Parodos objektus jungia pagrindinė tema – dirbtinai modifikuoto augalo egzistencija. Kūriniai primena, kas gali atsitikti į gamtos planus agresyviai besikišant žmogui.

Keramikos objektai sukurti įdėmiai stebint gamtą – gilinantis į augalus ir sėklas. Menininkė domisi ne tiek gamtos formų grožiu, kiek giliaisiais gyvybiniais procesais, augalų vystymosi dinamika ir kaita.

Parodos kūriniai žavi ne tik savo formomis ir spalvomis, autorė juose meistriškai įkomponuoja ir kitas medžiagas. Kūrinys "Pakitusi-2" sukurtas ne tik iš molio, jo viduje – balionai. Ne viename iš kūrinių kartu su moliu panaudotas stiklas, kompozicijoje "Kažką jis man primena" – ir viela.

Pakitusi-2. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pasak menotyrininkės dr. Rasos Žukienės, menininkės mintį apie kitimo procesus papildo grėsmingos objektų faktūros, žavingi glazūrų atspalviai, takūs skysto stiklo išsiliejimai, išgauti degimo krosnies karštyje.

Šiuolaikinės keramikos meną įdomų daro gebėjimas jungti idėją su technologijomis.

V.Užusienytės kūriniai paliečia aktualią temą ir priverčia kiekvieną susimąstyti, koks gali būti gamtos vaizdas ateityje ir toliau besikišant žmogui. "Kol kas tai – tik menininkės vizijos, ne tikrovė. Bet akivaizdu, kad V.Užusenytės kūriniuose slypi nerimastingas klausimas – kur link judame?" – sako R.Žukienė.

Susipažinus su parodos eksponatais, sustiprėja suvokimas, kad, jei žmogus stipriai kišis į natūralius gamtos procesus, – laukia nemalonūs padariniai. "V.Užusenytė pastebi jau kitokią realybę: mutavusio augalo sėkla sutrikdyta, apvalkalas jos nesaugo, irsta darna, būdinga gamtos pasauliui. Šiuose meniniuose objektuose gamtiškos formos šakojasi, riečiasi, dryksta, paviršiai šiaušiasi, nežadėdami jokios harmonijos", – apie kūrinius kalba dr. R.Žukienė.

Iškorijęs lukštas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Anot menotyrininkės, autorė geba jungti idėją su technologijomis. "Šiuolaikinės keramikos meną įdomų daro gebėjimas jungti idėją su technologijomis. V.Užusenytės kūryboje abi šios dalys vienodai svarbios, abi įvaldytos", – akcentuoja menotyrininkė.

V.Užusenytė – kaunietė, Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedros absolventė (1986), Lietuvos dailininkų sąjungos narė, įvairios paskirties meninės keramikos autorė, kūrusi skulptūrų, indų, interjero elementų, lauko keramiką.

Svarbiausioji riba

Parodos atidaryme dalyvavo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Ignas Kazakevičius, pokalbį su autorėmis ir kuratoriumi vedė socialinių mokslų dr. prof. Rimantas Plungė, jame autorės pristatė parodą ir dalijosi mintimis apie savo kūrinius.

Parodoje eksponuojama S.Cruz Rochos tapybos serija "Dangus", kurioje autorė vaizduoja mėlyną, tyrą, šiek tiek debesuotą dangų. Juodas aksomas dengia dešinį drobės kraštą, lyg besileidžianti ar kylanti teatrinė uždanga. Kūriniuose vyksta dvikova tarp tamsos ir šviesos, nes be vienos nepažintume antrosios. Kūriniuose galima įžvelgti klausimą, kurį kelia visos trys parodos autorės: kur yra riba tarp natūralumo ir dirbtinumo, apibrėžianti mūsų būtį.

Išlukštenti dualumą

Vienos iš parodos kūrėjų P.Flores instaliacijos "Mediacija" ašis yra trys skulptūros, sukurtos iš grybienos. Menininkė kurdama panaudojo aukso foliją – kaip rūšies ekosistemoje vertės ir žmonijos išlikimo žemėje simbolį.

Juodas ir baltas kailis – tai pats dualumo principas, kuriame mes, žmonės, esame dažniausiai užstrigę. Išryškindama, iškeldama švieson paslėptą gyvosios būties esmę, menininkė tarsi nori priminti, koks puikus ir didžiulis gyvybės formų tinklas supa mus.

Paula Flores. „Mediacija“. / Galerijos nuotr.

Menininkė G.Aldrete parodoje eksponuojamus kūrinius "Ten, kažkur" piešė kas antrą dieną, 4 val. ryto, pirmojo karantino metu, automatinio piešimo būdu. Juos sukurti užtruko 40 dienų. Nors meksikiečių kasdienybėje gausu spalvų, G.Adrete sąmoningai šios serijos darbams pasirinko naudoti juodą dažą. Ši spalva jai reiškia naftą, kuri artimai susijusi su jos šeimos istorija.

Ši paroda perteikia įvairovę. Ji atvira žmonėms įvairiai interpretuoti, galbūt susitapatinti.

Parodoje taip pat rodomas daugiakanalis videofilmas "Aš esu protėvė". Jame rodomi kūrėjos prabudimai naktį maitinant dukrelę, kuriuos ji dokumentavo infraraudonosios šviesos kamera. Marcello Farabegoli sako, kad esminė parodos idėja – dualumas.

"Visos trys autorės ieško galimybės fundamentalių pokyčių, kurie leistų joms peržengti dualumą ir patirti vienovę su savimi, aplinkiniu pasauliu ir netgi kosmosu, pakitusia, galbū, aukštesne sąmone. Svarbu ir tai, kad tyrimu pagrįstas menininkių požiūris priduoda jų kūriniams konseptualų pagrindą", – mintimis apie parodą dalijasi jos kuratorius M.Farabegoli.

Guadalupe Aldrete. „Ten, kažkur“. / Galerijos nuotr.

"Ši paroda perteikia įvairovę. Ji atvira žmonėms įvairiai interpretuoti, galbūt susitapatinti", – apie parodą pasakoja viena iš jos kūrėjų P.Flores.

Per kliūtis

Menininkės sako, kad parodos kūrimo procesas buvo ilgas. "Užtruko metus sukurti visą parodą – nuo idėjos iki jos atidarymo. Sugalvojome idėją, tobulinome ją, suradome šią galeriją, kur galėsime rodyti savo kūrybą", – pasakojo G.Aldrete.

Anot S.Cruz Rochos, lengviausia parodos dalis buvo kurti, sunkiausia – rasti finansavimą ir viską suorganizuoti, jai antrina ir kolegė Paula. "Lengviausia parodos kūrimo dalis buvo apsidžiaugti dėl parodos, kelionių, galimybių, galvoti apie dalykus, kuriuos galėsime padaryti ir parodyti. Finansavimo rasti nesisekė, kadangi šiuo metu dar nesibaigė pandemija, dauguma pinigus skyrė kovai su koronavirusu", – sako P.Flores.

Sofia Cruz Rocha. Tapybos serija „Dangus“. / Galerijos nuotr.

Iš Meksikos kilusios menininkės jau ne vienus metus gyvena ir kuria Austrijoje, Vienoje, kur ir susipažino. "Mes esame pažįstamos keletą metų, bet pernai nusprendėme kartu kažką sukurti. Bendraudamos supratome, kad domimės tais pačiais dalykais, visos norėjome dirbti profesionaliai meno srityje, turime tas pačias vertybes", – apie sprendimą kurti kartu pasakoja G.Aldrete.

Ši menininkių kartu kurta paroda tikrai nebus paskutinė, menininkės taip pat planuoja parodą atidaryti ir Vienoje. "Turime dvi mažas galerijas Vienoje ir ši paroda, beveik tokia pati, bus rodoma ir Vienoje. Vienoje parodą planuojame atidaryti rugsėjį", – tolesniais planais dalijasi G.Aldrete.

---

Kas? Paroda "Auf der Suche nach der verlorenen Einheit. transformacijos perspektyvos".

Kur? galerijoje "Meno parkas".

Kada? veikia iki rugpjūčio 15 d.

Paroda gimė iš trijų fotosesijų ir trylikos žmonių istorijų. Parodoje eksponuojamos ne tik nuotraukos, bet ir jas papildančios labai atviros, jautrios, kartais komiškos ar buitiškos žmonių papasakotos istorijos.

Nuotraukos fotografuotos juostiniu fotoaparatu. Apžiūrėjus parodos eksponatus ir istorijas kyla įvairiausių minčių, bet pati svarbiausia – jog visi žmonės yra unikalūs ir visi mūsų netobulumai turi savas istorijas, be kurių mes nebūtume savimi.

Parodos herojai prabilo ne tik apie fizinius randus, bet ir už jų slypinčius jausmus. „Nepaisant ir visų kitų randų siuvimo ir alergijos pleistrams, aš buvau labai laiminga, kad išgyvenau. Ir dabar galiu dalintis, koks grožis ir kokia galia slypi kiekviename rande“, – pasakojama vienoje iš herojų istorijų.

Justinos Ramanauskaitės nuotr.

Parodos kūrėjos sako: „Norime, kad ne tik žiūrėtumėte į žmonių randus, bet ir iš tiesų pamatytumėte ir trumpam išgyventumėte jų istorijas. Tačiau tam reikia išdrįsti atmerkti akis. Istorijos gali nustebinti – galbūt nežinosite, kaip į jas reaguoti, bus nepatogu, tačiau nuo to prasideda atvirumas ir mokymasis suprasti“.

Paroda „Atsimerkę“ yra tęstinio projekto „Randai“ dalis. „Randai“ – projektas, kviečiantis išlaisvinti emocinius ir fizinius randus gyjančios sielos labui. Šis projektas yra Kaunas Europos kultūros sostinės 2022 jaunimo programos dalis.

Projekto „Randai“ iniciatorės Simona Šmitaitė, Liepa Spietinytė, Saulė Čibiraitė ir Aurėja Karvelytė nori keisti požiūrį į randus, traumas, ir skatina apie tai kalbėti, nepaisant visuomenės stigmų.

Paroda „Atsmerkę“ Kauno kultūros centre veiks iki rugpjūčio 23 dienos.

Eksponatai eksponate

Svarbiausias parodos eksponatas – pats muziejus, 1932 m. A.Funko projektuotas A. ir P.Galaunių namas. "Taigi, lankytojas gali eksponatą apžiūrėti iš lauko, patirti jo įkomponavimą aplinkoje – Ąžuolyne, paskui užeiti į vidų, apžiūrėti pirmame aukšte buvusį Galaunių butą ir pakilti į antro aukšto butą, kurį tarpukariu nuomojo signataro Kazio Bizausko šeima ir kuriame dabar yra eksponuojama A.Funkui skirta paroda", – pažinimo maršrutą siūlė parodos kuratorė, architektūros istorikė dr. Marija Drėmaitė.

Paroda eksponuojama keturiuose kambariuose, suskirsčius į temas: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. "Parodą nutarėme išdėstyti atskiruose kambariuose pagal A.Funko architektūros funkcines zonas – gyvenamąją, visuomeninių pastatų ir interjerų. Atskiras kambarys skirtas pačiai namo istorijai, o koridoriuje pristatoma architekto biografija", – aiškino parodos kuratorė.

Parodoje pristatomos nuotraukos, archyvinė medžiaga, pasakojama apie projektus ir jų užsakovus. Interjero kambaryje eksponuojamas retas, kolekcininko Dainiaus Lanausko surastas ir restauruotas A.Funko sukurtas fotelių komplektas.

Atpažįstama: A.Funko kūriniai atskleidžia išskirtinį architekto dėmesį kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui. / V. Pranaitytės nuotr.

Dėl pasaulį ir toliau neraminančios pandemijos įgyvendinant parodą iššūkių išvengti nepavyko. "Dėl pandemijos negalėjome pasiekti visų archyvų, o aš negalėjau nuvykti į tiriamąją kelionę Vokietijon", – apgailestavo dr. M.Drėmaitė.

Nepaisant kliūčių, parodą atidaryti pavyko, o architektūros istorikė sako tęsianti A.Funko kūrybos tyrinėjimus. "Ruošiuosi į kelionę ir tikiuosi, kad naujais duomenimis pavyks papildyti kitais metais pasirodysiantį albumą-knygą, skirtą A.Funko kūrybai", – sakė pašnekovė.

Sudėtingas likimas

Nors A.Funko gyvenimas daug netyrinėtas, žinomi jo biografijos faktai atspindi sudėtingą XX a. Lietuvos istoriją, išgyventą nepriklausomybę atgavusios šalies optimizmą ir jį pakeitusias dramatiškas patirtis.

Smolenske Kauno vokiečių šeimoje gimęs A.Funkas studijavo architektūrą prestižinėje Berlyno aukštojoje technikos mokykloje, o 1924 m. gavęs diplomą grįžo į Kauną, pradėjo dirbti su architektu Mykolu Songaila ir tapo funkcionalizmo pradininku.

Atpažįstama: A.Funko kūriniai atskleidžia išskirtinį architekto dėmesį kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui. / V. Pranaitytės nuotr.

Iki 1933 m. A.Funkas dirbo Lietuvos banko architektu, užsiėmė privačia praktika, 1934 m. dar gavo VDU statybų inžinieriaus diplomą ir Lietuvos pilietybę. 1944 m. vasarą architektas kartu su žmona Valerija Grinkevičiūte pasitraukė į Vokietiją, kur mirė 1957 m.

Išskirtinis braižas

A.Funko suprojektuoti pastatai – tarsi vizualizuotas pasakojimas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę.

"Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, puikiomis proporcijomis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo. A.Funko užsakovai – tarpukario Kauno finansinis elitas – todėl jo projektuoti gyvenamieji namai – unikalūs", – sako dr. M.Drėmaitė, pabrėždama A.Funko kūrybai būdingą unikalų elegancijos ir funkcionalumo derinį.

A.Funkas projektavo įvairiausios paskirties pastatus visoje Lietuvoje, neskirstydamas jų į prestižinius ar ne.

Atpažįstama: A.Funko kūriniai atskleidžia išskirtinį architekto dėmesį kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui. / V. Pranaitytės nuotr.

"Vieniems jis projektavo šeimos namus pagal specialius poreikius, pavyzdžiui, gydytojams – su kabinetais, laukiamaisiais ir operacinėmis; tiems, kas norėjo investuoti į nekilnojamąjį turtą, A.Funkas projektavo kokybiškus daugiabučius namus, su nuomai skirtais komfortiškais butais. Taip pat projektavo Lietuvos banko pastatus įvairiuose Lietuvos miestuose ir keletą visuomeninių objektų Kaune", – pasakojo dr. M.Drėmaitė.

---

Kas? Paroda "Arno Funk[cionalizmas] (1898–1957)".

Kur? A. ir P.Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2).

Kada? veikia iki 2022 m. liepos 1 d.

Čia ir dabar

Kiekvienas jaučia skirtingus jausmus, taip pat skirtingai juos ir išreiškia, o skulptūrų parodos autorė juos išreiškia keramikos objektais, vedama minties, kad nėra nei blogo laiko, nei jausmo, o tik būsena tuo laiku.

"Laikas ir jausmas kartu kuria mūsų vidinę būseną. Koks yra laikas, galbūt jaučiame visi panašiai, bet vidinius jausmus jaučiame visi skirtingai. Tie, kurie gali juos išdainuoti, – išdainuoja, tie kurie gali tapyti, – ištapo, o aš visą vidinį jausmą bandžiau išreikšti per formą", – parodos atidaryme sakė V.Balčiūnienė.

Parodoje kiekviena skulptūra – tai materija virtęs jausmas, kurį praturtina ir lydintis tekstas. Kelios skulptūros parodoje neįvardytos jausmais – autorė palieka vietos kiekvieno jausmų interpretacijai.

V.Balčiūnienė sako, kad jausmų formos gimsta iš to, kas konkrečią akimirką yra jos viduje, tai ir bando atspindėti darbais. "Užduodu sau klausimą, kas yra nežinia, – ar tai šulinys į kurį žiūriu, ar tai debesys?" – dalijasi ji.

Be papildomų dirgiklių

Menininkės objektai neutralių spalvinių tonų, ne tokių ryškių spalvų, kokie buvo ankstesni jos darbai. Jausmus kūrėja sako norėjusi išreikšti ne per spalvą ar ornamentus, o per formą.

Skulptūra „Tyla“. / J. Ramanauskaitės nuotr.

"Kiti darbai atlikti ir kita technika, ten daugiau naudojau raku techniką, ji yra spalvingesnė, o čia skulptūros lipdytos iš šamoto (akmens masės), norėjau perteikti stabilumą. Norėjau paprasto natūralumo, kad nebūtų kažkokių pašalinių atspindžių, blizgesių, linijų. Tiesiog jausmo išraiška. Ne per dekorą, per formą", – pasakoja skulptūrų autorė.

Užduodu sau klausimą, kas yra nežinia, – ar tai šulinys, į kurį žiūriu, ar tai debesys?

Parodoje eksponuojamos keramikos skulptūros pradėtos kurti praėjusių metų vasario–kovo mėnesiais – tuo metu, kai pasaulį užklupo pandemija. Parodos kūrėjos formą įgavę jausmai, tokie kaip "Abejonė", "Nežinia" ar "Panika", daugelį lydėjo pandemijos metu, kuri anot kūrėjos, gėrio nepridėjo.

"Pandemija atnešė visiems šiek tiek liūdesio, ne tik užsidarymo nuo žmonių, bet ir savyje. Gal tai nėra labai blogai, bet iš to vėliau sunkiau išeiti. Normaliai turėtume bendrauti, dalytis, džiaugtis, o pandemija ir sustabdė šiuos dalykus", – apie keistą laikotarpį pasakoja Vilija Balčiūnienė.

Prasminga stotelė

Paroda "Laikas + Jausmas = Būsena" eksponuojama jau ne pirmą kartą, tiesa, Kaune – pirmą. Rudenį paroda buvo atidaryta Panevėžyje, tačiau dėl karantino suvaržymų jos duris lankytojams teko greitai užverti. "Nors paroda vėliau ir vėl buvo atidaryta, lankytojų beveik nebuvo, žmonės rinkosi negausiai, nes dar buvo įbauginti", – sako V.Balčiūnienė.

Skulptūra „Nežinia“. / J. Ramanauskaitės nuotr.

Kaunas – neatsitiktinė stotelė. Čia V.Balčiūnienė 1985 m. baigė Kauno Stepo Žuko aukštesniąją meno mokyklą, kurią ji laiko savo kūrybinio identiteto formavimosi pradžios tašku. "Kaune buvo mano, kaip keramikės, augimo pradžia, į kurį būdama septyniolikos atvažiavau mokytis", – prisipažino ji.

Kaune ekspozicija papildyta skulptūra "Tyla". V.Balčiūnienė sako, kad vidiniai jausmai kinta ir atsiranda naujų skulptūrų idėjų. "Iki begalybės tikrai neisiu, bet minčių dar yra", – apie naujų skulptūrų kūrimą užsiminė menininkė.

Pleneruose dalyvavo įvairiausio amžiaus žmonės – nuo vaikų iki senjorų. Festivalio metu dalyviai ne tik piešė, bet ir bendravo, vieni kitus skatino kurti ir neabejoti savimi.

Viena iš festivalio organizatorių Romena Puikytė sakė, kad festivalio esmė – paskatinti ir įvertinti vienas kitą.

R. Puikytė pasakojo, kad festivalio idėja kilo prieš porą metų. „Pati idėja kilo prieš porą metų, kalbėjome, kaip būtų galima įveiklinti Nemuno pakrantes. Dalyvavo tokia moteris ir papasakojo, kad su tapytoju eidavo į Nemuno salą tapyti. Sutarėme, kad vieną dieną norėtume sukviesti visus – ir kuriančius, ir ne – į skirtingas Nemuno pakrantes ir taip susijungti per kūrybą, įveiklinti Nemuno pakrantes veikloms, bendruomeniniams susitikimams ir tokiu būdu su bendraminčiais leisti laisvalaikį“, – kalbėjo R. Puikytė.

Festivalyje dalyvavusi dailininkė, viena iš festivalio kuratorių Karolina Aleškevičiūtė sakė, kad piešti gali visi, tik reikia išdrįsti. „Padedu žmonėms priartinti meną ir daugiau jo atnešti į kasdienybę, kad išdrįstų, kažko daugiau išmoktų. Mes savo aplinkoje turime daug idėjų, motyvų, kuriuos galime piešti, tik reikia išdrįsti, nebijoti prisijungti ir viskas puikiai pavyks“, – sakė kuratorė K. Aleškevičiūtė.

Festivalio plenere Vilijampolėje dalyvavusi Marija teigė, kad jai labai patinka tokios iniciatyvos ir nors pati piešia tik mėgėjiškai, su malonumu prisijungė prie festivalio. „7 metus užsiimu tapyba, einu į pamokas. Sesė nuėjo tapyti, sakau noriu ir aš. Iš pradžių dar klausiau ar tikrai galima išmokti tapyti, man pasakė, kad viskas galima. Aš pati nusitapau, namuose pasikabinu ir džiaugiuosi“, – apie savo tapybos kelią pasakojo dalyvė.

Mes savo aplinkoje turime daug idėjų, motyvų, kuriuos galime piešti, tik reikia išdrįsti, nebijoti prisijungti ir viskas puikiai pavyks.

Plenere dalyvavusi Marijos sesuo Vitalija jai antrino ir sakė, kad jos su sese tapo laisvai, nes tai – malonumas. „Aš nuo vaikystės labai norėjau piešti ir mėgau piešti. Piešiau mokykloje, bet vėliau atsirado darbas, kita specialybė, o kai išėjau į pensiją prisiminiau savo svajonę – piešimą“, – pasakojo senjorė Vitalija.

Festivalio dalyvės puikiai parodė, kad piešti gali visi, o ir mokytis niekada nėra vėlu. Festivalis „Piešiame Nemuną“ sujungė visus: ir mokančius piešti, ir norinčius išmokti bei atėjusius tiesiog išbandyti save ir gerai praleisti laiką.

Festivalio „Piešiame Nemuną“ dalyvė Rosita, tapanti laisvalaikiu, papasakojo, kodėl jai svarbus Nemunas, prie kurio pakrančių ir vyko visas festivalis. „Aš esu kaunietė, gimusi Kaune, nuo šešerių gyvenau centre, tad Nemunas, Santaka yra vos ne mano šaknys. Mano akimis tai yra gražiausios Kauno vietos“, – sakė ji.

Festivalis „Piešiame Nemuną“ nesibaigs tik įvykusiais plenerais. Viena iš festivalio organizatorių Romena Puikytė sako, kad rudenį bandys organizuoti darbų parodas. „Rudenį norime pabandyti organizuoti bendras parodas, bendruomenių centruose ir bibliotekos padaliniuose, žinoma, kiek leis visos pandemijos galimybės. Norėtųsi, kad parodos būtų lankomos ir būtų tarsi bendruomenių mainai bei tolimesnis bendradarbiavimas“, – mintimis dalijosi R. Puikytė.

Tikėtina, kad pirmą kartą organizuojamas festivalis „Piešiame Nemuną“ gali tapti ir kasmetiniu. „Norėtume, kad festivalis „Piešiame Nemuną“ taptų ir kasmetiniu renginiu. Būtų smagu ateityje pakalbinti ne tik Kauną ir Kauno rajoną, bet ir kitus miestus prisijungti“, – sakė R. Puikytė.

Jaukiame Marijonų vienuolyno kiemelyje šalia Šv. Gertrūdos bažnyčios susirinko būrys O. Vyšniausko muzikos gerbėjų. Atlikėjas koncertą pradėjo daina „Žvaigždė žalia“, kurią sekė audringos scenos legendai neabejingų gerbėjų ovacijos.

„Šiandien, nežinau, kokį vakarą darykim – šokių ar dainų?“, – prasidėjus koncertui klausytojų klausė O. Vyšniauskas. Vakaras išties buvo pripildytas gražiausių atlikėjo dainų ir gerbėjų šokių.

Atlikėjas ne tik atliko savo žymiausius kūrinius, bet ir visą vakarą šiltai bendravo su klausytojais. „Aš žinau, kad iš čia esančių yra daug geriau dainuojančių už mane. Jūs dainuokit, o aš pritarsiu“, – juokavo atlikėjas ir kvietė dainuoti kartu.

Koncertui jau įsibėgėjus atlikėjas paklausė klausytojų „Ar yra tas, kuris šiandien švenčia gimtadienį?“ Nedrąsiai pakilo dvi rankos – Astos ir Minarijos. Gimtadienį švenčiančias moteris žiūrovai apdovanojo gausias plojimais, o atlikėjas pasveikino daina „Su gimtadieniu“.

Aš žinau, kad iš čia esančių yra daug geriau dainuojančių už mane. Jūs dainuokit, o aš pritarsiu.

Vakaras buvo užpildytas nuoširdžių O. Vyšniausko dainų, pokalbių su klausytojais, juoko ir gausių žiūrovų ovacijų atlikėjui. Koncertą atlikėjas užbaigė žymiausiomis savo dainomis – „Saulė leidžias“, „Išdalinau“ ir „Žemyn upe“, kurias žiūrovai klausė atsistoję bei palydėjo plojimų banga.

Po koncerto gerbėjai atlikėjui negailėjo gražių žodžių. „Koncertas labai patiko. Tai buvo antras ar trečias O. Vyšniausko koncertas, kuriame esu buvusi ir eisiu tol, kol dainuos“, – įspūdžiais dalijosi klausytoja Aistė.

Pagyrų atlikėjui negailėjo ir gerbėja Ramunė: „Labai patiko koncertas, aš myliu O. Vyšniauską“, – sakė ji. Ramunė taip pat minėjo, kad apsilankys ir kituose festivalio „Gertrūdos vasara“ renginiuose. „Į R. Dambrausko koncertą tikrai eisiu ir, jei spėsiu, planuoju apsilankyti N. Malūnavičiūtės ir O. Ditkovskio koncerte“, – pasakojo Ramunė.

Lietuviškos muzikos gerbėjų laukia dar ne vienas festivalio koncertas. Prie Šv. Gertrūdos bažnyčios liepos 21-ąją skambės Nedos Malūnavičiūtės ir Olego Ditkovskio muzikiniai monologai. Liepos 22-iosios vakarą „Ne tik apie meilę“ dainuos Ona Kolobovaitė ir Egidijus Bavikinas. Liepos 23-iąją įvyks naujojo Juozo Erlicko kompaktinio disko „Mėlynoj stotelėj“ pristatymas. Taip pat liepos mėnesį festivalį aplankys linksmieji klasikai Zbignevas Levickis ir Daumantas Slipkus bei dainininkas Romas Dambrauskas.

Rugpjūtį Marijonų vienuolyno kiemelyje klausytojų lauks aktorė Larisa Kalpokaitė, grupė „Vairas“, Saulius Bareikis ir Olegas Ditkovskis, o festivalį užbaigs grupė „Nerija“.

Pokalbis su poete – apie laurus nuskynusį eirėraščių rinkinį, tikėjimą, keistą pandemijos laikotarpį ir kuo skiriasi jaunoji ir dabartinė D.Zelčiūtė.

– Kaip sureagavote sužinojusi, kad tapote "Poezijos pavasario" laureate?

– Žinoma, nudžiugau. Nominuojama buvau nebe pirmą kartą, tai stengiausi pernelyg nelaukti ir nesidomėti, kaip klostosi penkių nominantų (įskaitant mane) reikalai, tiesiog pamiršti nominaciją. Uždraudžiau sau viltis ar jaudintis. Visų nominuotų kolegų kūryba stipri, lyrikos rinkiniai brandūs ir, be abejo, skirtingi – ir forma, ir turiniu. Iš pradžių nudžiugino Antano Miškinio man skirta premija už pastarąją knygą "Šokiai Vilniaus gatvėje". O vėliau pasiekė žinia ir apie "Poezijos pavasario" komisijos sprendimą. Esu dėkinga kolegoms rašytojams, Kauno miesto savivaldybės žmonėms. Ne už šlovę (juk viskas santykinai), bet kad buvau išgirsta ir perskaityta. Labiausiai dėkinga Dievui, kad išgriebė mane iš tamsos ir įdėjo žodžius į burną.

– Kaip gimė laurus nuskynęs eilėraščių rinkinys "Šokiai Vilniaus gatvėje"?

– Knyga pasirašė vienu ypu. Rašiau apie du mėnesius kasdien, mėgindama suprasti pasaulį, artimąjį ir save – kas mums skirta ir kaip mes elgiamės kritiškiausiomis savo gyvenimo valandomis. Prieš pusę metų buvau atsisveikinusi su savo vyru rašytoju Jurgiu Gimberiu. Visas tas išėjimo laikas, slaugymas namie, nesibaigiančios operacijos, artimojo stoiškumas žengiant į atsisveikinimą, nepaprasta dukters ir artimųjų pagalba, kita vertus – absoliuti bejėgystė prieš stulbinančią ir tiesiog neįmanomą gyvo žmogaus kančią, nuolatinė akistata ir dialogai, gal daugiau netgi bežodžiai, su Dievu garantavo po visko absoliučią tylą.

– Kalbėti apie netektį yra be galo sunku. Vis dėlto, kodėl nusprendėte apie tai prabilti eilėraščių rinkinyje "Šokiai Vilniaus gatvėje"?

– Tyloje pabuvau pusmetį. O tada vieną parytį neištvėriau, užrašiau vieną eilėraštį ir jau nesustojau. Puikiai suprantu, kad visi žmonės patiria atsisveikinimą, išsiskyrimą, ir visa tai kaip ir normalu. Nemaniau, kad toji patirtis kaip nors gebės transformuotis į eilėraščius. Ne tiek svarbu toji autentika, kiek tai, ar ji padėjo išgyvenimams tapti eilėraščiais. O poezija juk gali rastis absoliučiai iš visokių patirčių. Mane išsprogdino rašymui pastaroji. Svarbu, kad tai būtų poezija.

– Eilėraščių rinkinyje "Šokiai Vilniaus gatvėje" gausu dievoieškos motyvų. Kokį vaidmenį tikėjimas turi jūsų gyvenime?

– Apversiu klausimą. Tai aš džiaugiuosi, kad Dievas man suteikė vaidmenį šioje žemėje, – davė gyvybę. O su ja – tėvelius, dukrą, anūkus, artimuosius. Ir pasitikėjo manimi, kad galiu Jį liudyti kūryboje. Tai ne visada pavyksta, lengva nuslysti į pliką religinį citavimą. Norėčiau, kad visa, ką rašau, taptų liudijimu – netiesmuku, neprimityviu, bet esmingu. Tikiu, kad rašydamas žmogus jaučia, kas iš jo paties eina, o kas – iš bendrystės su didžiuoju pagrindiniu pasaulio Kūrėju. Galbūt kai visiškai nurimsiu, ir rašymo nebereikės? Kaip bus nulemta, taip.

– Rinkinyje juntamas stiprus autobiografiškumo prieskonis, leidžiantis skaitytojams labiau susipažinti su tikrąja D.Zelčiūte. Ar to ir norėjote – leisti skaitytojams dar artimiau jus pažinti?

– Nemanau, kad kam rūpėtų mano biografija, tikrai nesistengiu, kad mane labiau pažintų. Ir kam gi būtų svarbu tie asmeniniai patyrimai? Tiesiog kitaip rašyti nemoku, manau, kad kūrybos formos keičiasi, galbūt ir mano kada pasikeis, nors neabejoju, kad bet kurį kalbėjimo būdą pasirinkęs poetas, išpažintinį ar hermetišką, savo eilėraščiuose yra nuogas. Čia kaip scenoje – viskas matyti, kiekviena eilutė, žodis gali atverti dangų, bet gali ir atverti duobę. Kūryboje nepasislėpsi. O imitacijų iš tiesų yra daug.

– Ar pamenate akimirką, kai parašėte pirmąjį šio rinkinio eilėraštį?

– Buvo priešaušris, po vyro mirties praėjęs pusmetis. Ėmė belstis ritmas, eilutė, eilėraščio melodika. Turėjau išsilaisvinti.

– Koks apskritai jūsų santykis su eilėmis: ar jas vis menate, ar parašiusi, publikavusi paleidžiate it motina vaiką, kad jis gyventų savąjį gyvenimą?

Laisvė – tai drąsa ir kritiškiausiomis valandomis kelti akis į dangų ir – pasitikėti. Nesiliauti pasitikėjus Kūrėju.

– Kai išeina eilėraščių knyga, jos tekstai jau būna taip perkošę mane kiaurai, kad ilgai negaliu nei vartyti savo knygos, juolab skaitinėti. Ar jie gyvena, kaip sakote, savo gyvenimą, sužinau iš atsiliepimų. Sugrįžtu tik tada, kai reikia pristatyti knygą ar garsiai savo eilėraščius skaityti vakaruose. Norėčiau mokėti pasidžiaugti, gal net žmogiškai pasimėgauti, tačiau nesugebu.

– Ar turite mylimiausia vaiką, t.y. eilėraštį?

– Kai po daugelio metų gali patvirtinti, kad tą patį eilėraštį ir vėl drąsiai įdėtum į lyrikos rinkinį, tai toks eilėraštis ir yra mylimas. Vadinasi, buvo užrašytas nežaidžiant ir nė žodžiu nemeluojant. Ar tokių eilėraščių daug? Tikrai ne.

– Jei palygintumėte pradedančią poetę Dovilę Zelčiūtę ir "Poezijos pavasario" laureatę – kuo jos ir kaip kūrėjos skiriasi?

– Tai tiksliau padarytų skaitytojas. Žinau viena: pirmoji mano knyga "Akligatvio erdvė" (1991 m., "Trimitas") man neatrodo silpnai. Vėliau buvo visokių rinkinių, klysta kūryboje – gal per skubėjimą reikštis, gal iš godumo kuo greičiau visa aprėpti ir nerimo. Tačiau pirmąjį rinkinį laikau visos tolesnės savo kūrybos uvertiūra.

– Ar skiriasi jaunoji literatė D.Zelčiūtė nuo šių dienų jaunųjų kūrėjų?

– Šis klausimas – labiau literatūros kritikams. Manau, kad, be abejo, skiriasi. Galbūt regiu ir bendrų bruožų, – ribinio vidinio nuogumo apraiškų, intymios kalbėjimo intonacijos. Tam tikra prasme – drąsos (ne vulgarumo).

– Kuriam kolegai jūs skirtumėte "Poezijos pavasario" vainiką, jei vertintumėte visą jo kūrybą?

– Leiskite neatsakyti, myliu visų talentingų poetų kūrybą.

– Ką šiandien patartumėte anuometei D.Zelčiūtei – kaip kūrėjai ir kaip žmogui?

– Patarčiau nebijoti kūrybos pauzių, išlaukti, kol visiškai pasikeis žvilgsnis į pasaulį ir taip rasis nauja kalba – naujai knygai. Kaip žmogui: Zelčiūte, svarbiausia yra taika su Dievu, atsimerk, nebijok, Jis visuomet kartu.

– Šiųmetis "Poezijos pavasaris" vyko ir vėl neįprastu metu – vasarą. Tačiau pandemija privertė pakeisti ne tik mūsų švenčių grafiką, bet ir gyvenimą, kad išliktume ir išsaugotume kitus, turėjome atsisakyti daugybės laisvių. Pagrindinių laisvių karantinas iš mūsų neatėmė, tačiau vis tiek skundžiamės. Kaip jūs išgyvenote šį keistą laikotarpį? Kas jums apskritai yra laisvė – kaip poetei, kaip žmogui?

– Išgyvenau maldoje. Laisvė – tai drąsa ir kritiškiausiomis valandomis kelti akis į dangų ir – pasitikėti. Nesiliauti pasitikėjus Kūrėju.

– Ko palinkėtumėte jauniesiems poetams, ateityje svajojantiems būti vertiems "Poezijos pavasario" laurų?

– Argi galiu patarinėti? Pati puikiai suprantu, kad jau kitą savaitę, po kelių dienų, beveik jau dabar reikia visiškai nusigręžti nuo to, kas lyg ir pasiekta ar tam kartui pasisekė. Ir viską pradėti iš naujo.

***

Žiūriu filmus

kažkokias nesąmones

ką abu su tavim

kai gyvenome

prie arbatos sausainių

artyn prie kalvarijų

vėl kartoju tą patį

vėlei juokiamės

ar sakai

balandėle

gali perjungt jei nervina

ar tiesiog

tylomis atsidūstame

negaliu perjungti jokio kanalo

jokio kanalo

nėra

***

Nuolankumo!

tu jau nulenkei galvą

aš dar ne

verkiu ir draskausi

ir mėginu šypsotis

kai vaidinu seselę –

pasiversk ant šono

taip greitai? klausi ar prieštarauji

bet klusniai vertiesi

duriu duriu ir duriu

kas penkias valandas vėliau

kas penkias minutes

ištisai cypia signalizacija

uždarau langą vėl praveriu

galvos neuždarysi jaučiu

lyg turėtume vieną kvadratinę

siurrealizmas

lyg būtume

dvyniai suaugę tik aš dar

čia šliaužioju

sutvarkau ampules bintus

žirkles ir pleistrus

sudedu iki kito tūkstantojo karto

padedu arčiau telefoną jei kas norėtų

tau paskambinti nekalbėtum bet jeigu

atsisėdu tyliu žiūriu priešais

ir mėginu šypsotis

aš tau šypsaus ir šypsausi

kai neverkiu

užsimerkęs matai

Šokiai Vilniaus gatvėje (II)

Mūsų džiaugsmas pramuša sienas

tu išsitrauki vokišką savo tėvo

lūpinę armonikėlę užgroji

linksmą melodiją atsidarau

seną tėvo kadais man nupirktą

pianiną skambinu o mažiukas

kala ritmą mediniais barškučiais

ir tūpčioja atkišęs užpakaliuką juokiamės

skraido mūsų mergytė kaip angelas

plasnodama perregimo šalio sparnais

sukasi šoka džiaugsmas būti kartu

niekada nesibaigs

 

Krenta sniegas ant nedidelio kauburėlio

po Kalėdų po daugelio metų

štai ten tasai kambarys

Vilniaus gatvė namai

o mes

vis dar grojam ir šokam

***

Sakoma

klausa miršta paskutinė

girdžiu

liuteronišką giesmę

jau einame

per tamsiausią slėnį

šnabždasi moterys

man už nugaros virš galvos

vėjas ir smėlis

krenta ant medinės dėžutės

girdžiu

pelėdišką ūbavimą tai aš

pro sukąstus dantis

girdžiu

kastuvėlio čakšt čakšt

vyrai užberia

keli žingsniai mus teskiria

vieną nuo kito

——————

Kai atšils

nukrapštysiu nuo smėlio

rožių ledą

švelniai gailėsi manęs

sakysi

kam čia tas vargas

****

Padėk man būti tỹliai

be skundų

vien grožėtis

kas rytą

sprogsta liepos ir ievos baltuoja

įsišvietusius daiktus sukūrei

akims mūsų džiugesiui

būti padėk man

susitaikyti

ką tik atskrido

nežemiški balandėliai

pasirūpinai priminei

miesto scenoje

lenkiuos iki grindinio

girdžiu Tavo juoką

vėjas atplėšė dangų

padėk man

Iš rinkinio „Šokiai Vilniaus gatvėje“