Legendos gimimas

Nors kareivis Šveikas daugiausiai žinomas dėl nuotykių kare, personažas buvo sukurtas dar gerokai prieš Pirmąjį pasaulinį karą. 1911 m. Jaroslavas Hašekas įsteigė satyrinę politinę Lėto progreso partiją. Jos nariams „Vinohradų“ aludėje kilo idėja sukurti pjesę kabaretui.

Pirmoji J.Hašeko parašyta pjesė buvo pavadinta „Tvirtovė“. Joje ir pasirodė darbštus, bet kvailokas imperatoriaus Karolio IV tarnas Josefas Šveikas, bandantis užvaldyti Monfalconės tvirtovę ir kitus, net kvailiausius įsakymus.

Šveikas – ne tik knygos personažas, bet ir išradinga ir gerai apgalvota autoriaus vizija, kuria jis išreiškia požiūrį į tuometinę politinę situaciją ir pasaulinį karą.

Pjesė „Tvirtovė“ restorane „U Zvěřinů“ buvo parodyta tris kartus. Vėliau satyriniame žurnale „Karikatury“ (Karikatūros) buvo spausdinta apysaka „Šveikas prieš Italiją“. 1912 m. J.Hašekas išleido karinę apysaką „Šaunusis kareivis Šveikas ir kitos keistos istorijos“. Išties keista, kad tuometė Austrijos cenzūra praleido pro akis šią satyrą, demaskuojančią tarnybos armijoje sąlygas.

Pats reikšmingiausias rašytojo veikalas apie Šveiką sukurtas dar prieš pasirodant romanui, – apysakų serija „Bugulmos miesto vadas“. Jos buvo leidžiamos žurnale „Tribuna“ kelis mėnesius.

J.Hašekas rašė kūrinį sparčiu tempu, tačiau tuo pačiu laikotarpiu nuolat lankėsi aludėse, o tai jį alino. Kartą Žižkovo užeigoje „U Pánků“ Hašekas pareiškė: „Aš pats išleisiu Šveiką ir niekam jo neatiduosiu.“

Pradžia: 1902-ieji, J.Hašeko dar laukia daugybė gyvenimo pasirinkimų, kūrybinių sumanymų ir Šveiko gimimas. Nuotraukoje dešinėje – su draugu 1912 m. / Organizatorių nuotr.

Prieš bangas

Kartu su anarchistu Františeku Saueriu jie gavo paskolą iš fotografo Vaclavo Čermako, kuriam įteigė, kad iš literatūros galima uždirbti daug pinigų. Taip 1921 m. kovą Neuberto spaustuvėje Prahoje buvo išleistas pirmasis brošiūrinis „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“ tomas – tai 32 humoristinio romano puslapiai apie „kvailą“ kareivį.

Po kiek laiko V.Čermakas pradėjo abejoti projektu, todėl J.Hašekas ir F.Saueris vieni leido „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“ brošiūras. Jie susitiko su dailininku Josefu Lada, kuris nupiešė viršelio dizainą, taikliai pagavo austrų kareivio, kuris „be baimės užsikuria pypkę, pilant kulkų ir granatų lietui“, portretą.

Kai kurie knygų leidėjai atsisakė pardavinėti „Šveiką“. Emilis Weinfurteris teigė: „Mes nedirbame su tokia vulgaria literatūra, kuria siekiama ugdyti ligotų ir nesąžiningų asmenų tautą, nenorime teršti savo įmonės vardo.“ Tačiau pusmetį trukusi mėgėjiška romano leidyba netrukus baigėsi ir ją perėmė garsi leidykla.

Pats rašytojas romano sėkmę patyrė tik paskutiniais savo gyvenimo metais, nors knyga buvo parduodama pelningai, statomi spektakliai, planuojamas filmas. 1921 m. birželio pabaigoje buvo išleistas atskiras tomas „Fone“, vėliau dar trys tomai: „Fronte“, „Garsusis pralaimėjimas“, „Garsiojo pralaimėjimo tęsinys“.

F.Saueris manė, kad rašytojui būtų į naudą gyvenimas kaime, tad 1921 m. rudenį J.Hašekas paliko Prahą ir apsigyveno kaime po gotikinės Lipnicės pilies griuvėsiais pietryčių Bohemijoje.

„Aš dabar gyvenu aludėje, man nieko geriau negalėjo atsitikti“, – rašo J.Hašekas iš Lipnicės. 1922 m. birželį Hašekas nusipirko nedidelį namą Lipnicėje ir jį suremontavo. Namuose jis norėjo pasidaryti darbo kabinetą, kurio niekada gyvenime neturėjo. Tačiau nuosavu stogu virš galvos jis džiaugėsi neilgai – naujajame name jis gyveno mažiau nei tris mėnesius. Dėmėtoji šiltinė ir bohemiškas gyvenimo būdas nepagydomai sutrikdė sveikatą.

Paskutinėmis gyvenimo dienomis J.Hašekas sunkiai judėjo, todėl istoriją apie Šveiką diktavo raštininkui. Naujųjų metų išvakarėse 1922 m. jis paskutinį kartą grįžo prie veikalo rašymo ir mirė po trijų dienų.

Palikimas: šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai buvo verčiami į užsienio kalbas, įkvėpė ne vieną kino kūrėją ir scenos meistrą. 1954-ųjų spektaklio plakatas. / Organizatorių nuotr.

Politinis klausimas

Kūrinys iš pat pradžių buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Gynimo komiteto senatorius ir rašytojas Viktoras Dykas manė, kad tai pavojus Čekoslovakijos kariuomenės gynybai. „Mums, Chelčickio tautai, Šveikas yra pavojingas!“ – teigė jis. Čekoslovakijos spauda, artėjant nacių Vokietijos grėsmei, skelbė: „Ne Šveikas, o Žižka (Janas Žižka – čekų didvyris, legendinis karvedys, red.past.) yra mūsų programa!“

Vėliau pasirodė, kad tai tebuvo tušti šūkiai. 1938 m. kovotojai metė ginklus ir be kovos atidavė vokiečiams visą teritoriją. J.Hašeko darbai iškart pradėti cenzūruoti. Jei Šveikas buvo minimas Protektorato spaudoje, tai tik kaip žydų agentas.

Po karo situacija pasikeitė. Komunistams atėjus į valdžią, J.Hašekas galėjo prisijungti prie bolševikų Rusijoje. „Šveikas“ toliau masiškai buvo leidžiamas ir pateko net į mokyklose rekomenduojamų knygų sąrašą. Tačiau... 1950-ųjų leidimo viršelį puošė Juliaus Fučiko citata, kad romanas „demonstruoja buržuazinės klasės ir jos armijos suirimą“.

Iš tiesų komunistai gali džiaugtis, kad J.Hašekas mirė taip ir nebaigęs knygos. Jei jis bolševikų revoliuciją vaizduotų su tokiu pat satyriniu užmoju kaip ir ankstesnius įvykius, komunistai tikrai būtų turėję uždrausti knygą. Net po Aksominės revoliucijos, 1989 m., katalikų kunigas Petras Pitha buvo nepatenkintas, kad čekai į pasaulį žvelgia „per Šveiko pintos taurę“.

Klasika: kareivio Šveiko bruožus puikiai perprato kita čekų legenda dailininkas J.Lada, kurio palikuonims leidus, publikuojame vieną iš autentiškų portretų. / Organizatorių nuotr.

Kritikos įrankis

Šveikas nėra tik knygos personažas, o išradinga ir gerai apgalvota autoriaus vizija, kuria jis išreiškia požiūrį į tuometinę politinę situaciją ir pasaulinį karą. Šveikas – puikus pasakotojas, kuris Austrijos karinę-biurokratinę sistemą griauna „iš vidaus“ sąmoningai ją niekindamas, demaskuodamas abejotinus žmonių sprendimus.

Iš pradžių „Šveikas“ turėjo mažai šalininkų. Žymus čekų rašytojas Ivanas Olbrachtas tikriausiai pirmasis jį pavadino puikiu kūriniu: „Tai viena geriausių knygų, kurios kada nors buvo parašytos Čekijoje, o Šveikas yra gana nauja pasaulio literatūros asmenybė, prilygstanti Don Kichotui, Hamletui, Faustui, Oblomovui, Karamazovui“.

Romaną teigiamai vertino ir Karelis Čapekas, Josefas Čapekas, Juliusas Fučikas, ir Vitezslavas Nezvalas, kuris J.Hašeko kūrybą siejo su dadaizmu. Tačiau visas būrys čekų literatūros teoretikų, menininkų ir intelektualų kūrinį vertino kritiškiau. Filosofas Karelis Kosikas matė jį kaip „susvetimėjusio pasaulio absurdo išraišką“, literatūros teoretikas Jindrichas Chalupeckis apibūdino kaip „tragišką Europos nihilizmo bardą“, o rašytojas Milanas Kundera romaną pavadino „grynojo istorijos iracionalumo“ išraiška. Nepaisant to, kaip sako Jaroslavo Hašeko anūkas Richardas, „Šveikas yra amžinas“.

Čekijoje „Šveikas“ dažnai laikomas ateistų Biblija, o aštrūs antireliginiai autoriaus pasisakymai tikinčiuosius erzina ir šiandien. Kai 1968 m. sovietai okupavo Čekoslovakiją, čekai į tremtį J.Hašeko romaną pasiimdavo dažniau nei Bibliją. Jo populiarumą rodo ir statomi spektakliai, filmai.

Spalvingas gyvenimas

Rašytojo Jaroslavo Hašeko biografija spalvingumu nenusileidžia ir kareivio Šveiko gyvenimui. J.Hašekas gimė Prahoje 1883 m. balandžio 30 d. Hašekų šeima iš tėvo pusės, kilusi iš pietų Bohemijos, buvo ūkininkai. Hašeko senelis Františekas tapo Bohemijos krašto seimo deputatas.

1897 m., netrukus po to, kai Hašekas pradėjo mokytis Prahos gimnazijoje, mirė jo tėvas. Būdamas studentas jis dalyvavo antivokiškose riaušėse Prahoje. Buvo areštuotas ir priverstas „savo noru“ palikti gimnaziją. Tuomet J.Hašekas įstojo į Čekoslovakijos verslo akademiją.

Baigęs studijas, jis tapo „Slavia“ banko darbuotoju, tačiau netrukus gyveno vien iš žurnalistikos ir literatūros. Tuo metu susitiko su čekų anarchistais ir pradėjo bohemišką klajoklio gyvenimą – kartu su savo broliu Bohuslavu keliavo po Vengriją, Galiciją. Apysakas su šių kelionių įspūdžiais spausdino laikraštyje „Národní listy“ (Tautos laikraštis).

1910 m. gegužės 23 d. vedė Jarmilą Mayerovą. Po dviejų metų gimė jų vienturtis sūnus Richardas. Deja, po metų J.Hašekas buvo sulaikytas po bandymo imituoti savo mirtį, o Jarmila grįžo gyventi pas tėvus. Kitų šaltinių teigimu, tai buvo rimtas bandymas nusižudyti supratus, kad jis nesugeba tinkamai gyventi santuokoje, todėl buvo trumpam paguldytas į psichiatrijos ligoninę.

Nuo 1911 m. būsimasis Šveiko „krikštatėvis“ rašinėjo į įvairius žurnalus. Kurį laiką taip pat vadovavo Kinologijos institutui, kuris įkvėpė parašyti knygą „Mano prekyba su šunimis“.

1915 m. J.Hašekas įstojo į 91-ąjį pulką Česke Budejovicėje ir išvyko į Galicijos frontą kovoti Pirmajame pasauliniame kare. Kurį laiką jis buvo Rusijos nelaisvėje, o vėliau prisijungė prie Čekoslovakijos legionų. Dirbo raštininku, verbavimo komisijos emisaru ir šauliu, perkeltas į jungiamąją kulkosvaidžio sekciją. J.Hašekas dažnai rašydavo į žurnalus „Čechoslovan“ (Čekų slavas) ir „Československý voják“ (Čekoslovakijos kareivis), kuriuose paskelbė keletą antibolševikinių straipsnių.

1918 m. vasario pabaigoje J.Hašekas įstojo į Čekoslovakijos socialdemokratų darbininkų partiją. Kas paskatino J. Hašeką atsisakyti anarchizmo ir priimti socialistines idėjas, jis niekur nepaaiškino. 1918 m. kovo mėn. Čekoslovakijos legionai siekė per Vladivostoką prisijungti prie Vakarų fronto, tačiau J.Hašekui tai nepatiko ir jis išvyko į Maskvą, kur pradėjo bendradarbiauti su bolševikais. Tapęs Raudonosios armijos nariu, buvo išsiųstas į Samarą, kur dirbo Ufos kariuomenės spaustuvės direktoriumi. 1918 m. pabaigoje tarnavo čuvašų divizijoje, buvo Raudonosios armijos vadu ir Bugulmo apygardos karo vado pavaduotoju.

Sibire rašytojas leido kelis žurnalus. Vienas jų – pirmasis buriatų žurnalas „Jur“ („Aušra“). J.Hašekas buriatų vis dar vadinamas „tautos tėvu“, nes sukūrė jiems abėcėlę ir buvo nacionalinės literatūros pradininkas. Gyvendamas Krasnojarske, 1920 m. gegužės mėn., vedė Aleksandrą Lvovovą.

Grįžęs į Čekoslovakiją, rašytojas išvengė kaltinimų dėl poligamijos, nes tarptautinės sutartys nebuvo pripažintos abipusiai. Sovietai siuntė jį organizuoti komunistinį judėjimą Čekijoje, tačiau J.Hašekas prarado susidomėjimą komunistine politika ir grįžo prie bohemiško gyvenimo būdo. Rankraštį apie Šveiką autorius siuntė leidėjui dalimis.

Per savo gyvenimą Jaroslavas Hašekas parašė apie 1200 apsakymų. Didžioji jo trumposios prozos kūrinių yra išsibarsčiusi įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose, kurių tik nedidelė dalis buvo sutelkta knygose. Daugelis tekstų net dingo, pavyzdžiui, romanas „Jaučio istorija“. Taip pat yra nemažai tekstų, kurių autorystė gali būti priskiriama J.Hašekui, tačiau tai nėra patvirtina.

Keli romano vertimai buvo išleisti ir Lietuvoje. Iš pradžių tik romano dalis „Šaunusis kareivis Šveikas“ (1932 m. kaip žurnalo „Naujas žodis“ priedas), o vėliau ir visas kūrinys sovietmečiu, 1956 m., Vilniuje. 2000 m. romaną pakartotinai išvertė poetas ir vertėjas Almis Grybauskas, kurio darbas buvo apdovanotas už geriausią metų vertimą.

Kas? Paroda, skirta J.Hašekui ir jo šauniajam kareiviui Šveikui. Autoriai: parodų kuratorius J.Čeladín ir dailininkė Inga Zamulskienė.

Kur? Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Kada? Atidarymas – gegužės 4 d.