Mecenavimo istorija

Kultūros ir bendrojo gėrio rėmimas siekia Antikos laikus, o žodis "mecenatas" kildinamas iš garsiojo senovės Romos kultūros ir meno rėmėjo Gajaus Cilnijaus Mecenato (Gaius Cilnius Maecenas) pavardės. Mecenatai kultūrai reikalingi ir šiandien – jie prisideda prie bendrojo gėrio kūrimo tada, kai nei valstybei, nei rinkai to padaryti nepavyksta.

Iki XX a. pradžios mecenavimas Europoje buvo siejamas išskirtinai tik su elito atstovais, tačiau dabar mecenavimu gali užsiimti ne tik turtingi žmonės, teikiantys paramą kultūros įstaigoms, bet ir pilietiški visuomenės nariai, savo iniciatyva turtinantys muziejų fondus. Jau penkiolika metų Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra plečia savo mažųjų mecenatų ratą. Jų dėka muziejaus fondai pasipildė daugiau nei 2 tūkst. eksponatų, o muziejininkai išgirdo daug vertingų autentiškų istorijų. Muziejui dovanoti eksponatai labai skirtingi, tad skiriasi ir jų vertė. Šia paroda siekiame edukuoti lankytojus ir paaiškinti kai kuriuos muziejinės virtuvės ypatumus.

Dažnas į muziejų su dovanomis žengia nedrąsiai, nes baiminasi, kad atnešti daiktai muziejininkų nesudomins ir bus pavadinti bevertėmis senienomis. Dažnam lankytojui kirba klausimas, kaip muziejuje yra įvertinami eksponatai ir ar yra apskaičiuota vertė tokių reliktų, kurie išdidžiai pristatomi kaip neįkainojamos vertės. Reikia pripažinti, kad net ir pasaulinės reikšmės neįkainojamais laikomi eksponatai turi savo kainą.

Pagal galiojančią tvarką, kiekvienam muziejaus eksponatui suteikiamas inventorinis numeris, pridedamas detalus aprašymas ir įvertinimas finansine išraiška. Atskiros eksponatų grupės – etnografiniai, raštijos, numizmatikos, taikomosios dailės ir fotografijos – turi jiems pritaikytus ir muziejaus patvirtintus specialiuosius vertinimo kriterijus.

Vertinimo kriterijai

Taikomosios dailės eksponatai, kurie apima labai platų spektrą dirbinių – dizainą, audinius, baldus, drabužius, indus, papuošalus ir įvairias interjero puošmenas – vertinami pagal keletą kriterijų: retumą, autorystę, autentiškumą, istoriškumą, memorialumą, lituanistinę reikšmę, medžiagiškumą  ir meniškumą.

Savaime suprantama, kad kuo senesnis daiktas, tuo vertingesnis. Retumo kriterijus liepia įvertinti, ar tos rūšies eksponatų yra gana daug, ar jų kiekis ribotas, o gal tai unikalus ir retas pasauliniu ar nacionaliniu lygmeniu dirbinys. Taikomosios dailės eksponatams itin svarbu medžiagiškumas, kuris neretai ir nulemia jų vertę, ypač jeigu jie pagaminti iš tauriųjų metalų ar kitų brangių medžiagų, naudojant sudėtingas technologijas.

Didesnės vertės eksponatais yra laikomi unikalūs ir reti, pasaulinės ar nacionalinės reikšmės autoriaus sukurti kūriniai, susiję su pasaulinio ar nacionalinio lygmens įvykiais ar asmenybėmis. Mažesnė eksponato vertė, jei jo autorius nežinomas arba vietinės reikšmės mėgėjas, o pats eksponatas susijęs tik su vietinės reikšmės įvykiais ir asmenimis bei tokių pačių ar panašių daiktų yra išlikę daug.

Dar vienas svarbus kriterijus yra eksponato būklė: jeigu jis muziejui atitenka puikiai išlaikytas – jo vertė aukštesnė, o jeigu yra apgadintas, reikalauja restauracijos – žemesnė.

Svarbią eksponato vertės dalį sudaro jo unikali istorija, kurią muziejininkai stengiasi sužinoti iš eksponatą perdavusio ar padovanojusios žmogaus. Juk būtent jis geriausiai žino, kam daiktas priklausė, kada buvo įsigytas, naudotas, kuo yra įdomus ar svarbus. Džiaugiamės, kad nemažą dalį Istorinei Prezidentūrai Kaune dovanotų eksponatų lydi istorijos apie jų kilmę, paskirtį ir reikšmę.

Iliustratyvus palyginimas

Kaip praktiškai įvertinti matomus eksponatus? Pateksime du dovanotus eksponatus, o skaitytojai, remdamiesi aukščiau pateiktais kriterijais, manome, nesunkiai nustatys, kuris iš dviejų eksponatų muziejuje yra įvertintas brangiau.

Prezidento Aleksandro Stulginskio šeimos termometras-barometras. Lietuva, XX a. 4-asis dešimtmetis. Medinis rėmas, puoštas išpjaustytu ir išraižytu augaliniu ornamentu. Termometras su Reomiūro ir Celsijaus skalėmis. Barometro skalėje nurodytas orų tipas ir dvi skalės – gyvsidabrio centimetrų (cmHg) ir colių (inHg). Iš kitos pusės termometras ir barometras pridengti metalinėmis plokštelėmis. Matmenys – 47 x 17,3 cm. (Adelaidės lietuvių bendruomenės dovana)

Kauniečių Vlado ir Kazimieros Litvinų šeimos kambarinis termometras su Reomiūro ir Celsijaus skale. Lietuva, XX a. 4-asis dešimtmetis. Medinis rėmas. Matmenys – 15 x 4 cm. (L.Raudienės dovana)

Kas? Paroda "Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos".

Kur? Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje.

Kada? Veikia iki 2021 m. liepos 6 d.

Asmenybės spalvos

Psichologai sako, kad, atvėrę spintos duris, atveriame langą į žmogaus vidinį pasaulį. Drabužiai ir kiti dėvimi aksesuarai yra vizualūs kodai, pasakojantys ne tik apie mūsų gyvenseną, bet ir apie mūsų troškimus ar baimes. Ką apie tarpukario Lietuvos moteris byloja išlikę jų gyvenimo stiliaus detalės? Ar lietuvaitės buvo drąsios, mėgo eksperimentuoti, ar domėjosi mados naujovėmis? O galbūt laikėsi tradicijų, puošėsi konservatyviai?

Pasiturinčių šeimų prenumeruoti užsienio madų žurnalai – "Paris Mode", "Modenschau", "Revue des Modes" – naujausių mados tendencijų apžvalga lietuviškuose leidiniuose, gausi prekių ir paslaugų reklama, viliojanti susikurti tam tikrą gyvenimo stilių, netgi diskusijos ir simboliniai mados teismai kalba apie lietuvių moterų domėjimąsi mada ir norą neatsilikti nuo modernaus Vakarų pasaulio.

Iš puikių audinių pasiūti drabužiai keitė šeimininkes ir buvo persiuvami po keletą kartų.

Išlikę tarpukario drabužiai byloja apie elegancijos ir stiliaus ieškojusias Lietuvos moteris, kurių spintoje vyravo vienspalvės ar neryškiais raštais bei langeliais margintos medžiagos drabužiai, prie jų derantys aksesuarai. Aprangoje dominavo juodos ir baltos, mėlynos ir baltos spalvų deriniai.

Vasarinės suknelės siūtos iš medvilnės, kretono, dirbtinio šilko. Prie suknelių buvo madinga dėvėti žabo arba baltą apykaklę, o liemenį sujuosti siauru dirželiu. Suknelės spalva paprastai nulemdavo ir skrybėlaitės bei pirštinaičių pasirinkimą. Elegantiškos vasarinės pirštinaitės dažniausiai megztos iš plonų, lininių arba medvilninių siūlų.

Elegantiški aksesuarai

Kiti svarbūs aprangos akcentai – bateliai ir rankinukas. Tarpukariu sakyta, kad gražiausi bateliai juodi, o patys geriausi – čekoslovakiški. O kad bateliai neišsipurvintų einant Kauno gatvėmis, buvo įsispiriama į specialius kaliošus, kurie, beje, buvo labai populiarūs ir tarp vyrų. Vienus iš tokių Čekoslovakijoje pagamintų kaliošų, į kuriuos banko tarnautoja Felicija Šomkaitė galėjo įsispirti su bateliais ir į pobūvį net per lietų ateiti nesušlapusi kojų, muziejui padovanojo Algirdas Markūnas.

Stilius: istorikės M.Urbšienės siuvinėta rankinė

Parodoje ir keletas muziejui padovanotų rankinukų. Vienas iš jų – margaspalvis rankinukas, kuris priklausė Kauno politinio elito rate puikiai žinomos užsienio reikalų ministro žmonos, istorikės Marijos Urbšienės rankomis siuvinėtas aksesuaras. Jį muziejui dovanojo profesorius Vytautas Landsbergis.

Ne mažiau įdomi yra ir nedidelė delninukė-piniginė, pagaminta iš sidabro Klaipėdoje Samuelio Edelšteino sidabro dirbinių fabrike, priklausiusi tekstilininkei Genovaitei Vaškelienei. Ją muziejui dovanojo Birutė Garbaravičienė.

Sidabras: delninukė-piniginė, priklausiusi tekstilininkei G.Vaškelienei.

Galime pastebėti, kad rankinių spalvos ir formos buvo labai įvairios. Madingas rankinukas buvo išskirtinis aksesuaras, kurio troško kiekviena moteris, nes jis turėjo ypatingą reikšmę. Juk jame telpa kone pusė moters gyvenimo – kvepalai, lūpų dažai, veidrodėlis ir šukos, o kur dar nosinė, tabletės nuo galvos skausmo, vizitinės kortelės ir miniatiūrinė užrašų knygelė bei kitos smulkmenėlės.

Nuotaikingai skamba kaunietės Vilūnės Bučinskienės pasakojimas apie mamos rankinuką: "Tarpukariu pagamintas dailus, mažas, juodas zomšo rankinukas trumpomis rankenėlėmis, gražia metaline sagtele ir keliomis blizgančiomis akelėmis. Po ilgų ieškojimų jį jaunystėje įsigijo mano mama, Janina Michelevičiūtė, nes reikėjo kompanijos jos juodiems bateliams. Iš spintos šeimininkė jį ištraukdavo tik ypatingomis progomis – į teatrą, koncertus, įvairius jubiliejus ir kitus svarbius susitikimus. Buvo naudojamas daug metų."

Universalioji mova

Be puikiai mums atpažįstamų drabužių – suknelių, palaidinių ir skrybėlaičių  – parodoje galima pamatyti ir tokių aprangos elementų, kurie šiandien nebedėvimi. Pavyzdžiui – puošnios kailinės movos, kurios šaltuoju metų laiku moterų rankas apsaugodavo nuo šalčio.

Akcentas: namų šeimininkės Marijos Jurašaitienės mova. XX a. 1–2-asis dešimtmečiai.

Movos atstodavo ir nedidelę rankinę – vidinėje pusėje įsiūta kišenėlė talpindavo pinigus, kvepalus ar nosinę.

Kaunietis Ramūnas Janulaitis muziejui dovanojęs senelių VDU teisės istoriko profesoriaus Augustino Janulaičio ir dailininkės Alenos Janulaitienės daiktų pasakojo: "Mano močiutė A.Janulaitienė buvo stilinga ir graži moteris. Buvo aukšta, 172 cm ūgio. Vieno Naujametinio karnavalo metu, gal Karininkų ramovėje, buvo išrinkta stilingiausia dama. Viena iš šių movų, pilkos spalvos, buvo jos, o kita tamsi, rusva, buvo jos mamos – Marijos Jurašaitienės. Movos buvo madingos ne tik tarpukariu, bet ir dar iki Pirmojo pasaulinio karo. Movos būdavo dėvimos vietoje žieminių pirštinių, be to, jose buvo įsiūta slapta kišenaitė... Bet vėliau, jau sovietmečiu, kiek pamenu, mamuliukas turėjo megztas žiemines pirštines, movų nebenaudojo, nebe tas laikmetis jau buvo."

Nors parodoje matome nemažai moteriškų drabužių ir aksesuarų, vis dėlto tarpukario laikotarpio drabužių išliko nedaug. Iš puikių audinių pasiūti drabužiai keitė šeimininkes ir buvo persiuvami po keletą kartų. Dalis vertingos tarpukario tekstilės sunyko ir dėl netinkamos priežiūros namuose.

Eksponuojamų daiktų istorijos atskleidė, kad dauguma išlikusių ir mus pasiekusių autentiškų drabužių (krikštynų drabužiai, vestuvinės suknelės, išeiginės suknelės ar bateliai) buvo išsaugoti dėl jų simbolinės reikšmės. Gal pravėrę seną močiutės spintą nežinote, ką daryti su seniai iš mados išėjusiais drabužiais ar aksesuarais. Neskubėkite jais atsikratyti, bet pirmiau pasikonsultuokite su muziejininkais.

Vasaros puošmena

Apie mamos suknelę pasakoja kaunietė Vilūnė Bučinskienė: "Šią margą plono žoržeto vasarinę suknutę tarpukariu mano mamai J.Michelevičiūtei, vos baigusiai gimnaziją, pasiuvo jos teta, kad ji turėtų kuo vasarą pasipuošti. Medžiaga jau seniai nupirkta gulėjo. Janina suknele labai džiaugėsi, sakydama, kad margas audinys prie visko tinka. Ją rengdavosi ant neperšviečiamo medvilninio apatinuko, taip buvo įprasta, ir susijuosdavo siauru juodu dirželiu. Suknelė iš pradžių buvo su trumpomis rankovėlėmis, tačiau kartą atsitiko nesėkmė – Janina netyčia vieną rankovę įplėšė. Kadangi plonučio audinio susiūti nepavyko, rankoves teko nuardyti, o suknelė ir toliau buvo dėvima."

Drabužiai: vaikų gydytojos Elenos Miknevičienės palaidinė iš gipiūro ir žoržetinė dantų gydytojos Janinos Michelevičiūtės-Veličkienės suknelė.