Patogiai įsitaisius čia galima stebėti dokumentinį filmą apie dramaturgą, daugiau sužinoti apie meilės legendą "Barbora Radvilaitė", apžiūrėti Grušų šeimos kambarius, išvysti baldus, ant kurių sėdėjo aktoriai, bičiuliai ir giminės, stalelius, ant kurių garavo dramaturgo žmonos Pulcherijos ruošta kava ir valgiai.

Pavasariop rašytojo namas paskęsta žalumoje – J.Grušas puoselėjo obelų sodą, augino gėles, be galo mylėjo šunis. J.Grušas buvo sumanęs ir įdomią pavėsinę, arką, pro kurią ateinama prie namo, ją apaugino vijoklinėmis rožėmis ir pavadino Rozenbogenu – Rožių vartais. Takelį į šiuos namus rasdavo daugybė žmonių, nes viduje būdavo šiltai sutikti, pavaišinti, pakalbinti.

Literatūros paviliotas

Jubiliejus – proga prisiminti rašytojo gyvenimo kelią. 1924 m. J.Grušas, sėkmingai baigęs gimnaziją, įstojo į Lietuvos universitetą. Pirmaisiais metais Kaune J.Grušui sekėsi sunkiai – dirbo Žydų liaudies teatre valytoju, jo atlyginimas buvo menkas, paramos iš namų nesulaukdavo, skundėsi bloga sveikata. Vis dėlto tai nesumenkino jaunuolio ambicijų.

Universitete J.Grušas kaip pagrindinę studijų kryptį pasirinko teisę, tačiau paskaitos Teologijos-filosofijos fakultete jį traukė labiau. Netrukus jis perėjo į lituanistikos studijas. Studijų metais J.Grušas jau dalyvavo kultūriniame Kauno gyvenime. Redagavo jaunimo žurnalą "Pavasaris", kuriame paskelbė pirmąjį savo apsakymą "Kalėdų džiaugsmas". Bendradarbiavo su žurnalais "Židinys", "Naujoji Romuva", dienraščiu "Lietuva". Įsiliejo į kultūrinį studentų draugijos "Šatrija" gyvenimą, kuriai vadovavo Vincas Mykolaitis-Putinas. (Vėliau šias pareigas teko eiti pačiam rašytojui.)

1928 m. leidyboje pasirodo pirmoji J.Grušo knyga – apsakymų rinkinys "Ponia Bertulienė". Jaunasis rašytojas nelabai džiaugėsi ir nebuvo patenkintas pirmuoju savo leidiniu, jautė, kad šis rinkinys neatspindi tuomečių jo kūrybinių sugebėjimų. Vėliau išėjo kur kas solidesnis romanas "Karjeristai" (1935) ir apsakymų rinkinys "Sunki ranka" (1937). Pastarasis rašytojui pelnė "Spindulio" bendrovės premiją.

Jaunystė: rašytojas J.Grušas. Apie 1929 m. / Muziejaus nuotr.

1932 m. J.Grušas vedė VDU Humanitarinio fakulteto studentę Pulcheriją Račytę. Juodu susilaukė dukters Algimantos ir dviejų sūnų – Vytauto ir Sauliaus. Po ketverių metų Grušų šeima įsigijo sklypą Žaliakalnyje, Kalniečių gatvėje. Pasistatė sodybinio tipo namelį su dideliu kiemu. Įdomu tai, kad namo planą sugalvojo pats rašytojas. Statybos technikas Jonas Miknevičius planą nubraižė pagal menininko reikalavimus.

Įsisiūbavus Antrajam pasauliniam karui, J.Grušas su šeima pasitraukė iš Kauno į žmonos Pulcherijos tėviškę Joniškyje. Po karo neramumų ir sudėtingo pokario Grušų šeima į savo namus Žaliakalnyje sugrįžo tik 1949 m. Nuo tada iki pat mirties 1986 m. J.Grušas gyveno namuose ir daugiausia laiko skyrė kūrybai, dramoms.

Dramaturgo talentas

Viename interviu rašytojas pasakojo, kodėl pasuko dramaturgijos keliu. Režisierius Borisas Dauguvietis, gatvėje sutikęs, ištarė: "Grušai, rašyk dramą – tai garbė ir pinigai. Parašyti novelę – tai tas pats, kas pasiūti pirštinę. O dramą – pasaulį sujudinti!" (Iš Algio Samulionio knygos "Neramios šviesos pasauliai: knyga apie dramaturgą Juozą Grušą", Vilnius: Vaga).

Tuo metu J.Grušą dramos žanras viliojo, manė, kad, pasirinkęs dramaturgiją, nuo jos nebesitrauks. Pirmoji rašytojo pjesė "Tėvas ir sūnus" išleista 1945 m., tačiau tikrasis dramaturgo talentas atsiskleidė po 1957 m. paskelbto "Herkaus Manto". 1956 m. kovo 31 d. Kauno valstybiniame dramos teatre vyko dramos "Herkus Mantas" premjera, o 1973 m. pagal šią pjesę režisierius Marijonas Giedrys sukūrė pirmąjį Lietuvoje vaidybinį istorinį kino filmą.

1967 m. J.Grušas išleido tragikomediją "Meilė, džiazas ir velnias". Kuriant ją rašytojas įkvėpimą rado Charles'o Bodlaire'o eilėraščio posme: "Staigių spindulių nušviesti veidai tų, kurie meldžiasi dangui tarp nešvankybių." Taip gimė aistringai gėrį skelbianti, nuo žmogiškojo blogio žūstanti mergaitė (taip pat ir daugiareikšmis simbolis) – Beatričė. Pagal šią dramą buvo pastatyta spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose, moksleiviai iki šiol aktyviai domisi ir rengia "Meilės, džiazo ir velnio" pastatymus. 1992 m. režisierius Raimundas Banionis pagal šį kūrinį sukūrė filmą "Džiazas".

Mėgo rašyti pusiau gulomis ant raudonos sofos, ant kelių pasidėjęs kokią nors lentelę, paprastu pieštuku.

Bene geriausiai žinoma J.Grušo drama "Barbora Radvilaitė" išleista 1972 m. Pats rašytojas pjesę įvardija kaip meilės legendą. Minėtoje A.Samulionio knygoje skaitome dramaturgo žodžius apie dramos sukūrimo impulsus: "Barborą Radvilaitę" seniai svajojau parašyti, žavėjo mane Barbora, kuri buvo verta aukščiausios garbės ir didžiausio įžeidimo; būdama nepaprastai graži ir žavinga, maištavo prieš pasaulį ir skleidė pasauliui savo vidinį spinduliavimą; tokiems neatleidžiama. Žavėjausi didžia ir tragiška Žygimanto Augusto ir Barboros meile, kur alsuoja kančia ir, galbūt, didžiausia mintimi. Kiekvienu metu galėjau tą tragediją parašyti ir tikriausiai būtų išėjusi tokia pat."

Tais pačiais 1972 m. režisierius Jonas Jurašas pastatė spektaklį "Barbora Radvilaitė", kuris vėliau buvo pripažintas šimtmečio spektakliu.

Kūrė nelaukdamas įkvėpimo

Įkvėpimo pjesėms rašytojas ieškojo visur ir visada. Skaitė laikraščius, klausėsi pasakojimų apie įvykius, stebėjo žmones gatvėse, traukiniuose, kavinėse, slapta pasiklausydavo jaunuolių ar senių pasikalbėjimų parke ant suolelių ir rašė pastabas bloknote. J.Grušas įkvėpimo ne laukė, o pats kūrė.

Pirmame namo aukšte buvo didysis kambarys, kuris atstojo darbo kambarį, svetainę ir miegamąjį, o mažesniajame įsikūrė šeimos valgomasis. Vaikams buvo skirta mansarda, kur rašytojas nė kojos nekėlė. Namiškiai žinojo, kad kai J.Grušas susiruošia rašyti, jis užveria duris tarp didžiojo ir mažojo kambarių.

Gegužinė: Lietuvos universiteto studentai iškyloje. Antroje eilėje iš dešinės antras J.Grušas, šalia Emilija Kvedaraitė. Iš kairės pirma – Salomėja Nėris. Apie 1927 m. / Muziejaus nuotr.

Mėgo rašyti pusiau gulomis ant raudonos sofos, ant kelių pasidėjęs kokią nors lentelę, paprastu pieštuku. Laikėsi dienotvarkės, prie rankraščių sėsdavo keliskart per dieną. Šiuose namuose J.Grušas parašė daugelį savo žymiausių darbų. Čia buvo laukiami ir aktoriai, įkūnijantys dramų herojus. Dažnai po repeticijų teatre trupės rinkdavosi pas Grušus dar parepetuoti, aptarti vaidmenų, išklausyti dramaturgo pastabų.

Režisierius Henrikas Vancevičius, pastatęs vieną žymiausių J.Grušo dramų – "Herkus Mantas", prisimena: "Nemažai bendravome ir už teatro, lankydavomės jo namuose. Ir ten vykdavo repeticijos. Atsimenu, kildavo kokių nors neaiškumų – aktoriai tą spektaklį kūrė labai užsidegę, ypač Voščikas – Mantas, Juronytė, kuri vaidino Kristiną, – ir mes eidavome pas Grušą tiesiog į namus."

A.Samulionio knygoje cituojamas aktorius Algimantas Voščikas pasakojo: "Repetuodavome net naktį – Grušo bute iki ketvirtos valandos. O iš ryto dešimtą vėl visi būdavome teatre." Taip pat prisimena: "Kartais Grušas ateina į teatrą, laukia, kol baigsis repeticija, ir pasikviečia mėgstamus aktorius į "Tulpę" išgerti arbatos su citrina."

Užsukdavo ne vien teatralų. Lankydavosi studijų laikų bičiuliai, studentai su dėstytojais, žurnalistai. Visus traukdavo sugrįžti jauki namų svetainė ir šiltas pokalbis su namų šeimininku, bičiulystė su jo šunimis.