Alvydas Šlepikas „Namas anapus upės“

Lietuvos rašytojų sqjungos leidykla, 2023

Garsiojo romano „Mano vardas Marytė“ autorius Alvydas Šlepikas  knygas leidžia retai ir dažniausiai jos išsyk tampa įvykiu. Tad, sulaikiusi kvapą, laukiau jo apsakymų rinktinės, kuri pasirodė metų pabaigoje. Atsiverčiau knygą turėdama daug lūkesčių, tačiau, skaitydama pirmąjį iš septynių apsakymų, pamaniau, kad jis kažkuo primena XX a. klasiką – tekstas sklandus, intriga yra, bet magiškas pasaulis, pasiaukojimo motyvas, simbolizmas – tarsi jau girdėta, nenurauna stogo. Kiti apsakymai paliko stipresnį įspūdį, ypač – „Namas anapus upės“ ir „Kur išėjo Mikis“.

A. Šlepikas geba rašyti meistriškai įtaigiai, kurti intrigą, įpinti siaubo elementų – skaitant apie jaunus partizanus, pabėgančius į negyvenamą namą prie upės, nugara lakstė šiurpuliai, o apsakymas apie mažą vokiečių berniuką, artėjant rusų kareiviams, bėgantį iš savo namų drauge su tetomis ir išprotėjusia močiute, priminė pagaulias „Mano vardas Marytė“ romano nuotaikas. Autoriaus akiratyje atsiduria vaikystė ir senatvė – tiek vaikiškas pasaulis, tiek nuo karščio nusikamavę seniai ar protą praradusi močiutė vaizduojami charakteringai ir yra įdomūs savo netikėtais pasirinkimų vingiais.

Vis dėlto, kai knygos apimtis nedidelė, kiekvienas tekstas gula tarsi po didinamuoju stiklu – pradedi galvoti apie tai, pagal kokią logiką ši rinktinė sudaryta, kodėl fantastiniai, maginiai pasauliai mainosi su istoriniais, futuristiniais tekstais. Gijų tarp mistinės Didžiosios motinos, Pavlovo eksperimentų, Antrojo pasaulinio karo, pokario partizanų, karščio išdegintos žemės ir nukryžiavimo scenos iš tiesų esama, tik vis tiek neapleidžia jausmas, kad dėl vientisumo dar reikėtų daugiau apsakymų.

Nepaisant išsakyto skepticizmo, manau, kad knyga vis tiek verta dėmesio. Kai kurios apsakymų scenos ar nuotaika įstringa ilgam, o tai turbūt ir yra gero literatūros kūrinio tikslas.

Primo Levi „Periodinė elementų lentelė“

Hubris, 2024. Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Prieš pradedama skaityti šį kūrinį, žinojau, kad 2006 m. Didžiosios Britanijos karališkasis institutas jį paskelbė geriausia visų laikų mokslinio turinio knyga. Chemijos pamokų mokykloje nemėgau, tačiau P. Levi mane įtraukė į chemiko laboratorijoje vykstančius stebuklus.

Vis dėlto tai nėra knyga apie mokslą – cheminiai elementai tarnauja autobiografiniam pasakojimui. Per darbą laboratorijose vyniojamos kitų istorijų gijos, darbas pakreipia tolesnius likimo vingius ir padeda išgyventi atsidūrus lageryje. Nors knygos pabaigoje rašytojas kratosi autobiografijos žanro sakydamas: „Tai ir ne autobiografija, nebent iš dalies ir simboliškai, kiek autobiografiškas esti kiekvienas užrašytas tekstas ar, tiksliau, kiekvienas žmogiškas kūrinys; galima sakyti, kad tai istorija. Ar bent man norėjosi, kad ši knyga būtų savotiška mikroistorija: konkretaus amato ir jo pralaimėjimų, pergalių beigi vargų istorija, kokią trokšta papasakoti kiekvienas, kai suvokia užsibaigiant karjeros ratą ir menas nebeatrodo amžinas.“ (265 p.)

Savo protėvius – žydus Pjemonto regione – pasakotojas lygina su argono dujomis. Dujos, kaip ir jie, inertiškos ir nesiveliančios sąveikai į chemines reakcijas, nesijungiančios su kitais cheminiais elementais. Rasinė grynumo teorija, kuri sugriovė tiek P. Levi amžininkų gyvenimų, čia atskleidžiama per cheminių elementų paraleles, grynąsias ir negrynąsias medžiagas.

Nors P. Levi apsakymuose atskleistos gyvenimo aplinkybės žiaurios, o kartais, atrodytų, nepakeliamos, knygos nuotaika šviesi, kartais trykštanti humoru, dėmesiu mažoms, juokingoms detalėms. Tarkim, apsakyme „Nikelis“ išnyra pono Pistamiljos ir jo šuns istorija. Šuo šeimininko buvo išmokytas iš kaimynų vogti kalakutus. Tuos kalakutus ponas Pistamilja paskui dovanodavo savo senoms ir bjaurioms meilužėms skirtinguose Pjemonto priešalpių užkampiuose.

Taigi knyga apgyvendina skaitytoją chemiko laboratorijoje ir skaidriu, gyvu pirmo asmens pasakojimu veda per asmeniškos ir kolektyvinės atminties kalvagūbrius.

Mantas Adomėnas „Moneta & labirintas“

Baltos lankos, 2023

Jei reikėtų išskirti metų knygą, sukėlusią smarkiausią raibuliavimą visuomenėje, tai, be abejo, būtų pirmoji M. Adomėno knyga. Natūralu, kad žinomas vardas geriau atkreipia į save dėmesį nei šiaip debiutuojantis nouneimas, tačiau didžiausią įspūdį būtent ir padarė tai, kad kaip pramoginis, šnipų trileris jis gerokai pranoko savo žanro ribas.

Nors nesu knygų ir filmų apie šnipus mėgėja ir, tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip pogrindinis jų tinklas galėtų atrodyti būtent Lietuvoje, tai, kaip tokį pasaulį vaizduoja M. Adomėnas, sukuria iliuziją, kad tikriausiai taip viskas ir yra. Tad romano linija, sklidina įtampos, nuotykių ir gudrių ėjimų, siekiant įgyvendinti pagrindinio veikėjo Tomo užsibrėžtus tikslus, parašyta puikiai. To tikriausiai ir būtų užtekę elegantiškai sukurtam žanriniam kūriniui.

Tačiau autorius nutarė sekti Umberto Eco pėdomis ir prifarširuoti romaną kur kas daugiau temų. Tiek daug, kad ilgainiui jos šiek tiek apsunkino ir imdavo darytis pikta, kad pagrindinis pasakotojas per daug nukrypo į šalį. Gal dėl to buvo vietų, kai pagrindinio veikėjo erudicija liejasi pro kraštus, jis vienas gabesnių slaptųjų agentų, tačiau ima ir pabaigoje įkliūva į ezoterinę kebeknę. Arba pajunta nepaprastai šiltą ryšį su vietiniu Šnipiškių vierchu, kovos menų mylėtoju, ir su malonumu leidžia dienas liurlindamas su juo alkoholį. Alkoholis, beje, kartais čia liejasi upėmis, bet niekada neprislopina pagrindinio veikėjo budrumo ir dažnai yra tik priedanga.

Daug dėmesio skiriama Tomo jaunystės Vilniui – čia tas dešimtojo dešimtmečio pradžios Vilnius kažkoks savotiškesnis, ne toks pilkas, taip pat kupinas paslapčių. Taip, mistikos ir sąmokslo teorijų šiame romane apstu. Šiame romane labai daug visko, bet vieno dalyko pasigedau – humoro.

Knyga neabejotinai verta dėmesio, smalsu, ar netrukus pasirodysianti antroji dalis prilygs pirmajai. Šiaip ar taip, netikėtas M. Adomėno debiutas jau dabar lyginamas su taip pat netikėtu Kristinos Sabaliauskaitės atsiradimu.

Asta Lipštaitė, Jurga Mandrijauskaitė, Jūratė Jaseliūnienė „Gyvenimas tarp knygų“

VšĮ „Mūzų bokštas“, 2023

Ši knyga pirmiausia pasirodė leidykloje „Dvi tylos“, tačiau taip nutiko, kad leidykla tada išgyveno blogus laikus, o galiausiai išvis bankrutavo, palikdama ant ledo ne vieną autorių ir nugramzdindama su savimi išleistas knygas. Tada J. Mandrijauskaitė nenuleido rankų ir pati perleido knygą mėlynais kietais viršeliais. Knyga pasirodė prieš Kalėdas, tad tikiuosi, kad nemažai žmonių pirko ir dovanojo solidžiai atrodančią knygą draugams ir artimiesiems.

Knygoje kalbinami labai skirtingi žmonės – tiek amžiaus, profesijos, tiek išsilavinimo, materialinės padėties. Čia galima atrasti rimtų mokslininkų, rašytojų, vertėjų ir bibliofilų, taip pat kolekcininkų, leidėjų ir tiesiog knygų mylėtojų.

Pamenu, kartą viena žymi rašytoja atsisakė pasakoti apie savo mėgstamas ir skaitomas knygas, nes tada žmonės sužinos, kaip veikia jos smegenys, ir tai yra tiesiog per daug intymu. Smagu patyrinėti, ką mąsto šie pašnekovai. Skirtingos namų bibliotekos ir pokalbis su jų turėtojais atskleidžia vis kitokią nuotaiką ir išryškina savitus požiūrio į knygų kaupimą akcentus. Ko gero, normalu, kad vieni pokalbiai, kaip ir sukauptos kolekcijos, labiau vykę, turtingi ir išsamūs, kiti lakoniškesni. Ne visada paprasta prakalbinti žmogų atvykus į jo namų erdvę ir peržvelgus jų kaupiamas knygas.

Ganyti akis šioje knygoje tikrai bus kur – ne tik po interjerus, knygų laikymo principus (tarkime, viena pašnekovė jas sudėliojusi pagal knygos nugarėlių spalvas), bet ir istorijas apie konkrečias turimas knygas ir paralelinius pasakojimus.

Kartais, ypač sužinojus, apie tai, kaip giminaičiai išmeta milžiniškas mirusių artimųjų kauptas bibliotekas, kyla klausimas, kam ir kodėl reikia namuose laikyti šitiek knygų (šį rebusą sprendžiu ir šluostydamas dulkes nuo savo knygų lentynų). Paskaičius šią knygą, iškyla skirtingų atsakymų.

Apie tai – pokalbis su vaikų literatūros tyrinėtoja, rašytoja Egle Baliutavičiūte (E. B.), lietuvių kalbos mokytoju Aliu Avčininku (A. A.), rašytoja, vertėja Jurga Vile (Jurga V.) ir literatūros pažinimo programos vaikams ir paaugliams vadovu Justinu Vancevičiumi (J. V.).

– Kokią reikšmę šiuolaikiniam Lietuvos paaugliui turi anglų kalba? Kaip į tai žiūrite iš savo perspektyvos?

E. B.: Didelę. Tai kalba, kuria jie (ir dalis suaugusiųjų taip pat) vartoja daug įvairaus turinio – nuo žaidimų, socialinių tinklų iki serialų, knygų ir t. t. Natūralu, kad, taip dažnai vartojant anglų kalbą, ji veikia ir kasdien vartojamą lietuvių kalbą, atsiranda angliškos sintaksės, leksikos. Aišku, neneigiu, kad yra čia ir mados reikalas, bet nemanau, jog tai toks trumpalaikis reiškinys, kaip kad, pavyzdžiui, mano paauglystėje buvo madinga rašyti šveplai (rashyti shveplay).

Naivu galvoti, kad kažkokiu fantastiniu būdu anglų kalbą išgyvendinsime iš jaunimo (ir ne tik) kalbos. Tuo labiau kad kai kurių frazių, daiktų, reiškinių pavadinimų (ypač – madingų) kartais nė neįmanoma išversti ir gal net nėra prasmės bandyti, nes jie pernelyg greitai keičiasi arba išversti tampa neskambūs, griozdiški. Taigi tragedijos nematau, svarbu, kad jaunimas suprastų, kur kokią kalbą dera vartoti: vienaip kalbamės su draugais, rašome socialiniuose kanaluose, kitaip rašome rašinius, straipsnius, kalbame pamokose, oficialioje erdvėje ar bendraudami su vyresniais žmonėmis, kurie nemoka anglų kalbos, ir t. t.

Be to, galime kaip visuomenė kelti lietuvių kalbos prestižą. Ir ne kaip nors dirbtinai aukštindami lietuvių kalbą, bet, pavyzdžiui, kurdami patrauklų, įdomų turinį jaunimui gera, šiuolaikiška, lanksčia lietuvių kalba – ir animacinius filmukus, ir laidas, ir knygas, ir kt. Kalbant apie knygas, yra tekę skaityti verstinių knygų paaugliams, kurias pradėjusi turėjau pasitikrinti, ar knyga sukurta XX a. Paaiškėjo, kad ne, šių dienų kūrinys... Yra tekę matyti, kaip specifiniai terminai dirbtinai išverčiami į lietuvių kalbą – dredai vienoje knygoje buvo virtę, rodos, veltinėmis kasytėmis. Na, tai tikrai nekuria prestižo, o tik nesusikalbėjimą ir norą mesti knygą šalin.

Svarbu nesumenkinti vaiko ar paauglio literatūrinių pasirinkimų, kad ir kokio amžiaus jis būtų. Kartais mes, suaugusieji, turime per daug nuomonių, kas yra gera literatūra.

A. A.: Lietuvių rašytojams, kurie save priskiria prie kuriančių vaikams ar paaugliams, nemažai temų vis dar svetimos. O gal sąmoningai jų vengiama. Gal mūsų kultūrinis laukas dar toks siauras, kad akiratis neaprėpia pasaulio įvairovės? Kadangi šiandien tapatybės klausimas ypač aktualus, jaunas žmogus ieško įvairių jos formų, ieško pateisinimo ar sutvirtinimo, jei tam tikri tapatybės elementai prasilenkia su įsigalėjusiomis ir standartizuojančiomis socialinėmis normomis. Ir tą sutvirtinimą randa užsienio literatūroje. Dažniausiai – originalo kalba.

O gal skaitymas užsienio kalba yra ir tam tikros priebėgos ieškojimas? Dar ne visi tėvai šiandien skaito anglų kalba, tad paaugliui atsiranda galimybė pasislėpti ir būti visiškai savimi. Paslaptis visada vilioja.

Jurga V.: Tai kalba, kurioje daugelis Lietuvos paauglių (bent jau Vilniuje ir gal didesniuose miestuose) jaučiasi laisvi. Mane asmeniškai labiau trikdo, kai angliški žodžiai natūraliai įsipina į jų šnekamąją lietuvių kalbą, nei kai jie tiesiog ima kalbėtis angliškai tarpusavyje. Tarsi perjungia kitą kalbinį kanalą. Aš pati su vaikais taip darau. Turime kelis kanalus: ispanišką, kad nepamirštume kalbos, kuri buvo vaikų antroji kalba nuo vaikystės (jie augo Andalūzijoje), anglų, nes jaučiu, kad jie jau gali ja šnekėti įvairiomis temomis, ir prancūzų, nes tai man labai svarbi kalba ir vis dar naiviai tikiu, kad su pienu perdaviau ją vaikams, tik jie ją primiršo. Kadangi pati esu įtikėjusi kalbos kaip išraiškos galia (tai gali būti ir gestų kalba), tai ir savo vaikams pabrėžiu kalbų mokymosi svarbą. O lietuvių kalbos nepamiršti, ją gerbti ir tausoti vaikai prisiekė dar gyvendami Ispanijoje – iškilmingai, iškėlę rankas. Patys suorganizavo šią ceremoniją pajutę, kad pradedu nerimauti.

J. V.: Mano atsakymas remiasi nuojauta ir asmenine patirtimi, o ne tyrimais, nes jų, bent jau aš, nesu matęs, nežinau, ar tokių yra. Kiek artimoje aplinkoje tenka bendrauti su paaugliais, pastebiu, kad jie vartoja daug tekstinio ir audiovizualinio turinio anglų kalba. Manau, kad kalbų mokėjimas yra turtas ir privalumas, padedantis plėsti akiratį, suprasti, kad pasaulyje esama daug ir įvairių dalykų.

Suprantu nuogąstavimus, kad anglų kalba per daug įsigalėjusi ir skurdina gimtąją, tačiau kalba yra gyvas organizmas, o mes gyvename informacijos amžiuje – ji sklinda itin greitai ir jos itin daug, tad dalykai keičiasi kur kas greičiau nei prieš pusę amžiaus. Reikėtų ne dejuoti, kad visi paaugliai pradės kalbėti angliškai, o stengtis sukurti alternatyvų turinį lietuviškai. Tokį jiems pritaikytą turinį, kurį jie norėtų vartoti ir su juo identifikuotis. Galbūt yra kitų kontekstų ir vietų, kuriose lietuvių kalba galėtų išlaikyti taisyklingą gramatiką ar įvairesnę leksiką, tarkime, teatre, muziejuose, knygų pristatymuose. Tokiu atveju reikėtų ugdyti jaunų žmonių norą lankytis tuose renginiuose ir girdėti ten turiningesnę kalbą.

– Ar anglų kalbos įsigalėjimas vaikų kasdienybėje daro įtaką ir literatūrinio turinio pasirinkimams? Kaip manote, ar yra dėl ko sunerimti?

E. B.: Vaikų kiek mažiau, nes paprastai jie, jei neauga anglakalbėje aplinkoje, dar neturi tokių gerų įgūdžių, kad galėtų rinktis bet kokią jų amžiui tinkamą literatūrą anglų kalba. Tačiau paaugliai – kitas reikalas. Dabar įsivaizduokite skaityti mėgstantį paauglį, kurį labai sudomino nauja angliška knyga. Ar ta knyga bus išleista lietuviškai? Jei ir taip, ar jis lauks pusę metų, metus ar ilgiau, kol galės ją perskaityti? Po metų jam jau gali būti visiškai neįdomu.

Be to, juk nuo mažų dienų kalame į galvą (ir gerai darome), kiek daug suteikia skaitymas, kiek daug naudos jis teikia lavinant kalbą, plečiant žodyną ir t. t. Taigi, nieko keisto, jei paauglys norimą knygą rinksis angliškai. Vienu šūviu du zuikiai – ir perskaitys, ką nori, ir dar anglų kalbos įgūdžius pagerins. Be to, vertimų vyresniems paaugliams pasirinkimas labai nedidelis, iš visų per metus išleidžiamų knygų vaikams ir paaugliams tik iki 10 proc. knygų tenka vyresniesiems.

Ar yra dėl ko sunerimti? Žiūrint, dėl ko. Viena vertus, gerai, kad skaito. Gerai, kad skaito ir angliškai, ir lietuviškai, ir kitomis kalbomis, kurias moka. Kita vertus, tai, kad vis daugiau paauglių skaito knygas angliškai, veikia leidybą visoje Europoje. Tačiau vėlgi... Su populiariausiomis angliškomis knygomis galime ir nesuspėti, bet tai puiki proga atsigręžti į savo rašytojus ir kitų, neanglakalbių, šalių literatūras, paieškoti gerų knygų, kurių kitaip paaugliai ir dėl kalbos barjero neperskaitytų.

A. A.: Sunerimti galima dėl žodyno skurdėjimo, dėl svetimžodžių įsiliejimo į kasdienę komunikaciją, nes dėl to sunkiau atpažinti savo kultūrą. Kita vertus, atrandama savastis. Gręžiamasi į save. Ir „aš“ tampa prioritetu. Šis judesys sveikintinas. Kuo anksčiau žmogus gręžiasi į save ir išdrįsta priimti tai, ką mato, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje apsieis be psichologo ar psichoterapeuto. Žinoma, ironizuoju, bet galbūt dabar yra tas metas, kai savasties nebenustelbia primesti socialiniai ar kultūriniai konstruktai? Gal tai laisvės požymis? Gal pagaliau užaugome? Tikiu, kad ilgainiui žmogus, pajutęs save, išmokęs būti su savimi, grįžta ir prie savos kultūros. Neabejotinai. Tik reikia būti kantriems. Šiandien tapsmo procesas yra kitoks.

Jurga V.: Na, tikrai nepakenktų, jei jie skaitytų J. D. Salingerį, W. Faulknerį, E. Hemingwayʼų, F. S. Fitzgeraldą ir t. t. angliškai. Liūdina tai, kad jie iškeičia knygą lietuvių kalbą (kad ir verstą) į filmą anglų kalba. Tiesiog taip greičiau suvartojama informacija. Kai visko tiek daug ir viskas taip greitai keičiasi, lengvesnė galimybė labiau masina. Sėdėti ilgas valandas su knyga, kai galima tiesiog perbėgti per socialinių tinklų postus – štai toks ir pasirinkimas. Man rodos, mes, kitaip auklėti ir auginti, galėtume sunerimti dėl daugybės šiandien vykstančių dalykų. Tačiau vis dėlto reikia pripažinti, kad šiandien pasaulyje vyksta tikrai rimti dalykai, į kuriuos turime reaguoti.

J. V.: Artimoje aplinkoje matau, kad jauni žmonės skaito angliškai, nes yra gerai įvaldę tą kalbą. Juolab kad angliškai jaunuoliai randa kur kas daugiau jiems aktualaus turinio – tai lytinis, seksualinis identitetas, santykiai su bendraamžiais ir kiti dalykai, svarbūs dabartiniam jaunimui. Deja, net ir šiuolaikinių mūsų rašytojų knygos nepakankamai drąsios, nedrįstama kelti sudėtingų klausimų. Mūsų visuomenėje vyrauja konservatyvios pažiūros, bijoma lytinio švietimo penkiolikmečiams šešiolikmečiams mokykloje. Ko mes siekiame? Kad jie noriai skaitytų Martyno Mažvydo „Katekizmą“? To, deja, nebus. Kol neatsiras patrauklaus turinio lietuviškai, tol jauni žmonės vartos jį kita kalba, o mokantys daugiau kalbų ieškos aktualaus turinio ir jomis.

– Kodėl būtent sulaukusius 10–13 metų vaikus ištinka neskaitymo periodas? O gal klystu? Apskritai, man įdomu tas periodas, kai iki tol knygas mėgęs vaikas staiga visiškai nebenori skaityti. Kas tai lemia? Kokia tikimybė, kad po tokio periodo vėl bus grįžtama prie savanoriško skaitymo?

E. B.: Yra daug priežasčių, kodėl šiuo amžiaus periodu krinta susidomėjimas skaitymu. Tai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitur. Kai kurių šalių tyrimai rodo, kad susidomėjimas skaitymu mąžta jau nuo 8–9 metų. Kodėl? Pirma, dažniausiai tokio amžiaus vaikams jau nustoja skaityti tėvai, motyvuodami, kad vaikas jau esą pats skaito, tai kam jam dar skaityti? Patariu taip nesielgti, geriau vaikui skaityti tol, kol jis pats paprašys liautis.

Antra, net ir ankstyvoje paauglystėje klausomas sudėtingesnis tekstas suvokiamas geriau nei skaitomas savarankiškai. Žinoma, tai nereiškia, kad tėvams būtina paaugliui skaityti kasdien, bet galima susikurti gražią šeimos tradiciją ir skaityti kartu kelis kartus per mėnesį.

Be abejonės, vaikui augant vis daugiau jo laiko ir dėmesio užima kitos veiklos, suteikiančios didesnį malonumą nei knygos, reikia vis daugiau skaityti mokykloje, tad dar ir savo malonumui kažką skaityti lieka vis mažiau laiko ir motyvacijos, ypač jei skaitymas to malonumo nė neteikia.

Man atrodo, jie nenusistatę prieš lietuvių kalbą. Jie apskritai apleidę skaitymą.

Kokia tikimybė sugrąžinti – nežinau, neteko matyti tokių skaičių. Be to, tai sudėtingas klausimas: daug ką lemia ir asmeniniai paauglio interesai, ir aplinka. Ar jo draugai skaito ir laiko tai įdomia, kieta veikla? Ar paauglio autoritetai skaito ir kalba apie skaitymą? Ar paauglio šeima skaito ir skatina skaityti paauglį? Ar mokytojai stengiasi sudominti skaitymu, padeda atrasti konkrečiam paaugliui įdomų žanrą, temą? Ar paauglys įtraukiamas į kūrybingas, socialias, su skaitymu susijusias veiklas? Ar gauna progą sutikti rašytoją ir su juo pabendrauti? Dedamųjų čia labai daug.

Svarbu nesumenkinti vaiko ar paauglio literatūrinių pasirinkimų, kad ir kokio amžiaus jis būtų. Kartais mes, suaugusieji, turime per daug nuomonių, kas yra gera literatūra, ką reikia ir ko nereikia skaityti. Tai irgi gali atbaidyti nuo skaitymo – jei paaugliui rimta literatūra neįdomi, o jis mieliau renkasi pažintinę, mokslinę fantastiką, komiksus, reikėtų tuo tik džiaugtis.

A. A.: Į šį klausimą turbūt geriausiai atsakytų psichologai. Vis dėlto šiuo amžiaus tarpsniu vaikai išgyvena didžiausią lūžį: tenka susidoroti su įvairiais iššūkiais ir skaitymas nebėra ta priebėga, kuri palengvintų išgyvenamus pokyčius. Mokyklinė literatūra – ypač. Tokiame amžiuje jaunuolis dar nesupranta savo poreikių, tad kaip knygos gali juos patenkinti? Taip ir eižėja skaitymo ryšiai. Dažnai į 10–13 metų amžiaus jaunus žmones žiūrima arba kaip į visiškus vaikus, arba kaip į mažus suaugusiuosius. Ir vis nepataikoma.

Jurga V.: Sakoma, kad tie, kurie skaitė, bet nebeskaito, kada nors vėl skaitys. Norisi tuo tikėti. Mano vaikai išaugo su knygomis, skaičiau jiems labai ilgai, mane matė daug skaitančią, skaitė ir jie, ypač jei pasisekdavo išsirinkti tinkamą, įtraukiančią knygą. O dabar – vos vos stumiasi į priekį, klampoja knygos puslapiais lyg per kemsynus. Kodėl taip yra? Manau, taip nutinka todėl, kad paaugliai nori viską patirti patys, o ne skaityti kitų žmonių patirtis.

J. V.: Mokantis pradinėje mokykloje gyvenimą formuoja turintys galią tai daryti suaugusieji – tėvai, mokytoja (-as). Jiems, bent jau santykinai, lengva prieiti prie vaiko, prakalbinti jį, pasakyti, kas yra faina, o kas ne. Įžengęs į ankstyvąją paauglystę vaikas pradeda tolti nuo suaugusiųjų, kurie anksčiau buvo kelrodė žvaigždė, ir atsisuka į savo draugus. Kodėl mažesni vaikai labiau linkę skaityti? Nes tai daro su suaugusiaisiais ir skaitymas asocijuojasi su maloniu, jaukiu kartu praleistu laiku, skaitymas yra ne kaip skaitymas per se, o tam tikras ritualas.

Paauglystėje pradedama savarankiškai vartoti turinį, tas amžius vis ankstėja, nes jau šešiamečiai turi savo telefonus, kuriuos gali skrolinti. Paprastai lūžis įvyksta maždaug apie dešimtus metus, kai tvirtai laikai telefoną rankoje, aplinkui – draugai, kartu aptariate matytus vaizdo įrašus. O skaitymas – individualus dalykas, tampantis tik tavo reikalu, nes su tėvais nebeskaitai ir tai nebekelia šiltų asociacijų. Turėdamas žymiai daugiau įvairiausių veiklų pasirinkimų, pereini į jas – nebūtinai visiškai nebeskaitai, bet tai smarkiai apriboji.

Kai vaikas pereina į penktą klasę, mokykla vaidina didelį vaidmenį atgrasant vaikus nuo skaitymo. Anksčiau knyga galėjo sietis su maloniomis akimirkomis su tėvais, o nuo penktos–šeštos klasės skaitymas siejasi su užduotu perskaityti puslapių skaičiumi, dar yra programiniai autoriai, iš kurių vaikai nuolat egzaminuojami. Didžiąją laiko dalį praleidžiant mokykloje, literatūra jaunuoliui, kaip asmenybei, praranda vertę. Manau, turėtų keistis skaitymo turinys ir tai, kaip tos knygos skaitomos ir aptariamos.

– Kaip manote, kaip mes, suaugusieji, galime prisidėti prie to, kad lietuvių kalba knygų neskaitantys paaugliai vėl susidomėtų gimtąja kalba rašytais kūriniais?

A. A.: Galime patys kurti tokią literatūrą, kokios vaikui reikia, o ne mums atrodo, kad reikia. Galime telkti darbo grupes, kuriose būtų puikių psichologų, vaiko raidos specialistų, psichiatrų ir kitų ekspertų, gebančių tinkamai parinkti literatūros kūrinius. Galime daugiau skaityti patys. Kad gebėtume rekomenduoti. Svarbiausia – daugiau kalbėti su vaikais ir pažinti juos. Išgirsti juos. Dažnai ir be žodžių.

Jurga V.: Man rodos, jie nenusistatę prieš lietuvių kalbą. Jie apskritai apleidę skaitymą. Bėda, kad daugeliui paauglių lietuvių kalba asocijuojasi su lietuvių kalbos pamokomis mokykloje, kurių jie labai dažnai nemėgsta, o kartais tiesiog nekenčia. Ne vienas per tas pamokas plaukioja po neįžengiamas gramatikos džiungles, blaškosi po kirčiavimo labirintus ir kitas neįkandamas lietuvių kalbos subtilybes. Būna, kad jie pasijunta maži ir menkaverčiai tos didingos, vienos iš seniausių pasaulio kalbų šešėlyje. Tačiau tie, kuriems nusišypso laimė sutikti įkvepiančią ar įkvepiantį lietuvių kalbos mokytoją, gali nukeliauti net iki magiškojo realizmo Lotynų Amerikoje, iki bytnikų JAV, iki naujojo romano Prancūzijoje, pažinti įvairiausias kultūras, nemokėdami kalbėti tomis kalbomis. Manau, jei jaunas žmogus tai suvokia, jis džiaugiasi, kad yra tokia galimybė, kad yra knygos ir jų vertimai, kurie mums atveria duris į nepažintus pasaulius. Tai kur kas daugiau nei begalinis informacijos srautas, tekantis per mus lyg per kokią išartą vagą.

Jeigu knyga įdomi, neturėtų būti svarbu, ar ji parašyta lietuvių kalba, ar versta į lietuvių iš kitos kalbos. Manau, kad atmetimo reakcija lietuvių autoriams kyla tada, kai vaikai pamėgina paskaityti kažką iš ankstesnių laikų, kas jiems visiškai svetima ir tolima, ir priskiria tai visai lietuvių literatūrai. Tačiau yra jaunųjų lietuvių autorių gerbėjų, užaugusių su nauja lietuvių autorių karta ir jaučiančių su jais bendrumo jausmą.

J. V.: Kaip ir minėjau – svarbu sukurti jaunam žmogui patrauklų turinį. 11–13 metų paaugliams dar atsiranda tokių knygų, bet 14–16 metų amžiaus grupė užmiršta, jie pradeda skaityti knygas suaugusiesiems iš mokyklinės programos, bet labai trūksta to, kas iš tiesų domintų. Pas mus nėra didelės tradicijos rašyti paaugliams, nors pasaulyje pilna tokių knygų. Tai nelengva, bet galima semtis patirties, ieškoti, skaityti apdovanotas knygas ir mokytis. Manau, kad tik patrauklios knygos gali padėti paaugliams sugrįžti prie turinio lietuvių kalba.

– Ar Ch. Sugihara populiarus Japonijoje? Kaip jūs vertinate šį žmogų?

– Deja, dažniausiai apie Ch. Sugiharą žino tik išsilavinę žmonės. Vis dėlto po 2015 m. pasirodžiusio filmo ir daugybės knygų apie jį vis daugiau japonų jį žino.

Apie Ch. Sugiharą sakoma, kad jis yra Azijos Schindleris. Net ir šiandien mums, japonams, sunku pasipriešinti kažkam iš aukščiau ir patiems prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tais laikais tai padaryti būtų buvę dar sunkiau.

– Kokia interaktyvių knygų padėtis Japonijoje, ar jos populiarios? Pavyzdžiui, Lietuvoje jų labai mažai ir daugelis skaitytojų vis dar gana įtariai į tai žiūri.

– Japonijoje – taip pat. Tačiau kai kuriose mokyklose, kurios jau naudoja elektroninius prietaisus, pavyzdžiui, „iPad“ kiekvienam mokiniui, interaktyvios knygos yra ugdymo sistemos dalis.

Apie Ch. Sugiharą sakoma, kad jis yra Azijos Schindleris.

 

– Ar japonų jaunimas skaito knygas? Kaip dažnai matote metro ar kitose vietose skaitančius paauglius?

– Jei atvyksite į Japoniją ir važiuosite traukiniu, pamatysite, kad visi jaunuoliai skaito arba naudojasi išmaniaisiais telefonais. Knygų platformų, kuriose galima rašyti ir skaityti originalias istorijas, vis daugėja. Galbūt jauni žmonės prarado įprotį eiti į knygynus ir bibliotekas, bet manau, kad jiems skaitymo vienokia, ar kitokia forma vis tiek reikia.

– Holokaustas yra skaudus Lietuvos istorijos laikotarpis. Buvo nemažai lietuvių, kurie prisidėjo prie žydų žudymo, bet buvo ir tokių, kurie juos gelbėjo. Koks yra Japonijos santykis su Kinija per Antrąjį pasaulinį karą?

– Sunku kalbėti apie santykius su Kinija per karą. Kai kurie žmonės sako, kad Japonijos kariuomenė įvykdė holokaustą Nankine ir nužudė 300 000 žmonių. Kai kurie tvirtina, kad yra įrodymų apie kinų kariuomenės veiksmus žudant civilius gyventojus. O kai kurie sako, kad šiaip jau Nankino mieste gyveno 200 000 žmonių.

Nežinau, kokia yra tiesa, bet man svarbesnis dalykas ne konkrečios tiesos paieškos. Žinoma, holokaustas – siaubingas dalykas. Tačiau prašau pagalvoti, jei nužudoma tik, tarkime, dešimt žmonių, ar tai priimtina?

Reikia suprasti, kad galime tapti vienu ir kitu. Tuo, kuris žudo pilietį. Ir tuo, kurį žudo pilietis. Arba tuo, kuris mėgina sustabdyti žudymą. Manau, kad savo viduje turime visų šių savybių, kurios geriausiai atsiskleidžia nepaprastosios padėties sąlygomis.

– Kokių vaizdinių jums sukelia Lietuvos vardas? Ar japonams tai pažįstama šalis?

– Matau gražius, raudonų plytų namus. Deja, Lietuva nėra labai pažįstama Japonijai, tačiau žmonės tikrai domisi. Kai grįžau iš Lietuvos, sulaukiau daug klausimų apie jūsų šalį.

Knyga „Kilnieji sukčiai“. 

– Kokie jūsų įspūdžiai iš Lietuvos?

– Vilniuje lankiausi kelis kartus, kai rengiau koncertus. Jūsų mieste jaučiau ramybę ir sąžiningumą. Žmonės, kuriuos sutikau, buvo labai malonūs ir mandagūs. Nuo pat pradžių galėjau atsipalaiduoti. Galbūt nesąmoningai jaučiau, kad galiu visiškai pasitikėti šitais žmonėmis. Lietuva man iš karto patiko.

Po pandemijos žmonės grįžo į įprastinį savo gyvenimą, yra labai užsiėmę. Galbūt juos šiek tiek sunku priversti skaityti. Tačiau ši knyga ypatinga.

 

– Papasakokite apie savo įspūdžius perskaičius „Kilniuosius sukčius“.

– Knyga išties įdomi. Prieš pradėdama skaityti nerimavau, ar ji tik nebus tipiška, moralizuojanti knyga vaikams. Per daug nuobodi. Parašyta žvelgiant neklystančio suaugusiojo žvilgsniu. Japonijoje randu daug tokio tipo knygų, jos man atrodo visiška nesąmonė. Jų autoriai, be abejonių, tiki, kad vaikai nieko nežino ir nepastebi. Man tai nepatinka, manau, kad ir vaikai, ir suaugusieji turėtų būti lygūs, juolab kad vaikai kartais žino ir pastebi kur kas daugiau nei mes. Laimei, „Kilnieji sukčiai“ – visiškai kitokia knyga. Istorija gali mėgautis įvairaus amžiaus skaitytojai. Gyventi, klajoti ir rinktis drauge su joje veikiančiais personažais. Norėčiau, kad šią knygą perskaitytų tie skaitytojai, kurie iš esmės nieko nežino apie Ch. Sugiharą.

– Ką šioje knygoje jums atrodo sunkiausia išversti?

– Tiesą sakant, turiu dar vieną projektą. Tai japonų mitologijos svetainė japonų, anglų ir prancūzų kalbomis. Norėčiau ją išversti į lietuvių kalbą. Šie vertimai yra labai sudėtingi dėl mūsų kultūrinių skirtumų. Noriu, kad, irdamiesi per istorijas, skaitytojai galėtų jaustis laisvai, lengvai įsivaizduoti aprašomus dalykus. Tačiau taip pat noriu, kad skaitytojai pažintų naują pasaulį. Pavyzdžiui, kad japonai pajustų Kauno atmosferą, kurios jie visiškai nepažįsta. Tokia pusiausvyra tarp šių dalykų man yra viena sudėtingiausių užduočių

– Pagrindinis knygos pasakotojas yra katinas. Kaip manote, ar tai geras pasirinkimas?

– Žinoma, tai geras pasirinkimas! Katinas yra laisvas, mąsto kitaip nei mes, turi paslapčių ir galbūt yra gudresnis už mus. Kartais atrodo, kad katinai apskritai žino viską, įskaitant ir likimą.

– Kaip manote, kuo „Kilnieji sukčiai“ gali būti patrauklūs ir aktualūs japonų skaitytojams?

– Po pandemijos žmonės grįžo į įprastinį savo gyvenimą, yra labai užsiėmę. Galbūt juos šiek tiek sunku priversti skaityti. Tačiau ši knyga ypatinga. Ir vaikai, ir suaugusieji gali mėgautis istorija ir mąstyti kartu su veikėjais. Tiek žmonės, kurie jau šitą žino apie Chiune’ę, tiek tie, kurie nežino ir nesidomi juo, gali klajoti ir rinktis kaip veikėjai. Manau, kad ypač mokyklose nuo pradinių klasių iki universitetų šią knygą mokytojai turėtų naudoti savo pamokoms.

Knyga turėtų būti aktuali su Ch. Sugihara susijusioms vietoms ir miestams Japonijoje. Man didelė garbė išversti šią knygą ir tikiuosi, kad daug žmonių ją perskaitys ir jiems patiks.

1925 m. parašytą romaną, iš jidiš kalbos išverstą literatūros tyrinėtojos Godos Volbikaitės, išleido leidykla „Hubris“. Pokalbis su vertėja – apie iki šiol mažai girdėto K. Zingmano asmenybę, sraigtinius laiptus, Aleksotą, Vilijampolę ir jidiš literatūrą.

– Likus trejiems metams iki mirties, K. Zingmanas savo dienoraštyje rašė: „Tikiuosi, nebetoli tas puikus laikas, kai tapsiu pripažintas ir žinomas.“ Deja, jo svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Kaip manote, kas lėmė, kad jis taip ir nepasiekė literatūrinės sėkmės ir pripažinimo?

– Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad dorai neišgarsėjo nė vienas tarpukario Kauno jidiš rašytojas. Kalbame maždaug apie 30 autorių, kurie ilgesnį ar trumpesnį laiką gyveno ir kūrė šiame mieste.

Jo tekstai savo turiniu įdomūs, tačiau skaitant atrodo, kad rašytojas leidyklai pateikė vos ne pirmą savo eskizą, o jis taip ir buvo išspausdintas.

Gana aišku, kodėl jie neišgarsėjo lietuviškame kontekste: tarpukariu vertimų iš jidiš kalbos į lietuvių labai trūko, o mūsų laikais jų irgi yra mažai. Sakyčiau, Lietuva yra dar tik jidiš literatūros atradimo stadijoje. Jau kiek geriau žinomi Abraomas Suckeveris, Moišė Kulbakas, kai kurie retesni vardai, tokie kaip Matilda Olkinaitė, Icchokas Rudaševskis. Tačiau iš principo lietuvių skaitytojui dar neatverti ištisi Lietuvoje gyvavusios jidiš literatūros klodai.

Kitas, gal net įdomesnis, klausimas: kodėl jie nesulaukė pripažinimo jidiš literatūros kontekste? Pirmiausia turbūt dėl to, kad kalba eina apie labai jaunus, pradedančius, dar tik besiformuojančius rašytojus, kurie ėmė telktis Kaune, paskelbus jį sostine. Reikia prisiminti, kad iki to laiko šis miestas jidiš literatūros tradicijos beveik neturėjo. Tai buvo visai naujas užmojis – kurti čia jidiš literatūrą. Iš pačių rašytojų liudijimų aiškėja, kad sekėsi nelengvai. Jidiš literatūros pasaulyje egzistavo seniai įsitvirtinę centrai – Varšuva, Kyjivas, Maskva, Niujorkas, Vilnius – miestai, kuriuose jidiš literatūra buvo kuriama ilgą laiką, virė literatūrinis gyvenimas, telkėsi žinomi vardai. Kaunui tokiame kontekste iškilti kaip naujai erdvei buvo sudėtinga: tarptautiniu mastu jis taip ir liko jidiš literatūros periferija, užkampiu.

Likimas: K. Zingmanui nebuvo lemta tapti garsiu rašytoju. / A. Zimranio asmeninio archyvo nuotr.

Labiau pasisekė tiems rašytojams, kurie dar tarpukariu emigravo, pvz., Dovydas Framas ir Sorė Aizen tapo geriau žinomi Pietų Afrikoje, Judika (Jehudisė Cik) – Kanadoje. Kaune jie tik pradėjo savo literatūrinį kelią.

Grįžtant prie K. Zingmano, turbūt ir jo asmeninės savybės, jo braižas bus suvaidinę tam tikrą vaidmenį. Atrodo, kad jis buvo gana emocionalus, greitai užsidegantis, naujoms idėjoms pagaulus žmogus, idealistas. Jo tekstai savo turiniu įdomūs, tačiau skaitant atrodo, kad rašytojas leidyklai pateikė vos ne pirmą savo eskizą, o jis taip ir buvo išspausdintas: kūrinių forma neišgryninta, pasitaiko logikos, stiliaus klaidų ir pan. Tai akivaizdžiai ne tas autorius, kuris būtų galėjęs ilgai dailinti kūrinį – svarbiausia buvo perteikti idėjas. Paties K. Zingmano teigimu, jo romanas vietos bibliotekose buvo intensyviai skaitomas, juo netgi buvo susidomėjusi filmų gamybos bendrovė „Lietfilm“. Taigi lokaliu lygmeniu jis galbūt ir sulaukė tam tikro dėmesio.

– Kada pati pirmąkart sužinojote apie kūrinį „Ant sraigtinių laiptų“? Kas šį romaną atrado ir aktualizavo? Kokią vietą knyga užima jidiš literatūroje?

– Prieš gerus dešimt metų, kai susidomėjau Kauno jidiš literatūra ir nutariau išmokti jidiš, kad galėčiau ją perskaityti. Pamenu, tuomečiuose Knygų rūmuose, kuriuose tada buvo saugoma Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos judaikos kolekcija, nusikopijavau visus kūrinius, kurie tarpukariu buvo išleisti Kaune. Grįžusi tiesiog atsitiktine tvarka traukiau vieną po kito iš tos krūvos, nes nė vieno autoriaus pavardė man absoliučiai nieko nesakė. Pirmą ištraukti pasitaikė K. Zingmano „Ant sraigtinių laiptų“. Tuo metu man tas romanas padarė didelį įspūdį, nes pakeitė mano gana stereotipinį mąstymą apie Kauno žydus, apskritai praplėtė laikinosios sostinės suvokimą, o dar labiau nustebino tuo, kad pati galėjau gana lengvai susitapatinti su knygos veikėja.

Svarba: romanas „Ant sraigtinių laiptų“ vadinamas modernios Kauno žydų sąmonės liudijimu. / leidyklos nuotr.

Kiek vėliau aptikau garsaus Niujorko jidiš literatūros profesoriaus Gennady Estraikho straipsnį apie K. Zingmaną ir labai apsidžiaugiau, nes tai tarsi suteikė neoficialų leidimą domėtis šiuo autoriumi toliau. Prieš tai turėjau daug abejonių, svarsčiau, kad meninė kūrinių vertė nėra aukšta, tad galbūt jis nevertas dėmesio. Tiesa, G. Estraikhas daugiausia susitelkia į kitą, Charkive rašytą, utopinį K. Zingmano romaną „Ateities mieste Edenijoje“. „Ant sraigtinių laiptų“, kaunietiškas rašytojo kūrinys, kol kas liko beveik nežinomas net tarp jidišistų.

– Kas žinoma apie asmeninį rašytojo gyvenimą? Kokiomis aplinkybėmis jis mirė?

– K. Zingmanas gimė 1889 m. Vilijampolėje, nepasiturinčių prekybininkų šeimoje. Jo kelias gana tradicinis: mokėsi religinėje žydų pradžios mokykloje chederyje, vėliau – ješivoje. Studijų metu, kaip daugelis to meto žydų jaunuolių, pradėjo slapta domėtis pasaulietine literatūra. Tuomet tėvai, pamatę, kad Talmudo žinovo iš sūnaus nebus, įtaisė jį dirbti patarnautoju audinių parduotuvėje.

Kaip ir kitus Kauno gubernijos žydus, K. Zingmaną palietė 1915 m. išvarymas – jis atsidūrė Ukrainoje, Charkive. Ten įkūrė leidyklą „Jidiš“. Į Kauną sugrįžo tik 1921 m. ir iš karto ėmėsi įvairių vietos literatūros organizavimo darbų. Čia perkėlė savo leidyklą, kuri tuo pačiu metu veikė Kaune ir Berlyne. Pradėjo leisti pirmą Kauno jidiš literatūros žurnalą „Vispe“ (liet. Sala). Vilniaus gatvėje buvo atidaręs knygyną „Kultur“. Kurį laiką leido net dienraštį. Stebina jo iniciatyvų gausa, aktualumas ir... trumpalaikiškumas. Atrodo, kad finansiškai K. Zingmanui sekėsi gana sunkiai.

Tarpukariu su žmona ir trimis vaikais jis gyveno K. Donelaičio gatvėje. Veikiausiai butas ir leidykla buvo tame pačiame ar gretimuose pastatuose. Duomenų apie jo gyvenimo būdą beveik nėra, tačiau iš išlikusių nuotraukų matyti, kad sukosi bohemiškoje žydų rašytojų ir menininkų aplinkoje. Labai gali būti, kad, panašiai kaip ir Charkive, jo namai buvo tapę jaunų literatų susitikimų vieta. 1927 m. emigravo iš Lietuvos į Sovietų Sąjungą. Tiksli priežastis nežinoma, bet galima daryti prielaidą, kad tai susiję ir su žydų kultūrinės autonomijos panaikinimu, politinio klimato pasikeitimu. Šiuo laikotarpiu emigravo nemažai K. Zingmano aplinkos žmonių.

Mirties aplinkybės iš tiesų mįslingos. K. Zingmanas mirė sulaukęs vos 40 metų Simferopolyje. Vienur teigiama, kad nuo „kaulų čiulpų uždegimo“, kitur – kad sirgo „plaučių liga“. Veikiausiai buvo silpnos sveikatos, nes nemažai laiko praleisdavo Tatruose, Kulautuvoje, paskutiniuosius metus gyveno Kryme. Rašė netgi romanus pavadinimais „Sanatorija Margaš“ ir „Kulautuvos miškai“, deja, jų aptikti kol kas nepavyko.

– Kaip manote, kuo K. Zingmaną, vieną produktyviausių jidiš leidėjų Berlyne, taip žavėjo sovietinė Rusija?

– Turbūt tam nemažą reikšmę turėjo priverstinai dėl 1915 m. žydų išvarymo praleisti metai Ukrainoje. Kaip ne vienas kitas būsimas tarpukario Kauno jidiš rašytojas, K. Zingmanas iš labai arti matė revoliucijos įvykius, susidūrė su revoliucine tikrove ir jos sukeltais padariniais. Kažin ar tai buvo vien tik besąlygiškas susižavėjimas. Bet, be jokių abejonių, ši aplinkybė padarė nemažą poveikį. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą K. Zingmanas dar vadino save sionistu, o štai po grįžimo į Lietuvą jau sakėsi esantis kairiųjų pažiūrų.

Vis dėlto kalba eina ne tik apie žavėjimąsi sovietine Rusija, bet ir apie labai didelį nusivylimą tarpukario Lietuva, būdingą ne vienam žydų kultūrininkui. Dauguma po karo į gimtinę grįžo su labai dideliais lūkesčiais, kuriems nebuvo lemta išsipildyti. Iš tiesų, prieš emigraciją 1927 m. K. Zingmanas jau pavadina Rusiją stebuklų žeme ir tikisi ten sulaukti sėkmės. Belieka pasidžiaugti, kad dėl ankstyvos mirties jam neteko susidurti su sovietų represijomis, kurias vėliau patyrė ne vienas jidiš rašytojas.

– Ar Meilecho – spaustuvininko, besiblaškančio tarp šeimos ir laisvės – personažas galėtų būti paties rašytojo alter ego? Kuo šis personažas ypatingas?

– Tikrai taip. Tarp veikėjo Meilecho Burgino ir paties K. Zingmano galima rasti daug panašumų: jie abu užsiima leidyba, kenčia nuo finansinių nepriteklių, yra nepataisomi idealistai, bando išlaviruoti tarp šeiminio gyvenimo ir bohemiškos aplinkos. Taigi romane nemažai autobiografinių detalių. Kaip ir pagrindinė veikėja Nechomė, Meilechas įkūnija konfliktą tarp tradicijos ir modernybės. Įdomu, kad galiausiai jį ištinka savotiška sąmonės krizė. Tai gana populiarus modernios literatūros motyvas.

– K. Zingmano romanas – ankstyviausias stambiosios prozos kūrinys, kuriame išnyra Kaunas. Tik vėliau, 1931 m., pasirodo lietuvių rašytojo Teofilio Tilvyčio romanas „Ministerijos Rožė“, ten taip pat (pirmąkart lietuviškai) reprezentuojamas Kaunas. Ar to meto rašytojai, žydai ir lietuviai, rašę ir kalbėję skirtingomis kalbomis, tarpusavyje bendravo, domėjosi tuo, kas vyksta skirtinguose literatūros laukuose? Ar žinoma kokių nors susidūrimų, recenzijų ar bendro kūrybinio bendradarbiavimo iš tarpukario?

– Taip, tačiau iš tų duomenų, kurie išlikę, galima manyti, kad tai buvo labiau pavieniai atvejai. Buvo vertimų iš lietuvių kalbos į jidiš, pavyzdžiui, žydiškuose almanachuose publikuoti Igno Šeiniaus, Petro Cvirkos tekstai. Lietuviškos recenzijos sulaukė Eliezerio Heimano apysaka „Avromas Mapu“. Į rotušėje vykusį žydų literatų vakarą buvo pakviesti trečiafrontininkai: P. Cvirka, Jonas Šimkus, Bronys Raila, Antanas Venclova. Tiek vienoje, tiek kitoje spaudoje periodiškai atsirasdavo straipsnių apie poreikį suartinti abi kultūras, juose tvirtinta, kad viena šalia kitos gyvenančios tautos apie viena kitos literatūrą beveik nieko nežino. Taigi, galima sakyti, kad vyko tam tikros žvalgytuvės, bet apie didesnį bendradarbiavimą žinių nėra.

– Su kokiais vertimo iššūkiais susidūrėte? Kodėl pavadinimą išvertėte būtent taip? Ką sraigtiniai laiptai reiškia jidiš literatūroje?

– Verčiant iš jidiš iššūkių išties nemažai. Prisipažinsiu, šį kartą ieškojau išversti ką nors paprastesnio, bet pavyko tik iš dalies. Ši knyga iš tiesų yra pasaulietiška, todėl joje nedaug religinių terminų, hebrajiškų intarpų ir pan., kurie dažniausiai ir kelia didžiausių sunkumų. Tačiau tekste gausu istorinių detalių, yra ir žodžių, kurie neužfiksuoti jokiuose žodynuose. Todėl prireikė ir tyrimų, ir nemažai įvairių sričių specialistų konsultacijų, tad ačiū jiems už pagalbą.

Iššūkių kėlė gana netvarkingas teksto originalas: supainiota puslapių ir skyrių numeracija, išplėšti lapai, korektūros klaidos, stiliaus netolygumai ir pan. Kadangi nebuvo tikslo leisti mokslinį komentuotą leidimą, kiekvienu šiuo atveju reikėjo priimti individualius sprendimus.

Romano pavadinimą „Oifn švindltrep“ adekvačiai perteikti lietuvių kalba sudėtinga. Sudurtinis jidiš žodis „švindltrep“ reiškia „sraigtiniai laiptai“, „spirale besisukantys laiptai“. Jis susideda iš dviejų dėmenų: „švindl“ – „svaigulys“ ir „trep“ – „laiptai“. Taigi perkeltine prasme pavadinimas galėtų būti išverstas ir kaip „svaiginantys, svaigulio laiptai“. Ši reikšmė svarbi, nes svaigulys, ekstazė yra kertiniai ekspresionistinės literatūros bruožai. Tačiau kartu šie laiptai įvardija ir labai konkrečią vietą Kauno Linksmadvario šlaite. Tiesa, istoriškai jie nebuvo sraigtiniai, tiesiog vingiavo nuo vienos laiptų aikštelės iki kitos. „Ant sraigtinių laiptų“ verčiau dėl to, kad pastebėjau šią metaforą naudojant ir kitus Kauno jidiš autorius, be to, tokie laiptai buvo gan dažnas elementas laikinosios sostinės architektūroje.

– Esu augusi Vilijampolėje – visai kitokiame rajone, negu jis buvo anuomet, kai ten gyveno K. Zingmanas. Kokių netikėtų suvokimų ar praeities reliktų esate atradusi vaikščiodama po šiandienį Kauną ir žvelgdama į jį iš istorinių kontekstų?

– Pirmas žodis, kuris man ateina į galvą atsakant į šį klausimą, yra „tuštuma“. Kuo toliau gilinuosi į Kauno jidiš literatūrą, tuo labiau atrodo, kad pati vaikštau po kažkokį paralelinį miestą, kuris yra kažkur kitur, bet tikrai ne dabartiniame Kaune. Apie tą aplinką ir žmones, kuriuos tyrinėju, verčiu, nelikę nė ženklo.

Žinoma, anksčiau esu vieną po kito sau atradusi dabar gana gerai žinomus žydų paveldo objektus: Senamiesčio sinagogas, Žaliakalnio ir Aleksoto žydų kapines, sveikatos draugijos OZE namus ir pan. Dėl kai kurių jų būklės man iki šiol beveik fiziškai skauda: buvusios Naujosios sinagogos Birštono gatvėje, kur įrengtas autoservisas, elgesio su Žaliakalnio žydų kapinėmis, Žydų ligoninės pastato.

Grįžtant į dar anksčiau, turbūt ankstyviausias suvokimas buvo, kad Kaunas nėra joks lietuviškas miestas, kaip ilgą laiką buvo bandoma visuotinai įteigti, kad mane apgavo. Jeigu toks ilgainiui ir tapo, anaiptol nėra kuo didžiuotis. Iš principo tai vyko įvairiais būdais išstumiant žydus iš jų pozicijų, jau nekalbant apie Holokausto tragediją.

– Jei Slabodkė (Vilijampolė) romane tarsi pelkė, į kurią neįteka gaivių naujų laikų vandenų, Aleksotas vaizduojamas kaip pakylėjanti, romantiška vieta. Kaip aiškinate tokį žavėjimąsi šiuo rajonu, kuris išnyra ne tik šiame jidiš tekste apie Kauną?

– Iš tiesų Vilijampolė Kauno jidiš literatūroje dažnai siejama su religija, žydų bendruomene, vaikyste. Tai nieko nuostabaus, nes, kaip žinome, tai yra seniausia žydų gyvenama erdvė dabartinėje Kauno teritorijoje. Kadangi kalbame apie modernius jidiš autorius, savaime suprantama, kad jie stengėsi nuo šių dalykų atsitolinti, kurti su jais naują santykį.

Aleksotas literatūroje įgauna kiek kitokių konotacijų, ir yra labiau asocijuojamas su išsilaisvinimu iš miesčioniškos tikrovės, gamtos prieglobčiu, tam tikra alternatyva. Ši vietovė yra ne tik už upės, t. y. „už miesto“, bet reljefiškai ji yra aukščiau negu centrinė miesto dalis. Kadangi modernistai miestą mėgo vaizduoti kaip nuodėmingą (K. Zingmano romane toks yra Kaunas), tai Aleksotas tarsi suteikia galimybę pažvelgti iš viršaus, atsiriboti nuo didmiesčio tikrovės. Yra ir labai specifinis dalykas, susijęs su žydų kolektyvine atmintimi: vienas populiariausių Kauno žydų pasakojimų byloja apie ant Aleksoto kalvos stovėjusią vadinamąją pavėsinę, kurioje mėgo rašyti Abraomas Mapu. A. Mapu – žinomas XIX a. žydų švietėjas, pirmo pasaulietinio romano hebrajų kalba autorius. Todėl Aleksotas dar asocijuojamas ir su A. Mapu, o kartu ir su pasaulietiškumu, modernumu, alternatyva religinei tradicijai.

– Romane vaizduojama pagrindinė veikėja Nechomė – kairiųjų pažiūrų, labai moderni, nepriklausoma mergina. Susidarė įspūdis, kad Nechomės tėvai net kiek per liberalūs dukters atžvilgiu. Kiek tokio tipo moterų, kaip Nechomė, galėjo gyventi tarpukario Kaune? Ar feminizmas žydų bendruomenėje turėjo didesnę reikšmę nei patriarchalinėje lietuvių visuomenėje?

– Sunku pasakyti, nes pati tokių tyrimų nedariau ir neteko susidurti su kitų tyrimais panašia tema. Gal šis romanas paskatins ką nors išsamiau paanalizuoti tarpukario Kauno žydų moteris?

Kalbant bendrais bruožais, aptariamu laikotarpiu vyksta intensyvūs moterų laisvėjimo procesai – tiek žydų, tiek lietuvių visuomenėse. Lietuvoje nuo 1919 m. žydų moterys jau galėjo balsuoti, mergaitės pradėtos masiškai leisti į mokyklas, joms atsivėrė aukštųjų durys. Moters emancipacija tarpukariu tampa viena svarbiausių temų, dažnai moteris pasirenkama ir kaip pagrindinė literatūros kūrinių veikėja, į ją fokusuojasi menininkų žvilgsnis. Galvojant apie konkrečias asmenybes, Kaune yra gimusi, tiesa, tik gimusi, pasaulinio garso anarchistė ir feministė Emma Goldman. Beje, K. Zingmanas ją cituoja ir savo romane. Iš tarpukario kultūrinės aplinkos verta paminėti Esterą Eljaševaitę-Veisbart, garsaus jidiš literatūros kritiko Bal Machšoveso seserį, kuri tapo filosofijos mokslų daktare, prisidėjo prie Kauno žydų liaudies universiteto organizavimo ir veiklos, taip pat rašė literatūros kritikos straipsnius. Tarp jaunų Kauno žydų literatų buvo ne viena moteris: Roza Gutman, S. Aizen, Judika, Lėja Grinštein-Kaplan. Jų atsirado ir tarp menininkų. Čia galima paminėti palyginti dar neseniai atrastą tapytoją Černę Percikovičiūtę, kuri ir savo darbuose analizuoja moters temą, taip pat skulptorę Sorę Goršein. Taigi, nors vis dar kalbame apie tradiciškai vyrų dominuojamą aplinką, akivaizdu, kad joje po truputį ryškėja vis daugiau žydžių moterų vardų.

– Kaip gimė idėja parašyti romaną?

– To gimimo nebuvo, nebuvo ir idėjos. Žodžio jausmas gyveno su manimi nuo mano pradžios. Nežinau, kiek man buvo metų, mokiausi skaičiuoti, bet niekaip po dvylikos nemokėdavau pasakyti „trylika“ ir vieną kartą man išėjo – ištariau sau tyliai: „Trylika.“ Pamenu, kaip gražiai man tas žodis skambėjo. Atsimenu, pirmoje klasėje savo parašytą eilėraštį – aš jį kartodavau ir kartodavau, man patiko, kaip jis rimuojasi, patiko mane skraidinantis hegzametras. Vėliau, sulaukusi devynerių, įsigijau repo kasečių, išgirdau „Darką skerdiką“, kuris žodžio ir ritmo suvokimą pakėlė į neįtikimas aukštumas. Galiausiai, kai man buvo trylika, po vienos aerobikos treniruotės, ilsintis ant suoliuko, prie manęs prisėdo keistas vyras ir tylėjo; aš, bandydama išsklaidyti itin nejaukią tylą, paklausiau, kaip jam sekasi, o jis man atsakė: „Gerai sekasi mirti.“ Tuomet keistuolis paaiškino, kad čia eilėraščio nuotrupa. Man atrodo, kad tą dieną grįžusi namo supratau: rašysiu, bet gali būti ir tada, kai ištariau: „Trylika“, tad galima sakyti, kad tada ir nusprendžiau rašyti romaną.

– Kokią reikšmę debiutuojančiam autoriui turi leidykla? Ar, prieš siųsdama rankraštį, turėjai konkrečių lūkesčių?

– Mano susidūrimas su publika buvo tik vieną kartą, per tėtės gimtadienį. Tuomet atsistojusi ant kėdės svečiams padeklamavau jam sukurtą eilėraštį. Aš neturiu jokios auditorijos, jokio pagrindo, tad man, kaip pradedančiai rašytojai, leidykla buvo / yra kone viskas. Iki tol nebuvau susidūrusi su jokia konstruktyvia kritika, savo rankraščius duodavau skaityti tik mamai, neįsivaizdavau, kaip ir ką daryti. Tiesiog rašiau rašiau ir rašiau, siunčiau savo rankraščius visoms leidykloms ir tikėjausi tik vieno – atsakymo, kad ir koks jis būtų. Bet net ir „ne“ sulaukti nebuvo taip paprasta, dažniausias atsakas – tyla ir mano tikėjimasis, kad gal, o gal vis dėlto kada nors kažkas atrašys. Tie „ne“ ir tyla tęsėsi apie dvejus metus. Bet, mano didelei laimei, po vieno rankraščio ir daugelio neigiamų atsakymų gavau puslapio apimties atsiliepimą, ką ir kaip reikėtų tobulinti, ką daryti, kad būtų geriau, įdomiau, sklandžiau. Nepaisant to, kad galutinis atsakymas buvo neigiamas, turėjau vilties, kad man dar pavyks, tad išsinagrinėjau kiekvieną žodį tame lape ir sėdau rašyti „Šaltienos bistro“. Kai išsiunčiau šį rankraštį, gavau teigiamą atsakymą. Šį įvykį galėčiau apibūdinti kaip stebuklą. O kas jau vyko paskui, sunku ir nusakyti – leidykla man davė viską ir išmokė tiek, kiek savo jėgomis nebūčiau turėjusi nei pakankamai susivokimo, nei galimybių.

Tai, ką patyriau valgykloje, buvo tikra gyvenimo dovana.

– Iš fotosesijos su kiaulės skerdiena panašu, kad, ko gero, nesi vegetarė. Ar yra tekę dirbti maitinimo sektoriuje? Iš kur sėmeisi žinių?

– Vegetarė šiuo metu nesu. Bet esu buvusi, taip pat buvau ir veganė, ir žaliavalgė, buvo laikas, kai valgiau vien žalius augalus, buvo, kai maitinausi tik cukrumi, tik varške arba salierų kokteiliais, tad tikiuosi, kad mano nuotraukose žmonės neįžvelgs noro paniekinti ar pasityčioti iš žmonių grupės, turinčios tam tikrus mitybos principus. Man teko dirbti mokyklos budėtoja, fejerverkų pardavėja, holokausto nusikaltimų tyrėja, valytoja, mėšlo valdymo praktikos apklausų atlikėja, Biblijos pardavėja telefonu ir visokio gyvo velnio, tačiau niekas mano gyvenime nepadarė tokios neišdildomos įtakos kaip darbas virtuvėje. Dirbau trijų tipų maitinimo įstaigose: picerijoje, salotų bare ir valgykloje. Tai, ką patyriau valgykloje, buvo tikra gyvenimo dovana. Išeidama kolegoms sakiau: aš tikrai apie jus visus vieną dieną parašysiu knygą. Tokios nuostabios gyvenimo ir žmogiškumo išdaigos, kokios vykdavo ten, būtinai turėjo išvysti dienos šviesą – negalima įdomioms istorijoms pasilikti trūnyti sąmonės rūsiuose. Mano visas išmanymas tik iš ten. Na, ir dar, žinoma, šiek tiek žinių iš nesuskaičiuojamo skaičiaus vaizdo medžiagos apie gyvulių skerdimą ir receptų knygų ištraukų.

– Pradėjusi skaityti romaną, iš pradžių seksistiškai pamaniau, kad čia rašo kažkoks smagus bičas, pasislėpęs po moterišku slapyvardžiu ir puoliau gūglinti tavo vardą. Kodėl pagrindiniu pasakotoju pasirinkai būtent tokį personažą?

– Aš atsakysiu turbūt dar seksistiškiau. Kai skaitau romaną, rašytą moters vardu, kažkodėl galiu įsivaizduoti tik moterį, kai skaitau romaną vyro vardu, galiu įsivaizduoti ir vyrą, ir moterį, t.y. visas pozicijas. Mūsų jau tokia ta kalba, kad žmogus yra „jis“ ir labiausiai norėjau pavaizduoti žmogų. Tačiau negaliu nuslėpti, kad manyje yra kažkokio vyriško klodo. Taip gali būti dėl to, kad nuo šeštos klasės virš viršutinės lūpos žėlė ūseliai, dėl neįprastai didelio ūgio, būdama penktokė, kūprinausi, esu girdėjusi mokykloje, kad mane vadina Rembo. Tačiau dėl šiuolaikinių technologijų ūsai daugiau mažiau dingo, nugarai šiek tiek atsitiesti padeda sportas, o kai apsivelku suknelę, jaučiuosi net perdėtai moteriška, bet mažas vyrukas mano sielos užkaboriuose vis dar man pakužda kartais viršyti greitį, neįprastai garsiai atsirūgti ar nusipirkti grąžto antgalių metalui gręžti. Man taip rašyti tikriausiai buvo tiesiog patogiau.

– Kadangi rašyti pernakt neišmokstama, smalsu, kada pradėjai ir kaip mokeisi tai daryti?

– Mokėti rašyti – tokia gan mistiška sąvoka. Rašyti išmokau pirmoje klasėje, mano pirmas žodis buvo „lašas“. Rašyti man sekėsi daug blogiau nei kitiems bendraklasiams, labai sunku buvo išraityti tokius vingius ir suprasti, kokio rezultato iš manęs tikisi mokytoja. O dabar moku labai manieringai ir gražiai suraityti didžiąją L raidę, bičiuliai vis juokais per dantį patraukia, kad ant laidotuvių juostų galėčiau rašyti. Kadangi mano mama – lietuvių kalbos mokytoja, ji mane mokė toliau ne tik apie raidžių dizainą, bet ir apie reikšmę bei teoriją. Vis pataisydavo, sakydavo: „Randasi tik grybai po lietaus.“ O ar to rašymo amato galima išmokti, aš nežinau, turbūt ir miršti žmogus besimokydamas.

– Scena, kurioje pagrindinis veikėjas atsiima diplomą, primena Monty Python estetiką. Bet juokas dažniausiai slepia ir kai ką daugiau. Ar, tavo nuomone, humanitariniai mokslai Lietuvoje išties tokio žemo lygio?

– Man atrodo, kad aš mažiausiai kompetentingas žmogus visatoje atsakyti į tokį rimtą klausimą. Kitaip tariant, pagrindinio veikėjo bėda, o gal ir išsigelbėjimas yra, kad jis mato tokį pasaulį. Ar galima sakyti, kad koks nors Vabalninkas – neįdomus miestas, pavažiavus dviračiu miesto pagrindine gatve? Ko gero, negalima. Yra galimybė, kad keleivis miestui pažinti atidavė per mažai energijos, laiko ir savo smalsumo, tad miestą pavadinti nuobodžiu būtų siaubingai netaktiška. Taip, ko gero, yra ir su mokslais. Aš mokydamasi pasirinkau savotišką pasaulio supratimą, rinkausi matyti visai kitas detales, nesijausdama savo vietoje, pasirinkau tiesiog juoktis iš situacijos, nes negalėjau jai daugiau nieko pasiūlyti. Mindami ta patį taką, galime matyti visai skirtingus medžius ir dėl to ne visada bus kaltas miškas.

– Romanas tiesiog pulsuoja grotesku ir ironija, jos nevengei ir prisistatydama, įvardijusi save kaip „nieko nepasiekusi autorė, tačiau visada gyvenanti šalia svajonės“. O man vis dėlto smalsu, ką veiki gyvenime ir kiek jame istorijos (-jų)?

– Neatmetu galimybės, kad „nieko nepasiekimą“ pasirinkau pati. Jei išsipildytų visos svajonės, būtų tobula, o tobulybė labai jau nuobodi. Tad gyvenimas visada vienu žingsniu iki svajonės išsipildymo yra labai energingas, jaudinantis, kupinas vilties, daug pamokantis ir, žinoma, pilnas juoko, nes ką daryti daugiau, jei ne juoktis, kai nepasiseka. O taip gyvenime daugiausia, manau, svajoju apie skanumynus ir dirbu pinigų plovimo prevencijos kontoroje, bankų sistemoje. Neseniai esu radusi savo laišką, parašytą sau pačiai, kai man buvo septyneri metai. Ten buvau nupiešta, kaip supratau, pati aš, laikanti ant pavadėlio neva šunį, kuris labiau priminė agurotį, ir buvo parašyta: „Aš noriu užaugusi dirbti banke ir uždirbti bent 200 litų.“ Tad drąsiai galiu sakyti, kad ši svajonė tikrai išsipildė, tai mano sėkmės istorija.

– Kokie autoriai tau imponuoja?

– Kone kiekviename interviu su rašytojais, kuriame jų klausiama, kaip atsirado rašymas ir knygos jų gyvenime, viskas dažniausiai prasideda nuo to, kad daug skaitė tėveliai arba seneliai, kad namuose būdavo didelės knygų lentynos. Aš tokių romantinių patyrimų, deja, neturiu. Mes rengdavome laidotuves rastoms negyvoms katėms, gerdavome guašą, o kaime kasdavome bulves. Bet galiu drąsiai sakyti, kad iš kažkur, kai dar buvo momuo nesuaugęs, nelegaliai gavau Kazio Binkio knygą „Jonas pas čigonus“. Ją skaičiau tūkstantį kartų, baisu, kad tai kažkaip galėjo suformuoti mano asmenybę. Kai nustojau gerti guašą, tada iš kažkur atsirado literatūros poreikis. Kai žiūriu atgal, kažkaip nuostabiai keista, kad man labiausiai imponavo Antanas Miškinis, Aleksas Dabulskis, Henrikas Radauskas, Juozas Baltušis ir ypač Vincas Krėvė-Mickevičius, netgi Teofilis Tilvytis, nors visai nesuprasdavau, apie ką jis rašo. Man visuomet patikdavo trys pagrindiniai dalykai: kaimo žmogaus pasaulis, gamta ir paslėptas skausmingas didvyrių gyvenimas. O dabar tų autorių daug, sunku suspėti perskaityti viską, ką nori, daug nuobodžių knygų, tačiau tos, kurios padaro įspūdį, pakeičia gyvenimą. Man atrodo, kad kiekviena knyga ir kiekvienas autorius man daro įtaką, netgi ir tie, kurių tiesiog negaliu apkęsti.

– Ar stebi dalykus, vykstančius literatūros lauke?

– Taip, man labai patinka klausytis radijo, gerai, kad dabar yra audiotekos. Stengiuosi sekti kiekvieną laidą apie literatūrą, skaitau periodinius leidinius. Skamba nuobodžiai, tačiau mūsų literatūrinis laukas neatsilieka nuo melodramų scenarijų. Kai įsisuki į tuos visus verpetus, gali pamatyti ir mafijų struktūrų atitikmenų, ir meilės trikampių, klastingo keršto užuomazgų, viešų ir privačių interesų maišymo. Pilna vietos piktintis, džiaugtis ir atrasti.

– Kaip siūlytum skaityti romaną? Ar įsivaizduoji savo auditoriją, kas ji?

– Siūlyčiau romaną skaityti atsipalaidavus. Jei skaitydami būsite įsiutinti neskoningumo, vulgarumo, supykdyti stačiokiškumo ar šiaip kažko, kas jums kelia priešiškus jausmus, bet kokį jausmą išgyvenkite iki galo ir piktinkitės nuoširdžiai, iš visos širdies. Bet jei jūsų akį patrauks koks aprašytas bijūnas, neužmirškite jo pauostyti ar nunešti mylimajai, jei rašysiu apie mamą, pagalvokite ir apie savąją. Vieninteliu atveju – jei knyga jums neįdomi – siūlyčiau jos neskaityti. Mano auditorija galėtų būti bet kuris žmogus, kuris kada nors turėjo darbą ir stengėsi, kad jam bent kažkiek ir bent kažkas truputį išeitų.

– Ko palinkėtum savo knygai?

– Kad jau išsiskyrėme, ir visai gražiuoju, aš savo knygai linkiu nepamiršti manęs – buvo sunku, bet buvo ir gražių akimirkų.

Skaitydama vis mąsčiau, kiek ten esama tiesos ir kaip Eglei sekasi išgyventi tame pavojais alsuojančiame krašte. Ta proga siūlome pokalbį apie Meksiką, laisvą menininkės ritmą, vakarėlius, feminizmą, mačizmą ir kitus dalykėlius.

– Vaikystėje kartu su tėvais gyvenai Venesueloje – kokie įspūdžiai ir vaizdiniai išplaukia iš tų laikų? Ar suaugusi dar kartą buvai ten sugrįžusi (jeigu taip, smalsu, kaip viskas pasirodė tada)?

– Oi, įvairiausi. Labiausiai atsimenu gamtą, šiltas naktis, tvyrantį tvankumą ir oro aromatą – benzino ir papuvusių vaisių mišinį. Lankytos mokyklos, vietos, kuriose gyvenome ir lankėmės. Nepaprastas kontrastas tarp prabangos ir visiško skurdo... Kaip žinome, dabar Venesueloje daug kas pasikeitę dėl susiklosčiusios politinės situacijos. Tiesą sakant, man būtų be galo smalsu ten nuvykti, bet daug kas įspėja, kad nesaugu. Keli pažįstami, kurie yra lankęsi ten šiais laikais, sakė, kad ne viskas taip blogai, kaip pasakojama, nors nuomonių iš senų vietinių pažįstamų ar pasaulyje sutiktų emigravusių venesueliečių girdėti visokiausių. Apskritai domėjimasis Venesuela ir jos šiuolaikine situacija buvo bene pirmasis postūmis sugrįžti į savo išsiilgtąją Lotynų Ameriką. Vieną vakarą su draugu aptikome dokumentinį filmą apie Torre de David – didžiausią pasaulio skvotą, nebaigtą statyti devintojo dešimtmečio bankų kompleksą, – jame buvo apsigyvenę apie 2 000 žmonių per, atrodo, 35 aukštus, nes apgyvendinimo situacija Karakase tuo metu buvo labai prasta. Ten buvo susikūrusi bendruomenė su vidine savivalda ir t.t. Deja, prieš kokius penkerius metus visi buvo iškeldinti į valstybinius butus, kuriuos, tariamai atsižvelgę į šią problemą, o greičiau bijodami anarchizmo protrūkių, pastatė valdžia. Tai man pasirodė nepaprastai romantiškas ir galingas vaizdinys, sukėlęs didelę nostalgiją vaikystės kraštams, bet taip jau išėjo, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių atsidūriau ne Venesueloje, bet Meksikoje.

Skaitydama vis mąsčiau, kiek ten esama tiesos ir kaip Eglei sekasi išgyventi tame pavojais alsuojančiame krašte. Ta proga siūlome pokalbį apie Meksiką, laisvą menininkės ritmą, vakarėlius, feminizmą, mačizmą ir kitus dalykėlius.

– Kaip supratau iš tavo ankstesnio interviu, Meksikoje atsidūrei beveik atsitiktinai – gavusi pažįstamo meksikiečių menininko kvietimą atvykti į sostinę, nors paskui jis pasiplovė ir likai svetimoje šalyje visai viena. Kaip sekėsi prisijaukinti erdvę ir žmones? Kaip šios patirtys keitėsi per penkerius metus, kol gyveni Meksike?

– Taip, iš tikrųjų, labai juokinga, nes praeitą savaitę, po praktiškai ketverių metų nebendravimo, su šiuo pasiplovusiu menininku vėl atnaujinome ryšius. Likau ne visai viena, bet arti to. Kadangi buvau pasiryžusi pradėti naują gyvenimą Meksike, kalbą mokėjau, tad nutariau, kad viskas kažkaip vis vien susiklostys. Tiek žmonės, tiek erdvė pasirodė pažįstami, bet kitokie, nes iš esmės Meksika gerokai skiriasi nuo Pietų Amerikos, nors lotyniškumas vis vien jaučiamas. Didžiausia bėda, kad tuo metu beveik neturėjau darbo, o žadėtų galimybių pagroti vakarėliuose vargiai pasitaikydavo, tad gyvenau labai jau kukliomis sąlygomis. Dėl to paties praktiškai bičiuliavausi su bet kuriuo įdomesniu ar daugiau turinčiu ką papasakoti žmogumi, nesvarbu, kad jie visi iš esmės buvo visai ne mano pasaulėjautos žmonės, bet tiesiog buvo apėmęs toks pasidavimas likimui ir nuolankumas, kad kitaip ir būti negalėjo. Buvau dėkinga už tai, kad menkai pažįstami vienaip ar kitaip padėdavo, nors, prisipažinsiu, dažnas greičiausiai tikėdavosi kažko – esu šviesiaplaukė mėlynakė ir dauguma vyrų į mane čia žiūri gana grobuoniškai, apskritai, nepažinodami laiko naivia gringa. O patirčių per tuos penkerius metus tikrai buvo pačių įvairiausių – nutiko daugybė ir gerų, ir blogų dalykų, daug ko išmokau, subrendau, ėmiau geriau suprasti ne tik vietinį mentalitetą, bet ir bendražmogiškus dalykus, kurie anksčiau nebuvo aktualūs ar akivaizdūs. Matydama daug socialinės nelygybės ir aiškių jos priežasčių tapau gerokai politiškesnė, dėl vyraujančio mačizmo ėmiau labiau palaikyti feminizmą, apskritai viską vertinti ir priimti pasirinkimus, paremtus labiau socialiniais ir politiniais sumetimais. Dažnai čia atvykstantys užsieniečiai užsidaro savo burbule ir naudojasi tam tikromis socialiai susiklosčiusiomis privilegijomis, bet aš stengiuosi labiau susilieti su aplinka ir būti kaip vietinė.

– Neseniai pasirodžiusioje tavo verstoje F.Melchor knygoje „Uraganų sezonas“ nedidelis miestelis vaizduojamas kaip pavojingas mačizmo, prietarų, narkotikų, nusikaltimų, seksualinio išnaudojimo ir kitokių žiaurumų kraštas. Kiek tų knygoje aprašomų dalykų realiai esama Meksikoje? Ar sostinė smarkiai skiriasi nuo kitų miestų ar nedidelių miestelių, lyginant žmonių mentalitetą, pragyvenimo ir smurto lygį?

– Šios knygos siužetas, aišku, hiperbolizuotas, bet vis vien realus. Kaip ir daugelyje didelių šalių, Meksikoje miestai klesti, o už jų ribų – daug Dievo pamirštų ir todėl narkų (narkotikų prekeivių) globon patekusių kampelių. Žinoma, yra išimčių, bet dauguma vietų yra tokios. Per pastaruosius – galbūt penkiolika? – metų įvyko šiokia tokia nacionalinė emancipacija, grįžta prie kolonijinių laikų ir pirmykštės meksikietiškos kultūros ištakų, buvo investuojama ir remiami autentiški maži provincijų miesteliai, iš kurių kilę tam tikri papročiai ar tradiciniai dalykėliai. Tokie miesteliai vadinami pueblos magicos – stebuklingi miesteliai, bet neretai ir juose valdžią paėmę narkai. Sostinės mentalitetas nuo provincijos gerokai skiriasi, be to, daugybė provincialų labai braunasi į sostinę, todėl vadinamojoje Meksiko apskrityje be proto didelis tankis skurdžiai gyvenančiųjų, kiekvieną dieną į miesto centrą porą valandų metro (o kartais ir papildomu transportu) keliauja daugybė žmonių. Meksiko apskritis laikoma viena pavojingiausių vietų visoje šalyje – čia negalioja jokie įstatymai, išskyrus jų pačių, ir tikrai daug žiaurumo. Vienąkart per klaidą atsidūriau apskrities policijos nuovadoje, rodžiau jiems šalyje galiojančius įstatymus, o jie tik nusijuokė ir pareiškė: „Sveika atvykusi į Meksiko apskritį.“ Tai pamaniau, kad gal ir gyva nebeišeisiu iš ten, bet turiu angelą sargą ir viskas baigėsi netikėtai gerai, tapome kone draugais su tais policininkais. Apskritai policija čia yra tokia korumpuota, kad liūdnai juokaujama, jog ji didesnė nusikaltėlė negu tikrieji. Nuo tada irgi nebe taip jais pasitikiu ir stengiuosi visada apeiti. Greičiausiai daug kas priklauso nuo valstijos savivaldos, įtakos zonų, bet taip, „Uraganų sezone“ aprašomi dalykai nelabai nutolę nuo realybės.

– Kuo pasižymi Meksikoje vyraujantis mačizmo kultas? Ir kaip visa tai dera su didžiuliais LGBT ar feminisčių paradais? Gal vyksta kokie nors vertybiniai karai?

– Tie LGBT ir feminisčių paradai ir yra mačizmo padariniai. Žinoma, yra šiokio tokio susipriešinimo, bet, keisčiausia, turint omenyje, kokia tradicionalistinė iš esmės yra ši šalis, kad homoseksualai (bent jau sostinėje) niekam per daug smarkiai nekliūva. Nuo pat atvykimo čia stebėjausi, kiek homoseksualių porų vaikšto po visą miestą susikibę rankomis, – tai joks ne tabu. Atsimenu, pirmosiomis savaitėmis, kai čia atvykau, per vieną vakarėlį išgėrusi mergina man pareiškė, kad Meksika tokia mačistinė šalis, kad verčiau jau palaikys ir pirmenybę teiks gėjams, o ne moterims. Ir iš tiesų į feministes žiūrima labai nepalankiai, yra nemenkas susipriešinimas, nes jos tikrai radikalios, bet tai irgi atsakas į nepaaiškinamą vietinių vyrų žiaurumą ir smurtą – tiek fizinį, tiek psichologinį, tiek visokį kitokį. Dažnas vyras čia tikrai išlepęs, nes taip juos įprasta auginti. Net pačios tų vyrukų motinos prisideda prie mačizmo, kažkaip kultūriškai susiklostę, kad berniukus reikia lepinti, na, o moteris – stipri, viską paneša ant savo pečių, apšokinėja ir pasirūpina vyru ir sūnumis, tai ir dukros tas pats laukia. Čia, aišku, apskritai šneku, yra išimčių, bet iš esmės tokia tendencija dominuoja. Kalbant apie vertybinius karus, jie aršiau vyksta politikoje – tarp dešiniųjų ir kairesnių jėgų, kurios gana radikalios ir viena kitos kategoriškai neapkenčia ir visaip dergia.

– Kaip atrodo tavo įprasti šiokiadieniai?

– Kadangi dirbu namuose, mano grafikas gana laisvas. Atsikeliu, papusryčiauju, pasimankštinu ir sėdu prie vertimų arba kokių nors dalykėlių, susijusių su muzika: dainavimo, radijo laidų ar muzikos kūrimo, miksavimo ar tiesiog naujos muzikos paieškų. Prieš pandemiją kartą per savaitę leisdavausi į kokią nors miesto dalį pasiganyti ar padirbti kokioje kavinėje, bet dabar retai kada išeinu iš savo rajono, nors pamažu pradeda atsirasti ribotų ar slaptų naktinių renginių, pasimatome su draugais išlenkti alaus ar meskalio.

– Ar vakarėlių kultūra čia skiriasi nuo Vilniaus kultūros?

– Lyginant su tais vakarėliais, kuriuose aš lankydavausi Vilniuje, – taip. Čia labai aiškiai apibrėžtos ribos, kokios krypties yra vakarėlis: jei technomuzikos – tai vien tik techno, jei gotiškos ar septintojo dešimtmečio muzikos – tai skamba vien tokia. Dabar jau pamažu atsiranda įvairovės poreikis, bet vis tiek visi į viską žiūri gana šabloniškai ir, atrodo, bijo peržengti tas temines ribas. Visi labai mėgsta būtent LGBT reivus – čia yra keletas LGBT ir translyčių kolektyvų, kurie rengia masinius (neretai susirenka 2 000 žmonių) reivus, kuriuose daug nuogybių, svaigalų ir visokiausio plauko hedonizmo bei spektaklio elementų – ne tik groja didžėjai, bet ir visur vaikštinėja bei visus linksmina vadinamosios hosts – dažniausiai translytės moterys, rengiančios visokiausius šou ar tiesiog šokdinančios lankytojus. Kaip reginys ar patirtis – tikrai įdomu, energija tokiuose vakarėliuose nežabota, bet, deja, muzika – antrame plane, todėl nelabai dažnai juose lankydavausi.

– Kokie tavo kuriamos muzikos klausytojai?

– Manau, kad savotiški, kiek nepritapę, gal kiek jautrūs, mėgstantys ir besidomintys visokiomis keistenybėmis. Kaip ir aš pati (šypsosi).

– Ar tenka lankytis Meksikoje vykstančiuose knygų pristatymuose, literatūriniuose vakarėliuose? Kokia skaitymo kultūra šioje šalyje apskritai?

– Keliuose teko, taip. Skaitymo kultūra, kaip tokios didelės šalies, deja, menkoka, nors apskritai yra, ir yra gyva. Deja, labiau vyrauja elitinė ir popkultūra.

– Kaip jau metus besitęsianti pandemija pakeitė šios šalies gyvenimą ir tave pačią (jei pakeitė)?

– Pandemija mane paveikė iš tiesų įdomiai, gal vis dar tebeveikia. Pradėjo labai greitai bėgti laikas. Negaliu suvokti, kad jau daugiau nei metai, kaip visa tai vyksta, – kur jie prabėgo? Jei atvirai, esu gana introvertiška asmenybė, ir nuo tada, kai išvykau iš Lietuvos – beveik prieš penkerius metus, stengiausi visaip save išstumti iš komforto zonos, būti atviresnė, ekstravertiškesnė ir t.t. Kurį laiką tai visai neblogai sekėsi, bet vos tik prasidėjo pandemija ir teko užsidaryti namuose, atrodo, kad atsipalaidavau, pagaliau nereikėjo savęs versti daryti to, ko iš tiesų gal visai nenorėjau, – tiesiog tai tapo visų normaliu gyvenimo būdu. Atsimenu, kai mačiau verkšlenančius tusovščikus ir nuolat laiką tarp žmonių leidžiančius, nemokančius būti su savimi vienatvėje: kaip juos ima nerimas, kokie jie jaučiasi vieniši ir pan. Atrodė gana juokinga. Apskritai žmonės yra tinginiai ir kažkodėl įsivaizduoja, kad viskas turi vykti ir klotis savaime, – kalbu ne apie fizinius veiksmus ir tikrovę, bet apie vidinę, savęs tobulinimo. Sutinku, kad gyvename labai greitais ir perteklinės informacijos laikais, bet net jais yra daugybė būdų, kaip išlikti ramiam, neprarasti savo esybės ir gyventi savo ritmu. Tik tai reikalauja šiokių tokių pastangų ir, aišku, reikia suvokti savo poreikius, kiek ko nori ir kiek esi už tai pasiryžęs duoti. Niekas iš dangaus nenukrenta, ypač gera savijauta. Esu labai jautrus žmogus, bet per daugelį metų išmokau jautrumą paversti pranašumu, o ne trukdžiu savo gyvenime. Tai štai – per tą pandemiją gavau progą atsipūsti. Taip pat vienas šauniausių dalykų, kurio per ją išmokau, – labiau būti čia ir dabar, nes kaip bus rytoj, vis vien neaišku. Taip būdavo visada, bet dabar lengviau tuo patikėti. Na, bet prisipažinsiu, kad jau pastaraisiais mėnesiais net man, didelei vienišei ir introvertei, ganėtinai pabodo esama tvarka, pasiilgau savo vakarėlių, laisvo žmonių judėjimo. Meksikiečiams ant to ganėtinai nusispjauti, bet vis vien jaučiama, kad kažkas oficialiai mums draudžia tai daryti (šypsosi).

–  Sandra, kuo tau pjesės rašymas skiriasi nuo romano rašymo?

–  Kuriant pjesę mano galvoje ima kalbėtis personažai, tereikia tai užrašyti. Monopjesės atveju su savimi ar su balsais galvoje ima bendrauti vienas personažas, bet esmė ta pati – kalbėjimas. Romane žmonės nebūtinai tiek daug kalbasi ir nebūtinai dramos užsimezga ir išsiriša bekalbant.

Pats kūrybos procesas laike išsidėsto kitaip. Romanas man yra labai ilgas gyvenimo tarpsnis su tema ir veikėjais, ir galiausiai jau parašytu tekstu, kurį skaitau ir taisau tik aš, autorė. Pjesė yra tarsi natos, tai skirta aktoriams ir režisieriui, tai žaidimo schema, ir mes ją kartu išbandome, keisdami ar papildydami, ar atsisakydami kai ko. Romanas – išbaigta forma, čia autorė gali mėgautis kontrolės pojūčiu, tačiau ir atsakomybė, ir tikimybė likti nesuprastai ar net išvis neskaitomai didėja.

– Papasakok apie pjesės, o paskui ir spektaklio „Dabar aš esu“ atsiradimo ir sukūrimo užkulisius. Ar per tuos mėnesius, kol rodėte spektaklį, nutiko kokių nors įsimintinų žiūrovų arba jūsų kūrybinės komandos patirtų nutikimų?

– „Dabar aš esu“ buvo pradėta kurti kaip kitos pjesės, turinčios daug veikėjų, adaptacija diplominiam aktorių dueto spektakliui. Pritaikiau principą, kad veikėjai turi būti lietuviai, jų istorijos ir aplinka vietinė, atpažįstama. Žinoma, iš originalios pjesės nieko neliko, ji buvo geras atspirties taškas ir inspiracija.

Kai mano galvoje ėmė kalbėtis personažai, puikiai žinojau, kaip jie atrodo, kokie jų tipažai, nes rašiau konkretiems žmonėms. Mėgstu aktoriams pateikti iššūkius, tad rašiau atverdama kiek kitokius, kontrastingus tų tipažų kampus, švelniai keisdama bruožus, kad būtų ką veikti.

Taip atsitiko, kad man teko ir garbė režisuoti savo sukurtą pjesę. Iš pradžių bijojau, kad nepaliausiu taisyti teksto, būsiu labai savikritiška, bet atsitiko visai ne taip. Atsidūręs aktorių rankose, tekstas išties ėmė priklausyti ne man vienai, o mums trims. Aiškinomės jį ir keitėme taip, kaip jautėme ir supratome. Pjesės autorė bandė pati išsiaiškinti, ką gi ji čia sukūrė... Parodėme spektaklį jau daugiau nei dvidešimt kartų, nuo premjeros praėjo pusantrų metų, o man pačiai vis dar įdomu tyrinėti, ką parašiau! Ten labai daug manęs. Dabar jau galiu pasakyti: mano praeities.

Pasisekė, kad vieną iš veikėjų vaidina aktorius, kuriam, regis, nieko vaidinti nereikia. Juokiamės, kad kuo sunkesnė jo būsena (nemiegojęs, nevalgęs, susirgęs), tuo geriau atitinka personažą. Tai, ką jis kalba, kai kur tampa ne tik gilu, bet ir šiurpina. Kitą veikėją vaidina mergina, kuriai taip pat aktualios ir situacijos, ir vidinės dramos. Netyčia pataikiau į bendrus dalykus. Kai taip atsitinka, spektaklis tampa labai tikras, jį ne tik vaidiname, bet ir išgyvename, judėdami kiekvienas savo likimo trajektorija.

Tikrumo ieškojome sąmoningai net ir formoje. Likome vaidinti toje patalpoje, kurioje repetavome, nes ji labai primena reabilitacijos centro priimamąjį. Nenaudojame teatrinio grimo, apšvietimo, garso. Net kuriame kvapus, kurie žiūrovus veiktų iki pasąmonės lygmens. Aktoriai vaidina labai arti, tai leidžia kalbėti ir veikti itin niuansuotai. Žiūrovų turi būti labai mažai, tai intymus bendras išgyvenimas.

Panašią natūralią patalpą vėliau radome ir Vilniaus Menų spaustuvėje, kur dirbsime šį sezoną. Kraustantis nepavyko pasiimti kampinės sofos, kuri tapo lyg ir trečiu spektaklio personažu. Ji gan savotiška ir nelabai praktiška, šiais laikais tokių ir negamina, ir neperka. Kaip pasisekė, kad po ilgų ieškojimų tokią sofą vis dėlto radome – net pakvietėme pardavėją į spektaklį, kad pamatytų, koks sofos vaidmuo.

Šiandien neretai pasitaiko, kad žiūrovui siūloma, atėjus į spektaklį, jį patiems susikurti iš scenų ir fragmentų kratinio. Man tai visiškai nepriimtina. Chaoso pakanka gyvenime, į teatrą ateiname patirti išgyvenimų drauge, o tai įmanoma tapatinantis ir atjaučiant veikėjus.

– Taip pat esi parašiusi pjesę monospektakliui apie Virginią Woolf. Kuo tave patraukė ši rašytoja ir kodėl sumanei rašyti būtent apie jos paskutiniąsias gyvenimo akimirkas?

– V.Woolf man svarbi dėl savo pozicijos ir minčių apie moteriškąjį rašymą, taip pat jos kūryba man yra modernistinės literatūros, kurią mielai tyrinėju ir pritaikau, pavyzdys. Tačiau už visa tai įdomesnė yra jos pačios gyvenimo linija ir pasirinkimas išeiti iš gyvenimo.

Kaip tik skaičiau jos biografiją (Lyndall Gordon „Virginia Woolf: A Writers Life“), kai gavau pasiūlymą bendradarbiauti su aktore, kuri jau seniai vis bando sukurti apie rašytoją monospektaklį. Gan ilgai ieškojau rakto į šios asmenybės pasaulį – informacijos ir biografijų begalė, be to, britai turi prisikūrę savų rašytojos versijų, ir tai yra pavydu, nes mes apie savo garsias asmenybes ne tiek daug kuriame ir jos dar nėra tapę personažais, kurie tikrai turėtų ką pasakyti.

Įdomu, kad tik išsilaisvinus nuo minties apskritai bendradarbiauti su aktore (kurios vardo neminėsiu, bet esu jai labai dėkinga už idėją imtis tokios temos) mano vaizduotė išsilaisvino, karščiausi, mane labiausiai sujaudinę jos biografijos taškai susijungė į konsteliaciją. V.Woolf ėmė man tiesiog pasakoti savo gyvenimo istoriją ir rašyti buvo lengva. Toks ekstatiškas ir kiek pamišėliškas kalbėjimas – jos atsisveikinimas su protu, vadinasi, ir savo gyvybe. Todėl pjesė baigiasi tada, kai rašytoja prieina upę, palto kišenėje turėdama akmenį.

– Kaip komisijos narė dalyvauji Kauno kamerinio teatro jaunųjų dramaturgų konkurse. Kokie įspūdžiai iš ten? Kokios temos ir problemos rūpi jauniems žmonėms?

– Šis konkursas kvietė jaunus žmones rašyti apie dar jaunesnius už save žmones – pjesės turėjo būti skirtos paauglių auditorijai. Kadangi su jaunimu palaikau labai draugiškus ryšius, nuolat, galima sakyti, pasitinku naujas kartas, kai jos baigia mokyklą ir ateina studijuoti, žinau, kad tarp jų visada pasitaiko grynuolių, labai drąsių, išmintingų ir kūrybiškų asmenybių, su kuriomis bendraudamas pamiršti ir savo amžių, ir apskritai laiką. Tarp šio konkurso dalyvių, žinoma, pasitaikė tokių talentų, su kuriais buvo smagu dirbti.

Kai kurių pjesių eskizuose iškelti klausimai aktualūs ne tik jaunimui, bet ir visai žmonijai. Kalbama apie žmogiškąją būklę, moralines dilemas, ryšį su savo etninėmis šaknimis... Žinoma, didžioji dalis bandė kalbėti apie savo santykius su tėvais ir smurtavimą draugų aplinkoje, bet tai lyg ir natūralu, manęs nenustebino. Susitelkiau į tuos, kurie, nepaisant savo jauno amžiaus, viduje jaučiasi visaverčiai ir suaugę, žiūri tiek į save, tiek į pasaulio santvarką rimtai. Su jais, manau, dar tikrai susitiksime bendruose projektuose.

– Pakalbėkime apie dramaturgijos situaciją Lietuvoje. Ar lengva prasimušti jauniems dramaturgams ir sulaukti jų pjesės pastatymo, jeigu yra atėję ne iš teatro pasaulio? O gal vyksta pakankamai įvairiausių dirbtuvių ir tereikia talento bei ryžto?

– Manau, kad, visų pirma, verta tapti teatro pasaulio dalimi ir tik tada tikėtis dėmesio ar pjesės pastatymo. Jauniems kūrėjams būtinai siūlau išbandyti jėgas pabūnant ir aktoriumi, ir režisieriumi ar bent stebint spektaklio kūrimo procesą.

Teko dėstyti dramaturgiją aktorystės studentams ir pastebėjau, kad jie iškart supranta, ko reikia dramai, jiems nereikia daug aiškinti, kas yra vidinis veiksmas dialoge, pagaliau kiekvienas rašymo pratimas, kurį jie atlikdavo, būdavo beveik tik dialogai, net jei jų būtinybės nepabrėždavau ir neprašydavau.

Taip pat būtina skaityti pjeses ir lankytis teatre – jauni dramaturgijos kūrėjai ne visada turi ir tokios patirties, nežino, kaip atrodo tradicinės pjesės struktūra, netvarką laiko eksperimentu ar manosi esantys labai maištingi, jei prirašo dialoguose keiksmažodžių.

Dramaturgiją, laimei, jau galima studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbtuvių irgi sulaukiame, tačiau man jų mažoka, ir dėstytojų taip pat trūksta. Turiu omenyje tokius dėstytojus, kurie ne tik patys būtų dramaturgai, bet ir nusimanytų edukacijos srityje, nes tai nėra vienas ir tas pats. Būtinai pridursiu, kad dar daugiau tikiuosi iš brandaus amžiaus rašančių žmonių, jiems irgi trūksta paskatos ir dėmesio. Mano manymu, geriausi ir labiausiai avangardiški spektakliai linkę rastis bendradarbiaujant su trupe, rašant ir taisant dramaturgiją jau bendros kūrybos procese. Čia kaip meilė: turi trenkti žaibas ir atitikti režisieriaus ir dramaturgo darbo metodai bei idėjų kryptis.

– Kaip, tavo manymu, keitėsi dramaturgijos situacija Lietuvoje per pastaruosius keliasdešimt metų?

– Tai vingiuotas procesas. Apie 2000-uosius, pamenu, mūsų teatras puolė į šiuolaikinės užsienio dramaturgijos vertimus, gavome gerą injekciją iš „Life“ festivalio ir Atviros Lietuvos fondo organizuojamų seminarų, dirbtuvių, bendrų projektų. Tai buvo nuostabus renesansas formos prasme, bet turinio – ir iš jo išplaukiančios savotiškos, nenukopijuotos formos – tenka ieškoti patiems.

Man pasisekė, kad tie nauji vėjai tapo mano studijų proceso dalimi. Turėjau progos studijuoti ir užsienyje (Suomijoje, Danijoje), lankiau daug dirbtuvių ir seminarų. Amato pagrindus man davė rusų teatro tradicija kūrę dėstytojai ir režisieriai, tačiau būtent skandinavų ir britų metodai man labiausiai tinka ir jais vadovaujuosi ne tik kurdama, bet ir dėstydama. Pati, dar nedrįsdama rašyti, vis laukiau, kada atsigaus lietuvių dramaturgija, kada tai bus nebe chaotiško eksperimento laukas, o struktūrą gerai išmanančių žodžio meistrų užsiėmimas.

Šiandien neretai pasitaiko, kad žiūrovui siūloma, atėjus į spektaklį, jį patiems susikurti iš scenų ir fragmentų kratinio. Man tai visiškai nepriimtina. Chaoso pakanka gyvenime, į teatrą ateiname patirti išgyvenimų drauge, o tai įmanoma tapatinantis ir atjaučiant veikėjus – jei nesupranti, kas vyksta scenoje, įvyksta atsiribojimas, protas stengiasi susieti tai, ką mato akys ir girdi ausys, žiūrovas vargsta užsiimdamas ne tuo, ko atėjo. Žinoma, gali būti ir tokia koncepcija, ir kai kurie žiūrovai net mėgsta teatre tapti kūrėjais. Toks teatras jau seniai atėjo, įsitvirtino ir turbūt ilgai nedings.

Tačiau dalis žiūrovų (kiek pasikalbu, dauguma jų nutolo nuo teatro) pasiilgę pasakojimo, kuris yra visų pirma suprantamas, todėl ir išjaučiamas. Negaliu sau leisti, kad po mano spektaklio žmogus išeitų manydamas, jog kažko nesuprato, nes yra per mažai išprusęs, per daug atitolęs nuo teatro madų ar pan. Kiekvienas turi išeiti daugiau ar mažiau sukrėstas to, ką išgyveno teatrinėje kelionėje, į kurią nuvedė ir išvedė režisierius, tačiau viskas prasideda nuo stiprios dramaturgijos.

Tikiu, kad Lietuvos scenoje atsiranda daugiau suvokimo apie pačią dramos struktūrą, tai vertinama ir pamažu grįžtama prie vadinamojo tradicinio teatro, kuriame žodis yra svarbus, nes būtent dialoguose, o ne scenografijoje ar garso takelyje įvyksta giliausios žmogiškosios dramos. Bet štai estafetės lazdelė perduodama aktoriams, kurie yra seniai atpratę kalbėti scenoje...

– Tavo knygos pristatymas vyko ne literatų dvasia persisunkusioje Rašytojų sąjungoje, o neįprastoje vietoje – po tiltu. Kodėl pasirinkai tokią vietą? Kokią reikšmę tiltai ir patiltės turi tavo gyvenime?

– O gal ta tavo minėta literatų dvasia ne visada tokia jau ir dvasinga? Bet kokiu atveju, norėjome, kad pristatymas vyktų lauke, kad daugiau žmonių galėtų jame dalyvauti dėl viruso aplinkybių. Taip pat reikėjo ne visai įprastos erdvės, nes tinka man, tinka knygai, kurioje nemažai urbanistinių įvaizdžių, pajautos. Prieš aštuonerius metus esu parašęs eilėraštį, kaip stoviu po tiltu ir man važiuoja stogas, o kitos ypatingos reikšmės patiltėms nesuteikiu. Faina, kai lyja, gali pasislėpti. O jei kokioje kitoje vietoje – būčiau norėjęs rengti pristatymą ant spalvotų laiptų Reformatų parke. Tik ten nėra stogo, jeigu lytų. Nebėra ir laiptų, ir parko.

– Kiek metų brendo „SMS gėlytės“ tekstai? Ar esi iš tų, kurie daug redaguoja ir perrašinėja?

– Seniausi tekstai yra iš 2008 m., gal keturi. Dar yra keturi – iš 2009-ųjų. Tai brendo apie dešimt metų. Daugiausia tekstų iš, rodos, 2017-ųjų. Senesnius tekstus pradėjau rankioti ir redaguoti tik jau ruošdamas knygą. Mažai, beveik iš viso neredaguoju. Nors štai, pažiūrėjau neseniai į savo užrašus gal pastarųjų metų – ten tiek daug tekstų visokių! Jie renkasi ir renkasi, o aš neprižiūriu. Reikėtų dažniau prisėsti, susitvarkyti, pačiam būtų patogiau, prasijoti.

Viena mergaitė kažkada man smagiai priminė, kad žmogus negali savęs matyti 3D gyvame laike, nes mato save tik iš šono, veidrodyje, nuotraukoje ar vaizdo įraše, o tai jau yra visai kita dimensija. Galima sakyti, kad esi vienintelis žmogus visame pasaulyje, kuris negali savęs matyti taip, kaip mato kiti.

– Pamenu tave iš vieno „Poetinio Druskininkų rudens“, kai naktiniuose skaitymuose pasirodei ne fiziniu, o vaizdo formatu. Ar virtualusis poetas Nojus skiriasi nuo gyvai savo poeziją skaitančio ir prie bokalo bendraujančio Nojaus? 

– Žinoma, kad skiriasi. Viena mergaitė kažkada man smagiai priminė, kad žmogus negali savęs matyti 3D gyvame laike, nes mato save tik iš šono, veidrodyje, nuotraukoje ar vaizdo įraše, o tai jau yra visai kita dimensija. Galima sakyti, kad esi vienintelis žmogus visame pasaulyje, kuris negali savęs matyti taip, kaip mato kiti. O Druskininkai... Tuo metu aš negalėjau fiziškai dalyvauti ir buvo labai smagu įrašinėti savo tekstus. Įrašymo momentu aš buvau savimi, bet tada, jau pasirodęs tenai... Kita vertus, kiekvieną kartą skaitydamas esi vis kitoks, priklauso nuo aplinkybių. Įsijautimas į tekstą kažkuria prasme lygiai tiek pat vertingas, kaip ir įsijautimas į aplinką, bendraujant paprastai.

– Kuo skiriasi poezijos publikavimas skaitmeninėje erdvėje ir knygoje?

– Internetinėje erdvėje eilėraščio publikavimas yra labiau momentinis, to momento, tos emocijos perteikimas, būtent esamuoju laiku. Kartais tai yra labai reikalinga. Netgi labai. O mano knygoje esantys tekstai, na, dalis jų, taip pat buvo publikuojami viešojoje erdvėje (gal ten taip pat turėjo savo jėgą, savo akimirksnį), tačiau tie patys tekstai jau atsiradę knygoje – jų prasmės truputį kinta, nes kiekvienas tekstas turi kitą tekstą prieš save ir taip pat kitą tekstą dar po jo. Tai savaime kuria atmosferą ir naujas prasmes. Tekstai knygoje eina vieni tarp kitų, būtent, jie nebėra tokie padriki, kaip, pvz., feisbuko įrašuose, kur dar įsivelia įvairios kitokios informacijos. Taigi, eilėraščiai knygoje kartu yra ir šiek tiek vientisas kūrinys. Be to, jie yra sudėlioti ne chronologiškai, o labiau pagal tematiką. Tekstus rinkau pagal aktualumą, tiesiog kai kurios patirtys pasirodė svarbesnės. Itin svarbu buvo tai, kad man pačiam patiktų.

– Kokius su rašymu nesusijusius darbus tau yra tekę dirbti ir ką veiki šiuo metu?

– Esu dirbęs įvairiausių juodesnių darbų: virtuvėje, įvairiuose restoranuose, viešbutyje, skynęs vynuoges Prancūzijoje. Vynuogynuose visai patiko. Iš įdomesnių patirčių – yra tekę padirbėti mažoje vieno ūkininko avių fermoje Norvegijoje, kalnuose. Buvo ėriavimosi laikotarpis. Mums reikėjo prižiūrėti avis, jas stebėti, atitverti, kai reikėdavo, ganyti, šerti, padėti ėriuojantis. Kartais joms sunkiai sekėsi ir teko traukti avinukus už kojų iš gimdos. Retkarčiais, ypač tos avys, kurios ėriuojasi pirmąkart, atsisako savo jauniklių, tai juos reikėjo sušildyti, kad nenugaištų per pirmas valandas, o tada stengtis, kad ėriukus savo globon priimtų kitos avys. Tame kaime ant kalno gyveno gal penkiolika  žmonių. Buvo nuostabu. Dabar dirbu muziejuje, Nacionalinio muziejaus padalinyje „Buvusi areštinė“.

– Papasakok daugiau apie dabartinį darbą muziejuje, ar ten yra nutikę įsimintinų epizodų?

– Darbas muziejuje labai ramus, kolegos yra kultūringi žmonės, kuriems viskas yra įdomu.

– O kaip yra dėl tų įsimintinų epizodų?

–  Čia mes vėl kažkaip netyčia imame grįžti prie to momentinio rašymo į feisbuko erdves. Nes aš, išties, esu viename savo įraše minėjęs, kaip į muziejų atėjo mergaitė iš Anykščių ir jos mama neturėjo pinigų, todėl ta mokyklinukė sumokėjo už du bilietus. O kitą dieną į muziejų atėjo Aidas Marčėnas ir, kai aš jam pasakiau, kad jo Rašytojų sąjungos pažymėjimas netinka įeiti nemokamai, jis klaikiai supyko ir išėjo trenkęs durimis. Dažnai į areštinę ateina žmonių, kuriems yra tekę ten pasėdėti. Jie ieško savo užrašų ant sienų ar šiaip sau, prisiminti, pavyzdžiui, kartą viena jauna porelė sėdėjo ant lovos vienoje iš kamerų galbūt valandą susikibę rankomis. O neseniai įskrido zylė į vidų ir užstrigo. Mes ilgokai visaip vertėmės iš koto mėgindami ją išleisti į laisvę. Pavyko – yra vaizdo įrašas.

– Viename interviu esi minėjęs, kad įtaką tau darė Tomo Venclovos eilėraščiai. Kaip manai, ar tam, kad būtum geras poetas, reikia gerai išmanyti ir būti išbandžius eilėdaros rūšis, persismelkus kitų poetų kūryba?

– Galbūt pusiau. Na, kai esi labai jaunas ir rašai, jauti, kad turi kažkokią pajautą, bet vis tiek tikrai neturi suvokimo net apie tai, kas tau pačiam patinka ar kaip galima rašyti, tai tuo metu tikrai yra svarbu pažinti kuo daugiau įvairios poezijos, nes ji gali stipriai praplėsti akiratį. Tai padeda ieškant savo paties balso, tačiau nežinau, kiek tai kiekvienam yra būtina.

– Tau svarbu priklausyti literatų bendruomenei, bičiuliautis su kitais rašytojais? Kodėl?

– Tai čia turbūt yra du skirtingi dalykai: bičiuliautis ir priklausyti kažkam. Aš esu priklausęs vienai (krizena)... Man patinka bičiuliautis su kolegomis. Tai atveria daug skirtingų požiūrių į pasaulį, į rašymo svarbą (ar atvirkščiai), kelia klausimų, ieškome atsakymų, tu augi kartu. Nors apskritai nemanau, kad yra bent vienas pasaulyje žmogus, kuris iš tiesų kažkam priklauso. Niekas iki galo nežino, kas yra tiesa. Ir iki galo kažkam priklausyti yra žaidimas, o gal net melas sau.

– Kaip manai, kokius žmones galėtų sujaudinti „sms gėlytė“?

– Na, sunku pasakyti (juokiasi). Veikiausiai, kad jaunesnius. Bet va, mano panelę buvo aplankiusi jos močiutė su savo irgi vyresne drauge, ir aš joms daviau pavartyti savo knygą, kad nereikėtų kalbėtis apie tai, kaip Kaune sunku važinėti automobiliu. Vienai iš jų labai patiko. Ji net nėjo miegoti porą valandų ir sėdėjo virtuvėje, kai mes jau visi miegojome, skaitė tą knygą šypsodamasi. Tai gal net ir vyresnius žmones jaudina (juokiasi). Bet šiaip labai sunku pasakyti. Dar pats nesuprantu savo santykio su knyga. Aš ją dėliojau ir norėjau, kad ji būtų tokia. Kai jau išėjo visi tie tekstai vienoje vietoje, man net atrodo, kad jie pasidarė truputį kitokie. Man išties sunkoka apie knygą, kaip apie vieną dalyką kalbėti, nes kelias iki to buvo labai ilgas, visi tie metai, tie įrašai online ir draugai, ir patirtys… Esu įsitikinęs, kad kiekvienas mano tekstas tikrai nejaudins kiekvieno skaitytojo, tai natūralu. Yra tekstų, kurie jaudins vieną, yra tekstų, kurie jaudins kitą, todėl reikia dėl to džiaugtis. Aš nesu kažkoks reklamos kūrėjas, kad galėčiau dabar pasakyti vieną sakinį apie tai, kokie žmonės būtų tobuli „SMS gėlytės“ skaitytojai, kuriuos tikrai sujaudintų ir jie tuojau pat pultų pirkti knygą. Tegu lieka intriga ir į šitą klausimą bus anksčiau ar vėliau atsakyta.

– Kokių aplinkybių reikia, kad gimtų eilėraštis?

– Įvairių, kiekvienąkart skirtingų. Pavyzdžiui, būna kad sukirba visokie vidiniai klausimai, kurie neduoda ramybės ir norisi juos šiek tiek pasiaiškinti, tai imi rašyt apie tai mintyse ir užsikabini. Bet nebūtinai. Kartais tiesiog ateina į galvą kažkokia smagi idėja, mintis ar prisiminimas. Suteiki tam reikšmę, formą – gimsta eilėraštis. Arba būna, kad įvyksta kokia nesąmonė, pavyzdžiui, randi viduryje gatvės dėžutę nesudužusių kiaušinių ir duodi policininkams juos palaikyti rankose. O kartais lauki eilėraščio metų metus.

– Perskaičiusi tavo knygą pamaniau, kad lyrinis subjektas netelpa į jokius tvarkingos buities rėmus. Ar tavo gyvenime esama bohemos – naktinio miesto, vyno upių ir keistų rytų? Kuo tai padeda ar trukdo tau kaip poetui?

– Vyno upių ir rytų tebebūna retkarčiais, bet tikrai nebe tiek, kiek anksčiau. Tačiau tikrai nemaža dalis knygos parašyta, kai neturėjau nuolatinio darbo, net negyvenau vienoje šalyje. Ir tokioje buityje, kai atsiranda marios laiko, arba buityje, kuri keičiasi kasdien, galima leisti sau kažkiek daugiau pabūti, bet tuo pat metu ir stengtis pasisemti kuo įvairesnių patirčių. Galbūt jos ne visada pradžiugina, bet gali duoti kažką vertingo. Beje, man labiausiai patinkančius eilėraščius parašiau visiškai blaivus gražiais, rimtais savo gyvenimo laikotarpiais. Ir čia gal netiks, tačiau: man patinka prisiminti ir galvoti apie gyvenimą kaip apie dalyką, kuris yra toks, kurio tu pats niekaip negali numanyti į ateitį – tu negali pats jo sugalvoti, ir tai yra labai nuostabu.

– Ko palinkėtum savo pirmajai knygai?

– Savo asmeninę knygą, pirmąją, kurią gavau iš leidyklos, jau netyčia apipyliau vynu – nedaug, truputį. Nežinau, ar to jai linkėjau. Bet visai geras klausimas. Ko palinkėčiau savo pirmajai knygai? Turbūt linkėčiau pagyventi, pabūti, būti paskolintai, būti panešiotai krepšiuose, atsirasti kokio smalsaus paauglio rankose.

„Vieną pirmųjų knygyno Nidoje dienų atėjo maloni pora. Aptarėme knygas, jie atėjo pasirinkti atostogoms skaitymo. Iškart pasičiupo „Apie ungurius ir žmones“, sako, tiek daug kalbama apie šią knygą, kad labai panoro skaityti. Apsuko dar kelis ratus ir grįžo su „Auksine šventykla“: „Pagalvojau, kad nei man tie unguriai – ar bendrai gyvūnai – įdomūs, nei aš noriu apie tai dabar skaityti, bet štai kokia reklamos galia. Gerai, kad sustojau ir pagalvojau, ką iš tiesų noriu skaityti.“

O pati pirmoji knygyno klientė atsirado dar tada, kai apie jo atidarymą niekur nebuvo skelbta. Skambina vieną rytą ponia Birutė ir klausia, ar būdama Vilniuje gali nupirkti dovanų kortelę Nidoje vasarą atostogausiantiems savo vaikams ir anūkams. Jie ja karantino metu labai rūpinosi, už tai dabar Birutė norėtų atsidėkoti. Apie knygyno idėją sužinojo paskambinusi į Neringos turizmo centrą, ten dirbantiems jau buvome pasakoję, kad atsidarysime.

Nors Nida pastaraisiais metais keičiasi, ten atvyksta įvairi publika, tačiau didžioji dauguma Neringą renkasi ilsėtis ir semtis kultūros. Tai labai jaučiasi knygyne ir iš to, ką perka žmonės.

Knygynas Nidoje kadaise veikė, tačiau prieš porą metų užsidarė. Dar pernai socialiniuose tinkluose pamatėme pažįstamos įrašą, kad kokia čia neteisybė, kad Nidoje tik „Maximoje“ kelios knygos į krūvą sumestos. Šiemet karantino metu galutinai paaiškėjo, kad knygyno Nidoje tikrai reikia, nes juk daug lietuvių būtent Baltijos pajūryje leis atostogas.

Štai tokie tie Neringos poilsiautojai. Knygyną Nidoje atidarius birželio 13 d., kasdien susiduriame su labai intelektualiais, smalsiais, knygas išmanančiais skaitytojais. Nors Nida pastaraisiais metais keičiasi, ten atvyksta įvairios publikos, tačiau didžioji dauguma Neringą renkasi ilsėtis ir semtis kultūros. Tai labai jaučiasi knygyne ir iš to, ką perka žmonės.

Knygyną atidarėme su 1 700 egzempliorių 600 skirtingų pavadinimų knygų. Nors tikėjomės, kad žmonės skaitys geras knygas, bet pasidavėme ir stereotipams, kad prie jūros norisi lengvų meilės romanų ar detektyvų. Turime ir tokių, tačiau labai greitai jie atsidūrė kampinėje lentynoje, niekas jų neieško.

Taigi Vasaros knygyne Nidoje poilsiautojai ir vietiniai perka kokybiškas knygas. Nustebino, kiek daug jau per pirmąją savaitę pardavėme portugalų rašytojo Fernando Pessoa „Nerimo knygų“ ar skandinavų Kim Leine’s istorinio romano „Amžinybės fjordo pranašai“. Aktyviai vartomos – ir perkamos – knygos poezijos, filosofijos lentynose.

Visumoje karaliauja knygos, „apie kurias girdėjau, bet neprisiruošiau perskaityti, tai va, dabar, per atostogas pabandysiu“. Atostogos – toks metas, kai norisi sulėtinti tempą ir pasivyti gyvenimą.

Nors knygyną inicijavo leidykla „Kitos knygos“, Vasaros knygyno lentynos nukrautos beveik visų Lietuvos leidyklų knygomis. Ir dar Vilniaus knygynas „Eureka!“ yra atrinkęs angliškų knygų, kurios Nidoje labai populiarios.

Toks knygynas gali veikti tik kurorte kaip Nida, nes čia gali pajausti visos Lietuvos pulsą. Pasikalbėti apie knygas ateina žmonės iš Biržų, Alytaus, Skuodo. Dažnas pasiguodžia, kad nebėra tikrų knygynų, kuriuose dirbtų literatūrą išmanantys žmonės, o knygos neskęstų kanceliarijos ir niekučių dovanoms jūroje. Vasaros knygyne negroja muzika, nėra čia nieko kito, išskyrus knygas.

Vasaros knygynas įsikūręs viešbučio „Jūratė“ verandoje. Ši lokacija jau suteikia romantikos – ne tik todėl, kad pro langus matosi tyvuliuojančios marios. Viešbutis „Jūratė“ veikė jau prieš keletą šimtmečių kaip pašto užeiga, vėliau, maždaug nuo 1807 m., „Karalienės Luizos“ pavadinimu. Pasakojama, kad gelbėdamasi nuo prancūzų armijos persekiojimo  vieną 1807 m. sausio naktį čia buvo apsistojusi Prūsijos karalienė Luiza. Išvargusi ir prislėgta dėl kraštą užgriuvusios nelaimės (Napoleono armija triuškino Prūsijos kariuomenę) karalienė užeigos namų langelyje paliko deimantiniu žiedu įrėžusi Johanno Wolfgango Goethe‘s eiles: „Tik tas Dangaus galią žinos, kas ašarom laistė duonelę.“ Žinoma, knygyne yra J.W.Goethe‘s kūrinių, ir Thomo Manno, kadaise vasarojusio Nidoje.

Toje pačioje verandoje, šalia knygyno, yra įsikūręs ir Knygų baras. Čia vyną pilsto ir kavą verda poetas Mantas Balakauskas, o dažną vakarą vyksta literatūriniai renginiai. Į juos poilsiautojai noriai renkasi, ypač jei oras prastas.“

– Kalbant atvirai, atrodai man egzotiška ir lietuvių literatūroje turbūt vienintelė tokia poetė dėl to, kad atėjai į literatūros lauką iš, atrodo, su juo nepersidengiančio mados pasaulio. Modeliu tapai ankstyvoje paauglystėje, o kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjai rašyti?

– Vieni bendraamžiai tuo metu kaimynų soduose skindavo braškes, kiti padėdavo tėvams nuosavame versle. O tai, kad mane pakvietė dirbti būtent ten, – visiškas atsitiktinumas ir genų loterija, kurioje kamuoliukas sustojo ties ta dėžute, kurioje atitinku grupės žmonių – mados atstovų – sugalvotus kriterijus. Rašymas ir darbas ėjo paraleliai – tai buvo niekaip nesusikertančios sferos, nebent kartais iš realybės į popieriaus lapą partempdavau kokį veikėją ar kuriozą.

Rašyti pradėjau gerokai anksčiau, nei dirbti. Pirmuosius tekstus parašiau 8–9 klasėje. Tada labai intensyviai klausydavausi „Atikos“, „Sigur Rós“ ir Björk, o pasaulis atrodė šiek tiek geresnis, nei buvo iš tikrųjų. Dabar, žvelgiant retrospektyviai, suprantu, kad rašymas buvo (ir yra) tam tikras terapijos būdas, tarsi užribis, į kurį pasitraukdavau, kai pabosdavo žaisti pagrindinėje aikštelėje. Kaip tie žodžiai pradėjo dėliotis į stulpelius, neatsimenu. Matyt, yra dalykų, kurie tiesiog nutinka neatsiklausę.

– Ką rašytoja L.Kromalcaitė pasakytų apie mados industriją, kurioje modeliui L.Kromalcaitei tenka dalyvauti?

– Pakeiskime tavo klausimą į būtąjį kartinį laiką – teko dalyvauti. Manau, kad smalsumas yra labai svarbi gyvenimo varomoji jėga – jos vedama trumpam ir atsidūriau mados pasaulyje. Man, paauglei, buvo smalsu, kaip viskas veikia ir ar mitai apie ten karaliaujančią tuštybę yra tiesa. Nustebau ten sutikusi išties daug įdomių, intelektualių, išsilavinusių asmenybių. Mane tai išmokė neabsoliutinti ir neklijuoti žmonėms etikečių – dažnai jos tiesiog nepasiteisina, klaidina, skatina vieniems+ kitus smerkti. Apskritai, manau, absoliučiai visos patirtys yra reikalingos. Ir kuo jos margesnės – tuo geriau. Kartais įdomu patekti į svetimus pasaulius – gal dėl to tie vaikai filme apie Narniją taip dažnai lįsdavo spinton.

Atsakant į tavo klausimą – niekuomet per daug į šią veiklą neįsijaučiau, nesureikšminau, ir veikiau buvau to kito, kiek svetimo, pasaulio stebėtoja. Todėl neskirsčiau savęs į dvi skirtingas dalis – visuomet, kiek pavyko, buvau vientisa Kromalcaitė.

– Ar teisingai supratau, kad šiuo metu domiesi ir kita atseit nedvasinga profesija – reklama? Kodėl ja susidomėjai? Kuo šūkių galvojimas skiriasi ir kuo panašus į poeziją?

– Nemanau, kad skirstyti profesijas ar pomėgius į dvasingus ir nedvasingus yra teisinga. Dirbant bet kurioje srityje viskas priklauso nuo to, koks tavo santykis su ja, kokią vietą joje renkiesi užimti. Juk ir būdamas rašytoju gali panirti į grafomaniją ir rašyti visišką popsą, bet tarsi užsiimti dvasinga veikla. Vieni autoriai pasitraukia į savo vidines celes, gyvena asketiškai ir labai retai kukliai parodo kitiems, ką rašo. O kiti užsidirba nemenkus pinigus už tai, kad iš savęs išlipdo personažą, kuris paskui apsigyvena gyvenimo būdo žurnalų puslapiuose ir ten postringauja apie tai, kokie jų šunų vardai. Ir vieni, ir kiti laimingi – bet juk netapatūs.

Aš į reklamą nukeliavau sąmoningai. Sugalvojau, kad ten galėsiu įdarbinti savo gebėjimą rašyti tekstus, darbas bus dinamiškas, be to, man nereikės kasryt spraustis į betono spalvos kostiumėlį. Buvau daugmaž teisi. Dirbdama nuolat sutinku daug įdomių personažų, kurių pasaulis visiškai skiriasi nuo manojo, ir tai nepaprastai praturtina. Dalis kuriozinių situacijų ar pokalbių nugula ir į eilėraščius. Kita vertus, dažnai tenka stoti ir į akistatą su savimi, savo vertybėmis – tai irgi įdomus savęs pažinimo kelias. Tiesa, kartais pagalvoju, kad mieliau norėčiau gaminti medinius šaukštus ar stalus.

Mano akimis, tavo paminėti reklaminiai šūkiai niekada neturės nieko bendro su poezija. Na, gal nebent vieną bendrystę – žodžius. Skiriasi šių tekstų kilmė. Šūkį parašyti REIKIA, o rašyti poeziją niekas neprivers – nebent juokais. Juk rašant eilėraščius nepriforsuosi.

– Kaip mokeisi kurti poeziją – ar turėjai labai patinkančių autorių, kurių stilistika norėdavosi sekti? O gal kaip tik norėjosi maištauti ir kurti kažką visiškai savito?

– Netikiu, kad galima išmokti rašyti poeziją – visų pirma, turi turėti, ką pasakyti, antraip niekas neišeis. O visa kita – forma, eilėdara – yra meistrystė: bėgant laikui ir nuolat redaguojant savo tekstus po truputį įgunda akis – lengviau pajusti eilėdaros niuansus, įvertinti, ar visi įvaizdžiai reikalingi, ar pasakyta tiek, kiek reikėjo, ir ne daugiau. Atsimenu, mokykloje didžiausią įspūdį paliko Gintaro Grajausko, Tomo Šinkariuko ir Manto Gimžausko, kitaip žinomo kaip Šamanas, kūryba. Patiko su buitimi susipinantys fantastiniai elementai, sapniška realybė, paprastas, aiškus kalbėjimas. Negaliu neigti, kad mėgstamų rašytojų kūryba nepadarė jokios įtakos. Padarė – padėjo išsiugdyti literatūrinį skonį, po truputį ėmiau perprasti, kaip konstruojamas eilėraščio kūnas, kaip dėliojama mintis. Nepaisant to, kad nuolat skaitydavau šiuos autorius, labai stengiausi ieškoti savo balso ir būdų, kaip papasakoti savo istoriją.

– Šiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla sulaukė skundo iš lygių galimybių centro, kad „Pirmosios knygos“ konkurse ribojamas dalyvių amžius (dalyvauti galima iki 35 metų) , todėl jo siūloma atsisakyti. Ką apie tai manai?

– Manau, kad jeigu turi gerą rankraštį, galima jį siūlyti leidykloms ir publikuoti savo poeziją ar prozą savarankiškai – juk tam nebūtina dalyvauti konkurse. Apskritai savo pirmąją knygą galima išleisti nors ir prieš pat išleidžiant paskutinį kvapą – netikiu, kad egzistuoja kokia nors riba, kurią peržengus pradėti savo kūrybinį kelią tampa tarsi ir nebefasonas. Amžius nesutrukdė Charlesui Bukowskiui, Williamui S.Burroughsui ar Henry Milleriui sulaukti didelio pasisekimo.

Tikrosios parašiusiojo skundą priežastys lieka mįsle, o nemažai sako ir tai, kad tai padarė anonimas. Gal tai tiesiog stipriai užgautos ambicijos? Na, bet kuriuo atveju tai liks kyboti ore. „Pirmosios knygos“ konkursas ne veltui jau dešimtis metų skirtas jaunimui. Ar galėtum įsivaizduoti, kaip, tarkime, lengvosios atletikos varžybose varžosi seneliukas ir paauglys? Aš galiu. Tik mintyse tai atrodo kiek komiškai ir ne visai teisinga – jėgos tai skirtingos. Kaip ir rašant – kartais čia tiesiogiai atsispindi sukaupta gyvenimo patirtis – vieni jos turi daugiau, kiti – dar ne tiek daug. Žodžiu, balsuoju už tai, kad „Pirmosios knygos“ konkursas liktų toks, koks yra, tačiau egzistuotų alternatyvūs konkursai, kuriuose galėtų dalyvauti ir vyresnio amžiaus kūrėjai.

– Kokią įtaką tau daro, jei daro, bendravimas su kitais poetais, rašytojais?

– Pastebėjau, kad išties daug laiko praleidžiu bendraudama su kitais rašančiais, matyt, mūsų bendrystės priežastis elementari – galime atvirai kalbėtis apie tai, kas mums rūpi. Mano bičiulių vidiniai pasauliai labai skirtingi, sakytum, net nesuderinami. Bet esminis dalykas, kuris mus vienija, tai noras kalbėtis apie literatūrą. Be to, jie turi labai gerų istorijų ir moka jas pasakoti.

Žinoma, taip pat palaikome vieni kitus, patariame, kartais – pakritikuojame. Man tai duoda išties daug – nuskambės labai banaliai, bet kai leidžiu laiką su jais, jaučiuosi kaip namuose, saugioje erdvėje, kurioje visi galime tiesiog būti. Man atrodo, tai ir yra tikra draugystė. Galime nesimatyti mėnesius, o tada susitikus tęsti pokalbį – lyg tos pauzės ir nebūtų buvusios.

– Kokios pastaraisiais metais išėjusios lietuvių autorių knygos tau atrodo vertos dėmesio?

– Pastaruoju metu jaučiuosi kiek nuklydusi nuo lietuvių literatūros ir jos skaitau tikrai mažai. Tiesa, vis tenka sugrįžti prie anksčiau skaitytų knygų, pavyzdžiui, neseniai ir vėl atsiverčiau Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarus“. Laikui bėgant, norisi per petį pasižiūrėti į perskaitytas knygas ir matytus filmus – taip galima stebėti ir kintančias savo pačios būsenas – su metais jaudina vis kiti dalykai. Dabar daugiausia laiko praleidžiu kapstydamasi internete ir ieškodama užsienio autorių – taip netikėtai suradau ir Rae Armantrout, kurios poezija, kaip ir kito mylimo poeto C.A.Conrad, yra talpi, be įmantraus daugžodžiavimo ar žodinių puošybos elementų. Bet kartu suvelianti kažką viduje, – tam, kad galėtum kažką suardyti ir sudėti iš naujo.

Na, o tęsiant mintį apie lietuvių rašytojus, man jau nuo seno labai patinka Romualdo Granausko apysakos ir Vytauto Kazielos poezija. Manau, čia lenda mano kaimo ilgesys – vaikystėje teko praleisti išties daug laiko tarp kačių, šunų, ožių ir kiaulių. Gal dėl to kartais taip sudėtinga susikalbėti su žmonėmis – mano tuometiniai bičiuliai bendravo kiek kitokia kalba. Ir tikriausiai tai atsako į klausimą, kodėl be žmonių nesijaučiu vieniša – gyvūnai išmokė suprast laikinumą ir prigimtinę duotybę – juk pamatine prasme iš tiesų visi esame vieni. Pasiilgstu jų. Tų kačių ir vištų. Jų akys kartais būdavo gudresnės už žmonių. Todėl ilgesio tematika poezijoje man labai artima – ji atsispindės ir mano pirmojoje knygoje. Šiandien man jau beveik 25-eri, bet matau, kad kai pasensiu, būsiu siaubingai banali ir sentimentali – jeigu dar tokia nesu.

– Kokie tavo lūkesčiai dėl savo būsimos knygos?

– Linkiu jai malonios kelionės per rankas ir namus. Tikiuosi, kad joje aprašytos patirtys rezonuos su skaitytojų išgyvenimais ir mintimis.

– Kodėl būsimiems skaitytojams vertėtų nepraleisti pro akis ir atsiversti tavo knygą?

– Tikiu, kad joje gyvenantys personažai ir įvykiai gali pasirodyti įdomūs ar jaudinantys. Kaip ir minėjau, gali būti, kad ir būsimieji skaitytojai išgyvena panašias būsenas. Tad norisi juos pakviesti jas permąstyti drauge.