Egzotiškas šokis iš rytų

Arabų kalba terminas "pilvo šokiai" neturi nieko bendro su kūno dalimi, tai – raks šarki ("rytietiški šokiai") arba "baladi" ("liaudies šokiai"). Terminas "raks šarki" apibūdina šokių formą, kilusią iš Egipto. Tikrasis jų pavadinimas yra "arabiški šokiai", tai – arabų liaudies menas. Pilvo šokiai buvo šokami haremuose, lauke, vestuvėse, ritualinių apeigų metu, vėliau pradėti šokti viešbučiuose ir restoranuose.

Lietuvoje ir daugelyje kitų Europos valstybių pilvo šokiai tapo meno rūšimi, pradėtos rengti šokių pamokos, tačiau mokytoja V.Dičkuvienė pasakoja, kad Rytų kultūros žmonės tokių pilvo šokio pamokų nesupranta.

"Arabai, kurie yra niekaip nesusiję su pilvo šokių verslu, nelabai supranta pilvo šokių grupinių užsiėmimų studijose, nes tikros arabės tai daro tiesiog namuose, vienos arba kitų moterų draugijoje. Tokią informaciją jie priima gana keistai, taip, lyg mes eitume į indų plovimo grupines treniruotes", – juokiasi V.Dičkuvienė.

Iš pirmo žvilgsnio pilvo šokiai – egzotiška pramoga, vis dėlto, jie daug sudėtingesni. Šie šokiai suteikia ne tik estetinį ir dvasinį pasitenkinimą, bet ir gerina sveikatą – normalizuoja organizmo veiklą. Mokytoja teigia, kad pilvo šokių esmė – stiprinti raumenis, atsipalaiduoti ir masažuoti vidaus organus. Be to, pilvo šokiai lavina lankstumą, gražina eiseną ir laikyseną, gerina kraujotaką, netgi skatina vaisingumą.

Svajonė tapo mėgstamu darbu

V.Dičkuvienė dirba mėgstamą darbą ir pasakoja, kad tai – išsipildžiusi svajonė. Šia meno rūšimi ji susidomėjo jau seniai – mokytoja stebėjo pilvo šokėjų pasirodymus, o juose įžvelgė moteriškumą, egzotiką ir grožį.

"Mano darbas yra erdvė, kurioje labai gerai jaučiuosi, kurioje išskirtinai lydi tik geros emocijos, kurioje pamirštu visus rūpesčius, galiu save išreikšti, panaudoti kūrybinius gebėjimus suteikdama vaizdinę išraišką patinkančioms dainoms, organizuodama teminius vakarėlius, kurdama pilvo šokių kostiumus, tiesiog mokydama šokti", – džiaugsmingai pasakoja mokytoja.

V.Dičkuvienė sako, kad jos darbas yra erdvė, kurioje ji labai gerai jaučiasi, kur ją lydi tik geros emocijos ir pasimiršta visi rūpesčiai.

Sumaniusi tapti ne tik viena iš rytietiškų šokių šokėjų, V.Dičkuvienė tikina, kad yra tikra Rytų kultūros gerbėja. "Mano širdis priklauso arabiškai muzikai, arabiškiems šokių judesiams, arabiškam aprangos stiliui, papuošalams, interjero detalėms, architektūrai, net maistui. Tiesą pasakius, arabų kalbą mokausi ir net Koraną turiu, paskaitinėju kartais, nors musulmone tapti tikrai neketinu", – juokiasi pašnekovė.

Pilvo šokių mokytoja V.Dičkuvienė nusprendė tapti stebėdama savo šokių mokytoją. Šios svajonės buvo kuriam laikui išsižadėjusi – ji atrodė labai tolima, bet netrukus gavo darbo pasiūlymą, mat jos talentas mokyti kitus buvo pastebėtas.

"Vieną kartą renginio metu manęs paprašė surengti pilvo šokių pamoką. Greitai sulaukiau pasiūlymo mėginti vesti pilvo šokių pamokas. Neatsisakiau, ir tos pamokos šokių studijoje "Flash dance" iki šiol tęsiasi", – pasakoja mokytoja.

V.Dičkuvienė įsitikinusi, kad dovaną, t.y. mokyti kitus žmones, ji turi. "Atradau savyje ir nemenką puokštę savybių, reikalingų ką nors gražaus ir įspūdingo suorganizuoti, nes kaip be pasirodymų ir dėmesio šokėjoms?" – retoriškai klausia mokytoja.

Nelengvas darbas

Pasak V.Dičkuvienės, pilvo šokių menas išsiskiria ypatingu žavesiu, kurį lemia atlikimo technikos sudėtingumas, išskirtinumas. Jam būdingi izoliuoti judesiai, dūžiai klubais, bangelės krūtine ir aštuonetai kartu su drebėjimais – tai pilvo raumenų judesiai naudojant diafragminį kvėpavimą, kas nėra būdinga kitų stilių šokiams. Be technikos išskirtinumo pilvo šokiai labiausiai tausoja sveikatą.

Pilvo šokiai lavina lankstumą, gražina eiseną ir laikyseną, gerina kraujotaką, netgi skatina vaisingumą.

Tai lemia itin saugi dubens laikysena šokant, kuri niekada nepažeis nugaros, kojų. Dar vienas ypatingas dalykas – šiems šokiams būdingi izoliuoti judesiai, o bangelės priverčia judėti net ir giliausius raumenukus – visa tai tvirtina visą kūną. "Prieš daug metų net ruošdamasi kūno rengybos varžyboms ir valgydama tik liesą varškę tokių ryškių rezultatų neturėjau", – tvirtina V.Dičkuvienė.

Pilvo šokius išmokti sunku, nes, pasak mokytojos, judesių, kombinacijų ir stilių arsenalas toks platus, kad kiekvieną dieną galima išmokti vis naujų judesių. "Net pasaulinio lygio meistrai turi mokytojus, pas kuriuos vis dar kažko naujo mokosi. Žodžiu, nuolatinis tobulėjimas šioje srityje garantuotas visą gyvenimą, kol šoki. Dėl to niekada nebus nuobodu. Be to, šokti galima visą gyvenimą – pilvo šokiai ir įvairiems amžiui, ir visokioms kūno formoms tinkami", – aiškina mokytoja.

V.Dičkuvienė sako, kad tai pabandyti verta kiekvienam. Šokant šiuos šokius kūnui tenka didelis fizinis krūvis, kuris tobulina visą kūną. "O kur dar galimybė šokti pasirodymuose su nuostabiausiais kostiumais. Tai – didžiausia moteriškumo šventė", – šypsosi moteris.

Laikotarpių skirtumai

Skirtingais XX a. laikotarpiais kuriantys žmonės patekdavo į įvairias išbandymų pinkles, nes dažniausiai knygos ateidavo ne kaip kūryba, o kaip praeities pamokos ateičiai, kaip kūriniai pagal tam tikras instrukcijas, kurių nevalia pažeisti.

Parodoje – knygos iš XX a. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių, pasakojančios tikrus istorinius įvykius ir aprėpiančios visą XX a. Parodos idėja – parodyti kaip knygos keitėsi per kelis dešimtmečius, kokios jos buvo skirtingais laikotarpiais, sako projekto vadovė Rasa Vaikutytė.

Paroda buvo atradimas ir jai pačiai. "Mano vaikystės literatūra buvo sovietinė, o, pavyzdžiui, visų tarpukario ar išeivijos autorių aš neskaičiau, todėl man pačiai buvo įdomu sužinoti", – sako R.Vaikutytė.

Parodoje pristatomos trys temos, išsišakojančios į gausybę potemių, charakterizuojančių kūrybos laiką, formą ir dvasią: senoji knyga kaip identiteto paieškos (1900–1918), lietuviška knyga išeivijoje (1944–1990) ir knyga mažiesiems Lietuvoje (1945–1990).

Anot Druskininkų muziejaus darbuotojos Aušros Sedlevičiūtės, parodos tikslas – atskleisti kiekvienu dešimtmečiu vyravusį santykį su skleidžiamu žodžiu, kad kiekvienu Lietuvai sudėtingu periodu kūrėjai kurdavo pagal tam tikrus reikalavimus.

"Vieniems žmonėms tai bus nostalgiška paroda, nes jie prisimins savo vaikiškas knygeles ir jų iliustracijas, kitus paroda paskatins apmąstyti, kaip buvo ugdoma jaunoji karta", – sako R.Vaikutytė.

Anot jos, retrospektyvinėje parodoje akcentuojamas literatūrinio žodžio grožis.

Vieniems žmonėms tai bus nostalgiška paroda, nes jie prisimins savo vaikiškas knygeles ir jų iliustracijas, kitus paroda paskatins apmąstyti, kaip buvo ugdoma jaunoji karta.

Svarbiausi akcentai

Nors tėvai kartais nė nesusimąsto, tačiau vaikystės knygos formuoja jų atžalas. Tačiau, kaip pabrėžė R.Vaikutytė, knygas rašo suaugusieji, tad jiems ir tenka atsakomybė prieš ateities kartas.

Aiškindama parodos pavadinimo reikšmę, R.Vaikutytė primena, kad šios knygos yra vaikiškos knygos – apie gėlytes, medelius, vabzdelius, paukštelius ir t.t. Tačiau tai – tik viena medalio pusė.

"Tie suaugėliai, kurie rašė šias knygas, užslėpė jose savo intenciją – tai, ką norėjo pasakyti. Tad ta knygutė nėra visai jau tokia ir nekalta", – šypsosi R.Vaikutytė. Taip, kaip rašytojai tuo metu matė pasaulį, tokiu būdu ir stengėsi formuoti jaunosios kartos pasaulėžiūrą.

Parašytas žodis atspindi patį žmogų – skirtingais laikotarpiais kurtų knygų skirtumus aiškina R.Vaikutytė. Pavyzdžiui, parodoje pristatomos XX a. pradžios knygos, išleistos nuo 1900 iki 1918 m., – elementoriai, skirti mokytis skaityti. Šiose nedidelės apimties, su aiškiu tikslu išleistose knygelėse yra svarbus religinis aspektas ir tautiškumas. "Kas aš? Aš esu Dievo vaikas ir aš esu lietuvis. Kai skaitai šias knygeles, labai ryškiai pajauti šiuos akcentus", – pirmąjį parodoje pristatomą laikotarpį apibūdina R.Vaikutytė.

Tarpukariu buvo akcentuojamas dorinis ugdymas ir lietuviškumas – knygoms skirta pilietinio ugdymo funkcija. Vienas pavyzdžių – vaikiškose knygelėse akcentuojamos politinės aktualijos, kova dėl Vilniaus krašto. Rašytojas Vytė Nemunėlis (Bernardas Brazdžionis) parašė daug eilėraščių, susijusių su šiuo laikotarpiu. Anot R.Vaikutytės, šie vaikams skirti kūriniai buvo labai ryškūs – poetas drąsiai kalbėjo apie Vilniaus atgavimą.

Nors iki Lietuvos valstybingumo atkūrimo carinė valdžia slopino lietuvių tautinę savimonę, krašto žmonės liko patriotais. R.Vaikutytė šį slopinimą lygina su sėklomis, daigeliais, kurie šaltą žiemą negali sudygti, tačiau vėliau, pavasarį, išsprogsta. Lygiai taip pat nutiko ir tarpukario rašytojams, kurių kūryba prasiveržė galinga jėga, o išleistos vaikiškos knygelės – spalvingos, su gražiais tekstais.

"Skaitydama šias knygas labai stebėjausi, nes man ši literatūra buvo labai nežinoma, o eilėraščiai labai gražūs – pavyzdžiui, apie draugystę", – asmeniniais atradimais dalijosi R.Vaikutytė.

Išugdyta lietuvybė

Lietuvybės puoselėjimu rūpinosi ir priverstinėje emigracijoje atsidūrę tautiečiai. Jie skatino lietuvybę, puoselėjo lietuvių mokyklas, palaikė Dainų šventes, siuvo tautinius drabužius. "Išvyko žmonės, užaugę su lietuviška literatūra", – stipraus išeivių tautinio sąmoningumo jausmo priežastį aiškino pašnekovė.

Išeivijoje leidžiamų knygų tekstams svarbi lietuvybė – Lietuva, tauta, vyrauja nostalgiška nuotaika, eilėraščiuose kalbama apie laisvę ir meilę tėvynei, net ir svetur gyvenantiems lietuviams brangi sava gamta – miškai, paukščiai.

Kaip klasikinį išeivijos literatūros pavyzdį ir asmeninį atradimą ji mini Juliaus Kaupo "Daktarą Kripštuką pragare", Česlovo Grincevičiaus "Vyskupo katiną".

Parodoje eksponuojamos išeivijoje išleistos knygos atgabentos iš Čikagos, Los Andželo, kur būta labai stiprios lietuvių bendruomenės.

Tarp eilučių

Prisimindama sovietmetį, R.Vaikutytė kalba apie laikus, kai dominavusi sovietinė ideologija nuo mažens skatino dirbti ir paklusti. Į iš naujo perskaitytus vaikystės kūrinius ir ji pati sako žvelgianti kitomis akimis. "Kai buvau maža, neatsakinėjau sau į klausimus, kas mane formuoja ir kuo aš būsiu ateityje – traktoristė, spaliukė ar pionierė", – sako ji.

Vis dėlto net ir ano meto rašytojams, dailininkams pasisekdavo apeiti ideologinius nurodymus: nors ir būta cenzūros, kūrėjams pavykdavo sukurti unikalių, gražių tekstų, knygas iliustruodavo garsūs menininkai.

Parodą pašnekovė vadina vizualiai įspūdinga. "Sovietinių laikų literatūroje daug dailininkų saviraiškos – mane vaikystėje tie piešiniai liūdindavo, – pastebi R.Vaikutytė. – O tarpukario literatūros vaikų kūriniuose daug modernizmo."

Kas? Paroda "Knygelė nekaltoji arba visu greičiu pirmyn į šviesųjį rytojų".

Kada? veikia iki rugsėjo 6 d.

Kur? M.K.Čiurlionio namuose-muziejuje.

Praėjusią savaitę paskelbta žinia, kad Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinys persikelia į naujas patalpas. Biblioteka informavo apie laikinus skaitytojų aptarnavimo pasikeitimus.

Senosiose bibliotekos patalpose liepos 20–25 d. veikia tik periodinių leidinių skaitykla ir viešoji interneto prieiga, t. y. nemokamas WI-FI, iki rugpjūčio 14 d. priimami tik grąžinami leidiniai, o į namus pasiimti galima tik iš anksto rezervuotas knygas.

Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos direktorė Nomeda Domeikienė teigia, jog biblioteka išsikraustė į kitas patalpas dėl finansinių priežasčių, ir nors vieta, kur iki šiol veikė biblioteka, patogi, dar 2018 m. buvo surengtas Kauno miesto savivaldybės Švietimo, Kultūros ir Turto valdymo skyrių vadovų susirinkimas, kuriame pateiktas pasiūlymas dėl naujų patalpų.

„Lig šiol biblioteka veikė nuomojamose patalpose Baltų pr. 81. Nors vieta ir patogi, biblioteka gausiai lankoma, bet išlaikymas gana brangus, todėl buvo ieškoma galimybių iškelti į miestui priklausančias patalpas. Vykstant mokyklų pertvarkai, tokia vieta atsirado Santaros gimnazijoje, Baltų pr. 51.“, – teigė direktorė.

Pasak N.Domeikienės, nuomojamos bibliotekos patalpose buvo apie 500 kvadratinių metrų, tačiau erdvės neatskirtos viena nuo kitos pertvaromis, tad vykstant įvairioms veikloms, pavyzdžiui, informacinio raštingumo mokymams, integruotoms pamokoms, neformaliojo švietimo užsiėmimams, kultūriniams renginiams, skaitytojams, atėjusiems skaityti periodikos, pasirinkti knygų, sudėtinga susikaupti.

„Girdimas šurmulys, kas ne visada patinka tradicinės, tylios bibliotekos mėgėjams. Naujose patalpose įrenginėjamos atskiros erdvės vaikams ir jaunimui, tradicinių bibliotekos paslaugų mėgėjams, bendruomenės veikloms, renginiams“, – pasakojo V.Kudirkos viešosios bibliotekos direktorė.

Kaip ir iki šiol, biblioteka priklausys visiems Kauno miesto gyventojams – jie neskirstomi pagal amžių, veiklą, lytį, išsilavinimą ir panašius socialinius rodiklius, tad knygas galės pasiimti tiek „Santaros gimnazijos“ moksleiviai, tiek visi knygų mylėtojai.

Nors šiuo metu naujose bibliotekos patalpose dar vyksta remonto darbai, kurie dėl karantino sukeltų pasekmių vėluojant medžiagų ar įrangos pristatymui šiek tiek užsitęsė, pasak N.Domeikienės, naujose patalpose biblioteką planuojama atidaryti rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje.

Gėlės, kurios gyvena

Ikebana – japoniškas gėlių komponavimo menas, gyvuojantis jau 600 metų ir padedantis suartinti žmogų bei gamtą. Į "Ikebanos kūrybines dirbtuves" Kaune susirinko smalsi japoniškos kultūros gerbėjų grupelė.

Šis gėlių komponavimo menas išryškina natūralų augalo ir indo grožį, hormonizuoja su metų laikais – tai būdinga japoniškai kultūrai, turi ilgą istoriją, daug griežtų taisyklių ir trapią žavėjimosi šia akimirka dvasią.

"Ikebana yra gyvenanti gėlė. Japonų kultūroje moterys pradėjo plėtoti šią meno rūšį nuo senų laikų, nors pagrindiniai ikebanos mokytojai buvo vyrai. Šis menas – japoniškos dvasios, japoniški motyvai", – teigia ikebanos mokytoja L.Vanagienė, Japonijoje gyvenusi dvylika metų.

Šios meno formos esmė – gėlių išdėstymas tam tikra tvarka. Ikebana smarkiai skiriasi nuo tradicinės floristikos. Priešingai nei tradicinėje floristikoje, kurioje svarbiausia yra gėlių gausa, jų spalvingumas, ryškumas, ikebanos mene svarbiausias elementas yra minimalizmas. "Ikebanų mokyklose Japonijoje yra gėlių ūkiai, kuriuose specialiai auginamos gėlės. Čia, Lietuvoje, vasarą yra laukai, miškai – visa tai galima panaudoti ikebanai", – pasakoja dirbtuvių vedėja.

Kuriant ikebanos kompoziciją išryškinamos netradicinės augalo vietos – stiebas ar lapai, o pačią kompoziciją sudaro minimalus žiedų skaičius. Japoniška gėlių išsidėstymo struktūra, pasak dirbtuvių vedėjos L.Vanagienės, vaizduoja dangų, žemę ir žmogų.

Japoniška gėlių išdėstymo struktūra, pasak dirbtuvių vedėjos L.Vanagienės, vaizduoja dangų, žemę ir žmogų.

Iš senų laikų

Tiksliai pasakyti, kaip ikebana atsirado, sunku, tačiau, manoma, kad ji į Japoniją atkeliavo VI a., kai šalyje paplito budizmas. Tuo metu budistų vienuoliai ėmė puošti šventyklų altorius gėlėmis – tai buvo šio meno užuomazgos. Tuo metu svarbus buvo ir Shinto Yorishiro tikėjimas, kad aukojant gyvus augalus pavyks pritraukti kami – šintoizme garbinamas dievybes.

Kaip tradicinis japoniškas menas ikebana atsirado Muromači laikotarpiu, kai Japonijoje suklestėjo kultūra ir menas, sustiprėjo budizmo įtaka. Šiuo laikotarpiu japonų feodalai ir generolai paskirdavo menininkus, kurių specializacija buvo sukomponuoti gėles pagal šakelę, įstatytą vazos centre.

Nuo to laiko pradėjo augti gėlių komponavimo meistrų skaičius. Vienuolis Ikenobo Senkei – vienas įtakingiausių to laikotarpio meistrų, mat atidarė pirmąją gėlių komponavimo mokyklą Japonijoje. Po truputį kūrėsi ir kitos ikebanos meno mokyklos.

Savitas piešimo menas

Ikebanos meno formą L.Vanagienė lygina su ramia meditacija, kurios metu žmogus suartėja su augalu, su gamta. Ikebana yra kūrybiškumo reikalaujantis menas, todėl žmogus tarsi šnekasi su gėlėmis, tad, kaip ir teigia ikebanos mokytoja, ikebana yra savotiškas piešimas.

L.Vanagienė pristato visą darbo procesą – nuo įžanginės informacijos iki praktinės dalies, kurioje kiekvienas ima kurti savo ikebaną – gyvą gėlių paveikslą. "Ikebanoje spalvos nederinamos. Ką mokytojas atnešdavo į pamoką, iš to ir buvo daroma ikebana", – aiškina L.Vanagienė.

Japonų kultūroje moterys pradėjo plėtoti šią meno rūšį nuo senų laikų, nors pagrindiniai ikebanos mokytojai buvo vyrai.

Ikebanos puokštė kuriama Kenobi vazoje ir pradedama nuo dangaus – tinkamai išmatavus reikia įstatyti medžio šakelę į Kenzan – išvertus iš japonų kalbos Kenzan dar vadinama "kardų kalnu". Kenzan laiko visą ikebaną ir yra gana sunki, nes kartais turi išlaikyti net storas medžių šakas.

Jeigu šakelės per ilgos, jos turi būti kerpamos atskirame vandens dubenėlyje, kadangi nukirpta augalo šakelė ima iš karto gerti vandenį. Šakos, ypač storesnės, kerpamos kaip pieštukai, t.y. įstrižai. Šakelės, gėlės ir stiebai ikebanoje statomi tvorelės principu – visi vienas po kito. "Kadangi visų šakos skirtingos, tai ir yra menas. Tai yra sudėtingumas paprastume", – šypsosi ikebanos mokytoja.

Ikebanos meno žmonės mokosi daug metų. Dirbtuvių vedėja L.Vanagienė pasakojo, kad jos mokytoja šio meno mokėsi 40 metų, bet japonų kultūroje tai yra įprasta – žmonės mokosi daug ir visą laiką.

Floristikai L.Vanagienė ikebanos meno nepriskirtų. Tai – japoniškos kultūros paveldas ir jo tradicijos labai gilios. Japonai visada tiki, kad žmogus yra gamtos dalis. "Yra mokyklų Japonijoje, kur ikebana – privalomas dalykas, ypač jeigu mokykloje daug mergaičių, pavyzdžiui, Tokijuje. Išsilavinusios merginos, kaip ir priklauso, turi išmanyti arbatos ceremonijas ir Ikebaną", – pasakojo L.Vanagienė.

Žmonės domisi

Dirbtuvėse dalyvavusi kaunietė Kristina pasakojo, kad šį meną išbando jau ne pirmą kartą. "Įspūdžiai geri, kiekvieną kartą mokiausi skirtingų dalykų, todėl ir įdomu, nes kiekvieną kartą paaiškėja vis naujas aspektas", – šypsosi pašnekovė.

"Fantastiška dėstytoja. Gera, įdomu, smalsu, nes esu pirmą kartą. Buvau teorijos šiek tiek skaičiusi, bet kai pradedi daryti praktiškai, tai viskas yra kitaip, nes gali teorijos skaityti kiek tik nori, o kai reikia realiai daryti, tai atrodo, kad visos teorijos baigiasi", – įspūdžiais dalijosi kita dirbtuvių dalyvė Aistė. Ji teigė, kad ikebaną pabandys pasidaryti ir namuose.

"Azija LT" įkūrėjas, Kauno Japonijos draugystės asociacijos prezidentas, "Ikebanos kūrybinių dirbtuvių" organizatorius Aurelijus Zykas pasakojo, kad šią meno formą "Azija LT" pristato pirmą kartą, o idėja sukurti šias dirbtuves kilo atsižvelgiant į žmonių susidomėjimą Rytų kultūra.

"Lietuviui dirbti su augalais yra labai artima, nes mes esame tauta, atėjusi iš kaimo, ir tas buvimas gamtoje mums yra labai prie širdies. Labai smagu, kad Lietuvoje išpopuliarėjo medelių menas, japoniški sodai. Ikebana irgi yra lyg menas su augalais, todėl toks artimas lietuviui", – sako organizatorius.

Ikebana yra kūrybiškumo reikalaujantis menas, todėl žmogus tarsi šnekasi su gėlėmis.

Ikebana turi ne tik labai daug taisyklių, bet ir filosofijos, kas, pasak A.Zyko, yra didžiausias skirtumas nuo Vakarų meno rūšių, susijusių su gėlėmis. Vakaruose vyrauja impresija, ekspresija, puokščių įsivaizdavimai, o ikebanai būdinga improvizacija ir laisvė.

"Labai džiugu, kad visi mūsų renginiai sulaukia didelio žmonių dėmesio. Daugelis atvažiuoja ir iš kitų miestų, nes mūsų renginiai skirti ne tik kauniečiams. Žmonės nori susipažinti su tuo, ką japoniško mes turime čia, Kaune", – atvirauja "Ikebanos kūrybinių dirbtuvių" organizatorius A.Zykas.

Istorinės šaknys

Istoriniai šaltiniai teigia, kad popieriaus karpinių menas atsirado Rytų šalyse. Nuo seno daugelis tautų iškarpas naudodavo namams puošti. Karpiniai buvo daromi pagal tos tautos specifinę ornamentiką, simboliką.

Lietuvoje karpiniai paplito XVI a. Gyventojai karpiniais gražindavo žibalinių lempų gaubtuvus, lentynas, paveikslus, veidrodžių rėmus, o sudėtingesnio ornamento karpiniais puošdavo namų langus, indaujas. Iš senų laikų atėjęs kruopštus karpymo menas šiandieniniame pasaulyje išlaiko tą pačią natūralią plastikos išraišką, liaudies meno ornamentiką.

Šiuolaikiniame lietuviškame karpinių mene vyrauja naujos meninės išraiškos priemonės ir ieškoma naujų technikų. Be tradicinių ornamentų interpretacijos, per pastaruosius du dešimtmečius susiformavo vaizduojamojo meno karpiniai, kuriuose svarbiausia yra dekoratyvumas.

„Su karpiniais norisi dirbti tyliai. Kai karpai, tu visas pasineri, ir čia yra tas pats, kaip tu darytum ką nors švento, prasmingo“, – į karpinių dirbtuves susirinkusiems žmonėms pasakojo tautodailininkė Eglė Dvarionaitė-Vindašienė.

Godos Labanauskaitės nuotr.

Karpiniai – irgi menas

Pripažinta karpinių meistrė E.Dvarionaitė-Vindašienė karpo iš popieriaus jau daugiau kaip 30 metų. Šiandien ji yra tikra šio amato meistrė, o jos darbai buvo eksponuojami Švedijoje, Prancūzijoje, Punske, Turkijoje, Irane, Lenkijoje, Rusijoje.

Tautodailininkė siekia atgaivinti karpinius ir parodyti žmonėms, kad jie gali būti naudojami kasdieniniame gyvenime. „Žmonės labai domisi, karpiniai populiarėja“, – pastebi E.Dvarionaitė-Vindašienė.

Tautodailininkė pasakojo, kad karpinių menu susidomėjo iš Julijos Daniliauskienės, taip pat tautodailininkės. „Ji mane išmokė tą seną, patį paprasčiausią karpymo būdą – sulenkti be jokių paukštelių, angelėlių, žolelių, gėlyčių, o naudoti tik saulės, žalčio motyvus. Tai yra pasikartojantis ritmas, kuris suteikia apsaugą ir valo namus. Mes kuriame harmoniją – ne šiaip sau viską darome, bet prasmingai, ne dėl išorės, bet apjungiant visą savo erdvę, norint ją apsaugoti“, – džiaugsmingai pasakojo karpinių meistrė.

Kai karpai, tu visas pasineri, ir čia yra tas pats, kaip tu darytum ką nors švento, prasmingo.

Tautodailininkė teigia, kad šis menas populiarus ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Rusijoje, ten karpiniai yra vadinami raižiniais. Karpiniai išpopuliarėjo ir Danijoje – ten juos išgarsino rašytojas, pasakų kūrėjas Hansas Kristianas Andersenas.

Tautodailininkė teigia, kad naujokui išmokti karpyti nesunku. „Reikia tik pradėti. Jeigu jau mūsų močiutės, mamos mokėjo neturėdamos tokių žirklių, tik peilius, tai yra nesudėtinga. Reikia tik pamatyti, kaip tai daroma“, – paaiškino E.Dvarionaitė-Vindašienė.

„Anksčiau karpydavo užuolaidas iš laikraščių švenčių proga, o laikraštis būdavo tol, kol sulaukdavai kitų švenčių. Tada reikėdavo jį nuimti, sudeginti ir iš naujo karpyti“, – aiškino tautodailininkė.

Panaudojami kasdienybėje

„Man labai patinka toks darbas, kai gali susikaupti. Labai įtraukia ir net nejauti, kaip laikas bėga. Labai smagu, kai karpai, atrodo, paprastus trikampėlius, o paskui išlankstai ir gauni ornamentą. Eglė yra mano vaikystės draugė, ir aš atsimenu, kai ji pas mus atėjo ir iškarpė angelą“, – laikydama rankoje savos kūrybos karpinį pasakojo karpinių dirbtuvių dalyvė Jolanta.

„Labai smagu. Man labai įdomu sužinoti, kokios buvo tradicijos, kokie raštai, nes snaiges mes visi esam karpę. Kai principą dabar žinai, tai namuose galima bus bandyti toliau“, – įspūdžiais dalijasi dirbtuvėse dalyvavusi Odeta.

Projekto kuratorė, kultūros vadybininkė Inga Zinkevičiūtė teigia, jog šis renginys yra vienas iš pirmųjų bandymų surengti kultūrines dirbtuves, skirtas folklorui. „Labai džiaugiamės, jog sulaukiame didelio susidomėjimo. Žmonės turbūt ištroškę tikrų dalykų, o kas yra tikresnio už mūsų šaknis, tautodailės užsiėmimus?“ – svarstė I.Zinkevičiūtė.

Godos Labanauskaitės nuotr.

Šios dirbtuvės yra viena iš viso projekto dalių – kiekvieną ketvirtadienį Kauno Vinco Kudirkos biblioteka kviečia skirtingus tautodailininkus, kurie pristato vis kitokį amatą. Organizatorė teigia, jog bus ir juostų vijimas, keramika.

„Tikrai visi specialistai yra pripažinti menininkai, visi daug metų dirbantys toje srityje ir pristato pačius tikriausius tradicinius lietuvių tautos amatus. Tai yra mūsų šaknys, mūsų tradicijos ir tie, kas pabando, tikrai užsikabina, nes tai dalykas, kuris tikrai turėtų būti artimas ir naudingas šiuolaikiniam žmogui“, – paaiškino organizatorė.

Karpinių meną I. Zinkevičiūtė laiko kūrybiniu užsiėmimu, kuriame galima maloniai praleisti laiką, o viskas, ką galima pasigaminti šiose dirbtuvėse, – panaudojama praktiškai, kasdieniame gyvenime.

Sendaikčių rojus

„Žalio Blusturgis“ Kaune atveria duris jau antrą kartą. Šįkart – Kauno centre, pievelėje prie Žalio namo. Šiame turguje buvo galima atrasti nekasdienių, įdomių daiktų, ar jais apsikeisti su kitais žmonėmis, o jeigu pasiseks – net ir parduoti.

Sendaikčių turgus buvo įsikūręs nedideliame plote, kuriame viskas žaliuoja ir grojo nuotaikinga muzika. Pievelė, apšviesta saulės spindulių, nedidelis žalias namukas pievelės gale ir žmonių šurmulys – visa tai sukūrė jaukią atmosferą.

Taip manė ir blusturgyje parodyti savo sendaikčius sumaniusi Rita, kuri teigia, jog toks laiko praleidimas sekmadienį yra puikus. „Geras oras, blynus tuoj keps, gal ir kitą kartą teks sudalyvauti“, – nuotaikingai sakė ji.

Blusturgyje senus rūbus dėliojo ir Sigita. Moteris pasakojo, kad atiduoti senus rūbus svajoja jau seniai. „Tai čia bandau, tai čia bandau ir vis nėra kur. Aišku, galima būtų padovanoti, bet mokėjai pats pinigėlius, norisi kažką gauti dar, kai šeimos narių daug“,– juokėsi Sigita.

Ir sendaikčiai, ir menas

„Sugalvojau, kad padalinsiu savo daiktus per pusę – viena pusė bus tarsi blusturgis, o kita pusė – mano kūryba, todėl dalyvauju pusiau kaip kūrėja“, – teigė turguje savo sendaikčiais pasidalinti sumaniusi Rita. Moteris kalbėjo apie senų daiktų vertę sakydama, kad kai kurie iš jų – tikrai brangūs ir vertingi.

„Vienas daiktas „prilimpa“ ir tampa labai brangus, sukelia nostalgiją, o kitais sendaikčiais norisi atsikratyti. Turiu skluptūrėlę iš vaikystės, kurią aš, būdama šešerių metų, gavau dovanų. Ji man yra labai brangi vien todėl, kad ją man padovanojo“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Šiame sendaikčių turguje buvo galima atrasti ne tik senų daiktų, bet ir menininkų rankų darbo gaminių, kurie dar labiau paįvairino turgaus atmosferą.

„Atnešiau kelis papuošalus, drabužius, o daugiau atnešiau savo kūrybą. Čia yra viskas mano lipdyta. Tai yra dirbiniai iš japoniško polimerinio molio, jis sustingsta per 24 valandas. Esu sertifikuota japonų akademijos instruktorė“, – toliau nuotaikingai pasakojo japonų akademijos instruktorė.

Dar viena sendaikčių turgaus dalyvė atnešė ne tik senų knygų ir papuošalų iš Indijos, bet ir savo kūrybos paveikslus. „Sendaikčių nekaupiu, bet mano visi baldai antikvariatiniai. Man jie labai mieli, gyvi, nemėgstu šiuolaikinių. Atnešiau du savo kūrybos darbelius“, – rodydama į asmeninius paveikslus pasakojo dailės akademiją baigusi Živilė.

Širdžiai mieli daiktai

Po truputį į blusturgį rinkosi žmonės, visi jie apžiūrinėjo senus drabužius, vartė senas knygas, o organizatorius Andrius ruošėsi kepti blynus. Atneštų sendaikčių vertė – nežinoma. Renginio organizatorius Viktoras Zujevas sakė, kad daiktai čia vertinami ne pagal savo piniginę vertę, mat, kiekvienas daiktas yra unikalus ir turi savo istoriją.

Kaunietė Rasa pasakojo, kad jos namuose – daug sendaikčių. Pasak jos, seni daiktai turi kiekvienam brangią vertę. „Mielas daiktas, primena vaikystę“, – sakė Rasa.

Idėjai, jog kiekvienas senas daiktas sukelia savotiškus prisiminimus, pritarė su didele šeima į blusturgį pasižvalgyti atvykusi Rita. „Ką tik atvažiavom, bet aš labai mėgstu blusturgių atmosferą, kai žmonės dalinasi daiktais. Šiame blusturgyje esu pirmą kartą, bet prieš daugiau nei 10 metų pati pradėjau panašius turgelius daryti Kaune. Dirbau tokioje organizacijoje, mes turėjome vieną senamiesčio kiemą. Tai buvo vieni iš pirmųjų turgelių“, – pasakojo moteris.

Rita užsiminė, kad pradėti organizuoti turgelius Kaune ji sugalvojo gyvendama Vokietijoje. Anot jos, šiais laikais sąlygos daug palankesnės mainytis daiktais negu bet kada anksčiau, o blusų turguje nesutiksi pikto žmogaus. Žmonės į pelno nesiekiančius turgelius ateina pabendrauti, pasimainyti daiktais, todėl jų atmosfera yra miela. „Aš mėgstu buityje gražius dalykus, smulkmenas ir man patinka, kai daiktas nėra naujas, tada jis turi gyvybę“, – aiškino Rita.

Daiktai turi savo istoriją

Pasak turgaus organizatoriaus V. Zujevo, šis sendaikčių turgus nesiekia komercijos, nes čia – ne ta vieta. Idėja mainyti, atiduoti ar prekiauti senais daiktais kilo pasikalbėjus su kitu organizatoriumi, o pavadinimas sugalvotas atsižvelgiant į šio kiemelio aplinką. „Pavadinimą sugalvojome pamatę šį žalią namuką nuo gatvės ir šis pavadinimas „prilipo““, – šypsojosi organizatorius.

Jis pasakojo daiktų istorijas. „Stengiuosi nekaupti sendaikčių, bet jų atsiranda. Dalis daiktų turi priešistorę. Aš dirbu sezoninėje mugėje, kuri vyksta Vilniuje, Gariūnuose. Ten mamos pačios atneša daiktus, kuriais nori prekiauti, pavyzdžiui, įvairūs nenaudojami jų daiktai, nėštukių rūbai. Po tos mugės kai kuriuos daiktus mamos atsiima, o kai kuriuos palieka labdarai. Labdaros būna daug, todėl jos nespėja jų pasiūlyti. Sutarėme, kad daiktus, kurie lieka po labdaros atiduosime. Vieną kartą susirinkau palūžusius žaislus ir kitus daiktus, kuriuos norėjau atgaivinti, tada antrą kartą. O atsitiko tokia situacija, kad dėl karantino jų nėra kur vežti. Taip ir prisikaupė tų žaislų, stalo žaidimų ir savų daiktų“, – atviravo V. Zujevas.

„Labai patinka, kai klausia, kiek nori gauti pinigų už tą daiktą, o aš sakau, kad patys įvertintų. Aš negaliu įvertinti to daikto, nes aš nežinau jo tikrosios vertės. Šio renginio tikslas nėra užsidirbti“, – nuotaikingai aiškina jis.

V. Zujevas blusturgyje išdėliojo savo sukauptus daiktus. Beveik visi jie, kaip teigė vyras, turi savo istoriją, priežastį, atsiradimo aplinkybes. Organizatorius pasakojo apie senovinę siuvimo spintelę, kurią gavo atsitiktinai.

„Mamų mugėje moterys suveža savo daiktus, o mes tikriname jų kokybę. Vieną dieną ateina supykusi, išvargusi mama su sulūžusia spintele. Ji norėjo ją parduoti labai pigiai arba išmesti. Aš tą spintelę pataisiau ir pasiėmiau. Ta spintelė pas mane stovėjo pusę metų. Dar po metų ši spintelė jau čia“, – prisiminimais dalinasi V. Zujevas.

Praeitais metais turguje žmonės tiek pirko, tiek keitėsi. Organizatorius prisiminė, kad vienas žmogus nupirko žaislą savo šuniui, o moksleivė rado tinkamą knygą savo mokslams.

Vieni – planuotai, kiti – atsitiktinai

Unikalioje erdvėje su vaizdu į Pažaislio vienuolyno rūmų amsamblį – besirenkančiųjų šurmulys, tylūs pašnekesiai, juokas ir romantiškai skambanti melodija. Apsidairius ir pavaikščiojus po šią erdvę, pačiame priekyje, prie pat įėjimo į vienuolyną – nedidelė scena, o aplinkui stovi žiūrovų staliukai. Prie scenos pastatytas restorano baras, kuriame galima nusipirkti įvairių užkandžių ir gėrimų. Paėjus kiek toliau nuo žmonių minios – iš tolo šviečiantis, lemputėmis apšviestas takelis, pristatytas baltų suoliukų.

Pažaislio vienuolynas yra vienas puikiausių brandžiojo baroko architektūros šedevrų. Jis pastatytas ankstyvaisiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais valdant kancleriui Kristupui Žygimantui Pacui. Žiūrovai gali mėgautis ne tik architektūros grožiu, bet ir unikaliu A. Kaniavos pasirodymu – jis vyksta po atviru Pažaislio vienuolyno dangumi. „Mėgstu gitara groti, todėl mėgstu tokią muziką. Graži aplinka, kurioje smagu pasėdėti“, – įspūdžiais dalinasi į renginį atėjusi Jolanta. Jolanta su vyru atvirauja, kad po karantino panašiame renginyje jie dar nedalyvavo. „Buvom nuėję tik į „Kauno dienas“, Kauno miesto gimtadienį“, – pasakoja jie.

Žiūrovė Ingrida į A. Kaniavos pasirodymą atėjo atsitiktinai. „Aš netyčia čia atsidūriau, nes šitam viešbutyje esam apsistoję ir taip sutapo, kad vyksta renginys, bet greičiausiai ir taip būčiau atėjus“, – džiugiai pasakoja ji.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Muzika nuo teatro – neatsiejama

Koncertų ciklas „Pažaislio liepų alėjos vakarai“ pristato gyvus, dar negirdėtus pasirodymus ir muzikinius projektus, kuriuose dalyvauja žiūrovų pamėgti atlikėjai. Vienas iš kūrybiškiausių, palankiausiai įvertintų pasirodymų yra aktoriaus, dainų autoriaus ir atlikėjo A. Kaniavos teatralizuotas pasirodymas „Naktis teatre“, kuriame su grupe atliekamos tiek aktoriaus, tiek kitų atlikėjų dainos. Aktorių lydi jo ištikima grupė: Sigitas Mickis (klavišiniai), Tadas Dešukas (smuikas), Darius Miniotas (būgnai) ir Gintarė Baerytė (pritariamasis vokalas). Pasak renginio organizatoriaus Beno Jakšto, ši programa yra viena iš jo mėgstamiausių.

A. Kaniava su muzika ir teatru susipažino dar vaikystėje. Per daug nesvarstydamas po mokyklos jis pasirinko aktoriaus meistriškumo studijas. Čia aktorius susipažino su savo būsimais bendražygiais, t. y. „Keistuoliais“ Aidu Giniočiu, Ilona Balsyte, Dariumi Auželiu. Su „Keistuoliais“ prasidėjo naujas etapas aktoriaus gyvenime – jis buvo be galo intensyvus, kūrybiškas, gausus improvizacijų ir kūrybinio šėlsmo. Šį vakarą aktorius atilieka dainas, kadaise skambėjusias jo vaidintuose spektakliuose „Aukštyn kojom“, „Laimingasis Hansas“, „Liūdnojo vaizdo riteris“, „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ ir kt. Prieš 6 metus atsisveikinęs su „Keistuolių teatru“ aktorius pradėjo solinę karjerą, ypatingą dėmesį skirdamas muzikai, todėl savo pasirodyme A. Kaniava pristato ir savo kūrybos dainas.

„Mieliausi vaidmenys tikriausiai yra paskutiniai. Praeities šlovingi vaidmenys yra priminimas pačiam sau, kad vienam ar kitam savo gyvenimo etape tu buvai labai šaunus. Mes visi bijom, kad daugiau to pakartoti nebepavyks, o šias baimes gali ištrinti tik pats paskutinis pavykęs vaidmuo. Santykiai su juo yra panašūs su žmogumi, kuris tave išgelbėjo nuo mirties“, – apie savo buvusius vaidmenis publikai pasakoja aktorius.

Koncerto muzika pačiam A. Kaniavai labai artima – su atliekamomis dainomis, skambančiomis šį vakarą, aktorius susidūrė pats. „Tai muzika, kurią būdamas vaikas, jaunuolis, studentas, klausiau sėdėdamas ant Teatro laiptų ir mačiau joje save“, – prisiminimais iš jaunystės dalinasi aktorius. Pasirodymo metu pristatomas nemažas laiko tarpas, t. y. beveik ketvirtis amžiaus – nuo pirmojo iki paskutiniojo spektaklio, kuriame kaidaise pasirodė pats aktorius.

Lyg sena fotografija

Vakaras – tas laikas, kai žmonės užklysta į teatrą. Teatro scena vakare būna pripildyta šviesų, artistų balsų, aplodismentų. Naktį ši scena lieka tuščia ir tada ji tampa lyg praeities veidrodžiu. Aktorius pasakoja legendas, kad naktį teatro scenoje galima išgirsti į anapus iškeliavusių didžiųjų artistų balsus, seniai praėjusių laikų žiūrovų ovacijas, o labai sename teatre galima išvysti teatro vaiduoklius. Viename Lietuvos provincijos teatre sklando gandai, kad vienas iš garsiausių to teatro artistų naktimis vis dar vaikšto po teatrą.

Esu be galo dėkingas ir naudodamasis tuo, kad esu šioje scenoje, nuo jos noriu jums nusilenkti.

Teatras, anot A. Kaniavos, neturi išliekamosios vertės, o visi spektakliai lieka juos mačiusių žmonių atmintyse. Muzika padeda atsiminti tuos spektaklius, kurie daugeliui žmonių paliko didelį įspūdį.

Aktorius pasakoja, kad šiandien pasirodyme neįvyks nieko naujo – viskas bus truputį pablukę, nutrinta, lengvai ištirpę ore, todėl savo pasirodymą A. Kaniava lygina su sena fotografija, kuri yra šiek tiek parudavusi, bet sukelia gerus jausmus, tarsi atgaivina artimumą, jaukumą, artimumą.

Po gana ilgos pertraukos į Pažaislį susirinkę žmonės nusiteikę puikiai. „Esu be galo dėkingas ir naudodamasis tuo, kad esu šioje scenoje, nuo jos noriu jums nusilenkti“, – šiais žodžiais aktorius pradeda o savo išskirtinį pasirodymą, o jį lydi džiugios žiūrovų ovacijos.

Pasirodymas nenuobodus

Aktoriaus charizma ir sukurta aura pasirodymą padaro įdomų. A. Kaniava ne tik noriai bendrauja su publika pasirodymo metu, bet ir kviečia žiūrovus dainuoti kartu. Publika vieningai dainuoja dainų žodžius iš senų miuziklų, spektaklių: „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Ugnies medžioklė su varovais“, iš spektaklių „Didysis geismas“, „Pabėgimas iš Trepsės namų“, „Pinokio kronikos“, „Išėjau aš stotin“, „Taisyklė nr. 1 arba sapnuoti Vilnių draudžiama“, „Liūdnojo vaizdo riteris“ ir daugybės kitų, ryškų sceninį gyvenimą nugyvenusių pastatymų.

„Man labai patinka šis Kaniavos pasirodymas, ypač teatras, viskas, kas susiję su juo“, – džiugiai įspūdžiais dalinasi žiūrovė Judita.

Teatras lieka amžinai

Sąvoka „po spektaklio“ teatre neegzistuoja. Pasak aktoriaus, žmogus, kuris ateina į teatrą, lieka jame amžinai. Tęsdamas savo pasirodymą aktorius dalinasi įspūdžiais apie dainas, pasakoja apie spektaklius, kuriuose kadaise tos dainos skambėjo. Atlikdamas kiekvieną dainą A. Kaniava tarsi palieka žemišką erdvę ir persikelia į kitą – beribę, fantastinę, tik jam suprantamą.

Visą gyvenimą Kaune gyvenanti bei sava iniciatyva į pasirodymą atėjusi Skirmutė pasakoja, kad visos meno formos yra geros. „Aš pati teatre vaidinusi daug metų, tai po uždarus teatrus teko važinėti. Teatras yra lanksti meno šaka, prie jo lengva prisitaikyti tiek gamtoj, tiek uždarose patalpose“, – pasakoja kaunietė.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Karantinas pakišo koją

Organizatorius Benas Jakštas pasakoja, kad karantinas išties pakoregavo visą koncertų ciklo „Pažaislio liepų alėjos vakarai“ organizavimą. Žmonės vis dar jaučiasi nesaugiai – vengia būriuotis, be to, renginiuose vis dar taikomi saugaus atstumo ir kiti karantino reikalavimai. Žmonių gausa taip pat smarkiai sumažėjusi. Lyginant su praėjusiais metais, žmonių šiame pasirodyme atėjo daug mažiau. „Praėjusiais metais paleidus šį koncertų ciklą išpardavėme visus bilietus. Šiandien žmonių, palyginus su ankstesniais metais, daug mažiau“, – prisimena organizatorius.

Kadangi pasirodymas vyksta po atvirtu Pažaislio vienuolyno dangumi, žmonės jaučiasi atsipalaidavę ir apie virusus negalvoja. Daugeliui iš jų – tai pirmas didesnis renginys, kuriame susirinkusi gausesnė publika. „Tai yra toks pirmas didesnis renginys po karantino“, – teigia pasišnekučiuoti sutikuti Judita.

Šventinė dedikacija

Jaunos menininkės parodą "Kunigaikščių giesmės", skirtą Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai, pradėjo fortepijono melodija, pasveikinusi į Kauno karininkų ramovės rūmus susirinkusius smalsuolius.

"Šiandien turime nuostabų renginį, skirtą Lietuvos valstybės dienai. Jaunoji menininkė, grafikė, dizainerė A.Jucevičiūtė turbūt neįsivaizdavo, kad būdama karininkės dukra įžengs į ramovę ir savo darbais papuoš mūsų rūmus", – pasveikino Karininkų ramovės atstovas Gediminas Reutas.

Vaikštant tarp A.Jucevičiūtės kūrinių, galima pajusti, kad istorinė atmintis niekur nedingo, o pavirto paveikslais, kurių kiekvieno istorija yra unikali ir svarbi.

Dar šiais metais besigilindama į lietuvių istoriją ir lietuvių kompozitorių kūrybą, parodos paveikslų autorė savo darbais siekė pagerbti Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, kuri, pasak jos, yra valstybės sambūrio šventė. Menininkė teigia, kad žmogiškieji ryšiai ir tautinė savimonė skatina judėti tolyn.

Parodos pristatymo renginyje A. Jucevičiūtė sulaukė gausaus buvusių mokytojų palaikymo. Viso renginio metu parodoje koncertavo Kauno 1-osios muzikos mokyklos, kurią baigė ir pati menininkė, mokiniai.

"Sakyčiau, kad ji mūsų jaunasis Čiurlionis, kuris išvystė tokią stiprią ir savitą menų kryptį, Norėčiau palinkėti, kad mūsų valstybė tokių žmonių turėtų daug, nes jaunų žmonių indėlis į mūsų valstybę yra be galo didelis", – sakė Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto lektorė Gražina Šutienė.

Nuo tradicijų iki fantastikos

A.Jucevičiūtė – jauna lietuvių dizainerė, iliustratorė, baigusi grafinio dizainos studijas ir šiuo metu dirbanti kaip laisvai samdoma grafikos dizainerė. Dar studijų metais menininkė susidomėjo abstrakčia muzikos vizualizacija, tad ir kurdama mėgsta improvizuoti. Baigiamasis darbas A.Jucevičiūtei buvo sėkmingas – jis įvertintas tarptautiniame kontekste.

Paroda pristatoma nuo abstrakčios muzikos vizualizacijos iki asmenybių portretų. Ji paremta įvairiais motyvais: skaitmeniniais konceptualiais projektais, kinetika, fantastinėmis iliustracijomis su aliuzija į etnografiją ir tradiciniais meno kūriniais. A.Jucevičiūtės darbuose susipina skirtingos meno technikos – fotografinis koliažas, vaizdo menas, pieštukas, tapyba.

A.Jucevičiūtės darbuose susipina skirtingos meno technikos – fotografinis koliažas, vaizdo menas, pieštukas, tapyba.

A.Jucevičiūtės kūrybos tikslas iš pirmo žvilgsnio atrodo aiškus – autorės darbai susiję su istorija, kunigaikščių epocha, karališkumu. Jos kūriniuose abstrakčiai vaizduojama XV a. dvarų muzika, atvaizduojami Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės portretai, kuriuose gotikiniu šriftu ranka užrašyta Martyno Mažvydo "Katekizmo" eilutė "Gyvenimą tas turės pašlovintą".

Pasakų motyvai įžvelgiami kūrinyje "Eglė žalčių karalienė" ir "Nakties karaliai", kurių technika – minimalistinė tapyba. Vis dėlto atvaizduojami ir skirtingi muzikiniai kūriniai, kuriuose susipina religiniai ir filosofiniai žmogaus gyvenimo motyvai.

Ieško atsakymų

"Mane įkvepia kurti muzika, žmonių tarpusavio santykiai, menas, gamta, asmeniniai išgyvenimai, tikriausiai daugelis kitų dalykų, kurie mane supa aplinkui. Todėl dauguma mano paveikslų vaizduoja asmenybę, skirtingus kūrinius, skirtingą skambesį", – apie savo kūrybos inspiracijas sako menininkė.

Parodos autorė ieško atsakymų į daug platesnius, visiems žmonėms skirtingai suvokiamus klausimus. Ji nori daugiau suprasti apie pasaulio suvokimą, žmogų, vertybes ir visa tai perteikti prasmingai, šviesiai ir muzikaliai.

"Manau, menas turi įkvėpti žmogų keistis į gerąją pusę", – įsitikinusi dizainerė.