– Živile, kultūros ir meno projektai – tavo kasdienybė. Kuo projektas „Once in Vilnius“ kitoks?

– Mąstyti apie Vilnių ir ką mylimam miestui būtų galima padovanoti jubiliejaus proga paskatino „Go Vilnius“ – agentūra kvietė žvelgti plačiai ir siūlyti tikrai ambicingus projektus. Ta proga susėdome su meno bendraminčiais ir galvojome, ką galime pasiūlyti savo miestui. Reikia pripažinti – keliaujant vis dar susiduriame su tuo, kad daug kas nežino, kur Lietuva, kur Vilnius. Arba girdėjo, bet nebuvę ir Vilnių įsivaizduoja, jį supranta kitaip. Norėjosi šią problemą spręsti.

Mūsų mintys vis krypo link to, kad norėtume užsieniečiams parodyti tokį Vilnių, kokį jį matome patys. Kas geriau pažįsta Vilnių nei čia gyvenantys, dirbantys, besilankantys žmonės, kurie jaučia tikrai unikalų, autentišką Vilniaus charakterį, atmosferą, išskirtinumą? Kad tai bus filmas, sukurtas iš žmonių atsiųstų vaizdų, vienbalsiai nutarėme iškart, tačiau turėjo praeiti nemažai laiko ir įvykti daug minčių lietaus susėdimų, kol išsikristalizavo, kaip visa tai įgyvendinti.

– Kodėl filmą kurti norėjosi būtent apie Vilnių?

– Vilnius – mano gimtasis miestas. Kiek daug nuo pat vaikystės čia aplankyta, pamatyta, kiek parkų išvaikščiota! Vilnių labai myliu, jis mano kraujyje, aš girdžiu jį, jaučiu. Žinau, kad žmonės, kurie čia gyvena, jį taip pat girdi, jaučia ir myli. Norėjau surasti tuos žmones ir iš jų perspektyvos, žvelgiant visų jų akimis, parodyti, koks yra Vilnius.

Man tai svarbu, nes noriu taip, kaip galiu, prisidėti prie to, kad Vilnius pasaulio kontekste būtų ryški sostinė. Menų fabrike „Loftas“ dažnai turime daug užsieniečių svečių. Labai daug kilometrų nueita norint jiems parodyti ir pristatyti Vilnių. Todėl žinau, kad žmonėms labiausiai patinka tikri, autentiški dalykai ir vietinių pamėgtos vietos, – svečiai nori pajusti, kaip laiką leidžia vietiniai. Labai dažnai Vilnių jie įsimyli ir čia sugrįžta.

– Filmui kurti subūrei didelę profesionalų komandą. Kas tie žmonės, kurie dirba už kadro?

– Dirbu su labai įdomiais, talentingais profesionalais, iš kurių įgyvendinant projektą pati labai daug išmokstu. Kinas, filmo gamybos specifika man gana nauja sritis, todėl labai mėgaujuosi procesu. Kažkada seniai vienas labai geras bičiulis, kurio šiandien jau nėra,  pasakė: „Jei nežinai, kaip ir ką reikia daryti, samdyk geriausius profesionalus.“ Šiuo patarimu ir vadovaujuosi.

Esu labai dėkinga nuo pat pradžios projekte dalyvaujančiam režisieriui Ričardui Matačiui, kiek vėliau prie projekto prisijungusioms profesionalioms ir talentingoms režisierėms Linai Lužytei ir Elvinai Nevardauskaitei – kiek daug iš jų sužinojau ir išmokau!

Džiaugiuosi, kad projekto kūrėjų komandoje – profesionalus videomenininkas-operatorius Andrius Seliuta, kuris padėjo užfiksuoti reikalingus kadrus ir įgyvendinti režisierių vizijas, montažo režisierius Kostas Radlinskas, gamybos vadovė Viktorija Prokofjeva, į kurios rankas nugulė daug skirtingų projekto proceso linijų ir ji padėjo nė vienos jų nepamesti.

Labai dėkinga esu daug energijos projektui skyrusiam kompozitoriui Viktorui Diawarai. Taip pat ir kitiems labai talentingiems kompozitoriams ir muzikos autoriams, kurie kūrė ar leido garso takelyje naudoti savo muziką: Marijui Aleksai, Simui Slabačiauskui, Kamilei Gudmonaitei, Miglumai, Adui Gecevičiui ir kitiems kūrėjams. Kiekvienas iš septynių filmų turės savo muzikos takelį. Manau, tai dar viena priežastis, dėl kurios verta pažiūrėti filmus. Tikiu, „Kartą Vilniuje“ žiūrovai pastebės visą didelės profesionalų komandos indėlį.

– Filmą kūrė ne tik profesionalai – į procesą įtraukėte vilniečius, miesto svečius, turistus. Kaip tai vyko, kokių džiaugsmų ir iššūkių tai kėlė?

– Būtent čia filmo unikalumas – į jį integruojame ir miesto gyventojų, svečių, turistų vaizdo medžiagą. Ją surinkti buvo labai didelis iššūkis. Koncepcija, kurią pasirinkome, buvo mobilioji aplikacija. Ambicija buvo didelė, norėjosi sukurti kokybišką aplikaciją – patrauklią, patogią, gerai veikiančią. Kad tai padarytume, dirbome kartu su tarptautine komanda: talentingais UX dizaino ir animacijos kūrėjais iš Ispanijos, pritraukėme daug laisvai samdomų specialistų. Galvojome, kaip struktūruoti projektą ir kaip jį padaryti išskirtinį ir naudingą. Laikas ir biudžetas buvo ribotas, tai iššūkį tik didino, tačiau, manau, mums neblogai pavyko. Dabar nemokamoje programėlėje „Once in Vilnius“ jau turime virš 4,5 tūkst. aktyvių vartotojų, kurie nuolat į aplikaciją kelia medžiagą ir dalijasi Vilniaus vaizdais. Žmonės pamėgo šią priemonę. Turime itin aktyvių aistruolių, kurie transliuoja daug ir kokybiškos medžiagos. Aš ir pati labai mėgstu rytais atsidaryti programėlę ir pasižiūrėti, kas nutiko, ką žmonės įkėlė, kuo pasidalijo, – Vilnius ir jo vaizdai mane nuteikia pozityviai.

Projekto procesas buvo įdomus eksperimentas ir iššūkis, todėl džiugu, kai tarsi išsprendi lygtį su visais nežinomaisiais ir tau pavyksta. Svarbu ne tik pati programėlė, į kurią įkelta vartotojų medžiaga atrenkama ir naudojama filme „Kartą Vilniuje“. Labai svarbu ir bendruomeniškumas, kurį pavyko sukurti, – ištisus metus žmonės galvojo apie Vilnių, džiaugėsi, didžiavosi, stebėjo jį ir taip šventė miesto jubiliejų. Manau, tai labai didelė  projekto žavesio dalis.

– Ar tapatintis su filmu galės tik vilniečiai, ar jis aktualus kiekvienam, taip pat ir draugams užsieniečiams?

– Kai ieškojome sprendimo, kaip filmą pateiksime žiūrovui, viena svarbiausių mūsų komandos įžvalgų buvo, kad kiekvienas žmogus Vilnių mato ir jaučia labai skirtingai. Su režisiere L. Lužyte kartu nusprendėme, kad, siekiant atskleisti Vilniaus įvairiapusiškumą, spalvas, identitetą ir charakterį, tai bus septynių dalių dokumentinis serialas ir Vilnių mes parodysime skirtingų veikėjų, personažų akimis. Personažams atrinkti skyrėme daug dėmesio, norėjome parodyti Vilnių per įvairių žmonių prizmę, taip pat – ir čia gyvenančių, visuomenine veikla užsiimančių, verslą kuriančių užsieniečių.

Norėjome, kad dokumentinės serijos turėtų ir meninę vertę. Tikėjome, kad tai žiūrovui bus patrauklu. Manau, žiūrovams iš užsienio filmas patiks tiek pat, kiek ir tautiečiams, – bus įdomu pamatyti, kaip jaučiasi ne tik vilniečiai, bet ir Vilniuje gyvenantys užsieniečiai, kaip jiems čia sekasi. Parodysime ne tik tai, kas išblizginta, bet ir įvairius miesto rajonus, turgavietes, miesto autentiškumą, – tai dar įdomiau nei standartiškai pristatyti miestą,  rodant tik fasadinę jo pusę.

– Premjera netrukus – gruodžio 4 d. Vėliau „Kartą Vilniuje“ bus galima pasižiūrėti kino platformose internete. Ko žiūrovai gali tikėtis ir ar sulig premjera projektas baigsis?

–  „Kartą Vilniuje“ – septynių dalių dokumentinės serijos. Kiekviena jų – lyg atskira novelė, todėl serijas bus galima žiūrėti ir kartu, ir kiekvieną atskirai. Šiose serijose Vilnių ir jo rajonus atskleis skirtingi personažai. Žiūrovai pamatys Vilnių vaiko akimis, Vilnių naktinį miesto siautulį ir kultūrinį gyvenimą mėgstančios studentės, Vilniuje gyvenančios ir aktyviai LGBT bendruomenėje veikiančios čekės, verslininkų šeimos iš Afrikos, vilniečio senjoro, turinčio regėjimo negalią, ir kitų personažų akimis. Bus tikrai įdomu.

Į premjerą pakviesime visus, prisidėjusius prie filmo kūrimo, ir žmones, kurių fotomedžiagą ar vaizdo medžiagą integravome į filmą. Tikimės, kad po premjeros filmas sudomins festivalius, kuriuose taip pat galėsite pamatyti filmų serijas. Praeis šiek tiek laiko ir filmas nuguls į visiems prieinamas kino platformas internete.

Kalbant apie mobiliąją aplikaciją, sukaupėme didelį Vilniaus vaizdų archyvą ir subūrėme aktyvią bendruomenę. Tai puikus pagrindas toliau kurti, todėl norėtųsi, kad projektas gyvuotų  – jo ateičiai ypač svarbios partnerystės, galinčios padėti tai įgyvendinti. Jei turite pasiūlymų ir idėjų – pasikalbėkime.

– Viktorai, gamta ar miestas?

– Gamta man būtina. Jaučiu, kaip jos šaukiasi kūnas, kai signalizuoja poreikį persikrauti. Niekas taip gerai neišvalo minčių ir neatgaivina sielos, kaip pasivaikščiojimas pažintiniu taku, pabuvimas prie ežero ar padūkimas su vaikais apsnigtame miške. Tačiau aš esu miesto žmogus. Judesys, veiksmas, žmonių zujimas, spalvos, šypsena sutikus draugą ir tas jausmas prasilenkiant su nepažįstamais praeiviais – kiekvienas kažkur skuba, kiekvienas turi kažkokį tikslą, kiekvienas juda su sava misija – man reikalingas kasdien.

– Visada buvote kosmopolitiškas, gyvenote keliose skirtingose šalyse, puikiai pažįstate ne vieną kultūrą, kalbate šešiomis kalbomis. Kodėl Vilnius buvo tas, kuris privertė čia pasilikti ilgam?

– Į Lietuvą mane sugrąžino didžiausia aistra – muzika. Norėjau nuveikti kažką reikšmingo su grupe SKAMP. Paauglystėje, kai gyvenau Vokietijoje, jaučiausi toli nuo namų, o pakeliui į Lietuvą nė kiek nedvejojau, kad sostinė namų jausmą sugrąžins. Neklydau.

Vilnius – mano miestas. Čia aš gimiau, jaučiuosi savas ir nepertraukiamai gyvenu jau 25-erius metus. Vilnius man davė daug patirčių, atradimų ir daug ko išmokė. Todėl visada norėjosi kurti būtent čia, grąžinti miestui kažką, burti žmones. Taip atsirado menų fabrikas „Loftas“, o vėliau ir pirmasis Lietuvoje tokio formato būtent miesto festivalis, tapęs vienu ryškiausių Vilniaus kultūrinių reiškinių – „Loftas Fest“. Jis šiemet, beje, įvyko jau dvyliktą kartą. Džiaugiuosi prisidėjęs prie tam tikrų tradicijų kūrimo būtent Vilniuje ir galėdamas jas tęsti.

Kažkokių atradimų miestas padovanoja kasdien, todėl norisi taip, kaip gebu, atsakyti į tą ryšį – šiuo metu kuriu muziką filmui, kuris pasirodys jau rudenį ir yra skirtas ypatingai progai – 700-ajam Vilniaus jubiliejui.

– Papasakokite apie šį filmą.

– Yra tokia programėlė „Once in Vilnius“. Ji visiškai nemokama ir bet kas gali ją parsisiųsti į savo telefoną. Programėlės vartotojai filmuoja ir fotografuoja Vilnių pačiose įvairiausiose situacijose, fiksuoja mėgstamiausias vietas, dokumentuoja kasdienybę savo rajone, pastebi komiškų ar keistų įvykių ir dalijasi jais programėlėje. Kiek kitaip nei kituose socialiniuose tinkluose, čia galima dalytis ne tik šios akimirkos įvykiais, bet ir įdėti į telefono archyvą turimą lobį.

Vilnius jubiliejų švenčia visus metus, todėl ir šis Živilės Diavaros projektas – tęstinė šventė. Jo kulminacija taps metų pabaigoje pasirodysiantis septynių serijų ilgametražis filmas apie Vilnių, įprasminantis 700-ąsias miesto metines – „Kartą Vilniuje“. Filmo tikslas – parodyti, koks įvairus yra Vilnius ir kaip kiekvienas iš mūsų jį matome skirtingai.

Labai smagi ir išskirtinė dalis, aktuali tikrai kiekvienam, – kino profesionalų komanda jau spalio mėnesį iš visos į programėlę sudėtos medžiagos atrinks vaizdus, kuriuos panaudos montuodami filmą. Todėl tikrai raginu tuos, kurie programėlės dar neturi, ją parsisiųsti jau dabar ir aktyviai ten transliuoti viską, ką veikiate, pastebite ir patiriate. Gal būtent jūsų vaizdo medžiaga ar nuotrauka bus atrinkta filmui. Ne kasdien pasitaiko galimybė tapti unikalaus filmo apie Lietuvos sostinę bendraautoriu.

– Koks jūsų vaidmuo šiame projekte?

– Man „Once in Vilnius“ idėja gražiausia tuo, kad iniciatyva į bendrą kūrybos procesą įtraukia ir miesto gyventojus, svečius, turistus, ir meno pasaulio profesionalus. Profesionalų vaidmuo – žmonių sukurtą turinį sutvarkyti ir įvilkti į bendrą rūbą. Svarbiausia tai, ką užfiksuoja ir įkelia žmonės.

Programėlėje veikia nauja funkcija, kurią pasitelkę vartotojai gali kurti savo trumpametražius filmus apie miestą, panaudodami tam ne tik savo į programėlę įkeltą medžiagą, bet ir pasirinkdami bet kurio kito vartotojo turinį. Šiems trumpiems filmams priskiriant muzikinį takelį, galima jį rinktis iš įvairiausio spektro garsų ir efektų, kuriuos sukurti buvo patikėta man. Vilniuje tiršta, čia daug ir skirtingo veiksmo, todėl programėlėje galima rasti pačių įvairiausių muzikinių takelių trumpiesiems filmams: nuo ambiento ir chill iki dub ir garage UK stilistikos, nuo latino muzikos iki hiphopo, atspindinčių romantišką, pozityvią nuotaiką, iliustruojančių naktinį Vilniaus gyvenimą ar tinkančių sportui. Šiuo metu dalyvauju filmo „Kartą Vilniuje“ procese – kuriu filmui muziką.

– Kaip atrodo kūrybos procesas, kai kuriama ne šokių muzika, ne hitas radijo stotims, o garsai ir muzika miestui?

– Techniškai procesas nesiskiria – naudojama ta pati įranga ir programos. Tačiau bendruomeniški projektai duoda kur kas daugiau, todėl tik iš techninės perspektyvos žvelgti būtų neteisinga.

Galvodamas ir kurdamas tiek garsus programėlės „Once in Vilnius“ trumpametražiams žmonių filmams, tiek muziką ilgametražiam filmui „Kartą Vilniuje“, tapau labai atidus kasdien mane supančiai aplinkai ir galiu pasakyti – Vilnius išskirtinis savo skambesiu.

Garsinis Vilniaus portretas labai turtingas. Atkreipkite dėmesį, kaip skamba riedlentė, kuria Katedros aikštėje praskrieja paauglys, judesys Geležinio Vilko gatvėje, Senamiesčio bažnyčių varpai, virš Vilniaus praskrendantys lėktuvai, šurmulys miesto statybų aikštelėse. Jei vaikščiosite po žaliąsias Vilniaus zonas, jums atsivers visai kitoks garsų pasaulis. 

Žmonės, flora ir fauna, miesto vyksmas, skirtingų metų laikų gamtos reiškiniai – Vilnius turi tiek daug, viskas čia labai gyva ir formuoja tai, kaip miestas skamba. Į visa tai įsiklausiau ir tiek programėlės garsų, tiek filmo muzikos kūrimui pats miestas mane ir įkvėpė.

– Koks jausmas savo aistra ir talentu – muzika – prisidėti prie istorinio įvykio – filmo 700-osioms Vilniaus metinėms kūrimo?

– Vilnius – kupinas netikėtumų. Ši patirtis mane ne tik turtina, bet ir yra šis tas naujo. Vilnius tuo ir nuostabus, kad nenustoja stebinti, keistis, progresuoti, bet visada lieka atviras ir priima visus, kad ir kokie skirtingi būtume.

Apie tai kalbamės su režisiere Lina Lužyte, prisidėjusia prie unikalaus filmo „Kartą Vilniuje“ (angl. „Once Upon a Time in Vilnius“), skirto Vilniaus miesto 700-ajam jubiliejui paminėti, kūrimo. 

– Lina, kaip jūs suprantate šiuolaikinio miesto sąvoką?

– Šiuolaikinis miestas man yra toks, kuriame telpa visi. Jauni, brandūs, vaikai, imigravę ir ekspatriantai. Tai miestas, kuriame visi randa savo vietą. Ta vieta nebūtinai viena ir ta pati, jų daug ir jos yra visų.

Pagrindinis šiuolaikinio miesto požymis, kad tai nėra tik jaunų žmonių ar tik senų žmonių miestas – tai miestas, kuris tarnauja visiems. Aš tikiu, kad ne žmonės turi tarnauti miestui, ir manau, kad miestai neturėtų būti statomi dėl reprezentacijos. Miestai turi būti žmonių ir žmonėms. Vienas pavyzdžių galėtų būti Bernardinų sodo erdvė. Daug metų vakarais ten įeiti būdavo baugu, o dabar tai ir vaikų, ir suaugusiųjų parkas, ten gali skaityti knygą, žaisti ar suptis ant sūpynių, braidžioti po Vilnelę.

Manau, kad miestas yra žmonių namai ir jie turi būti patogūs, saugūs, jaukūs ir priimantys.

– O kas jums yra ir ką reiškia Vilnius?

– Vilnius man yra svajonių miestas. Aš labai daug keliavau – po įvairiausius žemynus ir šalis, bet Vilnius visada liko svajonių miestas. Prisimenu, dėl tėčio darbo tekdavo gyventi tai Šiauliuose, tai Vilniuje, ir, kai mes būdavome Šiauliuose, aš nuolat svajodavau apie Vilnių, apie Lazdynų rajoną ir ten esantį baseiną. Visada norėdavau grįžti į Vilnių. Tais etapais, kai gyvenome čia, aš kiekvieną rytą nubudusi galvodavau: „O, Dieve, aš esu Vilniuje ir kaip man gera!“. 

Vilnius man atrodė toks didelis, neišsemiamas ir toks begalinis, pilnas draugų ir koncertų. Vilnius visada buvo ir tebėra svajonė. O svajonė yra tai, ko tu nori, bet ne visada pasieki. Aš Vilnių kartais pasiekdavau, o kartais negalėdavau to padaryti. 

– Ar skirtingais gyvenimo tarpsniais jūsų Vilniaus samprata kito?

– Vilniaus reikšmė keitėsi, ir labai stipriai. Kai būdama aštuoniolikos pradėjau daug ir toli keliauti, grįžus į Vilnių jis man atrodė toks mažas ir be žmonių – ketvirtadienio vakaras, o gatvės tuščios. Būdavo labai liūdna ir netgi klaustrofobiška. Atrodė, kur eini, ten nieko nėra, kur pasisuki, atsitrenki į sieną. Vilnius tuo laikotarpiu atrodė kaip provincija, iš kurios norėjosi bėgti. Ir aš bėgau, gal penkiolika metų. Tik po tiek laiko grįžusi į Vilnių supratau – matyt, ne nuo Vilniaus bėgau, o nuo kažkokių savo vidinių sienų ir vidinės klaustrofobijos. 

– Savo talentu ir patirtimi prisidėjote prie filmo „Kartą Vilniuje“, skirto 700-osioms Vilniaus miesto metinėms pažymėti, kūrimo. Kokia šio filmo koncepcija, pagrindinė idėja, išskirtinumai?

– „Kartą Vilniuje“ yra fantastiškas Živilės Diavaros inicijuotas projektas. Tai autentiškas Vilniaus instagramas, kur žmonės gali kelti savo Vilnių tokį, kokį jį mato. Tai labai įdomu, nes kiekvieno mūsų Vilnius – skirtingas. Šie žmonių į programėlę „Once in Vilnius“ įkelta vaizdo medžiaga bus panaudota kuriant septynių serijų ilgametražį filmą „Kartą Vilniuje“ (angl. „Once Upon a Time in Vilnius“). Prie projekto prisidėjau naratyvo, siužeto idėjomis ir režisavau tris iš septynių serijų. 

Pagrindinė koncepcija yra papasakoti, kad Vilnius – būtent tas miestas, kuris yra visų. Jis nėra tik jaunų ar tik senų, tik intelektualų ar tik darbininkų. Tai visų miestas, todėl atskleisime Vilnių pasakodami apie jį iš skirtingų žmonių perspektyvų. Taip parodysime Vilniaus įvairumą ir kad kiekvieno žmogaus Vilnius visai kitoks. Kažkieno Vilnius nėra mažesnis ar didesnis, visų Vilnius yra tas pats Vilnius, tik jis skirtingas. Čia ir slypi įdomus paradoksas. 

Projekte mes keliame hipotezę, kad miestas – tai žmonės. Todėl apie Vilnių ir pasakosime skirtingų žmonių lūpomis. Koks yra vaiko Vilnius? Koks – brandaus senolio? Kas tas Vilnius užsieniečiui, LGBT bendruomenei? Koks Vilnius kultūros žmonėms ar jauniems studentams, pažįstantiems visą muzikinį ir naktinį miesto gyvenimą? Koks jis visą šį miestą pažįstančių ir gyvenimo mačiusių taksistų akimis? Kiekvienas mes Vilnių matome kitaip.

– Ar vilniečiai ir miesto svečiai gali įsitraukti į filmo kūrimo procesą? 

– Visi – vilniečiai, miesto svečiai, ekspatriantai, gyvenantys Vilniuje dar neilgai – gali įsitraukti į  projektą filmuodami savo Vilnių ir keldami vaizdo medžiagą į nemokamą „Once in Vilnius“ programėlę. Gali būti, kad būtent jūsų į programėlę įkelta medžiaga atsidurs septynių serijų filme apie Vilnių.  

Pagrindinis šio filmo prioritetas yra žmonės ir jų užfiksuotas Vilnius. Kino profesionalai žmonių į programėlę įkeltą turinį suvaldys dramaturgiškai, siužetiškai, montuos ir parinks muzikinį takelį. 

– Kaip galvojate, kokių naujų perspektyvų ir galimybių kino industrijoje suteikia šiuolaikinių technologijų ir inovacijų, kultūros, meno ir bendruomenės įtraukimo į procesą kombinacija? 

– Federico Fellini laikais kinas išskirtinai priklausė žmonėms, baigusiems mokslus, kuriantiems, ir tai kainavo labai daug finansinių resursų. Dabar kinas yra visų. Gražiai leidžiasi saulė – filmuoji, tavo šuo bėgioja prie jūros – filmuoji, valgai skanią picą – gali tai nufilmuoti. Kino mediumas tapo visų mediumu ir mes visi tapome kūrėjais, o kūrėjai yra tie, kurie kuria archyvą ir istoriją. 

– Kokių naujų kūrybinių gylių tai suteikia profesionaliam kino kūrėjui?

– Kai Lietuva tapo nepriklausoma, turėjome keletą aktyvių kūrėjų, bet vėliau, praėjus maždaug dešimtmečiui, Lietuvoje atsirado tarsi tarpas, kuriame lyg ir nebebuvo su kuo kovoti, sovietmetis praėjo, mafija gatvėse nebesprogdino žmonių ir prasidėjo štilis – nelengva buvo rasti temų apie ką kalbėti. 

Man atrodo, tokie projektai kaip „Kartą Vilniuje“ priartina kino kūrėjus prie žmonių, paskatina grįžti į pradžią: spręsti, kas yra miestas, o miestas juk yra žmonės, apsvarstyti, kas yra kinas, o kinas taip pat – apie žmones. Atsiranda labai svarbi jungtis – kino kūrėjai nuo egzistencinių problemų, politinių idėjų grįžta tiesiog prie žmonių. 

Turiu svajonę, kad kinas būtų skirtas tiesiog žmonėms, o ne nišai, ne tik tiems, kurie išmano tam tikrą sritį ar domisi kažkuria filosofine kryptimi. Noriu, kad kinas būtų skirtas masėms ir sakau tai ne blogąja prasme, o turėdama mintyje, kad kinas trauktų žmones, mases. Kai patys žmonės gali dalyvauti kuriant kiną, įvyksta sintezė – kino kūrėjai būna su žmonėmis, o žmonės yra kartu su kino kūrėjais ir kartu jie kuria tai, kas rūpi ir vieniems, ir kitiems. Tai nėra niša ir kažkas  ekskliuzyvaus, tai esame mes, tai apie mus, mes patys žiūrime į save ir save reflektuojame.