtmetę Mariją, gyvenančią su savo mama Sintija. Aktorės Hayley Squires įkūnijama Sintija labai myli savo dukrą ir su ja turi unikalų ryšį. Vis dėlto moteris kenčia nuo obsesinio kompulsinio kaupimo sutrikimo. Šį sutrikimą turintys žmonės kaupia krūvas nereikalingų daiktų, netgi šiukšlių, tikėdami, kad viso to prireiks. Jie labai emociškai prisiriša prie sukauptų daiktų, todėl negali jų išmesti, nes jaučiasi tarsi išmesdami dalelę savęs. Tad ir namai, kuriuose gyvena Marija su Sintija, apkrauti įvairiausiais rakandais, dėžėmis, šiukšlių maišais. Visko čia tiek daug, kad nėra kur padėti koją, o lauko durys beveik neatsidaro.

Vakarais Sintija mažąją Mariją vedasi į „lobių medžioklę“, kurios metu jos knaisiojasi šiukšlių konteineriuose, ieškodamos naujų daiktų, tinkamų į namuose kaupiamą kolekciją. Visus šiuos kaupiamus daiktus Sintija vadina jųdviejų meilės katalogu. Šios šiukšlelės tarsi turi parodyti Marijai, kaip mama ją stipriai myli ir kad yra pasirengusi dėl jos viską paaukoti. Drauge rinkdamos vis naujus elementus savo kolekcijai, mama ir dukra stiprina savo ryšį, kartu dainuoja daineles, juokauja.

Dėl keisto savo gyvenimo būdo Marija mokykloje nepritampa prie bendraamžių, kurie juokiasi iš jos keisto kvapo ir suglamžytų drabužių. Mergaitė neįtinka ir mokytojams, nes po naktinių medžioklių jaučiasi pavargusi, negali susikaupti pamokose. Be to, ji ir vėl neatsinešė sportinės aprangos, nes tarp šiukšlių namie jos tiesiog negalėjo rasti. Nors išoriniame pasaulyje draugų ji neturi, grįžusi namo Marija patenka į savo ir mamos susikurtą magišką pasaulį, kuriame jaučiasi saugi ir laiminga.

Kadras iš filmo „Kaupikai“.

Praeitis pasiveja

Žinoma, gyvenimas tarp pūvančių šiukšlių dešimtmetei yra netinkamas ir pavojingas. Pavojų kelia ne tik antisanitarinės gyvenimo sąlygos, bet ir į aukštas krūvas sukrautos daiktų pilnos dėžės, kurios bet kada gali nubildėti žemyn.

Įvykus nelaimingam atsitikimui, Marija patenka pas globėją Mišelę, globojančią vaikus, kurių tėvams „reikia pailsėti“. Antroje filmo dalyje matome mokyklą baigiančią Mariją, kuri vis dar gyvena pas atlapaširdę Mišelę ir vadina ją mama. Paskutinės dienos mokykloje kupinos jaudulio, tad Marija kartu su savo geriausia drauge Laraib išsmunka parūkyti suktinių ir paplepėti apie vaikinus.

Globėjos namuose kuriam laikui apsistoja Maiklas, kurį Mišelė trumpai globojo prieš pasirodant Marijai. Jau suaugęs vyras ruošiasi netoliese pirkti namą sau ir nėščiai sužadėtinei, tad kol jis bus sutvarkytas, apsigyvena šalia. Sudėtingą vaikystę išgyvenę Marija ir Maiklas greitai randa bendrą kalbą ir užmezga artimą ryšį. Be to, vaikinas dirba šiukšlių vežėju, tad jį neretai gaubia ne itin malonus kvapas, kuris Marijai sukelia vaikystės prisiminimus.

Netrukus po Maiklo atsikraustymo Marija sužino, kad jos seniai mirusi motina, pasirodo, iš tikrųjų mirė vos prieš dvi savaites. Galvoje ir širdyje kilusį chaosą apsunkina ir geriausios draugės išvykimas. Religingas tėvas, neapsikentęs nepaklusnaus Laraib elgesio, dukrą išsiunčia į kitą miestą.

Visa tai paskatina Mariją panirti į tam tikrą maniją, bandant atgaivinti užslopintus vaikystės prisiminimus. Mergina savo kambaryje, kaip kadaise jos motina, ima kaupti šiukšles, siekdama atkartoti vaikystės pojūtį ir kvapą. Į savo prisiminimų kelionę ji įtraukia ir Maiklą, su juo ėmusi žaisti keistus fetišistinius žaidimus. Realybė ima maišytis su fantazija ir prisiminimais, tampa vis sunkiau suprasti, kas yra tikra. Manijai tapus sunkiai valdoma, Marija randa būdą sugrįžti į vėžes ir sveikai išreikšti užslėptus jausmus mamai.

Šiukšlelės tarsi turi parodyti Marijai, kaip mama ją stipriai myli ir kad yra pasirengusi dėl jos viską paaukoti.

Nejaukūs vaizdiniai

Žiūrint filmą, daugelio žiūrovų neapleido nejaukumo jausmas ir šleikštulys. Matydamas šiukšlėmis nuklotus Marijos ir Sintijos namus, rodos, net gali užuosti pūvančio maisto, sudūlėjusių drabužių ir nešvaros kvapą. Filmo herojai šį kvapą apibūdina kaip druskos ir acto mišinį. Ne veltui namuose įsiveisusias peles mažoji Marija pavadino Druskiumi ir Acte.

Nejaukiai nuteikia ir fetišistiniai suaugusios Marijos žaidimai. Vaikystėje nusideginusi pilvą įkaitusiu lygintuvu, mergina paprašo Maiklo jai ir vėl nudeginti tą pačią vietą. Šviežią žaizdą vaikinas vėliau kutena liežuviu, kol Marija isteriškai juokiasi. Tokios scenos kai kuriems pasirodė pernelyg keistos ir nesuprantamos. Tačiau režisierė nesiekė bukai šokiruoti žiūrovų. Už tokių scenų slypi kur kas gilesni dalykai – Marijos skausmas praradus mamą, sielvartas, unikalus motinos ir dukros ryšys, vaikystės traumos ir siekis jas įveikti.

Grožis šlykštybėje

Svarbi filmo tema – nenugalima mamos meilė dukrai. Nors Sintija turi rimtų psichologinių problemų, ji Mariją labai myli ir stengiasi jai suteikti viską, kas, jos nuomone, geriausia. Ji kalba su dukra jųdviejų sugalvota kalba, ruošia jai vakarienę ir dovanoja dovanėles, pagamintas iš gatvėse rastų šiukšlių. Tokiuose apšnerkštuose namuose, kokie rodomi filme, dažniausiai esame įpratę matyti smurtą ir neviltį. Tačiau režisierė L. Carmoon filme atranda grožį netgi visiškoje šlykštybėje.

Įdomu tai, kad režisierė su šiuo filmu turi asmeninį sąlyčio tašką. Kaupikės mamos Sintijos personažas yra paremtas pačios L. Carmoon močiute, kuri matoma vaizdo įraše, rodomame pasibaigus filmui. Režisierė taip pat yra pasakojusi, kad kaip ir Marija, ji vaikystėje nepritapo mokykloje ir nepriklausė bendraamžių ratui. Šiame filme L. Carmoon norėjo atskleisti atminties ir sielvarto reiškinį bei jų sąryšį. Pasak režisierės, tai yra istorija apie netekties skausmą, gedulą, pyktį ir meilę – itin intensyvius ir nenuspėjamus jausmus, kuriuos visi jaučiame savo gyvenime.

Paskatino tėtis

Barzdotu saksofonininku prisistatantis R. Tarasevičius juokiasi, kad vaikystėje pirmą kartą ant scenos užlipo nešinas žaisliniu saksofonu. Vis dėlto tai nebuvo pirmas instrumentas, kuriuo jis išmoko groti. Šiaulėnų miestelyje Radviliškio rajone užaugusį Regimantą muzikuoti paskatino tėtis Stanislovas, atsivedęs jį į vietos kultūros namus.

„Tėtis nebuvo profesionalus muzikantas, tačiau aktyviai dalyvavo saviveikloje. Kultūros namuose su bendraminčiais jis rengdavo muzikines teatrines programas, o vėliau pasirodydavo miestelio šventėse. Suaugusiesiems repetuojant, tėtis ir kiti muzikantai man vis duodavo išbandyti kokį instrumentą. Iš pradžių pamėginau pūsti althorną, vėliau išbandžiau trimitą. Ūgtelėjusį tėtis nuvedė į muzikos mokyklą Radviliškyje, ten išmokau groti klarnetu, – prisimena jis. – Man baigus muzikos mokyklą, tėtis ėmė vadovauti liaudies muzikos kapelai „Šiaulėniškiai“. Joje grojau paskutinėse klasėse ir būdamas studentas. Kartu su kapela išmaišėme visą Lietuvą, grodavome miestų ir miestelių šventėse. Baigęs mokyklą ir išvykęs studijuoti į Kauno technologijos universitetą (KTU), čia taip pat įsiliejau į tautinio meno ansamblio „Nemunas“ veiklą, su juo nemažai keliavome po pasaulį.“

Vėliau R. Tarasevičius susidomėjo saksofonu ir nusprendė išmokti juo groti. Nusipirkęs instrumentą, pašnekovas po kelių mėnesių jį pardavė, nes groti saksofonu pasirodė sudėtinga. Vis dėlto po kurio laiko Regimantas nusprendė saksofonui suteikti dar vieną galimybę. Pašnekovas įsigijo senutėlį vintažinį saksofoną, kuris jam iškart patiko. Dabar grojimas saksofonu yra pagrindinė R. Tarasevičiaus veikla.

„Saksofonas – tinginių instrumentas. Groti juo yra kur kas paprasčiau nei klarnetu, o ir skambesys geresnis, – juokiasi R. Tarasevičius. – Man taip pat patinka, kad saksofonu galima atlikti daugiau populiariosios šiuolaikinės muzikos, kuri man arčiausiai širdies. Dabar saksofono jau už jokius pinigus nekeisčiau į klarnetą.“

Įdomu, kad R. Tarasevičiaus tėtis Stanislovas kitados taip pat bandė groti saksofonu. Anuomet buvo sunku gauti tinkamų liežuvėlių, reikalingų šiam instrumentui. Tad, sulūžus liežuvėliui, pašnekovo tėtis atsisakė minties groti saksofonu ir sugrįžo prie armonikos.

Instrumentas – iš tarpukario

Ištikimas R. Tarasevičiaus palydovas – vintažinis, beveik šimtametis saksofonas. Iš vieno meistro įsigijęs šį instrumentą, Regimantas nė nenumanė, kad jis turi tokią gilią istoriją. Prireikus instrumentą remontuoti paaiškėjo, kad jis pagamintas dar ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

„Visa tai sužinojus buvo labai keista, kad už tokį antikvarinį instrumentą sumokėjau palyginti nedaug, – stebisi pašnekovas. – Nors šis saksofonas jau senas ir kiek neprognozuojamas, man labai patinka jo skambesys. Jis kur kas sodresnis, nes instrumento metalas daug storesnis, visai kitoks nei šiuolaikinių.“

R. Tarasevičius saksofonu groja vestuvėse, asmeninėse šventėse ir renginiuose, tad dažnai tampa svarbių įvykių liudininku. Įvairias sritis išbandęs pašnekovas šiandien jaučiasi visiškai atradęs save muzikoje ir tiki, kad bent jau artimiausioje ateityje ji išliks pagrindine veikla.

„Vestuvės niekur nedings, nes žmonės tuokiasi net sunkiausiais laikais. Tad manau, kad su vestuvėmis susijusios specialybės visada bus paklausios, – šypsosi jis. – Man labai patinka groti asmeninėse šventėse, kurti smagią atmosferą ir susipažinti su naujais žmonėmis. Didžiojoje scenoje savęs nematau, nors kažkada buvau gavęs kvietimą dalyvauti viename televiziniame talentų šou. Vis dėlto tai ne man. Norisi tiesiog dovanoti savo atliekamą muziką tiems, kurie tądien švenčia sau ar artimiesiems svarbią šventę.“

Muzikantas pasakoja labiausiai mėgstantis atlikti šiuolaikinę populiariąją muziką, kadangi būtent jos daugiausia klausosi ir pats. Be to, saksofonas puikiai tinka šiuolaikinei muzikai atlikti, palyginti su klasikiniais pučiamaisiais instrumentais.

„Galbūt dėl to, kad daug metų muzikos mokykloje grojau klarnetu ir dalyvaudavau įvairiuose konkursuose, nemėgstu groti klasikinės muzikos. Man arčiausiai širdies šių dienų melodijos, jos labiausiai patinka ir klausytojams“, – sako jis.

Sportas ir muzika

Be muzikos, R. Tarasevičius jaučia didelę aistrą sportui. Studijuodamas universitete netgi priklausė KTU lengvosios atletikos rinktinei. Vėliau  ėmė dalyvauti bėgimo varžybose ir tapo kasmečio Kauno maratono organizatoriumi. Dėl intensyvėjančios muzikinės veiklos pernai darbo organizuojant Kauno maratoną jis atsisakė.

Pastaruoju metu laisvalaikiu Regimantas kultivuoja triatlono sporto šaką. Pasak pašnekovo, palyginti su bėgimu, triatlone patiriama mažiau traumų. Be to, įvairovę mėgstančiam muzikantui ši sporto šaka įdomesnė dėl besikeičiančios veiklos – bėgimo, plaukimo, važiavimo dviračiu.

Paskendus rutinoje, tiek grojimas saksofonu, tiek treniravimasis padeda paįvairinti kasdienybę ir pasijusti geriau.

R. Tarasevičius treniruojasi tris keturis kartus per savaitę ir ruošiasi artėjančioms varžyboms. Tiesa, pernai triatlono varžybų sezoną pašnekovui teko praleisti, nes jos vis kirtosi su muzikine veikla. Tačiau šiais metais jis pasiryžęs vėl prisiminti varžybų jaudulį. „Sportas man padeda emociškai pailsėti ir išvalyti galvą nuo susikaupusių minčių – kaip ir muzika. Paskendus rutinoje, tiek grojimas saksofonu, tiek treniravimasis padeda paįvairinti kasdienybę ir pasijusti geriau. Pastaruoju metu man ypač patinka plaukimas, jis atpalaiduoja ir suteikia naujų jėgų. Be to, vandenyje rečiau galima patirti traumą“, – pastebi jis.

Pasak pašnekovo, treniruotės jam padeda ne tik pasiruošti varžyboms, bet ir išlaikyti raumenų tvirtumą, kuris praverčia grojant saksofonu. „Mano instrumentas sveria beveik 4 kg, o grojant jį tenka laikyti viena ranka. Tad, be pertraukos pagrojus porą valandų, ima skaudėti nugarą tarp menčių. Tačiau, kadangi reguliariai sportuoju, po muzikinių pasirodymų dideli skausmai neužklumpa. Norėdamas pailsėti, namuose tiesiog ramiai pažiūriu filmą, paguliu. Manau, kad mažiau sportuojant skausmas būtų intensyvesnis, po pasirodymų prireiktų daugiau poilsio“, – įsitikinęs pašnekovas.

Judesys: be muzikos, Regimantas jaučia didelę aistrą sportui. Šiuo metu jis tris keturis kartus per savaitę skiria triatlonui. R. Tarasevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Hobis tapo darbu

R. Tarasevičius save išbandė įvairiose veiklose. Kurį laiką pagrindinis saksofonininko darbas buvo Kauno maratono organizavimas. Jis taip pat fotografuoja renginius, anksčiau užsiėmė svetainių kūrimu ir programavimu. Vis dėlto dabar visiškai pasinėręs į muziką.

„Mano hobiai vis tampa darbu, – šypsosi jis. – Pomėgis sportuoti išaugo į darbą organizuojant Kauno maratoną. Dabar pagrindinė mano veikla yra nuo vaikystės mylėta muzika. Džiaugiuosi, kad mėgstamas pomėgis teikia pajamų ir nereikia dirbti monotoniško darbo biure. Niekada nesu dirbęs tradicinio darbo nuo aštuonių iki penkių, turbūt ir negalėčiau to daryti. Man patinka iššūkiai, norisi kiekvieną dieną išmokti ką nors naujo, todėl muzikinė veikla labai patinka. Kiekviena mano darbo diena skirtinga, vis susipažįstu su naujais žmonėmis.“

R. Tarasevičiaus muzikinė veikla reikalauja daug bendravimo ir tai pašnekovui labai patinka. Vis dėlto saksofonininkas pripažįsta iš tikrųjų esantis intravertas.

„Esu gana uždaras, tiesiog darbas išmokė atvirumo, gebėjimo susikalbėti su įvairiais žmonėmis. Tačiau, pasibaigus renginiui, man reikia pabūti vienam su savo mintimis, įsikrauti energijos. Tam puikiai padeda sportas, jis leidžia emociškai pailsėti. Bėgdamas, plaukdamas ar važiuodamas dviračiu atsipalaiduoju ir pasiruošiu naujai darbo dienai“, – atskleidžia jis.

Sportas man padeda emociškai pailsėti ir išvalyti galvą nuo susikaupusių minčių – kaip ir muzika.

Didžiausias džiaugsmas – dukra

Pašnekovo žmona Ingrida – taip pat sportiška. Studijų laikais pora kartu priklausė KTU lengvosios atletikos rinktinei, drauge dalyvaudavo varžybose. Po universiteto Ingrida baigė bazinius karinius mokymus ir pasiliko dirbti kariuomenėje. Dėl traumų ji varžybose dabar nedalyvauja, bet visa širdimi palaiko vyrą.

Su žmona R. Tarasevičius augina ketverių dukrytę Elzę. Dukra muzikali, turi klausą, mėgsta dainuoti.

„Jei ateityje Elzė norės savo gyvenimą sieti su muzika, jokių problemų dėl to tikrai nekils. Ko dukra norės, parodys tik ateitis. Stengiuosi ją sudominti muzika, tačiau tikrai neketinu prievarta versti muzikuoti. Manau, kad tėvai vaikams turėtų pasiūlyti įvairių veiklų, tačiau mažuosius dominančią sritį išsirinks jie patys, – įsitikinęs R. Tarasevičius. – Auginti mažą vaiką išties nuostabu, nes tėvystė leidžia visiškai kitaip pažvelgti į pasaulį. Mes, suaugę žmonės, dažnai slepiame savo tikruosius jausmus, visko iki galo neišsakome, o maži vaikai yra labai nuoširdūs ir atviri. Jie dar nemoka meluoti, tad dažniausiai sako tai, ką ir galvoja. Labai smagu, padedant dukrai, patirti tikrą, nesuvaidintą mažo žmogaus pasaulį.“

Lietuva žvalgybininko akimis

Tarpukariu tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo jokių diplomatinių santykių, tarp šalių tvyrojo įtampa. 1933 m. į Kauną Lenkijos valdžios pavedimu atvyko T. Katelbachas. Oficialiai jis čia dirbo žurnalistu, o neoficialiai buvo žvalgybininkas, stengęsis užmegzti ryšius su aukščiausiais Lietuvos pareigūnais ir siuntęs slaptus raportus į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją.

Neseniai išleistoje dviejų tomų knygoje sudėti T. Katelbacho įspūdžiai iš 1933–1937 m. Kauno, jo publicistika ir slaptieji raportai, kurie į lietuvių kalbą išversti pirmą kartą. Knyga simboliškai pristatyta Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje, kurioje ne kartą lankėsi ir pats T. Katelbachas.

Pristatyme dalyvavo knygos sudarytojai ir įžanginio straipsnio autoriai – Varšuvos universiteto prof. habil. dr. M. Jabłonowskis, Vilniaus universiteto prof. dr. Andrius Vaišnys, Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotoja mokslui ir strateginei plėtrai dr. Ingrida Veliutė ir knygos recenzentai – Varšuvos universiteto prof. habil. dr. Joanna Gierowska-Kałłaur, Kauno muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita. Leidinį išleido Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

Pasak renginį moderavusio dr. S. Jazavitos, leidinys ne veltui išleistas dviem tomais. Į pirmąją knygą pateko T. Katelbacho tekstai, kuriuos jis siųsdavo dienraščiui „Gazeta Polska“, siekdamas Lenkijos skaitytojams sudaryti vaizdą apie Lietuvą. Antrajame tome atsidūrė žvalgybininko slapti raportai, siųsti į Lenkijos valdžios institucijas.

Skaitant knygą, galima susidaryti vaizdą, kaip Lietuvą regėjo pats T. Katelbachas, kuris itin domėjosi mūsų šalies politika ir stengėsi ją perprasti, o kartais net pakreipti Lenkijai naudinga linkme. 1933–1937 m. laikotarpis, kuriuo žvalgybininkas gyveno Lietuvoje, buvo itin ryškus ir dinamiškas, tad išties įdomu į jį pažvelgti iš šalies. Dr. I. Veliutė pastebėjo, kad knygą itin smagu skaityti bus kauniečiams, kurie puikiai atpažins T. Katelbacho aprašomas vietas.

Šaltinis: dvitomis leidžia pažvelgti į tarpukario Kauno politinės, diplomatinės bendruomenės užkulisius. / E. Cickevičiaus nuotr.

Lenkijos patriotas

Anot prof. habil. dr. M. Jabłonowskio, 1897 m. gimęs T. Katelbachas priklausė kartai, kuri 1918 m. Lenkijai iškovojo nepriklausomybę. Jis buvo tikras savo šalies patriotas, kovojęs Lenkijos nepriklausomybės kovose, dalyvavęs Lvovo gynyboje.

„Jeigu T. Katelbachą reikėtų apibrėžti enciklopediškai, jis pirmiausia buvo žurnalistas, siekęs politinių tikslų. Turėjo gebėjimą rašyti, stiprų charakterį ir didelių ambicijų. Pasibaigus kovoms dėl nepriklausomybės, dirbo žurnalistu Lenkijoje ir Vokietijoje, – pasakojo profesorius. – Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje T. Katelbachas iš aukščiausių Lenkijos pareigūnų gavo pasiūlymą vykti į Kauną ir čia atlikti svarbią misiją – surasti savotišką kompromisą susitarimui tarp Lietuvos ir Lenkijos.“

Pasak knygos sudarytojo, formaliai Kaune T. Katelbachas dirbo žurnalistu, neoficialiai jis atliko diplomatinę misiją, siekdamas užmegzti ryšius ir derėtis su aukščiausiais Lietuvos pareigūnais. Beje, apie šią jo misiją Lietuvos pareigūnai puikiausiai žinojo.

„Į pirmąjį knygos tomą „Atvirai“ pateko T. Katelbacho straipsniai iš „Gazeta Polska“ dienraščio rinkinių. Į antrąjį tomą „Slaptai“ sudėjome slaptuosius raportus ir dokumentus, žvalgybininko siųstus iš Kauno į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją. Šie raportai yra surinkti iš kelių fondų, saugomų Varšuvos naujųjų laikų archyve, – atskleidė prof. habil. dr. M. Jabłonowskis. – T. Katelbachas ketverius metus Kaune vykdė diplomatinę veiklą, susitikdamas su Lietuvos elito atstovais – politikais, diplomatais, kultūros veikėjais, taip pat ir svarbiais asmenimis, kurie tuo metu rezidavo Kaune. Tad knyga puikiai atspindi Lietuvoje ketvirtajame dešimtmetyje virusį politinį gyvenimą.“

Galima rasti politinį Lietuvos paveikslą, kuriame mums puikiai pažįstami herojai nebūtinai vaizduojami patraukliai. Tačiau būtent dėl to šią knygą skaityti ir yra įdomu.

Profesoriaus teigimu, T. Katelbacho tikslas buvo labai aiškus – atrasti formulę, kuri padėtų užmegzti dvišalius ryšius tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tuo metu tarp abiejų valstybių nebuvo jokių diplomatinių santykių, įtampą kėlė Lenkijos užimto Vilniaus krašto klausimas. Tad knyga atskleidžia ne tik to meto Lietuvos politinį gyvenimą, bet ir padeda geriau pažinti abiejų šalių poziciją, suprasti jų interesus ir procesus, prasidėjusius anuomet ir trunkančius iki šių dienų.

Virė politinės intrigos

Prof. dr. A. Vaišnys pastebėjo, kad nemažai Lietuvos istorikų kritiškai vertina T. Katelbacho raportus. Juk jis buvo tikras Lenkijos patriotas ir Lietuvą juose vaizdavo iš savo požiūrio kampo. Vis dėlto, pasak profesoriaus, žvalgybininko raportuose aprašomi dalykai yra patvirtinti ir kitų, nesusijusių šaltinių. Tad, nors T. Katelbachas dirbo Lenkijai, abejoti jo raportais nėra pagrindo.

Prof. dr. A. Vaišnio teigimu, T. Katelbacho tekstuose galima rasti labai atvirą politinį Lietuvos paveikslą, kuriame mums puikiai pažįstami herojai nebūtinai vaizduojami patraukliai. Tačiau būtent dėl to šią knygą skaityti ir yra įdomu, nes galima į žinomas istorines asmenybes pažvelgti kitu rakursu.

Žinoma, knygoje daug dėmesio skiriama galimam Lietuvos ir Lenkijos ryšių užmezgimui ir susitarimui. Diplomatinių santykių su Lenkija labai siekė signataras Jurgis Šaulys ir užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis, kuris vėliau dėl tokių savo veiksmų sulaukė nemažai kritikos. Bet kokią susitarimo galimybę stabdė Vilniaus klausimas. Buvo keliami pasiūlymai, kad Lenkija galbūt galėtų parodyti geranorišką gestą ir atiduoti Lietuvai keletą kvadratinių kilometrų Vilniaus krašto. Tačiau Lenkija atmetė šiuos pasiūlymus.

Pasak prof. dr. A. Vaišnio, T. Katelbacho raportai taip pat atspindi labai įdomias slaptas istorines linijas, vertas detektyvinio filmo.

„Šiandien yra žinoma, kad vienas iš Lenkijos užsienio reikalų ministerijos departamentų direktorių – Tadeuszas Kobylanskis, kuriam į rankas patekdavo ir T. Katelbacho raportai, buvo sovietų agentas. Tai paaiškintų jo rekomendaciją Vilniaus vaivadai L. Bocianskiui atlikti kratas lietuvių butuose Vilniuje. Žinoma, į kratas Kauno politikai sureagavo labai neigiamai, o ir pats T. Katelbachas kitą dieną parašė raportą Lenkijos užsienio reikalų ministerijai, kuriame teigė nesupratęs tokio sprendimo. Dėl atliktų kratų tarp Lenkijos ir Lietuvos politikų dar labiau padidėjo įtampa, o tokio sprendimo priežastis galima suprasti tik sužinojus apie slaptą sovietų agento T. Kobylanskio veiklą“, – atskleidė jis.

Anot profesoriaus, su sovietų agento T. Kobylanskio veikla susijusi ir kita, tragiška, istorija. Nors T. Katelbachas tikėjo, kad jo raportus Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje skaito tik patikimi asmenys, taip nebuvo.

„Vienoje Kauno kavinėje T. Katelbachas susitiko neoficialaus pokalbio su sovietų pasiuntiniu Kaune Michailu Karskiu. Šis kalbėjo labai atvirai ir kritiškai atsiliepė apie Kremliaus poziciją. Žinoma, viso jų pokalbio detales žvalgybininkas sudėjo į raportą ir nusiuntė į Varšuvą. Raportą, be abejonės, skaitė ir T. Kobylanskis. Po pusmečio M. Karskis buvo atšauktas iš Kauno, dar po pusmečio suimtas ir vėliau sušaudytas, apkaltinus jį buvus Lenkijos agentu. Išties įdomu stebėti tokias istorinių įvykių grandines, parodančias, kad T. Katelbachas dalyvaudavo politinėse intrigose kartais pats to nė nežinodamas“, – pastebi knygos sudarytojas.

Svetur: didesnę aktyvaus gyvenimo dalį užsienyje praleidęs T. Katelbachas į gimtinę nebegrįžo net ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. / Nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

Įdomios detalės

Prof. dr. A. Vaišnio teigimu, T. Katelbachas neabejotinai daug rašė ir apie Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną. Žvalgybininkas neslėpė savo asmeninio kritiško požiūrio į jo autoritarinį valdymą, cenzūrą, kritikavo prezidento delsimą laiku priimti sprendimus.

T. Katelbachas taip pat pastebėjo, koks įtakingas ir reikšmingas buvo Sofijos Smetonienės vaidmuo. Jo siųstuose raportuose galima rasti pasakojimą, kaip, S. Smetonienei susirgus, visas ministrų kabinetas ir užsienio diplomatai laukė, kol ji pasveiks, kad būtų galima priimti tam tikrą sprendimą.

„Skaitant knygą taip pat labai įdomu suvokti, kokioms užsienio šalims Lietuva tuo metu buvo įdomi, kokių interesų jos čia turėjo. Visa tai atsiskleidžia skaitant T. Katelbacho pokalbius ir aptariamus klausimus su Vokietijos, Prancūzijos ar kitų šalių pasiuntinybių pareigūnais. Žvelgdami į raportus apie anuometį Lietuvos politinį gyvenimą, galime geriau suprasti, kodėl per pastaruosius 30 metų Lietuvos politikoje buvo priimta vienokių ar kitokių sprendimų, kodėl jie turėjo vienokių ar kitokių padarinių“, – pastebi profesorius.

Pasak jo, knygoje galima rasti ir šypseną keliančių detalių. Profesoriaus manymu, britų nepaprastasis įgaliotasis pasiuntinys Thomas Hildebrandas Prestonas Kaune puoselėjo labai jau paviršutiniškus interesus.

T. H. Prestonas Kaune turėjo patogią poziciją, bendraudavo su Kauno politikais ir diplomatais, siųsdavo raportus britų valdžiai. Tačiau, būdamas kompozitorius, jis daugiausia rašė muzikinius kūrinius. Kauno valstybės teatras netgi anuomet pastatė du jo sukurtus baletus. Tad T. H. Prestonas čia labai smagiai leido laiką. Kaip pastebėjo T. Katelbachas, matyt, patiems britams jo kūriniai nebuvo tokie įdomūs kaip Kauno publikai.

Užkulisiniai žaidimai

Knygos recenzentas dr. S. Jazavita pastebi, kad T. Katelbachas stengėsi kiek galima geriau pažinti Lietuvą. Nors kartais mūsų šalį jis aprašydavo gana subjektyviai, knyga yra gana gili ir pateikia išties įdomų mums gerai žinomų istorinių asmenybių portretą, kurį nušviečia kiek kitokiomis spalvomis.

„Nors žinome, kad signataras J. Šaulys buvo palankus Lenkijai, knygoje atsiskleidžia dar stipresnis jo siekis užmegzti diplomatinius ryšius su lenkais. Jis buvo labai atsidavęs šiai idėjai ir nebijodavo su T. Katelbachu – atstovu šalies, su kuria Lietuva turėjo įtemptus santykius, pasidalyti pikantiškomis politinėmis detalėmis, – pasakojo jis. – Įdomu tai, kad T. Katelbachas savo tekstuose daug svarbos suteikia kai kurioms istorinėms asmenybėms, kurios mums šiandien neatrodo labai svarbios. Pvz., kaip žmogų, turintį didelę įtaką Lietuvoje, jis įvardija Klaipėdos krašto gubernatorių Joną Navaką. Šiandien žinome, kad jo politinė žvaigždė greitai nusileido, tačiau tuo metu T. Katelbachui jis atrodė turintis itin didelę įtaką. Žvalgybininkas daug mini ir Antaną Merkį, kurio įtaka tarpukario Lietuvoje išties vis augo. Tad su juo megzdamas santykius T. Katelbachas neapsiriko.“

Pasak dr. S. Jazavitos, be galo įdomu skaityti slaptus T. Katelbacho raportus, kuriuose atsiskleidžia užkulisinės politikos žavesys. Raportuose netgi svarstoma, kuriuos Lietuvos politikos veikėjus galima paveikti pinigais, o kurie yra nesukalbami idealistai. Minimos įdomios detalės, pavyzdžiui, rašoma apie asmeninį J. Pilsudskio laišką S. Smetonienės broliui Panevėžio burmistrui Tadui Chodakauskui, siekiant jį paveikti.

„Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo labai įtempti, o T. Katelbachas buvo vienas iš tų žmonių, kurie ieškojo galimybės susikalbėti. Žinoma, nereikėtų pamiršti, kad jis, visų pirma, buvo Lenkijos patriotas, dirbęs Lenkijos valdžios jam pavestą darbą. Nors šį darbą jis atliko gerai, kartais ir klysdavo, neįvertindamas tikrosios Lietuvos politikų pozicijos ir suklaidindamas pats save ir Lenkijos valdžią. Bėgant metams, keitėsi ir paties T. Katelbacho požiūris. Veiklos pradžioje jis buvo pozityvus, o vėliau nevengė lietuviams išsakyti ir kartesnių pastabų, jautėsi nusivylęs. Kad ir kaip būtų, T. Katelbachas tikrai gerai pažinojo Lietuvą, tad jo straipsnių ir raportų knyga mums gali pateikti naudingų įžvalgų iš šono. Jau vien dėl to įdomu ją skaityti“, – neabejojo istorikas.

Nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

Kilo nepasitenkinimas

Prof. habil. dr. M. Jabłonowskis atskleidė, kad iš pradžių Lenkijoje labai pasitikėta T. Katelbacho veikla, nes jam pasitikėjimą išreiškė pats J. Pilsudskis. Tačiau vėliau kilo vis daugiau abejonių dėl žvalgybininko raportų aktualumo. Be to, mirė J. Pilsudskis, o po jo mirties visiškai pasikeitė Užsienio reikalų ministerijos sudėtis, buvo pertvarkytas ministerijos Rytų skyrius, kuriam dirbo T. Katelbachas. Aukščiausieji pareigūnai nusprendė, kad T. Katelbacho raportai neatitinka tikrovės, todėl jo misija buvo nutraukta.

Nepasitenkinimas T. Katelbachu kilo ir Lietuvoje. 1938 m. priimant Lenkijos ultimatumą, buvo iškelta sąlyga neskirti T. Katelbacho Lenkijos pasiuntiniu Kaune. Todėl pirmuoju Lenkijos pasiuntiniu Lietuvoje buvo paskirtas Franciszekas Charwatas, nors šios pareigybės tikėjosi T. Katelbachas.

Palikęs Lietuvą, buvęs žvalgybininkas 1938 m. tapo Lenkijos Respublikos Senato nariu. Per Antrąjį pasaulinį karą T. Katelbachas dirbo Lenkijos vyriausybės emigracijoje Informacijos ir dokumentacijos ministerijoje, aktyviai siekė suvienyti užsienyje gyvenančius lenkus. 1945–1950 m. jis vadovavo Pagalbos Lenkijos gyventojams Vokietijoje visuomeniniam komitetui, 1956–1965 m. gyveno Miunchene, dirbo Laisvosios Europos radijuje. 1966 m. išvyko į JAV, toliau aktyviai dalyvavo išeivijos veikloje, tęsė publicistinį darbą. Mirė Niujorke 1977 m., palaidotas Varšuvoje.

Prof. dr. A. Vaišnys atkreipė dėmesį, kad šių metų balandį bus minimas Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 30-metis. Nors, rengiant sutartį, Lietuva iš pradžių pageidavo, kad Lenkija joje pasmerktų Vilniaus okupaciją, vėliau sutarta, kad nė viena valstybė sutarties preambulėje nesiims vertinti istorinių procesų.

Ištraukos iš knygos

Sovietų ir Lietuvos santykiai

Po pastebimo Lietuvos ir Sovietų santykių atšalimo (ypač liepos-rugpjūčio mėnesiais) nutiko dalykų, kurie liudytų apie tendenciją užtušuoti itin stiprų antikomunistinį kursą. Rugsėjo viduryje man buvo pranešta, kad atlikta netikėta revizija pas polpriedo Karskio vairuotoją, Lietuvos pilietį, radus kompromituojančios medžiagos. Vis dėlto rugsėjo 22 dieną Lietuvos spauda gavo slaptą aplinkraštį, draudžiantį jai bet kokius straipsnius prieš Sovietus ir Sovietų valdančiuosius asmenis. Aplinkraštyje pridurta, kad leidžiama tik diskusija ideologijos klausimais. Po keleto dienų spauda gavo naują aplinkraštį, kuriame buvo nurodyta nevartoti šių terminų: "bolševizmas", "komunizmas" ir pakeisti juos žodžiais "marksizmas" ir pan. Visa tai vyko prieš 10-ąsias Lietuvos-Sovietų nepuolimo sutarties metines. Remiantis mano gauta slapta informacija, abu aplinkraščiai nulemti Karskio spaudimo poniai Tūbelienei. Mano informatorius teigia, kad per pastarąsias savo keliones ponia Tūbelienė sutvarkė kažkokią finansinę transakciją, papildžiusią jos asmeninę kišenę. Apie šią transakciją, žinoma, buvo informuotas Karskis, kuris, esą, savo rankose turi kompromituojančių įrodymų. Dėl šių įrodymų jis galėjęs turėti įtakos minėtų aplinkraščių išleidimui, pasinaudodamas Lozoraičio nebuvimu Kaune. Vokiečiai, klausiami apie šių aplinkraščių išleidimą, kalbėjo gana niekinamai, teigdami, kad tai įprastas lietuvių taktikos manevras.

1936, Iš T. Katelbacho raporto, atsiųsto į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos Rytų skyrių Varšuvoje, vidaus padėties Lietuvoje ir pokalbių, vykusių Kaune nuo rugsėjo 22 dienos iki spalio 7 dienos, tema.

Vidaus padėtis vokiečių vertinimu

Sausio 6 dieną kalbėjausi su vokiečių žurnalistu Hilderbrandtu. (...) Sujudimo nuotaikos visioje šalyje tęsiasi toliau. Sujudimo ir nepasitenkinimo centras pirmiausiai yra Suvalkija. Tai teritorija, kurioje yra daugiausiai mažažemių bedarbių gyventojų. Pagal Suvalkijoje gyvuojančius papročius ūkis paliekamas vyriausiam sūnui. Tad likusieji turi ieškotis darbo, tik jo neranda. Kol emigracija į Latvijos žemės ūkį apsimokėjo, bedarbiai išvažiuodavo ten dirbti žemės ūkio darbų. Dabar paaiškėjo, kad šis uždarbių šaltinis nuvylė, todėl stiprėja komunistinės ir anarchistinės tendencijos. Ne geriau reikalai atrodo ir kitose šalies dalyse. Tam tikru momentu Hilderbrandtas pasakė: "Jeigu Eurpos Rytuose būtų kam nors reikalinga antroji Ispanija, tai nenuginčijamai labiausiai ja tiktų būti dabartinė Lietuva".

1937, Iš T. Katelbacho raporto, atsiųsto į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos Rytų skyrių Varšuvoje, apie pokalbius Kaune nuo sausio 6 iki 20 dienos.

Šaltinis: knyga "Tadeusz Katelbach: atvirai ir slaptai apie Lietuvos politiką"

Intensyvi kelionė

Salono „Jaukūs namai“ vadovė A. Kavaliauskaitė neretai vadinama Japonijos ambasadore Lietuvoje, nes savo veikla tiesia tiltus tarp šių dviejų šalių. Pašnekovė mylima ir Japonijoje, kur turi daug draugų.

Kovą kaunietė išsiruošė jų aplankyti, o kartu buvo pakviesta dalyvauti Kobės mieste vykusiame seminare. Jame ji japonams papasakojo apie Lietuvą ir karo metais Kaune gyvybės vizas žydams suteikusį Chiune’ę  Sugiharą.

Vienas iš A. Kavaliauskaitės kelionės tikslų buvo aplankyti vietinius arbatos ūkius ir užmegzti su jų savininkais ryšius. Japoniškos arbatos naudingosiomis savybėmis besidominti kaunietė norėjo išvysti jos augimvietes ir susipažinti su ūkininkais.

Dvylika dienų po Japoniją keliavusi A. Kavaliauskaitė pasakoja, kad kelionė buvo išties intensyvi. Kaunietė susitiko beveik su 100 žmonių, aplankė ne vieną Japonijos miestą. Po salą ji keliavo greitaisiais traukiniais, kurie labai patogūs, nors ir brangūs.

„Skrydžiai Japonijoje gana pigūs, tad iš Osakos į Tokiją mielai būčiau skridusi. Vis dėlto kelionės lėktuvu nepasiteisina, jei reikia išlipti tarpinėse stotelėse, todėl keliavau traukiniu. Labai džiaugiuosi, kad man daug padėjo pažįstami japonai, nes vienam užsieniečiui Japonijoje keliauti didelį atstumą būtų sunki užduotis. Reikėtų išmanyti nemažai niuansų. Jau vien apie Tokijo metro sistemos sudėtingumą seniai sklinda legendos. Tad džiugu, kad mane lydėjo bičiuliai, išmanantys šias subtilybes“, – šypsosi ji.

Šventė: Šidzuokos prefektūroje įsikūrusiame ūkyje Asta apsilankė Kovo 11-ąją. Tądien savininko žmona Kazuei šventė gimtadienį, tad buvo paminėtos dvi progos. / A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausia vertybė – privatumas

Savo kelionę Japonijoje A. Kavaliauskaitė pradėjo nuo Osakos, kur ją savo namuose priėmė sena bičiulė Norico Ichimura. Pasak pašnekovės, japonai – labai šilti, nuoširdūs ir ištikimi žmonės. Nors jie gana uždari, nori bendrauti. Ypač noriai japonai bendrauja su užsieniečiais, kadangi gyvendami saloje jaučiasi kiek atsiskyrę nuo likusio pasaulio. Svarbu, kad jie be galo vertina savo privatumą, todėl būti pakviestam pas vietinį į namus yra didelė garbė.

„Japonai namus ir privatumą suvokia kitaip nei mes. Su draugais, giminaičiais ar kolegomis jie dažniausiai susitinka kavinėse ar kitose viešosiose įstaigose, parkuose. Į namus dažniausiai nieko neįsileidžia, nes tai asmeninė erdvė. Visuomenėje japonai paklūsta griežtoms taisyklėms, o namuose jau gali būti tokie, kokie nori. Todėl čia pašaliniai nepageidaujami“, – atskleidžia A. Kavaliauskaitė.

Pirmą kartą sulaukusi japonės bičiulės pakvietimo apsistoti jos namuose, pašnekovė nežinojo, kaip elgtis. Ji netgi klausė patarimo kitų su japonais bendraujančių lietuvių. Jie atsakė, kad būti pakviestam pas japoną į svečius yra didžiulė garbė, todėl būtinai reikia pasinaudoti šia proga.

„Kadangi japonai į namus pašalinių žmonių nekviečia, peržengęs jų namų slenkstį visam gyvenimui tampi šeimos nariu, turinčiu tokias pačias privilegijas ir atsakomybes. Bičiulė man prasitarė, kad iki šiol jos namuosee, be gyventojų, lankėsi tik du žmonės, iš kurių viena esu aš“, – pasakoja Asta.

Besitęsianti draugystė

Tokijuje A. Kavaliauskaitė buvo pakviesta apsistoti buvusio Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje Shiro Yamasaki ir jo žmonos Yuko namuose. S. Yamasaki atliekant diplomatines pareigas mūsų šalyje, A. Kavaliauskaitė su pora užmezgė šiltus ryšius, drauge su Y. Yamasaki vykdė bendrus projektus. Lietuvių kalbos besimokanti, kanklėmis grojanti Yuko iki šiol šiltai prisimena Lietuvą ir čia sutiktus žmones.

„Smagu, kad Lietuvoje užmegzta draugystė nenutrūko ir turėjau garbės apsistoti buvusio Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje S. Yamasaki namuose. Japonai – labai nuoširdūs ir ištikimi žmonės, tad buvau sutikta išties svetingai, – šypsosi pašnekovė. – Viešnagės Tokijuje metu su Japonijos ir Lietuvos draugystės asociacijos nariu Hisayuki Sakamizu aplankiau Lietuvos ambasadą Japonijoje, kur dalyvavau vakarienėje su kitais asociacijos nariais. Buvo išties įdomių susitikimų. Susipažinau su Tosh Togo, kuris yra admirolo Heihachiro Togo, 1905 m. laimėjusio Japonijos ir Rusijos karą, proanūkis. Šio karo baigtis buvo svarbi ir Lietuvai, nes, susilpnėjus Rusijos imperijai, vėliau atsirado galimybė paskelbti nepriklausomybę.“

A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos ambasadorė

A. Kavaliauskaitė apsilankė ir Kobėje, kur vykusiame seminare japonams papasakojo apie Kauną ir karo metais čia gyvybės vizas išdavusį Ch. Sugiharą. Gavę vizas, 6 tūkst. žydų pabėgėlių atvyko būtent į Kobę. A. Kavaliauskaitė juokiasi, kad visos kelionės metu jautėsi tarsi tikra Lietuvos ambasadorė, nes, kad ir kur nuvyktų, kalba visada pasisukdavo apie mūsų šalį.

„Kobė yra tarptautinis uostas, buvęs atviras jau tada, kai Japonija dar buvo visiškai uždara likusiam pasauliui. XIX a. antroje pusėje šaliai atsivėrus tarptautinei prekybai, Kobė kartu su Nagasakiu ir Jokohama tapo vienu svarbiausių uostų. Šis miestas man labai patinka, nes savo fachverkine architektūra kiek primena Palangą“, – šypsosi A. Kavaliauskaitė.

Pašnekovė pasakoja, kad Antrojo pasaulinio karo metais iš Sh. Sugiharos vizas gavę žydai į Japoniją išvyko per Sibirą. Vladivostoke jie sėdo į laivą, žiemą perplaukė labai audringą Japonijos jūrą ir pasiekė Curugos uostą, o tada traukiniu atvyko į Kobę. Čia jų jau laukė anksčiau įsikūrusios dvi žydų bendruomenės, kurios per bolševikų revoliuciją buvo išvytos iš Rusijos.

„Sulaukusios atvykusių naujokų, žydų bendruomenės labai juos globojo. Pagalbą teikė ir vietos japonai, kurių palikuonys iki šiol puoselėja šią istorinę atmintį. Būtent jie surengė seminarą, kuriame turėjau garbės dalyvauti ir papasakoti apie Kauno vaidmenį šioje istorijoje. Japonams buvo labai įdomu daugiau išgirsti apie Lietuvą“, – įspūdžiais dalijasi kaunietė.

Japoniškos arbatos subtilybės

Viešėdama Japonijoje A. Kavaliauskaitė aplankė du arbatos ūkius Kioto ir Šidzuokos prefektūrose. Susipažinusi su vietos ūkininkais, jų auginamų daug naudingų savybių turinčių arbatų kaunietė verslininkė pasiūlys ir Lietuvos auditorijai.

Visuomenėje japonai paklūsta griežtoms taisyklėms, o namuose jau gali būti tokie, kokie nori. Todėl čia pašaliniai nepageidaujami.

Pasak pašnekovės, vietos ūkininkai į arbatos ūkius sunkiai įsileidžia pašalinius, ypač prieš derlių, kuris nuimamas balandžio–gegužės mėnesiais. Kadangi arbata auginama švarioje dirvoje, nenaudojant pesticidų, baiminamasi, kad prašalaitis arbatos krūmų nežkrėstų ligomis. Todėl, lankydamasi ūkiuose, lietuvė buvo perspėta nieko neliesti. Pirmiausia pašnekovė aplankė arbatos ūkį Kioto prefektūroje, Udžio miesto apylinkėse. Šiam šeimai priklausančiam ir karta iš kartos paveldimam ūkiui – jau 150 metų, o jį įkūrė dabartinės savininkės proseneliai.

„Kiekvienas ūkis turi savo paslapčių ir tradicijų. Pavyzdžiui, Kioto prefektūroje aplankytas ūkis pasižymi išskirtinio skonio ulongo arbata. Ūkio savininkai pasakojo, kad šiai arbatai ypatingo skonio suteikia būtent tai, kad ji organiška. Kadangi nenaudojama pesticidų, ant arbatos krūmelių vis nutupia įvairių vabzdžių, kurie daro įtaką arbatos poskoniui, – atskleidžia pašnekovė. – Ūkyje praleidau visą dieną, apžiūrėjau laukus, paragavau keturių skirtingų rūšių mačių. Arbata Japonijoje auginama labai nuošaliose vietose, kurias supa kalnai ir čiurlenantys upeliai. Tad buvo labai smagu pabėgti iš miesto šurmulio ir atsipalaiduoti.“

Antrasis ūkis, kurį aplankė A. Kavaliauskaitė, įsikūręs Šidzuokos prefektūroje, Hamamatsu miesto apylinkėse. Šis 500 m aukštyje plytintis ūkis priklauso jaunai šeimai, su kuria pašnekovė susipažino per pažįstamus. Jame iki šiol nebuvo lankęsis nė vienas turistas. A. Kavaliauskaitė pasakoja ūkyje apsilankiusi lietuviams svarbią dieną – Kovo 11-ąją. Tądien ūkio savininko žmona Kazuei Atsumi šventė savo gimtadienį. Tad, susėdus prie vaišių stalo, buvo paminėtos net dvi progos – ūkio bendraturtės ir Lietuvos gimtadieniai.

Pasak A. Kavaliauskaitės, ūkio savininkas Ryota Atsumi visai neplanavo užsiimti arbatos auginimu, nors ūkis priklausė jo tėvams. Vis dėlto, baigęs mokslus Tokijuje ir kurį laiką padirbėjęs didelėje įmonėje (tai Japonijoje laikoma didžiuliu prestižu), vyras prieš ketverius metus sugrįžo į gimtinę ir perėmė ūkį. Kadangi aplinkiniai arbatos ūkininkai sensta ir neturi kam perduoti savo laukų, R. Atsumi nusprendė imtis svarbios misijos ir perėmė dalį senųjų ūkių. Savo arbatos laukuose jaunasis ūkininkas nenaudoja jokių pesticidų ar herbicidų, tad arbata – išties organiška ir švelni, puikiai tinka lietuvio skoniui.

Laukai: Japonijoje A. Kavaliauskaitė aplankė vietinius arbatos ūkius, į kuriuos turistai retai įleidžiami. / A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Vienuolių išmintis

Pasak A. Kavaliauskaitės, arbata pagal japonų mentalitetą yra kone dievų gėrimas. Į Japoniją iš Kinijos kartu su budizmu arbata atkeliavo dar VII a. ir iš pradžių buvo auginama tuometėje sostinėje Kiote aplink šventyklas.

„Anuomet arbatžoles tiesiai nuo krūmelių skabydavo ir kramtydavo dvasininkai. Jie pastebėjo, kad arbata padeda susikaupti meditacijai, išlikti budriam, bet nebūti dirgliam. Vėliau arbatos auginimo geografija išsiplėtė – šiuo gėrimu ėmė mėgautis ir plačioji visuomenė. Šiandien didžiausia arbatų augintoja Japonijoje yra Šidzuokos prefektūra, kurioje derlingos dirvos“, – atskleidžia ji.

Pašnekovės teigimu, tamsiai žalia, cigariukų formos japoniška arbata skiriasi nuo rusvos kiniškos, nes kinai arbatžoles kepina. Japonai arbatą išlaiko gyvą, todėl joje gausu naudingų medžiagų. Dėl šios priežasties japonišką arbatą geriausia suvartoti per metus, kol joje esančios veikliosios medžiagos aktyviausios.

„Arbatos krūmus japonai dažnai netgi uždengia nuo saulės, kad arbatoje išliktų daug aminorūgšties L-teanino. Tai priešinga medžiaga kofeinui, ji teigiamai veikia centrinę nervų sistemą, gerina miegą, apsaugo nuo Parkinsono ligos. Kadangi arbata turi ir šiek tiek kofeino, susijungę šie du faktoriai tonizuoja, bet ne iškart, o tolygiai per visą dieną. Žalioji japoniška arbata gali padėti numesti svorio, nes mažina alkio jausmą, skrandžio sulčių išsiskyrimą, reguliuoja blogąjį cholesterolį ir cukraus kiekį kraujyje. Be to, šioje arbatoje net 30 proc. veikliųjų medžiagų sudaro polifenoliai, turintys antioksidacinių ir saugančių nuo uždegimų savybių, – vardija A. Kavaliauskaitė. – Žinoma, arbata tikrai nėra magiškas, visas ligas gydantis vaistas. Tačiau tyrimai rodo, kad Japonijos prefektūrose, kuriose auginama arbatžolių, – net keturis kartus mažiau vėžio atvejų. Tad būtų protinga pasisemti išminties iš japonų, gerti žaliąją arbatą ir aprūpinti savo organizmą naudingomis medžiagomis, apsaugančiomis nuo įvairių ligų.“

A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Arbata padėjo nepervargti

Pašnekovė pasakoja, kad Japonijoje žalioji arbata – populiariausias gėrimas. Nors kava taip pat paklausi, japonai jos namie neverda, o eina išgerti į kavinę. Vietiniams atrodo, kad, norint išsivirti kavos, būtina turėti kavos aparatą, kurio dauguma neturi. Iš anksto sumaltos kavos, kokia populiari Lietuvoje, Japonijoje niekas negeria.

Vasarą japonai mėgsta arbatžoles užpilti šaltu vandeniu ir pasigaminti arbatos gėrimo. Šį įprotį iš jų perėmė ir A. Kavaliauskaitė. Pasak pašnekovės, kadangi japoniška arbata yra šviežia, ją galima užpilti šaltu vandeniu net ir iš čiaupo, jei jis geros kokybės. Tada arbatą reikėtų palikti arbatinuke per naktį arba bent porai valandų.

„Ryte turėsite nuostabaus, gaivinančio gėrimo. Jo spalva bus tokia kaip įprastos arbatos, bet šiame gėrime bus mažiau kofeino, kadangi jam išsiskirti reikalinga aukštesnė temperatūra. Gėrimas puikiai gaivins, leis išlikti budriam, bet nestimuliuos taip stipriai kaip kava, nekels kraujospūdžio, nedidins širdies susitraukimų dažnio, neišvarys skysčių iš organizmo“, – tikina ji.

A. Kavaliauskaitė džiaugiasi, kad ši kelionė į Japoniją buvo kur kas lengvesnė nei praėjusios. Ankstesniais kartais pašnekovė į šią šalį vyko rugsėjį, kai vyrauja karšti orai. Kadangi Japonijoje netrūksta drėgmės, karštis ten kitoks nei Lietuvoje – jį kur kas sunkiau ištverti, o drabužiai tiesiog limpa prie kūno. Šįkart A. Kavaliauskaitė Japoniją aplankė kovo mėnesį, tad orai buvo dar gana žiemiški. Vis dėlto šaltuką buvo lengviau ištverti nei karščius.

Pasak pašnekovės, nors kelionė buvo intensyvi ir vargino laiko skirtumas, viskas vyko gana sklandžiai, pavyko pailsėti ir netgi numigti lėktuve.

„Manau, kad man padėjo japoniška arbata, kurią nuolat gėriau viešėdama Japonijoje, – šypsosi ji. – Arbatoje esanti aminorūgštis L-teaninas mažina stresą ir nerimą, gerina miegą. Tad galbūt dėl to pavyko užmigti lėktuve – to anksčiau niekada nebūdavo. Tikiu, kad būtent arbata man leido nepervargti kelionės metu ir su nauja energija grįžti į kasdienybę Lietuvoje.“

Pokalbis su menininke – apie turistų mylimame Rovinyje praleistą paauglystę, pirmuosius kūrybinius impulsus, kelionę į Lietuvą ir čia surastą meilę.

– Esate kilusi iš Kroatijos, ilgus metus gyvenote Viduržemio jūros pakrantėje įsikūrusiame Rovinio mieste, vėliau studijavote Rijekos dailės akademijoje. Gal galite šiek tiek papasakoti apie savo gyvenimą gimtojoje saulėtoje Kroatijoje?

– Gimiau Puloje – didžiausiame Istrijos apskrities mieste, įsikūrusiame pietinėje Istrijos pusiasalio dalyje. Šis miestas geriausiai žinomas dėl Pulos arenos – puikiai išsilaikiusio romėnų laikų amfiteatro. Čia gyvenau vienuolika metų, o tada su šeima persikėlėme į Rovinį. Jis – kur kas mažesnis miestas, tačiau dėl nuostabaus grožio, Venecijos architektūros įkvėpto senamiesčio Rovinis yra viena populiariausių turistų lankomų vietų Kroatijoje. Jis žymus dėl unikalaus senamiesčio, gausaus akmeninių namų, vedančių iki pat jūros kranto, ir įspūdingos Šv. Eufemijos katedros.

Jūra, paplūdimiai, vietinis maistas, alyvuogių aliejus, vynas... Juntu nostalgiją vien pagalvojusi apie gyvenimą Rovinyje. Šis miestas yra išties gražus ir magiškas, tačiau būtent dėl to vasaromis jame gausu turistų – ne tiek, kiek populiariajame Dubrovnike, bet vis tiek daug. Tad dauguma vietinių, įskaitant ir mane, kol ten gyvenau, vasaromis dirba, kad galėtų išgyventi žiemą. Vaikystėje turistams pardavinėdavau rankų darbo atvirukus, o vėliau pradėjau siūlyti chna dažų tatuiruotes. Tuo metu jos buvo labai populiarios, tad turistams chna tatuiruotes siūlė daugybė vietinių. Šia veikla užsiėmiau nuo 15-os iki 28-erių. O tada nusprendžiau, kad Vilnius taps mano naujaisiais namais.

Eksperimentai: Bekki slapyvardžiu prisistatanti kūrėja mėgsta netikėtumą, tad eksperimentuoja pildama dažus ant paguldytos drobės. / R. Du­ran-Ši­lė­nas asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip ir kada supratote, kad norite būti menininke? Jūsų pasakojimas apie vaikystėje pieštus atvirukus ir chna tatuiruotes atskleidžia, kad visada buvote kūrybiška.

– Nemanau, kad buvo konkreti akimirka, kai nusprendžiau, jog noriu būti menininke. Sakyti, kad piešiau nuo mažens, būtų klišė, tačiau būtent taip ir buvo.

Mano visa giminė gausi menininkų, skaičiuojant nuo prosenelio Željko Hegedušic, kuris savo laiku buvo labai garsus tapytojas. Labiausiai jis buvo žinomas dėl abstrakčios tapybos, bet taip pat kūrė grafikos darbus, freskas ir taikomosios dailės kūrinius. Prosenelis mokėsi Paryžiuje, kur didelę įtaką jam padarė siurrealizmo judėjimas, tad į tuometę Kroatijos meno sceną jis įnešė naują požiūrį. Jis taip pat buvo Zagrebo meno akademijos profesorius, dalyvavo svarbių to meto menininkų grupių veikloje, organizavo parodas.

Prosenelis mirė 2004 m., sulaukęs 97-erių. Jo brolis Krsto buvo žinomas dėl naiviojo meno stiliaus piešinių. Į meną pasuko mano močiutė ir senelis, dėdės ir teta, tėvai ir broliai. Kai nuo mažų dienų esi apsuptas meno, natūralu, kad ir pats pasuki šiuo keliu.

Vasaromis mano tėvai piešdavo turistų portretus. Vaikystėje mes su broliais ir mama kiekvieną vakarą leisdavome Rovinio gatvėse. Būdavo nuobodu laukti, kol mama baigs darbą, tad su broliais pradėjome patys piešti atvirukus ir juos bandydavome parduoti turistams. Žiemą nusprendėme atvirukus nupiešti iš anksto ir jų pagaminome net tūkstantį, tad užteko visai vasarai. Tai buvo 1997-ieji – mūsų, kaip gatvės prekeivių, pirmasis sezonas. Man tuo metu buvo šešeri. Atsimenu, kad iš atvirukų verslo sugebėjome netgi susitaupyti pinigų pirmajam savo kompiuteriui.

Šiandien, žvelgdama į savo kūrinius, galiu pasakyti, kad tam tikra prasme jie yra tie patys atvirukai. Tik dabar didesni, labiau abstraktūs ir galbūt kiek įmantresni, bet idėja išliko ta pati.

Pažintis: savo vyrą lietuvį Darių menininkė sutiko pažinčių programėlėje, kuria pasinaudoti įkalbėjo kambario draugė. / R. Du­ran-Ši­lė­nas asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų konceptualūs, abstraktūs meno darbai labai spalvingi ir kupini laisvės. Kas jus įkvepia kurti? Kodėl pasirinkote būtent abstrakciją?

– Mano kūrybinis procesas visada prasideda nuo spalvų taškymo. Pasirenku atspalvį, sumaišau jį iki tobulumo, o tada dažus pradedu pilti ant drobės, ištemptos ant grindų. Visus vėlesnius sprendimus padiktuoja būtent šis pirmasis žingsnis.

Tokį metodą taikau sąmoningai, nes, kurdamas vis daugiau, nejučia pradedi vis labiau apskaičiuoti kiekvieną proceso žingsnį ir kūriniai tampa per daug nuspėjami. Tačiau tokiu būdu eksperimentuodama, galiu kiekvieną naują kūrinį pradėti spontaniškai ir netikėtai. Tada užplūsta įkvėpimas ir vizijos, pradedu matyti sklandančias formas ir spalvas, įsivaizduoju erdvę, kupiną grožio ir paprastumo.

Siekiu ryškių spalvų impulso, kuris apima ir priverčia stebėtis. Ne visi darbai yra tokie, kokius iš pradžių ketinau sukurti, bet tokiu būdu pavyksta nupiešti kūrinius, prie kurių norisi vis sugrįžti, o tai viską kompensuoja.

Abstrakcija man suteikia platformą eksperimentuoti, keistis, žaisti, būti savo pačios sukurtos tylios simfonijos dirigente.

Abstrakcijos begalybė mane visada įkvėpė ir tuo pačiu kėlė iššūkių. Abstrakcija man suteikia platformą eksperimentuoti, keistis, žaisti, būti savo pačios sukurtos tylios simfonijos dirigente. Daug įkvėpimo semiuosi iš mane supančio gyvenimo, stengiuosi mintyse kaupti užrašus apie aplink vykstančius dalykus. Nesvarbu, tai būtų muzika, maistas, mada, žmonės, filmai, prisiminimai, plytelių rinkimasis virtuvei – pradėjus tapyti, visa tai susijungia.

Sunku įvardyti, kas tiksliai įkvėpė vieną ar kitą paveikslo detalę. Pavyzdžiui, paskutinė mano paveikslų serija buvo įkvėpta idėjos pavaizduoti skirtingą dienos metą, kai šviečia saulė – rytą, vidurdienį, vakarą, akimirką, kai geri vyną, ir pan. Tad kiekvieno paveikslo spalvų paletė neša tam tikrą nuotaiką. Norėjau, kad kiekvienas paveikslas primintų drobėje įspaustą Kroatijos saulę, kad kiekvieną kartą, grįžus namo ir pasikabinus naująjį paveikslą ant sienos, turėtum atviruką iš Rovinio.

– Nemėgstate žiūrovams aiškinti savo kūrinių, suteikiate jiems tik užuominas. Kodėl jums svarbu, kad jūsų paveikslus žiūrovai interpretuotų savaip?

– Nėra taip, kad nemėgčiau aiškinti savo kūrinių. Tačiau stengiuosi to vengti, nes baiminuosi, kad, paaiškinus kūrinio reikšmę, jis nebeperžengs šio paaiškinimo ribų. Tokiu atveju, užuot susidaręs asmeninį kūrinio įspūdį, žiūrovas matys tik tai, ką aš jam pasakiau. Tada paveikslas taps tik tam tikra informacija, sakiniu, o ne vizualiu kūriniu.

Procesas: iš Kroatijos kilusi menininkė jau šešerius metus kuria savo studijoje Vilniuje. / R. Du­ran-Ši­lė­nas asmeninio archyvo nuotr.

– Nuo 2017 m. gyvenate Vilniuje, esate ištekėjusi už lietuvio. Kaip atsidūrėte Lietuvoje ir susipažinote su savo vyru? Galbūt jis taip pat menininkas?

– 2017 m. gegužę Rijekos taikomosios dailės akademijoje baigiau rašyti magistro darbą. Norėjau tęsti studijas ir studijuoti ką nors, kas būtų labiau susiję su multimedijomis. Jau turėjau patirties studijuojant užsienyje – Krokuvoje, tad apžvelgiau galimybes studijuoti kitose šalyse. Tuo metu tik Vilniaus dailės akademijoje vis dar vyko stojimai ir buvo galima užpildyti paraišką. Akademija turėjo puikią tarptautinę fotografijos ir medijų meno programą, kuri atitiko tai, ką aš norėjau studijuoti. Išsiunčiau paraišką ir po dviejų mėnesių sulaukiau laiško su patvirtinimu, kad esu priimta.

Sužinoję, kad esu kviečiama studijuoti Lietuvoje, aš ir mano šeima patyrėme šoką, nes apie šią šalį žinojau nedaug, o ir išvažiuoti tektų toli. Vis dėlto sprendimas išvykti buvo teisingas. Žinoma, iš pradžių buvo sunkoka prisitaikyti prie lietuviško gyvenimo būdo, tačiau galiausiai prie jo pripratau.

Mano vyras Darius taip pat yra menininkas, jis – filmų montažo režisierius. Prieš šešerius metus susipažinome „Tinderyje“ (šypsosi). Niekada iki tol nebuvau naudojusi šios pažinčių programėlės, bet lietuvė kambario draugė paskatino pabandyti. Parsisiunčiau programėlę, šiek tiek ją patyrinėjau, pamačiau savo vyrą, paslinkau į dešinę, o visa kita jau istorija.

R. Du­ran-Ši­lė­nas asmeninio archyvo nuotr.

– Ar Lietuva smarkiai kultūriškai skiriasi nuo Kroatijos? Kas mūsų šalyje jus labiausiai stebina? Ką reiškia būti menininku Kroatijoje ir Lietuvoje?

– Nepasakyčiau, kad Lietuva labai skiriasi nuo Kroatijos. Žinoma, yra tam tikrų skirtumų, bet, kalbant apskritai, šios dvi šalys turi panašumų, kurie palengvina prisitaikymo procesą. Turime net panašių žodžių, kas taip pat gelbsti. Pavyzdžiui, „kopūstas“ kroatiškai yra „kupus“, „česnakai“ – „češnjak“, o žodžiai „kada“ ir „ne“ sutampa. Visa tai padėjo mokantis lietuvių kalbos. Pastebėdavau, kad vokiečiams, prancūzams ar italams lietuvių kalbos pamokose būdavo sunkiau perprasti gramatiką, o aš matydavau tam tikrų panašumų su kroatų kalba, tad man būdavo kiek lengviau. Vis dėlto šios pagalbos neužteko norint kalbėti pilnais lietuviškais sakiniais (juokiasi).

Mūsų šalys panašios savo istorija ir tuo, kad yra ganėtinai mažos, turi palyginti nedaug gyventojų, tačiau vis tiek sugeba būti sėkmingos tam tikrose srityse. Kroatija, panašiai kaip ir Lietuva, savo nepriklausomybę paskelbė 1991-aisiais, o tada prasidėjo karas su Serbija. Lietuva buvo pirmoji valstybė, pripažinusi Kroatijos nepriklausomybę. Tiesa, kadangi jūsų šalis tuo metu taip pat buvo neseniai tapusi nepriklausoma ir iki galo nepripažinta, oficialios įtakos tai neturėjo, tačiau mums tai buvo svarbu.

Atvykus į Lietuvą, mane maloniai nustebino, kad beveik kiekviename bare galima užsisakyti ko nors užkąsti ir kad negalima rūkyti barų ir kavinių viduje. Kroatijoje įprastai barai neturi virtuvių, todėl, prieš eidamas į barą, visada aplankai artimiausią kepyklėlę ir suvalgai bureką – kroatišką čebureko versiją, ar picos gabalėlį. Atvykusi į Lietuvą, greitai įpratau vietoje bureko užsisakyti keptos duonos.

Žinoma, akivaizdžiu siurprizu tapo ir oras. Prireikė poros metų išbandant įvairius paltus ir sluoksniuojant drabužius, kol supratau, kad, norint nesušalti žiemą, prireiks storos pūkinės striukės. Niekada nesusimąsčiau, kad lietuviškos vasaros metu man prireiks lengvo švarkelio.

Manau, nepriklausomi menininkai visose šalyse patiria iššūkių. Kroatiją palikau iškart po studijų, tad gimtinėje neteko daug susidurti su meno projektų finansavimu, tačiau viskas vyksta taip pat, kaip Lietuvoje – užpildai paraišką ir tikiesi geriausio. Nežinau, ar Lietuvoje galėčiau tikėtis valstybės finansavimo, nes nesu šalies pilietė ar nuolatinė gyventoja. Tačiau man labai patiktų būti vietinių meno bendruomenių ar galerijų dalimi. Vilniuje turiu galimybių eksponuoti savo darbus, už tai esu labai dėkinga. Pavyzdžiui, turėjau solo parodas Menų spaustuvėje ir tarptautinėje meno mugėje „Art Compensa“. Be abejonės, norint tapti atpažįstamu menininku, reikia laiko. Tačiau, net esant kalbos barjerui, svarbiausia toliau kurti, o tada, tikiuosi, atsiras ir galimybių.

– Ar dažnai grįžtate į Kroatiją? Ko labiausiai ilgitės, galvodama apie gimtąją šalį?

– Labiausiai ilgiuosi Kroatijoje likusios savo šeimos. Kiekvieną vasarą mėnesiui grįžtu į Rovinį. Per pastaruosius kelerius metus supratau, kad to neužtenka, tad nuo šiol stengiuosi šeimą aplankyti ir žiemą. Labai smagu padaryti pertrauką, sugrįžti į Rovinį ir ant jūros kranto gurkšnoti kapučino, kol vyras Lietuvoje kovoja su sniegu (šypsosi).

Praėjusį rudenį R. Jurkus išleido debiutinį gitaros albumą „Mėlyno smėlio piramidės“. Dar vienas muzikanto projektas – M. K. Čiurlionio muzikos aranžavimas gitarai. Skaitmeninį natų leidinį galima įsigyti ir užsienyje, tad nuo šiol žymiojo Lietuvos kompozitoriaus kūryba prieinama viso pasaulio gitaristams. Pokalbis su jaunuoju muzikantu – apie gitaros universalumą, studijas Prancūzijoje, miegamajame įrašytą albumą ir M. K. Čiurlionio kūrybos populiarinimą.

– Kaip gitara atsirado jūsų gyvenime? Kada supratote, kad su šiuo instrumentu norite sieti savo gyvenimo kelią?

– Nors mano tėvai nėra muzikantai, tėtis jaunystėje grodavo gitara, tad namuose turėjome šį instrumentą. Gitaristo kelią pradėjau atsitiktinai. Sužinoję, kad kaimynai dukrą veda į muzikos mokyklą, tėvai nusprendė ten leisti ir mane – bus veikla po pamokų, o ir gitara namuose jau yra.

Dešimt metų mokiausi klasikinės gitaros mokytojo Artūro Kelpšos klasėje. Jis, būdamas tikras profesionalas ir aukšto lygio pedagogas, mane labai įkvėpė ir padėjo atrasti meilę šiam instrumentui. Jau paauglystėje žinojau, kad norėčiau studijuoti klasikinę gitarą ir savo gyvenimą sieti su ja.

Vis dėlto aplankydavo ir dvejonių, vis svarstydavau, ar gitara tikrai yra mano kelias. Toks jau yra mokymosi procesas – susidūrus su iššūkiais, kartais nusvyra rankos, tačiau po kurio laiko ir vėl grįžti prie mėgstamos veiklos.

Kūryba: Jaunas solistas aktyviai koncertuoja, išleido debiutinį albumą „Mėlyno smėlio piramidės“, parengė gitarai aranžuotos M. K. Čiurlionio muzikos skaitmeninį natų leidinį. / Ū. Baranauskaitės, K. Pancernaitės nuotr.

– Gitarą dažniausiai įsivaizduojame kaip roko ar dainuojamosios poezijos instrumentą, tačiau jūs atliekate klasikinius kūrinius. Kuo šis žanras jus žavi?

– Išties, dauguma gitarą mato kaip roko muzikantų arba bardų instrumentą. Apie tai, kad ja galima atlikti ir Mocarto ar Šuberto muziką, nesusimąstoma. Gitara iš tikrųjų yra labai universali, tad ja galima groti įvairiausius žanrus. Vis dėlto visuomenėje šiuo klausimu trūksta gilesnio supratimo.

Egzistuoja ir kita problema – muzikos mokyklos dažniausiai nėra linkusios išeiti iš klasikinės akademinės muzikos rėmų. Todėl, nors gitara yra viena populiariausių specialybių, ją meta daugiausiai mokinių. Nemažai jaunuolių pamokose tiesiog negauna to, ko tikisi iš gitaros. Mano nuomone, tai neteisinga. Muzikos mokyklos galėtų į gitarą pažvelgti plačiau ir siūlyti ne vien akademinės muzikos pamokas.

Nežinau, ar klasikinė muzika yra mano žanras, tačiau klasikinė gitara tikrai yra mano instrumentas. Man labai patinka ja tyrinėti skirtingus žanrus, groti vienam ir su kolektyvu, akompanuoti įvairių stilių vokalistams. Mėgstu klausytis įvairios muzikos, tad ir groju ne vien klasiką. Esu įvaldęs ir elektrinę gitarą, groju džiazo kolektyvuose, Muzikinio teatro miuzikluose. Miuziklas apskritai yra labai eklektiškas žanras, kuriame telpa tiek roko, tiek populiarioji muzika, fankas, baladės. Būtent grodamas miuzikluose daugiausia susipažįstu su skirtingų žanrų muzika.

– Esate Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestro narys. Galvojant apie orkestro instrumentus, dažniausiai gitara į galvą nešauna. Gal galite papasakoti apie savo darbą Muzikiniame teatre? Ką orkestre veikia gitara?

– Aš taip pat niekada negalvodavau apie gitarą kaip apie orkestro narį, nes man visada buvo diegiama, kad ji nėra orkestrinis instrumentas. Daug metų mokiausi J. Naujalio muzikos gimnazijoje, stovinčioje kitoje gatvės pusėje nuo Muzikinio teatro. Tačiau nepagalvojau, kad vieną dieną galėčiau pats jame groti. Bet štai, esu teatro orkestro narys.

Ką gitara veikia orkestre? Gitaristai dažniausiai groja miuzikluose, nes šis žanras yra laisvesnis nei opera ar operetė, jame skamba roko, fanko muzika. Gitara kartu su klavišiniais, bosine gitara ir mušamaisiais sudaro ritmo grupę, tačiau kartais groja ir melodinę liniją. Miuzikluose gitaristui prireikia didelio universalumo, nes grojama ne vienu instrumentu. Naudojame klasikinę, akustinę ir elektrinę gitaras bei gitalelę – mažą gitarą, panašią į ukulėlę, bet turinčią šešias stygas. Būna miuziklų, kai groji save apsistatęs keliais instrumentais ir juos keiti vieną po kito. Jautiesi, lyg įsitaisęs neįžengiamoje tvirtovėje – aplink instrumentai, natų stovas, garso stiprintuvas.

Darbas Muzikiniame teatre man labai patinka, nes šis teatras turi tam tikros magijos, čia vyksta daug gražių dalykų. Smagu, kad vyresni muzikantai jaunesniems karta iš kartos perduoda tam tikras tradicijas – kaip turi vykti repeticijos, kaip švenčiamos premjeros ir pan. Džiugu ir tai, kad orkestre groja daug įvairių žmonių – nuo teatro senbuvių iki studentų ar net dvyliktos klasės moksleivių, kurie kartais pakviečiami pagroti.

Ū. Baranauskaitės, K. Pancernaitės nuotr.

– Baigėte Lilio muzikos ir šokio konservatoriją Prancūzijoje. Papasakokite apie studijas užsienyje. Kuo patirtis Prancūzijoje labiausiai įsiminė?

– Gitaros klasė Lilio konservatorijoje yra ypač tarptautinė, tad per tris studijų metus sutikau studentų iš įvairiausių pasaulio šalių – nuo Japonijos iki Meksikos ar Irano. Žinoma, buvo labai įdomu susipažinti su įvairių kultūrų žmonėmis, kurie praplėtė mano suvokimą apie pasaulį. Vis dėlto metai Lilyje buvo gana vieniši, nes didelė studijų dalis sutapo su pandemija ir karantinu. Be to, ilgą laiką šiame mieste neturėjau jokio lietuviško kontakto, išskyrus pusmetį, kai čia gyveno į „Erasmus“ studijas atvykusi studentė iš Lietuvos. Su ja iki šiol esame geri draugai.

Prancūzijoje karantino ribojimai buvo kiek laisvesni nei Lietuvoje, tačiau daug teorinių paskaitų vis tiek vyko nuotoliniu būdu. Svarbiausia studijų dalis – gitaros pamokos, beveik visą laiką buvo organizuojamos gyvai, kadangi jos vykdavo dviese su mokytoju. Nuotoliniu būdu vykdavo tik tokios gitaros pamokos, kurias vesdavo vizituojantys dėstytojai iš kitų šalių, dėl karantino ribojimų negalėję patekti į Prancūziją.

– Kodėl studijoms pasirinkote būtent Lilio konservatoriją – galbūt ji garsėja savo gitaros studijų tradicijomis?

– Akademinėje muzikoje tam tikros studijos dažniausiai pasirenkamos ne dėl konkrečios šalies ar konservatorijos, bet dėl pedagogo. Atsimenu, mokykloje man dėl to buvo labai neramu. Vis svarsčiau, kaip reikės surasti mokytoją, pas kurį toliau mokysiuosi.

Socialiniame tinkle „Facebook“ pradėjau sekti įvairius gitaros festivalius ir tarptautines bendruomenes. Tokiu būdu pamačiau straipsnį, kad prestižinį JAV vykstantį gitaros konkursą GFA ir vėl laimėjo mokytojo Judicael Perroy mokinys. Man pasidarė įdomu, kas čia per mokytojas, jei jo mokiniai nuolat laimi prestižinius konkursus. Pradėjau domėtis šiuo mokytoju, kuris tuo metu dėstė San Franciske ir Lilyje, nes pats yra prancūzas. Taip ir nusprendžiau pas jį mokytis.

Klasikinė gitara yra mano instrumentas. Man labai patinka ja tyrinėti skirtingus žanrus, groti vienam ir su kolektyvu, akomponuoti įvairių stilių vokalistams.

Stodamas į Lilio konservatoriją, turėjau išlaikyti stojamuosius egzaminus. Iš pradžių reikėjo pagroti tam tikrą iš anksto paruoštą programą, o tada buvo duotos man nežinomo kūrinio natos ir turėjau jį sugroti.

Taip pat vyko pokalbis, kurio metu buvo tikrinama mano motyvacija studijuoti, užduodami įvairūs klausimai. Prancūzijoje studijos vyksta prancūziškai. Lilio konservatorijoje į vieninteles gitaros studijas galima įstoti nemokant prancūzų kalbos, tačiau prioritetas vis tiek teikiamas kalbantiems prancūziškai. Tad interviu metu buvau pasiruošęs pakalbėti prancūziškai, norėdamas parodyti, kad aš jau mokausi kalbos. Su gitaros mokytoju iš pradžių bendraudavome angliškai, tačiau nuo antro kurso jis mane jau ėmė spausti kalbėti prancūziškai. Prancūzų kalba vykdavo visos teorinės paskaitos.

– Po studijų nusprendėte sugrįžti į Lietuvą. Nenorėjote toliau tęsti mokslų Lilyje?

– Man labai patinka Jono Meko išsakyta mintis apie kino studijas. Jo nuomone, reikėtų savo kelią pradėti nuo kino kūrimo ir tik tada, kai jau turi patirties ir matai, kokių žinių tau trūksta, eiti studijuoti ar lankyti tam tikrus kursus. Nors po bakalauro atrodė, kad natūralus kitas žingsnis būtų magistras, aš norėjau sugrįžti į Lietuvą, atrasti savo muzikinę kalbą ir tik tada, jei matysiu, kad trūksta tam tikrų žinių, tęsti mokslus.

Šiuo metu esu paniręs į kūrybą. Susiduriu su daugybe iššūkių, daug ko nemoku, tad klausiu kolegų patarimo, lankau įvairius kursus. Pastebiu, kad man trūksta ne gitaros žinių, kurios būtų buvusios magistro studijų pagrindu, bet gilesnio supratimo apie marketingą, vadybą – tai, ko man reikia koncertų organizavimui ir muzikos leidybai. Tad šiuo metu atrodo, kad logiška būtų ateityje studijuoti ne gitarą, bet vadybą arba plėsti savo gebėjimus improvizacijoje, jei norėčiau groti daugiau džiazo muzikos.

Ū. Baranauskaitės, K. Pancernaitės nuotr.

– Vienas paskutinių jūsų projektų – miegamajame įrašytas ir 2023 m. spalį išleistas debiutinis solinis albumas „Mėlyno smėlio piramidės“. Kokie kūriniai atsidūrė jūsų debiutiniame albume?

– Taip, šis albumas išties gimė mano miegamajame. Įrašų sesijų metu įranga užimdavo visą kambarį (šypsosi). Albumo kompozicijų programą dėliojau labai ilgai, ieškojau nuoseklumo, nes norėjau, kad kūriniai tarpusavyje derėtų, o albumas sukurtų vientisą muzikinę kelionę. Kūrybinio proceso metu atsispyriau nuo vaikystės pasakų ir kitų mane paveikusių istorijų – literatūros, kino. Tad albumas primena pasaką, jis labai vizualus, kuriantis fantastinio pasaulio istoriją.

Kūrybinio proceso metu taip pat pradėjau rašyti eiles, kurių veikėjai gyvena tame pačiame mėlyname pasaulyje, kaip ir muzikinių kūrinių personažai. Šios eilės netikėtai tapo albumo vinilinės plokštelės dalimi, jomis taip pat dalinausi albumo pristatymo koncertų metu. Kažkuriuo metu netgi pagalvojau, kad čia gal visai ne muzikos albumas, o tiesiog pasaka.

– Įdomus ir jūsų kitas projektas – fortepijoninės M. K. Čiurlionio muzikos natų leidinys, aranžuotas gitarai. Kaip kilo ši idėja? Ar esate didelis M. K. Čiurlionio kūrybos gerbėjas?

– Gyvenant Prancūzijoje man labai norėjosi groti lietuvišką muziką ir reprezentuoti Lietuvą. Vis dėlto, klasikinei gitarai parašytos lietuviškos muzikos yra nedaug. Tad kilo impulsas pačiam ją aranžuoti. Su aranžavimu susipažinau dar studijuodamas Lilyje, jau buvau aranžavęs žinomų užsienio kompozitorių muziką.

Galvoje ilgą laiką skambėjo vienas M. K. Čiurlionio preliudas. Jau net ėmiau girdėti, kaip jis skambėtų atliekamas gitara, tad nusprendžiau nuo jo ir pradėti. Procesas buvo ilgas ir sudėtingas, bet sumanymą įvykdžiau. Vėliau, jau baigęs studijas, vieną savo kurso draugą prancūzą pakviečiau į Lietuvą groti duetu. Ruošėme prancūzų kompozitorių programą, o bičiuliui kilo mintis – kodėl gi nepagrojus ir ko nors lietuviško? Pagalvojau, kad tikrai galime sugroti keletą M. K. Čiurlionio kūrinių, kurie puikiai derės su jo amžininko prancūzo Maurice Ravel muzika, ir sėdau aranžuoti kūrinių duetui.

Taip natūraliai kilo mintis išleisti visą M. K. Čiurlionio muzikos natų leidinį, skirtą gitarai. Beje, šio kompozitoriaus kūryba labai palanki groti gitara. Pradėjome bendradarbiauti su Lietuvos muzikos informacijos centru, ir tokiu būdu buvo išleistas nemažas aštuoniolikos kūrinių leidinys, kurį skaitmeniniu formatu galima įsigyti visame pasaulyje. Planuojamas ir fizinis leidinio formatas, kuris turėtų pasirodyti artimiausiais mėnesiais.

Su M. K. Čiurlioniu turiu gilų ryšį, man labai patinka jo dailės kūriniai, kurie yra tiesiog genialūs. Galbūt tai mažiau žinoma, bet jis užsiėmė ir grafika bei fotografija. Man įdomi ir M. K. Čiurlionio asmenybė – jis buvo Lietuvos patriotas, nors nuo gimimo kalbėjo lenkiškai. Lietuvių kalbos jį mokė mylimoji Sofija, o jų meilės istorija pasakoja ir apie meilę lietuvių kalbai. Mane žavi išlikę nuostabūs M. K. Čiurlionio laiškai mylimajai, kuriuose atsiskleidžia jo jautrumas, poetinis polinkis. Išties įdomu tyrinėti šią asmenybę ir jo kūrybą, tuo labiau kad Kaune turime Nacionalinį M. K. Čiurlionio muziejų, kuriame yra didelė jo dailės kūrinių kolekcija.

Ū. Baranauskaitės, K. Pancernaitės nuotr.

– Balandį skrisite į Portugaliją pasitikrinti savo jėgas tarptautiniame gitaros konkurse, į kurį susirinks talentingi planetos gitaristai. Konkurse ketinate tarptautinei bendruomenei pristatyti ir M. K. Čiurlionio muziką. Gal galėtumėte šiek tiek daugiau papasakoti apie šį konkursą?

– Džiaugiuosi, kad Lietuvos kultūros taryba man suteikė galimybę išvykti į Portugalijoje, Vizėjaus mieste, vyksiantį prestižinį gitaros konkursą, organizuojamą kas antrus metus. Tai bus didžiausias konkursas, kokiame esu dalyvavęs. Jį sudaro net keturi turai. Pirmąjį, vaizdo įrašo turą, jau praėjau, o pačioje Portugalijoje laukia dar trys, kuriuose varžysiuosi su gitaristais iš viso pasaulio, tad laukia nemenkas iššūkis.

Dviejuose turuose, tarp kitų kūrinių, atliksiu ir M. K. Čiurlionio muziką, kurią nekantrauju pristatyti tarptautinei auditorijai. Iki šiol žymiojo kompozitoriaus kūrinius esu atlikęs tik Lietuvoje ir studijų metais Prancūzijoje. Prancūzai M. K. Čiurlionio kūrybą įvertino labai teigiamai, tad įdomu, ką pasakys į Portugaliją susirinkusi gitaristų bendruomenė.

Rojus kitapus pragaro

Beveik dešimt metų britų režisieriaus J. Glazerio kurta Holokausto drama pasakoja apie Aušvico koncentracijos stovyklos komendantą Rudolfą Hoessą. Su žmona Hedwiga jis sau ir savo penkiems vaikams kuria svajonių namus. Didžiulį šeimos namą supa beprotiško grožio sodas ir didžiulis daržas, o kieme įrengtas baseinas, kuriame karštomis vasaros dienomis pramogauja atžalos. Tačiau už idiliškų namų tvoros stovi mirties stovykla, kurioje kasdien žudomos Holokausto aukos. Nuolat girdimus kalinių riksmus, prižiūrėtojų komandas ir šūvius Hoessų šeima ignoruoja, tarsi tai nė neegzistuotų.

Vokiečių moters idealą atitikti besistengiančios Hedwigos išpuoselėtame sode žydi rožės ir jurginai, šalia ramiai džiūsta skalbiniai. (Augalams tręšti naudojami nužudytų ir krematoriume sudegintų Aušvico kalinių pelenai!) Už namo kampo paauglys poros sūnus bučiuojasi su savo mergina, o šeimos galva grįžta iš žvejybos netoliese esančioje upėje. Vėliau atvyksta svečiai ir Hedwiga su draugėmis smagiai geria kavą. Bičiulės aptarinėja naujas sukneles, kurios joms atiteko konfiskavus į Aušvicą atvežtų žydžių moterų asmeninius daiktus. Viena iš vokiečių komendantų žmonų konfiskuotoje dantų pastoje netgi rado deimantą. „Na, tie žydai ir sumanūs“, – pakomentuoja ji. Iš savo vyro tokiu būdu Hedwiga sulaukia kailinių. Jų kišenėje radusi Holokausto aukai priklausiusį lūpdažį, ji dar labiau nudžiunga.

Stebint idilišką Hoessų šeimos gyvenimą, už tvoros vykstantis siaubas žiūrovą pasiekia tik garso pavidalu. Nuolat girdimi aukų riksmai ir prižiūrėtojų šūksniai, o naktimis, šeimynai ramiai miegant, už lango pasirodo ugnis ir dūmų kamuoliai, nes krematoriumuose pradedamos deginti nužudytos aukos.

Įtaigūs garso efektai

Įprastai „Kino pavasaris“ atidaromas su emociškai lengvesniais filmais. Vis dėlto šįkart festivalio organizatoriai tiesiog negalėjo atidarymui pasirinkti kito režisieriaus darbo, kadangi ši drama kalba mums šiandien itin aktualiais klausimais.

Nors filmo veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, jis yra skirtas šiandienos žiūrovui, stebinčiam, kaip greitai nusikaltimai žmoniškumui gali tapti ignoruojama kasdienybe. Skaičiuojant trečius Rusijos sukelto karo Ukrainoje metus, labai aiškiai matome, kaip šalies agresorės piliečiai gali sėkmingai apsimesti, kad nieko nevyksta, ir ramiai pramogauti, kol visai šalia žudomos nekaltos aukos. Galų gale ir patys imame jausti karo nuovargį, tad mūsų taip smarkiai nebeveikia per televiziją ar socialinėse medijose matomi suniokotų miestų ir nužudytų aukų vaizdai.

Iš savo vyro tokiu būdu Hedwiga sulaukia kailinių. Jų kišenėje radusi Holokausto aukai priklausiusį lūpdažį, ji dar labiau nudžiunga.

Filmų apie Holokausto siaubą gausybėje J. Glazerio darbas išties išsiskiria. Panašias temas nagrinėjančiose dramose esame įpratę matyti koncentracijos stovyklų kasdienybę, vizualiai pateiktą prižiūrėtojų ir komendantų žiaurumą. Dažniausiai tokių filmų protagonistėmis tampa aukos, su kurių išgyvenimais galime susitapatinti.

Šiuo atveju jokių žiaurumų nematome, tačiau puikiai jaučiame jų buvimą. Itin įsimintina scena, kurioje tiesiog rodomas koncentracijos stovyklos komendanto R. Hoesso veidas. Nors daugiau nieko nematome, tačiau girdime į stovyklą atvežtų kalinių klyksmus, traukinio vagonų bildesį, prižiūrėtojų batų kaukšėjimą ir šūvius. Siaubingi garsai įaudrina vaizduotę, tad filmo įspūdis tampa dar įtaigesnis. Ne veltui kovo 11 d. vykusioje 96-ojoje „Oskarų“ teikimo ceremonijoje filmui buvo įteiktas apdovanojimas už geriausius garso efektus.

Blogio absurdas

Stebint vaikais ir gėlynais besirūpinančią Hedwigą, vis kyla klausimas – kaip galima ignoruoti siaubą, kai jis vyksta už tavo namų tvoros? Kaip galima ramiai miegoti, kai už lango žudomi žmonės, o šias siaubingas egzekucijas vykdo tavo vyras? Idiliškas Hoessų šeimos gyvenimas šalia mirties stovyklos atrodo taip absurdiškai, kad kartais net sukelia šypsnį.

Aplankyti dukros atvykusi Hedwigos mama giria sodą ir vadina jį rojumi žemėje, visiškai ignoruodama šalia plytinčią spygliuotą vielą ir žmonių klyksmus. Ironiška tai, kad iš šio „rojaus“ ji greitai, naktį išvydusi iš krematoriumo besiveržiančius dūmus ir liepsnas, pabėga. Komendantas R. Hoessas į masinį žmonių žudymą žiūri taip techniškai, kad jam pačiam skirto pobūvio metu jis ima mąstyti, kaip reikėtų dujomis išnuodyti čia susirinkusius, – juk pastato lubos labai aukštos.

„Interesų zona“ paremta anglų rašytojo Martino Amiso to paties pavadinimo romanu ir tikrais įvykiais. Filme matomas R. Hoessas iš tikrųjų buvo ilgiausiai Aušvico koncentracijos stovykloje dirbęs komendantas. Karo metu jis išbandė ir įgyvendino priemones, skirtas kuo efektyviau įvykdyti Hitlerio „Galutinį sprendimą“ – planą sunaikinti visus Europos žydus. Pavyzdžiui, vieno iš savo pavaldinių, Karlo Fritzscho, iniciatyva R. Hoessas pristatė pesticidą Zyklon B, skirtą naudoti dujų kamerose, kur žuvo daugiau nei 1 mln. žmonių. 1947 m. jis buvo nubaustas mirties bausme už nusikaltimus žmoniškumui.

Kurdamas filmą, režisierius J. Glazeris dvejus metus intensyviai domėjosi Hoessų šeimos gyvenimu Antrojo pasaulinio karo metais. Jis taip pat kelis kartus lankėsi Aušvice ir jo apylinkėse, kur iš tikrųjų stovi buvęs Hoessų namas. Dėl prastos būklės originalus namas netiko filmuoti, kadangi filme jis turėjo atrodyti visiškai naujas. Todėl buvo nuspręsta pasirinkti kitą netoliese esantį panašios architektūros namą.

Filmas apie dabartį

Žiūrint „Interesų zoną“, vis kildavo mintis, kad šioje dramoje svarbiausia ne vaizdas ekrane, bet tai, ko filmas mums neparodo, tik leidžia pajausti. „Interesų zona“ prasideda beveik penkias minutes trunkančiu juodu kadru, kurį lydi šaiži muzika. O tada – idiliška Hoessų šeimos pikniko gamtoje scena. Nors, žvelgiant į smagiai laiką leidžiančią šeimyną, viskas atrodo gražu ir tobula, prieš tai matytas tamsus kadras leidžia suprasti, kad realybė – visai kitokia.

J. Glazerio filmo veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau tai nėra pasakojimas apie praeitį. „Interesų zona“ mums aiškiai kalba apie dabartį, perspėdama, kas nutinka, kai blogis tampa ignoruojama banalia kasdienybe.

Poilsį reikia planuoti

Psichologės psichoterapeutės Gabijos Petravičės teigimu, didžiausia problema, kai ir švenčių metu, ir įprastomis darbo dienomis poilsis neplanuojamas. Tikimės, kad pailsėti pavyks be mūsų pačių pastangų, tačiau nepavyksta.

„Atrodo, ilsėsimės savaime, kai liks laiko po visų darbų, pramogų ir bendravimo su artimaisiais. Tačiau be mūsų pačių indėlio nieko nebus. Neretai švenčių metu prioritetas skiriamas susitikimui su toliau gyvenančiais giminaičiais ar draugais. Tačiau nereikėtų tikėtis, kad po intensyvaus savaitgalio, dešimt prie vairo praleistų valandų ir penkių skirtingų susitikimų jausitės pailsėję, – atkreipia dėmesį pašnekovė. – Jei norisi pailsėti, poilsį reikia planuoti. Koks poilsio būdas bus efektyviausias, galite pasakyti tik jūs patys. Dirbantys fizinį darbą arba tie, kurių kiekviena diena susideda iš krūvos susitikimų, galbūt norės ilsėtis pasyviai. Gali būti ir atvirkščiai – galbūt pailsėti padės aktyvus poilsis ar kokybiškas laikas su artimaisiais. Bet kuriuo atveju visiems svarbu bent šiek tiek laiko praleisti gryname ore, ypač pirmoje dienos pusėje. Po žiemos mūsų organizmui būtina saulės šviesa, kad ir matoma tik pro debesis.“

Pasak G. Petravičės, norint pailsėti, labai svarbu kuriam laikui užmiršti socialinius tinklus.

„Socialinės medijos daro didelę įtaką mūsų emocinei būsenai, ypač jei jos naudojamos ne bendravimui, o kitų žmonių nuotraukų peržiūroms ir lyginimui, kieno Velykų stalas gražesnis. Visa tai vargina ir kelia nereikalingų emocijų. Susitikimai su artimaisiais bus jaukesni, o bendravimas – artimesnis, jei pavyks padėti telefonus į šalį ir bent kelias valandas pabendrauti žiūrint vienas kitam į akis“, – pabrėžia pašnekovė.

Gabija Petravičė / Asmeninio archyvo nuotr.

Į pagalbą – humoras

G. Petravičė pastebi, kad per šventes gali išvarginti ir šeimos susibūrimų metu pasikartojantys nemalonūs giminaičių klausimai. Vyresniems artimiesiems būna labai smalsu sužinoti, kada laukti dukterėčios vestuvių, tačiau jaunus žmones tokie komentarai vargina ir verčia jaustis nejaukiai.

Tokiu atveju, pasak G. Petravičės, geriausiai padės humoras, kuris gali sėkmingai nuginkluoti klausiantį ir nesugadinti vakaro nuotaikos.

„Svarbiausia neturėti lūkesčių, kad vyresni giminaičiai patys susipras, jog tokie klausimai netinkami, nes pagal jų pasaulėžiūrą klausti tokių dalykų yra visiškai normalu. Vis dėlto, jei jaučiate, kad asmeninės ribos skaudžiai peržengiamos, galima švelniai, tačiau tvirtai jas brėžti. Pavyzdžiui, pasakyti, kad į klausimus apie būsimus vaikus neatsakinėsite ir net nereaguosit, – pataria ji. – Verta ir sau užduoti klausimą, kodėl taip skaudžiai reaguojate į šią temą? Galbūt su partneriu dar nesate aptarę vaikų klausimo ar nesijaučiate užtikrinti dėl savo santykių? Įprastai klausimas, į kurį labai emocingai reaguojama, yra emocinė problema, kurią verta išspręsti, kad gyventi būtų lengviau. Žinoma, to daryti prie šventinio stalo tikrai neverta.“

Susitikimai su artimaisiais bus jaukesni, o bendravimas – artimesnis, jei pavyks padėti telefonus į šalį ir pabendrauti žiūrint vienas kitam į akis.

Svarbiausia – pusiausvyra

Psichologės Linos Gudaitės-Berckaitienės teigimu, belaukdami švenčių mes daug iš jų tikimės ir išsikeliame labai didelių lūkesčių. Todėl nieko keisto, kad besistengdami viską įgyvendinti pavargstame.

„Per šventes suplanavus aplankyti vyro ar žmonos artimuosius, ypač jeigu jie gyvena kitame mieste, natūralu, kad vien jau kelionė išvargins, – pastebi pašnekovė. – Varginti gali ir noras įgyvendinti visus šventinius planus, griežtas tradicijų laikymasis. Pavyzdžiui, įsitikinimas, kad būtina pačiam pagaminti daug tradicinių šventinių patiekalų. Tokiu atveju pervargstama jau pasiruošimo proceso metu ir šventė nebūna smagi. Psichiką išvargina ir intensyvus bendravimas su artimaisiais, šventinių veiklų gausa, šiuo laikotarpiu pasireiškianti miego stoka.“

Pasak psichologės, per šventes itin svarbu skirti laiko poilsiui ir atsižvelgti į savo poreikius. Būtina atrasti pusiausvyrą ir realistiškai pažvelgti į savo galimybes.

„Visko aprėpti neįmanoma. Dėliojant šventinius planus reikėtų įvertinti, kiek giminaičių galite aplankyti ir kokias veiklas įgyvendinti, kad nepervargtumėte. Atsižvelkite į tai, ko jums šiuo metu reikia ir kas teikia malonumą, o ne aklai laikykitės metai iš metų kartojamų tradicijų. Galbūt šiemet norėsite Velykas paminėti tik šeimos rate? Gal norite skirti laiko pasivaikščiojimui gamtoje arba daugiau pabendrauti su retai matomais artimaisiais? – klausia ji. – Jei darbe daug laiko leidžiate prie kompiuterio ekrano, švenčių metu vertėtų padėti telefoną į šalį ir pasivaikščioti gamtoje. Galbūt kasdien tenka daug bendrauti? Tada jums galbūt norėsis ramesnio poilsio mažesniame artimųjų rate. Esate mažai bendraujantis žmogus? Velykos – atbudimo šventė, tad ji gali tapti puikia proga atsiverti pasauliui.“

Pašnekovė pataria siekti pusiausvyros. Jei visas šventes praleisite prie televizoriaus ar vien keliaudami iš vienų giminaičių pas kitus, pasikartojanti veikla sukels nuovargį ir nuobodulio jausmą. Geriausia švenčių metu skirti laiko tiek pasyvesniam poilsiui, tiek aktyvesnėms veikloms.

Lina Gudaitė-Berckaitienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kai trukdo perfekcionizmas

L. Gudaitė-Berckaitienė pastebi, kad nemažai įtampos šventiniu laikotarpiu sukelia perfekcionizmas. Besistengiant suruošti tobulą šventinį stalą ir išblizginti visas namų kertes, kyla nerimas ir irzlumas, kurie šventės metu gali peraugti į konfliktus dėl smulkmenų.

„Perfekcionizmas yra problema, su kuria šiais laikais susiduria nemažai žmonių. Ruošiantis pavasario šventėms siūlyčiau pasimokyti kuklumo ir suprasti, kad gražioms Velykoms visai nereikia kalno tradicinių patiekalų. Verčiau savo laiką ir energiją skirkite kokybiškam bendravimui su artimaisiais ir smagioms akimirkoms kartu. Juk tai ir yra šventės esmė“, – pabrėžė ji.

Dalį žmonių taip pat kamuoja po švenčių užplūstanti melancholija ir liūdesys. Pasak psichologės, tai visiškai natūralu, nes po linksmos, daug gražių emocijų suteikusios šventės nelengva sugrįžti į ramią kasdienybę. Specialistė pošventiniu laikotarpiu į darbą ar studijas siūlo sugrįžti pamažu. Jei įmanoma, pirmosiomis dienomis stenkitės susiplanuoti ramesnius, pasyvesnius darbus, skirkite daugiau laiko poilsiui, labiau pasirūpinkite savimi.

Ruošiantis pavasario šventėms siūlyčiau pasimokyti kuklumo ir suprasti, kad gražioms Velykoms visai nereikia kalno tradicinių patiekalų.

„Įsiklausykite į savo kūną, nes jis mums niekada nemeluoja. Jei organizmui norisi poilsio, pailsėkite, palepinkite save. Išmokti įsiklausyti į savo kūno poreikius labai svarbu ne tik švenčių metu, bet ir kasdien“, – neabejoja ji.

Nuovargis ar nuobodulys?

Psichologė Monika Kuzminskaitė pastebi, kad šventės mums suteikia ne tik daug pozityvių emocijų, bet ir nemažai iššūkių. Visų pirma, šventinės dienos skiriasi nuo įprastos kasdienybės. Kadangi mūsų smegenys į visas naujoves reaguoja stipriau, greičiau emociškai pavargstame.

Šventinės dienos dažniausiai būna gana intensyvios, kupinos bendravimo ir linksmybių, tai irgi išvargina. Vis dėlto, pasak psichologės, nuovargis nebūtinai yra blogas dalykas.

„Nenoriu tvirtinti, kad per šventes privalome ilsėtis. Jos gali būti kupinos džiuginančių nuotykių, nuo kurių, be abejo, pavargsime. Pats žmogus turėtų nuspręsti, ar jis labiau norėtų šventes praleisti pasyviai ilsėdamasis ir nieko neveikdamas, ar aktyviai švęsdamas ir už tai sumokėdamas nuovargiu. Svarbiausia, kad pasirinktas šventimo būdas mums suteiktų džiugių emocijų, – sako pašnekovė. – Vis dėlto, jei švenčiame pernelyg pasyviai, galime pajusti nuobodulį, kurį lengva sumaišyti su nuovargiu. Jei šventės metu pajutote nuovargį, gali būti, kad tiesiog reikia paieškoti naujo dėmesio objekto, pajudėti.“

Monika Kuzminskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Švęsti kaip norisi

M. Kuzminskaitė atkreipia dėmesį, kad šventes dažnai lydi riebesnio ir saldesnio maisto gausa, didesnis alkoholio, kofeino, nikotino kiekis. Be abejonės, visa tai gali neigiamai paveikti mūsų psichikos ir fizinę savijautą.

„Nors šventinėje aplinkoje nesinori kontroliuoti suvalgomo maisto ir vartojamų gėrimų kiekio, saikas leis mums jaustis geriau. Emocinę būseną reikšmingai veikia ir miego trukmės pokyčiai, o juk per šventes neretai miegame kitaip, nei esame įpratę. Tad patarčiau kaip įmanoma labiau laikytis įprasto režimo. Nepamirškite, kad už nemiegotą naktį išsimiegoti kitą dieną nepavyks, net jei pusdienį praleisite lovoje“, – perspėjo psichologė.

Nesijausime gerai, jei švęsime ne taip, kaip mums priimtina. Niekas iš šono negali pasakyti, kokia šventė jums bus šventiška.

Pasak M. Kuzminskaitės, pakilią šventinę nuotaiką neretai temdo ir nerimastingas pasiruošimas šventėms, kupinas lyginimosi su kitais ir iš įtampos kylančio pykčio su artimaisiais.

„Nesijausime gerai, jei švęsime ne taip, kaip mums priimtina. Todėl būtų prasminga atidžiai pergalvoti savo prisiminimus ir susikonstruoti tokios šventės vaizdinį, koks jus jau buvo džiuginęs anksčiau. Niekas kitas negali pasakyti, kokia šventė jums bus šventiška. Todėl geriausia, ką galima nuveikti dabar, laukiant artėjančių švenčių, – skirti laiko savo šventės vaizdiniui sukurti ir apsvarstyti, ką realistiškai galima nuveikti jį įgyvendinant. Tada bus mažiau šventinio liūdesio, kuris dažniausiai gimsta iš susikurtų nerealistiškų lūkesčių“, – atskleidžia psichologė.

Filmą „Kaimiečiai“ sukūrė lenkų režisieriai DK ir Hughas Welchmanai,  Lietuvos žiūrovams jau žinomi dėl pirmojo kino istorijoje tapyto filmo „Jūsų Vincentas“. Ištobulinę tapytos animacijos techniką, jie sugrįžta su nauju filmu, kurį kūrė net keturių šalių – Lenkijos, Lietuvos, Serbijos ir Ukrainos – studijos. Filmas, kurio premjera įvyko pernai rudenį Toronto kino festivalyje, yra Nobelio premiją pelniusio Władysławo Reymonto romano ekranizacija. Jame pasakojama apie jauną XIX a. pabaigos Lenkijos valstietę Jagną, priverstą tekėti už vyresnio turtingo vyro, nors ji myli kitą – jo sūnų.

Pokalbis su A. Adomėne – apie didžiuliu iššūkiu tapusio filmo, kurio kadrus tapė net 70 dailininkų keturiose šalyse, kūrimą.

– Kaip lietuvių komanda prisijungė prie techniškai itin sudėtingo filmo „Kaimiečiai“ kūrimo? Režisieriai DK ir H. Welchmanai mūsų šalies žiūrovams jau žinomi dėl „Oskarui“ nominuoto filmo „Jūsų Vincentas“, tačiau prie šio projekto lietuviai nedirbo.

– Taip, prie filmo „Jūsų Vincentas“ lietuvių komanda nedirbo. 2012 m. lenkų kūrėjai mūsų šalyje ieškojo dailininkų šiam filmui, tačiau tąkart jų nepavyko surasti. Vėliau su pagrindiniu filmo „Kaimiečiai“ prodiuseriu Seanu M. Bobbittu susipažinau viename animacinio kino industrijos renginyje. Jame pristačiau filmo projektą, prie kurio tuo metu dirbau. Šis filmas buvo šiek tiek panašus į „Kaimiečius“, nes jam sukurti naudota skaitmeninė tapyba. Su Seanu įsitraukėme į pokalbį. Jam atrodė, kad būsimame filme „Kaimiečiai“ būtų galima sujungti dvi technikas – skaitmeninę ir aliejinių dažų tapybą, taip pagreitinant ir palengvinant kūrimo procesą. Su juo atlikome kelis skaitmeninės tapybos bandymus, bet jie nepasiteisino. Tad, kuriant filmą „Kaimiečiai“, visi kadrai buvo ranka tapomi aliejiniais dažais ir tik vėliau, jau filmo postprodukcijos etape, pasitelkta skaitmeninė technika.

Supratę, kad filmo kūrimo procese prireiks didžiulio rankų darbo, su Seanu nusprendėme Lietuvoje ieškoti dailininkų ir, jei pavyks surasti jų didesnę grupę, steigti studiją Lietuvoje. Organizavome dailininkų atranką, kuri sulaukė didelio susidomėjimo, gavome virš 100 anketų. Pagal pateiktus darbų pavyzdžius atsirinkome 40 dailininkų, kuriuos pakvietėme į trijų dienų trukmės tapymo testus. Kaip vykdomi šie testai, prižiūrėjo į Lietuvą atvykęs vyresnysis lenkų komandos animatorius. Taip buvo atrinkta dešimties lietuvių dailininkų grupė, kurios dar laukė trijų savaičių mokymai.

Procesas: sėkmingą dieną filmo dailininkas nutapydavo du su puse kadro – vienai sekundei jų reikėjo dvylikos. / Organizatorių nuotr.

– Kokie buvo svarbiausi kriterijai renkantis dailininkus? Tikriausiai dailininkas turėjo būti lankstus ir gebėti atsisakyti savo asmeninio braižo?

– Buvo labai svarbu, kad dailininkas turėtų daug kantrybės ir jam tiktų labai lėtas darbo tempas. Filmo kūrimo procesas buvo išties ilgas ir reikalaujantis kantrybės. Jei diena būdavo sėkminga, per ją dailininkas nutapydavo du su puse kadro. Įprastą dieną būdavo nutapoma vienas su puse ar du kadrai. Vienai sekundei reikia dvylikos tokių kadrų, tad vienas dailininkas per savaitę nenutapydavo sekundės laiko animacijos. Darbas buvo išties labai lėtas, o jo rezultatų tekdavo laukti ilgai. Taip pat buvo svarbu, kaip ir pastebėjote, kad dailininkas gebėtų atsisakyti bet kokio savo individualaus braižo. O juk apskritai mene svarbu turėti  savitą stilių, meninę raišką. Tačiau šiame projekte viso to turėjo tiesiog nelikti, dailininkas privalėjo atkartoti jam pateiktą stilių. Iš dešimties mūsų atrinktų dailininkų filmo kūrimo pabaigos sulaukė aštuoni. Kiti po mėnesio ar poros prisipažino tiesiog negalintys dirbti tokio darbo ir paliko projektą.

– Papasakokite apie sudėtingą filmo kūrimo procesą. Kaip atrodė „Kaimiečių“ tapymo užkulisiai? Žinau, kad iš pradžių buvo filmuojami  gyvi aktoriai, o vėliau kiekvienas kadras animuotas – nutapyta dešimtys tūkstančių paveikslų.

– Sudėtingą tapytos animacijos techniką lenkų komanda ištobulino filmo „Jūsų Vincentas“ kūrimo procese. Tad, kuriant „Kaimiečius“, jie jau žinojo, kaip dirbti bus geriausia ir efektyviausia. Pirmiausia filmas buvo nufilmuotas pagal scenarijų su gyvais aktoriais, autentiška to laikotarpio apranga ir šukuosenomis ir reikalingais rekvizitais. Kitaip sakant, viskas buvo daroma lygiai taip pat, kaip kuriant įprastą vaidybinį filmą. Visa tai buvo svarbu, kad dailininkai kuo aiškiau matytų, kaip turi būti nutapyti kadrai. Nufilmuotas filmas buvo visiškai sumontuotas ir tik tada, kai montažas buvo patvirtintas, dailininkai pradėjo tapyti. Kiekvienas dailininkas turėjo savo atskirą tapymo erdvę, kurioje tapė ant specialių kartono plokščių. Tapydami dailininkai žiūrėjo į priešais esantį ekraną, kuriame buvo rodomi nufilmuoti filmo kadrai. Už nugaros dailininkams buvo sumontuotas apšvietimas ir kamera.

Visi kadrai buvo ranka tapomi aliejiniais dažais ir tik vėliau, jau filmo postprodukcijos etape, pasitelkta skaitmeninė technika.

Nutapęs kadrą, tapytojas jį toje pačioje erdvėje nufotografuodavo sumontuota kamera, kuri užtikrindavo kadrų stabilumą. Nufotografuotas kadras būdavo keliamas į animacijos programą, kuri visus kadrus montavo į bendrą medžiagą. Vėliau visą medžiagą atidavėme lenkų komandai, kuri montavo kadrus, gautus iš visų keturių studijų, įsikūrusių Lietuvoje, Serbijoje, Lenkijoje ir Ukrainoje.

Ukrainos studijos istorija buvo gana dramatiška, nes ji buvo atidaryta 2021 m. gruodį, o 2022 m. vasarį, kaip žinome, prasidėjo karas. Studija buvo įsikūrusi Kyjive, tad iš pradžių apskritai buvo neaišku, ar ji vis dar fiziškai egzistuoja, o gal buvo susprogdinta. Pirma karo savaitė prabėgo nežinioje. Vėliau, kai situacija kiek stabilizavosi, ukrainiečių komanda persikėlė dirbti į Lenkiją. Vis dėlto ne visi ukrainiečių dailininkai galėjo išvažiuoti dėl mobilizacijos, kiti nenorėjo palikti savo šeimų. Situacijai dar labiau stabilizavusis, tų metų vasarą Kyjive studija buvo atidaryta iš naujo.

Organizatorių nuotr.

– Filmą kūrė net keturių šalių studijos. Kokie iššūkiai kilo dirbant prie tokio didžiulio tarptautinio projekto? Kaip sekėsi užtikrinti, kad skirtingose šalyse kuriami kadrai vienas kitą atitiktų savo spalvomis, apšvietimu?

– Derinimo išties būta daug, nes prie šio projekto iš viso dirbo 70 dailininkų, įsikūrusių keturiose skirtingų šalių studijose. Tapyta animacija labai specifinė ir sudėtinga būtent dėl to, kad visų kadrų stilius turėjo būti vienodas, nors juos kūrė skirtingos studijos. Apšvietimo klausimas buvo išspręstas visų animatorių darbo vietas įrengus vienodai. Visų jų sienos buvo apdengtos balta medžiaga, apsaugančia nuo krintančių šešėlių ar atspindžių, apšvietimas taip pat visur buvo vienodas, stabilus.

Tapant tos pačios filmo scenos kadrus, jie galėjo būti išdalyti skirtingose studijose tapantiems dailininkams. Tad buvo labai svarbu išlaikyti tęstinumą ir vientisumą. Daugiausia darbo tekdavo įdėti tapant pirmąjį kadrą, kuriam sukurti kartais reikėdavo iki keturių dienų. Pirmame kadre buvo viskas nutapoma, o kiti animacijos kadrai tapomi pirmojo kadro viduje. Kitaip sakant, jei antrame kadre yra koks nors judesys, būdavo tapomas tik jis, nuimant senų dažų sluoksnį. Kaip supratote, procesas buvo tikrai labai ilgas ir techniškai sudėtingas. Lietuvos dailininkų darbą prižiūrėjo mūsų studijos vyriausioji dailininkė Aistė Kanapickaitė. Vientisumą tarp visų studijų užtikrino vyriausiasis lenkų studijos dailininkas, kuris visų dailininkų darbą sujungė į vienį.

– Tikriausiai jau sulaukėte nemažai klausimų apie naująsias technologijas – kam tiek daug dirbti ir viską piešti rankomis, jei galbūt galima pasitelkti dirbtinį intelektą? Kol kas jis tikriausiai dar nėra toks išvystytas? Kaip manote, ar dirbtinis intelektas ateityje neatims duonos iš animacinių filmų kūrėjų?

– Lietuvoje darėme bandymus su vienu startuoliu, vystančiu dirbtinio intelekto programą, tačiau mūsų bandymai nepasiteisino. Dirbtinis intelektas yra nuostabi priemonė, kai meniniam rezultatui nėra konkrečių reikalavimų. Tačiau mūsų atveju jis padarė pernelyg daug klaidų ir  rezultatas nebuvo pakankamai geras, kad jį būtų galima naudoti filmo gamybai. Matyt, šiandien dirbtinis intelektas dar negali suvaldyti tam tikrų procesų. Tapytos animacijos potėpiai yra labai subtilūs, tad bent jau kol kas tai gali tinkamai įgyvendinti tik žmogus.

Daug kalbama apie tai, kad ateityje dirbtinis intelektas turėtų iki 80 proc. pakeisti rankų darbą ir suefektyvinti animacijos filmo gamybos procesus. Manau, kad tai neblogai, nes dabar animacija yra labai brangi kino šaka, kurią sukurti užtrunka ilgai. Todėl manau, kad dirbtinis intelektas turi daugiau pranašumų nei trūkumų. Nebijau, kad dirbtinis intelektas ateityje visiškai išstums žmones iš animacijos industrijos. Manau, yra dalykų, kurių dirbtinis intelektas niekada nepakeis, ypač kūrybos srityje. Dirbtinis intelektas puikiai naudojamas ir dabar, koncepto dailininkai jį mėgsta pasitelkti idėjoms generuoti. Kol kas pačiai filmo gamybai jis dar netinkamas, bet pradinėse stadijose tai  puiki priemonė, kuris pagreitina ir palengvina procesus.

– Filmas „Kaimiečiai“ yra to paties pavadinimo W. Reymonto romano ekranizacija. Šis klasikinis romanas, apdovanotas Nobelio premija, Lenkijoje yra skaitomas mokyklose, tačiau Lietuvoje jis mažiau žinomas. Ar filmo komanda skaitė šį romaną? Galbūt jis padėjo geriau įsijausti į kūrybos procesą?

– Šis romanas lietuvių kalba buvo išleistas 1956 m. ir 1994 m. Pradėję dirbti prie projekto, lietuviai dailininkai išrankiojo šias likusias senojo leidimo kopijas iš knygynų ir knygų perpardavinėtojų. Filmo premjeros proga romanas buvo naujai išleistas lenkų ir anglų kalbomis.

– Filmo kadrų stiliui buvo pasirinkti lenkų ir užsienio realistai tapytojai – Jozefas Chełmońskis, Leonas Wyczółkowskis, Janas Vermejeris ir kt. Kodėl būtent jie tapo įkvėpimu?

– Filmo „Kaimiečiai“ tapybos technika labai skiriasi nuo „Jūsų Vincento“, nes ji yra žymiai realistiškesnė. Tad vienas iš šio filmo iššūkių buvo tai, kad jis kur kas techniškai sudėtingesnis. Filmo stilistikos įkvėpimu tapo XIX a. pabaigoje Lenkijoje prasidėjęs jaunosios tapybos mokyklos judėjimas. Filme matome būtent to laikotarpio tapytojų darbų stilistiką, braižą ir potėpius. Yra keletas scenų, kuriose netgi atkartojami lenkų tapybos klasikų kūriniai. Pavyzdžiui, scenoje, kurioje mergina guli pievoje, atkartotas J. Chełmońskio tapybos darbas „Babie lato“ (1875).

Toronte po filmo premjeros viena indų kilmės moteris padėkojo mums už filmą ir pasakė, kad tai, kas vyko Lenkijoje XIX a. pabaigoje, vis dar vyksta Indijoje.

– W. Reymonto romanas, pagal kurį sukurtas filmas, parašytas XX a. pradžioje. Viena vertus, atrodo, kad apie Lenkijos valstiečių santykius pasakojanti istorija ne itin aktuali šiuolaikiniam žmogui. Kita vertus, filmas ir knyga pasakoja apie stiprią moterį, jauną asmenybę, kuriai kylantys iššūkiai mums svarbūs ir dabar. Kaip jums atrodo, ką šis filmas gali aktualaus papasakoti šiandieniam žiūrovui?

– Kad ir kaip būtų keista, filmo istorija labai aktuali. Pavyzdžiui, Toronte po filmo premjeros viena indų kilmės moteris padėkojo mums už filmą ir pasakė, kad tai, kas vyko Lenkijoje XIX a. pabaigoje, vis dar vyksta Indijoje. Filmas išties yra emociškai paveikus, su jame atskleidžiamomis problemomis gali susitapatinti daugelis. Filme galima rasti daug universalių, bendražmogiškų temų, kurios nepavaldžios laikui, pavyzdžiui, pavydas, intrigos.

– Esate prisidėjusi kuriant ne vieną animacinį filmą. 2012 m. įsteigėte animacijos gamybos kompaniją „Artshot“, kuri prodiusuoja animacinius filmus vaikams ir suaugusiesiems. 2015 m. prisidėjote steigiant Lietuvos animacijos asociaciją. Yra nemažai stereotipų apie animaciją, manoma, kad ji skirta tik vaikams. Jūsų nuomone, kaip Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė animacijos situacija ir požiūris į ją?

– Išties, neretai manoma, kad animacija skirta vaikams, bet aš tik 2020 m. pradėjau dirbti prie vaikiško turinio. Iki tol visi meninės animacijos filmai, prie kurių dirbau, išskirtinai buvo skirti suaugusiesiems. Tad mano sūnus labai džiaugiasi, kad pagaliau mano darbas ir jam tapo aktualus (juokiasi). Manau, kad Lietuvoje animacija šiuo metu yra augimo ir klestėjimo etape, susidomėjimas ja išties sparčiai auga. Palyginti su situacija prieš dešimt metų, šiandien stebiu išties didelių pokyčių. Ne tik žiūrovai vis labiau domisi suaugusiesiems skirta animacija, bet ją ir kuria vis daugiau jaunų talentingų kūrėjų, režisierių.

Animacija išgyvena augimą ir užsienio šalyse, nes naujosios technologijos suteikia galimybių kurti animacinius filmus greičiau ir efektyviau. Prieš 50 metų ilgametražius animacinius filmus kurdavo nedaugelis, nes rankų darbo animacija reikalavo didžiulių žmogiškųjų resursų. Nors animacijos kūrimas šiandien vis dar yra lėtas procesas, dėl kompiuterinių technikų ir programinės įrangos viskas vyksta žymiai greičiau nei anksčiau. Manau, kad jau aptarto dirbtinio intelekto indėlis ateityje taip pat bus svarbus. Kaip minėjau, nematau jame didelių grėsmių, tik pranašumus. Šiandien sukurti ilgametražį animacinį filmą užtrunka maždaug penkerius–septynerius metus. Galbūt, pasitelkus naująsias technologijas, ateityje šis procesas galėtų sutrumpėti iki ketverių metų.

– Gal kino teatrų ekranus išvydęs filmas „Kaimiečiai“ galėtų prisidėti griaunant stereotipų apie animaciją?

– Man labai smalsu, kaip filmui seksis Lietuvoje, kaip jį priims auditorija. Pastebiu, kad pastaruoju metu populiarėja suaugusiesiems skirti animuoti televizijos serialai, kuriuos žiūrovai priima kur kas lengviau nei ilgametražius filmus. Nors ilgametražių animacinių filmų suaugusiesiems yra nemažai, jiems sunku iškeliauti į plačiuosius kino teatrų ekranus. Tokie filmai įprastai rodomi festivaliuose, kuriuose neretai būna apdovanojami. Tačiau, atsidūrę kino teatrų repertuare, jie nesulaukia didelio susidomėjimo, nes šis žanras eiliniam žiūrovui yra neįprastas. Todėl labai tikiuosi, kad situacija keisis, o prie pokyčių galbūt prisidės ir filmas „Kaimiečiai“.

Tai antroji Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ciklo „Jaunųjų platforma“, skirto jauniems menininkams, paroda. Joje J. Račiūnaitė, kurianti skaitmeninės tapybos, iliustracijos, fotografijos, grafikos srityse, pristato keturis projektus, kuriuos jungia kolekcionavimo tema.

Pokalbis su menininke – apie polinkį kolekcionuoti, savaime suprantamoje kasdienybėje paskendusius įdomius reiškinius ir būrimą iš Kauno rutulio.

– Parodoje „Iš privačios kolekcijos“ pristatomos keturios temos, kurias individualiai ir su bendraautorėmis vystėte 2016–2024 m. laikotarpiu. Kodėl parodai pasirinkote būtent šias temas?

– Ši paroda pristato mano aštuonerių metų darbą nuo 2016 m. Kiek juokinga, kad Paveikslų galerija pakvietė mane kurti parodą „Jaunųjų platformoje“, nes iki konvencionalaus jaunojo menininko statuso pabaigos man liko vos keli mėnesiai. Įvertinusi šiai platformai suteikiamas erdves, supratau, kad norėčiau skaidyti parodą į keturias dalis – keturis projektus. Ieškant bendro vardiklio, kuris galėtų tapti šiuos projektus jungiančia parodos tema, supratau, kad mano darbuose tipologija ir kolekcionavimas yra svarbūs kūrybos metodai – tiek bendradarbiaujant su kitais autoriais, tiek kuriant individualiai. Todėl parodoje atrinkti ir eksponuojami būtent šie keturi projektai, kuriuose aiškiausiai ir įvairiausiai atsiskleidžia kolekcininko mėgėjo pradas.

„Lipti į Kauną“ fragmentas. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Viena šių temų – jūsų kartu su kolege Anta Marija Antanavičiūte įgyvendintas meninis tyrimas „Kreivuolis. Kodėl architektūra kalba gyvačių kalba?“, pristatantis Lietuvos rekreacinėms erdvėms būdingą architektūrinį kreivuoliškų pavėsinių reiškinį. Kokių atradimų padarėte vykdydamos šį projektą?

– Projektą pradėjome 2021 m., bendradarbiaudamos su Architektūros fondo kuruojama „Eksperimentų platforma“. Su Anta nusprendėme panagrinėti temą, apie kurią daugybę metų kalbėdavome ir juokaudavome. Tai yra Lietuvos rekreacinėse erdvėse – tiek privačių namų teritorijose, tiek savivaldybių, urėdijų globojamose vietose – iš kreivų rąstų pastatytos pavėsinės. Vystydamos projektą, vykome į ekspedicijas – apkeliavome penkis Lietuvos regionus, aplankėme virš 100 įvairių poilsiaviečių, apklausėme daugiau kaip 20 miško urėdijų ir savivaldybių darbuotojų, kalbėjomės su meistrais, kurie renčia šias pavėsines, su jų savininkais ir netgi įmonėmis, kurios gamina pavėsines serijiniu būdu.

Ekspedicijose surinkome įvairiausių kreivuolių tipų pavyzdžių. Įdomu, kad nors tokio tipo pavėsinės vis dar gausiai paplitusios, tačiau projektu spėjome užčiuopti šio reiškinio pabaigos pradžią, mat jos po truputį nyksta. Per dešimt metų bent jau viešosiose erdvėse nenuspėjamai kreivas pavėsines turėtų pakeisti pagal ES saugumo reikalavimus pagamintos standartizuotos pavėsinės. Atliekant meninį tyrimą viena iš priemonių tyrinėti rekreacines erdves tapo mūsų pokalbiai ekspedicijoje (matomi filmuotoje medžiagoje). Iš šių pokalbių išplaukė mūsų sudarytas kreivuoliškas žodynas, faktų ir alternatyvių faktų suvestinė ir kreivuolišku pavėsinių tipologinis rinkinys.

– Antrasis parodoje pristatomas projektas – jūsų kartu su Inga Navickaite-Drąsute parengta tekstų ir fotografijų serija „Lipti į“, pasakojanti Kauno laiptų, fontanų, plytų, bendrabučių, Zoologijos sodo ir muziejaus, antkapinių paminklų istorijas. Kas tai per istorijos?

– Projektą „Lipti į“ kartu su I. Navickaite-Drąsute įgyvendinome bendradarbiaudamos su Kauno fotografijos galerija. Visos projekto dalys buvo publikuojamos galerijos leidžiamame žurnale „Į“, skirtame Kauno miestui. Rengdamos visas istorijas gausiai rėmėmės įvairių laikmečių periodika, kurioje aptiktos pasenusios sensacijos ir aktualijos tapo reikšminga teksto dalimi.

Pirmojo žurnalo tema buvo „Galinis kiemas“, tad mes cikle „Lipti į Kauną“ nusprendėme nagrinėti Kauno laiptus, kurie dažnai yra tam tikra jungtis tarp miesto paradinių ir užkulisinių erdvių.

Žurnalui, kurio tema buvo „Vanduo“, nusprendėme kurti ciklą apie Kauno fontanus „Lipti į fontaną“. Įdomu, kad beveik visi fontanai, kuriuos aprašėme ir prie kurių fotografavomės, labai greitai pakeitė savo veidą. Rekonstrukciją patyrė aukštutinis Kauko fontanas, prie Kauno mečetės buvęs fontanas tapo batutu, o „Juzės“ fontane buvusi bronzinė skulptūra „Skalbėja“ buvo išniekinta vandalų – jai nupjauta galva. Įdomu ir tai, kad, nors Kaune fontanų yra daug, daugelis jų didelę savo gyvenimo dalį praleido neveikdami. Kai kurie fontanai, pavyzdžiui, fontanas prie Kauno apskrities viešosios bibliotekos, veikė vos tris dienas. Pasakojama, kad kai Kaune 1993 m. lankėsi popiežius Jonas Paulius II, prie šio fontano buvo specialiai prijungta statinė, iš kurios vanduo tekintas tiesiai į fontaną, kad popiežiaus vizito metu viskas atrodytų reprezentatyviai.

Ciklas „Lipti plytomis“ buvo skirtas žurnalo temai „(Post)industrinis Kaunas“. Nusprendėme jį skirti Kauno plytų fabrikams, kadangi iš keturių fabrikų – Sargėnų, Rokų, „Bituko“ ir Palemono keramikos gamyklų produkcijos pastatytas šis miestas. Atspirties tašku šiam ciklui tapo tarpukariu Jono Vailokaičio siūlyta mūrinės Lietuvos idėja, raginanti statybos sektorių pereiti nuo medienos prie plytų. Cikle „Lipti pro bendrabučio langą“ nusprendėme papasakoti Kauno studentų bendrabučių istorijas. Kadangi Kaunas – universitetinis miestas, čia studentų ir bendrabučių tiek daug, kad iš jų galima būtų suformuoti nemenką mikrorajoną, kuriame nebūtų vietinių gyventojų. Buvo įdomu panagrinėti kokoninę miestiečio stadiją, kai jis, prieš tapdamas sėsliu miesto gyventoju, pereina bendrabučio etapą.

Žurnalo temai „Miestas ir gamta“ sukūrėme ciklą „Lipti į aptvarą“, kuriame pasakojome apie T. Ivanausko zoologijos muziejų ir Kauno zoologijos sodą. Radome įvairiausių įdomių istorijų apie iš aptvarų pabėgusius gyvūnus ar taksidermistų nuotykius. Įdomu tai, kad tarp šių dviejų įstaigų yra tam tikras apykaitos ratas, nes nemažai Zoologijos sodo gyventojų vėliau tampa iškamšomis muziejuje. Pavyzdžiui, toks likimas ištiko ilgą laiką Zoologijos sode gyvenusį baltąjį lokį Kasparą, kuris vėliau tapo muziejaus eksponatu.

Paskutiniam žurnalo numeriui skyrėme gedulingą atsisveikinimo ciklą pavadinimu „Lipti į amžinybę“. Kadangi žurnalo tema buvo „Ateitis“, žaismingai nusprendėme kalbėti apie ateities velionių antkapius ir fotografavome antkapinius paminklus prekyvietėse, į kurias mus labai maloniai įsileido vietiniai verslininkai. Tekste kalbėjome apie laidojimo kultūrą, tendencijas, aptarėme įdomesnius palaidojimus Kaune. Pavyzdžiui, cirko artistų panteoną Eigulių kapinėse ar tarpukario  laisvamanių kapinaites Kaniūkuose.

Iš ciklo „Neišvengiamas gamtovaizdis“. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Parodoje galima išvysti ir jūsų skaitmeninės tapybos ciklą apie pakelių ir paplenčių peizažo kaitą per pastaruosius dešimtmečius „Neišvengiamas gamtovaizdis“. Kuo jus sudomino pakelių peizažai?

– Tai romantinės tapybos tradicijos paisantis skaitmeninės tapybos ciklas, kuriame kolekcionuojami įvairūs paplenčių ir pakelių architektūros motyvai. Esu iš Vilniaus, bet daugiau kaip dešimt metų gyvenau Kaune, todėl labai daug laiko praleidau A1 autostradoje, besiblaškydama tarp šių dviejų miestų. Neišvengiamai daug žiūrėdavau pro langą ir fiksuodavau kraštovaizdžio pasikeitimus. Taip mano darbuose atsirado logistikos centrų, po truputį nykstančių tuščių reklamos stendų, vėjo elektrinių.

Įdomu, kad, žiūrint į peizažą, dažnai pasirenkame nematyti tam tikrų objektų ir koncentruojame dėmesį į pastoralinius, archetipinius peizažo elementus. Sąmonė, veikdama selektyviai, redaguoja į matomą vaizdą net esamuoju laiku. Tačiau įamžinus, nufotografavus peizažą kompozicijoje pradeda erzinti prieš tai sėkmingai ignoruoti elektros stulpai ar reklamos stendai. Mane sudomino sąmonės geba nematyti nepatrauklių objektų net stovint šalia jų (man tai taip pat būdinga). Tradicinės tapybos estetika padeda atskleisti šį tariamą disonansą.

– Paskutinė parodos tema – mažųjų fotografinių kolekcijų ciklas „Menki juokai“, fiksuojantis Vilniuje ir Kaune aptinkamus, dažniausiai kamerinius, artefaktus ir reiškinius. Kokie reiškiniai jus sudomino?

– Tai tarsi kolekcijų kolekcija, kurioje – aštuonios temos. Tiek formatas, tiek pavadinimas „Menki juokai“ akcentuoja ir pačių kolekcijų kamerinę prigimtį. Pirmąją kolekciją „Išrinktieji“ sudaro šuns Tatlino išrinkti objektai. Šiuo atveju kolekcijos kuravimą ir objektų išrinkimą tarsi patikėjau jam ir fotografuodavau tik tas vietas, kur šuo pasirinkdavo žymėti teritoriją. Kolekciją „Žemai puolę sodai“ sudaro įvairių betoninių klombų fotografijos. Klombos – dekoratyvinis mažosios architektūros elementas, skirtas aplinkai puošti. Tačiau dažnai jos netenka savo dekoratyvinės funkcijos ir tampa visiškai pamirštu betono luitu, naudojamu, pavyzdžiui, akligatviui užstatyti. Šios skirtingo dydžio, dizaino ir laikotarpių klombos atsiduria tarsi regos lauko paraštėse – visi jas atpažįsta, tačiau nelaiko atmintyje ir į jas nekoncentruoja dėmesio.

Panašiai yra ir su „Žlugusios civilizacijos artefaktais“. Šis ciklas fotografuotas Nemuno salos, Ąžuolyno, Vytauto parkuose ir Vilniaus Sapiegų parke. Jame atsidūrė įvairių elementų, liudijančių apie praėjusias parkų epochas. Pavyzdžiui, Nemuno saloje išlikusios valčių tvirtinimo metalinės kilpos nuo tada, kai ten dar buvo žiemos uostas, arba niekur nevedantys, nubyrėję laiptai iš Vytauto parko, Ąžuolyne likusios čia stovėjusių suoliukų kojytės.

Cikle „Įkaušimo architektūra“ atsidūrė Šančių ir Petrašiūnų vietos gyventojų susimeistrautų rekreacinių erdvių fotografijos. Ciklas gavo tokį pavadinimą, nes šiose architektūrinėse-dizaininėse erdvėse ne tik mėgstama sutikti vasaros vakarus palengva kauštant, bet ir pačios objektų formos atrodo kiek kauštelėjusios, savadarbiškai smagios. Į ciklą pateko ne tik lėbavimo, bet ir vietos senjorų, žvejų mėgstamos savadarbės vietos. Man patinka, kad, žvelgiant į tokias vietinių susimeistrautas poilsiavietes, galima pamatyti, kas pačiai bendruomenei yra jauku, kur vietos žmonėms malonu prisėsti, praleisti laiką.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Ciklas „Ateities būrimas iš Kauno rutulio“ prasidėjo kaip tam tikras pokštas, kai vieną vakarą internetu įsigijau gumines raganos rankas. Tada mes su draugėmis keliavome po Kauną, pridėdavome tas rankeles prie įvairių Kauno rutulių tarsi prie krištolinio rutulio, kuris numato ateitį, ir fotografuodavome. Šį ciklą kartu inspiravo linkiais ir apvalumais pasižyminčios Kauno tarpukario architektūros formos. Kaune rutulių yra išties gražių ir įdomių. Pavyzdžiui, didysis rutulys prie įėjimo į K. Donelaičio gatvėje esančią Kauno apskrities viešąją biblioteką – iš jo puikiai buriasi ateitis.

Ciklas „Niūriaspalvių auksavabalių veislynai“ pasakoja apie senuosius, po rekonstrukcijos neišlikusius suoliukus Ąžuolyne, kurie greičiausiai buvo pagaminti iš ąžuolų virtuolių. Ąžuolyne veisiasi niūriaspalviai auksavabaliai – labai reti į Raudonąją knygą įrašyti vabalai, kurie gyvena tik ąžuolų giraitėse, o veisiasi tik senų ąžuolų virtuoliuose. Parko suoliukai, būdami vis prastesnės būklės ir vis labiau grįžtantys į trūnijančio rąsto būklę, man atrodė kaip puikūs veislynai šiems vabalams klestėti.

Kad objektas pakliūtų į mano kolekciją, jis turi būti ne tik tam tikros sistemos dalis, bet ir pats savaime įdomus.

„Jaukūs vieno kambario apartamentai“ – ciklas apie slėptuvių ventiliacines angas, primenančias mažyčius namukus. Paskutinis ciklas „Didinga imperinė praeitis“ yra diptikas, kuris, veikiausiai, nebus tęsiamas. Jį sudaro „Laisvės kario“ skulptūra Kaune ir paminklas geležiniam vilkui šalia Kauno–Vilniaus automagistralės.

– Iš kur apskritai kilo jūsų pomėgis kolekcionuoti? Ar kolekcionuojate tik kūrybos tikslais?

– Manau, kad mano polinkis kolekcionuoti kilo dėl kelių priežasčių. Viena jų yra biografinė detalė, kad penkerius metus dirbau Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Nors baigiau grafikos studijas ir esu labiau praktikė nei teoretikė, per tuos penkerius metus teko iš vidaus pažvelgti į įvairias muziejines praktikas: saugojimo, kolekcionavimo, konservavimo. Ši patirtis buvo labai turtinga ir pakeitė mano požiūrį į įvairius reiškinius. Kartu mano sentimentaliai širdutei kolekcionavimas tapo būdu ramiai į savo archyvą sudėlioti tai, kas įdomu mane supančioje aplinkoje, ir per daug nesikrimsti, kai tai po truputį dingsta iš akiračio. Man patinka kolekcionuoti dalykus, kurie tokie įprasti akiai, kad, norint į juos įsižiūrėti, reikia juos tarsi išplėšti iš savaime suprantamybės.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Tad jus domina būtent įvairių objektų sistemos, o ne pavieniai objektai?

– Taip, daugelis objektų mane sudomino tuo, kad juos dažnai matydavau savo gyvenamojoje aplinkoje ir po truputį jie tapo tam tikru dirgikliu. Pradėjau juos klasifikuoti, lyginti tarpusavyje. Taip atsirasdavo tam tikrų sistemų ir dėsningumų, kurie galų gale virsdavo kolekcija. Yra daug patrauklių reiškinių ir objektų, kurių nesirinkčiau fotografuoti vien dėl to, kad jie yra pavieniai, jų nesusisteminsi. Tam, kad objektas pakliūtų į mano kolekciją, jis turi būti ne tik tam tikros sistemos dalis, bet ir pats savaime įdomus – turėti įdomų santykį su žmogumi, būti įdomioje vietoje ar atlikti įdomią funkciją. Šioje parodoje svarbūs ir žodžiai, teksto ir vaizdo santykis, būtent dėl to pavadinimai užima itin garbingą vietą ekspozicijoje. Dažnai vykęs žodžių junginys tapdavo reikšmingu faktoriumi pradedant vieną ar kitą kolekciją.

– Dvi iš eksponuojamų kūrybos temų vystėte kartu su bendraautorėmis. Gal galite šiek tiek papasakoti apie jūsų santykį?

– A. M. Antanavičiūtė yra dizainerė ir meno vadovė. Su Anta draugaujame ir bendradarbiaujame jau labai seniai. I. Navickaitė-Drąsutė yra grafikos dizainerė, iliustruotoja, fotografė ir analoginės spaudos spaustuvės „Hands on Press“ bendraįkūrėjė. Kartu su ja esame baigusios taikomosios grafikos studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ir turime labai ilgą bendradarbiavimo patirtį. Esame geros draugės, o mūsų kūrybinės veiklos kartais persidengia.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Ką jums reiškia proga pasirodyti „Jaunųjų platformoje“? Kaip manote, ar apskritai jauniems menininkams yra pakankamai erdvių savo kūrybai parodyti?

– Bet kuriam jaunam menininkui eksponuoti savo personalinę parodą nacionaliniame muziejuje yra didelė garbė ir puiki galimybė. Labai sveikinu šią iniciatyvą, nes manau, kad respektabilių ekspozicinių erdvių, kuriose savo darbus galėtų eksponuoti jaunieji menininkai, niekad nebus per daug. Kartu rekomenduočiau šią platformą labiau pakreipti į edukacinę ar kūrybinių dirbtuvių pusę, jauną menininką ugdant ir supažindinant su įprastomis galerinėmis ir muziejinėmis praktikomis, kuratorystės pagrindais. Man visa tai gal kiek mažiau aktualu, tačiau studijuojančiam ar studijas neseniai baigusiam menininkui tai būtų naudinga. Tad manau, kad ši iniciatyva yra puiki, tačiau ją galima įgyvendinti dar ambicingiau, taip prisidedant prie profesionalų ugdymo.

Kas? „Jaunųjų platforma“: J. Račiūnaitės paroda „Iš privačios kolekcijos“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Iki kovo 31 d.