J.Tumas-Vaižgantas paliko gausų kūrybinį palikimą. Stambiausiame jo kūrinyje "Pragiedruliai" (1918–1920 m.) pateikiamas apibendrintas XIX a. tautinio atgimimo laikų lietuvių visuomenės ir kultūros paveikslas. Pirmose dviejose dalyse vaizduojama Žemaitija ("Gondingos kraštas"), o trečiojoje – Aukštaitija ("Vaduvų kraštas"). Knygoje rašytojas Žemaitiją siejo su praktiškumu ir ūkine pažanga, o Aukštaitiją – su tautos dvasia, poezija, legendomis ir mitais.

Lietuvos liaudies buities muziejuje taip pat yra su J.Tumu-Vaižgantu susijusių eksponatų. Žemaitijos sektoriaus kaimo pakraštyje stovi iš Mosėdžio miestelio (Skuodo r.) 1975 m. atkelta ledainė (žemaitiškai – ledaunė). Ledainės seniau buvo skirtos šaltai laikyti maisto produktus dvaruose, klebonijose ar turtinguose ūkiuose. Žiemą į ledaines atgabendavo daugybę iš vandens telkinių išpjautų ledo luitų. Jie sluoksniais buvo dedami į ledų duobę ir grūdami. Viršus uždengiamas šiaudais. Šiaudais arba meldais taip pat išklodavo mūrinės duobės sienas. Tirpstant ledui, visus metus ledainės duobėje išsilaikydavo žema temperatūra, todėl maisto produktai negesdavo. Ledainėms dažniausiai buvo parenkamos aukštesnės vietos kalvų, upelių, tvenkinių šlaituose.

1885–1889 m., vikaraudamas Mosėdyje, J.Tumas-Vaižgantas ledainėje slėpė draudžiamą lietuvišką spaudą. Šiame miestelyje jis atsidūrė po konflikto su kunigais ir dekanu Eduardu fon Roppu. Mosėdyje J.Tumas-Vaižgantas inicijavo laikraščio "Tėvynės sargas" leidybą, palaikė ryšius su knygnešiais, rūpinosi slapta jų draugija, ir kaip jau minėta, platino lietuvišką spaudą.

Muziejuje ledainė pastatyta ant lauko akmenų, sutvirtintų cemento skiediniu, pamato. Suręsta iš tašytų rąstų, kampuose sukirstų į lygias kertes. Stogas gegninės konstrukcijos, piramidinis, dengtas skiedromis. Ledainė vienos patalpos, vienos išorinės durys. Jos dvivėrės, dvigubos, kalvio nukaltais vyriais ir rankena. Išorinėje pusėje lentelės sudaro ornamentą. Ledainėje sudėtos grindys ir lygios lubos. Grindyse padaryta anga į rūsį, uždengta dangčiu. Rūsyje laikydavo ledą. Langas vienas, vienvėris, viengubas. Statinį puošia dvi profiliuotos kolonos, stogo smailė, dailios durys. Ledainė pavaizduota ir tautodailininkės tapytojos, buvusios ilgametės muziejaus restauratorės Elenos Kniūkštaitės paveiksluose.

2016 m. muziejus įgijo dar vieną su J.Tumu-Vaižgantu susijusį eksponatą. Kaunietė bibliotekininkė Rita Reda Dovydaitytė-Dagienė padovanojo savo turimos nuotraukos skaitmeninį vaizdą, kuriame matome, kaip jos tėvelius Juliją Kumetytę ir Pijų Dovydaitį 1928 m. Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje sutuokia J.Tumas-Vaižgantas.

Lietuvoje J.Tumą-Vaižgantą labai mylėjo ir gerbė. Šešiasdešimtmečio proga Kauno gėlininkai rašytoją pradžiugino išvesta nauja sukaktuvininkui skirta jurginų veisle 'Rašytojas Vaižgantas'. Jo mėgstamos geltonos spalvos jurginą 1928 m. išvedė Kauno miesto valdybos sodininkystės skyriaus vedėjas Pranas Martinaitis. Apmaudu, tačiau ši veislė metams bėgant neišliko.

Pavasarį vienos Aukštaitijos sektoriaus sodybos darželyje vyresnioji muziejininkė Rasa Žumbakienė pasodino iškiliam aukštaičiui skirtą jurginą 'Tumas Vaižgantas', kurį išvedė selekcininkas Jonas Auksuolis Liutkevičius. Ši veislė 2013 m. įtraukta į Lietuvos augalų genų banko dekoratyvinių augalų nacionalinių genetinių išteklių sąrašą.

Rugpjūčio 15 d., per Žolinės renginį muziejuje bus paminėti J. Tumo-Vaižganto metai ir lankytojams pristatytas jam skirtas jurginas. Tarpukaryje tai buvo mėgstama darželio gėlė, vėliau kiek primiršta, tačiau šiandien ir vėl madinga.

Šalia kaimo augančių rugių laukas visus pakvies padirbėti. Ansamblių „Praviena“ ir „Liktužė“ nariai parodys, kaip buvo kertami ir rišami rugiai. Lankytojai susipažins su rugiapjūtės darbo įrankiais, pabandys patys surišti rugių pėdą. Po darbų svečių lauks garuojanti kiaušinienė, naujojo derliaus vaišės, dainos, šokiai, žaidimai ir vakaruška su ansambliu „Goštauta“.

O kokia buvo vasara tarpukario Lietuvos kaime? Visi prisivalgę vyšnių, trešnių, serbentų, mėlynių, aviečių. Šeimininkės prispaudusios sūrių, primušusios sviesto, nes karvės, priėdusios atolo, daug pieno duoda. Daržai nuravėti, o juose priaugę salotų, svogūnų, jau ir agurkų galima nusiskinti. Apie šventą Oną moterys pradėdavo pasignaibyti, nors dar nekasant, šviežių bulvių. Kero neišraudavo, iš po jo iškasdavo tik didesnes bulves. Leipalingio apylinkėse sakydavo: „Žiūrėk, jau jie apie šventą Oną bulvių vezdi“, o Rumšiškėse pasigirdavo: „Daug privezdėjau bulvių“.

Oninėms iškepdavo šviežios duonos, nes iki šios šventės stengdavosi nupjauti rugius. Nijolė Marcinkevičienė knygoje „Pavarėnis“ aprašo Dzūkijos rugiapjūtę: „Kap jau pažūro, kad rūgio grūdas iš varpos graitai išlakia, o patrynus rankom – kietas, sako, laikas rugius pjauc. Pjaudavom rankom (pjautuvais), dalgės buvo nemada. Apie šventų Onų jau būna nupjauta visi rugiai. Daugiausia pradeda pjauc nuo liepos 10 dzienos ir nevėliau kaip liepos 16. Jei vasara sausa, tai Onai rugių an lauko neliekci. Pastaikė kelios liecingos vasaros, tai ir po šventai Onai dar kap kas pjovė. Pjauna cik šokiom dzienom. Sekmadienį niekas nei pjovė, nei vežė, sausi, lis sulis, bet jau sekmadienis yr šventa. Piršto nepajudzino“.

Po Oninių, grižę iš laukų, pavargę nuo darbų, vakarienę valgydavo užsidegę žiburį. Visoje Lietuvoje buvo žinomas toks valgymo paprotys: prieš valgant tais metais kokį nors naują valgį, vyresnysis surėždavo jaunesniam šaukštu į kaktą, sakydamas: „Naujiena“. Jaunesnis, norėdamas vyresniam surėžti, turėdavo išgauti jo leidimą netiesioginiu klausimu. Pavyzdžiui, jis sakydavo, kad arkliai tempė vieškeliu vežimą ir pamatė ant kelio gulintį akmenį. Ar galima jį aplenkti? Jei paklaustasis nesuprasdavo, kas slypi šiame klausime ir atsakydavo teigiamai, tai gaudavo šaukštu į kaktą. Kruonio apylinkėse pasakojo: „Jei pirmą kart tais metais valgai bulves, batvinius, kopūstus, kugelį, blynus, tada tėvelis šaukštu į kaktą ir sako: „Navyna”. Vaikai tėvui šaukštu į kaktą netrenkdavo. Pirmiau tėvai buvo labai pagerbti“. Kėdainiuose, trenkdami šaukštu į kaktą, sakydavo: „Švieži navyna“.

Kauno miesto muziejuje veikia paroda "Lietuvių duona. Su savo kepalėliu visur stalą rasi". Tai pasakojimas apie duonos kelią.

Nuolatinėje Lietuvos liaudies buities muziejaus ekspozicijoje, įrengtoje skirtingų etnografinių regionų gyvenamuosiuose namuose, lankytojai jau įprato matyti krosnis, duonkubilius, duonlovius, ližes, klėtyse – sėtuves, pintines, maišus, klojimuose – dalgius, dalgeles, grėblius kaip tų namų apyvokos reikmenis ir jų interjero dalis. Naujausioje Kauno miesto muziejaus parodoje visi rakandai eksponuojami vienoje vietoje, atskleidžiama ir paaiškinama jų paskirtis.

Prieš apsilankant parodoje pravartu atlikti namų darbus – sužinoti apie patiekalą, kurio mūsų šalyje visada buvo ir yra suvalgoma daugiausia, nepaisant kulinarinių mados tendencijų.

– Kodėl lietuviai valgė ir tebevalgo juodą ruginę duoną?

– Mūsų žemė nėra derlinga (derlingiausios žemės yra Vidurio Lietuvoje (Nevėžio upės baseinas) ir Nemuno vidurupyje bei deltoje). Gamta lėmė, kad lietuviai augino ne kviečius, o rugius. Jiems augti klimatinės sąlygos čia yra itin palankios. Žieminiai rugiai – nelepūs, gerai šalčius pakenčiantys javai, geriau už kitus auga nederlingose, lengvose ir sausose smėlio dirvose. Rugių derliai yra pastovesni negu žieminių kviečių. Gamtinės duonai auginamų javų aplinkybės – tai pirmoji parodos idėja, antroji – su duona susijusios veiklos ir aplinkybių sakralusis kontekstas. Į pažintį su duona kvietė ir parodoje patalpintas šv. Izidoriaus – žemdirbių globėjo – atvaizdas. Lietuviai tikėjo, kad jis šventina laukus, gausina derlių, apsaugo nuo sausros, ledų ir kenkėjų.

– Kada sėjo rugius? Ar pavasarį?

– Žieminius rugius sėdavo rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje, dažniausiai po šv. Baltramiejaus (rugpjūčio 24 d.).

– Kodėl per Sekmines lankė rugius?

– Pavasarį, ypač Šiaurės ir Rytų Lietuvoje iki XX a. vidurio buvo paplitęs Sekminių paprotys – kaimo bendruomenė lankydavo išplaukusius ar žydinčius rugius, t. y. apeidavo laukus. Kai kas savo laukus apeidavo net su kunigu. Svarbi šių apeigų dalis – sudėtinės kaimo vaišės sambariai. Neretai būdavo vaišinamasi čia pat lauke prie rugių arba namuose.

– Kodėl šv. Ona yra duonos ponia?

– Lietuvoje rugiapjūtė pradedama liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje (šiaurinėje jos dalyje dviem savaitėmis vėliau negu pietuose) ir trunka iki rugpjūčio pabaigos. Rugiai pjaunami, kai jų šiaudai ir varpos pabąla, o grūdą perkandus jaučiamas subrendęs kietumas. Buvo stengiamasi rugius nupjauti per vieną dieną. Onines (liepos 26 d.) galima pavadinti rugiapjūtės pradžia ir naujo derliaus švente: "Ona – gera žmona: duoda duonos su Smetona."

– Ar skyrėsi duonos kepimo krosnys Vakarų ir Rytų Lietuvoje?

– Kiekvienas ūkininkas turėjo duonai kepti krosnį. Žemaičiai didelėje krosnyje kepdavo tik duoną, tad ją ir vadindavo duonkepiu. Ji buvo statoma gyvenamajame name, angą dūmams išvedus į didįjį kaminą, arba atskirame nedideliame pastatėlyje kieme, kurį vadino ublade, numaliu. Didžiąją ubladės dalį užimdavo krosnis, prie jos buvo padėti duonloviai, žarstekliai, ližės duonai pašauti į duonkepį. Aukštaičių ir dzūkų krosnis buvo universali: joje kepdavo duoną, kiekvieną dieną virdavo valgį, žiemą laikydavo vištas, ant jos gulėdavo seneliai ir vaikai. Tik aukštaičiai ir dzūkai puodus į krosnį įstumdavo puodšake. Šios krosnys būdingos Rytų Europai.

– Kokiuose induose minkė tešlą?

– Duonkubiliai visoje Lietuvoje buvo naudojami tešlai įmaišyti, rauginti ir minkyti. Jie buvo neaukšti, kad minkant būtų galima pasiekti dugną. Padaryti iš juodalksnio, beržo, uosio, ąžuolo. Kad tešla įgautų geresnį skonį, meistrai keletą duonkubilio lentelių ir dugną padarydavo ąžuolinius. Tik po dviejų trijų kepimų duonkubilis įgaudavo savo rūgštį. Kol namuose buvo kepama duona, buvo ir savita kiekvieno duonkubilio duonos rūgštis. Moterys viena iš kitos daug ką skolindavosi. Vis dėlto duonkepės niekam neskolina, nes kitas paėmęs "pagadina duonos rūgštį". Tešlą minkydavo duonkubilį pasidėję ant suolo ar išsišakojusio medžio trikojo, o Žemaitijoje – ant pėdžių. Per vestuves jaunąją sodindavo ant duonkubilio, kad būtų gera šeimininkė. Vakarų Lietuvoje (Šiaurės Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje) duoną užmaišydavo skobtiniuose (iš drebulės, liepos) ar keturkampiuose lentiniuose loviuose – duonloviuose.

– O ližės ar visoje Lietuvoje buvo vienodos?

– Dažniausiai žemaičių ližių kotas ir galva būdavo padaryti iš atskirų medienos dalių, o aukštaičių ir dzūkų – iš vientiso medžio gabalo.

– Kokią duoną šeimininkės kepė Lietuvoje?

– Lietuvoje ruginė duona buvo kepama dvejopa: paprasta ir plikyta. Paprastos duonos kepimo būdas – senesnis ir labiau paplitęs. Paprastai duonai miltai duonkubilyje buvo išmaišomi šiltame vandenyje, tešla per naktį parauginama. Duonkubilis uždengiamas drobės gabalu, ir, kad greičiau rūgtų, pastatomas prie krosnies, užklojamas kailiniais, pagalve. Tešla įrūgdavo nuo duonkubilyje likusios praėjusio kepimo tešlos ar nuo paskutinio kepimo palikto tešlos gabaliuko. Kitą dieną įdedama miltų, tešla minkoma ir palaukiama, kol pakyla. Prieš pradedant minkyti, persižegnodavo, taip pat peržegnodavo tešlą su visa duonkepe. Kepalus darydavo kuo aukštesnius, storesnius, kad būtų daugiau minkštimo, mažiau plutų. Didelio kepalo duonos skonis geresnis, ji ilgiau išsilaiko nepasenusi. Ant pirmo kepalo įbrėždavo kryžių ir jį suvalgydavo paskutinį. Ar duona iškepusi, tikrindavo perdurdami kepalą smailiu šakaliu ar peiliu. Iš krosnies ištrauktą dar karštą duoną padėdavo ant suolo, pašlapindavo vandeniu ir apklodavo drobiniu rankšluosčiu, kad pluta suminkštėtų. Plikytą duoną pradėjo kepti XX a. pradžioje. Duonkubilyje miltus užpildavo karštu vandeniu ir išmaišydavo menturiu. Tešlą raugindavo iki trijų dienų. Plikyta duona būdavo saldžiarūgštė ir ne taip greitai sendavo. Valstiečiai duonos nepirkdavo, ją tik kepdavo namuose. Turtingi Lietuvos miestelių gyventojai XX a. pradžioje, ypač XX a. antrajame ketvirtajame dešimtmečiais pirkdavo kepyklose iškeptą duoną.

– Ar duonos riekimas ir pjaustymas – analogiški procesai?

– Visoje Lietuvoje duonos riekimas buvo socialinę ir simbolinę prasmę turintis veiksmas. Susėdus šeimai už stalo, garbingiausioje vietoje krikštasuolėje prie duonos sėsdavosi šeimininkas. Jo pareiga buvo duoną raikyti. Kartais duoną riekdavo vyriausias sūnus, samdinys. Jei šeimoje nebūdavo vyro, riekdavo motina, net vaikai. Raguvos apylinkėse pasakojama: "Prariekta duona atsukta į gaspadorių: jei laikysi atsuktą į duris, gaspadorius mirs." Aukštaitijoje, Dzūkijoje suraikytą duoną per vaišes sudėdavo į sietus (rėčius) ir taip atnešdavo į stalą. "Vaišėms duoną raikydavo didelėmis riekėmis. Suraikytą ją sudėdavo į sietą ir apie stalą apnešdavo, padėliodavo. Kam reikia, tas atsilaužia." Mažojoje Lietuvoje duoną riekdavo ne tik peiliu, bet ir specialiu prietaisu mašinėle duonai raikyti. Ją laikė kamaroje, jos nebedėjo ant stalo prie šeimininko, o duona buvo nebe riekiama, o pjaunama.

Išsikepti savo kepalėlį

Lietuvos liaudies buities muziejaus Aukštaitijos regiono Mičiūnų sodyboje vyksta teminiai užsiėmimai "Darbštus duoną gamina, tinginys vargą augina". Jų metu lankytojai patys kepa duoną: formuoja kepalėlius, liže pašauna į krosnį, ir, pasišviesdami balana, stebi, kaip jie kepa, paskui ragauja. 2008 m. šios sodybos klėtyje buvo įrengta ir duonos minkymo, kepimo indų ir prietaisų ekspozicija.

Šioje sodyboje per šv. Oną, liepos 26 d., kasmet kepama duona. Muziejaus lankytojai ir folklorinių ansamblių dalyviai iš pradžių kerta rugius, vėliau surengiamos pabaigtuvės. Grįždami iš laukų, edukacinės programos dalyviai parsineša gaspadorių, diedą, svečią ir įteikia sodybos šeimininkams. Per muziejuje švenčiamą Žolinę, rugpjūčio 15 d., duona, iškepta iš naujo derliaus rugių, šventinama muziejaus bažnyčioje.

Muziejuje vyksta edukaciniai užsiėmimai ir renginiai, kuriuose rekonstruojami bei atgaivinami įvairūs, su duona susiję liaudiški papročiai ir tradicijos. Muziejaus lankytojai duona vaišinami per šeimos papročių edukacinius užsiėmimus – krikštynas, mergvakarį, vestuves.

"Jaunuosius, grįžusius iš bažnyčios, prie gryčios durų sutikdavo tėvas ir mama. Mama laikydavo lėkštutę, ant kurios padėtos dvi riekutės duonos, mažas stikliukas, pripiltas vandens. Ant lėkštutės papilta druskos. Jaunieji pirmiausia valgo duoną, padažydami ją į druską." Apie ištekėjusią dukterį sakydavo: "Daba jos dukrelė jau atriekta riekė" (ištekėjusi, nuo namų atskirta).

Kas? Paroda "Lietuvių duona. Su savo kepalėliu visur stalą rasi".
Kur? Kauno miesto muziejuje.
Kada? Veikia iki lapkričio 29 d.