„Žalgirio“ vairininkas Eurolygoje svetur nebuvo laimėjęs nei treniruojant Klaipėdos „Neptūną“, nei Kauno „Žalgirį“. Po rungtynių darbėniškis pasidžiaugė teisingai mačui pasirinkta taktika.

„Manau, kad nusipelnėme pergalės. Jau pirmoje rungtynių pusėje galėjome atsiplėšti didesne persvara. Gerai žaidėme puolime, bet reikėjo pridėti gynyboje, – aiškino K. Maksvytis. – Bandėme jos pridėti antroje pusėje, bet trečiajame kėlinyje anksti susirinkome baudas ir nepavyko. Ketvirtajame kėlinyje sužaidėme gerai abiejose aikštės pusėse. Galiu pasakyti, kad ASVEL yra antroje vietoje pagal gynybą visoje Eurolygoje, tad šiandien labai gerai pasirinkome taikinius. Jie dažnai keičia gynybos schemas, žinojome ką atakuoti, prieš visas gynybas. Sveikinu savo komandą.“

– Antroje rungtynių pusėje geriau pavyko sustovėti gynyboje. Ką pakeitėte ilgosios pertraukos metu?

– Na, mes keitinėjome savo gynybą, gal labiau prisitaikėme ir pristabdėme jų lyderius. Padėjo ir tai, kad Nando De Colo nebežaidė rungtynių pabaigoje. Solidžiau pradėjus žaisti gynyboje lengviau buvo ir puolime.

– Šiandien istoriškai gerai metėte dvitaškius (76 proc.). Kaip galėtumėte tai paaiškinti?

– Pasikartosiu – puolime šiandien sužaidėme vienas geriausių rungtynių. Tiek pataikymo, tiek pasirinkimo ką atakuoti prasme. Žaidėme gana laisvai, galima sakyti, kad puolimas šiandien padėjo mums laimėti.

– Kiek džiugu pagaliau laimėti išvykoje ir kiek įtampos tai nuima?

– Atrodo žaisdavome gerai, bet pralaimėdavome. Raginau komandą ir save nenuleisti rankų, tad tikrai smagu. Eurolygoje visada smagu laimėti, ypač išvykoje. ASVEL buvo ant geros bangos, tad dar kartą sveikinu komandą.

– Tai buvo pirmoji jūsų pergalė Eurolygos išvykoje, kaip jaučiatės?

– Geras pastebėjimas. Viskam ateina pirmas kartas. Smagu, manau, kad komanda įgaus pasitikėjimo ir tikiuosi, kad tų pergalių tiek išvykoje, tiek namuose bus daugiau.

– Tomas Dimša sužaidė fantastiškas rungtynes, kiek džiugu dėl jo ir ar spėjote jau pasakyti jam porą žodelių?

– Dar nespėjau. Visų pirma, gerai, kad turime ilgą suolą. Ragindavome Tomą, kad nebūtų pasyvus. Šiandien jam išėjus sutapo, kad jį dažnai dengdavo mūsų taikinys, jis tuo puikiai pasinaudojo. Džiugu, kad turime ilgą suolą ir skirtingus žaidėjus, kurie gali patraukti komandą.

– Kiek reikėjo Tomui tokių rungtynių, ar po tokio pasirodymo jis užsidirbs daugiau minučių?

– Manau, kad užsidirbs. Jis ir taip žaidė gana gerai, ypatingai gynyboje, puolime šiek tiek stigo stabilumo. Bet kuris žaidėjas, kuris žaidžia solidžiai, yra gerai.

– Dvi gynybinės komandos, tačiau rezultatyvus mačas. Kaip galėtumėte tai paaiškinti?

– Turėjome fantastinį puolimą, tačiau ne tik todėl, kad pataikėme sunkius metimus. Pelnėme taškus iš gerai įžaistų metimų.

– Šiandiena Keenanas Evansas lyderystės ėmėsi nuo pat pirmų minučių, kiek smagu dėl jo tobulėjimo?

– Su tokia mintimi jį ir ėmėme. Jis pats gal kartais to dar nelabai supranta, kad yra žaidėjas, kuris turi nuspręsti pabaigas. Sakiau jam tai ir šiandien – jei bus sudėtingesnė situacija, nebijok imtis iniciatyvos ir spręsk. Tikiuosi, kad jis taip žais visą sezoną.

– Kevarriusas Hayesas šiandien blokavo 5 metimus, ar dar stebino jo pasirodymai gynyboje?

– Su juo aikštėje mes galime turėti įvairias gynybas, pradedant keitimosi, baigiant agresyvia gynyba. Jis žaidė prieš savo buvusią komandą. Esu patenkintas, kad tiek šiandien, tiek viso sezono metu jis cementuoja mūsų gynybą.

– Dar vienos puikios Luko Lekavičiaus rungtynės prieš ASVEL, tai jau tampa tendencija. Kaip galite tai paaiškinti?

– Varžovai gynėsi gana giliai, Lukui patinka tokios gynybos sistemos, mes tą akcentavome ir jis tai išnaudojo.

– Kiek džiugu, kad šiandiena nuo suolelio į žaidimą įsitraukė tiek žaidėjų?

– Na, išnaudojome tik 10 žaidėjų, tad yra dar vietos tobulėti. Jie šiandien įsijungė gerai ir įnešė solidų indėlį. Džiugu, nesinori būti priklausomam nuo kelių žaidėjų. Smagu, kad jei nepavyksta pirma opcija, turime antrą.

– Šiandien dėl K. Hayeso pražangų daug laiko gavo Laurynas Birutis. Kaip vertinate jo žaidimą?

– Gerai atstovėjo, iki pilnos laimės trūko užtikrintesnio žaidimo keliose 50-50 situacijose. Aš jau sakiau, kad jis nusipelno minučių, vaizdo jis negadina ir kartais mus patempia. Šiandien jis jų gavo daugiau ir jomis pasinaudojo.

– K. Evansas prieš rungtynes sakė, kad komanda yra labai vieninga. Kiek ši pergalė atspindi jo žodžius?

– Manau, kad atspindi. Šiandien po pirmos pusės tiek Edgaras Ulanovas, tiek Rolands Šmits nebuvo pelnę taškų, tačiau kartojome, kad nesvarbu, kas pelno taškus. Visi kaunasi dėl komandos ir tai jaučiasi.

„Nuobodžiai gerai, – paklaustas, kaip gyvena, pripažino Kurtinaitis. – Miegu, kiek noriu, krepšinį žiūriu nesinervindamas, kaip žiūrovas, ne kaip treneris.“

Kurtinaitis yra neatsiejama „Žalgirio“ ir Vilniaus „Ryto“ istorijos dalis. Su gimtojo miesto Kauno komanda jis iškovojo galybę titulų, tačiau šie metai Kauno klubui – vieni prasčiausių klubo istorijoje. Paskutinė vieta Eurolygoje, nuolat besikeičiantys treneriai ir turbūt didžiausias šokas LKL istorijoje – nepatekimas į lygos finalą. To dar nėra buvę.

Kurtinaitis turi daug priežasčių, kodėl kauniečiams nepavyko apginti titulo. Viena iš jų – motyvacija laimėti.

„Tikrai nemaniau, kad Eurolygos kalibro komanda, kaip „Žalgiris“, pralaimės seriją. Visgi patirties ir meistriškumo santykis buvo kauniečių pusėje. Žinoma, ne visuomet laimi turtingesnė ir iš pažiūros stipresnė komanda. Laimi noras, užsispyrimas, kurį matėme iš „Lietkabelio“ pusės. Visų pirma, noras. Galbūt „Lietkabeliui“ trūksta kažkiek meistriškumo, bet ta energija, noras, su kuriuo jie žaidė, „Žalgiris“ tuo neprilygo“, – pasakojo treneris.

Kita Lietuvos krepšinio grandė, kurios istorinės pergalės ir Kurtinaitis yra sinonimai – „Rytas“. Specialistas su sostinės klubu 2008-2009 m. sezone laimėjo viską – nuo BBL prezidento taurės iki Europos taurės trofėjaus, kuris iškovotas finale nukovus pinigais aptekusius rusus – Maskvos srities „Chimki“. 5 titulai per sezoną – nė viena Lietuvos komanda nėra to pasiekusi.

Kurtinaitis buvo ir paskutinio „Ryto“ triumfo LKL liudininkas. Lygiai prieš 12 metų – 2010-ųjų gegužės 24-ąją – vilniečiai tuometinėje „Siemens“ arenoje septintajame mače palaužė „Žalgirį“ ir antrą sezoną paeiliui užsimovė žiedus. Tačiau sėkmingam treneriui tolesnis bendradarbiavimas dėl neaiškių priežasčių nebuvo pasiūlytas, o išėjus Kurtinaičiui, klubą apleido ir pergalės. Nuo to laiko LKL trofėjus taip ir nebuvo pakeltas.

Treneris auksinius laikus Vilniuje prisimena ir su nostalgija, ir su kartėliu.

„Mes padarėme tai, ką šioje pusfinalio serijoje padarė „Lietkabelis“. Viskas prasidėjo nuo LKF finalo „Cido“ arenoje, kuomet mes panaikinome 14 taškų deficitą, o Lukauskis įmetė tritaškį iš kampo ir laimėjome. Atsimenu, kad jie taip džiaugėsi ir taip rėkė, kad aš mačiau, jog jie perlaužė save, kad patikėtų pergale prieš „Žalgirį“. Nes iki tol „Žalgiriui“ buvo jaučiama baimė.

Tada mes įgavome nugalėtojų mentalitetą ir per tuos metus laimėjome beveik viską. Po to laiko, kai manęs nepasiliko ir aš išėjau, Gedvydui sakiau, kad turėjome nugalėtojų dvasią. Negaliu jos paaiškinti, bet ji buvo. Bet vėlesniais metais, kai nebeliko manęs, Jono Vainausko, ta nugalėtojų dvasia nyko, nyko ir galiausiai pozicijas vėl perėmė „Žalgiris“. Mes vis silpome, o „Žalgiris“ stiprėjo. Nebuvo smagu matyti, kad taip atsitiko“, – sakė treneris.

Tačiau viskas vėl gali sugrįžti į senas vėžes. „Rytas“ po 12 metų pertraukos turi geriausią šansą sugrįžti ant pjedestalo ir susigrąžinti vilniečių be galo pasiilgtą LKL trofėjų, kuris visą šį laikotarpį puikavosi Kaune.

Kurtinaitis tiki, jog vilniečiai gali vėl tapti LKL čempionais ir turi savo prognozę.

„Ir vieni, ir kiti yra kupini ambicijų, bet sakyčiau, kad 4-3 laimės „Rytas“. Grubiai žiūrint, komandos yra vienodos tiek sudėtimi, tiek noru tapti čempionais. Faktorius yra namų aikštė, todėl ir prognozuoju „Ryto“ pergalę“, – sakė treneris.

Kalbėdamasis su tinklalapiu BasketNews Kurtinaitis palietė ir kitų įdomių temų: treneris išsakė kitas „Žalgirio“ nesėkmių priežastis, aptarė kauniečių pasisėdėjimą bare po pralaimėjimo, Pauliaus Motiejūno sprendimus, per anksti paleistą Jure Zdovcą, naują legionierių realybę ir Šaro nesėkmę Eurolygoje.

– Treneri, LKL šiemet turime labiausiai intriguojančias atkrintamąsias galbūt net per visą lygos istoriją. Turbūt įdomiausia serija buvo „Žalgirio“ ir „Lietkabelio“. Kiek nustebino „Žalgirio“ pralaimėjimas?

– Sakyčiau, kad „Lietkabelis“ visą sezoną žaidė gana lygiai. Aišku, buvo rungtynių, kuomet turėdami deficitą panevėžiečiai ne kartą išsigelbėjo, bet bendrai paėmus, turėjo lygų sezoną be didelių duobių ir matėme, jog komanda pajėgi. Bet aš tikrai nemaniau, kad Eurolygos kalibro komanda, kaip „Žalgiris“, pralaimės seriją. Visgi patirties ir meistriškumo santykis buvo kauniečių pusėje. Žinoma, ne visuomet laimi turtingesnė ir iš pažiūros stipresnė komanda. Laimi noras, užsispyrimas, kurį matėme iš „Lietkabelio“ pusės. Visų pirma, noras. Galbūt jiems trūksta kažkiek meistriškumo, bet ta energija, noras, su kuriuo jie žaidė, „Žalgiris“ neprilygo.

– Kaip dabar manote, kokios buvo „Žalgirio“ fiasko priežastys?

– Nuo pat sezono pradžios viskas nelabai dėliojosi. Nežinau užkulisių, kas ten vyksta, bet atrodo, kad komandos, rūbinės tiesiog nėra. Tokiose situacijose viskas ir pasimato. Kai gerai sekasi, visi draugai. Atrodo, kad trūksta vienybės. Aišku, „Žalgiris“ turi daug naujų žaidėjų. Tie, kas prilaiko rūbinę – Jankūnas, nemažai rungtynių praleido dėl traumos. Net nežinau, kaip nauji žaidėjai reaguoja į senbuvius. Anksčiau „Žalgiris“ kaip tik pasižymėjo tuo, jog nebuvo stipriausios sudėties žengiant į Eurolygą, bet lyginant su kitomis komandomis, savo charakteriu, draugiškumu lenkdavo kitus. To kovojimo pasigedau sezono pradžioje ir pasigedau dabar.

Prie Zdovco situacija kažkiek stabilizavosi, viskas ne taip ir blogai vyko. Buvo eilė rungtynių, pralaimėtų pačiose pabaigose pora taškelių, buvo pergalių. Žiūrint į viso sezono kontekstą, su treneriu Zdovcu situacija buvo stabiliausia. Aš manau, kad sprendimas jį atleisti buvo per greitas. Reikėjo jam leisti ramiai užbaigti sezoną. Po tokios pergalės Eurolygoje prieš Belgrado „Crvena Zvezda“ jie pralaimėjo Jonavoje. Tai yra normalu, kad po Eurolygos yra jaučiamos emocijos, o kitos rungtynės yra prieš LKL vidutiniokus. Visose šalyse ir lygose yra tokia situacija, kuomet mažesnės komandos tyko įkąsti nuvargintam Eurolygos klubui ir kartais pavyksta. Čia yra normalu. Nežinau visų užkulisių, bet nemanau, kad pralaimėjimas Jonavos klubui gali lemti trenerio pasikeitimą. Na, bet klystame mes visi ir dabar matome, koks yra rezultatas.

– Ar su treneriu Zdovcu pusfinalio rezultatas galėjo būti koks?

– Sunku spręsti. Aš galiu pasakyti, kad jis komandoje buvo apšilęs, žinojo žaidėjus. Nėra lengva ateiti viduryje sezono į komandą. Aš tai dariau keturis kartus ir tai yra be galo sunkus darbas. Kai ateini į klubą po kito trenerio, yra du keliai – bandyti komandą perauklėti pagal save, kardinaliai pakeisti derinius, įvesti savo filosofiją, bet šiam modeliui reikia daug laiko. Arba antras kelias – žaisti ant buvusio trenerio pamatų su kažkokiais patobulinimais, kaip aš dariau atėjęs į „Chimki“ po Bartzoko, kai nebuvo daug laiko. Kazys Maksvytis atėjo iki reguliariojo sezono pabaigos likus keliems mačams ir galbūt galvojo, jog tiek laiko jam užteks įvesti savo filosofiją. „Žalgiris“ vis tiek yra Eurolygos komanda. Nėra teisingo modelio, bet aiškiai pamatėme, jog Kaziui įvesti savo filosofiją paprasčiausiai neužteko laiko.

Bet šiuo atveju tai nėra trenerio problema. Tu esi Eurolygos žaidėjas, profesionalas, gauni didelius pinigus. Aš esu prieš visokius biudžetų lyginimus, nes gerai apmokamas žaidėjas tikrai ne visuomet yra geresnis už blogiau apmokamą krepšininką. Daug lemia nusiteikimas, kovingumas, mokėjimas iškęsti skausmą, nuovargį. Paprastai tie žaidėjai, kurie sotūs, įmitę, tų dalykų vengia. Esu sakęs ne kartą, kad jeigu man reiktų rinktis tarp talentingo ir darbštaus, rinkčiausi darbštų.

Dabar to talento visi maždaug turi panašiai, o jeigu esi darbštus, tą talentą visuomet nurungsi. Manau, kad „Žalgiryje“ labai trūko charakteringų žaidėjų. Tam galėjo pagelbėti Kalnietis su Jankūnu, nes jie žino, apie ką aš dabar kalbu. Jie yra kariai, bet Mantas turėjo traumų ir nebuvo geriausios sportinės formos, o Jankūnas jau vis tiek nėra tas Jankūnas, kurį buvome įpratę matyti. Jie atitinka „Žalgirio“ mentalitetą, žino, kaip svarbu laimėti LKL, bet pagal tas galimybes jie negalėjo vesti komandos. O užsieniečiai lieka užsieniečiais – jie viena koja jau buvo namuose.

Tai yra labai delikatus reikalas ir mokėjimas su jais elgtis, kad jie žaistų iki galo. Turbūt ne visi, bet daugelis tikrai žino, jog „Žalgiryje“ tikrai nežais. Jie nėra lietuviai ir nežiūri į krepšinį kaip į prioritetą laimėti. Jie žiūri kaip į darbą. Turėjau krūva visokių legionierių „Chimki“ laikais. Jie ateina ir galima sakyti, jog atidirba savo darbą, bet tame nėra širdies. Užsieniečiai pernelyg nesikremta dėl pralaimėjimų. Daugelis legionierių turi tokią filosofiją. Jie dirba, bet nenugrius ant kamuolio, nes bijo susižeisti kelį ir negauti solidaus kontrakto kitą sezoną. Dabar taip yra. Krepšinis komercializavosi.

Tie gladiatorių laikai baigėsi. Viskas vyksta ne sportiniu principu, o ekonominiu. Žaidėjai migruoja per klubus ir tokia realybė. Jeigu nori laimėti, reikia remtis arba lietuviais, arba alkanais žaidėjais, kaip Kalaitzakis, kurie nori prasimušti į geresnį klubą, turi motyvacijos stengtis. Kalbant apie Panagiotį, man jis labai patinka ir piešiu jam šviesią ateitį. Geras vaikis. Apskritai, Panevėžys surinkęs karių komandą, kaip Orelikas, kuriems pergalės yra svarbiausios. Atrodo, kad jiems neįdomus tas atlyginimas ir žaidėjai jaučia malonumą bei orgazmą, laimėdami rungtynes, ko nepasakysi apie „Žalgirį“.

– Kalbate apie „Žalgirio“ legionierių nealkanumą, bet juk daugelis jų nėra įrodę savo vertės Eurolygoje ir remiantis jūsų logika, turėtų labai stengtis.

– Na, mes dar sezono metu visi matėme ir pasklido informacija, jog Zdovcas neliks komandoje bei į jo vietą ateis kitas treneris. Manau, kad iš „Žalgirio“ pusės tai nėra profesionalu. Viename iš interviu daviau pavyzdį, kuomet CSKA vadovas Andrejus Vatutinas niekuomet nekalba apie tokius dalykus, kol nesibaigia sezonas, ir dėl to žaidėjai iki sezono pabaigos žaidžia maksimaliai. Nėra kalbos apie jokius trenerių keitimus ar naujų žaidėjų pirkimus. Jeigu tu pradėsi kalbėti likus dviem mėnesiams iki sezono pabaigos, jog bus kitas treneris, bus kiti žaidėjai, tai kaip tu gali užmotyvuoti juos žaisti iki galo?

Nebo reikėjo siūlyti kontraktą dar vasarį. Nežinau, ar tai „Žalgiris“ padarė. Vėliau pamačiau, jog Nebo pasirašė kontraktą su agentu Miško Raznatovičiumi. Visi žinome Miško galimybes pramušti žaidėjus į gerus klubus. Pats esu dirbęs su juo ir manau, jog Miško tam pačiam Nebo sezono pabaigoje sakė: „Žaisk ramiai, nesusitraumuok, vasarą gausi apie milijoną.“ Viskas, tai kaip jis grius ant to kamuolio? Čia yra tos problemos su užsieniečiais, apie kurias kalbėjau, bet ir klubas turėtų sudirbti taip, kad užmotyvuotų žaidėją – būti profesionaliu, jog neišeitų kalbos apie trenerių pasikeitimus, arba pasiūlytų naują sutartį.

– Ar galutinis pusfinalio rezultatas yra toks labiau dėl to, jog „Lietkabelis“ šiemet itin pajėgus, ar todėl, kad „Žalgiris“ silpnas?

– „Lietkabelis“ yra labai gera komanda, bet „Žalgiris“ šiemet buvo labai stipriai išsiderinęs. Toks, kokio turbūt niekada nematėme. Ta trenerių kaita... Aišku, Paulius Motiejūnas, keisdamas trenerius, norėjo pagerinti rezultatą, o ne jį pabloginti, bet pamatėme, kaip viskas baigėsi. Eurolygoje užimta paskutinė vieta, pralaimėtas reguliarusis sezonas. Na, šie skaičiai daug ką pasako ir sprendžiant iš jų, kad ir koks ambicingas buvo „Lietkabelis“, „Žalgiris“ šiemet atrodo labai prastai. Buvo ketvirtfinalis su „Neptūnu“ ir iš pradžių galvojau, kad klaipėdiečiai gerai žaidė ir kaip reikiant atsigavo. Bet vėliau pamatėme tą pačią tendenciją su „Lietkabeliu“, vaizdas buvo tas pats. Negalėtume pasakyti, kad labai sustiprėjo Eurolyga, „Neptūnas“, „Rytas“ ar „Lietkabelis“. Čia labiau yra „Žalgirio“ problema. Rezultatas kalba pats už save.

– Po pralaimėtos serijos dalis žalgiriečių išvyko į vieną iš Kauno barų. „Žalgirio“ fanai į tai sureagavo jautriai, o klubui teko viešai atsiprašyti. Pats turėjote reikalų su „Ryto“ legionieriais pusfinalio serijos įkarštyje. Žinoma, tai nėra tas pats, bet vis tiek įdomu, ką manote?

– Turėjau situaciją „Lietuvos ryte“, kuomet žaidėjai baliavojo prieš lemiamas pusfinalio rungtynes su „Lietkabeliu“, bet čia yra kas kita. Prisimenu ir savo karjerą. Tikrai nevengdavau naktinių žygių, bet po tokios nevykusios serijos nebūtų nė minčių eiti kažkur į viešumą. Jeigu tu nuoširdžiai išgyveni dėl komandos rezultato... Mūsų pokyliai būdavo po pergalių, po laimėtų Sovietų Sąjungos čempionatų, olimpiados, Europos čempionatų arba pasibaigus sezonui. Bet dabar, kai dar nesibaigė sezonas, po istorinių pralaimėtų rungtynių nueini į barą, tai aš galvoju, kas tavo širdyje dedasi? Koks tavo atsinešimas, atsidavimas klubui? Kita vertus, mes nežinome, ką jie ten darė. Manau, kad klubas išsiaiškins.

Aišku, jie turbūt turi reglamentą, vidines taisykles, žaidėjai bus nubausti. Nežinau, galbūt jie ten nebaliavojo, bet po tokio pralaimėjimo eiti į viešumą yra neprotinga. Jeigu kalbant apie Websterį, kuris matėsi toje nuotraukoje, tai jis turbūt nesupranta, kiek Lietuvai yra svarbus krepšinis. Jis jį žaidžia lyg leisdamas laisvalaikį, atsipalaidavęs. Po to, kai mes, veteranai, sužaidžiame rungtynes, irgi einame į banketą (juokiasi). Keista, kad kiti lietuviai patys nesupranta ir neišaiškina užsieniečiams, kas yra Kaunas ir kaip žiūrovai žiūri į pralaimėjimus. Na, bet gal čia bus jiems sukrėtimas ir pasitemps prieš mažąjį finalą, nes su Šiaulių komanda taip pat reikės kautis, jie tos pergalės lengvai neatiduos. Neduok dieve, jeigu ir bronzos nepavyktų iškovoti „Žalgiriui“. Apibendrinant, kaip senas vilkas sakau, galbūt geriau palaukti sezono pabaigos, o tada tą sielvartą išlieti ir švęsti.

– Kalbant apie šį tragišką „Žalgirio“ sezoną, turbūt galima išskirti Paulių Motiejūną, kaip atsakingą žmogų už sprendimą pasilikti Schillerį ir leisti jam komplektuoti komandą. Visgi Paulius vienoje spaudos konferencijoje pasakė, jog didžiausia sezono klaida buvo Schilleris. Ar tai nėra atsakomybės kratymasis?

– Mes visi, kai kažkas įvyksta, ieškome kaltų aplink save. Tik vyrai gali pasakyti, kad aš esu kaltas. Reikia Pauliaus klausti, ar jis neįžvelgia savo klaidų, galbūt blogai pasiskaičiavo. Čia yra normalu. Mes visi, kai buvome maži, šlapinomės į lovą, nebuvo nė vieno vunderkindo, kad mažas neprikakotų sau į kelnes. Ir negali sakyti: „Kažkas prišiko man į kelnes.“ Čia jau turi pasisakyti. Galbūt Paulius žino daugiau nei mes. Buvau vienoje paskaitoje, kurioje Paulius kalbėjo apie komplektaciją, tai man labai patiko, kaip jis dėsto mintis. Bet viena yra pasakoti, kita – dirbti. Rezultatai kartais būna kitokie. Manau, kad jis nelinkėjo, jog „Žalgiriui“ būtų blogai. Nemanau, kad jis yra tokio lygio žmogus, jog savo sprendimus pristatytų kaip Schillerio. Nemanau, kad jis suktų uodegą.

– Ar visuomenės kritikos Pauliui Motiejūnui nėra per daug?

– Taip, yra. Tu padaryk gyvenime 10 gerų darbų ir vieną blogą, tai tau visuomet primins tą vieną blogą. Taip jau yra. Mano laikais treneriai buvo neliečiami, niekas nežinojo, kas vyksta klube. Visuomet būdavo kalti užsieniečiai. Niekas neliesdavo vietinių žaidėjų ar vietinių žmonių. Čia buvo tokia tendencija. Vėliau prasidėjo trenerių kaltinimai, dabar jau sakoma, kad menedžeris blogai dirba. Faktas, kad kaltų bus ieškoma visuomet, bet kalbant šiuo klausimu, nemanau, kad mums dabar visiems reikėtų stumti ant Pauliaus. Taip, šis sezonas nevykęs, na, bet jau nieko nebepadarysi. Reikia išanalizuoti problemas, pasidaryti išvadas ir laukti kito sezono. Jeigu kitas sezonas nesidėlios, tai velnias žino... Tada kitą sezoną ir kalbėsime (juokiasi).

– Pakalbėkime apie LKL finalą. Pastarąjį kartą „Rytas“ triumfavo dar jūsų laikais, kuomet treniravote klubą – 2010 m. Ar galima sakyti, jog dabar vilniečiai turi didžiausią šansą per 12 metų?

– Taip. Šiemet jie turi geriausius šansus nuo auksinių „Ryto“ laikų. Ne dėl to, kad jie stipresni už „Lietkabelį“, bet dėl to, nes nereikia žaisti derbio su pajėgiu „Žalgiriu“. Jeigu „Rytas“ ir „Žalgiris“ būtų susitikę tarpusavyje, tai vis tiek būtų kitokio pobūdžio rungtynės. Šiemet vilniečiai turi labai gerus šansus. Aišku, „Lietkabelis“ yra labai gerai susiderinusi komanda, turinti didelių ambicijų. Kiek skaičiau, tie jie nesidžiaugia ta antrąja vieta, jie žiūri aukščiau, o čia yra labai didelis dalykas. Nes paprastai tokios komandos, kurios iššoka aukščiau bambos, džiaugiasi tuo, ką turi. Aš manau, kad ši serija bus viena labiausiai intriguojančių per visą istoriją. Manau, kad „Rytas“ turi tikrai gerus šansus.

– Kaip prisimenate tuos auksinius „Ryto“ laikus?

– Mes padarėme tai, ką šioje serijoje padarė „Lietkabelis“. Viskas prasidėjo nuo LKF finalo „Cido“ arenoje, kuomet mes panaikinome 14 taškų deficitą, o Lukauskis įmetė tritaškį iš kampo ir laimėjome. Atsimenu, kad jie taip džiaugėsi ir taip rėkė, kad aš mačiau, jog jie perlaužė save, kad patikėtų pergale prieš „Žalgirį“. Nes iki tol „Žalgiriui“ buvo jaučiama baimė. Tada mes įgavome nugalėtojų mentalitetą ir per tuos metus laimėjome beveik viską. Po to laiko, kai manęs nepasiliko ir aš išėjau, Gedvydui sakiau, kad turėjome nugalėtojų dvasią. Negaliu jos paaiškinti, bet ji buvo. Bet vėlesniais metais, kai nebeliko manęs, Jono Vainausko, ta nugalėtojų dvasia nyko, nyko ir galiausiai pozicijas vėl perėmė „Žalgiris“. Mes vis silpome, o „Žalgiris“ stiprėjo. Nebuvo smagu matyti, kad taip atsitiko, bet dabar vilniečiai vėl turi šansą po 12 metų į viršų kelti taurę.

Turėjau labai gerą, darbščią komandą, su didžiuliu noru laimėti, mokėjimu kentėti nuovargį, skausmą. Lukauskis, Jomantas, Babrauskas, Zavackas – visi buvo kariai ir su jais galėjai eiti į karą. Galbūt talento prasme jie nebuvo aukščiausioje lentynoje, bet pažiūrėkite, kokius grandus mes numušėme – „Benneton“, „Chimki“, tą patį „Žalgirį“. Žaidžia ne biudžetai, pavardės, o noras, užsispyrimas, gebėjimas kentėti, noras nugalėti.

– Ką laikytumėte serijos favoritu?

– Manau, kad namų aikštelės pranašumas turės įtakos, todėl galvoju, kad šioks toks favoritas yra „Rytas“. Komandos yra ganėtinai lygios, bet tas vilniečių laimėtas reguliarusis sezonas gali atnešti daug dividendų.

Aišku, „Lietkabelis“ taip pat turi savų argumentų. Jie nelabai jaučią tą išvykų diskomfortą ir gali laimėti Vilniuje. Jie žaidžia daugiau mažiau visur vienodai. Bet vis tiek manau, kad geresnėje situacijoje yra „Rytas“.

– Kokių pranašumų turi vilniečiai?

– Abi komandos turi ganėtinai panašius vidurio puolėjus – Gagičių ir Buvą. Pagal žaidėjus viskas kaip ir vienodai. Viskas labai priklausys nuo to, kaip „Ryte“ sužais Butkevičius, Girdžiūnas. Man labai patiko Speedy Smitho žaidimas. Jis ne kartą metė pro šalį, bet kai užsikuria, žaidžia labai gerai. Pas jį gera energija, geras noras. Iš kūno kalbos matau, kad jam rūpi. Kaip iš užsieniečio, tai yra labai svarbu.

Žiūrint iš „Lietkabelio“ pusės, man labai patiko Dovydo Giedraičio žaidimas. Atrodo, kad jis būtų komandos senbuvis. Aišku, Kalaitzakis man labai imponuoja. Vytenis Lipkevičius turi labai geras smegenis, yra protingas ir supranta, kas yra svarbu, kas yra nesvarbu. Jis visada bus vietoje, žino, ką daryti. Galbūt jam pagailėjo atletiškumo, greičio, bet supratimas yra labai geras ir tai komandai jis labai tinka, kuomet aplinkui jauni žaidėjai. Mano buvęs auklėtinis Kaspars Berzinš neblogai žaidžia. Bus labai įdomi serija.

– Kalbant apie tikslų rezultatą, kaip pasibaigs serija?

– Ir vieni, ir kiti yra kupini ambicijų, bet sakyčiau, kad 4-3 laimės „Rytas“. Grubiai žiūrint, komandos yra vienodos tiek sudėtimi, tiek noru tapti čempionais. Faktorius yra namų aikštė, todėl ir prognozuoju „Ryto“ pergalę.

– Žiūrint iš jūsų, trenerio perspektyvos, lengviau žengti į finalą įveikus labai pajėgią komandą, tačiau išnaudojus daug jėgų, ar iki finalo nužygiavus ganėtinai lengvai ir išsaugojus daugiau energijos?

– Galiu palyginti šią situaciją su futbolu. Pasaulio ar Europos čempionatuose matome, kuomet dvejas pirmąsias rungtynes laimėjusi rinktinė yra garantuota patekimu į kitą etapą ir trečiajame mače nesiremia savo lyderiais, kad juos pataupytų. Bet niekada nepastebėjau, kad nuo to kažkas tai rinktinei būtų geriau, dažniausiai būna dar blogiau. Kalbant apie krepšinį, taip pat galvoju, kad kai eini sunkiu keliu, tada grūdiniesi, žaidi su pajėgiomis komandomis. Kai tu eini lengvesniu keliu, prarandi įtemptų rungtynių jausmą. Man asmeniškai, kaip sportininkui, buvo priimtiniau eiti sunkesniu keliu. Bet, kita vertus, „Rytas“ seriją pasitiks būdamas šviežias, „Lietkabelis“ išnaudojo daug jėgų. Čia jau bus vilniečių pranašumas. Nuoširdžiai, nežinau, kuris kelias yra geresnis.

– Kas yra svarbiausia tokioje serijoje?

– Pamenu, esame su Lukminu ir „Žalgiriu“ laimėję labai gerą seriją 1996 m., kuomet atsilikome nuo „Atleto“ 0-2, bet laimėjome kitas trejas rungtynes ir tapome čempionais. Iki tol jiems buvome pralaimėję šešis kartus paeiliui. Aš pats, kaip žaidėjas, nejausdavau žiūrovų triukšmo, spaudimo. Dabar matau, kaip žaidėjus kausto jaudulys. Jie meta baudas, negali įmesti. Aišku, mes irgi pramesdavome, bet man nebūdavo skirtumo, ar žaidi išvykoje, ar namuose. Svarbu, kad būtų pilna salė žiūrovų, o aš sugebėdavau kažkaip atsiriboti nuo visko. Psichologinių problemų aš neturėjau ilgus metus. Negalvodavau taip: „Oi, dabar finalas, labai atsakingos rungtynės.“ Aš žinojau, ką man reikėdavo padaryti ir buvo nesvarbu, ar žaidžiu prieš vietnamiečius, ar prieš svajonių komandą. Svarbiausia šioje serijoje bus žaidėjams atsilaikyti psichologiškai ir parodyti visapusišką tvirtumą. Net neabejoju, kad bus nuovargis, nes rungtynių įtampa duoda ir nuovargį. Pagrindas bus kontroliuoti save.

– Žiūrint į Čanaką ir Žibėną, jūsų nuomone, kuris taktiškai gali finalui pasiruošti geriau?

– Abu žaidžia įdomiai ir abu turi savo stilių. Kas man patiko iš Čanako pusės, tai jis yra labai gerai išauklėjęs žaidėjus, kad jeigu ir turi nemažą deficitą, komanda nepasiduoda ir nelūžinėja, išlieka rami. „Lietkabelis“ stovi ant bėgių tvirtai ir žino, ką daro, eilę rungtynių laimėjo atsilikinėdami. „Rytas“ žaidžia šiek tiek banguočiau, bet smagiau. Jie lekia į greitas atakas, atakuoja iš pirmo varianto. Sunku spręsti. Abi komandos propaguoja skirtingą stilių.

– Kuris stilius labiau tinka finalo serijai?

– Aš manau, kad „Rytas“ namuose žaidžia su pakilimu, energija, emocijomis. Sunku pasakyti. Galbūt Čanako stilius yra tinkamesnis, aiškesnis, labiau nusakomas. Tai nereiškia, kad jis yra 100 proc. laimintis, bet „Lietkabelio“ stilius yra šiek tiek stabilesnis.

– Pakalbėkime apie Eurolygą. Kurią komandą palaikėte finalo ketverte?

– Sezono pradžioje su draugais susiginčijau, kad „Barcelona“ bus čempionė, nors buvo tokių, kurie manė kitaip. Visada sirgau už „Barcą“, tiek reguliariajame sezone, tiek atkrintamosiose. Viskas atrodė gerai, bet šie metai, kaip ir praėję, parodė, kad kažko galbūt trūksta. Vėl grįžtame prie to paties. Turi stipriausią komandą, didžiausią biudžetą, bet tokiame formate negali būti garantuotas, kad laimėsi titulą. Ne vienai „Barcai“ taip yra buvę. Ir šiaip, pagal tikimybių teoriją „Real“ turėjo didesnius šansus laimėti, nes buvo prieš tai penkis kartus pralaimėję. Pusfinalis buvo geras, bet „Real“ geriau sužaidė pabaigą.

– Ko pritrūko „Barcai“?

– Manau, kad trūksta vieno žaidėjo, kuris rungtynių pabaigoje galėtų apžaisti vienas prieš vieną. Tokio kaip Larkinas ar Wilbekinas. Tokiose rungtynėse tokių žaidėjų reikia. Matėme, kaip Micičius vienas nulėmė rungtynes prieš „Olympiakos“. „Barcai“ reikia žaidėjo, kuris galėtų kažką ekstra individualiai padaryti. Bet aišku, Šaras mėgsta tvarkingą, komandinį krepšinį, kad visi būtų savo vietose. Bet kartais reikalingas tas individualus meistriškumas.

Aš „Chimki“ turėjau Aleksejų Švedą ir Šaras yra pasakęs: „Jie turi žaidėją, kuris gali laimėti rungtynes.“ Aišku, jis dažnai mus ir skandindavo, bet turėti tokį krepšininką su aiškiu vaidmeniu naudinga, nes jis gali vienas nulemti mačo baigtį. Dabar Šaras per dvejus metus įgijo labai geros patirties. Manau, kad kitais metais jis susidėlios viską, ko reikia. Matome, kad viskas eina gera linkme, bet rezultato norėtųsi anksčiau.

– Treneri, pats esate sėdėjęs ne ant vienos karštos kėdės. Kaip manote, ar po dvejų tuščių metų Eurolygoje Šaras gaus spaudimo iš vadovybės dėl rezultatų, ar tai yra ilgas procesas ir niekas nekreips dėmesio?

– Aš nemanau, kad jis gaus spaudimo. Aišku, šitie klubai nori titulų, bet aš sakyčiau, kad Šaras labai tvarkingai žaidžia tiek Eurolygoje, tiek Ispanijoje. Prieš Šarui išvykstant iš „Žalgirio“ į „Barcą“, aš galvojau, kad jam viskas pavyksta Eurolygoje, nes LKL čempionatas lengvas ir galima susikoncentruoti tik į Europą, vietiniame fronte pailsinant žaidėjus. ACB yra pajėgiausia Europos lyga ir Šaras parodė, kad gali dominuoti abiem frontais, laimint tiek Eurolygos, tiek Ispanijos čempionato reguliarųjį sezoną. Čia yra menas ir aš nemanau, kad jo kėdė yra karšta. Visi turbūt supranta, kad čia viskas kaip ir gerai, pralaimėjimą lėmė mažos detalės. Gali ir visas gyvenimas prabėgti vis pritrūkstant tos mažos detalės. Manau, kad kitą sezoną Šaras tikrai susidėlios, ko reikia, ir laimės Eurolygą.

– Po „Barcos“ pralaimėjimo buvo išreikšta nuomonė, kad Šaras lengviau susitvarko su mažo biudžeto komandomis, kuomet jo griežtumas sustato visus į rėmus, o žvaigždėms talento pakanka ir tokio griežtumo nereikia. Ar tai gali būti viena priežasčių, kodėl Šarui nepavyksta laimėti?

– Šaras yra pasisakęs labai gerai: „Kai tu turi tokią komandą kaip „Barca“, jeigu žaidėjus sustatysi į rėmus ir praloši, visi sakys, kad treneris užspaudė talentus bei jie negalėjo parodyti, ką moka. Jeigu tu žaidėjams duosi žaisti laisvą krepšinį ir pralaimėsi, tada visi sakys, jog komanda nebuvo suvaldyta. Vienintelis šansas atsakyti į šiuos visus klausimus – laimėti.“ Aš džiaugiuosi, kad Šarui komandos žvaigždes pavyko suvaryti į vieną bendratį. Buvo minčių, jog jam nepavyks, bet jis susitvarkė su situacija puikiai. Visi tituluoti, visi turtingi, visi su savo ambicijomis – Šaras nuveikė labai didžiulį darbą. Kas kalba kitaip, kalba vėjus.

Po mačo sostinės klubo vyr. treneris Giedrius Žibėnas pergalės stipriai nesureikšmino.

„Mums reikėjo tokios pergalės. Kietesnėse rungtynėse prieš kietesnį varžovą. Geros emocijos vilniečiams, mūsų komandos pasitikėjimui bet tik tiek – nieko daugiau. Šiandien mums pavyko išvengti statiško krepšinio, judinome kamuolį, žaidėme visi kartu. Noriu pabrėžti kiekvieno žaidėjo indėlį šiandien, žaidėme kartu, kiekvienas kažką įnešė. Tikimės, kad Ulanovas nepatyrė rimtos traumos ir greitu metu pasveiks“, – pasakojo G. Žibėnas.

– „Žalgiris“ šiose rungtynėse neturėjo kūrėjų. Per pirmą pusę varžovai suklydo 10 kartų. Kiek pavyko tuo pasinaudoti?

– Mes norėjome jų gynėjus dusinti rungtynių metu, bet taip mes darome prieš kiekvieną varžovą ir tai nėra nieko ypatingo. Labiau džiaugiuosi mūsų komanda, nes žinojau, kad bus fiziškos rungtynės ir tik devyni prarasti kamuoliai man daug ką pasako. Tikrai branginome kamuolį ir laikėmės žaidybinio plano.

– Kiek reikėjo šios pergalės po pasibaigusio FIBA Čempionų lygos sezono ir po sunkaus KMT finalo ketverto?

– Kiekvienos pergalės reikia. Šiandien pasidžiaugėme ir kaip minėjau – nieko daugiau. Judame toliau. Kaip ir Arnas jau minėjo, einame laimėti kiekvienas rungtynes ir kažkiek tobulinti žaidimą.

– Treneri, pats šiandien lakstėte prie aikštelės. Kaip palaikote fizinę formą?

– Tenka pasportuoti impulse ir su komanda kažkiek minimaliai, tenka kažkiek pabėgioti, bet nieko daugiau. Norisi kažkiek būti su komanda ir išgyventi tas emocijas. Kartais gal jos ima viršų, bet niekada neslepiame ir neslėpsime tų emocijų. Jos tiktai puošia krepšinį. Kartais jas reikia mažinti, minimalizuoti. Čia galbūt su amžiumi tai ateina.

– Šiandien nebuvo Luko Lekavičiaus. Kiek skiriasi „Žalgirio“ žaidimas, kai jis yra ir kai jo nėra?

– Aišku, daug Lukas duoda „Žalgiriui“. Tai yra jų motoriukas. Tokiuose derbiuose ar žaisi visos sudėties, ar ne visos, nedaug egzistuoja tokie dalykai. Mes žaidėme KMT pusfinalį be Speedy Smitho. Mums tai kainavo. Mes per daug negalime skųstis ir pirštu durti į tai. Yra kaip yra, tikėkimės, kad Lukas greitai pasveiks, kaip ir Ulanovas. Tai yra žaidimo dalis, tai yra krepšinio dalis. Deja, nė viena komanda to neišvengia. Mes šiandien žaidėme trečias ar ketvirtas rungtynes, būdami visos sudėties. Norisi į tą stalą pabelsti, kad tų rungtynių būtų daugiau.

– Kiek svarbu, kad tęsiasi kova dėl pirmosios vietos reguliariajame sezone?

– Nieko labai įspūdingo nepasakysiu. Mes einame į kiekvienas rungtynes laimėti ir tiek. Skaičiuoti nėra mūsų darbas.

– Žiniasklaidoje nuskambėjo naujiena, kad „Žalgirio“ vairą nuo kito sezono perims Kazys Maksvytis. Kaip manote, ar tai apsunkina varžovų komandos sezoną?

– Nesu vadybininkas, neformuoju komandų. Čia galbūt klausimai tiems, kas formuoja komandas. Aš tik galiu palinkėti Kaziui sėkmės su naujais iššūkiais, jis jų turės dar daugiau. Tik sėkmės galėčiau palinkėti, o kaip jam susiklostys, laikas parodys.

– Ar sutinkate, kad šiandien laimėjote energijos dvikovą – t. y. rodėte daugiau emocijų, noro laimėti?

– Tokiose rungtynėse motyvacijos neturi trūkti nė vienai komandai, kokios būklės ji bebūtų. Nesutikčiau, kad jie buvo visiškai be emocijų. Jie stengėsi, buvo grįžę į rungtynes, davė viską, kad perlaužtų rungtynes. Jeigu prisimintume pirmąją dvikovą, mes irgi buvome susikrovę tą pranašumą, bet jie grįžo į rungtynes su Lekavičiaus pagalba. Emocijos yra natūralus dalykas tokiose rungtynėse ir džiaugiamės, kad kažkiek pozityvo davėme vilniečiams.

– Kiek tokia pergalė sugrąžina pasitikėjimą savimi?

– Mes turime tai teisingai išnaudoti artėjančiomis savaitėmis, nes žaisime tik vienerias rungtynes per savaitę. Mums belieka LKL. Turime į tai sureaguoti teisingai. Nieko mes čia nelaimėjome, eilinės reguliariojo sezono rungtynės. Tai turime paimti kaip pozityvų gurkšnį ir sunkiai darbuotis treniruotėse. Vienintelė išeitis.

– Jarvisas Williamsas žaidžia stabilias minutes, jo forma kyla. Kiek džiugu už jį?

– Specifinis žaidėjas. Visa komanda jį mėgsta. Jam sunku buvo, kai Evaldas iškrito, nes reikėjo keisti poziciją, dabar vėl keisti poziciją iš penkto į ketvirtą, iš ketvirto į penktą. Jis vėlai prisijungė šio sezono metu, turime nemažai derinių, jam nėra paprasta su tais deriniais. Kartais jis puolime pasiklysta, bet viską jis atperka nepažabota energija ir kritimu ant kiekvieno kamuolio. Jo yra pilna kiekviename aikštelės milimetre. Kas mane labiausiai džiugina, kad jo daug yra gynyboje.

– Kiek Jarviso norą puolime reikia raminti?

– Kad tik trykštų tas noras pas jį, o mūsų, trenerių, užduotis yra jį suvaldyti. Kartais bandome supaprastinti jam atakas, priminti, kad jeigu yra nulaužtas derinys, jis ieškotų gynėjo, nesiimtų žaidimo vienas prieš vieną, susirastų gynėjus, kurie gali užbaigti atakas. Tai reikia kartais priminti, bet jis žiauriai nori laimėti ir mes tikrai džiaugiamės jį turėdami.

Visgi trumpa rotacija tapo faktoriumi. Po pertraukos išsikvėpę jonaviečiai užstrigo puolime, o įsisiūbavusi sostinės krepšininkų taškų mašina nubloškė svečius. Patirtas garbingas pralaimėjimas (60:76).

Po mačo jonaviečių strategas Virginijus Šeškus džiaugėsi duota kova.

„Aš norėčiau tik padėkoti vyrams, kad jie sužaidė iš visos dūšios, Matėsi, kad antroje pusėje mes neturėjome nei proto, nei jėgų. Dar kai mūsų pagrindinis atakų organizatorius yra 38 minutes žaidęs Ramanauskas, kuriam yra 21-eri, tai tikrai galiu padėkoti vyrams. Rėkiau ten gal ir be reikalo. Nesitikėjome, kad duosime tokią kovą. Galvojau, kad mums iš pat pradžių bus labai sunku. Ką paakcentavome, tas gavosi. Tie metimai pakrito, jiems nepakrito. Gaila, kad Ndouras užkūrė spurtą ir mums įsūdė 2 tritaškius. Aš esu labai patenkintas, kad tos rungtynės buvo televizinės, ir prieš jas galvojau, jog mes tikrai neduosime kovos. Aišku, paleidome tą trečią kelinį, bet manau, kad varžovai mus giliai širdyje palaikė“, – dėstė treneris.

– Rungtynių pabaigoje Edvinas Šeškus gavo traumą ir paklausėte jo: „Kas yra?“ Ką jis atsakė?

– Jam prieš tai koją vis skaudėjo. Aš nemanau, kad ta trauma bus labai skausminga. Jeigu jis dar iškristų, mums būtų labai sunku. Nežinau, kaip bus kitą savaitę. Bandysime gal kokį vieną žaidėją pastatyti su vaistais ant kojų.

– Gal spėsite pasipildyti žaidėju?

– Ne. Iki kito savaitgalio tikrai nespėsime. Domimės, bet dabar tokia situacija. Pasvalys ieško, Utena ieško, mes irgi kažkiek pinigų turime. Nėra tų žaidėjų, o bet ko imti nenorime. Geriau lietuvį pasiimti negu bet kokį užsienietį. Labai sunku, bet aš galvoju, jeigu mūsų visi žaidėjai atsigautų, mes turėtume konkurencingą komandą. Tie žmonės, kuriuos esame praradę, mums yra svarbūs.

– Kada grįš Juanas Palaciosas, Manu Lecomte ir Evaldas Šaulys?

– Nežinau, reikia eiti pas gydytojus. Nežinau, ar Lecomte spės pasveikti iki kitų rungtynių, Šaulys nespės, o Palaciosas ant ribos. Visi ant ribos. Nuo savaitės iki dviejų savaičių. Pirmadienį darys tyrimus ir pažiūrėsime.

– Simas Jasaitis yra rinkoje.

– Mes apie tai galvojome, bet tokių žaidėjų turime. Mums reikia daugiau ketvirto numerio. Trečiu pas mus gali žaisti ir Kisielius, ir tas pats Kozys. Aš manau, kad mums reikalingas stipresnis žaidėjas po krepšiu.

– Kodėl esant tokiai sudėtingai situacijai paleidote Jacksoną Dubinski?

– Buvo tokia situacija, kad jis gavo gerą pasiūlymą, geresnį. Kaip matėte, Ramanauskas žaidžia, Lecomte atsigauna. Mums tris žaidėjus vienoje pozicijoje laikyti yra prabanga. Nebent Ramanauskas gali žaisti atakuojančiu gynėju. Jacksonas gynyboje yra tikrai silpnas. Mes nutarėme nemėtyti pinigų. Aišku, šiose rungtynėse jis mums būtų padėjęs.

– Jums už nugaros rungtynių metu „Ryto“ fanai iškėlė plakatą su užrašu: „Virgi, welcome back!“ Ar matėte juos?

– Man sakė per pertraukėlę. Feisbuke irgi yra. Malonu. Taip pat malonu buvo, kad kai mums pradėjo nesisekti, žmonės paplojo ir parėkė: „Jonava!“ Aš manau, kai žaidi išvykoje, tai yra labai malonu. Ypač, kai žaidi Vilniuje. „Ryto“ sirgaliai prieš mus nebuvo labai priešiški. Būdavo, kad jie ir mums paplodavo. Tikrai malonu.

Žaibiškai plintant koronaviruso atvejams Lietuvoje, Vyriausybė lapkričio 4 dieną nusprendė antrą kartą įvesti šalyje karantiną ir uždrausti bet kokį žiūrovų dalyvavimą sporto renginiuose.

Iš pradžių rungtynės be žiūrovų atrodė keistai. Per televizorių girdėti trenerių pašnekesius, kamuolio dunksėjimą ar žaidėjų ginčus su rungtynių arbitrais nebuvo įprasta.

Su laiku ta spengianti arenų tyla pasidarė įprasta ir žmonės tiesiog džiaugėsi, jog krepšinio sezonas apskritai vyksta bei jį galima stebėti nuotoliniu būdu.

Panašu, jog pilnų arenų artimiausiu metu dar nepamatysime, bet balandžio 15-ąją, praėjus daugiau nei 5 mėnesiams nuo to laiko, kuomet arenas paliko sirgaliai, pasirodė blyksnis tunelio gale.

Laisvindama karantiną, Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė sprendimą nuo balandžio 19 dienos leisti renginius atvirose ir uždarose erdvėse, kuriose lankytųsi ne daugiau kaip 150 žmonių, kas automatiškai davė žalią šviesą LKL komandoms sugrąžinti sirgalius į arenas.

Lyginant su bet kokios LKL arenos dydžiu, 150 – simbolinis skaičius. Pavyzdžiui, didžiausia Lietuvoje Kauno „Žalgirio“ arena talpina 15 tūkstančių žmonių, taigi su su dabartiniais ribojimais ji užsipildys vienu procentu.

Tinklalapis „BasketNews.lt“, likus aštuoniems LKL reguliariojo sezono turams, apklausė LKL klubų atstovus apie tai, kurią pusę jie nusprendė pasirinkti – įleisti savo sirgalių dalį į arenas ar palaukti geresnių laikų, kuomet bus galima jas užpildyti kur kas didesniu žmonių skaičiumi?

Iki tol savo sprendimus, ką darys su Vyriausybės priimtais pakeitimais, oficialiai savo svetainėse išreiškė Kauno „Žalgirio“, Panevėžio „Lietkabelio“ bei Klaipėdos „Neptūno“ klubai ir jau yra aišku, kad šios savaitės LKL mačuose sulauks fanų palaikymo.

„Žalgiris“ antradienį namuose žais su Utenos „Juventus“, „Lietkabelis“ trečiadienį Panevėžyje surems ginklus su Vilniaus „Rytu“, o „Neptūnas“ uostamiestyje priims „CBet“ krepšininkus – į visas šiuos susitikimus paskelbta bilietų prekyba.

„Džiugu, kad beveik po pusės metų į „Lietkabelio“ rungtynes galės ateiti žiūrovai. Tai yra didžiulis laimėjimas patiems žmonėms. Komanda pagaliau turės sirgalius, žmones, dėl kurių yra žaidžiama. Mes žaidžiame dėl žiūrovų“, – teigė „Lietkabelio“ direktorius Martynas Purlys.

Įsileisti fanus į arenas taip pat nusprendė „Juventus, „Šiauliai“, „Pieno žvaigždės“ ir Kėdainių „Nevėžis-Optibet“. Tuo metu „CBet“ ir „Rytas“ vis dar sprendžia šią situaciją savo kabinetuose, o Alytaus „Dzūkija“ tapo vienintele LKL komanda, kuri pareiškė nesugrąžinsianti aistruolių į savo namus.

„Dėl žiūrovų įleidimo į mūsų namų rungtynes priėmėme sunkų sprendimą – neleisti žiūrovų dėl krepšininkų, personalo saugumo ir blogėjančios pandemijos situacijos šalyje. Tikimės, kad kitą sezoną galėsime grįžti į senas vėžes ir rungtyniauti žiūrovų bei fanų apsuptyje“, – situaciją komentavo „Dzūkijos“ atstovas spaudai Antanas Sakavickas.

„Galutinio sprendimo šiuo metu dar nepriėmėme, o tai padarysime artimiausiomis dienomis pasitarę ir su klubo taryba“, – trumpai pasisakė sostinės ekipos direktorius Justas Jankauskas.

Pirmenybė – ištikimiausiems

Kai tūkstantinėse arenose galima užpildyti vos 150 vietų, žiūrovų atranka pasidaro dar sudėtingesnė nei įprastomis sąlygomis.

Operatyviausiai į šią situaciją sureagavę „Žalgirio“ bei „Lietkabelio“ klubai pranešė, jog pirmenybę apsilankyti rungtynėse suteiks tiems, kurie sezono pradžioje patikėjo klubu ir vienaip ar kitaip jį parėmė.

Kauno ekipa paskelbė, jog bilietus į rungtynes su „Juventus“ galės įsigyti 2019-2020 metų sezono abonementų turėtojai ir „Žalgirio“ garbės klubo nariai. Tuo metu panevėžiečių prioritetinis sąrašas – platesnis.

„Lietkabelio“ internetinėje svetainėje skelbiama, jog 150 žmonių sudarys klubo rėmėjai, VIP ložių nariai, fanų grupuotė „Cardinal Red Legion“ ir 2020–2021 metų sezono „Lietkabelio“ abonementą įsigiję sirgaliai.

„Juventus“ direktorius Eimantas Skersis susidūrė su tokia pačia problema, jog neišeis sutalpinti visų ištikimiausių klubui žmonių ir galiausiai priėjo prie išvados, kad į rungtynes pateks tie, kurie bus greitesni.

„Pirmenybė bus teikiama „Raudonųjų velnių“ fanų klubui, nes jie kuria atmosferą, emocinį foną rungtynių metu. Dar nesame nusprendę, bet jiems skirsime apie 30-50 vietų, o likusios vietos atiteks rėmėjams. Aišku, čia taip pat spręsti bus sudėtinga, nes tų žmonių yra daugiau nei 100. Nežinau, pagal ką reikės skirstyti. Reikės daryti taip: kas pirmesnis, tas gudresnis“, – galvą suko Utenos ekipos vadovas.

Uostamiestyje įsikūręs „Neptūnas“ savo arenos duris atvers ne tik rėmėjams bei abonementų turėtojams, bet ir jokių privilegijų neturintiems sirgaliams. Klubo svetainėje skelbiama, jog kainos prasideda nuo 20 eurų, o abonementą turintys asmenys perkamam bilietui gaus 40 procentų nuolaidą.

Vieną mažiausių arenų LKL turinčios „Pieno žvaigždės“ pasekė tokiu pačiu pavyzdžiu, kaip „Neptūnas“. Tiesa, kokią nuolaidą gaus prieš sezoną abonementus įsigiję asmenys – neaišku.

„Šiauliai“ išskyrė tik abonementus turinčius aistruolius, o „Nevėžio-Optibet“ atstovai informavo, jog žmones į areną įsileis, tačiau savo pozicijos, kam teiks pirmenybę, konkrečiai neišsakė.

Arenos – skirtingos, skaičius – tas pats

Vyriausybei nusprendus, jog apsilankyti renginiuose galės 150 žmonių, daug kam kilo klausimas, kodėl būtent tiek?

Jeigu Prienuose ir Pasvalyje arenos talpina po 1500 žmonių, tai Šiauliuose, Klaipėdoje ir Panevėžyje – apie 6 tūkstančius, o „Žalgirio“ arenoje mačą gali stebėti virš 15 tūkstančių sirgalių.

Pavyzdžiui, Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA) rungtyniaujantys klubai atsižvelgia į savo arenų dydžius ir tai įvertinę normuoja norinčius patekti sirgalius ne konkrečiu skaičiumi, o procentine arenos užpildymo išraiška.

Toks Lietuvos Respublikos valdančiųjų sprendimas užkliuvo beveik visų apklaustųjų LKL klubų vadovams, ne išimtis – ir „Žalgirio“, kuris turi didžiausius namus Lietuvoje.

„Į arenos dydį tikrai reikėtų atsižvelgti. „Žalgirio“ arenoje į tris skirtingus aukštus patenkama per skirtingus įėjimus. Taip pat ir aukštuose skirtingus sektorius galima atskirti taip, kad žiūrovų srautai nesusikirstų. Be to, per pandemijos metu dar vykusias kelerias rungtynes su žiūrovais esame įrodę, kad saugumo reikalavimų galima laikytis ir su didesniais, nei dabar nustatytas, žiūrovų kiekiais“, – situaciją komentavo Lietuvos čempionų atstovas spaudai Almantas Kiveris.

Akmenį į Vyriausybės daržą taip pat pametėjo „Juventus“ direktorius E. Skersis ir pavadino šią situaciją kvailoka, nors Utenos klubo arena – trečia mažiausiai visoje LKL bei talpina 1700 žiūrovų.

„Nelabai įsivaizduoju 150 žmonių „Žalgirio“ arenoje, Šiauliuose, ar Panevėžyje, kur toks žmonių skaičius atrodo juokingai. Pasvalio arena, kuri turi 1-2 įėjimus ir talpina 1500 žiūrovų, gauna 150 žmonių, o „Žalgirio“ arena talpina 15 tūkstančių, turi maždaug 30 įėjimų ir jiems leidžiama tiek pat. Tas atrodo šiek tiek kvailokai ir manau, jog kažkokia diferenciacija turėtų būti“, – kalbėjo „Juventus“ direktorius.

„Lietkabelio“ direktorius M. Purlys mano, jog priežastis, kodėl visoms komandoms nustatytos vienodos sąlygos, yra Vyriausybės ėjimas lengviausiu keliu bei pridūrė, jog tokie pakeitimai galėjo būti įvesti anksčiau.

„Dabar viskas paimta pagal vieną pavyzdį ir surašyta visiems. Nesvarbu, ar tai yra rungtynės atviroje erdvėje, kaip futbolas, ar tai vyksta uždaroje erdvėje. Tokie pakeitimai galėjo būti įvesti anksčiau. Žiūrint į kitų šalių patirtį dėl sporto renginių, mūsų Vyriausybė galėjo atlikti tam tikrus sprendimus atsižvelgiant į arenos dydį, įėjimų skaičių. Visa tai galėjo būti padaryta anksčiau, jog žmonėms bent šiek tiek suaktyvėtų gyvenimas“, – teigė M. Purlys.

Nors Vilniuje „Ryto“ vadovybė nėra priėmusi sprendimo, ar įsileis savo sirgalius į rungtynes, klubo direktorius J. Jankauskas taip pat turėjo komentarą dėl visiems vienodų sąlygų ir pateikė kitokių argumentų nei vietų skaičius.

„Turi būti atsižvelgiama į erdvės dydį, ne tik jos plotą, bet ir tūrį bei jos pritaikymą renginiams. Pavyzdžiui, krepšinio arenos yra pritaikytos vykdyti renginius – galima skirstyti žiūrovų srautus, juos susodinti dideliais tarpais, oro vėdinimas taip pat yra vienas iš faktorių, kuris turėtų lemti žiūrovų skaičiaus vertinimą. Nežinau ar reikėtų prisirišti prie tikslaus procento, bet tikrai turėtų būti atsižvelgta į arenos pritaikymą renginiams“, – teigė sostinės ekipos direktorius.

„Šiaulių“ direktorius Donatas Slanina pritarė kolegoms, tačiau nestokojo ir pozityvumo.

„Visi klubai nori, kad į jų rungtynes sugrįžtų kuo didesnis žiūrovų skaičius. Mes – ne išimtis ir manome, kad mūsų arenoje tas skaičius tikrai galėtų būti didesnis. Iš kitos pusės, svarbiausia, kad pagaliau tas žingsnis yra žengtas ir bus leidžiama arenose apsilankyti bent fiksuotam žiūrovų skaičiui“, – iš dviejų pusių į situaciją žvelgė šiaulietis.

Vienintelė apklausta komanda, kurios nuomonė šiuo aspektu išsiskyrė, buvo „Pieno žvaigždės“.

„Aš manau, jog sąlygos visiems yra vienodos. Restoranai ir parduotuvės taip pat nevienodo dydžio, bet sąlygos visiems nustatytos tokios pačios. Tas pats ir su koncertų salėmis“, – į padėtį kitose sferose atsigręžė Pasvalio klubo direktorius Arūnas Burkevičius.

Finansinis aspektas

Vyriausybės sprendimas sugrąžinti fanus buvo skirtas suaktyvinti Lietuvos žmonių gyvenimą ir, anot kai kurių LKL klubų atstovų, reikšmingų pajamų į klubo iždą neįneš.

Pasak „Juventus“ direktoriaus E. Skersio, sprendimas įsileisti savo komandos fanus ne tik, kad nesuteiks jokių finansinių išteklių, bet ir atneš nuostolių.

„150 yra labai mažas skaičius ir dėl tokio skaičiaus mums vėl reikia samdyti apsaugą, asmenis, kurie rūpintųsi žmonių temperatūros tikrinimu, paviršių dezinfekcija. Jeigu kalbame apie finansus, tai yra absoliutus minusas. Apie kažkokį bilietų pardavimą čia net kalbos nėra, tiesiog fiziškai neturėsime, ką parduoti. Jokio finansinio pliuso čia nematau, vien minusai, nes dabar, kai viskas vyksta be žiūrovų, nereikia samdyti papildomų darbuotojų“, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ pasakojo E. Skersis.

Vis dėlto Utenos klubo vadovas pridūrė, jog artėjant LKL atkrintamosioms sirgalių tikrai reikės: „Kalbant apie emocinį foną, apie duoklės atidavimą miestui, tai yra tikrai geriau nei nieko. Artėja lemiamos LKL kovos ir tų žmonių dabar reikės labiausiai.“

Finansinį klausimą taip pat kėlė ir uostamiesčio ekipos direktorius Dainius Vaitelis. Anot 34-erių klaipėdiečio, dėl sprendimo įsileisti sirgalius į „Švyturio“ areną kilo dvejonių būtent dėl to, kad tai – nuostolinga.

„Naudos iš to nelabai yra ir sunku sudėlioti taip, kad būtų visiems gerai. Vis dėlto nusprendėme, jog sirgalius įsileisime. Leistinas skaičius 150 man asmeniškai nei penki, nei devyni. Dvejonių buvo daug, nes finansinės naudos klubui čia nėra, nebent bilietų kainas sukelti iki kosminių, bet tada žmonės tikrai neis. Galvojome palikti taip, kaip yra, bet komandą palaiko gausus būrys žmonių ir nesinorėjo jų nuvilti“, – teigė D. Vaitelis.

Nuostolių dėl žiūrovų įsileidimo įžvelgė ne visi klubai. „Lietkabelio“ direktoriaus M. Purlio ir „Šiaulių“ vadovo D. Slaninos teigimu, bilietų pardavimas įneš papildomų pajamų į komandų pinigų krepšelį.

„Finansai yra svarbu, šį sezoną buvo žmonių, kurie patikėjo klubu ir parėmė mus, taip pat prisidės bilietai, kas yra tam tikra finansinė nauda“, – mintis dėstė M. Purlys.

„Visų svarbiausias aspektas – pagaliau pamatyti savo sirgalius arenoje. Mes žaidžiame tik dėl jų. Kitas svarbus aspektas yra ir finansinis. Mes kaip ir kiti klubai netekome dalies pajamų, kurias galėjome sugeneruoti, jei žiūrovai būtų galėję lankytis mūsų rungtynėse“, – kolegai antrino D. Slanina.

Dėl maisto ir gėrimų prekybos nuomonės išsiskyrė

Vyriausybės sprendime vėl leisti žmonėms lankytis renginiuose yra dar vienas svarbus niuansas. Nors 150 sirgalių galės gyvai pamatyti savo mėgstamiausios komandos žaidimą gyvai, rungtynių metu įsigyti maisto ar gėrimų galimybės neturės – arenose uždrausta prekyba.

Kalbant apie šį aspektą, LKL klubų atstovų nuomonės čia išsiskyrė labiausiai. Vieni mano, jog reikia džiaugtis, kad valdžia išvis sugrąžino fanus į arenas, kiti rungtynių neįsivaizduoja be tokio patogumo nebuvimo.

„Džiaugiamės sprendimu leisti žiūrovams sugrįžti į arenas. Visada norime žiūrovams rungtynių metu suteikti kuo daugiau įvairių paslaugų ir pramogų, tačiau suprantame situacijos rimtumą, todėl prekyba maistu ir gėrimais gali šiek tiek palaukti“, – iš teigiamos pusės kalbėjo „Šiaulių“ direktorius D. Slanina.

„Viskas su tuo yra gerai. Kaip ir minėjome, norima suteikti kuo didesnį saugumą kiekvienam sirgaliui, todėl turime tuo pasirūpinti, kaip šiuo atveju atsisakant prekiavimo maistu ar gėrimais“, – pritarė „Ryto“ direktorius J. Jankauskas.

„Kai tiek laiko žmonės nematė rungtynių, gali pakentėti ir išbūti nevalgę“, – trumpai, bet aiškiai savo poziciją išdėstė „Neptūną“ atstovaujantis D. Vaitelis.

Kitoje barikadų pusėje atsidūrė „Žalgirio“, „Lietkabelio“ ir „Juventus“ atstovai.

Laikinosios sostinės klube dirbantis A. Kiveris išskyrė dideles „Žalgirio“ arenos erdves ir diskomfortą, kurį sukels užkandžių bei gėrimų nebuvimas.

„Pripažinkime, „Žalgirio“ arena – milžiniška erdvė ir saugiai žmonėms užkąsti tikrai galima. Mums gerokai saugesnis variantas atrodytų netgi leisti ir propaguoti, kad žmonės valgytų pačioje salėje, kur atstumai tarp žmonių dideli, pati erdvė labai didelė, gerai vėdinama. Žinoma, turint 150 žiūrovų didelius tarpus tarp žmonių būtų galima lengvai užtikrinti ir foje. Be to, ir iš lankytojo perspektyvos – 2 valandas išbūti neišgėrus net vandens irgi tampa iššūkiu“, – dėstė A. Kiveris.

„Atėjus į rungtynes ir ten išbūti 2 valandas neatsigėrus vandens yra nesąmonė. Pasakyti žmonėms, kad tu negali atsigerti... Nežinau. Vis tiek žmonės sėdės su dideliais tarpais vienas nuo kito ir dėl to, kad atsigertų vandens ar kažką užkąstų, aš problemos tame nematau“, – pečiais gūžčiojo Utenos klubo direktorius E. Skersis.

Liberaliausias iš visų buvo M. Purlys, kuris dėl prekybos draudimo kriminalo neįžvelgė, bet bedė pirštu į diskomfortą sirgaliams.

„Gerai, kad bent atėjo leidimas. Kaip nors jau išsiversime be tų gėrimų, bet čia aišku irgi turėtų būti priimti tam tikri sprendimai, ne tik kad drausti kažkokius dalykus, bet jog žmonės rungtynėse jaustųsi patogiai“, – kalbėjo „Lietkabelio“ direktorius.

Šviesa tunelio gale?

Kaip arenos Lietuvoje atrodys 2021-2022 m. sezono pradžioje? Atsakymų į šį klausimą LKL klubų atstovai gali tik ieškoti.

„Kažkada su Žydrūnu Urbonu diskutavome, ar sugrįš tokie laikai, kai bus vėl galima pamatyti pilną areną žmonių, visus be kaukių palaikančius „Juventus“ komandą. Su nostalgija prisimename tokius laikus ir visi labai norime, kad jie sugrįžtų, bet aš labai abejoju, jog kurį laiką bus taip, kaip anksčiau. Bent jau artimiausius vienerius, dvejus ar trejus metus aš abejoju, kad bus pilnos arenos“, – kalbėjo E. Skersis.

„Žalgiris“ buvo viena iš tų komandų, kuri prieš sezoną vylėsi, jog pandemija atsitrauks ir žiūrovų skaičius apskritai nebus ribojamas bei į savo biudžetą įtraukė preliminarius pardavimus iš bilietų. Vis dėlto situacija pasisuko kardinaliai kitaip ir Kauno ekipa patyrė didelių nuostolių.

Panašu, jog LKL čempionai iš šios situacijos pasimokė ir kito sezono padėtį vertina kur kas atsargiau.

„Paskutiniai metai parodė, kad planuoti yra labai sunku. Todėl apie kitą sezoną galvojame labai atsargiai. Jei sezoną galėtume pradėti žaidžiant rungtynes bent su 2-3 tūkst. žiūrovų – tai jau pateisintų mūsų lūkesčius. Planuoti pilnos arenos dar nedrįstame, bet, žinoma, tyliai pasvajoti labai norisi“, – teigė A. Kiveris.

„Aš tikiuosi, jog grįšime visu pajėgumu, bet prognozės tokiais laikais yra pats neatsakingiausias dalykas. Reikia tikėtis, jog susigyvenome su šituo baubu, žinome, kaip su juo kovoti, sukūrėme vakcinas. Žmonės jau įprato saugoti savo sveikatą, todėl mes turime daryti viską, jog nebepakliūtume į tokią padėtį, kokią turėjome šį sezoną ir išmokti gyventi normalų gyvenimą“, – pozityviai kalbėjo M. Purlys.

Dar 2019 metais jaunasis 190 cm ūgio atakų organizatorius rungtyniavo ketvirtoje pagal pajėgumą Ispanijos lygoje, kur gynė „Movistar Estudiantes“ dublerių komandos garbę, tačiau netrukus 20-mečio laukė toks šuolis, kurio pats D. Giedraitis nesitikėjo.

Po 2018-2019 metų sezono tuometinis Madrido ekipos treneris Aleksandras Džikičius nusprendė, jog dublerių ekipoje sau lygių neturėjusį D. Giedraitį verta išbandyti aukščiausiame lygyje.

49-erių stratego lūkesčiai pasiteisino – talentingasis įžaidėjas per vasarą išsikovojo vietą pagrindinėje komandoje, o rugsėjį debiutavo pajėgiausioje Ispanijos krepšinio lygoje. Rungtynėse prieš Vitorijos „Baskonia“ nuo suolo pakilęs D. Giedraitis per 12 minučių pasižymėjo tritaškiu, kuris vėliau tapo gynėjo vizitine kortele.

„Iš pradžių greitas šuolis į aukštesnį lygį sukėlė nemažą šoką. Atsimenu pirmąsias savo rungtynes su Vitorijos „Baskonia“ klubu, kuomet debiutavau ACB lygoje. Labai jaudinausi ir rankos drebėjo“, – apie savo persikėlimą į pagrindinę komandą ir debiutą pasakojo vilnietis.

Apšilęs kojas ir paragavęs aukščiausio lygio krepšinio, šiemet D. Giedraitis yra ne tik ateities projektas, bet ir dabar rezultatą duodantis žaidėjas. 2020-2021 metų sezono pradžioje iš rikiuotės ilgam iškritus „Movistar Estudiantes“ ekipos lyderiui Edwinui Jacksonui, D. Giedraičiui atsivėrė galimybė išsikovoti apčiuopiamą vaidmenį bei daugiau minučių ant parketo.

Progų Lietuvos krepšinio talentas švaistyti nebuvo linkęs ir, įgavęs vyr. trenerio Javiero Zamoros pasitikėjimą, parodė, ką gali. Šį sezoną D. Giedraitis yra svarbus Madrido klubo krepšininkas ir per 19 ant parketo praleidžiamų minučių vidutiniškai renka po 7,2 taško, atkovoja po 1 kamuolį, atlieka po 0,8 rezultatyvaus perdavimo bei renka po beveik 5 naudingumo balus.

Trenerio Zamoros puolimo schemose lietuvis dažniausiai matomas kaip išreikštas snaiperis, o tai, kaip gynėjas įvykdo savo darbą, puikiausiai nusako pastarojo Ispanijos krepšinio lygoje demonstruojamas pataikymas. D. Giedraitis per 12 sužaistų rungtynių fiksuoja 43,6 procento tritaškių taiklumą.

Pagal šį statistinį komponentą D. Giedraitis lenkia net tokį pripažintą snaiperį kaip Madrido „Real“ ekipoje rungtyniaujantis ir eilę metų vienu geriausių Eurolygos metikų laikomas J. Carrollas.

Pasak D. Giedraičio, sėkmingo žaidimo paslaptis slypi ne tik tritaškiuose.

„Svarbiausia, jog gerai dirbu gynyboje. Puolime visada turėjau neblogus įgūdžius, tačiau patobulintas žaidimas savo aikštės pusėje pridėjo tą trūkstamą dėlionės dalį“, – duodamas interviu, pasakojo lietuvis.

Tinklalapiui basketnews.lt Ispanijoje sparčiai kylantis D. Giedraitis papasakojo apie šuolį iš ketvirtos lygos, buvusius ir esamus Madrido ekipos strategus, sunkų darbą, pergalę išplėšusius baudų metimus, konkurenciją, palyginimus su Klay Thompsonu, žaidimą Eurolygoje, rinktinę bei komandos ir asmeninius tikslus.

– Dar 2019-aisiais rungtyniavote 4-oje Ispanijos lygoje, o šiemet jau esate svarbus rotacijos žaidėjas pajėgiausiame divizione. Ar galite nupasakoti visą adaptaciją ir kaip jums pavyko atlikti tokį sėkmingą šuolį?

– Viskas priklauso nuo sunkaus darbo. Dabartinis ekipos strategas Javieras Zamora treniravo mane ir „Movistar Estudiantes“ dublerių komandoje, todėl man buvo kur kas lengviau adaptuotis. Treneris pažįsta mane, puikiai žino, ką galiu duoti ant parketo ir šita situacija man yra itin palanki.

Iš pradžių greitas šuolis į aukštesnį lygį sukėlė nemažą šoką. Atsimenu pirmąsias savo rungtynes prieš Vitorijos „Baskonia“ klubą, kuomet debiutavau ACB lygoje. Labai jaudinausi ir rankos drebėjo. Tačiau su kiekviena diena jaučiu, kad esu vis labiau pasitikintis savimi ir adaptacija iš jaunimo į vyrų krepšinį buvo labai sėkminga.

– Praėjusį sezoną dirbote su Aleksandru Džikičiumi, kuris pasižymi kaip reiklus ir griežtas treneris. Kokį įspūdį jis paliko?

– Su A. Džikičiumi turėjau labai stiprų ryšį. Tarpusavyje daug kalbėdavomės tiek per treniruotes, tiek per rungtynes ir nuolat gaudavau iš jo patarimų. Treneris matė, kad aikštelėje atiduodu save visu 100 procentų, apsunkinu gyvenimą bei duodu lygią kovą pagrindiniams savo komandos žaidėjams. Mano darbas paliko A. Džikičiui gerą įspūdį, dėl to greitai išsikovojau vietą rotacijoje ir iškart pasimatė vaisiai.

– Lyginant su A. Džikičiumi, kuo skiriasi šiais metais prie komandos vairo stojęs Javieras Zamora?

– Žaidimas yra kur kas greitesnis ir puolime turime daugiau laisvės. Žinoma, stilius priklauso nuo komandos, prieš kurią žaidžiame, tačiau tas laisvumas nuolat jaučiasi ir jis man padėjo dar labiau atsiskleisti. Pas A. Džikičių pagrindinės atakos dažniausiai sukdavosi aplink pagrindinius komandos žaidėjus ir derinį du prieš du, o man visa tai tekdavo stebėti iš aikštelės kampo. Jeigu priimsiu kamuolį atakai nepavykus, viskas gerai, bet jei žaidimas vyksta pagal planą, prisilietimų per rungtynes gausiu mažai. Pas J. Zamorą krepšinis kitoks – yra daugiau derinių, kurie turi virš 10 opcijų ir į juos įtraukiami ne tik pagrindiniai ekipos krepšininkai, bet ir tokie jauni žaidėjai kaip aš.

– Šiuo metu „Movistar Estudiantes“ rikiuojasi 14-oje ACB lygos vietoje. Kaip vertinate komandos pasirodymą sezono pradžioje?

– Sezono pradžioje turėjome palankų tvarkaraštį ir tikrai galėjome pradėti geriau. Tačiau pritrūko Fortūnos, kelias rungtynes pralaimėjome minimaliais skirtumais ir, jeigu būtų pavykę iškovoti pergales, dabar komandos padėtis turnyrinėje lentelėje būtų visiškai kitokia. Bet vėl gi, nereikia žvalgytis atgal, turime žiūrėti į priekį. Laukia daug svarbių rungtynių, sezonas tik prasideda ir reikia siekti atkrintamųjų varžybų.

– Mąstant realiai, ar „Movistar Estudiantes“ šį sezoną gali patekti į atkrintamąsias?

– Manau, tikrai gali. Žinoma, komandos lyderio Edwino Jacksono trauma yra labai didžiulė netektis. Visgi ilgam netekome pagrindinio žaidėjo, kuris turėjo būti mūsų vedlys. Tačiau ir be E> Jacksono demonstruojame neblogą žaidimą, komanda yra pakankamai tolygiai sukomplektuota. Pirmiausia, reikia žiūrėti į detales ir laimėti visas rungtynes, kuriose žaidžiame taškas į tašką.

– Dovydai, šį sezoną jūsų minučių skaičius kone padvigubėjo ir Madrido ekipoje turite svarbų vaidmenį. Kaip manote, kokios to priežastys?

– Svarbiausia, jog gerai dirbu gynyboje. Puolime visada turėjau neblogus įgūdžius, tačiau patobulintas žaidimas savo aikštės pusėje pridėjo tą trūkstamą dėlionės dalį. Iš dalies man pasisekė, nes dėl E. Jacksono traumos daug minučių gaunu avansu. Daug įtakos turi treneris J.  Zamora, kuris mane pažįsta jau ketverius metus. Jis puikiai žino, ką iš manęs gaus, todėl labai pasitiki.

– Kaip jaučiatės išėjęs į aikštelę, kai žinote, kad turite nemažą pasitikėjimo kreditą?

– Labai smagu, kai turi svarbų vaidmenį ir aikštelėje stumdaisi prieš vienus pajėgiausių Europos krepšininkų, kurie rungtyniauja pajėgiausiose Europos komandose: Madrido „Real“, „Barcelona“, Vitorijos „Baskonia“. Todėl motyvacija bei noras visuomet yra maksimalūs ir aikštelėje stengiuosi palikti visą save.

Didžiulio pasitikėjimo kredito nejaučiu. Tai – mano nuopelnai. Niekas už dyką minučių nedalina, daugiau laiko gauni tik tada, kai gerai startuoji. Tokiame aukštame lygyje nėra daug laiko įsivažiuoti, rezultatas turi būti čia ir dabar.

– Kokiems žaidimo aspektams karantino metu skyrėte daugiausiai dėmesio?

– Sustiprinau savo kūną, kad galėčiau būti konkurencingas prieš fiziškai pajėgius varžovus. Taip pat patobulinau savo individualius įgūdžius – metimą bei driblingą. Tačiau tai nėra esminiai aspektai, kurie man leido padaryti šuolį aukštyn. Labiausiai išskirčiau įgytą patirtį ir pasitikėjimą savimi, kuris nuolat auga.

– Ar tikėjotės taip greitai gauti svarbų vaidmenį komandoje, kuri žaidžia vienoje stipriausių Europos krepšinio lygų?

– Tikrai ne. Iš pradžių tikėjausi 10, daugiausiai – 15 minučių. Tačiau jau po pirmųjų rungtynių treneris Zamora įsitikino, jog galiu žaisti aukščiausiame lygyje ir jau dabar duoti gerą rezultatą. Jau dabar sukeliu nemažai sunkumų pagrindiniams varžovų gynėjams, o komandos draugai greitai suprato, kad su manimi teks kovoti dėl minučių.

– Ar jaučiate išaugusį dėmesį iš priešininkų komandos gynėjų?

– Šį sezoną tikrai jaučiu. Būna, kai vyksta derinys ir aš stoviu kampe ties perimetru, priešininkų komandos treneriai šaukia savo gynėjams, kad neitų į pagalbą po krepšiu ir stovėtų prilipę prie manęs, nes bet kada galiu nubausti iš toli. Tikiuosi, jog sezono eigoje būsiu dar pavojingesnis ir sukelsiu dar daugiau problemų.

– Kalbant apie svarbų vaidmenį, šį sezoną atsidūrėte situacijoje, kuomet trimis taikliais  baudų metimais rungtynių pabaigoje išplėšėte pergalę prieš Fuenlabrados „Urbas“ komandą. Ar galima teigti, jog tai buvo įsimintiniausias karjeros momentas?

– Galima. Tokių svarbių momentų savo trumpoje krepšininko karjeroje dar neturėjau. Džiaugiuosi, jog parodžiau šaltakraujiškumą ir pavyko visas baudas sumesti.

– Pakalbėkime apie tą momentą, kuomet stovėjote prie metimų linijos. Kokios mintys tuo metu sukosi? Rankos drebėjo?

– Lemiamoje atakoje kamuolio į savo rankas išvis neturėjau gauti. Tiesiog atsidūriau reikiamu laiku, reikiamoje vietoje, mečiau tritaškį ir varžovas prieš mane prasižengė. Buvo baisu, nes tuo metu buvau visas atšalęs ir prieš tai nežaidęs maždaug 15 minučių. Tačiau atsistojęs prie baudų metimų linijos stengiausi susikoncentruoti, apie nieką negalvoti ir pataikęs psichologiškai labai svarbią pirmą baudą, supratau, kad viskas bus gerai.

Pamenu, kad man atsistojus prie baudų metimų linijos, vienas Fuenlabrados klubo žaidėjas bandė mane paveikti psichologiškai. Jis priėjo prie manęs ir pasakė: „Tu esi per mažai pasiekęs ir per jaunas, kad įmestum tokias svarbias baudas“. Tada mane apėmė sportinis pyktis, sumečiau visus 3 baudų metimus ir nutildžiau visus kritikus bei abejojančius.

– Pagal tritaškių taiklumą ir savo žaidimo tipą „Estudiantes“ komandoje esate išreikštas snaiperis. Į kokį žaidėją lygiuojatės, ypač žiūrint į metimą?

– Draugai mane dažnai lygina su Klay Thompsonu, kuris abiejose aikštelės pusėje duoda vienodą rezultatą, tiek gerai ginasi, tiek gerai puola. Smagu sulaukti tokių palyginimų, tačiau jie kažkiek teisūs – aš taip pat įžvelgiu panašumų. Aišku, lygis visai kitas.

Ispanijoje lygiuojuosi į vienus iš geriausių lygos snaiperių – Jaycee Carrollą, Alexą Abrinesą ir Kyle‘a Kuricą. Visi šie žaidėjai yra aukščiausio lygio metikai ir džiaugiuosi, jog turiu galimybę prieš juos rungtyniauti.

– Kiek metimo susiformavimui įtakos turėjo tėtis?

– Kai dar gyvenau Lietuvoje, prieš pamokas su tėčiu ir broliu eidavome į salę dirbti ties metimais. Žiūrint į mano metimo techniką ir kojų darbą, galima įžvelgti labai daug panašumų su tėčiu. Jis parodė man daug mažų, praktiškai nepastebimų, bet labai svarbių detalių, kurios man padėjo suformuoti taisyklingą metimą ir esu jam be galo dėkingas. Be tėčio nebūčiau ten, kur dabar esu.

– Prieš kurį krepšininką Ispanijoje rungtyniauti buvo sunkiausia?

– Prieš Jaycee Carrolą. Jeigu prieš jį paliksi bent rankos delno atstumą, iškart gausi tritaškį be jokių ceremonijų. Atrodo, jog tikrai gerai gyniausi, bet Jaycee yra elitinis krepšininkas ir jeigu jis norės – metimą atliks bet kokiu atveju. Po rungtynių su „Real“ grįžau namo ir atsisukau epizodus, kuomet dengiau J. Carrollą. Įsitikinau, kad mano gynyba buvo gera, tiesiog puolimas ją nustelbė.

– „Movistar Estudiantes“ rungtyniauja tik nacionaliniame čempionate. Ar netrūksta tarptautinių varžybų?

– Labai trūksta. Rūbinėje kalbėdamiesi su komandos draugais prieiname bendros nuomonės, jog yra per daug treniruočių ir per mažai rungtynių. Žinoma, norint dalyvauti tarptautiniuose turnyruose, reikia aukštų pozicijų lentelėje ir viską išsikovoti sportiniu principu. Jeigu šiemet pateksime į atkrintamąsias, tai bus didelis žingsnis į priekį.

– Kaip manote, ar jaučiatės pasiruošęs save išbandyti Eurolygos lygyje?

– Manau, jog esu pasiruošęs žaisti Eurolygoje ir vaizdo ten tikrai nesugadinčiau. Aišku, viskas priklausytų nuo to, į kurią komandą patekčiau, tačiau su savo užduotimis aikštelėje, ko gero, susitvarkyčiau ir jau dabar galėčiau Eurolygoje duoti gerą rezultatą.

– Ar sulaukiate dėmesio iš NBA klubų?

– Kol kas didesnio susidomėjimo iš NBA ar Eurolygos komandų nesulaukiau arba to paprasčiausiai nežinau. Esu girdėjęs, jog NBA klubai mane seka per žaidėjų agentūras, tačiau tiesioginio dėmesio dar negavau.

– Šį savaitgalį Vilniuje įvyks atrankos į Europos krepšinio čempionatą burbulas, kurioje varžysis Lietuvos rinktinė. Ar pats tikėjotės sulaukti kvietimo?

– Po kelių sėkmingų rungtynių Ispanijos lygoje kirbėjo mintis, kad mane pakvies. Taip ir atsitiko, buvau įtrauktas į išplėstinį Lietuvos rinktinės sąrašą. Tačiau nedėjau daug vilčių, kad pateksiu į pagrindinę rinktinę. Varžovai ganėtinai stiprūs, Lietuvai reikia pergalių ir jie renkasi pajėgiausius žaidėjus. Matyt, aš dar toks nesu, bet tikiuosi, jog ateityje tikrai išauš ir mano valanda.

– Su kokiais asmeniniais tikslais bei ambicijomis siejate etapą „Movistar Estudiantes“ komandoje?

– Noriu tęsti pradėtus darbus, kurie jau dabar duoda vaisių ir palaipsniui tapti vis geresniu žaidėju. Noriu įrodyti savo vertę, kad galiu žaisti aukščiausiame lygyje ir ateityje žengti į Eurolygą. Tą padaryti norėčiau po etapo Ispanijoje.

– Minėjote, kad yra noras išbandyti savo jėgas Eurolygoje. Žiūrint į dabartinį kontraktą ir situaciją, kada šis planas gali išdegti?

– Kontraktą su „Movistar Estudiantes“ komanda turiu iki 2022-2023 metų sezono pabaigos. Iki tol mane gali išpirkti bet kuri komanda. Tačiau aš pats apie tai visai negalvoju, mėgaujuosi žaidimu Madride, o kada ateis tas laikas – nežinau. Viskas įvyks natūraliai.

Didžiąją 2019-2020 metų sezono dalį ant atsarginių „Ryto“ žaidėjų suolelio praleidęs 194 cm ūgio gynėjas analogišką situaciją dėl didžiulės konkurencijos jo pozicijoje pamatė ir šiemet. Anot K. Giedraičio, pokyčiai buvo būtini.

„Šiemet norėjau žaisti, o „Ryte“ mačiau, jog daug laiko pasireikšti negausiu. Nenorėjau antrą sezoną prasėdėti ant suolo ir pradėjau ieškotis komandos, kurioje gaučiau rimtesnį vaidmenį“, – apie susiklosčiusią padėtį tinklalapiui „BasketNews.lt“ kalbėjo K. Giedraitis.

Vos atvykęs į Pasvalį K. Giedraitis sužibo ryškiausiomis spalvomis. 22-ejų krepšininkas per ketverias LKL rungtynes spėjo tapti rezultatyviausiu „Pieno žvaigždžių“ krepšininku ir kol kas yra 40-50-90 klubo narys.

Per susitikimą K. Giedraitis vidutiniškai pelno po 13 taškų (47 proc. dvit., 70 proc. trit., 93 proc. baud.), atkovoja po 2 kamuolius, atlieka po 2 rezultatyvius perdavimus bei renka po 15 naudingumo balų vidurkį.

Toks maloniai nustebinęs legendinio Lietuvos krepšininko Andriaus K. Giedraičio atžalos spindesys turi įtakos pagerėjusiems „Pieno žvaigždžių“ rezultatams.

Gedimino Petrausko auklėtiniai laimėjo paskutines trejas LKL dvikovas, o praėjusį šeštadienį pasvaliečiai pateikė sensaciją, kuomet savo aikštėje ant menčių parklupdė Vilniaus „Rytą“ (82:79).

Ironiška, tačiau K. Giedraitis buvo vienas pagrindinių savo ekipos budelių. Gynėjas į „Ryto“ krepšį per 21 minutę pelnė 15 taškų (3/4 trit.) ir surinko 17 naudingumo balų.

Noriu žaisti kuo daugiau ir padėti komandai laimėti.

Tinklalapiui basketnews.lt sparčiai savo akcijas keliantis K. Giedraitis papasakojo apie sprendimą išvykti iš „Ryto“, šeimos palaikymą, augantį vaidmenį Pasvalyje, sėkmingo žaidimo priežastis, treniruotes su broliu ir sezono tikslus.

– Esate užaugęs sportininkų šeimoje. Kaip jie reagavo į šį karjeros pokytį?

– Su tėčiu ir broliu visuomet daug kalbamės krepšinio temomis. Sezonui prasidėjus su tėčiu priėjome bendros nuomonės, jog nereikėtų šiemet sėdėti ant suolo ir pats laikas parodyti savo rezultatus ne tik Nacionalinėje, bet ir Lietuvos krepšinio lygoje. Džiaugiuosi, jog šeima palaikė šitą mano žingsnį ir skatino tai padaryti.

– Kaip sekasi įsilieti į komandą?

– Neblogai. Žinoma, dar reikia laiko iki galo perprasti trenerio Gedimino Petrausko taktiką bei priprasti prie vaidmens, kad esu nuo suolo kylantis ir energijos turintis įnešti žaidėjas. Viskas eina gera linkme ir noriu kuo greičiau visiškai įsilieti bei padėti savo komandai visu pajėgumu.

Komandos draugai taip pat labai šiltai mane priėmė. Atvykau į labai šiltą ir gerą komandą. Tiek su užsieniečiais, tiek su lietuviais greitai radau bendrą kalbą. Visi man padėjo kuo greičiau apsiprasti, supažindino mane su Pasvaliu ir čia esančia aplinka.

– Nuo pat pirmųjų rungtynių Pasvalyje gaunate daug žaidimo laiko. Ar tikėjotės taip greitai sulaukti trenerio pasitikėjimo?

– Taip greitai tikrai ne, nes visgi ką tik atvykau. Žinoma, čia dar ne viskas. Noriu po truputį vis labiau didinti trenerio Petrausko pasitikėjimą ir po truputį išsikovoti vis didesnį vaidmenį. Čia tik pradžia. Kol kas turime traumuotų žaidėjų ir laikas parodys, kaip kis mano minutės ir vaidmuo.

– Didžiąją praėjusio sezono dalį praleidote ant atsarginių žaidėjų suolo. Koks jausmas vėl mėgautis krepšiniu ir turėti svarbų vaidmenį?

– Nepasakyčiau, kad visiškai sėdėjau ant suolelio. Aišku, žaisti norėjosi daugiau, bet treniravausi su aukščiausio lygio krepšininkais ir labai aukšto lygio treneriu Dainiumi Adomaičiu. Buvimas tokioje aplinkoje duoda daug patirties ir ne visi turi galimybę būti Europos taurės komandoje. Nepaisant nedidelio vaidmens, stengiausi pasiimti viską, ką galėjau, treniruotėse išmokau daug dalykų. Atvykęs į Pasvalį bandau pritaikyti sukauptą patirtį. Esu labai pasiilgęs krepšinio.

– Vos atvykęs į Pasvalį demonstruojate rezultatyvų žaidimą. Kokios to priežastys?

– Kitos komandos nelabai manęs pažįsta, nes LKL nebuvau parodęs, ką galiu. Daugelis varžovų trenerių man pernelyg didelio dėmesio neskiria, todėl taip ir gaunasi. Yra ir sėkmės faktorius, kai nemažai metimų tiesiog sukrenta į krepšį. Tiesiog stengiuosi rodyti norą, padėti komandai ir vykdyti trenerio nurodymus.

– Trejos jūsų sėkmingos rungtynės pažymėtos „Pieno žvaigždžių“ pergalėmis. Kiek jūsų prisijungimas prie komandos turi įtakos komandos rezultatams?

– Nežinau. Manau, kad anksti apie tai kalbėti, čia sužaidžiau vos kelerias rungtynes. Tikrasis mūsų vaizdas pasimatys, kai visi būsime sveiki ir apie kažkokius rezultatus kalbėti dar gana anksti. Nenoriu sureikšminti kelių gerų rungtynių, reikia tiesiog taip ir toliau sistemingai dirbti. Viską parodys laikas.

– Toks jausmas, kad kiekvieną sezoną ant parketo jaučiatės vis tvirčiau. Ką labiausiai patobulinote per šį tarpsezonį?

– Šį tarpsezonį turėjau patį geriausią treniruočių partnerį – savo brolį Dovydą. Praėjęs sezonas Dovydui Ispanijoje dėl koronaviruso taip pat buvo trumpesnis, todėl jis į Lietuvą grįžo anksčiau nei įprastai ir visą laiką paskyrėme treniruotėms. Kai turi aukšto lygio partnerį, automatiškai greičiau tobulėji pats. Džiaugiuosi, jog galėjau prisiminti kokią darbo etiką turi mano brolis. Tiek prieš treniruotę, tiek po jos Dovydas viską atlieka labai preciziškai ir iš jo pasisėmiau dar daugiau profesionalaus požiūrio į darbą.

Kalbant apie konkrečią specifiką, šią vasarą labiausiai dirbau ties metimu. Norėjau nušlifuoti metimą po driblingo ir sustiprinti save žaidžiant situacijose vienas prieš vieną.

– Kaip manote, ką šiemet gali pasiekti „Pieno žvaigždės“?

– Stengsimės iškovoti kuo daugiau pergalių ir užimti kuo aukštesnę vietą. Niekas čia kol kas neaišku. Sezono baigtis ganėtinai miglota dėl koronaviruso ir viskas gali bet kada nutrūkti. Jeigu nenutrūks, mažų mažiausiai komandoje gali pasitaikyti židinių, kurie labai išmuša komandas iš pusiausvyros ir viską reikia pradėti iš naujo. Kažką prognozuoti labai sunku ir reikia būti pasiruošus bet kam.

– Ko pats, kaip žaidėjas, tikitės iš šio sezono?

– Viskas labai paprasta. Noriu žaisti kuo daugiau ir padėti komandai laimėti.