Antrasis pusfinalis, pasak D. Užkuraičio, buvo panašus į pirmąjį, ir lietuvio galimybės juose būtų apylygės: „Abiejuose pusfinaliuose aš nemačiau jokių labai aiškių favoritų į „Eurovizijos“ nugalėtojo vietą. Šiame pusfinalyje tikrai [gera] buvo Australija. Negerai buvo, kad ji buvo po mūsų, bet visgi mums tai nesutrukdė. Daug kas laiko šį pusfinalį stipresniu, bet man tie abu pusfinaliai daugiau mažiau yra panašūs.“

D. Užkuraitis sakė matęs generalinės repeticijos įrašą ir pusfinalyje D. Montvydas, pasak muzikologo, pasirodė tikrai geriau nei repeticijoje, nors ir repeticijoje nebuvo taip blogai.

„Ką iš tos dainos išspausti galima, viskas buvo padaryta. Donatas pateko į finalą, jis dabar dar labiau pasitikės savimi ir viskas bus dar geriau“,– pabrėžė muzikologas. Pasak D. Užkuraičio, tai, kad D. Montvydas jaudinosi, jam buvo gerai matyti. Tačiau jis tikisi, kad įgavęs daugiau pasitikėjimo, atlikėjas taip nebesijaudins, nors visai nesijaudinti tokiame renginyje yra neįmanoma.

„Finalą matys apie 200 mln. žiūrovų, taip pat į tave žiūri visa Lietuva. Visi interneto portalai – pilni įvairių žinių apie viską, pradedant šukuosena. Manau, kad Donatas jaučia tą spaudimą. Tai tikrai sukelia nerimą“, – tikino muzikologas.

Su D. Užkuraičio nuomone nevisiškai sutiko dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu. Jos nuomone, antrasis pusfinalis buvo stipresnis.

„Man Donato pasirodymas labai patiko. Antras pusfinalis buvo kur kas stipresnis nei pirmas. Atlikėjas – puikus, daina – gera, tad tai gali būti tiesiog gražu arba negražu. Man tai buvo gražu. Prieš tai minėjau, kad jis gali būti trejetuke, tai dabar, kai jau perklausiau visų pasirodymų, man atrodo kad jis yra dvejetuke. Šiemet „Eurovizijoje“ buvo labai daug sceninių efektų, tačiau man labiau patinka, kai atlikėjai nepameta savęs ir sceną užpildo savimi“, – kalbėjo Jazzu.

L. Lučiūnas taip pat pastebėjo, kad šiemet labai daug šalių stengiasi išnaudoti televizinius efektus. „Akivaizdu, kad šis pusfinalis buvo kur kas stipresnis nei pirmas. Donato patekimo į finalą nepavadinčiau pergale. Tai – tik žingsnis jos link. Bet kuriuo atveju, džiugu, kad Lietuvos vardas bus paminėtas dukart – juk finalą visuomet žiūri kur kas daugiau žiūrovų nei pusfinalius“, – kalbėjo L. Lučiūnas.

Muzikologą D. Užkuraitį antrajame pusfinalyje labiausiai nustebino gruzinai, nes jie pateikė šiek tiek kitokią savo kūrinio versiją. Pasak D. Užkuriačio, ji buvo labiau „sueurovizinta“. „Tai jiems, matyt, labai padėjo, nes jie iš roko perėjo į tokį „šokinį“ roką. Pirmojoje versijoje, kurią daugelis girdėjo, yra toks tikras rokas ir tai buvo ne tokia komercinė versija“,– sakė muzikologas.

Pasak jo, gruzinų patekimas į finalą iš esmės gali keisti „Euroviziją“.

„Gruzinai nustebino maloniai, nes aš esu tokios muzikos gerbėjas, ir smagu, kad ir tokia muzika gali būti „Eurovizijoje“. Visi rokeriai pamatys, kad su tokia muzika galima patekti jau net į finalą, tai, manau, kad tokios muzikos gali padaugėti. Tuo aš džiaugčiausi, o kitiems tai būtų minusas“,– kalbėjo D. Užkuraitis.

Kitas pokytis, kurį pastebėjo jau 15 metų konkursą komentuojantis vedėjas, yra tai, kad garsios, daugiausiai kartų laimėjusios šalys jau nebepatenka į finalą.

„Man keista, kad tokios šalys kaip Danija, Norvegija, daugiausiai kartų „Euroviziją“ laimėjusi Airija net nepateko į finalą. Tai mane stebina, bet, kita vertus, tai rodo, kad kitos šalys labai pasitempė ir dabar jeigu tu esi airis iš grupės „Westlife“, tai tau dar negarantuoja bilieto į finalą“,– ironizavo muzikologas.

Iškart po rezultatų paskelbimo Lietuvos atstovas sakė, kad žinojimas, kodėl lipi į sceną, leido nesijaudinti ir atsipalaiduoti scenoje. „Stengiesi pasiekti daugiau ir daugiau, daugybės metų perspektyvoje, „Eurovizija“ – tik mirksnis, tačiau dabar tai – pats svarbiausias dalykas“, – sakė dainininkas. D. Montvydo teigimu, konkurencija nėra svarbiausias dalykas kūrėjui, o visi vakaro dalyviai – puikūs.

Dainininkas pasirodys antroje finalo pusėje.

D. Montvydo reakcijos, paskelbus rezultatus – vaizdo reportažuose:

Iki 2025-ųjų – 3,5 mln. Lietuvos gyventojų. Tokį tikslą dar šių metų vasarą užsibrėžė šešių Lietuvos partijų lyderiai. „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis kritikuoja, kad toks valdžios tikslas yra utopija, o banko „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas svarsto, kad, nors planas yra labai ambicingas, pasekus kitų šalių pavyzdžiu, beveik įmanomas.

Svarbiausi – trys veiksniai

Po keliasdešimt eurų vis kilstelimas minimalus mėnesinis atlyginimas, ūgtelėjo neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD), kitąmet prognozuojamas didesnis nei šiemet ekonomikos augimas, o dėl to – ir atlyginimų didėjimas bei nedarbo mažėjimas. Rodos, reikalai klostosi teigiama linkme, tačiau ekonomistai vieningai teigia – norint pataisyti demografinę padėtį šalyje, to nepakanka.

„Tikrai nemanau, kad lietuvių skaičius grįš prie 3 milijonų. Politikų iškeltas tikslas – 3,5 mln. [gyventojų Lietuvoje – LRT.lt] iki 2025 metų –apskritai yra utopinis. Manau, sėkmės istorija būtų, jei pavyktų stabilizuoti dabartinį gyventojų skaičių. Bet tam, žinoma, reikia ir didesnio gimstamumo, ir reemigracijos, ir šiek tiek stipresnės politikos imigrantų atžvilgiu. Be šitų trijų veiksnių gyventojų skaičius tikrai mažės ir toliau“, – niūrią ateitį prognozavo N. Mačiulis.

Jei ekonomika ir toliau augs, o mokestinė politika iš esmės nesikeis ir gyvenimas Lietuvoje tekės įprasta vaga, pasak Ž. Maurico, geriausiu atveju 2025-aisiais gyventojų skaičius sieks 2 mln. 850 tūkst.

„Jei ir toliau plauksime pasroviui, geriausia, ką galima pasiekti – stabilizacija, kai grynoji migracija [skirtumas tarp emigrantų ir imigrantų – LRT.lt] nebebus tokia didelė, tačiau mažai tikėtina, kad ji taps teigiama ir sulauksime daugiau imigrantų nei emigrantų. Virš 3 mln. tikrai neturėtume „iššokti“, – prognozavo ekonomistas.

Pasak jo, 3,5 mln. gyventojų Lietuvoje planas yra toks, kokie ir turi būti planai – ambicingas. Jei jis toks nebūtų, neskatintų imtis radikalesnių veiksmų. „Tai nėra visiška utopija, bet reikia kažką daryti. Jei mes plauksime pasroviui ir turėsime tokį ambicingą planą, tai bus juokinga. Mes turime daryti sprendimus ir tą tikslą pasiekti“, – teigė Ž. Mauricas.

Vaikų šiemet gimti gali rekordiškai daug

Vienas tų sprendimų – gimstamumo skatinimas. Europos Sąjungoje vienai moteriai vidutiniškai tenka po 1,6 vaiko, Lietuvoje, 2010–2014 m. duomenims, šis rodiklis buvo 1,59. Išankstiniai 2015 m. Statistikos departamento duomenys rodo, kad kūdikių skaičius per 11 šių metų mėnesių jau pasiekė beveik 31,5 tūkst. vaikų (2014 m. iš viso jų gimė 30,3 tūkst., o vidutiniškai per pastaruosius metus gimdavo maždaug po 30,2 tūkst. vaikų). Tai reiškia, kad 2015-aisiais gimusių vaikų skaičius gali pasiekti net 33 tūkst. – tai būtų daugiausiai nuo 2000-ųjų.

Nors statistika džiugina, ekonomistas N. Mačiulis mano, kad gimstamumas vis dar nėra pakankamas: „Net jei lietuviai daugiau nebeemigruotų, dėl labai žemo gimstamumo, kaip rodo Europos Komisijos prognozės, per artimiausius kelis dešimtmečius Lietuvos gyventojų skaičius artės tik prie 2 milijonų. Akivaizdu, kad, norint pristabdyti šią tendenciją, reikia didelių pastangų ir konkrečių priemonių – ne vien planų ir deklaratyvių lozungų.“

Tuo metu Ž. Mauricas sako, kad gimstamumas nėra pagrindinė mūsų problema: „Gimstamumas Lietuvoje nėra mažas. Jis yra gerokai didesnis negu Europos Sąjungos vidurkis. Šiais metais jis gali pasiekti 1,8 vaiko vienai moteriai rodiklį. Praktiškai artėjame prie tų valstybių, kuriose gimstamumas yra vienas didžiausių ES.“

Pasak jo, dėl tokio rezultato buvo pasistengta: Lietuvoje yra ilgesnės nei daugelyje ES šalių motinystės bei tėvystės atostogos bei ganėtinai dosnios, palyginti su kitomis pašalpomis, socialinės išmokos vaikų susilaukusiems tėvams. N. Mačiulis savo ruožtu kritikavo nepakankamą infrastruktūrą vaikams auginti: vaikų darželių trūkumą, sudėtingą laisvalaikio, sporto būrelių prieinamumą. O ir nuo kitų metų kilsiantis NPD, pasak ekonomisto, realias pajamas padidina labai nedaug.

Emigrantai grįš ne dėl didesnio minimalaus atlyginimo

Abu ekonomistai pabrėžė, kad didžiausia demografinė bėda šiuo metu – emigracija. Deklaravusių emigravimą per 11-ą 2015 metų mėnesių jau yra apie 43,6 tūkst. Tuo metu imigravusių – 19,6 tūkst.

Taigi matematika paprasta: iš 31,5 tūkst. gimusiųjų atimame 43,6 tūkst. emigravusiųjų, 38,2 tūkst. mirusiųjų ir pridedame 19,6 imigravusiųjų. Rezultatas – per 11 šių metų mėnesių praradome 30,7 tūkst. žmonių. Jei lygintume tik gimusiųjų ir mirusiųjų skaičių, praradimas būtų kur kas mažesnis – vos 6,7 tūkst. žmonių.

Pasak N. Mačiulio, norint stabilizuoti demografinę padėtį, vienintelė perspektyva per artimiausius penkerius metus – tikėtis aktyvesnės reemigracijos. „Šiemet tas rodiklis keliais procentais sumažėjo ir tai rodo, kad kol kas trūksta paskatų, galinčių pritraukti lietuvius, išvykusius anksčiau. Čia jau tikrai ne minimalus mėnesinis atlyginimas gali padėti. Tie žmonės, kurie įgijo patirties, užsidirbo kapitalo, išmoko užsienio kalbų, galbūt užmezgė ryšių, čia sugrįžtų ne minimalaus atlyginimo, o visai kitokių galimybių“, – pabrėžė ekonomistas.

Kaip sakė Ž. Mauricas, Lietuva turėtų ne plaukti pasroviui, o imtis radikalių priemonių ir iš esmės pertvarkyti ekonomiką bei padaryti ją konkurencingą kitoms Europos Sąjungos šalims: „Dabar mes nesame konkurencingi Europos Sąjungoje. Lietuviai nebegrįš iš Vakarų valstybių ir juo labiau Vakaruose gyvenantys žmonės nevažiuos į Lietuvą dirbti už 300 eurų“.

Kieno keliu – Airijos ar Moldovos?

„Nordea“ ekonomistas akcentavo, kad Airija yra parodžiusi labai gerą pavyzdį, kuriuo sėkmingai galėtų pasekti ir Lietuva: 1987 m. Airija susidūrė su masine emigracija į geografiškai artimą Jungtinę Karalystę ir kultūriškai artimas JAV.

„Dvi milžiniškos šalys su milžiniškomis rinkomis, su stipriomis ekonomikomis buvo Airijos konkurentės. [...] Airiai suprato, kad, jei jie nekels darbo užmokesčio, negerins finansinių sąlygų, žmonės emigruos ir toliau. Jie atsisakė populizmo, baigė planuoti nuo rinkimų iki rinkimų ir priėmė ilgalaikę ekonomikos strategiją. Pagrindinis jos punktas buvo didinti darbo užmokestį mainais į mažesnius mokesčius verslui. Valstybė prisiėmė visą naštą“, – Airijos sprendimą priminė Ž. Mauricas.

Kuo toks politikos pokytis pasibaigė, dabar papasakoti galėtų gausus Airijoje gyvenančių emigrantų iš Lietuvos ir daugelio kitų valstybių būrys. „Nors mokesčiai buvo mažinami, dėl augančio darbo užmokesčio ir investicijų į biudžetą surinkta daugiau lėšų. Jau po 2 metų Airijos migracijos srautas daugiau mažiau susibalansavo, o po kokių 5 metų į Airiją pradėjo plūsti imigrantai: patys airiai grįžo, vėliau pradėjo plūsti kiti. Galiausiai Airijoje problema tapo nebe emigracija, o imigracija“, – pasakojo ekonomistas.

Jeigu nepaseksime pavyzdžiu, panašiu į Airijos, pasak Ž. Maurico, Lietuvos situacija gali tapti panaši į Moldovos. Tai yra šalis, iš kurios emigravo, įvairiais skaičiavimais, apie 50–60 proc. dirbančiųjų, didesnė jų dalis išvyko į Rusiją. „Jie yra užburtame skurdo, nepritekliaus ir valstybės biudžeto deficito rate. Jokiu būdu nelinkėčiau Lietuvai patekti į tokį ratą“, – pabrėžė ekonomistas.

Kaip sakė N. Mačiulis, ryškesnių imigracijos politikos pokyčių Lietuvos valdantieji greičiausiai imsis, kai bus visiškai riesta: „Tik kito dešimtmečio pradžioje Lietuva pradės galvoti apie imigracijos iš kitų šalių skatinimą, kai demografinė duobė bus labai gili, kai labai sumažės darbingo amžiaus žmonių, o pensinio amžiaus gyventojų skaičius išaugs. Tada prasidės problemos, susijusios su socialinės apsaugos sistemos subalansavimu, su pensijų mokėjimu. Tik tada pradėsime atviriau ir rimčiau svarstyti migracijos problemos sprendimo būdus.“

Šiandieninis sveikos mitybos entuziastas dažnai negali įsivaizduoti savęs be egzotiško supermaisto – ispaninių šalavijų (čija) sėklų, atvežtų iš Centrinės Amerikos, dygliuotojo ožerškio (goji) uogų iš Himalajų, šilkmedžio uogų iš Centrinės Azijos ir kitų kone stebuklingomis savybėmis garsėjančių sėklų, uogų ar ekstraktų. Ar tikrai reikia žavėtis supermaistu, o gal tai – tik didelis sveikos mitybos burbulas?

Sveiką mitybą pasirinko vietoj gydymo

Supermaistas – itin maistingi, bet dažniausiai mažo kaloringumo produktai. Nors tokiai kategorijai priskirti galima būtų ir daug Lietuvoje augančių daržovių, vaisių bei uogų, dažniausiai šiuo epitetu apibūdinami brangūs iš viso pasaulio suvežti egzotiškų pavadinimų produktai.

Jau 6 metus sveikai besimaitinanti Indrė Trusovė sako vartojanti ir labai vertinanti ir čija sėklas, ir goji uogas, ir linų sėmenis, taip pat į šį sąrašą ji pridėjo dumblį spiruliną bei kanapių ekstraktą.

Ji neabejoja šių maisto produktų poveikiu ir juokauja, kad, „jeigu tai ir mada, tai yra pati geriausia mada, kokia tik gali būti.“

„Šiuo metu visame pasaulyje maistas yra ypač prastas: pilnas hormonų, antibiotikų, genetiškai modifikuotų organizmų ir t.t. Tad, norėdami gauti reikiamų medžiagų, mineralų, vitaminų, mes neišvengiamai esame priversti praturtinti savo mitybą įvairiais papildais. Sėklos yra puikiausias pasirinkimas“, – entuziastingai dėsto Amerikoje šiuo metu gyvenanti I. Trusovė.

Dėl didelių sveikatos ir antsvorio problemų ji ėmė ieškoti alternatyvių gydymo priemonių. „Taip atradau gydomąjį badavimą, vaisių, daržovių bei visų superproduktų naudą. Be abejo, tai neįvyko iškart. Ir šiandien atrandu vis naujų superproduktų, kuriais papildau savo ir šeimos mitybos racioną“, – pasakoja I. Trusovė.

Daugiausiai vadinamojo supermaisto ji vartoti pradėjo po cezario pjūvio operacijos. Tai, pasak pašnekovės, jai padėjo itin greitai atsigauti. Kas rytą įvairiomis sėklomis ir uogomis ji praturtina vaisių kokteilius, o po jų, sako, „energijos antplūdis garantuotas“. Taip pat moteris didžiuojasi turinti stiprius plaukus ir nagus, lygią odą, retai serganti.

Svarbiausia – įvairovė

Gydytoja dietologė doc. dr. Edita Gavelienė supermaisto nesureikšmina ir sako, kad, tinkamai subalansavus mitybą, jokių čija sėklų ar goji uogų nebereikia.

„Iš maisto turime gauti tam tikrą maistinių medžiagų visumą, kuri užtikrintų gerą žmogaus sveikatą. Maistinių medžiagų žmogus gauna tik vartodamas įvairų maistą ir kuo įvairesnis jis bus, tuo didesnė tikimybė, kad gausime viską, ko mums reikia“, – tvirtina Dietologijos klinikos „Dietos sistema“ vadovė E. Gavelienė.

Tuo metu visai neseniai išleistoje knygoje „Supermaistas“ jos autorė Ilka Adams-Pauliukevičė neretai mini ir čija sėklas, ir goji uogas. Pasak mitybos konsultantės, atvežtinis supermaistas yra svarbus ir ji siūlytų jį vartoti, ypač žiemą, kai mažiau vietinių alternatyvų.

Žiemą darosi striuka

Nemažai maistingo ir nekaloringo maisto yra ir Lietuvoje, bet tai labai priklauso nuo metų laikų, sako I. Adams. „Pavyzdžiui, uogos Lietuvoje tikrai nėra egzotika. Juk vasarą aš galiu nueiti į mišką ir jų prisirinkti. Daugelis žmonių augina braškes daržuose, vyšnių galima prisiskinti nuo medžių, gervuogių taip pat galima tiesiog prisirinkti miške. Todėl vasaromis aš stengiuosi jų prisirinkti ir valgyti kuo daugiau“, – pasakoja mitybos konsultantė.

Žiemą vietinių produktų pasiūla tampa mažesnė, tada, sako I. Adams-Pauliukevičė, ji vartojanti daugiau citrusinių vaisių (citrinų, greipfrutų, didžiųjų greipfrutų, apelsinų), nepamirštanti ištisus metus vartojamų obuolių, bananų ir uogų bei vadinamojo egzotinio supermaisto.

„Žinoma, pigiau ir kartais netgi naudingiau valgyti vietinį maistą, bet jei norite įvairios mitybos ir nenorite kasdien valgyti obuolių, tada galima į racioną įtraukti ir iš kitų šalių kilusio maisto. Kaip žinome, sveikų produktų nėra tiek jau daug, jie gali atsibosti“, – aiškina I. Adams-Pauliukevičė.

Savo supermaistą pamiršome

Su tuo nelinkusi sutikti dietologė E. Gavelienė. Pasak jos, Lietuvoje yra gausybė vietinių itin maistingų produktų, tačiau daugelis jų yra pamiršti, pavyzdžiui, linų sėmenys, juodgrūdės sėklos, šeivamedžio uogos, aktinidijos, juodieji serbentai ir t.t.

„Mes turime ir vietinių superproduktų. Jų nereikėtų užmiršti ir nebūtina žavėtis atvežtiniais. Galbūt tai įvyksta dėl savų superproduktų nežinojimo“, – svarsto E. Gavelienė.

Dėl vertingų produktų užmiršimo ji kaltino ir pripratimą prie patogumo: juk buroką reikia ir išvirti, ir nulupti, o pomidorą – tik nuplauti, sakė gydytoja.

Maistas – geriau nei vaistas

I. Trusovė kaip primirštą, bet lietuviams itin gerai pasiekiamą naudingą maistą išskyrė cinamoną ir česnaką: „Savo sudėtyje abu turi labai daug antioksidantų, kurie labai stiprina imunitetą ir padeda kovojant su virusais ir peršalimo ligomis. Taip pat jie pasižymi antibiotinėmis savybėmis, puikiai valo organizmą, stiprina kraujotakos sistemą.“

E. Gavelienė pasakoja, kad kai kurie žmonės dėl įvairių situacijų negali suvalgyti reikiamo kiekio daržovių ar vaisių ir tada rekomenduojamas vienas arba kitas vitaminas ar maisto papildas.

„Šioje situacijoje supermaisto įtraukimas būtų kur kas racionalesnis nei kokios nors kapsulės“, – pažymi dietologė.