Vasario 6 d., 19 val., Šv. Kotrynos bažnyčioje vyksiančiame koncerte „Orkestro genetinis kodas“ orkestrantai Eugenija Budzila (smuikas), Ieva Daugirdaitė (smuikas), Laura Staponkutė (smuikas), Aidas Jurgaitis (smuikas), Rusnė Kiškytė (smuikas), Gabrielė Zaneuskaitė (altas), Birutė Bagdonienė (altas), Mintautas Kriščiūnas (altas), Domas Jakštas (violončelė), Rokas Stunžėnas (kontrabosas) ir Ignė Pikalavičiūtė (violončelė) žengs žingsnelį link scenos vidurio ir atsiskleis solistų vaidmenyse. Apie pasiruošimą koncertui ir orkestro „organizmo“ sveikatą palaikančius dalykus kalbamės su būsimais koncerto atlikėjais.

– Šv. Kristoforo kamerinio orkestro solistų koncerto pavadinimas skambus – „Orkestro genetinis kodas“. Jeigu išties galėtumėte orkestrą redukuoti iki „ląstelės“ – vieno ar dviejų žodžių – kokie jie būtų?

Ignė. Iškart į galvą atėjo frazė „profesionali šeima“.

Rusnė. Sakyčiau, „faina kompanija“.

Domas. Atkaklus.

Mintautas. Atviras.

Eugenija. Saviraiškos ir tobulėjimo galimybė.

Aidas. Visi – apie tą patį.

Rusnė. Mūsų kolega vaidas kartą labai gražiai apibūdino – „vienminčių šaika“.

– Orkestrantų soliniai koncertai – viena orkestro tradicijų. Gal kažkuris atsimenate, kaip, kada ir kodėl ji atsirado?

Aidas. Maestro Donatas Katkus visuomet skatindavo groti solo, ansambliuose, kitas veiklas.

Rusnė. Kažkuriuos metus, berods, praleidome, tačiau tokie koncertai beveik kasmet vyksta jau seniai.

Domas. Man atrodo, kad tai nėra tokia jau sena tradicija. Tačiau taip muzikantai skatinami palaikyti gerą instrumento valdymo formą.

Mintautas. Kiek pamenu, maestro D. Katkus pasakojo, kad esame pirmas orkestras Lietuvoje, kuris suteikė galimybę orkestrantams pasirodyti solo.

– Groti būnant orkestro dalimi yra viena, muzikuoti solo – kas kita. Gal galėtumėte pakomentuoti, kaip skiriasi pasiruošimas, o ir emocinis nusiteikimas prieš lipant į sceną vienu ir kitu atveju?

Aidas. Labai skiriasi.

Rokas. Orkestre jautiesi saugus, nes groji kartu su visais. Išėjęs groti solo, lieki atsakingas už save, privalai save parodyti.

Rusnė. Solistas turi būti lyderis, vesti orkestrą. Skiriasi pobūdis, atitinkamai – ir pasiruošimas.

Rokas. Apskritai, orkestrinė ir solo grojimo formos skiriasi.

Ignė. Mano nuomone, yra ir moralinės atsakomybės skirtumų, nes, grodamas solo, parodai ir savo asmenybę. Orkestre privalu prisitaikyti, o solistas gali ir turi kažką pasakyti nuo savęs. Taip pat, visuomet, grojant prieš šeimą ir draugus, kitoks ir jaudulys – gal ne toks oficialus...

Rusnė. ... bet kartais netgi didesnis.

Ignė. Šventė taip pat didesnė, bet ir atsakomybė kitokia.

Domas. Maniškis nusiteikimas nesikeičia – skiriasi tik krūvis. Nelygu, kokia programa ir kitos koncerto aplinkybės.

Mintautas. Dalykai, kuriuos darome kasdien arba labai dažnai, po kiek laiko nebejaudina – tai tarsi praėjęs įsimylėjimo laikotarpis. Tada reikia kažko naujo arba prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo. Kiekvienas muzikantas pradeda mokytis groti vienas ir jį tai kažkuo įtraukia. Po to, tik įvaldę savo amatą, mes pradedame burtis į grupes, orkestrus, kas mus iš naujo pripildo emociškai.

Eugenija. Išeini ir groji. Skirtumas – kaip tarp kario mūšio lauke ir snaiperio.

D. Katkus pasakojo, kad esame pirmas orkestras Lietuvoje, kuris suteikė galimybę orkestrantams pasirodyti solo.

O ar būna taip, kad, pamačius orkestro kolegą grojant solo, jis tarsi atsiveria visiškai kitokiomis spalvomis, taip, kad net tenka nustebti?

Rusnė. Žinoma. Grodamas solo, žmogus atsiskleidžia. Kad ir kokį kūrinį grotų, nesvarbu, kokio žanro, bet žmogų pamatai „nuogesnį“. Dėl to tokiems koncertams sudėtingiau ruoštis, nes į sceną išeini ne su „kailiniais“ – reikia save visą atiduoti. O kai girdi tą darant kitą žmogų, kuris kątik sėdėjo šalia tavęs, pamatai jį daug atviriau. Susiformuoja kitoks asmenybės vaizdas.

Mintautas. Taip, teko. Kiekvienas žmogus yra neišsemiama bedugnė, niekad nežinai, kas iš jos gali išeiti.

Rokas. Manau, kad kai išeini į scenos priekį „iš savų“, susiformuoja ir kitoks artumo jausmas. Norisi tą žmogų palaikyti, tad solistas ir orkestras susisieja unikaliais ryšiais.

Aidas. Labai sutinku dėl palaikymo, o dėl nuostabos, manau, kad visi vienas kitą puikiai pažįstame. Todėl man staigmenų nepasitaiko.

Domas. Man taip pat, klausantis kolegų, nustebti neteko.

Eugenija. Neteko.

Ignė. Turbūt tiesiog išryškėja tai, ką kiekvienas turi. Esame asmenybių orkestras ir visi vienas kitą gerai pažįstame. Nėra taip, kad, staiga, išėjo vienas ir pagrojo visiškai kitaip. Tame ir slypi žavesys – stebėti, ką per muziką sukurs žmogus, kurį pažįsti. Nedažni tokie koncertai – nedaug orkestrų daro savo narių solo koncertus. Man jie atrodo vieni įdomiausių programose. Ypač Lietuvoje, kurios muzikų bendruomenė nedidelė. Visi vieni kitus žino, todėl tokie koncertai tampa vienu laukiamiausių įvykių.

– Papasakokite, kaip vyksta pasiruošimas? Pirmiausia, kaip išsirenkate, kas gros? Ar tie, kurie jau turi paruošę kažkokias programas, ar kažkam dirigentas griežtai pasako: „Šiemet grosi tu“?

Ignė. Man buvo būtent taip (visi juokiasi).

Rusnė. Šiemet Modestas galvojo apie barokinę muziką arba kūrinius, su ja susijusius. Kad ir Piazzolos alla Vivaldi „Metų laikai“. Kažkada paklausė, gal kas norėtų pagroti Bachą. Pasakiau, kad norėčiau aš.

Rokas. Tokia mintis buvo, tačiau iš esmės kiekvienas galėjo pasirinkti, ką groti.

Ignė. O aš galiu išduoti paslaptį, kad Rokas apie grojimą solo kalbėjo jau prieš metus.

Mintautas. Būna įvairiai, bet niekas prievarta groti tikrai neverčia.

Eugenija. Iš pradžių kažkas atmeta visus netinkamus kūrinius, o tada dėlioja, dėlioja ir štai ji – programa.

– Kiekvienas žmogus turi mėgstamiausių kūrinių. Kokie jūsų mylimiausi orkestriniai, o kokie – soliniai kūriniai? Galbūt gražiausi, o gal tiesiog įdomūs atlikėjiška prasme?

Ignė. Man labai pasisekė, nes Modestas man pasiūlė groti Edwardo Elgaro Introdukciją ir Allegro kvartetui su orkestru – nepaprastai mėgstu šį kūrinį, tad „prievolė“ man labai maloni. Mėgstu tokius orkestrinius kūrinius, kuriuose net ir grodamas orkestro sudėtyje nepasislėpsi. Visą laiką sėdėsi ant kėdės krašto ir turėsi klausytis kitų – tokie kūriniai, kuriuose kiekvieno partija svarbi, vienija.

Rusnė. Su orkestru labai mėgstu groti baroką. Tuomet gerai jaučiuosi – tarsi išsivalo sąmonė. Taip pat man labai patinka groti sudėtingus kūinius, pavyzdžiui, Richardo Strausso ar Arnoldo Schoenbergo kūrybą. Mažai jų parašyta styginiams, bet mane domina kūriniai, kuriuos reikia išsinagrinėti, pačiam padirbėti, pasiruošti, pasirodyti, kada reikia, kada ne – užleisti kitą. Jie daug reikalauja iš orkestro, tačiau turi daug vidinės jėgos.

Aidas. Man patinka tiesiog gražūs kūriniai. Jų labai daug – visų neišvardinsi. Mėgstu groti, kai pačiam gražu, nes tenka groti ir kai negražu (visi juokiasi).

Eugenija. Visi, kuriuos noriu groti.

Mintautas. Arvo Pärto, Bela Bartoko, Steve’o Reicho, Erico Whitacre’io, Giovanni Sollima, Wojciecho Kilaro ir daugelio kitų kompozitorių, kurie atliepia mano širdį. Jei patinka kompozitoriaus stilistika, tiek orkestriniai, tiek soliniai kūriniai „prilimpa“.

Domas. O aš negaliu atsakyti. Čia kaip pasakyti, kokia mėgstamiausia spalva ar maistas. Taip nebūna – žmogui reikia įvairovės.

Rokas. Iš lietuvių kūrybos man labai patinka kūrinys, kurio įrašus neseniai rengėme – Algirdo Martinaičio „Rojaus paukščiai“. Iš lietuviškų du mano mėgstamiausi yra būtent šis ir Ramintos Šerkšnytės „De Profundis“.

– Kai žmogus turi problemų su genetika, kenčia jo raida, sveikata – atsiranda įvairios ligos ir panašiai. Orkestras – taip pat organizmas, kurio „genai“, jo nariai, turbūt geriausiai žino, kas lemia kolektyvo organiką. Kas, jūsų nuomone, svarbiausia, kad orkestras sėkmingai funkcionuotų tiek muzikiniu, tiek organizaciniu atžvilgiais?

Eugenija. Bendras visų darbas.

Mintautas. Jeigu mes ląstelės, tai reiškia, kad mums reikia kraujo ir kas jį pumpuotų. Tai – orkestro širdis, kuri, manau, yra idėjų vienybė ir kvėpavimas kartu. Gal ne visada tai pavyksta, bet kryptis yra.

Rusnė. Manau, kad vienas svarbiausių dalykų yra kiekvieno asmeninė motyvacija. Kodėl jis čia nori arba nenori būti. Būna dienų, kai ateiname prastos nuotaikos – ką daryti, kad jos nesugadintumei visiems? Orkestras yra kolektyvinis darbas, todėl ir svarbi kiekvieno asmeninė motyvacija.

Ignė. Sakyčiau, kad idėja ir kūrybiškumas. Orkestrantui, grojančiam didelėje sudėtyje, kartais labai sunku išlaikyti jausmą, kad išties prie kažko prisidedi. Dažnai tampi savotišku sistemos „varžteliu“, o tai gali demotyvuoti. Išlaikant kūrybiškumą, pradedant programomis ar netgi tokiais orkestrantų solo koncertais, veikia ir tas vidinis variklis.

Rokas. Labai svarbi yra atmosfera. Juk ne tik grojame, bet ir bendraujame, būname kartu ir gyvename kaip šeima. Kai žmonės gerai jaučiasi, nedingsta ir motyvacija.

Rusnė. Tą gerą atmosferą labai stengiamės išlaikyti. Juk ateina nauji nariai, kažkas išeina, kažkas ateina – kaita nuolatinė. Kol kas, džiugu, mums sekasi išlaikyti šiltus santykius.

Aidas. Aš dar pridėsiu, kad svarbus ir atsakas į tai, ką darai. Dabar visi vieni kitus sveikina, vienas už kitą džiaugiasi, jeigu pavyko pagroti solo ir panašiai. Taigi ne tik bendra motyvacija, bet ir atsakas iš šalia esančių, publikos yra svarbus.

Rusnė. Teisingai paminėjai publiką – jeigu jos nebus, nebus prasmės ir šį darbą dirbti. Jeigu publikai patinka, vadinasi viskas gerai – mes juk jaučiame tai būdami scenoje.

Aidas. Būna, kad publikai nepatinka, bet vis vien gerai jaučiamės (juokiasi).

– Kelis kartus probėgšmiais jau nuskambėjo kelių koncerte skambėsiančių kūrinių pavadinimai, tačiau papasakokite plačiau apie savo ruošiamą programą.

Aidas. Mudu su Igne grosime kartu.

Ignė. Atliksime minėtą E. Elgaro Introdukciją ir Allegro styginių kvartetui su orkestru. Tai labai retas žanras, galbūt Schoenbergas tik yra parašęs kažką panašaus. Visgi kito tokio kompleksiško ir „gerai sukalto“ kūrinio nežinau. Jame tenka dirbti ne tik solistams, bet ir orkestrui. Tai itin romantiškas, gaivališkas kūrinys, kuriame emocijos liejasi per kraštus. Man jis labai patinka, nes palieka daug vietos muzikuoti, nėra konservatyvus.

Rusnė. Aš grosiu II ir III dalis iš J. S. Bacho Koncerto smuikui a-moll. II dalis nepaprastai graži, sakyčiau, vienas gražiausių iš Bacho šedevrų. Sau pati aiškindama, apie ką šį muzika, įsivaizduoju, kad boso linija – tarsi senyvo mokytojo balsas, palaikymas, pasakojimas jaunam žmogui apie tai, kas yra pasaulis. O solo smuiko partija – tarsi jauno žmogaus, kuris bando mokytis, kliūna, griūna, jam sekasi ir nesiseka, tačiau jis visuomet jaučia palaikymą. III koncerto dalis, tarp kitko, buvo pamesta ir jos, paties Bacho užrašytos, nėra. Tačiau vieni pirmųjų koncerto redaktorių paėmę klavyrinio koncerto, kurio I ir II dalys identiškos, III dalį, ir šią atkūrė. Dėl to nemažai ginčijamasi dėl štrichuotės ir pan.

Rokas. Aš grosiu Giovanni Bottesini Koncerto kontrabosui nr. 2 II dalį – ypač dažnai atliekamą kontraboso repertuaro kūrinį. Norėjosi lėtos muzikos. Gal kada nors teks pagroti ir III dalį, o po to – ir visą koncertą.

Eugenija. Neįmanoma papasakoti apie muzikos kūrinį, bet galima jį išgirsti ir suprasti.

Mintautas. Kadangi nėra daug kūrinių dviem altams solo, rinkomės iš klasikiniu altininkams tapusių J. S. Bacho Brandenburgo koncertų dviem altams. Čia tų laikų roko muzika, bent jau I ir III koncerto dalys. Kas prijaučia šiam žanrui, galės išgirsti, ką baroko laikų „rokeriai“ klausydavo...

Domas. Atliksiu Davido Popperio „Vengrišką rapsodiją“. Kūrinys nepaprastai spalvingas, tačiau labiausiai išreikšta „raudona“. Tai lyg lengvai paskrudintas jautienos kepsnys su krauju, patiekiamas iškart nuo žarijų. Garnyrui saldžios bulvės su kvapniais pomidorais ir alyvuogių aliejumi. Desertui – mažas šokoladinio torto gabalėlis ir puodelis espresso. Prisijungsite?

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertas „Orkestro genetinis kodas“ – vasario 6 d., 19 val., Šv. Kotrynos bažnyčioje. Bilietus platina bilietai.lt.

Turbūt ant pirštų galėtume suskaičiuoti tokias vienam instrumentui ištikimas šeimas, tuo labiau, kad visi trys klarnetininkai Makštučiai, nors dar labai jauni, bet jau tikri savo instrumento virtuozai. Artėjant jų koncertui „Klarneto dinastija“ kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, talentingieji broliai dalijasi prisiminimais apie pirmuosius prisilietimus prie instrumento, karjeros maršrutų perspektyvas, o ir išduoda, kuo su malonumu užsiima laisvu nuo begalinio profesinio tobulėjimo metu.

– Trys klarnetininkai vienoje šeimoje – retas malonus reiškinys. Kaip dažnai tenka dar ir toje pačioje scenoje pasirodyti visiems trims?

Antanas. Anksčiau, kai dar būdavome jaunesni, tekdavo dažniau. Dabar tai – pakankamai reta, geriausiu atveju susitinkame scenoje po du. Stasy, ar atsimeni, kada mes grojome Kauno menininkų namuose visi trys?

Stasys. Kai tu dar studijavai bakalaurą.

Antanas. Vadinasi, prieš 4 ar 5 metus, gal net daugiau.

– O kaip ilgai tęsiasi jūsų draugystė su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru?

Stasys. Jeigu neklystu, artėjantis koncertas man, asmeniškai, bus jau trečias ar ketvirtas. Likimas lėmė, kad pirmą kartą grojant koncerte „Vaikai vaikams“, kurį organizuoja orkestras kartu su Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondu, man teko groti Mozarto Koncerto klarnetui pirmąją dalį – artimiausiame koncerte grosiu jau visas tris dalis.

Rokas. Man taip pat bus jau ne pirmas kartas. Kadangi esu remiamas M. Rostropovičiaus fondo, kuris su orkestru glaudžiai bendradarbiauja, vis esu ir aš kviečiamas kartu pagroti.

Antanas. Galbūt mano atmintis meluoja, tačiau, man atrodo, kad mudviejų su Stasiu pirmasis pasirodymas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru buvo, kai dar buvome visai nedideli.

Stasys. Tikrai!

Antanas. Tada dar duetu grojome Vilniaus rotušėje, vėliau – ir Bistrampolio dvare. Stasiui tada buvo 12 ar 13 metų, net „youtube“ įrašas, paties orkestro įkeltas, yra. Taigi susipažinome anksti ir sekasi draugauti ir toliau.

– Grįžtant į pradžių pradžią, užaugote muzikų šeimoje. Mama – pianistė, tėtis – birbynininkas, seneliai – taip pat muzikai. Ar profesionalių atlikėjų perspektyva jau buvo bene įrašyta genuose, ar visgi būta svarstymu pasukti visai kitais keliais?

Antanas. Man atrodė visai normalu, kad visi muzikai – taip ir turi būti. Močiutė mane pastūmėjo rinktis konkrečiai klarnetą, nors ir pats domėjausi. Namuose buvo pučiamųjų instrumentų – tai vieną, tai kitą pabandai. Vėliau, nuėjęs Į Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, pasirinkau būtent klarnetą. Pradžia buvo sėkminga – sekėsi, patiko, buvo smagu. Atsiradus Stasiui ir Rokui, juos, matyt, veikė matomas pavyzdys, tad ir jie panoro groti būtent klarnetu. Vėliau jau abu su Stasiu važinėdavome koncertuoti tai į Vilnių, tai kitur, o Rokas nuo pat mažens visą mūsų repertuarą mokėjo mintinai. Būdavo, važiuojant atgal, mašinoje jis mums sakydavo, kur ir kokias klaidas padarėme, nors jam buvo gal tik ketveri metai. Taip natūraliai ir jis pasirinko tą patį.

Stasys. Kiek atsimenu, nebuvo didelės pasirinkimo teisės. Kadangi užaugome muzikantų šeimoje (dar prieš senelius mūsų šeimoje buvo muzikantų, operos solistų ir pan.), normalu atrodė, kad mūsų muzikavimas bus ne mėgėjiškas, o profesionalus. Tačiau svarstymų apie kitas perspektyvas, kaip ir kiekvienam normaliam žmogui, buvo. Jeigu nepavyks su klarnetu, kas tada? Svarsčiau ir apie vertėjavimą, apskritai, kažką susijusio su kalbomis. Tačiau galiausiai viskas susiklostė taip, kad sekėsi puikiai, ir kol kas specialybės keisti nereikėjo.

– Antanas jau užsiminė, kad jį prie šio instrumento pastūmėjo močiutė. O kaip klarnetas tapo Stasio ir Roko gyvenimo epicentru?

Antanas. Visų pirma, reikia padėkoti mūsų visų mokytojui Vitaliui Žemaičiui. Jis yra parengęs bene visus žymesnius Lietuvos klarnetininkus. Tai, kad Kaune yra toks mokytojas, kuris iš talentingo vaiko gali sukurti išties kažką vertingo, mums padarė didžiulę įtaką.

Rokas. Kaip Antanas jau minėjo, nuo vaikystės buvau susipažinęs su muzika, kartu važinėdavau į koncertus, girdėdavau, kaip broliai groja. Ir su mokytoju V. Žemaičiu buvau pažįstamas dar nė į mokyklą nepradėjęs eiti. Aišku, man labai padėjo ir tai, kad Stasys ir Antanas, man pradedant groti, jau buvo pažengę – galėjau pasiklausti jų namuose, pasikonsultuoti dėl repertuaro. Jie visada galėdavo padėti.

Stasys. Galiu tik paantrinti Antanui dėl mokytojo V. Žemaičio. Mano galva, jis – ne tik geriausias klarneto, bet ir vienas geriausių J. Naujalio muzikos gimnazijos mokytojų apskritai.

– Tiek Antanas, tiek Stasys iškart po mokyklos išvyko studijuoti į užsienį. Kokios buvo tos studijų patirtys?

Antanas. Kaip ir, ko gero, visiems dvyliktokams, būna daug nežinomybės, nežinojimo, ką daryti toliau. Lemtingas buvo mano susitikimas su pianiste Martyna Jatkauskaite – grojau vienoje perklausoje, o ji buvo komisijos narė. Ji jau buvo baigusi, o gal dar studijavo paskutiniuose kursuose Londone. Ji man ir pasiūlė pabandyti laimę ten. Pabandžiau ir išvažiavau – įstojau ten į bakalauro studijas. Baigus grįžti į Lietuvą nesinorėjo, o kažką daryti reikėjo. Londone susipažinau su dėstytoju iš Paryžiaus – ten ir išvažiavau. Mokiausi ten puikioje vietoje, tik joje nesuteikiamas joks laipsnis, tad magistro studijuoti išvykau į Amsterdamą. Prieš dvejus metus jį baigiau ir grįžau į Paryžių, kur su draugais toliau gilinamės į kamerinę muziką.

Stasys. Aš šiuo metu mokausi Liono konservatorijoje. Man buvo daug paprasčiau nei Antanui, nes jis buvo pirmasis vaikas iš šeimos, išvykęs studijuoti į užsienį – Antanas praskynė kelią. Baigdamas mokyklą turėjau du pasirinkimus – Amsterdamą ir Lioną. Pastarajame stojamieji vyko anksčiau, rezultatai buvo iškart paskelbti, tad Lioną ir pasirinkau.

Antanas. Baigus Kauno J. Naujalio muzikos gimnaziją, pasiekiame tokį aukštą lygį, kad turime galimybę įstoti į puikias aukštąsias mokyklas užsienyje. Pavyzdžiui į Lioną, kur įstojo Stasys, konkursas yra nerealiai sudėtingas. Į porą ar vos vieną laisvą vietą kasmet taikosi maždaug 80 žmonių. Dažniausiai jie nėra ką tik baigę mokyklą – atvažiuoja 23-24 metų klarnetininkai. O Stasys pirmąkart atvažiavo ir įstojo.

Stasys. Man stojant, kartu su manimi laimę bandė dar 85-90 žmonių. Atsitiko taip, kad įstojau su vyruku, kuriam tada jau buvo 24 metai – jis jau buvo baigęs bakalauro studijas. Po pirmo kurso Lione jis išvažiavo ir iškart laimėjo vietą orkestre.

– Rokai, o tu taip pat planuoji po mokyklos kelti sparnus į užsienį?

Rokas. Kaip jau Stasys minėjo, kelias yra praskintas. Amsterdamo, Paryžiaus Liono mokyklos nebėra nauja teritorija, užmegzti kontaktai su dėstytojais. Manau, kad tikrai bandysiu, nes verta pamatyti naujų dalykų. Norisi naujų mokymosi būdų, naujos kultūros, bendravimo.

– Pianistai, vargonininkai, kiti instrumentininkai dažnai kalba apie skirtingų šalių skirtingas atlikimo tradicijas, mokyklas. Daug keliaujate, tad turbūt galite pasidalinti savo pastebėjimais, ar egzistuoja toks dalykas kaip „klarneto mokyklos“ mūsų laikais?

Antanas. Tos mokyklos egzistavo, tačiau su interneto, youtube atsiradimu, įrašu prieinamumu, jos po truputį ima panašėti. Tai ir gerai, ir blogai. Žmonės klausosi, kaip groja kiti, tą padaryti nesudėtinga. Galbūt dėl to ir daugiau gerai grojančių. Tačiau tikrosios mokyklos nyksta, gal tik prancūzai tradicijas dar bando išlaikyti.

Stasys. Maniškis profesorius – prancūziškosios mokyklos šalininkas. Jis toks „vartų saugotojas“, kuris prancūziškąją mokyklą labai vertina. Tai – šviesus garsas, siekis groti tai, kas parašyta, nefantazuojant, ko nėra natose. Didžiuliai techniniai reikalavimai – viskas turi idealiai derėti, visos natos turi būti atliktos tuo pačiu stiliumi. Tačiau, kaip ir Antanas minėjo, mokyklų išlikę tik niuansai – tarsi uogos ant torto, prieskoniai.

Antanas. Tik dabar, besikalbant, pagalvojau, kad dauguma atlikėjų, kurie laimi konkursus, išgarsėjo, yra žmonės, kurie paliko savo šalį ir mokėsi svetur. Vadinasi, jie, turėdami savo šaknis, susirinko ir tai, ką geriausio turi kitos šalys. Taip susiformuoja tarsi naujas junginys. tai, ką, matyt, galime pavadinti šiuolaikine klarneto mokykla.

Tai koncertas, kurį labai smagu ir groti, ir klausytis.

– Dažnai imant interviu iš muzikų, žvelgiant iš šono susidaro įspūdis, kad visą jų gyvenimą užima vien tik muzika. Tačiau juk taip nėra – neabejotinai turite ir kitų pomėgių, kuriais užimate laisvalaikį. Kokie jie?

Rokas. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, mėgstu įvairiausius žaidimus – tiek vaizdo, tiek stalo ar dar kitokius. Užsiimu ir kolekcionavimu. Patinka skaityti – namų bibliotekoje vis atsiranda naujų knygų.

Stasys. Galbūt atrodys keistoka, tačiau aš labai domiuosi sveika gyvensena. Bene didžiausias mano hobis, kuriam skiriu daugiausia laiko (be klarneto ir muzikos, aišku), yra sporto salė. Tai prasidėjo su mano išvykimu į Lioną. Taip pat mėgstu skaityti, rašyti. Daugiausia skaitau biografines knygas, konkrečiai dabar – apie Čiurlionį. Kalbant apie rašymą, turbūt daugelis vienu ar kitu metu apsimetame rašytojais, rašome savo tinklaraščius internete ir pan. Mano gyvenime irgi buvo toks tarpsnis, kai rašiau ir sonetus, eilėraščius, ir apysakas. Taip pat man patinka greitis. Važinėjuosi elektriniu paspirtuku, kam toks miestas kaip Lionas puikiai tinka. Jeigu turiu

20 minučių, kai galiu niekur neskubėti, mėgstu tiesiog pasivaikščioti, pasigrožėti architektūra, vaizdais. Gyvenu prie upės, kur atsiveria nuostabus vaizdas. Nežinau, ar tai hobis, tačiau mėgstu grožėtis gamta, kai tik galiu – važiuoti prie ežero, maudytis. Sakyčiau, esu tiesiog normalus studenčiokas.

Antanas. Visi taip įdomiai pasakoja, o aš net nežinau. Be muzikos daugiausia laiko praleidžiu žiūrėdamas serialus. Labai mėgstu ir gaminti. Bet net ir negrodamas daug laiko skiriu kitiems su muzika susijusiems dalykams – mokymui, aranžuočių darymui. Tuo pastaruoju metu užsiimti tenka neretai. Plečiame mūsų ansamblio repertuarą, tad įvairius, tarkim, orkestrinius kūrinius aranžuoju pats. Stengiuosi, kiek turiu energijos ir noro, įsitvirtinti įvairiose muzikos srityse, pagilinti ir praplėsti savo karjerą.

– Koncerte sausio 30 d. scenoje su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru būsite visi trys ir grosite skirtingų epochų kūrinius klarnetui. Papasakokite trumpai apie būsimą programą.

Antanas. Grosiu Aarono Coplando Koncertą klarnetui ir orkestrui. Tai dviejų dalių koncertas su kadencija, kuri apjungia abi dalis – lėtoji pereina į greitąją. Tai ypatingai gražus kūrinys, kurio pirmoji dalis – lėta, svajinga, melodinga. Coplandas savo kūryboje ypatingai mokėjo sukurti erdvės įspūdį. Jis pats, taip pat emigrantas, sukūrė tai, ką žinome kaip tipinį amerikietiškos klasikinės muzikos skambesį.

Šis Coplando koncertas buvo dedikuotas Benny Goodmanui, vienam žymiausių praėjusio amžiaus klarnetininkų, džiazo muzikantui. Antrojoje koncerto dalyje daug džiazo, svingo elementų. Tai koncertas, kurį labai smagu ir groti, ir klausytis.

Stasys. Aš grosiu Mozarto Koncertą klarnetui ir orkestrui A-dur. Pristatinėti jo smarkiai nereikia. Gal tik įdomu pasakyti, kad jis originaliai buvo parašytas ne tokiam klarnetui, kokiu grosiu. Tai, ką atliksiu – aranžuotė moderniam instrumentui.

Rokas. O aš grosiu Gioacchino Rossini Introdukciją, temą ir variacijas. Šis kūrinys remiasi dviem Rossinio arijomis. Kūrinys – tiek techniškai, tiek emociškai labai reiklus. Nuo pat pradžios jis visą laiką tik greitėja, tačiau kai kurie epizodai – lėtesni ir labai jausmingi. Šiame kūrinyje išnaudojamas visas klarneto registras.

Koncertas „Klarneto dinastija“ – sausio 30 d., ketvirtadienį, 19 val., Šv. Kotrynos bažnyčioje (Vilniaus g. 30, Vilnius). Projektas rengiamas kartu su Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondu „Pagalba Lietuvos vaikams”.