Keturias dienas truksiantis kasmetinis Vilniaus džiazo festivalis į Rusų dramos teatrą sostinėje sukvies senosios ir naujosios džiazo kartos atstovus, praneša festivalio organizatoriai.

Festivalio programoje – JAV avangardo pradininkai „The Art Ensemble of Chicago“, kosminio džiazo kūrėjai „Sun Ra Arkestra“, pianistas Alexanderis von Schlippenbachas (Aleksanderis fon Šlipenbachas) bei vienas iškiliausių visų laikų džiazo saksofonininkų amerikietis Davidas Murray’us (Deividas Murėjus).

„Vilnius Jazz“ numatyti ir Lietuvos improvizacinės muzikos žvaigždžių projektai su Norvegijos, Nyderlandų ir Latvijos muzikantais.

Keturioliktus metus iš eilės festivalis sudaro galimybes atsiskleisti ir jauniesiems Lietuvos džiazo kūrėjams. Ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį bus galima išgirsti grupes, laimėjusias rugsėjį rengtą konkursą „Vilnius Jazz Young Power“.

Festivalis „Vilnius Jazz“ organizuojamas nuo 1987 metų, šiemet vyks spalio 16 – 20 dienomis.

Kaip BNS pranešė ministerija, siekiant kovoti su patyčiomis mokyklose bus sudaroma galimybė mokiniams apie įtariamas arba įvykusias patyčias pranešti anonimiškai – elektronine forma.

„Patyčių dėžutę“ sudarys tinklalapis, mobilioji programėlė ir administravimo sistema mokyklai, jų atsisiuntimas ir įsidiegimas mokykloms bei mokiniams nieko nekainuos.

Tinklalapyje ar mobiliu įrenginiu bus galima užfiksuoti patyčių atvejį – nurodyti vietą, laiką, dalyvius, trumpai apibūdinti situaciją.

Administravimo sistemoje atsakingi mokyklos asmenys galės archyvuoti duomenis, kaupti statistiką. Informacija apie patyčias bus perduodama pedagogams, siekiant suteikti reikiamą pagalbą nukentėjusiems nuo patyčių.

Praėjusiais mokslo metais „Patyčių dėžutės“ versiją išbandė šešios projekte dalyvavusios mokyklos, savanoriškai prisidėjo dar kelios dešimtys mokymo įstaigų. ŠMSM atstovų teigimu, bandomoji versija parodė ir naudą, ir poreikį.

Įrankis, inicijuotas „Kurk Lietuvai“ dalyvių Kamilos Gasinskos ir Lauros Varslauskaitės, galėtų veikti ir kaip prevencinė priemonė, tvirtina ministerija.

Juo taip pat pačios mokyklos galės įsivertinti patyčių mastą, problemines mokyklos vietas ir klases bei kuo greičiau suteikti reikiamą pagalbą nukentėjusiems nuo patyčių.

NVO „Jaunimo linijos“ vadovės Gretos Laukaitienės teigimu, įgyvendinta tokia iniciatyva būtų labai prasminga, o tokios iniciatyvos dėka atsirandantis mokyklos administracijos, mokytojų ir tėvų supratimas apie patyčių problemą padėtų ją geriau spręsti.

„Patyčių problema yra didelė, ir kaip rodo tyrimai, kurie daromi kasmet, ji reikšmingai nemažėja. Man atrodo, turėti dar vieną, o kai kur turbūt tik vieną kanalą, kaip apie tai vaikams pasisakyti, tai yra tiesiog būtina“, – sakė G. Laukaitienė.

„Svarbiausia, aišku, kad tas projektas nepasibaigtų vien dėžutės, ar tai fiziškos ar virtualios, atsiradimu. Kad būtų daugiau ir palaikymo, ir komunikacijos, ir skatinimo naudotis. Tada tikrai turėtų būti sėkminga ir pasiteisins“, – pridūrė ji.

Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimo duomenimis, Lietuvoje patyčias patiria 29 proc. berniukų ir 26 proc. mergaičių, tačiau mokiniai nenoriai praneša apie patyčias dėl baimės būti identifikuoti, tapti skundikais, o daug patyčių atvejų apskritai nėra užregistruojami.

Per renginį 14 ministerijų, Lietuvos verslo konfederacijos, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vadovai paskelbs savo įsteigtų nominacijų savivaldybes – laureates.

14 kartą Lietuvos savivaldybių asociacijos organizuojamame renginyje taip pat bus įteikti „Auksinės krivūlės riterio“ apdovanojimai asmenims, ypač nusipelniusiems Lietuvos savivaldai, jos plėtrai ir stiprinimui.

Nuo 2007 metų Lietuvoje spalio 10 dieną minima Vietos savivaldos diena.

Tvarkoje numatoma, kad mirus prezidentui, būtų sudaroma speciali jo laidojimo komisija.

Komisija spręstų tokius klausimus, kaip gedulo paskelbimas, nekrologo išplatinimas, velionio šarvojimas ir atsisveikinimas, kapavietės parinkimas ar laidojimo tvarka.

Sprendimas dėl laidojimo bus priimamas įvertinus prezidento valią, jei ji buvo pareikšta, taip pat sutuoktinio, pilnamečių vaikų ir tėvų, religinės bendruomenės atstovų pageidavimus.

Ministrų kabinetas nutarime įtraukė ir kitas institucijas: Vyriausybė skelbtų gedulą ir jo datą, Užsienio reikalų ministerija informuotų diplomatines atstovybes užsienyje, o Krašto apsaugos ministerija vykdytų laidojimo ceremonialą.

Prezidento atminimo įamžinimui Kultūros ministerija su Lietuvos architektų, Lietuvos dailininkų sąjungomis ir vietos savivaldybe organizuotų kapavietės sutvarkymo, antkapio ir paminklo architektūrinių idėjų konkursą, rūpintųsi įgyvendinimu.

Tvarkoje rašoma, kad prezidentai bus laidojami Vilniaus Antakalnio kapinėse, išskyrus atvejus, kai šalies vadovas būna pareiškęs kitokią valią.

Naujasis tiltas jungs centrinę miesto dalį ir Kuršėnų dvaro parką.

Ventos upės dešiniajame krante taip pat bus įrengti vaikų žaidimų aikštelė, lauko treniruokliai, prieplauka, maudykla, lauko terasa.

Pasak projekto vadovo, Šiaulių rajono savivaldybės Turto valdymo skyriaus vedėjo pavaduotojo Alvydo Žirgulio, tilto statyba kainuos  4 mln. eurų, projektas finansuojamas Europos Sąjungos bei Šiaulių rajono savivaldybės lėšomis.

Jo teigimu, tiltas reikalingas ir kaip saugumo priemonė, ir kaip laisvalaikio zona.

„Gyventojai, eidami į Kultūros centrą, į biblioteką, į Pavenčių mokyklą turėdavo eiti magistraliniu keliu Šiauliai – Palanga, per Ventos upę, siauru taku. Dabar įrengus šitą tiltą galės saugiai eiti ir į parką, ir į tuos minėtus objektus“, – BNS sakė A. Žirgulis.

„Bus ir laisvalaikio zona, pakrantės bus sutvarkytos, baidarių prieplauka įrengta, žaidimų aikštelės, bevielis internetas. Laisvalaikio zona sujungs Kuršėnų dvaro sodybos teritoriją su Kuršėnų miesto centrine dalimi“, – pridūrė projekto vadovas.

Anot A. Žirgulio, rugsėjo pabaigoje pradėtus statybos darbus numatyta baigti kitais metais.

Darbus vykdo bendrovė „Kauno tiltai“.

„Statybų pradžios ceremonijoje numatytas kapsulės įkasimas ir įbetonavimas į pamatus. Joje bus sudėtos visų partizanų kovų, žuvimo vietų žemės. Taip pat ateities kartoms bus įdėtas raštas apie tai, kam skirtas šitas statinys, įdedamas ir palinkėjimas“, – BNS sakė Raseinių mero pavaduotojas Kęstutis Užemeckas.

Pasak jo, memorialo statybų pradžios ceremonijoje planuoja dalyvauti premjeras Saulius Skvernelis, pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, partizanai Juozas Jakavonis – Tigras, Jonas Kadžionis-Bėda, Juozas Mocius-Šviedrys ir Bronius Juospaitis –Direktorius, Algimantas Stankūnas-Antanėlis, ministrai, Seimo nariai, kt.

Statybas finansuoja Lietuvos Vyriausybė, lėšomis prisideda ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdis.

Memorialą visiems Lietuvos partizanams turėtų sudaryti partizanų kovos istorijos ekspozicijos paviljonas kalno papėdėje, 25 metrų lietuviško kalavijo formos obeliskas, atminimo siena su 20 tūkst. žuvusių partizanų pavardėmis, išpjautomis Vyčio kryžiaus formos stelose. Taip pat numatyta pagerbimo aikštė su nežinomo partizano kapu, talpinanti iki 1 tūkst. žmonių.

Į šį memorialą įsilies jau pernai lapkritį atidengtas memorialas Kęstučio apygardos partizanams – koplyčia su aplink išdėliotomis monolitinėmis betono plokštėmis, ant kurių pritvirtintos lentelės su iškaltais Kęstučio apygardos partizanų vardais, pavardėmis bei slapyvardžiais.

Partizaninis karas Baltijos šalyse prasidėjo, kai 1944 metų vasarą sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Tuomet iškart prasidėjo sovietų represijos, teroras, mobilizacija į sovietų kariuomenę.

Ginkluota kova tęsėsi iki 1953 metų. Lietuva partizanų tikslą pasiekė ir nepriklausomą valstybę atkūrė 1990 metais.

Dešimt metų vykusiame pasipriešinime dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

„Kai pamačiau tą Valkininkų sieną, buvau ištiktas šoko. Viena vertus, koks tai yra grožis, kita vertus, kokia jos būklė”, – šią savaitę per spaudos konferenciją Vilniuje sakė „Vilniaus galerijos“ vadovas Audrius Klimas.

„Šiuo metu tas pastatas užrakintas, ten nebegalima patekti, netgi pasižiūrėti, bet tuo pačiu yra ir valstybės saugomas. Negi tikrai negalima susitarti ir turėti viziją, ką galima būtų padaryti?” – konferencijos dalyvių klausė A. Klimas.

Nacionalinės premijos laureatų Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sienų tapybos kompozicija, 1969–1972 metais sukurta Varėnos rajone esančioje vaikų sanatorijoje „Pušelė“, pripažįstama vienu iškiliausių XX amžiaus Lietuvos dailės kūrinių.

Pasak konferencijos organizatoriaus A. Klimo, dar išlikusi Valkininkų freska, 2015 metais paskelbta valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, yra apgailėtinos būklės ir toliau nyksta.

Savivaldybė nepajėgi restauruoti

Santaros klinikų Vaikų ligoninei priklausiusi sanatorija „Pušelė“ uždaryta 2017 metais, 2018 metais ją perėmė Varėnos rajono savivaldybė.

Tačiau kelis kartus savivaldybės skelbtą nuomos konkursą laimėjusios viešosios įstaigos senjorų namų „Pušelės“ nuomos sutarties vykdymas buvo sustabdytas, kadangi per konkursą antroje vietoje likusi bendrovė „Global Travel Supply“ kreipėsi į teismą ir apskundė senjorų namams palankų sprendimą.

Pasak Varėnos savivaldybės paveldosaugininko Sauliaus Korocejaus, tarp nuomos sutarties sąlygų – ir tinkama dailės kūrinio priežiūra.

„Šiandien tas pastatas yra uždarytas, jame tik palaikoma temperatūra, kad sienos tapyba nebūtų ardoma. Savivaldybės pozicija yra tokia, kad mes labai norime išsaugoti šitą objektą“, – kalbėjo S. Korocejus.

Pasak paveldosaugininko, Varėnos rajono savivaldybė turi dvi vizijas dėl freskos išsaugojimo.

„Viena vizija yra bandyti restauruoti ir konservuoti, kita – galbūt bandyti visą tai iškelti. Tačiau viskas remiasi į tai, kad savivaldybė viena savo lėšomis yra nepajėgi padaryti nei vieno, nei kito. Stengiamės, ieškome partnerių”, – sakė S. Korocejus.

Perkėlimas – ne išeitis

Freskos perkėlimas, pasak konferencijoje dalyvavusios sienų tapybos restauratorės Indrės Valkiūnienės, – astronominis projektas, jį būti galima vykdyti tik nesant jokiai kitai išeičiai.

„Tai astronominis projektas, nes yra labai didelė sienos apimtis. Labiausiai man nepatinka, kad freską reikėtų pjaustyti gabalais. Mes turėtume ją padalinti detalėmis, kurias būtų įmanoma panešti, išvežti. Tada mes prarandame dalį tapybos“, – tvirtino I. Valkiūnienė.

Kai pamačiau tą Valkininkų sieną, buvau ištiktas šoko. Viena vertus, koks tai yra grožis, kita vertus, kokia jos būklė.

Pasak sienų tapybos restauratorės, freskos perkėlimas, užuot ją restauravus vietoje, pabrangtų keliais ar dešimt kartų.

Jos teigimu, restauravime perkėlimas yra kraštutinis sprendimas, jei nėra jokios kitos galimybės išsaugoti sieninę tapybą.

„Perkėlimą sulyginčiau su amputacija medicinoje – jei nėra jokios kitos galimybės, kad išgyventų, tada darykime. Bet jei tik galime išvengti, išvenkime to. Tai būtų geriau pačiam kūriniui, jis mažiau nukentėtų“, – kalbėjo I. Valkiūnienė.

Dailininko Broniaus Leonavičiaus teigimu, B. Žilytės ir A. Steponavičiaus freskos dabartinė padėtis išduoda valstybės požiūrį į dailę.

„Tai pavyzdys, kokioje situacijoje šiuo metu yra dailės kūriniai Lietuvoje. Dailininkų sąjunga, Dailės akademija tai yra tos profesionalios organizacijos, kurios turėtų daryti didžiulį spaudimą Vyriausybei, Kultūros ministerijai. Nes čia yra nusikaltimas“, – kalbėjo dailininkas.

Pasak jo, turėtų atsirasti iniciatyvinė grupė ir kreiptis į Kultūros ministeriją, į Seimą bei pasirūpinti šio kūrinio išsaugojimu.

Privati iniciatyva

Restauravimo įmonės vadovo Aidono Valkiūno teigimu, privati iniciatyva ir verslas galėtų išspręsti kūrinio išsaugojimo klausimą.

„Aš klausau visus padejavimus apie valstybės indėlį į meną ir prisimenu nuolatinius svarstymus, kiek ta valstybė turi kištis į meną. Daugeliu atvejų taip, valstybė turi remti meną, bet aš siūlyčiau į šitą klausimą pažvelgti kitaip – nebūkime prašytojai iš tos valstybės“, – kalbėjo A. Valkiūnas.

„Lietuva yra tikrai turtingas kraštas, puikus pavyzdys – „Vilniaus galerijos“ savininkas, kuris atliko tą darbą (Atkurta Vilniaus vaikų kavinės „Nykštukas“ sienų tapyba – BNS) privačia iniciatyva. Tokių žmonių Lietuvoje, patikėkite, yra daug”, – pridūrė jis.

Restauratoriaus teigimu, dažnai privatus verslas laiko didele garbe prisidėti prie meno kūrinių išsaugojimo.

Pasak kreipimąsi pasirašiusių LRTK narių, lietuviškų radijo ir televizijos programų prieigos didinimas leistų Lenkijos lietuviams išlaikyti ir stiprinti ryšį su Lietuvos visuomene, būti informuotiems apie čia vykstančius įvykius, geriau įsitraukti į Lietuvos kultūrinį gyvenimą.

Per rugsėjį vykusį komisijos narių ir Lenkijos lietuvių bendruomenės atstovų susitikimą Punske išreikštas susirūpinimas, kad gausiai lietuvių gyvenamame Suvalkų mieste lietuviškos televizijos ir radijo programos yra nepasiekiamos.

Pasak LRTK pirmininko Manto Martišiaus, Punską, kuris yra keli kilometrai nuo Lietuvos ir Lenkijos sienos, pasiekia visos lietuviškos programos. Tačiau 30 kilometrų nuo sienos nutolusio Suvalkų miesto gyventojai lietuviškos televizijos kanalų nebemato.

Problema yra toliau, link Suvalkų. O noras lietuvių Lenkijoje žiūrėti tuos lietuviškus kanalus ar klausytis radijo programų yra pagrįstas.

„Problema yra toliau, link Suvalkų. O noras lietuvių Lenkijoje žiūrėti tuos lietuviškus kanalus ar klausytis radijo programų yra pagrįstas. Jie sako, mes norime pasižiūrėti ir krepšinio varžybas, pramogų projektus, žinias“, –  BNS sakė M. Martišius.

„Ir susitikimo metu buvo iškeltas klausimas, kaip taip yra, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje vos ne iki Kauno gali girdėti lenkiškas radijo stotis ar matyti televiziją, bet atvirkščiai nėra“, – pridūrė LRTK pirmininkas.

Jo teigimu, pagal tarptautines taisykles užsienio valstybės televizijos ar radijo signalas gali peržengti 40 kilometrų nuo sienos.

Pernai premjero Sauliaus Skvernelio siūlymas stiprinti Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) programų transliacijos signalą Lenkijoje LRT vadovės Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės vadintas neefektyviu, nes nepadėtų užtikrinti televizijos pasiekiamumo Lenkijos lietuviams.

Direktorės teigimu, LRT transliuoja savo programas Lenkijoje per palydovą, kanalu „LRT Lituanica“.

Pasak LRT atstovės spaudai Virginijos Bunevičiūtės, šiuo metu LRT kartu su kitomis atsakingomis Lietuvos institucijomis baigia derinti technines, finansines bei teisines sąlygas tam, kad „LRT Lituanica“ programa Lenkijos lietuvių bendruomenei Suvalkų krašte būtų pasiekiama antžeminiu skaitmeniniu būdu – priimant TV signalus antenomis.

Lenkijos lietuvių draugijos Suvalkų skyriaus pirmininkės Onutės Virbylienės teigimu, lietuviai Suvalkuose norėtų matyti daugiau nei vieną – „LRT Lituanicos“ – kanalą, taip pat norėtų girdėti LRT radiją. Jo transliacijos, pasak O. Virbylienės, be įspėjimo buvo nutrauktos 2009 metų balandį.

Lenkijoje gyvena apie 5 tūkst. lietuvių.