Apie bendro kelio pradžią, jo kliuvinius ir dar visai neartėjančią pabaigą MO muziejuje parodai "Iš tos operos" skirtame renginyje D.Ibelhauptaitę (D.I.) ir G.Rinkevičių (G.R.) kalbino Julijus Grickevičius.

– Pradėsiu nuo klausimo abiem: minėjote bohemiečių keturiolikos metų sukaktį, tiesą sakant, aš matau labai ryškų 20-metį...

D.I.: Tai čia meilės 20-metis.

– Norėčiau grįžti į meilės istorijos pradžią, nes visi kūdikiai gimsta, kaip žinia, iš meilės. Ir čia mums reikėtų nusikelti į 2000-uosius. Radau pranešimą spaudai, kur jūs pasakojate apie pirmąjį bendrą kūrybinį darbą. "Mūsų pirmasis "Kaukių balius" buvo pirmasis spektaklis Lietuvoje, XXI a., kuris buvo cenzūruotas ir uždraustas. Jis buvo pastatytas Trakuose, o tada turėjome jį rodyti LNOBT (Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – red. past.), bet teatras jo nepriėmė." Tęskite.

D.I.: Na, teatras mūsų nepriėmė ir iškėlė ypatingas sąlygas. Man buvo pasakyta, kad jeigu diriguos kitas dirigentas, – spektaklį priims, nes Gintaro tuo metu neįleido į teatrą. Jo visiškai nekentė.

G.R.: Čia aš galiu pasakyti, kad mano kelias irgi ne visada buvo rožėmis klotas (juokiasi.)

D.I.: Taip! O aš buvau labai nustebusi, nes niekada Lietuvoje iki tol nedirbau, ir man atrodė, kad Gintaras yra fantastiškiausias dirigentas, toks superstar. Pasakiau, kad esu iš tų, kurie, išėję į karą su savo snaiperiais, kartu ir grįžta arba negrįžta visai ir mes tokios sąlygos nepatenkinsime. Po kelių dienų man paskambino ir pasakė, kad "Kaukių balius" neatitinka Lietuvos nacionalinės operos vertybių, yra per daug šiuolaikiškas ir teatre rodomas nebus. Taip ir buvo, kol į teatrą neatėjo Gintautas Kėvišas.

– Aš pratęsiu: "Kita vertus, kai "Kaukių balius" grįžo į LNOBT nebuvo jokių ateities planų: dieną prieš man išvažiuojant Gintaras mane pasikvietė į kavinę Gedimino prospekte."

G.R.: Pasikviečiau gana spontaniškai, Gedimino prospekte sutikęs Dalią pagalvojau, kad mes gi norėjome daryti "Pajacus" su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO). Tikrai reikėtų pakviesti Dalią, bet žinau, kad jai atėjus reikės daryti visavertį pastatymą su dekoracijomis. Bet aš labai greitai ryžausi.

D.I.: O kadangi man labai patiko dirbti su Gintaru, aš į tą kavinę nuėjau.

– "Vis sakiau "ne". Tada Gintaras nupirko man tris pyragėlius."

G.R.: Tada Dalia dar valgė pyragėlius ir kažkaip nuo jų viskas ir prasidėjo.

D.I.: Iš pradžių Gintaras nupirko vieną, tada dar vieną. Ne iš karto tris: jis viliojo iš lėto, kad aš negaučiau cukraus šoko.

– "O po "Pajacų" nutarėme statyti "Bohemą" – visada norėjau ją sukurti, nes tai spektaklis apie jaunus žmones, Paryžių, apie tai, kai esi vargšas, bet turi nepaprastai daug vilčių, maksimalizmo, sielos laisvės ir nesi supančiotas."

D.I.: Manau labai svarbu yra pasakyti, kad po "Kaukių baliaus" mes tikrai norėjome dirbti kartu – atitiko mūsų energija ir mintys. Gintaras buvo pirmas mano sutiktas dirigentas, dirigavęs dramą. Man tai buvo labai unikalu – jis diriguoja ne tą, kas jo galvoje, o tą, ką mato scenoje. Na, būkime biedni, bet teisingi: neturėjome vietos nacionalinėje operoje, ten buvo kitos sąlygos – Gintarui būtų tekę palikti LVSO, o tai tolygu savo vaiko nužudymui. Turėjome sukurti alternatyvą. Su Gintaro ir mano patirtimi bei profesiniais pasiekimais mes neturime prašytis kažkur būti, ne. Galima dirbti bet kur, jeigu tau gera kartu. Nereikia raudonų kilimų ir krištolinių šviestuvų...

Žiūrint atgal, manau, kad G.Kėvišas padarė vieną esminę klaidą, po "Kaukių Baliaus" nepaimdamas mūsų su Gintaru į teatrą kaip sau lygių kūrėjų. Jei tai būtų įvykę, LNOBT raida būtų buvusi dar ryškesnė. Mes būtume buvę killer combo. Bet ten ryškėjo vienvaldystė. Kita vertus, žiūrovai ir solistai iš to, kad suskilome, tik išlošė. Taip ir gimė "Bohema" su jaunais talentais, nes matėme, kiek Lietuvos operoje yra talentingo jaunimo ir kaip jiems irgi nebuvo vietos. Jei jauni žmonės negauna galimybių, jie išvažiuoja siekti jų užsienyje, ką daugelis ir padarė bei pasiekė labai daug.

G.R.: Pirmiausia, labai norėjosi kūrybinės laisvės. Teatras kvietė mus dar kartą, juk mes kartu su Dalia ir prie "Likimo galios" dirbome, bet niekada nebūtume buvę užtikrinti, kad galime paimti ir pastatyti vieną ar kitą kūrinį, o su LVSO ta laisvė buvo, nebuvo tik finansinės laisvės, kuri galėtų būti visaverčiame teatre. O Kongresų rūmų scena, vėlgi... Yra, kaip yra, akustikos nėra ir teatre, ir Kongresų rūmuose, bet prie rūmų viskas yra arčiau. Tai galbūt tai yra ir didelis privalumas. O mes pradėjome nuo "Pajacų", tada Dalia pagalvojo, kad galima ant tos pačios dėžės pastatyti antrą aukštą ir padaryti "Bohemą", tai ir...

– Bet tada buvo "Užburtoji fleita", ir jūs tarsi pasukote į visiškai kitą pusę, – ėmėtės tokių darbų ir kompozitorių, kurie nebuvo statyti Lietuvoje, kaip L.Janačeko "Katia Kabanova", kuri iki šiol kitų nepaliesta. Kas vienija jūsų pasirinktą repertuarą, kaip jis susiklostė?

G.R.: Kai Dalia atvažiuoja, ji labai užimta: krūvos susitikimų, dirba po šešiolika ar daugiau valandų per dieną, bet... visą laiką neturi, kur gyventi. Keletą kartų gyveno ir mūsų šeimos namuose, buvo mūsų, kaip pati sakydavo, kvaterantas.

D.I.: Gyvenau pas Gintarą ant stogo kaip Karlsonas!

G.R.: Ir tada tikrai buvo labai daug tokio laiko, kai galėjome diskutuoti ir šnekėtis kūrybinėmis temomis, aš tuos laikus prisimenu su labai dideliu džiaugsmu ir meile. Buvo tiesiog gera.

D.I.: Tai buvo fantastika. Tada mes sumąstėme labai daug projektų,  gimė daug idėjų vidury nakties iš labai tikrų, paprastų pokalbių. Tai ne paslaptis – mes tą ilgą sąrašą turime, bet, kai renkamės kūrinius, pirmiausia orietuojamės į solistą.

Repertuarą renkamės taip, kaip turėtų rinktis A klasės superprofesionalus operos teatras, žiūrovui suteikiantis absoliučią įvairovę. Kai statėme "Bohemą", Lietuvoje ji nebuvo rodoma 20 metų, lygiai tas pats su "Faustu", "Trubadūru" ar kitais, atrodytų populiariais, kūriniais, ir ta pačia "Toska". Ir žinoma, kolektyvas būtinai turi atlikti kūrinius, kuriuos mes vadiname gurmanų serija, pavyzdžiui, "Katia Kabanova", nuo 1934 m. Lietuvoje nestatyta "Samsonas ir Dalila". Aišku, tada buvo ir "Pelėjas ir Melisanda"...

G.R.: Čia pati gurmaniškiausia.

D.I.: Pati gurmaniškiausia opera (juokiasi), kai Gintarui pasakiau, kad dabar imame "Pelėją ir Melisandą", – jis dešimčiai minučių prarado žadą.

G.R.: O paskui Dalia tą operą pardavinėjo naujametinėms šventėms ir sakydavo bankui: pirkite operą – meilės istoriją prieš Naujuosius metus – labai linksmai skambės!

D.I.: O Gintaras man tyliai sakydavo: "Klausyk, o tu siužetą skaitei? Taigi ten du broliai su viena moterimi miega, kokios čia Kalėdos?" Aš jam: "Jeigu Lietuvoje Naujųjų metų proga Violeta "Traviatoje" nuo džiovos miršta ir visi džiaugiasi gerdami šampaną, tai ką čia du broliai su viena moterimi?"

G.R.: Aš apie siužetą nesakiau! Sakiau, kad labai sunki ir dekadentinė muzika (prapliūpsta juokais.)

– Apkalbėkime dar vieną aspektą, labai glaudžiai susijusį ir su VCO, ir bohemiečiais – pinigai.

D.I.: Tiksliau jų nebuvimas.

– Na, taip, visi žinome, kad opera yra labai brangus malonumas, ir jūs, Dalia, pasakėte "A klasės teatrai". Ar galite įspėti, koks yra "La Scalos" metinis biudžetas? Apie 146 mln. eurų. B klasės teatro biudžetas yra tarp 30–40 mln., na, ir taip toliau eina kitos raidės.

D.I.: O... mes tada esame Ž klasės.

– Norėjau paklausti būtent apie verslo sudominimą opera. Atrodo, 2000 m. ar apskritai XXI a. pradžioje paaiškinti verslui, kad reikia remti ši žanrą, kad iš to kyla daug pridėtinės vertės, kad ugdome naują kartą ir t.t. Kaip visa tai vyko?

G.R.: Galiu pasakyti, kad tik dėl ypatingo Dalios talento ar genialumo tos operos vis dėlto įvyko. Iš pat pradžių, kol visa organizacija ėjo per LVSO biudžetą, buvome susitarę: niekada operai nenaudojome orkestro pinigų – tų dotacijų, kurios skiriamos koncertams arba muzikantų atlyginimams.

D.I.: Niekada, nė centro! Kai 2004-aisiais dirbau Niujorke, supratau, kad norėčiau padaryti Lietuvoje eksperimentą ir pastatyti operą iš privačių rėmėjų lėšų. Man nepaprastai pasisekė, kad mano mokyklos draugas Tomas Kučinskas buvo tuometinis "Švyturio" direktorius. 2006 m. Tomas pasakė, kad jau yra ta jauna verslo karta, kuri galbūt patikės ir supras, bet pridūrė: "Aš tau tik galiu parodyti, kurios durys, bet tu turėsi eiti pati."

Ir iš tikrųjų, renkant pinigus pirmai "Bohemai", mes pardavinėjome orą. Tuomet nebuvo precedento, niekas nieko nežinojo. Bet kažkaip visi pasirašė tai jaunai idėjai. Tai labai buvo didelis darbas – nuimti Lietuvoje egzistavusią stigmą "pinigai – menas".

O jei paaiškinus paprastai ir su humoru, viskas vyksta maždaug taip: ateina Dalia prašyti pinigų, žmogus galvoja: "Tikrai neduosiu." Dalia pareiškia, kad pasistatys palapinę po langu ir sėdės tol, kol duos. Na, nes operai labai reikia. Būsimas mecenatas supranta, kad čia kaip su žmona, kuri sako: "Pirk šaldytuvą", o tu atšauni: "Ne!", kol po trijų savaičių šaldytuvą nuperki. Bet tris savaites skaudėjo galvą – geriau būtum iškart sutikęs. Taip ir remia mus jau keturiolika metų. Tokie mecenatai yra išmintingi ir laimingi, nes pirko šaldytuvą pirmą dieną ir jiems neskauda galvos. Net penkiolika mecenatų, rėmusių VCO, gavo aukščiausią apdovanojimą – Kultūros ministerijos Mecenatų medalius.

– Bet, maestro, jums reikėjo susitarti su orkestru ir dar daugiau, – kad jūsų veikla dabar šiek tiek keičiasi. Kas labiausiai užgavo muzikantų stygas?

G.R.: Kiek muzikų, tiek skirtingų žmonių, ir aš už juos visus tikrai negaliu atsakyti, bet manau, kad pirmiausia – akiračio praplėtimas. Juk ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Pavyzdžiui, jei dabar man kas nors uždraustų diriguoti operą, tikrai jausčiausi praradęs pusę savęs.

D.I.: Manau, kad LVSO muzikantai yra labai ypatingi. Jie ne tik groja, bet ir stebi spektaklį, solistus, jaučia juos. Tai – ne sėdėti orkestro duobėje teatre, kur esi užsidaręs ir nieko nežinai.

G.R.: Aš turiu papasakoti apie pirmą Dalios sumanymą – "Kaukių balių" Trakuose. Orkestras sėdėjo už dekoracijų scenoje, aš visai nemačiau solistų, o ji sakė: "Tau bus televizorius, tu matysi, tave matys per televizorių, viskas bus gerai." Ir aš po to streso jai sakiau: "Dalia, tik daugiau niekada taip nedaryk", todėl, kai orkestras yra prieš sceną ir dirigentas mato solistus... Jis turi jausti, kaip jie kvėpuoja, tai yra operos tradicijos nuo C.Monteverdi laikų, ir jos turi savo prasmę, bet režisieriai vis sugalvoja ką nors naujo: "Va dabar tai bus labai gerai."

– Richardas Wagneris sugalvojo nukišti orkestrą į labai gilią duobę, kur irgi nieko nesimato. Maestro, jūs esate vienas iš pirmųjų dirigentų Lietuvoje, supratęs viešumo reikšmę, kad reikia ir atsisukti į publiką, daug kalbėti, bendrauti su žiniasklaida, edukuoti žiūrovus. Tapote vienu iš pirmųjų viešų veidų dirigavimo pasaulyje.

G.R.: Aš tikrai su tuo nesutikčiau, man sako, kad turėjau tuo užsiimti vos laimėjęs tarptautinius konkursus (Herberto von Karajano konkursas buvo svarbiausias Vakarų pasaulyje, Maskvos – rytuose) ir t. t. Čia Dalia įnešė tam tikrą viešumo laipsnį. Tuomet, kai laimėjau, apie tokius dalykus, kaip meno agentai ar viešumas, Lietuvos Sovietų Respublikoje tikrai niekas nekalbėjo. Tada už laimėjimus gavau butą ir kitų koncertų. Aš galėjau išvažiuoti į kitus miestus! Pirmasis buvo Rygoje, o pirmas operos pastatymas – Budapešte...

– Bohemiečiai įnešė tradiciją reklamuoti klasikinę muziką – kurti kampanijas, kreipti dėmesį į plakatus, spaudos konferenciją. Jei sudarytume sąrašą, kur vyko jūsų spaudos konferencijos: Centriniame pašte (Vilniuje, red. past.), palapinėje. Šis būtų labai ilgas ir įdomus.

D.I.: Šaudykloje...

G.R.: Laive...

– Viskas tam, kad spektaklio atmosfera būtų bendra su jo mintimi. Paskui, aišku, visi iš jūsų pradėjo imti pavyzdį. Nuo ko jūs pradėjote?

D.I.: Kai priklausai nuo to, kad žmonės ateitų ir pirktų bilietus, tuomet nori pasakoti savo istoriją. Pirmiausia, man buvo labai svarbu iškomunikuoti tai, kad bohemiečiai yra kitokie, bebaimiai. Tuo metu Lietuvoje operos solistas buvo nepaprastai rimtas, dažnai pompastiškas, neprieinamas, nesikalbantis, saugantis balsą. Pirmoji bohemiečių fotosesija buvo labai simboliška – solistai braidė šaltame Vilnelės upelyje ir tiesiog buvo savimi – jaunais žmonėmis.

– D.Ibelhauptaitė ką tik nupiešė dar gyvą sakralaus ir nejudinamo operos žanro paveikslą. Ar jis palaipsniui keičiasi?

G.R.: Dalia yra režisierius, kuriantis operos pastatymą kaip filmą. Tai man, kaip muzikantui, tikrai priimtina. Dalia neleidžia solistams žiūrėti į dirigentą, stovėti vienoje vietoje ir gestikuliuoti savo vokaliniais gestais, – viskas turi būti sujungta dramai. Bet, kai viską sujungiame dramai ir kuriama, muzikai tai netrukdo, o kai trukdo, tada mes diskutuojame. Atvejų būna visokiausių, aišku, bet dirigento ir režisieriaus kare paprastai laimi režisierius, pripažįstu. Kaip mes išgyvenome tuos 20 metų, aš neįsivaizduoju.

D.I.: Aš irgi, nes, ant popieriaus aprašius mūsų asmenybes, mes turėjome vienas kitą sudeginti prieš devyniolika su puse metų.

– Bet jūs sveiki gyvi. Šeima gyvena toliau. Nepaprastai smalsu atsiversti tą užrašų knygutę, kurioje – būsimi bohemiečių planai, kas bus toliau?

G.R.: Dalią bando suvalgyti Holivudas.

D.I.: Manau, labai svarbu pasakyti, kad VCO niekada nežus, nedings, neišgaruos ir nemirs. Mes visą laiką kursime, būsime kartu. Galbūt tai kartais įgaus visai kitų formų. Mūsų pagrindinė ir didžioji problema esu ne aš ir ne Holivudas, o tai, kad nėra normalios scenos, kuri tiktų mūsų pastatymams, – nėra tokio teatro, kur mes galėtume kurti spektaklius su technologijomis, akustika... Kur tai matyta: savo trupėje turime geriausiais pasaulio solistais pripažintus žmones, o verčiame juos dainuoti tam visiškai nepritaikytose erdvėse...

G.R.: Mano svajonė labai paprasta: kad visas R.Wagnerio "Nybelungų žiedas" ateitų pas mus.

D.I.: Aš gi tau pažadėjau, kad iki mirties padarysime! Noriu palinkėti Gintarui, kad padarytume Albano Bergo "Lulu".

G.R.: O Dieve....

Dideli koncerto lūkesčiai viršyti. Kauno bigbendas dar sykį pademonstravo aukštą meninę kartelę ir klausytojams pristatė nemažai savo bičiulių, tarp kurių – nemažai iš naujausių bigbendo projektų.

Organizatoriai skelbė koncertą neeiliniu, teatralizuotu šou, kurio metu kiekvienas akcentas ir detalė atlieka savo darbą. Vos pakilus uždangai klausytojai išvydo netradiciškai, puslankiu išdėstytą bigbendą ir jo muzikantą, trimitininką Audrių Zalcą. Jam buvo patikėta koncerto pradžia. Pirmieji į sceną žengė Kauno bigbendo istorijos liudininkai ir bendradarbiai. Bliuzo karaliene tituluojama Arina atliko dvi siautulingas dainas „Georgia on my Mind“ ir „Knockin on Wood“. Ji pripažino karjeros pradžią siejanti būtent su Kauno bigbendu. Arinos ir bigbendo duetas skambėjo užtikrintai, o publika gaudė iš scenos lekiančias žiežirbas.

Publikos ovacijų sulaukė ir bigbendo dirigento saksofonininko Liutauro Janušaičio bei akrobatės Karolinos Išganaitytės duetas. Tai buvo viena vakaro staigmenų. Kita – Kauno valstybinio muzikinio teatro šokėjai, sukūrę siautulį skambant B. Goodmano „Sing Sing Sing“.

Jautrią istoriją scenoje papasakojo Neda ir Vytautas Labutis, atlikę džiazo standartą „Body and Soul“. Neda prisiminė pirmąsias bendras gastroles, su Kauno bigbendu, vykusias prieš du dešimtmečius. Didelis noras groti, entuziazmas buvo didžiausia to meto motyvacija. Ji, beje, svarbi ir dabar. Nekliudė net gendantys autobusai ir vėluojantys keltai. Laiko kolegų jubiliejui rado ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, džiazo bendruomenėje vadinamas Kongu, atskubėjęs į šventę tiesiai po miesto tarybos posėdžio. Buvo galima justi, kad garsus politikas ir puikus trimitininkas scenoje bendrauja su gerai pažįstamais bičiuliais. Pirmiausiai nuskambėjo tarpukario britų komiko Flanagano ir Alleno kūrinys „Umbrella Man“. V. Grubliauskui talkino Liutauras Janušaitis. Regis, paprastos melodijos staiga tapo dviejų solistų ir bigbendo dialogu, kurį praturtino Liutauro ir Vytauto vokaliniai skato „žaidimai“.

Pirmąją koncerto dalį užbaigė džiaze save tik atrandanti Vilija Matačiūnaitė. Ji maloniai nustebino savo vokalo galimybėmis ir pradėjusi iš pirmo žvilgsnio paprasta Alo Jolsono daina „Avalon“ gerokai pasikeitė antrajame. Tai buvo galingasis „Something's Got a Hold on Me”, siejamas su legendine vokaliste Etta James. Regis, ši vokalistė gali tvirtai remtis į patikimą Kauno bigbendo petį. Jos pirmieji žingsniai džiaze žengiami užtikrintai, o pasirodymas jubiliejiniame koncerte verčia laukti vis naujų bendrų programų. Vilija puikiai derėjo ir duete su Kauno valstybinio muzikinio teatro senbuve Karina Krysko. Beje, Karina padovanojo dar keletą įspūdingų kūrinių.

Koncerte ne kartą prisimintas ilgametis Kauno bigbendo vadovas Romualdas Grabštas. Su juo siejama ištisa bigbendo epocha, jo dėka susiformavo pagrindinės bigbendo tradicijos. Šias tradicijas tęsia R. Grabšto vaikaitė Marija Grabštaitė, atlikusi dainą „Street Life”.

Antrojoje koncerto dalyje tirštą moterišką draugiją papildė vaikinai. Jau netrukus klausytojai išgirs pirmąją didelę Martyno Kavaliausko programą, todėl kartu atliktas „In the Mood” buvo lyg puikiai surežisuotas anonsas. Martyną papildė labiau patyręs kolega Egidijus Sipavičius. Autentiškų 40-ųjų vėjų įpūtė svingo vokalinis trio „The Ditties“. Merginų energija, puikiai įvaldytos vokalo subtilybės tiesiog suaugo su bigbendo akomponimentu. Džiazo aukso amžiaus puotą scenoje trumpam išsklaidė Linas Adomaitis, pakreipęs vakarą fanko pusėn. Tiesa, su šiuo atlikėju bigbendas visai neseniai baigė turą didžiuosiuose šalies miestuose. Todėl galima pasidžiaugti nauja, įspūdinga, o, svarbiausia, labai kokybiška bendryste. Liną scenoje palaikė vokalistė Dagna ir akordeonininkas Laimonas Salijus. Galiausiai vakaro desertui į sceną žengė Mantas Jankavičius. Jo ir bigbendo programa „Frank Sinatra Show“ atlikta per šimtą kartų. Nieko keisto, kad koncerte skambėjo būtent su F. Sinatra siejamos ikoniškos dainos „New York New York“ ir „My Way“.

Toks yra Kauno bigbendo „My Way“, tiksliau, jo kelias per šiuos dvidešimt penkerius metus. Labai spalvingas ir įvairus. Retas šalies kolektyvas viename koncerte geba suvienyti iš pirmo žvilgsnio skirtingus atlikėjus, pirmo ryškumo, kad ir vietines žvaigždes. Nuo Arinos, džiazo grandų Nedos ir V. Labučio iki dar tik pradedančių M. Kavaliausko ir V. Matačiūnaitės. Nuo įsimintiniausių, tūkstančius kartų atliktų džiazo standartų, bliuzų iki populiariosios muzikos. Toks dėmesys liudija, kad jis yra Lietuvos džiazo konstanta ir miesto vizitinė kortelė. Vis ryškiau šviečianti Kauno bigbendo žvaigždė traukia atlikėjus. Ir ne tik savo legenda, bet ir profesionalumu. Visi jie atvyko pasveikinti savo mylimo bigbendo.

Jubiliejiniame koncerte bigbendas rodė ne tik susitelkimą, tikslų grojimą, bet ir veržlias, kibirkščiuojančias improvizacijas, visi tarsi kvėpavo vienu ritmu.

„Kur pasirodo bigbendas, ten šventė“, – scenoje kalbėjo šiuo metu Kauno bigbendo vairą laikantis koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ vadovas ir šio koncerto sumanytojas Vaidas Andriuškevičius. Belieka palinkėti, kad ši šventė tęstųsi dar ne vieną ketvirtį amžiaus ir būtų palaikoma bei puoselėjama steigėjo – Kauno miesto savivaldybės.

"Išvykau kaip obojininkas, grįžtu kaip dirigentas", – sako Vilmantas Kaliūnas, besiruošiantis penktadienio debiutui su Kauno miesto simfoniniu orkestru.

1993 m. į Vokietiją tęsti studijų išvykęs obojininkas, svetur kopęs muzikanto karjeros laipteliais, prieš penkerius metus pasuko nauju keliu. V.Kaliūnas įstojo į Veimaro konservatoriją, žinomą kaip dirigentų kalvė, ir užkopė ant dirigento pakylos. Žinoma, tai įvyko ne iš karto. Didžiulis smalsumas skatino dalyvauti grandų meistriškumo kursuose, stebėti Claudio Abado, Christiano Thielemanno, Paavo Jarvi repeticijas. Nepamiršo ir obojaus, tačiau išsipildė tai, kas buvo pranašauta dar penkiolikamečiui Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje – pradėjo dirigento karjerą.

Debiutui Lietuvoje V.Kaliūnas pasirinko vokiečių romantikus. Koncertą pradės Roberto Schumano uvertiūra lordo Byrono "Manfredui". Drama, kurį kompozitorius Hugo Wolfas vadino kūriniu, kuris "perteikia dramos esmę į plastišką išraišką lengviausiais potėpiais", pateikiama romantine muzikos kalba.

Koncerto viešnia – valtornininkė Amanda Kleimbart, pernai laimėjusi Richardo Strausso konkursą. Tai atkreipė publikos dėmesį visoje Europoje, ji dažnai kviečiama kaip R.Strausso muzikos atlikimo valtorna žinovė. Todėl ir Kaune išgirsime šio vėlyvojo romantizmo atstovo opusą – jaunystės laikais sukurtą Pirmąjį koncertą valtornai ir orkestrui. Valtornos solo tapo galvosūkiu net Richardo tėvui Franzui Straussui, pirmajam jaunojo kompozitoriaus kritikui bei žymiam to meto valtornininkui ir kompozitoriui.

Atskleisti save kaip dirigentą V.Kaliūnas pasirinko monumentalią Liudvigo van Bethoveno "Herojinę" simfoniją. Šis kūrinys apipintas dedikacijos Napoleonui legenda, tačiau už jos jau du šimtus metų atrandame novatorišką kūrinį, skiriantį klasicizmo ir romantizmo epochas. Abejonių nėra, muzikos istorijoje šis kūrinys užimą tokią vietą kaip Napoleonas – Europos istorijoje. Antroji dalis Adagio assai nuo pat sukūrimo tapo laidotuvių maršo sinonimu. Skambant šiai muzikai palaidotas Felixas Mendelssohnas, Arturo Toscanini, JAV prezidentai Franklinas D.Ruzveltas ir Johnnas F.Kennedy. Vienas pasaulinės klasikos šedevrų tiesia kelius vėliau L.van Beethoveno sukurtai Devintajai simfonijai. O klausytojams – į Lietuvoje dar nepažįstamą dirigentą V.Kaliūną.

– Lietuvoje debiutuojate kaip dirigentas. Kaip nutiko, kad pasirinkote Kauno miesto simfoninį orkestrą (KMSO)?

– Norėjau pasiruošti kelionei į Lietuvą, nes žinau, kad Lietuvos publika turi gerą skonį. Peržvelgęs dešimties metų KMSO  istoriją, pamaniau, kad čia menininkai tarsi įgyja sparnus. Kaunas – tarsi tramplinas į tolesnes aukštumas. Man buvo įdomu sužinoti, kodėl KMSO taip pakylėja.

– Kas jums pačiam tapo sparnais darant dirigento karjerą? Juk, palyginti su kitais dirigentais, ant pakylos užlipote gana vėlai.

– Dirigavimas yra viena išraiškos priemonių. Gyvenimas keičiasi ir šios priemonės kinta taip pat. Kai buvau jaunas, mėgau skaityti eilėraščius ir dalyvauti skaitovų konkursuose. Maniau, darysiu tai visą gyvenimą. Vėliau atradau obojų ir ėjau nauju keliu – jaučiau, kad ilgus metus šis kelias buvo teisingas. Bet atėjo metas ieškoti naujos išraiškos priemonės ir ja tapo dirigavimas. Viskam savas laikas. Stereotipinis požiūris verčia viską sudėlioti į lentynėles, kada teisinga pradėti diriguoti. Neseniai pradėjau studijuoti Veimaro akademijoje. Būdamas šalia ką tik studijas pradėjusių jaunuolių ir turėdamas  septyniolikos metų atlikėjo patirtį, jaučiuosi keliomis galvomis pranašesnis. Dirigentas yra pirmasis orkestro klausytojas, ne kritikas. Stengiuosi išklausyti ir išgirsti tai, kas vyksta orkestre. Štai vakar mes repetavome pirmą kartą su miesto simfoniniu orkestru. Įvyko pažintis, kiekvienas pasakoja savo gyvenimo istoriją.

– Kokias užduotis orkestrui keliate kaip dirigentas? Koncerto programa nėra lengva, nuo pažinties iki galutinio rezultato koncerte turite nedaug laiko. Į ką atkreipiate dėmesį?

– Man svarbiausia visus muzikantus suvienyti, sutelkti kelionei viena kryptimi. Sakyčiau, kad dirigavimo mokausi iš fizikos. Teoriškai žmogus galėtų skristi arba eiti kiaurai sienas. Bet tam reikia, kad visos dalelytės, milijonai dalelyčių judėtų viena kryptimi. Tai neįmanoma, negalime skristi. Tačiau tai man leido suprasti, kad orkestras – mažas organizmas, todėl, metaforiškai kalbant, galime skristi ir keliauti šviesos greičiu. Žinoma, pirmiausia turi būti teisingas tempas, ritmas, gaidos, artikuliacija. Jeigu tai yra, keliaujame toliau. Kalbame apie spalvas, interpretaciją. Didžiausias tikslas – kad koncerto metu orkestras ir dirigentas skrydžiui nuteiktų ir publiką.

– Pakalbėkime apie publiką. Dažnai statistinis klausytojas nežino muzikos atlikimo arba interpretacijos subtilybių, technikos detalių. Kas koncerto metu, jūsų nuomone, sujungia klausytoją, orkestrą ir dirigentą? Kas ta jungiamoji grandis?

– Ji ne vieno lygmens. Publika seka dirigento mostus, mato, kokius orkestro balsus akcentuoju, kurie yra svarbūs kūrinyje. Šia prasme tarsi diriguoju ne tik orkestrui, bet ir publikai. Tai pirmoji jungtis tarp publikos ir scenos. Vėliau seka emocinė banga, pavyzdžiui, labai tylus piano gali sukelti šiurpulį. Simfoninėje muzikoje nėra žodžių. Kiekviename paliečiame skirtingas emocijų, išgyvenimų prisiminimų stygas. Kaip ir kiekvienas žodis kiekvieno žmogaus suprantamas skirtingai, pavyzdžiui, suprantame, ką reiškia žodis "myliu", bet aiškiname jį savaip. Taip pat ir muzikoje a-moll trigarsis turi daugybę interpretacijų.

– Pakalbėkime apie programą. Norėčiau pradėti nuo L.van Bethoveno Trečiosios simfonijos. Tai monumentalus, revoliucinis kūrinys, klasicistinės ir romantinės simfonijos epochų takoskyra savo forma, trukme, turiniu, socialiniu kontekstu. Kokią žinią šiuo kūriniu siunčiate klasytojui? Kuo kūrinys aktualus dabar?

– Visi programos kūriniai vienos tonacijos – Es-Dur. Tai pirmiausia krinta į akis. Žinau, kad šeštadienį KMSO atliko šio kompozitoriaus Šeštąją simfoniją. Joje yra Trečiosios simfonijos citatų. Bet Šeštoji simfonija iš pirmo žvilgsnio kitokia – kompozitorius ja parodo savo santykį su gamta. Vaizdžiai tariant, Šeštoji gimsta iš pasivaikščiojimų Vienos priemiesčių miškais.

Taip, ji ten ir gimė. Tačiau, vaikščiodamas miškais, kompozitorius prisimena savo "Herojinę" simfoniją. Paskutiniojoje Šeštosios simfonijos dalyje girdime Trečiosios simfonijos pirmosios dalies temą. Tai mažas tiltas tarp orkestro programų. Visi žinome, kad "Herojinė" simfonija iš pradžių buvo dedikuota Napoleonui, vėliau, jam pasiskelbus imperatoriumi, L.van Bethovenas dedikacijos atsisakė. Ši simfonija yra aktuali šiandien, nes, kaip matome, demokratija tolsta nuo pirminės minties – tauta valdo. L.van Bethovenas buvo demokratijos šalininkas, pirmiausia kompozitorius patikėjo Napoleono, kaip pirmojo konsulo, posakiu "Esu pirmasis tautos tarnas" ir nusigręžė, jam tapus tironui.

Debiutuoju Lietuvoje su šia simfonija, ir man tai iššūkis. Išvykau kaip obojininkas, grįžtu kaip dirigentas, nors visada buvau arti Lietuvos.

Man interpretuojant šis kūrinys bus spalvingas ir emocionalus. Tai didelės apimties romantinė simfonija, čia L.van Bethoveną atrandu nebe rūstų ir griežtą, o minkštesnį.

Romantinė simfonija panaši į literatūros kūrinį, tai tarsi epas, kuriame yra kova, heroizmas, nuopuolis ir galiausiai triumfas arba mirtis. Simfonijos partitūrą galima skaityti kaip romaną, kriminalą. Taip ir bandau analizuoti, studijuoti naują partitūrą taktas po takto. Visuma man svarbiausia. Jausti visą medžiagą sykiu ir perduoti ją muzikantams yra svarbus dalykas.

– Kaip jums svarbu gilintis į autentišką kūrinio skambesį, spalvas, aplinkybes? Ar tai tik viena galimybių?

– Tik viena galimybių. Esu už tai, kad muzika taip pat prisitaikytų prie šiandienos realijų. Žinoma, domiuosi kūrinių praeitimi, aplinkybėmis. Pavyzdžiui, R.Schumano kūrinyje, kurį atliksime, kelios vietos pažymėtos ženklu fortissimo. Nustebau – atrodytų, klaida. Kai sužinojau, kokiomis aplinkybėmis R.Schumanas dirbo Diuseldorfe, tapo aiškiau. Šį motyvą galiu paaiškinti ir trimitininkui ar valtornininkui, kuris gali suprasti šią žymę tiesiogiai. Tai padeda subalansuoti orkestrą. Bet klasikinė muzika šiandien konservatyvumui neturi laiko.

– Kaip atradote A.Kleimbart, šio koncerto solistę?

– Keletą sykių mūsų keliai susikirto, bet labiausiai atkreipiau dėmesį į ją Liucernos festivalyje. Stebėjau Claudio Abado ir Liucernos festivalio orkestro repeticijas. Beje, tai buvo paskutinis C.Abado koncertas. Šiame festivalyje groja viso pasaulio muzikos grietinėlė, o C.Abado atsirinkdavo muzikantus į festivalio orkestrą asmeniškai. Jeigu nepatikai maestro, po dešimties minučių gali keliauti namo. Tuomet ir pasiūliau Amandai surengti koncertą kartu. O jų jau įvyko net keli Vokietijoje, Kaune susitiksime scenoje trečiąsyk. Pernai ji laimėjo R.Strausso konkursą Miuchene. Ši pergalė titulavo Amandą R.Strausso valtornos specialiste, neseniai ji pasirodė R.Strausso gimtinėje surengtame festivalyje. Tad ir Kaune kūrinio pasirinkimas nekėlė abejonių.

– Grįžkime prie klausytojo. Dažnai klausiama, ar dėl publikos reikia pakovoti. Pasiūla, laikas, skaitmeninės technologijos senokai perkėlė koncertų sales į kiekvieno namus.

– Sakyčiau, kad muzikos klausyti koncerte tolygu masažui, o žiūrėti koncertą ekrane – tarsi stebėti, kaip masažas atliekamas kitam. Atrodo gražiai, klausyti malonu, bet tikrąjį jausmą jaučiame koncertų salėje. Tačiau žiūrėti koncertus per televiziją daug geriau negu žinias. Vokietijos koncertų salėse yra įvairios publikos: vieni nori būti pastebėti, populiaru dovanoti abonementus Kalėdų proga, yra didžiųjų ekspertų, kurie klauso koncertų su partitūromis rankose. Šioje šalyje ypač daug dėmesio skiriama tam, kad būtų pritrauktas jaunas klausytojas, yra optimistinių ženklų. Publikos senėjimas – didelė problema, apie ją kalbama nuolat. Koncertų salėje žmogus nors sekundę turėtų atitrūkti nuo kasdienybės. Toks mano, kaip dirigento, tikslas. Ir jeigu bent vienas žmogus išlieja nors ašarą, tai yra atlygis visam kolektyvui.

Kas? Koncertas "Didieji Vokietijos romantikai".

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Gruodžio 4 d. 18 val.

Į Kauno miesto simfoninio orkestro (KMSO) istoriją 2015-ųjų lapkričio 13-oji pateks kaip išskirtinė diena. Tądien kolektyvo muzikavimo klausysis didžiausia nei kada nors iki šiol auditorija: Kauno valstybinėje filharmonijoje vyksiantis koncertas bus transliuojamas per Euroradiją.

Koncertas, kurį girdėti galimybę turės per keturiasdešimt milijonų Euroradijo klausytojų visoje Europoje, išskirtinis ir dar vienu aspektu: su orkestru šiuo metu repetuoja pripažintas prancūzų repertuaro specialistas Alainas Paris.

Koncerto programa ves klausytojus XIX a. antrosios pusės Paryžiaus muzikinių įvykių takais. Ką tik septyniolikos sulaukęs Paryžiaus konservatorijos studentas George'as Bizet per mėnesį baigė pirmąją simfoniją. Tuomet dar pradedantis kompozitorius mokėsi pas Charles Gounod. Jis G.Bizet buvo ir mokytojas, ir įkvėpėjas, ir mentorius. Transkribuodamas Ch.Gounod kūrinius, G.Bizet užsidirbo pragyvenimui Paryžiuje. Nenuostabu, kad šiame kūrinyje jaučiama Ch.Gounod įtaka – ypač pastarojo simfonijos D-Dur, parašytos likus metams, iki G.Bizet simfonija išvydo dienos šviesą. Nepaisant jauno amžiaus, pastebimas simfonijos novatoriškumas, temos vientisumas ir G.Bizet vėlesnės kūrybos kontūrai.

Dirigentas A.Paris atskleidžia: šis kūrinys – kietas riešutėlis orkestro muzikantams. Simfonija nebuvo publikuota kompozitoriui esant gyvam. Nustumta kitų kompozitoriaus darbų, ji suskambėjo tik 1935 m. Bazelio scenoje. Dabar jos įrašų galima rasti kiekvieno iškilaus dirigento diskografijoje.

Kaip tik tuo metu, kai G.Bizet kūrė pirmąją simfoniją, 1855 m. lapkričio 22 d. Paryžiuje, Šv.Eustachijaus katedroje, nuskambėjo Ch.Gounod "Messe solennelle" Šv.Sesilijos garbei premjera. Šis kūrinys Kaune skambės pirmą kartą. Orkestrui talkins Kauno valstybinis choras, solistai Raminta Vaicekauskaitė, Tomas Pavilionis, Liudas Norvaišas. Simboliška – abiem programos opusams sukanka 160 metų.

Dirigento A.Paris scenos bendradarbių sąrašą sudaro per 70 kolektyvų 30-yje pasaulio šalių. Jis dažniausia kviečiamas kaip prancūzų repetuaro žinovas, gebantis perduoti subtiliausius niuansus. Pastaruoju metu A.Paris dirba su Sankt Peterburgo valstybiniu akademiniu simfononiniu orkestru ir choru, Bilkento, Atėnų simfoniniais orkestrais.

– Kaune viešite pirmą kartą. Kokie pirmieji įspūdžiai iš repeticijų su Kauno miesto simfoniniu orkestru ir Kauno valstybiniu choru?

– Orkestras man visiškai naujas. Be to, grojame jam naujus kūrinius ir mūsų bendrą darbą būtų galima palyginti su virtuve – žvanginame įrankiais. Matyti, kad tai labai profesionalūs muzikantai, naują medžiagą orkestrantai išmoksta žaibiškai, yra smalsūs. Jaučiama, kad orkestras pasirengė dar prieš man atvykstant. Tai retenybė, todėl jų pastangas labai vertinu. G.Bizet simfonija tik iš pirmo žvilgsnio lengva. Išgirdę šią muziką galvojame, kad tai klasikinė, jaunatviška, graži simfonija. Tačiau tai vienas sunkiausių repertuaro kūrinių, tikras išbandymas. Ypač styginiams. Laiko simfonijai parengti turėjome savaitę. Kauno valstybinį chorą esu girdėjęs ne kartą. Jis gastroliavo Prancūzijoje kelis kartus ir iš pirmųjų repeticijų matau, kad rezultatas bus džiuginantis. Man net nereikia kalbėti. Jie subtiliai reaguoja į mano veido išraišką, šypseną, emocijas.

– Kokiais kriterijais remiatės įvertindamas orkestrą, ypač po pirmojo kontakto su juo?

– Hansas von Bulovas yra pasakęs: nėra gerų ar blogų orkestrų, yra dirigentai. Žinoma, tai buvo pasakyta XIX a. pabaigoje – tuomet orkestrų lygis buvo visiškai kitoks. Dirigentai turėjo įdėti daug pastangų ruošiant kūrinius. Dabar kitaip. Pirmasis kriterijus – dirigento ir muzikantų ryšys, antrasis – muzikantų ir repertuaro. Po pirmųjų repeticijų supratau, kad prancūzų repertuaras nėra taip dažnai atliekamas čia, todėl muzikantai šiek tiek nutolę nuo jo specifikos. Prieš kelerius metus daug dirigavau Sankt Peterburge ir susidūriau su ta pačia problema. Iš pirmo žvilgsnio orkestras nesijautė patogiai, pasimesdavo tarp pustonių. Pavyzdžiui, Vakarų Europos muzikoje akcentai yra trumpi, o slavų, Šiaurės šalyse, Vokietijoje jie ilgi, gilūs. Atrodo, tai smulkmena, tačiau garsui labai svarbi. Ir šioms subtilioms detalėms pakeisti turėjome tik savaitę. Prancūzų muzikoje tokių subtilių niuansų labai daug. Pavyzdžiui, kai prancūzų kompozitorių kūrinius groja Vokietijos orkestrai, kūriniai skamba svariai, sunkiai, o grojant Rusijos orkestrams – daug atakos, spaudimo. Turiu sukurti muzikantų ryšį su repertuaru.

– Ar šio koncerto programa yra atsitiktinumas? G.Bizet simfonija ir Ch.Gounod Mišios sukurtos tais pačiais metais, jas skiria kelios savaitės.

– Pirmiausia su KMSO vadovu Algimantu Treikausku mums kilo mintis atlikti Ch.Gounod Mišias. Tai didelė premjera. Kilo klausimas, ką groti dar? Koncertą, uvertiūrą? Tai netiko. Tuomet ir suradome stilistiškai artimą kūrinį. Juo tapo G.Bizet simfonija C-Dur.

– G.Bizet nepublikavo šios simfonijos. Kaip manote, kodėl?

– Kompozitoriui buvo vos septyniolika. Jis buvo labai jaunas, nebuvo galimybės ir kontaktų su orkestrais, leidėjais. Po G.Bizet mirties 1875 m. rankraštis atiteko sūnui, vėliau jis nukeliavo į Paryžiaus konservatorijos biblioteką. Kūrinys iš naujo atrastas tik XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, jo premjera įvyko net ne Prancūzijoje, o Šveicarijoje.

– Simfonija liko vėlesnių jo darbų šešėlyje? Ji nėra labai dažnai atliekama.

– Šioje Europos dalyje ji girdima labai retai. Tačiau jeigu pasidomėtumėte įrašais Vakarų Europoje, jų daugybė. Beveik kiekvienas iškilus Prancūzijos dirigentas savo diskografijoje turi šios simfonijos įrašą, ji yra dažniausiai atliekamų prancūzų kompozitorių kūrinių sąrašo viršuje. Labai dažnai G.Bizet kūrinys atliekamas kartu su stilistiškai panašia Sergejaus Prokofjevo Simfonija Nr. 1 arba "Klasikine simfonija".

– Kokias prancūzų repertuaro paslaptis perduodate KMSO muzikantams?

– Muzika labai glaudžiai susijusi su kalba. Pavyzdžiui, vokiečių kalba tariame visus garsus, tas pats – ir muzikoje. Muzikinės frazės ir sakinio pabaiga panaši, kaip ir kalbant. Prancūziško sakinio pabaigoje paskutinis garsas tarsi lengvai nusileidžia. Vokiško – aiškiai, tvirtai sustoja. Grojant svarbus lengvumo pojūtis ir skaidrumas. Prancūzų stygininkai visai nespaudžia stryko prie stygų, atrodo, kad prilaiko stryką vienu pirštu. Claude'o Debussy, Maurice'o Ravelio, Gabrielio Faure kūriniuose kiekvienas instrumentas turi savo atskirą spalvų paletę, skirtingai negu Johaneso Brahmso ar Ludvigo van Bethoveno kūriniuose klarnetas neturi ieškoti obojaus spalvų.

– Tarp jūsų mokytojų – ir legendinis Georgas Solti. Kaip jį prisimenate?

– Ak, Solti... Tai buvo labai griežta ir nerimastinga asmenybė. Man atrodė, kad jis kaip daktaras, turintis puikų gebėjimą diagnozuoti. Jis galėjo išsyk pasakyti, kas netikslu ir kur, be to, paaiškinti kodėl. Aukščiausio lygio profesionalas, klaidų orkestre jis išvengdavo detaliai instruktuodamas orkestrą apie veiksmus po vieno ar dviejų taktų. Kitą vertus, G.Solti nepasižymėjo jautrumu, nepasakyčiau, kad jis dirigavo širdimi. Manau, jo asmenybė, autoritetas slėpė drovumą. Pamenu jo darbo Paryžiuje laikotarpį. Paryžiaus simfoninis orkestras tuomet buvo jaunas, įkurtas 1968 m., jo dirigentas Charlis Munchas mirė kitą dieną po orkestro inauguracijos. Tad jie iš pradžių nusprendė pasikviesti pasikviesti Herbertą von Karajaną, o vėliau – G.Solti. Tuomet jis vadovavo Čikagos simfoniniam orkestrui ir laikė jį geriausiu orkestru pasaulyje. Vadinasi, visi turėjo groti kaip šis kolektyvas. Paryžiuje G.Solti pabandė priversti pūtikus išmokti ne pripažintą prancūzų, o vokišką grojimo sistemą. Dar daugiau – bijodamas, kad, atliekant solo, nebūtų netikslumų, jis net atsivežė muzikantus iš Čikagos, turėjusius pakeisti kai kuriuos pasaulyje pripažintus prancūzų atlikėjus. Galima tik įsivaizduoti, koks kilo ažiotažas Paryžiuje. Tai truko dvejus metus, dirbti tiesiog nebuvo įmanoma. G.Solti nebuvo didis diplomatas – labiau tiesus ir kertantis, bet mes jį prisimename dėl didžiųjų muzikinių darbų.

Jeigu reikėtų įvardyti jaunosios kartos muzikantą per kelias sekundes antrą valandą nakties, be didesnių pastangų į galvą ateitų Liutauro Janušaičio pavardė. Kaunietis, studijavęs prestižiniame Berklio muzikos koledže ir galėjęs likti Niujorke, grįžo į Kauną.

Nuo spalio Liutauras perėmė Kauno bigbendo vairą, pradėjo eiti meno vadovo pareigas. Su šiuo jaunu muzikantu siejamas bigbendo atgimimas ir pats Liutauras neslepia, kad nori suderinti palaipsniui keliamus meninius reikalavimus ir pagarbą dvidešimt penkerių metų Kauno bigbendo istorijai.

Be to, jis vienos seniausių šalies džiazo grupių – Dainiaus Pulausko seksteto narys. Liutaurą išvysime daugelyje džiazo festivalių, tarptautiniuose projektuose.

Šį savaitgalį Kaune atsirado dar vienas aspektas jungiantis Liutaurą su šiuo miestu. Buvusios "Undinės" patalpose duris atveria gyvos muzikos klubas "Orixo". Vienas šio didelio ir ambicingo projekto iniciatorius taip pat yra Liutauras. Ir nors, pasak jo, Kauno džiazo vandenys senka, ši vieta papildys Kauno kultūrinį veidą dar viena apčiuopiama iniciatyva

– Pradėkime nuo neseniai pasibaigusių gastrolių su Dainiaus Pulausko grupe. Ką tau, kaip muzikantui, reiškia dalyvauti šioje grupėje? Tu pakeitei vieną grupės senbuvių Rimantą Brazaitį.

– Mes turėjome kelių koncertų seriją Kinijoje, Honkonge. Puikūs renginiai, nepaisant tam tikros Kinijos politikos, šiuose festivaliuose nebuvo nė vieno kolektyvo iš JAV. Įdomu, kad kai kuriuos šios politikos aspektus tiesiogiai patyrėme patys, blokuojami socialiniai tinklai, kai kurie kiti puslapiai.

Tai nėra paskutinės gastrolės šįmet. Kiek vėliau išvykstame į Indiją. Neseniai Dainius išleido naują albumą, jį pristatyti planuojama gana plačiai. Kitąmet numatytos išvykos į Kanadą, Australiją, Izraelį, Čekiją, Maroką.

Esu nustebęs, kiek ši grupė yra žinoma užsienyje, tarp džiazo festivalių organizatorių. Esu laimingas, kad man teko pakeisti tokį žmogų kaip R.Brazaitis. Beje, tai lėmė ne konfliktinė situacija. Jis pats man pasiūlė prisijungti prie grupės vietoj jo, Dainiaus Pulausko sekstetą jis paliko dėl savų priežasčių. Tai kolektyvas su istorija ir dabartimi. Juo labiau Dainius neketina sustoti, o mano pirmieji dveji metai su šia grupe – tik įsibėgėjimas. Jis drasiai gali būti vadinamas Lietuvos džiazo ambasadoriumi, grupę dažnai kviečia diplomatinės atstovybės, groti per valstybines šventes, minėjimus. Dainius – ir pats puikus diplomatas, stengiasi, kad kiekvienas grupės atlikėjas jaustųsi gerai. Grojame tik jo kurtą ir aranžuotą muziką – ji spalvinga. Beje, sekstetas netrukus minės dvidešimtmetį, tad visi didieji Lietuvos džiazo festivaliai mūsų laukia kitąmet.

– Grupės sudėtis šiek tiek pasikeitė, atjaunėjo. Kaip jautiesi grodamas su vyresniais kolegomis, kurie paprastai tituluojami Lietuvos džiazo grandais?

– Pasikeitus keliems nariams, grupė atjaunėjo. Nesu jauniausias. Domas Aleksa pakeitė Leonidą Šinkarenką, atėjo Kęstutis Vaiginis, kuris artimas mano kartai. Manau, kad Dainius motyvuoja atlikimo kokybės pokyčius, ieško, kas geriausia. Svarbu, kad grupės sudėtis kuo mažiau keistųsi, tai lemia užkulisinį darbą, gastroles.

– Turi dar vieną kūrybinį iššūkį. Dabar pradėjai eiti Kauno bigbendo meno vadovo pareigas. Tikriausiai tai visai kitokia patirtis, nei groti D.Pulausko sekstete? Kokį bigbendą radai atėjęs ir kokį tikslą sau keli artimiausiu laiku, kiek iškelsi kartelę?

– Nuo pat pradžių maniau, kad tai bus trumpalaikis pasiūlymas, o pralėkė jau treji ar ketveri metai su Kauno bigbendu. Tačiau yra kelios priežastys, kodėl save matau užimantį meno vadovo pareigas. Pirmiausia apie jį žinau nuo mažų dienų, savotiškai sekiau jo veiklą, net svajojau groti jame. Prieš dvidešimt metų tokie kolektyvai Lietuvoje buvo retenybė ir šiandien turime vos kelis bigbendus. Aš augau su tuo kolektyvu. Antra, nesinorėjo palikti bigbendo po tų trejų metų. Pamaniau, kad apsisukti ir išeiti būtų neteisinga, juk atėjo metas duoti. Man prieš akis iškilo ir Romualdas Grabštas, kuriam pavyko spręsti įvairiausias užkulisines problemas ir padaryti viską, kad bigbendas  atsirastų, gyvuotų, pelnytų savo reputaciją.

– Tavęs negąsdina bigbendo dydis ir asmenybių skirtumai bei spalvingumas?

– Faktas, kad tai nėra mažas kolektyvas. Daug skirtingų asmenybių, su kuriomis reikia komunikuoti ir susikalbėti, spręsti problemas. Bet aš matau perspektyvą kelti dabartinį meninį lygį. Tai – naujos programos, kokybė. Visos galimybės tam yra – statusas, patyrę muzikantai, tačiau rezultatai pasiekiami ne iš karto. Po truputį atrandu kalbą su muzikantais, bandau juos įkvėpti ir motyvuoti. Noriu, kad jiems būtų įdomu groti, pabustų kūrybinės ambicijos, pasikeistų požiūris į darbą. Nėra taip, kad ateini, groji, užverti natas ir pamiršti. Džiazo orkestras turi savų niuansų ir su jais visais kolektyvas nori susipažinti, gilintis ir nuolat mokytis. Šiuo metu bigbendas po truputį bunda iš žiemos miego ir turi pakilti. Reikia išspręsti daug ūkinių klausimų. Turime keisti įvaizdį, reikalingi profesionalūs įrašai, deramas matomumas. Tuomet miestas galės didžiuotis šiuo kolektyvu. Įžvelgiu šio darbo prasmę. Prireiks laiko, bet po trejų ar ketverių metų šis kolektyvas atrodys kitaip.

– Kaip Kauno bigbendo muzikantai priėmė pokyčius šį rudenį? Pastarųjų kelerių metų istorija buvo nerami.

– Nesu linkęs gręžiotis į praeitį, tačiau muzikantai nėra kvaili – jie supranta, kas vyko įstaigoje ir kaip ne visada teisingai su jais buvo elgiamasi. Meno koletyvo specifika yra kitokia nei įprastos įstaigos. Tam, kad darbas vyktų kokybiškai, o rezultatai apčiuopiami, reikalinga gera atmosfera – juk čia darbas nėra mechaniškas. Kiekvieno žmogaus asmenybė ir psichologinė būklė yra svarbi. Jeigu patiriamas spaudimas, savivertė ir pasitikėjimas smunka, atsiranda nepasitikėjimas, atmestinumas. Aukštos meninės vertės projektai pasimeta tarp komercinių. Negali apsimesti, kad viskas gerai, tai prilygtų ramiam knygos skaitymui viduryje karo lauko. Taip nebūna. Viena pirmųjų mano parengtų programų miestui skambės lapkričio 15 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, pristatysime popietę visai šeimai "Ponas saksofonas" su bigbendo saksofonininkais.

– Liutaurai, tave su Kaunu sieja ne tik bigbendas. Mūsų pokalbis vyksta naujo gyvos muzikos klubo "Orixo" patalpose. Visi žinome, kaip klubai atsirasdavo ir dingdavo, suprantame mažos Kauno muzikos rinką specifiką. Kas labiausiai paskatino kelti vėliavą? Drąsa, kūrybinės intencijos, galbūt susitiko keli žmonės, vedami tos pačios idėjos?

– Geriau sumanus ir išmintingas žmogus nei drąsus kvailys. Ne vakar nusprendėme kurti klubą ir tavo įvardytą specifiką suprantame. Pridursiu: Kaunas nėra sostinė ir veiksmo čia gerokai mažiau. Su kolegomis ilgai dirbome koncertų, muzikos srityje, matėme žmonių poreikį gyvos muzikos renginiams plačiąja prasme. Pasirodė, kad tokio dydžio mieste kaip Kaunas gyvos muzikos yra per mažai, ypač žiemą. Mano kolega Šarūnas brandino tokio klubo idėją penkiolika metų. Per tą laiką įvyko daug bandymų, tačiau nieko naujo be kelių rinkos senbuvių nėra. Jaučiasi, kad Kaune nebuvo vidurinės grandies koncertų vietos. Ne arenos su keliolika tūkstančių vietų, ne koncertų salės, tačiau jaukaus, nišinio, beveik kamerinio klubo. Kažkas turėjo tai padaryti. Ir atsidūrėme taške, kai nėra kur trauktis, patalpos įrengtos, vyksta paskutiniai darbai. Jaučiame ypač didelį atlikėjų, prodiuserių, vadybininkų palaikymą. Jų projektai dažnai aplenkdavo Kauną vien dėl to, kad nebuvo stabilios, nuolat veikiančios, kokybės kartelę iškėlusios vietos. Ne visi nori pasirodyti arenose. Ši maža vieta papildys miesto kultūrinį gyvenimą. Dabartinis tempas, kurį numatėme, du trys renginiai per savaitę turėtų išlikti. Scena atvira ne tik gerai žinomiems, bet ir jauniems atlikėjams, jeigu jie tik bus subrendę jai.

– Kalbant apie klubą neišgirdau žodžio džiazas.

– Bet aš nepaminėjau ir kitų žanrų. Mūsų tikslas – pateikti kuo spalvingesnę stilistinę paletę. Dar anksti galvoti apie kassavaitinius džiazo projektus, neabejoju, kad, laikui bėgant, jų bus daugiau. Ir ši erdvė yra tinkamiausia šiam žanrui. Norėtume rengti ir kassavaitinius jam session, bet matau, kad tai sunkiai įgyvendinama. Kaune labai mažėja džiazo muzikantų.

– Džiazo vandenys Kaune senka?

– Taip. Jį prilaiko Kauno bigbendas ir "Kaunas Jazz" festivalis, keli entuziastai. Džiazo scena nukraujavo – daug muzikantų išvyko į sostinę, užsienį. Gal tai natūralus procesas, praeis daugiau laiko, situacija keisis, regeneruosis. Atsiras stipri džiazo katedra Muzikos akademijoje, o atlikėjai ieškos vietos saviraiškai. Vilniuje situacija panaši. Nors muzikantų daugiau, nėra erdvių jiems reikštis, muzikantai savo iniciatyva kalbasi su mažų kavinių, vyninių savininkais, įtikina, kad muzika tinkama ir reikalinga.

– Kokia emocija dominuoja atidarius klubą? Euforija ar nuovargis?

– Dar turime nuveikti daug ūkio darbų, tebėra biurokratiniai barjerai. Susiduriu su dokumentais, tvarka, kurią matau pirmą kartą gyvenime, tad daug mokausi. Su gera komanda šias kliūtis įveikti lengviau.

– Ar jautiesi iki galo save realizavęs? Tavo biografija, galima sakyti, nepriekaištinga. Studijos Berklyje, platus pažinčių ratas. Nekilo minčių likti Niujorke?

– Labai rimtai svarsčiau likti Niujorke. Šis miestas mane tebetraukia. Kai negavau žaliosios kortelės, įvertinau įdirbį  Lietuvoje, nors ir įvyko trejų metų pertrauka. Interneto laikais nebūtina gyventi kur nors už Atlanto, kad ten būtų girdima tavo muzika, gyvenamoji vieta tam neturi reikšmės. Mano tikslas – kurti muziką. Aišku, didmiesčiuose daugiau šansų sutikti reikiamus žmones, megzti kontaktus. Jeigu man būtų devyniolika, ko gero, būčiau likęs. Bet man buvo beveik trisdešimt, nenorėjau kurti visko nuo nulio, tam prireiktų per daug laiko. Kaune sukūriau savo kūrybos bazę, rengiu įrašų studiją. Svečioje šalyje sukurti tai, ką turiu Kaune, užtruktų begalę laiko, nekalbant apie klubo atidarymą. Tarp mano pažįstamų daug muzikantų, suradusių savo vietą užsienyje. Žinau, kiek pūdų druskos jiems reikėjo suvalgyti ir kiek laiko praleisti studentiškomis sąlygomis, kol pradėjo skinti pirmuosius vaisius.

Džiaugiuosi grįžęs. Nesu atsiribojęs nuo pasaulio, kas mėnesį kur nors keliauju groti. Ir kuo daugiau keliauji ir pamatai, tuo lengviau grįžti namo, pamatyti potencialą. Turiu tai, apie ką svajojau.

Šiandien Kauno valstybinėje filharmonijoje Kauno miesto simfoniniam orkestrui (KMSO) diriguos Modestas Pitrėnas. Vieną ryškiausių šalies dirigentų itin šiltai priima visi koncerto dalyviai, orkestrantai ir publika.

Bent kartą metuose diriguoti KMSO orkestrui sugrįžtančio dirigento parengta programa orkestrui tampa etapiniu koncertu. Rugsėjo pabaigoje M. Pitrėnas atvertė naują kūrybinės biografijos puslapį, jis buvo inauguruotas Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu.

Koncerto viešnia – pianistė Indrė Petrauskaitė, kurią Kauno publika prisimena iš 2011 m. KMSO surengto koncertų ciklo "Diriguoja jaunieji", tąsyk ji pasirodė su dirigente Mirga Gražinyte. Dabar I.Petrauskaitės laukia premjera – su M.Pitrėnu ji susitiks scenoje pirmą kartą. Skambės Edvardo Griego ir Antonino Dvorako kūriniai.

Abu kompozitorius jungia ne tik romantizmo dvasia, bet ir liaudies muzikos idėjos. XIX a. antrosios pusės Tautų pavasario vėliavnešiais tapo muzikos kūrėjai. E.Griego kūryboje – Norvegijos gamta, istorija, mitai, baladės, sagos papasakotos muzikos garsais. A.Dvorakas pasitelkė čekų liaudies dainas ir šokius. I.Petrauskaitės atliekamas E.Griego koncertas fortepijonui – ankstyvosios kompozitoriaus kūrybos pavyzdys. 25-erių sulaukusio kompozitoriaus kūrinį pastebėjo Ferenzas Lisztas, kuris rėmė jaunąjį kompozitorių.

Nuo pirmųjų akordų koncertas prisodrintas Skandinavijos folkloro dvasios, Norvegijos senųjų šokių, šiaurės spalvų, muzikinių temų gausos. Tikriausiai šis mišinys ir lėmė kūrinio sėkmę ir įrašė jį į dažniausiai atliekamų kūrinių fortepijonui sąrašą. Tiesa, po penkiolikos metų E.Griegas pradėjo rašyti antrąjį koncertą, tačiau šis opusas taip ir liko nebaigtas.

Dvi devintosios simfonijos žymi romantizmo epochos muzikos ribas. Ludwigo van Beethoveno kūrinys ją atvėrė, o A.Dvorako – simboliškai veda į šios epochos saulėlydį. Nuo pat premjeros 1893 m. Niujorke, simfoniją lydi sėkmė ir skatina ieškoti spiričiuelių ir regtaimų citatų jos partitūroje, mat A.Dvorakas žavėjosi vietos juodaodžių muzika. Tačiau, kaip teisingai pastebi kritikai, ši simfonija pavadinta ne "Į naująjį pasaulį", tačiau iš jo. Tolimojo Niujorko, kur kompozitorius gyveno dvejus su puse metų ir žvelgė į gimtąją Bohemiją. Ilgesys ir čekiški motyvai nustelbia Amerikos muzikos įtaką.

– Norėčiau pradėti nuo, tikriausiai, jums jau įprasto klausimo – kas pasikeitė jūsų gyvenime po rugsėjo pabaigos, kai tapote Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu?

– Pasikeitė tik formaliai, iš tiesų, laikotarpis buvęs prieš inauguracinį koncertą kryptingai vedė į naują etapą ir naują buvimo kokybę su orkestru. Tai nepasikeitė staiga. Sutinku žmonių, kurie mane sveikina su pareigomis. Bet pareigos – tai įsipareigojimų užrašymas, mano širdyje ir sieloje nuo to niekas nepakito. Aš taip pat myliu tuos muzikantus, savo darbą ir muziką. Formalumas įpareigoja, tai naujo puslapio atvertimas.

– Žvelgiant iš sostinės pozicijų, kaip atrodo Kauno muzikinis gyvenimas, ypač gerai žinant abiejų miestų įvykius?

– Būtume ne visai teisingi lygindami Kauną ir Vilnių. Kaunas man tradiciškai labai brangus. Tai miestas, kuriame yra lietuviška muzikinė, operinė kultūra. Tačiau kad normaliai orkestras funkcionuotų, reikalingas ir finansavimas ir didesnė erdvė, kuriame galėtų nuolat dirbti Kauno miesto simfoninis orkestras.

– Surasti bendrą vardiklį jūsų pasirinktai programai nėra lengva. E.Griego koncertas fortepijonui priskiriamas kompozitoriaus ankstyvajam laikotarpiui, A.Dvorako simfonija kaip tik viena paskutiniųjų jo kūryboje.

– Programa yra labai vienalytės romantinės dvasios. Pirmojoje dalyje – ankstyvasis, trapusis romantizmas. Man norisi šia programa laužyti tam tikrus štampus, kad E.Griegas yra labai barzdotas, rimtas, vaizdžiai tariant, net surūgęs. Norisi jį girdėti tokį šviesų ir skaidrų, kaip fjordų oras.

– Bet ne perdėm sentimentalų...

– Ne. Jis turi būti kaip plonas ledas. Ne toks, kokį esame įpratę girdėti iš Rusijos fortepijono mokyklos, svarų, sunkų, perdėm sureikšmintą. E.Griego kūriniai gana romantiški, tačiau lengvi, gaivūs įkvėpti. Tai atsispindi ir uvertiūroje "Rudenį", ji premjerinė ir man, ir orkestrui. Matyt, ir Kauno klausytojui. A.Dvorakas taip pat apaugęs "bramsiška", vokiška tradicija. Devintąją simfoniją siekiau apvalyti nuo sentimentų ir kartu pademonstruoti Čekijos liaudišką, tautų aušros dvasią. A.Dvorakas buvo jos flagmanas ir veliavnešys, skelbiantis čekų teises į tautos gyvavimą. Ji lengva ir beveik šokinė, nulemta Amerikos muzikos, spiričiuelių. Nesvarbu, kad tai vienas paskutiniųjų šio kompozitoriaus kūrinių. Siekiu, kad Kauno miesto simfoninis orkestras neparodytų per daug "raumenų" šioje programoje, o griežtų energingai ir gyvai.

– Pakalbėkime apie Amerikos muzikos įtaką A.Dvorako devintojoje simfonijoje. Jis vienas pirmųjų atvežė į Europą tuomet dar negirdėtos muzikos sampratą.

– Jo išgirstos sinkopės ir pentatonika, kurią jis išgirdo juodaodžių muzikoje yra tik priemonės, impresijos paties A.Dvorako kūrinyje. Šios priemonės apgyvendintos kompozitoriaus čekiškoje sieloje, simfonijoje neišgirsime spiričiuelio citatų. Jų daugiau vėlesnių kompozitorių – Sergejaus Rachmaninovo, George'o Gershwino kūryboje.

– Pervertus buvusių koncertų programas nejučia į akis krinta sutapimas, jog pianistės G.Gedvilaitė, M.Jatkauskaitė, dabar Indrė Petrauskaitė turi kelis bendrus bruožus. Jos kaunietės, J.Naujalio muzikos gimnazijos absolventės ir yra panašaus amžiaus.

– Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad šio koncerto solistė bus I.Petrauskaitė. Turiu paminėti, jog dirigentai ne visada renkasi scenos partnerius, jais pasirūpina orkestro vadovybė. Tai malonu, neslėpsiu, visos jūsų išvardytos pianistės puikios. Su I.Petrauskaite nesu grojęs, tad buvo viena mano svajonių parengti bendrą programą. Neslėpsiu, Indrė pageidavo atlikti kitą kūrinį, Wolfgango Amadeus Mozarto koncertą fortepijonui. Šioje programoje tai nebuvo geras pasirinkimas. Tad E.Griego koncertas – mano pasiūlymas. Šio koncerto negrojau beveik penkiolika metų. Šie metai man E.Griego metai, diriguosiu ketvirtą koncertą su šio kompozitoriaus kūriniais. Jaučiuosi supratęs E.Griegą iki galo, tiek, kiek šiame gyvenimo etape lemta.

– Ką turite galvoje "iki galo"?

– Supratau, ko jis neturi. Sunkumo ir rūstumo, būdingo Jeanui Sibelius, Johanneso Brahmso kūrybai. E.Griegas rašė daug muzikos dramoms, ji vaizdinga, partitūroje matyti užkoduoti vaizdiniai. Vienas žymiausių kūrinių "Peras Giuntas" – taip pat muzika dramos spektakliui. Matyt, jam buvo svarbu muzikos garsais pavaizduoti emociją, jausmą ir kartu apšvietimą, kuriame yra žmogus.

Vienuoliktą sezoną pradėjęs Kauno miesto simfoninis orkestras (KMSO) šiandien kviečia klausytis Piotro Čaikovskio ir Johanneso Brahmso kūrinių. Prie dirigento pulto stos buvęs KMSO vyriausiasis dirigentas, nuolatinis orkestro bendradarbis Pavelas Bermanas. Žymus pasaulio smuikininkas ir pedagogas solisto vietą šiame koncerte patiki savo mokiniui Gennaro Cardaropoli, kurį artimiausius dvejus metus ugdys Lugano konservatorijoje.

Septyniolikmetis smuikininkas Kaune grieš P.Čaikovskio Koncertą smuikui ir orkestrui – anot solisto, ant aukščiausio sudėtingumo kūrinį. Antrojoje koncerto dalyje išgirsime rusų kompozitoriaus amžininko J.Brahmso Antrąją simfoniją.

P.Čaikovskis pasaulio pasaulio muzikos lobynui paliko šešias monumentalias simfonijas, koncertines uvertiūras, dešimt operų, savitų baletų ir vienintelį Koncertą smuikui ir orkestrui. Sukurtas dramatiškomis kompozitoriaus gyvenimo aplinkybėmis, šis kūrinys tapo receptu nuo kančių ir depresijos po skyrybų dramos. P.Čaikovskis ilsėjosi Šveicarijoje, Klarense, pabaigė šį koncertą per mėnesį, padedamas ir konsultuojamas savo mokinio smuikininko Josifo Kotiko. Kūrinys tapo vienu labiausiai paplitusių smuiko literatūroje, tačiau pirmoji kritikų reakcija nebuvo palanki, jį atmetė smuiko virtuozas Leopoldas Aueris – būtent jam, o ne mintinai smuiko solo partiją mokėjusiam savo mokiniui J.Kotikui P.Čaikovskis dedikavo kūrinį. Todėl premjera įvyko dar po trejų metų, patikėta kitam virtuozui Adolfui Brodskiui.

Kaip ir G.Cardaropoli, Kauno miesto simfoninio orkestro atlikėjai jau ne sykį gvildeno šį sudėtingą romantinį kūrinį, jį atliko su smuikininkais Mario Hossenu, Bogdana Pivnenko, Aleksanderiu Gilmanu.

Septyniolikmetis smuikininkas šiuo instrumentu griežia vienuolika metų, jis laukiamas Europos, Rusijos, JAV scenose. G.Cardoropoli turi gausų tarptautinių konkursų ir perklausų bagažą. Prestižinėje Vittorio Veneto Trevize perklausoje vaikinas laimėjo stipendiją ir surengė koncertą "Da Ponte" teatre. "EurOrchestra New Talents" tarptautiniame konkurse laimėta kategorijoje "Smuikas ir orkestras". Smuikininką lydėjo sėkmė konkursuose Prancūzijoje, Slovėnijoje, Maltoje, Švedijoje, Belgijoje, šįmet jis pasirodė prestižinėje "Carnegie Hall" Niujorke.

– Ar prisimenate savo patį pirmą smuiku sugrotą kūrinį?

– Taip, tai buvo italų kompozitoriaus Alberto Kurči Sonatina, kurią grojau muzikos mokykloje. Žinoma, pradėjau nuo gamų. Antrasis, mano debiutinis ir, ko gero, svarbiausias tebėra Antonio Vivaldi Koncertas smuikui ir orkestrui a-moll.

– Tai įvyko koncerte, skirtame popiežiui Benediktui XVI? Papasakokite daugiau, tai skamba labai egzotiškai.

– Konservatorija pasiūlė dalyvauti šiame koncerte. Jie perspėjo, kad dalyvaus popiežius, Italijos ministras pirmininkas, mūsų laukia įspūdingas koncertas. Daugybė klausytojų, tačiau būdamas dešimties, scenoje jaučiausi labai natūraliai, nebuvo jokio jaudulio. Tik po pasirodymo plūstelėjo emocijos. Kaip ir tuomet, taip dabar, grodamas publikai, bandau tai daryti geriausiai.

– Kaip susikirto jūsų ir Pavelo Bermano keliai? Paprastai P.Bermanas koncertuoja su KMSO kaip solistas, dabar jis pristato savo mokinį.

– Pamenu pokalbį po koncerto Berlyno filharmonijoje, kad turiu studijuoti pas kurį nors smuiko grandą. Man pasiūlė P.Bermaną. Studijuoju pas jį tik antrą mėnesį, tačiau turėjau progų įsitikinti mokytojo meistriškumu, artimiausius dvejus metus mes praleisime kartu. Kas jį išskiria iš kitų mokytojų, pas kuriuos mokiausi? Jis geriausias. Stengiuosi perimti ne tik teorines žinias, mokytojas perduoda ir rodo instrumento, ir atlikimo subtilybes. Jis skatina ieškoti savo sprendimų, o ne aklai sekti jo nurodymus ar patarimus.

– Ar koncertas su mokytoju jums yra egzaminas?

– Ne, tačiau jaučiu šiokią tokią įtampą, turiu prisiminti ir pasinaudoti patarimais, kuriuos jis duoda. Svarbu, kad pasitikime vienas kitu, be to, maestro yra puikus dirigentas.

– Ar P.Čaikovskio Koncertas turi asmeninę reikšmę jums? Kokia jo atsiradimo jūsų repertuare istorija?

– Tai vienas gražiausių romantinių kūrinių. Esu jį griežęs ne kartą su skirtingais okestrais, kaskart ši muzika suskamba naujai. Džiaugiuosi proga koncertuoti su puikiu orkestru Kaune. Muzika turi eiti iš širdies, aš esu tarpininkas tarp jautrių reikšmių, sudėtų kompozitoriaus į smuiko solo, ir publikos, turėsiančios jas perprasti. Klausytojai dažniausia neišmano instrumento technikos vingrybių, be to, šiais laikais daug muzikantų, galinčių pasigirti tik technikos išmanymu. Reikia šio to daugiau, gero emocinio pasiruošimo.

– Vokalistai dažnai brandina savo balsą tam tikriems vaidmenims. Ar smuiko literatūroje taip pat reikia specialiai prieiti iki tam tikrų kūrinių, užaugti?

– Smuiko literatūroje egzistuoja panašus laipsniškumas. Šiuo metu man sudėtingiausia atlikti modernistų kūrinius, vienas jų Gyorgy Ligeti Koncertas smuikui ir orkestrui – jį ir bandau įveikti. P.Čaikovskio Koncertas yra puikus, nors tai romantinė muzika, jis kartu su Ludvigo van Bethoveno ir dar keliais opusais smuikui reikalauja aukščiausio meistriškumo ir precizikos. Dar daugiau – po Pece Dingo filmo "Koncertas" šį P.Čaikovskio kūrinį dabar atpažįsta visi.

– Ar turite savo mėgstamiausią kūrinį?

– Įvardyčiau mėgstamiausią kompozitorių – Johannesas Brahmsas. Esu grojęs jo žymųjį koncertą smuikui, jaučiuosi gerai grieždamas kitus kūrinius. Žinoma, Nicollo Paganini – visų smuikininkų šventasis gralis. Man svarbu žinoti sukūrimo aplinkybes, daug skaitau. P.Bermanas man nuolat primena, kad turiu žinoti, apie ką groju.

– Jūsų biografijoje – daugybė apdovanojimų, premijų, prizinių vietų. Ar galėtumėte išskirti reikšmingiausius jums asmeniškai?

– Jų yra du. Pirmasis – Arturo Grumiaux konkursas Belgijoje. Nuostabus jausmas, kai paskelbė, kad laimėjau pirmąjį prizą tarp daugybės lygiaverčių varžovų. Tai buvo labai sunkus išbandymas. Kitas konkursas, laimėtas prieš tris mėnesius, – Klaudio Abbado instrumentalistų konkursas. Prizinės vietos jame Italijoje reiškia didelį pripažinimą. Man teko laimė susipažinti su maestro K.Abbado po vieno iš jo koncertų, trumpai pasikalbėti.  Tai nuostabus žmogus.

Dar vienas svarbus palypėjimas karjeros laipteliu aukštyn buvo koncertas "Carnegie Hall" Niujorke. Štai ten jaudinausi ne juokais.

– Ar pasirodymas ten turėjo įtakos tolesnei karjerai?

– Gavau pasiūlymų iš Masačusetso televizijos, nors ir negalėjau ten nuvykti dėl užimtumo. Ne visada koncertas prestižinėje salėje lemia pripažinimą, turi būti labai sėkmingas, pažinoti dirigentus, orkestro direktorius, vadybą. Po studijų Lugane taip pat imsiuos ieškoti agentūros, tai nėra lengva.

– Kaip atrodo jūsų tipiška diena?

– Šįmet baigiau vidurinę mokyklą. Mano dienoje nėra nieko išskirtinio. Po pusryčių tris valandas skiriu instrumentui, vėliau – pietūs ir dar keturios valandos grojimo, ir jeigu lieka laiko, einu žaisti futbolo, sustikti su draugais. Julianas Rachlinas yra pasakęs, kad didieji menininkai taip pat turi gyventi įprastą gyvenimą. Socialumas net padeda groti. Septynios valandos groti smuiku per dieną nėra labai daug – ypač dabar, kai daug keliauju, kartais dėl aplinkybių tegaliu skirti penkias valandas. Į Kauną atvykau iš Izraelio, prieš tai krausčiausi į Šveicariją – šioje šalyje uždrausta groti namie po aštuntos vakaro, kaimynai gali iškviesti policiją.

– Sutinkate daug asmenybių, skirtingų žmonių, muzikantų, profesionalų. Mūsų pokalbio metu nė sykio nepagalvojau apie jūsų amžių, o juk jums – aštuoniolika. Ar jaučiatės esąs brandesnis už savo bendraamžius?

– Taip, tiek man sukaks dar po mėnesio, dabar aš septyniolikmetis. Daug kas pasikeitė prieš trejus ar ketverius metus: koncertai, gastrolės, skirtingos šalys, kultūros pažinimas. Muzika keičia gyvenimą.

– Tad G.Cardaropoli – ne tik smuikininkas, tačiau ir septyniolikmetis iš Italijos. Ką veikiate laisvu laiku?

– Man patinka motociklai, futbolas. Po gastrolių atsikratau nuovargio ir streso sporto salėje, kaip solistas turiu palaikyti gerą formą.

– Už kurią Italijos futbolo komandą sergate?

– Už Neapolio "Napoli".

Kas? Simfoninės muzikos vakaras.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Spalio 9 d. 18 val.

Vienuoliktą rudenį kyla Kauno miesto simfoninio orkestro sezono uždanga. Vadovaujamas savo vyriausiojo dirigento Konstantino Orbeliano, orkestras pristato saksofono meistrą Federico Mondelci.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad saksofonas  ir simfoninis orkestras nėra dažnai sutinkamas ar įprastas duetas, tačiau F.Mondelci atskleidžia, kad per 175 šio instrumento istorijos metus jis įsitvirtino ne tik džiaze, bet ir akademinės muzikos partitūrose. Koncerto programoje numatyti kūriniai vedžioja XX a. muzikos takais, pristato Lietuvoje retai girdimas kompozitorių Chaviero Girotto ir Roberto Molinelli pavardes. Šalia jų – Astoro Piazzollos tango, F.Mondelci aranžuoti simfoniniam orkestrui. "Tai kūriniai, galintys perkelti klausytoją į gilių jausmų, meilės, aistros, ilgesio, džiaugsmo, meditacijos lygį per melodiją ir ritmą, artimi tiek man, tiek dirigentui", – programos pasirinkimo motyvus apibendrina F.Mondelci.

Du dešimtmečius italų saksofono meistras įtvirtina įdomaus ir įtakingo savo kartos muziko vardą. F.Mondelci kūrybinį kelią pradėjo savo gimtajame regione G.Rossini konservatorijoje, veliau – Jeano Marie Londeixo klasėje Bordo konservatorijoje, Prancūzijoje. Saksofonininko gastrolių žemėlapis apima daugelį Europos šalių, Japoniją, JAV. Tarp jo partnerių – monumentalūs Milano "La Scala", dirigento Seiji Ozawos, BBC filharmonijos orkestro vardai.

– Kaip atradote saksofoną? Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio ar logiškas ir apgalvotas ėjimas šio pasirinkimo link?

– Pasirinkau saksofoną dvylikos, ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Saksofonas daug jaunesnis už kitus klasikinius instrumentus, išrastas Adolfo Sakso 1840 m., todėl neturi ilgos vystymosi istorijos, taip pat ir didžiųjų kompozitorių specialiai jam kurto repertuaro iš XVI, XVII ar XIX a. Saksofonas tapo populiarus dėl savo universalumo ir ekspresijos akademinėje, šiuolaikinėje muzikoje, džiaze ar folklore. Mokiausi G.Rossini konservatorijoje Pesaro mieste, vėliau studijavau Bordo aukštojoje muzikos mokykloje, Prancūzijoje, pas maestro Jeaną Marie Londeixą. Be savo instrumento, susipažinau su kompozicija, dirigavimo, dainavimu.

– Jūsų repertuaras balansuoja tarp akademinės muzikos, tango ir džiazo. Klausytojai, matyt, įpratę matyti saksofoną nedideliame džiazo kolektyve, džiazo orkestre. Ar turite ką rinktis iš akademinės muzikos?

– Saksofonas – jaunas instrumentas, tačiau jis turi įspūdingą literatūrą, vystytą nuo XIX a. vidurio. XIX a. prancūzų kompozitoriai iškart pamėgo šį instrumentą, naudojo jį simfoninio orkestro sudėtyje. Nuo pirmųjų G.Bizet, J.Massenet, D.Auberio, G.Meyerbeerio, J.Strausso, M.Ravelio, C.Debussy iki modernistų D.Milhaud, J.Ibert. Kitose šalyse susidomėjimas atvilnijo keliais dešimtmečiais vėliau, bet A.Glazunovas, G.Gershwinas, H.Villa-Lobosas, B.Britenas sukūrė labai įsimintinus saksofono repertuaro opusus, įkvėpusius ir dar vieną – kompozitorių P.Glasso, K.Stockhauseno, A.Parto, L.Berio, M.Nymano, F.Donatoni kartą.

Pavyzdžiui, G.Gershwino kūrinyje "Amerikietis Paryžiuje" saksofonas arba jų sekcija praturtina orkestro tekstūrą, papildo ją džiazo orkestro išgaunamomis spalvomis, todėl saksofonas orkestro tonalines galimybes praplečia iki džiazo garso. Kitu atveju R.Strausso "Sinfonia Domestica" saksofonų šeima integruojama į orkestrą nesiekiant išgauti naujų spalvų, bet sustiprinant pučiamųjų sekciją. M.Ravelio orkestruotose M.Musorgskio "Parodos paveikslėliuose" altiniam saksofonui skirta širdį verianti melancholija, o M.Ravelio "Bolero" du saksofonai praplečia ir taip didelę orkestro tembrų įvairovę. G.Bizet siuitoje "Arlietė" saksofonui patiki lyrinį vaidmenį, G.Pucinnio operoje "Turandot" saksofonas turi beveik užkulisinę, tačiau svarbią funkciją, palaiko chorą. Galėčiau ilgai cituoti partitūras, kur saksofonui patikėtas vieno ar kito ryškumo vaidmuo. Grojimas šiuo instrumentu reikalauja daugybės įgūdžių, kartais – būti vienu iš orkestro instrumentų, bet dažnai – ne tik vienu iš instrumentų, tačiau ir solistu.

Nuolat groju koncertus saksofonui ir orkestrui viso pasaulio scenose, tarp kurių "La Scala" Milane, Sankt Peterburgo filharmonija Rusijoje. Kartais esu ir dirigentas, ir solistas.

– Jūsų bendradarbiavimas su dirigentu Konstantinu Orbelianu atnešė daug gražių rezultatų. Kuriuos jų bendradarbiavimo aspektus vertinate labiausiai?

– Darbas su K.Orbelianu buvo vienas didžiausių mano karjeros kūrybinių iššūkių. Kartu mes ne tik įrašėme kompaktines plokšteles, bet ir koncertavome daugelyje šalių, pristatydami klasikinį, šiuolaikinės muzikos, mano aranžuotų A.Piazzollos, G.Gershvino, D.Ellingtono, N.Piovani, E.Morricone kūrinių programas. K.Orbelianas, kaip ir aš, yra universalus menininkas – pianistas, dirigentas, gebantis suprasti ir dirbti su labai skirtinga muzika, inicijuoti sėkmingus projektus.

– Pakalbėkime apie koncertą. Kas yra programos ašis?

– Atsakymas – repertuaro pasirinkimas. Tai kūriniai, galintys perkelti klausytoją į gilių jausmų, meilės, aistros, ilgesio, džiaugsmo, meditacijos lygį per melodiją ir ritmą, artimi tiek man, tiek dirigentui. Į programą įtraukėme mano aranžuotus kūrinius leidybinei kompanijai "Delos", R.Molinelli man skirtą labai amerikietiško stiliaus koncertą saksofonui ir orkestrui "Keturi Niujorko paveikslai". Šis požiūris į muzikos pasaulį galėtų būti pavadintas akademizmo, šiuolaikinės muzikos, tango ir džiazo mišiniu.

– Pirmojoje koncerto dalyje klausytojai išgirs A.Piazzollos tango rinkinį. Jie priklauso skirtingiems kompozitoriaus biografijos etapams. Ar šis pasirinkimas nutapo A.Piazzollos kūrybos portretą? Jeigu jums pačiam reikėtų tapyti panašų portretą, kuriuos kūrinius pasirinktumėte?

– A.Piazzolla buvo novatoriškas kūrėjas, jis perkėlė Argentinos tango iš šokio aikštelės į koncertų sceną. Jo kelias ilgas ir sudėtingas, tačiau jis niekada nesitaikė su kompromisais. Man asmeniškai imponuoja kompozicijos, parašytos kvintetui ir jo nariams, išskirtiniams muzikantams Ablo Ziegleriui, Fernando Suarezui Pazui. Kaip saksofonininkas, vertinu A.Piazzollos ir G.Muligano bendradarbiavimo rezultatą "Summit". Taigi iš mano minėtų projektų aranžuodamas kūrinius semiuosi daugiausia įkvėpimo.

– Pastebėjau, kad daugelis geriausių klasikinės muzikos atlikėjų atrado tango tik dešimtojo dešimtmečio viduryje. Ar tai reiškia, kad "Tango Nuevo" pralenkė laiką"?

– Akademinio pasaulio geriausieji atsigręžė į A.Piazollos palikimą po jo mirties. Kompozicijose deranti tradicija ir inovatyvumas, be jokios abejonės, – muzika, pralenkusi laiką.

– "Keturis paveikslus iš Niujorko" R.Molinelli parašė specialiai jums. Papasakokite daugiau apie tai.

– R.Molinelli sukūrė šį koncertą saksofonui 2001 m., nuo pat premjeros jį lydėjo sėkmė, tai paskatino keliolikos orkestruočių gimimą – nuo originalio versijos saksofonui ir simfoniniam orkestrui, kuri ir bus atlikta Kaune, iki kamerinio ir pučiamųjų orkestro versijų, kol galiausia suskambo atliekama saksofonų orkestro. Roberto yra Italas, mes abu kilę iš to paties regiono, studijavome G.Rossini konservatorijoje, iš mūsų regiono kilę G.Rossini, G.Pergolesi, B.Gigli, M.del Monaco, F.Coreli... Puiki kompanija, ar ne? Kartu su Roberto turėjome daug bendrų patirčių, daug koncertavome, aš net įrašiau garso takelį "Barillos" makaronų televizijos reklamai, kurį jis ir sukūrė. Mūsų karjeros visada buvo susipynusios.

Tradiciškai Pasaulinę muzikos dieną, spalio 2-ąją, Kauno miesto simfoninis orkestras (KMSO) pradės vienuoliktąjį sezoną.

Pradžia – su saksofono garsais

"Per pastarąjį mėnesį orkestras dalyvavo beveik visų svarbiausių šalies muzikinių datų sukakčių minėjimuose. Ką tik griežėme festivalyje "Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu", su 80-metį švenčiančiu maestro Virgilijumi Noreika, prieš savaitę Plungėje paminėjome Mykolo Kleopo Oginskio sukaktį, surengėme koncertus jubiliejiniame XX Pažaislio muzikos festivalyje. Šįmet ir orkestras šventė dešimtąjį gimtadienį", – nuveiktus vasaros darbus naujojo sezono prieangyje vardijo kolektyvo vadovas Algimantas Treikauskas.

Dešimtmetį paminėjęs svarių koncertų serija, gastrolėmis užsienio festivaliuose, įrašų sesijomis, nominacijomis prestižiniams apdovanojimams, tarp kurių – ir "Grammy", orkestras praskleidžia uždangą į naujų darbų gausų rudenį ir žiemą.

Sezono pradžios koncerte pasirodys pasaulinį pripažinimą pelnęs saksofonininkas Federico Mondelci, orkestrą į naująjį sezoną lydės vyriausiasis dirigentas Constantine'as Orbelianas, skambės F.Mondelci aranžuoti Astoro Piazzollos kūriniai, specialiai jam dedikuotas italų kompozitoriaus Roberto Molinelli ciklas "4 Niujorko paveikslai", taip pat Javiero Girotto, George'o Gershwino, Jerome'o Kerno kūriniai.

Premjeros ir duetai

Penktadieninių koncertų Kauno valstybinėje filharmonijoje metu nuskambės ne viena premjera, pasirodys ne vienas muzikos meistrų duetas. Spalio 9 d. programą su KMSO parengs buvęs vyriausiasis dirigentas, orkestro bičiulis, smuikininkas Pavelas Bermanas, šįkart stosiantis prie dirigento pulto. Jis Kauno publikai pristatys savo mokinį Lugano konservatorijoje Gennaro Cardaropoli. Smuikininkas debiutavo būdamas dešimties koncerte popiežiui Benediktui XVI Romoje, jį lydėjo sėkmė tarptautiniuose konkursuose, tarp kurių laimėta prestižinės "Abaddo" ir Nacionalinė Italijos menų premijos. Kaune jis atliks sudėtingąjį Piotro Čaikovskio Koncertą smuikui ir orkestrui.

Paskutinėmis rugsėjo dienomis Modestas Pitrėnas bus inauguruotas Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu, jis nepamiršta bičiulystės su KMSO. Spalio 23 d. jis pristatys programą su jaunosios kartos kauniete pianiste, LMTA ir Londono karališkosios konservatorijos absolvente Indre Petrauskaite. Skambės Edvardo Grygo vienintelis koncertas fortepijonui ir orkestrui, priskiriamas kompozitoriaus ankstyvajam periodui, įkvėptas Norvegijos folkloro ir gamtos, įsitvirtinęs dažniausiai altiekamų koncertų sąraše.

Prancūziški puslapiai

Lapkritis orkestro repertuare susietas su Prancūzijos muzika ir šios šalies muzikais. Lapkričio 13 d. su KMSO debiutuos dirigentas Alainas Paris, kuris specializuojasi diriguoti prancūzų kompozitorių kūrinių repertuarą. Pastaruoju metu A.Paris dirba su Sankt Peterburgo valstybiniu akademiniu simfononiniu orkestru ir choru, Bilkento, Atėnų simfoniniais orkestrais.

Vakaro metu orkestras pristatys iškart dvi premjeras – George'o Bizet pirmąją simfoniją ir Charleso Gounod "Messe solennelle" Šventosios Sesilijos garbei. Orkestrui talkins Kauno valstybinis choras, solistai Raminta Vaicekauskaitė, Tomas Pavilionis, Liudas Norvaišas.

Įdomu, kad abiem kūriniams šį lapkritį sukanka 160 metų, jų premjeros įvyko Paryžiuje vienos savaitės skirtumu, o Ch.Gounod buvo tuomet jauno G.Bizet mokytojas. Prancūzišką liniją orkestras pratęs šiuolaikinės muzikos festivalyje "Iš arti". Čia, diriguojamas Roberto Šerveniko, orkestras grieš su smuikininku Philippe'u Graffinu.

Gruodžio 4 d. klausytojų laukia reta proga susitikti su obojininku ir dirigentu Vilmantu Kaliūnu, dirbančiu Vokietijoje. Jis pirmą kartą parengs programą su Kauno miesto simfoniniu orkestru. Be didžiųjų Vokietijos romantikų Roberto Schumanno ir Ludvigo van Beethoveno kūrinių, skambės ir vėlyvojo romantizmo atstovo R.Strausso perlas – Koncertas valtornai ir orkestrui, jį atliks solistė iš Liuksemburgo Anna Kleinbart.

Nauji projektai

Be ryškių, įsimintinų, sudėtingų akcentų sezono repertuare, orkestras pasirodys didžiosiose šalies arenose. Spalį KMSO akompanuos Linui Adomaičiui ir Gyčiui Paškevičiui renginiuose "Arena šou". Gruodžio pabaigoje atgims prieš septynerius metus didžiulės sėkmės sulaukusi Lotynų Amerikos popopera "Carmen Cubana".

"Mūsų pavasario ir kito rudens planai beveik sudėlioti. Kai ką galima ir atskleisti. Ketiname tęsti ciklą "Diriguoja jaunieji", pakartoti dar mažai rodytą pasaką "Alavinis karevėlis". Orkestro laukia rimti darbai įrašų studijoje, lapkričio pabaigoje dirbsime su bosu Ildaru Abdrazakovu, vasarą pradėtos platinti anksčiau įrašytos plokštelės su Dinara Alijeva, Aleksandru Antonenka, džiaugiamės, kad kompanija "Naxos" pateikė Giuceppe's Verdi operą "Simonas Bokanegra" "Grammy" nominacijai geriausio operos įrašo kategorijoje. Ši plokštelė įėjo į kiekvieno dalyvavusio įrašuose muziko istoriją", – sakė A.Treikauskas.

Neseniai Kauno miesto simfoninio orkestro (KMSO) muzikantai grįžo iš gastrolių Norvegijoje. Unikalios šiaurietiškos gamtos apsuptyje šeštą kartą vykusioje klasikinės muzikos šventėje KMSO antrą kartą patikėta garbė būti pagrindiniu festivalio simfoniniu orkestru, publikai pristatyti trys koncertai.

Sodri programa

KMSO kelionė į puikiai Norvegijoje žinomą festivalį "Fjord Cadenza" neatsitiktinė – bendradarbiavimas su festivalio meno vadovu Rune Bergmanu tęsiasi daugiau kaip dvejus metus, jis eina KMSO pagrindinio kviestinio dirigento pareigas.

"Orkestras dalyvavo festivalio atidaryme "Gomerguset" salėje, koncerte skambėjo Wolfgango Amadeus Mozarto kūriniai – operos "Figaro vedybos" uvertiūra, Simfonija Nr. 39, solistas Laurensas Weinholdas griežė Penktąjį koncertą smuikui. Smuikininkas yra kasmet festivalio metu vykstančio DNB nacionalinio solistų konkurso nugalėtojas, pažįstamas ir Kauno klausytojams", – įspūdžiais apie gastroles dalijosi orkestro vadovas Algimantas Treikauskas.

Programa, pavadinta "Klasikos perlai", surengta modernios architektūros ir puikios akustikos Elingsojaus bažnyčioje.

"Šiame koncerte pristatėme Fausto Latėno Pasadoblį altui ir simfoniniam orkestrui, akompanavome geriausiu Norvegijos bosu tituluojamam Magne Fremmerlidui, Charlotte Fongen, L.Weinholdui bei Povilui Syrrist-Gelgotui. Finaliniam koncertui, festivalio kompozitorius – rezidentas Janas Magne Forde sukūrė kompoziciją "Fjordų garsai" ir specialiai žymiai Norvegijos džiazo vokalistei Hildei Loiusei Asbjornsen skirtą kūrinį "Hilde Louise in Symphony", – pasakojo KMSO vadovas.

Įvertino talentus

Vienas ryškiausių festivalio akcentų – solistų konkursas, sulaukęs šimto paraiškų. "Reikėjo atrinkti geriausius, o vėliau paskelbti prizininkus. Tai aukšto lygio konkursas ir pagal prizinį fondą ir komisiją, dalyvių pasirengimo lygį. Man antrąkart teko garbė pirmininkauti komisijai", – kalbėjo A.Treikauskas.

Kartu dalyvius vertino festivalio emeritas, Johno F.Kennedy menų centro mentorius Jensas Moe, meno vadybos ir kultūros politikos profesorius Paryžiaus Sorbonos universitete Kevinas Kleinmanas, atstovaujantis ir kompanijai "Universal Music International", Nordfjordo operos vadovė Kari Standal, JAV dirigentas Davidas Searlas bei "IMG Artists" agentūros atstovas Grantas Chaputas.

"Didžiausios diskusijos kilo dėl trečios vietos, kadangi atsirado du lygiaverčiai konkurso dalyviai. Paskutinę akimirką nusprendėme paprašyti konkurso mecenato padidinti prizinį fondą, todėl apdovanojome du trečios vietos prizininkus", – sakė A.Treikauskas.

Edukacinė reikšmė

Šeštą kartą surengtas festivalis "Fjord Candenza" vyksta nuostabiame gamtos kampelyje, kaip sako patys norvegai, ko gero, gražiausioje šalies vietoje, kurią dovanojo gamta. Augmenija, vulkaninės kilmės salos, kriokliai, kalnų upės ir tarp viso to įsiliejantis Olesiundo miestas.

Festivalio erdvėse vyksta parodos, netradiciniai koncertai, pavyzdžiui "Operos apšilimas ir pietūs", iki vėlyvo vakaro veikia "Operos restoranas", skiriamas dėmesys labdarai.

"Fjord Cadenza" visa apimantis renginys – visą savaitę vyko orkestro akademija, skirta 8–20 metų vaikams ir jaunuoliams. Akademijos studentai, padedami aukščiausio lygio profesionalų iš Norvegijos orkestrų, rengia koncertines programas, susipažįsta su orkestro virtuve, elgesiu, klasikinės muzikos kultūra. Koncertų erdvės išsidėsčiusios 50 km spinduliu, per dieną surengiami trys ar keturi koncertai. Kitas svarbus akcentas – kasmet pristatomas kompozitorius rezidentas, šįmet juo tapo žymaus Norvegijos pučiamųjų kvinteto "Brass Brothers" lyderis, kompozitorius J.M.Forde.

Iki vienuolikto sezono pradžios spalį, KMSO dar surengs koncertus jubiliejiniame Pažaislio muzikos, M.K.Oginskio, "Vasara su M.K.Čiurlioniu" festivaliuose.