Jeigu krūptelėjote, kai kiti tik susiraukė, galbūt jums reikėtų pažvelgti į savo gyvenimo būdą. Taip galėjo atsitikti todėl, kad aplinkos veiksniai turi įtakos genams, kurie atsakingi už jautrumą skausmui.
Kaip teigia Londono Karališkojo koledžo profesorius Tim Spector, buvo žinoma, kad stresiniai gyvenimo įvykiai, pavyzdžiui, mityba, rūkymas, alkoholio vartojimas
ar sąlytis su tarša veikia genus, bet nebuvo aišku, kad jie turi įtakos būtent skausmo jutimą reguliuojantiems genams.
Tai įrodo identiškų dvynių tyrimas. Jo metu buvo nustatyta, kad epigenetiniai pokyčiai – aplinkos nulemti cheminiai svyravimai, kurie daro įtaką genų aktyvumui, – gali reguliuoti skausmo slenkstį. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio genetiniai pakitimai (vienos ar kelių metilo grupių), gali lemti kai kuriuos mūsų pojūčių valdymo skirtumus.
Į tyrimą Tim Spector su kolegomis įtraukė šimtus dvynių, kuriems buvo atliktas standartinis skausmo testas – patikrinimas kokio lygio lazerio karštį ant odos jie geba atlaikyti. Mokslininkai atrinko 25 poras, kurių aukščiausios temperatūros atlaikymas tarpusavyje skyrėsi labiausiai. Kadangi identiški dvyniai turi tuos pačius genus, bet kokias skausmo jautrumo variacijas galima priskirti epigenetinių veiksnių padariniams.
Skausmo termostatas
Mokslininkai ištyrė dvynių visų genomo sričių (10 mln) DNR metilinimo lygio variacijas. Devyniuose genuose jie nustatė reikšmingus skirtumus, kurių dauguma, kaip paaiškėjo bandymų su gyvūnais metu, buvo susijęs su jautrumu skausmui.
Didžiausias skirtumas buvo pastebėtas TRPA1 geno „aktyvatoriuje“. Jį sudaro nervinių ląstelių paviršiuje esantis jonų kanalas, kuris identifikuoja skausmą. „TRPA1 – tai lyg termostatas, diktuojantis, kaip mes suvokiame šilumą ir paverčiame ją į skausmą“, teigia Spector. Metilinimo padidėjimas maždaug 10%, TRPA1 prilygsta skausmo pajautimui maždaug 2 °C mažesnėje temperatūroje.
Komanda eksperimentą pakartojo su 50 nesusijusių asmenų. To tikrai pakanka dvynių jautrumo skausmui skirtumų, susijusių su devynių genų metilinimo lygių skirtumais, nustatymui.
Pasak Spector, epigenetiškai pakitusių skausmo genų identifikavimas atveria kelius į išsamesnius žmogaus reagavimo į nuskausminamuosius tyrimus, o galbūt ir į naujų vaistų sukūrimą.
„Jautrumo skausmui variacijos tarp individų yra seniai diskutuojamas klausimas, todėl genų veiklos reguliavimas DNR metilinimu yra viena iš galimybių tai paaiškinti“, – priduria Jenos universitetinės ligoninės Vokietijoje skausmo mechanizmų tyrėja Inga Kurth. Šis klausimas anksčiau buvo siejamas tik su paveldimomis mutacijomis genuose, tačiau nuo šiol realiausias kandidatas į „skausmo termostato“ vaidmenį yra TRPA1.
