Nemokamas, atviras visiems „Pelat“ pristatytas prie Kauno pilies ir Knygnešių sodelyje, prie skulptūros „Sėjėjas“.
Ne tik cirko meno, bet ir šiuolaikinio šokio, fizinio teatro ragavęs, klounu dirbęs J. Català užkalbintas prasitarė esąs amatininkas – kaip ir jo tėvas ir senelis. Šios kūrėjo patirtys atsispindi ir jo kūriniuose. Būtent rankų darbas ir yra „Pelat“ pasirodymo ašis.
„Pelat“ (verčiant tiesiogiai – „nuluptas“), kaip aiškino pats performanso kūrėjas, reiškia tuščią, nuogą erdvę be muzikos, dekoracijų, be nieko pašalinio – kiekvienas veiksmas yra gerai apgalvotas ir pamatuotas, net jei žiūrovas tai supranta tik vėliau. Pvz., pačioje pasirodymo pradžioje Joanas padais traiško kreidą, ja pažymi centrą ir keturis kampus tarsi pasaulio kryptis. Taip jis apsibrėžia teritoriją, kurioje vyks veiksmas ir „Pradžioje buvo žodis“ virsta į „Pradžioje buvo ženklas“.
Menininkas nubrėžia apskritimą, pažymėdamas penkias iš jo einančias linijas – taip tarsi užmeta kabliuką ir sužadina norą sužinoti, kam apskritimas skirtas. Netrukus viskas ima aiškėti.
Pagrindinis pasirodymo metu naudojamas įrankis irgi yra nuogas – ilgas plonas rąstas, ant kurio vieno galo prikabintas kibiras su visais pasirodymui reikalingais reikalingais daiktais.
Rąstas ant menininko peties neprilaikomas sukasi ratu, keičia amplitudę ir aukštį, persiridena ant kito peties ir kartais ima rodytis, kad jis – medis, kuris netrukus bus pasodintas.
Prasmė: „Idiòfona“ nagrinėja garsą, jo gimimą ir santykį tarp jį išgaunančio instrumento ir žmogaus. / M. Plepio nuotr.
Vėliau pakalbintas menininkas prisipažino norįs atskleisti meistro, savo srities žinovo, realybę. Net dirbdamas bendruomenėje jis apsieina be žodžių ir šia tyla žaviai žongliruoja. Esą, pasirodydamas skirtingose kultūrose ir pasirinkęs vieną kurią kalbą, gali likti nesuprastas, o ši neverbalinė kalba suvokiama visiems. J. Català sakė pastebėjęs, kad azijiečiai greičiau suprasdavo, ko iš jų prašoma (performansas aktyviai įtraukia publiką), o mes, europiečiai, iš pradžių tarsi siekiame išsiaiškinti: „Kodėl jis to nori?“.
Performanso metu auditorija suburiama į bendruomenę ir šis virsmas įvyksta, atrodo, be didelių pastangų: kūrinio bendraautoriais pasirenkant atsitiktinius žmones iš publikos. Viso vyksmo metu keturiems išrinktiems vyrams skamba palaikymo, padrąsinimo ar pamokantys šūksniai, aidi juokas (pvz., kai Joanas rankšluosčiu nusišluosto prakaituotą veidą, kaklą, pažastis ir mandagiai jį pasiūlo kitiems; ar, kai jam sukant rąstą, publika turi pasilenkti, kad šis neužgautų).
Šis ryšys ir buvo pasirodymo stiprybė: žiūrovai nežino, kodėl turi atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau elgiasi kaip komanda, todėl yra nuolat apdovanojami kurioziškomis situacijomis. Be juoko, neretai girdėjosi šūksniai ir plojimai. Publika pasirodymą priėmė labai atvirai.
Žymus austrų filosofas Ludwigas Wittgensteinas yra pasakęs, kad žodžiai mums padeda susidaryti vaizdus, kuriais mąstome, o spektaklis tarsi apverčia šį teiginį aukštyn kojomis: vaizdai mus provokuoja sugalvoti veiksmą, kuris labiausiai atitinka menininko judesį ir tada jį atlikti. Komplimentus performansui norisi išsakyti ir dėl to, kad jis stipriai prikausto. Nė sykio netikrinau telefono! Nežinau, ar dėl rodymo vietos, ar dėl to, kad buvo rodomas jau trečią kartą, paskutinis pasirodymas prie Kauno pilies sužavėjo labiau nei Knygnešių sodelyje.
Antrasis J. Català kūrinys, performansas „Idiòfona“, patiko mažiau. Pasirodymas prasideda menininkui stovint atsirėmus į medį. Jo veidą ir didžiąją kūno dalį uždengia virvelėmis surišti skirtingo ilgio metaliniai strypai. Iš po jų netrukus išlenda akis, ranka, kol galiausiai pasirodo visas kūnas ir pradedama manipuliuoti strypais tarsi žaidžiant žaidimą.
Šis ryšys ir buvo pasirodymo stiprybė: žiūrovai nežino, kodėl turi atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau elgiasi kaip komanda.
Menininkas per juos šokinėja, vaikšto tarsi su ramentais, pučia į juos išgaudamas žemą toną ar sustato it tvirtovę. Įdomu stebėti, kaip tokia, atrodo, paprasta medžiaga panaudojama kūrybingai. Dar smagiau, kai atlikėjas lietuviškai paklausia: „Girdite?“.
Perpjovęs strypus jungiančias virveles Joanas į šį žaidimą įtraukia ir dalį žiūrovų. Tuo performansas pradeda priminti „Pelat“. Žinoma, atlikėjo aktoriniai sugebėjimai ir humoras nedingsta, tačiau šįkart žiūrovai pasirenkami nebe taip kūrybingai. Šiek tiek pažaidę su lazdelėmis, panašiomis į mikado lazdeles, menininko vadovaujami žiūrovai suformuoja kelią, kuriuo perbėgę, esą pateksią į ateitį. Bėgame, slepiamės už medžių, slenkame pažemiui, kol patenkame į erdvę, priraišiotą baltų virvelių, ir išsirikiuojame jos šonuose. Pirmoji dalis pasirodė įdomi ir daug žadanti, tačiau vėliau teko šiek tiek nusivilti.
Strypus turintys žiūrovai prikabina juos karabinu prie baltų nutįsusių virvių. Joanas pririša virves prie nedidelio staliuko ir kėdės kojų, iškeldamas baldus į orą. Pagrojęs, tiksliau, patampęs virvių galus ir taip išgavęs malonių garsų, jis įduoda lazdeles keliems žiūrovams.
Kaip jis atsirinko žmones, taip ir liko paslaptis. Paeiliui kiekvienas trenkia lazdele per metalinį strypą – sugrojama gama. Joanas – reiklus mokytojas, muzikantas, siekia, kad kiekvienas garsas būtų reikiamo ilgumo ir stiprumo. Dažnai norėjosi juoktis vien iš jo mimikų ar reakcijos. Prie šių muzikantų prisijungia vis daugiau, aš irgi tampu viena jų.
Stengiamės sugroti mums padiktuotą ritmą. Iš pradžių tai visai įdomu, tačiau po kurio laiko pradeda pabosti. Įsivaizduoju, kad tiems, kurie negroja, dar nuobodžiau. Tad maloniai nustembu, kai menininkas ant juodo, erdvėje pakibusio staliuko kreida užrašo: „Pabaiga artėja.“
Apibendrinant – abu katalonų menininko J. Català festivalyje „Contempo“ rodyti kūriniai „Pelat“ ir „Idiòfona“ verti dėmesio. Abiem būdingas gaivališkumas, humoras ir žiūrovų įtraukimas į vyksmą.
Pirmasis reflektuoja amatininkystės tradicijas ir bendruomeniškumą. Jame neišgirsime nei nereikalingo kalbėjimo, nei kalbėjimo apskritai ir tai didžiausia šio performsanso sėkmė ir sektinas pavyzdys kai kurių kitų „ConTempo“ pristatytų spektaklių kūrėjams. Kartais taip sunku jausmą sutalpinti į žodžius, o jei jis perduodamas akimis, veido išraiška ar prisilietimu...
Tuo tarpu „Idiòfona“ nagrinėja garsą, jo gimimą ir santykį tarp jį išgaunančio instrumento ir žmogaus. Šis spektaklis pasirodė ne toks stiprus dėl per menkai išplėtotos idėjos (pasirinkta medžiaga įdomi, tačiau pritrūko gelmės) ir kiek ištęstos, nuviliančios antrosios dalies (galbūt reikėtų apgalvoti įspūdingesnį finalą, nes atrodė, kad atlikėjas kiek pavargo ir kūrinys baigėsi taip, kaip išėjo).
Teksto autorė – Tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo 2023“ jaunųjų kritikų dirbtuvių dalyvė.
