Su šia stilinga bei žavia moterimi kalbamės apie nenuobodžią muzikanto kasdienybę ir bandome atsakyti į klausimą, kur slypi meilės daug atsidavimo reikalaujančiai profesijai paslaptis.

– Kokia buvo jūsų muzikinio kelio pradžia?     

– Mano šeimoje visi mėgo muziką. Nors tėvai ne muzikantai: mama šiek tiek jaunystėje grojo smuiku, mandolina, o  tėtis – akordeonu ir fortepijonu. Jis ilgą laiką vadovavo Statybos tresto kaimo kapelai (vėliau pavadintai „Žvelsa“), tad muzika mane lydėjo nuo vaikystės.

Juokingiausia, kad manęs nenorėjo priimti į muzikos mokyklą – sakė, kad neturiu klausos. Priėmė kandidate, o po pusės metų ta pati mokytoja, kuri nenorėjo priimti, nebegalėjo paaiškinti, iš kur atsirado mano gabumai muzikai. Tiesiog aš, kaip ir daug kitų vaikų, „nevaldžiau balso“.

Iš pradžių buvo ašarų, kai paskyrė į smuiko klasę, nes man labiau patiko fortepijonas. Bet fortepijono mokytoja, kuri man labai patiko, įkalbėjo mokytis groti abiem instrumentais. Ketvirtoje klasėje, kai prasidėjo orkestro repeticijos, jau ir mano pačios požiūris pasikeitė. Tais metais vyko respublikinė moksleivių dainų šventė, tad su orkestru daug važinėjome. Tada tvirtai apsisprendžiau likti su smuiku. Po Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos sekė S. Šimkaus konservatorija, vėliau Vilniuje – Lietuvos  muzikos ir teatro akademija.

– Sakoma, kad smuiku groja tik absoliučia klausa apdovanoti muzikantai. Ar tiesa?

– Aš­ – „absoliutininkė“, bet nemanau, kad visi smuikininkai turi absoliučią klausą. Manyčiau, kad stygininkų klausa paprastai būna „aštresnė“ nei kitų muzikantų.

– Kokią muziką jums labiausiai patinka groti?

– Svajonė būtų simfoniniame orkestre kartu su grupe „Klazz Brothers“ atlikti salsą. Gal mūsų teatras kada nors surengs tokį projektą?.. Mielai klausau džiazo, ambientinės, Lotynų Amerikos muzikos. O teatre praėjusį sezoną labiausiai patiko groti Giacomo Puccini „Bohemą“ ir Eduardo Balsio simfoninių kūrinių koncertą.

– Ar geram grojimui reikia įkvėpimo, o gal užtenka nuolatinio darbo? Ką akcentuojate savo mokiniams?

– Įkvėpimas – tik žarija, o kad uždegtum laužą, tenka padirbėti. Tai ir akcentuoju savo mokiniams: be kasdienio darbo nieko nebus.

– Ar teko sutikti dirigentą, kurį laikytumėte pavyzdžiu visiems šios profesijos atstovams?

– Taip, studijuojant akademijoje buvo viena repeticija, palikusi neišdildomą įspūdį. Jai vadovavo Jonas Aleksa.

– Kokia jūsų, kaip muzikantės, kasdienybė? Gal turite užslėptų talentų?

– Darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, darbas Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykloje, namai... Dienotvarkė gana užimta, laisvalaikio beveik nelieka. Patinka megzti, siūti, tačiau tai galiu daryti atradusi daugiau laisvo laiko.

Dar su šunimi Rika išeinam pasivaikščioti po parką. Patinka fotografuoti gamtą iš arti (makro fotografija).

– Vaikystėje svajojote būti muzikante arba šokėja. Gal slapčia vis dar planuojate suktis ant parketo?

– Pirmoje klasėje trumpai lankiau pramoginius, vėliau – tautinius šokius. Man visada patiko šokiai, ypač pramoginiai. Manau, dar bus progų pasisukti ant parketo.

– Esate žavinga, stilinga ir visada pasitempusi moteris. Ar lieka laiko moteriškiems gražinimosi ritualams?

– Kažkokių ypatingų ritualų neturiu, o svarbiausias dalykas gerai savijautai – miegas.

– Trisdešimt metų dirbate Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre. Per tiek laiko greičiausiai būta daugelio linksmų nutikimų.

– Oi, visko buvo, ir batai į orkestro „duobę“ nuo scenos krito, ir karoliai, kamuoliai... Kartą esame rodę operetę penkiems žiūrovams, kitą kartą dirigentas nepersuko laikrodžio valanda į priekį ir vaikiškas spektaklis smarkiai vėlavo.

Bet daugiau netikėtumų būna gastrolėse. Kartą gastroliuojant Italijoje, viename Sicilijos miestelyje, orkestras prasėdėjo scenoje beveik valandą laukdamas, kol atvyks svarbus asmuo.

Priešinga situacija buvo Lenkijos mieste Gdanske. Mes vėlavome į šį koncertą, nes pasirinkome trumpesnį kelią per Kuršių Neriją. O Rusijos muitininkai „prisikabino“ prie mūsų instrumentų, be to, autobuso vairuotojas Lenkijoje pasiklydo. Žodžiu, 200 km atstumą važiavome 12 valandų. Koncertų salėje susirinkę žiūrovai mūsų laukė visą valandą. O koncerto metu kilo audra su perkūnija ir žaibais, ir štai mes pradedam groti Piotro Čaikovskio simfoniją, pagrojam kokius aštuonis taktus, žaibas trenkia ir dingsta elektra. Ir mes tris ar keturis kartus bandėm iš naujo pradėti groti tą nelemtą simfonijos dalį, ir, kas įdomiausia, elektra kaskart dingdavo toje pačioje kūrinio vietoje.

Istorikas atskleidžia, kaip nūdienos lietuviai galėtų sergėtis prūsų tautos likimo: „Reikia nuolat kovoti už savo žemę, nes pralaimėjęs karą tapsi vergu. Tokia istorijos logika. Žemaičiai, kaip rodo istoriniai šaltiniai, kovodavo iki galo. Galbūt todėl lietuviai ir žemaičiai išliko?“

– Pirmiausiai pažvelkime į operos „Prūsai“ librete vaizduojamus įvykius istoriko akimis.

– Baltų pajūris buvo nuolat puldinėjamas vikingų, švedų, vėliau atėjo Vokiečių ordinas. Prūsų gentys germaniško etnoso buvo asimiliuotos prieš keletą šimtmečių ir taip išnyko viena baltiška šaka. Kai XIII a. pabaigoje kryžiuočiai pasiekė Nemuną, Lietuvos teritorija virto žūtbūtinių mūšių arena. Kryžiaus žygių metu prūsų gyvenamos teritorijos buvo nukariautos, gyventojai pavergti ir įbaudžiavinti, o vėliau palaipsniui asimiliuoti.

– Herkus Mantas kaip asmenybė ir kaip operos personažas: kiek skirtumų galėtumėte įžvelgti? 

– Išties reikėtų skirti Herkų Mantą kaip istorinę asmenybę, apie kurią byloja vokiečių metraščiai, ir mitologizuotą herojų, kuris iškyla meniniuose kūriniuose - Giedriaus Kuprevičiaus operoje “Prūsai” arba 1972 metais sukurtame lietuviškame kino filme “Herkus Mantas”. Jų gerbėjus turiu nuvilti: istoriniai šaltiniai nutyli Herkaus Manto meilės istorijos niuansus. Visiems viduramžių valdovams (taip pat – ir prūsų gentinės visuomenės vadams) svarbiausias dalykas buvo valdžia ir tėvonija, t. y. paveldėtos žemės, todėl jų santuokos buvo planuojamos iš anksto ir turėjo feodalinės žemėvaldos logiką. Nors prūsai neturėjo suformuotos feodalinio paveldėjimo sistemos, valdžia buvo svarbiau negu meilė... Tad šiuo atveju neverta painioti šaltiniais grįsto istorinio pasakojimo ir meninės fantazijos, grindžiamos vaizdais ir jausmais.

– Ką apie Herkų Mantą žinome iš istorinių šaltinių?

– Didžiojo prūsų sukilimo metu sukilo visos prūsų žemės. Prūsai išvadavo beveik visą savo teritoriją, jie sėkmingai veikė savo žemėse ir ilgai turėjo iniciatyvą, bet stipriausių kryžiuočių pilių paimti nesugebėjo. Herkus Mantas, būdamas įkaitu Vokietijoje, įgijo karybos įgūdžių, bet realiai jis buvo, pagal Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kroniką, tik notangų genties vadas, o bendriems sukilimo veiksmams vadovavo prūsų žemių karo vadų taryba.

Nors žemaičiai atėjo į pagalbą prūsams, bet dėl kryžiuočių kariuomenės nuolatinio papildymo riteriais iš Vakarų ir žiauraus teroro (prūsų gyvenviečių vyrus kryžiuočiai išžudydavo arba apakindavo, o moteris ir vaikus išsivesdavo su savimi) prūsai galiausiai palūžo.

– Prūsų tauta išnyko: nebėra nei tokios šalies, nei tokios kalbos. Ar panaši grėsmė istorijos kataklizmuose reali visoms mažoms tautoms?

– Iš tiesų, nebeliko ne tik prūsų genčių ir prūsų kalbos, bet ir valstybės, kuri gyvavo prūsų žemėse – Prūsijos kunigaikštystės ir Prūsijos karalystės. Vokiečiai po Antrojo pasaulinio karo buvo išstumti iš rytinės Baltijos regiono. O prūsų pavyzdys lietuviams yra nuolatinis priminimas, kas gali nutikti aukštu išsivystymo lygiu pasižymėjusiai tautai. Prūsų papuošalai, jų ginkluotė istorikams iki šiol kelia susižavėjimą.

– Ko galėtume pasimokyti iš istorijos vingiuose visiems laikams pražuvusių prūsų?

– Sudėtingas klausimas. Reikia nuolat kovoti už savo žemę, nes pralaimėjęs karą tapsi vergu. Tokia istorijos logika. Žemaičiai, kaip rodo šaltiniai, kovodavo iki galo, žūdavo (kaip rodo Dzintarės pilies prūsų žemėse apgultis), bet nepasiduodavo. Galbūt todėl lietuviai ir žemaičiai išliko?

– Kaip manote, ar Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui reikalingi spektakliai, primenantys mūsų krašto istoriją?

– Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras turėtų orientuotis į kokybę ir kurti tokius spektaklius, kurie pritrauktų publiką iš visos Lietuvos. Klaipėda - svarbus Vakarų Lietuvos kultūrinės traukos  centras, tačiau jis turi tapti visos Lietuvos kultūrinės traukos centru. Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, kuris po kelerių metų galės džiaugtis naujais moderniais rūmais, šiuo atžvilgiu tenka itin svarbus vaidmuo. Mano nuomone, jis turėtų orientuotis į veikalus, susietus su vokiečių ar skandinavų tradicija, baltišku identitetu ir jūrine kultūra. Istoriją meninėmis priemonėmis įmanoma pristatyti puikiai: garsios XIX a. italų ir prancūzų operos tai įrodė.

Su režisieriumi J. Vaitkumi kalbamės apie būsimąjį operos pastatymą, kuriame netikėtų donžuanizmo apraiškų žadantis ieškoti režisierius nesibodės įvesti ir naujų veikėjų.

– Ar statyti „Don Žuaną“ buvo Jūsų sena svajonė?

– Tiesą pasakius, savo svajonę iš dalies jau įgyvendinau statydamas filmą „Don Žuanas“ (1988 m.) pagal W. A. Mozarto muziką ir ganėtinai primityvų, tiesmukišką Lorenzo da Ponte parašytą operos libretą. Muzika savo demonišku sugestyvumu geniali, tačiau operos personažų dialogai neretai primena vodevilį. Būtent dėl šios priežasties „Don Žuaną“ geriau atlikti originalo kalba. Taip mūsų publika savo dėmesį labiau sutelks į muziką, o ne į tekstą.

Bet kuriuo atveju pagrindinė operos idėja, manyčiau, išlieka nepakitusi:  donžuanizmas yra tiek vyriškas, tiek ir moteriškas reiškinys, slypintis kiekviename iš mūsų.

– Kaip apibrėžtumėte donžuanizmą?

– Nėra idealaus Don Žuano, tinkančio visoms be išimties. Negalėtų būti ir idealios Don Žuanės, kuri taptų priimtina visiems.

Kino versijoje buvo svarbus pats operos teatro, kaip pastato su senų rūbų ir rekvizito sandėliais,  grimerinėmis, gyvais darbuotojais ir slankiojančiais jau mirusių fantomais, demonizmas. Kuo ne Don Žuanas yra kur nors  prie veidrodžio plinkančius plaukelius besišukuojantis budintysis? Arba - viską valdantis dirigentas? Arba mimansas, frakuoti orkestrantai, šiaip kaukėtos figūros ir jų šešėliai?..

– Ko reikia kokybiškam operos pastatymui sukurti?

– Visų pirma reikia, kad garsiausių pasaulio operų libretai būtų  kokybiškai išversti į lietuvių kalbą. Tuomet teatrai naudotųsi galimybe rinktis: kas turės įvaldžiusių originalų tekstą solistų - dainuos itališkai, kas neturės – verčiau nejuokins žiūrovų ir dainuos gimtąja kalba. Turime puikių vertėjų, kurie gavę libretų vertimo užsakymą jį atliktų su išmanymu ir kūrybine jautra.

– „Don Žuanas“ – viena iš dažniausiai teatruose statomų W. A. Mozarto operų. Ar sieksite kuo nors išsiskirti?

– Taip, pastatymas bus ypatingas, nes operos veikėjų ratas palaipsniui pasipildys keistomis būtybėmis, kurios bandys prisitaikyti, dalyvauti ir netgi įtakoti personažų gyvenimą. Taip pat šiame pastatyme bus Cerlinos ir Leporelo scena, kurią pats kompozitorius operon įterpė jau išvydęs pirmąją „Don Žuano“ premjerą. Joje iš naivios, nuoširdžios kaimietukės Cerlinos galiausiai „išsirita“ isteriškai klykaujanti bobšė mušeika!

– Ko tikitės iš kitų būsimojo spektaklio komandos narių?

– Scenografija bus palanki greitai scenos transformacijai, o tai puikiai išmano Gintaras Makarevičius. Rūbai bus ypatingi, nes juos kurs Sandra Straukaitė. O iš solistų tikiuosi organikos, nuoširdumo ir tikėjimo, perteikiant  savo įkūnijamų personažų emocijas bei siekius.

– Pateisinti ar nuteisti Don Žuaną? Kaip jūs atsakytumėte į tokį klausimą?

– Jo negalima nei nuteisti, nei išteisinti. Jis yra ir liks gyvybiškai svarbi pilnakraujo gyvenimo spalva.

„Per mano rankas perėjo daugybė įvairios muzikos, kurią turėjau išstudijuoti, suprasti ir pamilti. Kitaip neparašysi aranžuotės, kuri reikalauja tavo asmeninio požiūrio į kito žmogaus muzikinę idėją - toks darbas. Iš kitų sukurtos muzikos visą gyvenimą mokiausi ir tebesimokau. Pats visada galvoju, kaip padaryti, kad net ir išrankiam klausytojui tai būtų suprantama, priimtina ar net malonu. Ir nebūtinai tik saldu“, - priduria R. Giedraitis.

– Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbate nuo pat jo įkūrimo – 1987 m. sausio 1 d. Esate pavydėtinai sėslus ar tiesiog jaučiatės pataikęs į savo roges?

– 1987 m. sausio 1 d.  yra oficiali Klaipėdos Valstybinio muzikinio teatro atidarymo data. Tačiau aš pradėjau čia dirbti anksčiau: jau nuo 1984 m. rugpjūčio 1 d. Tada dar buvo Liaudies opera, bet atlyginimus jau mokėjo. Tiesą pasakius, Klaipėdoje grojančiam žmogui nelabai ir buvo daugiau kur dirbti - nebent dar eiti mokytojauti. Išgyventi padėjo ir darbas Palangos pučiamųjų orkestre. Faktiškai jame ir pradėjau produktyvaus aranžuotojo karjerą. Vargu ar tai galėjo įvykti kitur: tiesiog reikalingas vaikinas reikiamu laiku pasirodė tinkamoje vietoje. Netrukus manimi susidomėjo „Trimitas“, paskui buvo Dainų šventės ir t.t.

Kalbant apie Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, vargu ar galima sakyti, kad per visus šiuos 32 metus teatrui, nežiūrint svarių pasiekimų,  labai ir sekėsi. Vadovų kaita, geriausių muzikantų migracija atgal į Vilnių, kelios krizės ir svarūs valstybės kultūros, o tuo pačiu ir mūsų teatro, biudžeto karpymai. Ir vis nepritekliai, nepritekliai, nepritekliai. Visada trūko kvalifikuotų orkestrantų, koncertmeisterių, solistų pagrindiniams vaidmenims. Buvo visko. Visa tai jautė savo kailiu ir visi teatralai. Tačiau dar ir šiandien visi, kas pamena, jaučia didžiausią nostalgiją „Traviatai“ ir Dantei Anzoliniui. Keleto paskutinių metų Teatro gyvenimas teikia naujų gerų vilčių. Ir ne tik statybos. Požiūris į profesiją, Teatrą ir profesionalumą, repertuarinės ambicijos ir pan.

– Sakoma, kad muzikantas išgyventų ir negyvenamoje saloje, nes kažkas jį pasamdytų...

– Na, kas gali pasamdyti, jei sala negyvenama?.. Muzikantai, ypač orkestrantai, nei dabar, nei sovietmečiu nepateko į geriausiai apmokamų profesijų kategorijas. Ir tai slegia, verčia žmones blaškytis. Dabar yra tokia „mada“ atkalbinėti jaunimą nuo muzikanto duonos, neva čia niekada nepadarysi karjeros ir padoriai neuždirbsi. Tačiau visiems sakau, kad nepažįstu nei vieno sąžiningo doro muzikanto, kuriam reikėtų duoneliauti. Tiesa, tas puldinėjimas per kelis darbus gal šiek tiek ir primena duoneliavimą... Bėda, kad nuolat mažėja gabaus jaunimo, siekiančio tapti profesionaliais muzikantais. Apie kokią bedarbystę galima kalbėti, kai Klaipėdoje katastrofiškai trūksta daugelio specialybių muzikų?

– Muzikanto profesija, stebint iš šono, atrodo viena iš lengviausių žemėje. Galima pamanyti, kad groti jums taip pat natūralu kaip ir vaikščioti. Ar baimės prieš pasirodymus jausmas jums apskritai nepažįstamas?

– Kaip sakoma, lazda turi du galus. Blogai, kai muzikantas jaučia baimę, keliančią paniką ar net paralyžiuojančią nervų sistemą. Tačiau nėra geriau, kai groti einama su atsainumu, be atsakomybės bei pagarbos klausytojui, savo amatui ir sau. Tai, ką patiria scenoje, daugelis vadina tiesiog scenos jauduliu, kuris profesionaliam atlikėjui būtinas. Ir nebūtinai tai teikia diskomfortą. Tai labiau tarsi adrenalinas. Nuo scenos baimės geriausias vaistas – mokytis, tobulėti ir visada būti maksimaliai pasirengusiam. Atlikėjus scenoje visada lydi ne tik sceninis jaudulys, tačiau ir maksimali koncentracija. Tam reikia daug fizinės bei psichologinės ištvermės. Taip pat ir orkestre. Profesionalas klysti neturi teisės. O muzikuoti tiksliai, jautriai, elegantiškai ir natūraliai – tai jau meistrystė. Ir tuo pačiu siekiamybė.

– Ar fleita esate grojęs solo? 

– Pastaruoju metu nebe, o anksčiau yra buvęs ne vienas rečitalis. Solo su orkestru teko groti net Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Bet viskam savas laikas. Dabar visi mano „solo“ vyksta teatro orkestre.

– Esate kompozitorius ir daugybės aranžuočių autorius. Profesija tai ar pašaukimas?

– Manau, pirmiausia amatas. Gerai įvaldytas amatas – jau profesija tikrąja to žodžio prasme. Pašaukimas skamba labai deklaratyviai. Gal vienu savo gyvenimo tarpsniu tiesiog suvoki, kad  atsidūrei ten, iš kur nebenorėtum grįžti. Kita vertus, kai žinai, kad daugiau nelabai ko ir bemoki, nebėra ko filosofuoti, pašaukimas tai ar ne...

– Kaip gimsta jūsų muzika - reikia nusiteikimo, įkvėpimo, ankstyvo ryto, netikėtų įspūdžių?

– Visas mano kūrybinis gyvenimas susiklostė taip, kad „repertuarą“ visada diktavo užsakovai. Viskas, be išimties, ką iki šiol esu parašęs natomis, buvo konkretūs užsakymai. Tiek autoriniai darbai, tiek ir aranžuotės. O kai turi darbų grafiką su konkrečiomis datomis pusmečiui į priekį, geriausias įkvėpimas – nepamiršti pažiūrėti į kalendorių. Šiaip jau ankstyvas rytas man yra produktyviausias laikas.

– Ar norisi savo kūrinių atlikėjus pamokyti, pataisyti? 

– Sakoma, kad privalu persirgti vaikiškomis ligomis. Anksčiau norėjau, dabar jau nebe. Gal tik išskyrus atvejus, kai repetuojant mano konsultacija dėl interpretavimo yra pageidaujama. Paleidai partitūrą - ir ji jau nebe tavo. Pats groji kaip nori arba kaip išeina. Kiti taip pat turi tokią teisę.

– 2010 m. sukūrėte simfoninę siuitą orkestrui ir chorui Michaelo Jacksono repertuaro motyvais „Sudie, Maiklai“. Atlikėjai suranda jus ar jūs atlikėjus?

– Tų metų gegužę man paskambino Gintaras Rinkevičius ir pasiūlė parašyti kažką panašaus į jau keletą metų LVSO sėkmingai grojamą Tolgos Kashifo „The Queen Symphony“, tik jau M. Jacksono repertuaro temomis. Premjera buvo numatyta 2011 m. sutiktuvių koncerte Kongresų rūmuose. Taip išėjo, kad atlikėjai „surado“ mane. Na, ne gatvėje, žinoma. Su maestro G. Rinkevičiumi ir jo vadovaujamu orkestru ir iki tol produktyviai bendradarbiavome kelerius metus.

Šią simfoninę siuitą skyriau 2009 m. Baltijos jūroje nuskendusio savo sūnaus Juliaus atminimui. Jis buvo jau neblogai užsirekomendavęs fleitistas, tais metais respublikiniame Juozo Pakalnio konkurse laimėjęs pirmą vietą, rašė savo muziką... Šią vasarą sukaks 10 metų, kai jo netekome. Vyresnysis sūnus Martynas netapo muzikantu, tačiau širdyje yra šalia muzikos.

– Ar muziko profesija suderinama su šeima, laisvalaikiu?

– Jei tai profesija, o ne manija – viskas puikiai dera. Lygiai kaip ir medikams, gaisrininkams, lakūnams ir visiems kitiems, kurių darbas nenutrūksta tuomet, kai visi švenčia. Viską įmanoma suderinti, prie visko prisitaikyti.

– Kaip susipažinote su žmona? Gal moterys labiau atkreipia dėmesį į muzikantus?

– Kaip pirštu į akį. Grojau simfoniniame orkestre. Gastroliavome Klaipėdoje. Lemtingai sutapo pažįstamų muzikantų ratas, taip ir susipažinom. 

– Kam skiriate daugiau dėmesio: fleitai ar žmonai?

– Abiem per mažai. Suprantat, mums jau nebe 18 metų, kad dūsaučiau: „Jėzau Marija, jau dvi valandas jos nemačiau“. Yra prisirišimas, šeima, šilti normalūs šeimos santykiai, kai žinai, kad tau skirtoji - šalia. O jeigu  ne muzikos rašymas, tai gal ir fleitai liktų daugiau laiko.

– Papasakokite apie savo meilę džiazui... 

– Jei trumpai, tai kai reikėjo rinktis tarp džiazo ir akademinio muzikavimo, „saugumo sumetimais“ pasirinkau pastarąjį. Nors didžioji dalis aranžuočių, tarsi likimo ironija, yra sympho-pop, sympho-rock arba jazz-rock stiliaus. Nemažai teko bendradarbiauti ir su Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru, Klaipėdos ir Kauno bigbendais. Su pastaruoju buvo parengta Stasio Povilaičio solinė programa didžiosiose Lietuvos arenose. Iš tikrųjų nesu nei praktikuojantis džiazmenas, nei didelis melomanas, tačiau su dideliu malonumu prie klaviatūros atsiduodu bliuzo „kvadratui“.

– 2011 m. už nuopelnus teatro menui buvote apdovanotas „Padėkos kauke“. Ar kūrėjui reikia įvertinimų?

– Pirmiausia labai nustebau, kai buvau nominuotas tarp teatralų. Tos „kaukės“ iš esmės skirtos artistų ir režisierių nuopelnams scenoje pažymėti. O čia dabar „čirpintojas“ iš orkestro duobės (arba orkestro ložės, kaip dabar mandagiai vadinama) tarp scenos grandų... Nieko panašaus nebuvau girdėjęs.

– Kovo 7 d. jums sukaks 65-eri. Kaip pasitinkate jubiliejų? Gyvenimo patirtis leidžia reziumuoti, kad gyvenimo prasmė yra?

– Labai jau pompastiškas ir suktas klausimas. Kažkokia proga esu sakęs, kad man svarbiausia, jog galėčiau kiekvienam savo kely sutiktam žmogui ramiai į akis pažiūrėti. Apie kokius nors jubiliejų pasitikimus negalvoju ir jų neplanuoju. Jei Dievulis leido nugyventi tuos metus, jei dar kvėpuoju, dirbu, esu kažkam reikalingas – tai didžiausia laimė. Geriau ir nesugalvosi.

R. Giedraitis

Fleitistas, aranžuotojas ir kompozitorius. Mokėsi Šiauliuose, Vilniuje ir Maskvoje. Šiuo metu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro fleitų grupės koncertmeisteris,. Sukūrė daugiau nei 60 autorinių kūrinių įvairių sudėčių orkestrams bei ansambliams ir daugiau nei 1700 aranžuočių.  Kūrybinis diapazonas – nuo barocco iki fusion.

Žymiausi darbai: pjesė „Vasaros muzika“ (1991), Jono Novakausko baleto „Baltasis vilkas“ redakcija ir aranžuotė (1992), miuziklas „Vandenė“ (2009), simfoninė siuita „Sudie, Maiklai“ gospelų chorui ir simfoniniam orkestrui (2010).

Bendradarbiauja su LVSO, LNOBT ir Kauno simfoniniais orkestrais, Lietuvos kameriniu orkestru, Klaipėdos kameriniu orkestru, taip pat orkestrais „Trimitas“, „Ąžuolynas“, Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendu, Kauno bigbendu, Klaipėdos bigbendu, Liepojos bigbendu, Vienos radijo orkestru (Austrija), šokių kolektyvu „Žuvėdra“.

– Koks jausmas tokiam jaunam žmogui tapti „Metų operos viltimi“?

– Tiesą pasakius, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, kai sužinojau apie apdovanojimą, buvau labai nustebęs. Kadangi „Metų operos solistų“ rinkimai buvo uždari, net nebuvo skelbiama, kas yra nominuoti, tikėtis nebuvo ko. Sužinojau tik tada, kai jau sulaukiau kvietimo atvykti į apdovanojimus (juokiasi). Bet tikrai labai malonu būti įvertintam. Labai gera žinoti, kad profesionalai pastebi tavo kasdienį darbą ir dar jį įvertina taip palankiai. Šis apdovanojimas, žinoma, įpareigoja. Galbūt tai didžiausias įsipareigojimas sau pačiam, tobulėti, augti, kad tą apdovanojimą galėčiau pagrįsti.

– Į „Metų operos viltį“ atvedė nuolatinis darbas ar sėkmingi vaidmenys?

– Manau, kad abu šie faktoriai. Be nuolatinio darbo nebūtų ir sėkmingų vaidmenų.

Žinoma, priežasčių yra ir daugiau. Jeigu nebūtų suteiktas šansas ruošti šiuos vaidmenis, tai ir nebūčiau pasiekęs tokio rezultato. Todėl labai vertinu kiekvieną gautą galimybę, nepaisant to, ar vaidmuo didesnis, ar mažesnis. Svarbu tai, kad gauni galimybę dirbti su profesionalais, kūrėjais, statytojais, scenos kolegomis, ir augti ne tik kaip atlikėjas, bet semtis patirties ugdyti ir savo asmenybę.

– Esate laimėjęs „Švyturio“ bendrovės aktyviam ir talentingam Klaipėdos krašto jaunajam menininkui skiriamą premiją – 4 tūkst. eurų. Spauda skelbia, kad ją investavote į savo meistriškumą. Ar meistriškumo kursai kainuoja tiek daug? Kaip dažnai važiuojate tobulintis į užsienį?

– Meistriškumo kursai kainuoja išties labai daug, žinoma, tai priklauso nuo to, pas ką važiuosi mokytis. Bet kai sieki profesionalumo iki preciziškai mažų dalelių, tai kainuoja tikrai daug. Galima būtų ir be tokių sumų apsieiti, bet vienos pamokos neužtenka, kad spėtum „apdoroti“ gautą informaciją, o ką jau kalbėti apie vokalinės technikos korekcijas. Reikia daugiau. Taip pat neužtenka vieną kartą nuvažiuoti. Balso klostės – tai raumenys – joms, kaip ir sportininkams, reikia nuolatinio trenažo ir profesionalo priežiūros. Kiekvieną mėnesį susitinku su vokalo pedagogu. Į užsienį keliauju bent 3–4 kartus per metus pasistažuoti. Tad tai tikrai kainuoja (juokiasi). Laimė, kad šį sezoną viskas klostosi taip, kad puikūs specialistai atvyksta į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą.

– Turite ir daugiau apdovanojimų?

– Taip. Esu daugelio konkursų laureatas, prizininkas. Apdovanojimas, kuriuo ypač didžiuojuosi – už tarptautinius nuopelnus Lietuvai, skirtas Prezidentės Dalios Grybauskaitės. Tai labai gražūs prisiminimai. Tačiau negalima gyventi būtais pasiekimais, stengiuosi tobulėti ir siekti užsibrėžtų tikslų. Dabartiniame pasaulyje šiandien tu apdovanotas, o rytoj tavęs gali nebeprisiminti. Todėl neturi užmigti ant laurų su apdovanojimais, o privalai dirbti ir dirbti (juokiasi).

– Kada supratote, jog būtent dainavimas Jūsų gyvenimo kelias? Gal būdamas mažas visai tuo nesižavėjote?

– Būdamas mažas aš išvis nežinojau, kas ta muzika, o juo labiau, kas ta opera. Paauglystėje pradėjau šiek tiek domėtis muzika, mokiausi savarankiškai groti gitara ir net negalvodamas apie dainavimą nepastebėjau, kaip atsidūriau konservatorijoje. Stojau į gitaros specialybę, tačiau, per stojamuosius pastebėję mano balsą, pakvietė studijuoti dainavimą. Kadangi tuo metu konservatorijoje buvo tik operinis dainavimas, pasirinkimo neturėjau (juokiasi). Po pirmų dvejų mokslo metų, dar besimokydamas Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, 11-oje klasėje, dalyvavau ir laimėjau daug įvairių konkursų. Kai buvau pakviestas į apdovanojimų ceremoniją Lietuvos Respublikos prezidentūroje, susimąsčiau, kad tai šį tą reiškia. Taigi pradėjau mąstyti apie universitetą, kiek vėliau apie muzikinį teatrą, na o dabar jau dažnai leidžiu dienas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kas žino, kas bus vėliau (juokiasi).

– Operos scenoje atlikėjai profesionalią karjerą dažniausiai pradeda jau po 30-ies, tačiau Jūsų karjera prasidėjo labai anksti. Kokiuose teatruose jau teko dainuoti?

– Studijuodamas trečiame kurse, buvau pakviestas dirbti į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, tada dar visai neturėjau patirties, bet jau po metų laimėjau atranką ir buvau pakviestas stažuotis į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, ten tęsiu darbus ir dabar. Dar po metų gavau kvietimą dainuoti Jeruzalės operos festivalyje, teko dainuoti Jeruzalės salėse, Tel Avivo operoje, Beer Shevos miesto teatre. Bet pažadu, tai tik pradžia (juokiasi).

– Gal planuojate darbus užsienyje? Kokiuose naujuose pastatymuose Jus bus galima išvysti artimiausiu metu?

– Šiuo metu neplanuoju bėgti į užsienį, dabar ir Lietuvoje turiu labai daug darbų, projektų. Nemeluosiu, pasiūlymų turėjau, tačiau dainininko profesijoje svarbu šaltas protas. Nuo per didelio tempo greitai galima ir nualinti balsą.

Artimiausias mano pasirodymas bus kovo mėnesį naujame operos „Turandot“ pastatyme Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, balandį būsiu Grafas Danila operetėje „Linksmoji našlė“ (LNOBT), o kiek vėliau, gegužės mėnesį laukia „Don Žuano“ pastatymas Klaipėdoje, kur atliksiu pagrindinį Don Žuano vaidmenį. Taip pat kitą sezoną planuoju dalyvauti operetės „Kandidas“ ir operos „Kelionė į Tilžę“ pastatymuose. Žinoma, kai tik yra proga dalyvauti geruose projektuose užsienyje, tikrai juose dalyvauju.

– Jūsų mėgstamiausios scenos partijos? Kurios Jus labiausiai tobulino kaip atlikėją? Ar turite svajonių partiją ateičiai?

– Man patinka visos mano atliekamos partijos. Tiek operetėse, tiek operose, tiek vaikiškuose spektakliuose jaučiuosi labai gerai. Galėčiau išskirti Grafo Danilo vaidmenį iš operetės „Linksmoji našlė“, kuris pareikalavo ne tik dainuoti, bet ir išmokti šokti. Dėkoju Jūratei Sodytei, kuri turėjo daug kantrybės mane mokydama (juokiasi). Herkaus Manto partija G. Kuprevičiaus operoje „Prūsai“ privertė kone įsikūnyti į kitą žmogų. Šis vaidmuo pareikalavo didelės psichologinės ištvermės. Išskirčiau ir dabar kuriamą Pingo vaidmenį operoje „Turandot“. Kurdamas šį vaidmenį gavau labai daug patirties, žinių, sceninio meistriškumo.

Kalbant apie ateities vaidmenis – kada nors labai norėčiau sudainuoti Grafą di Luną iš operos „Trubadūras“ ir Rigoletą iš operos „Rigoletas“.

– Kaip tobulinate ar tausojate savo balsą?

– Neturiu ypatingų ritualų, stengiuosi palaikyti formą, kiekvieną dieną užsiimu „balso trenažu“. Vienas iš geriausių dalykų mano balsui – pastovumas (juokiasi). Taip pat rūpinuosi savo fizine forma, daug sportuoju.

O žalių kiaušinių ar kažkokių stebuklingų tablečių tikrai negeriu (juokiasi).

– Šių laikų operos solistas turi ne tik gerai dainuoti, bet ir atrodyti...

– Bet kuris profesionalus dainininkas žino, jog norint gerai „skambėti“ neužtenka vien turėti gerą balsą, reikia daug kitų faktorių. Ar gerai pavalgęs, ar pakankamai išsimiegojęs ir t. t. Na, o sportas duoda savų pliusų – ir išsimiegi geriau, ir esi priverstas atkreipti dėmesį į mitybą. Na ir, žinoma, išvaizdos pokyčiai, ir išugdyta ištvermė, kuri padeda repetuoti ilgas valandas. Juk repeticijose ne tik dainuojame, bet ir judame, šokame.

– Ar dainavimą Jūsų atveju galima vadinti gyvenimo būdu, ne tik profesija? Ar dainuojate savo malonumui?

– Būtent taip ir pasakyčiau. Tai tikrai nėra profesija. Mano atveju, aš nežiūriu į dainavimą kaip į darbą. Man tai malonumas, gyvenimo būdas, be kurio neįsivaizduoju savęs. Dainuoju visur ir visada. Prisipažinsiu, ne visada tik operą (juokiasi). Esu tikras fanatikas. Kaip maestro Virgilijus Noreika sakydavo: „Jei gali nedainuoti, tai nedainuok“, o aš negaliu nedainuoti (juokiasi).

– Ar tenka sulaukti gerbėjų dėmesio? Kuo tai dažniausiai pasireiškia?

– Dėmesio tikrai yra. Jis pasireiškia įvairiai. Nuo žinučių socialiniuose tinkluose iki to, kad besimaudydamas jūroje Tel Avive sutinku savo gerbėjų ir būnu užkalbinamas.

– Esate sukūręs šeimą, turite nuostabią Jus palaikančią žmoną. Ar nekyla problemų namuose, kai scenoje tenka prisipažinti meilę scenos partnerei?

– Tikrai ne, mano žmona, manau, viską puikiai supranta. Man pasisekė, kad mano žmona žino, ką reiškia dainuoti. Be jos pagalbos būtų sunku siekti karjeros. Ji žmogus, kuris padeda man viską sutvarkyti: suplanuoti laiką, pasiruošti psichologiškai. Ji ne tik šikną paspardo, kai reikia, bet ir yra didžiausias mano motyvatorius siekti savo tikslų (juokiasi).

– Koks Jūsų laisvalaikis? Ar turite hobių?

– Turiu keletą. Labai mėgstu sportuoti. Dar vienas hobis – žvejyba. Kai ilsiuosi po spektaklių, imu meškerę į rankas ir dingstu visai dienai (juokiasi). Tik gaila, tai būna retai. Na, o finalui – mėsos kepimas ant žarijų. Kepu lėtai ir nuobodžiai (taip sako mano žmona), o man patinka. Atsipalaidavimas ir pasimėgavimas viename (juokiasi).

Pastarasis sezonas šiai muzikantei itin spalvingas: praėjusį rudenį jį stažavosi tarptautiniame „Animato“ jaunimo filharmonijos orkestre ir su juo koncertavo garsiose Europos salėse nuo Budapešto iki Vienos.

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo muzika?

– Augau menininkų šeimoje - mama pianistė ir pedagogė, tėtis gilinosi į šaltkalvystės ir juvelyrikos sritis. Nuo pat vaikystės buvau apsupta įvairių menų, taip pat ir muzikos. Namuose stovėjo pianinas, tad nieko keista, jog tai pirmasis instrumentas, su kuriuo susipažinau. Būdama maža, paprasčiausiai mėgau juo žaisti. Juk labai smagu liesti juodus ir baltus klavišus, kai jie tau atsiliepia! Pavadinčiau tai savo pirmąja „atonaliąja“ kūryba. Taigi iš pradžių grojau žaisdama, o vėliau žaidimas po truputį peraugo į rimtesnes studijas bei darbą.

– O kada atsirado kontrabosas?

– Mano muzikinis kelias buvo kiek vingiuotas. Baigusi devynias pianino klases, patyriau netikėtą traumą, po kurios tebegalvodama apie būsimas studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje turėjau tris galimus pasirinkimus: kontrabosą, tūbą ir arfą. Artimiausias iš jų man pasirodė kontrabosas - jis žavėjo ir perspektyva groti džiazą. Juk visų klaipėdiečių širdyje – džiazas ir laisvė...

Pradėjusi griežti kontrabosu, netrukus įveikiau atranką Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Jaunųjų talentų festivalyje“ ir pirmą kartą grojau solo su teatro simfoniniu orkestru. Po jo, apėmus įkvėpimui, pradėjau važinėti tobulinti grojimo įgūdžių į Liepoją. Jei ne mano tėvų pasišventimas, nežinau, ar būčiau muzikantė: aukoti tris keturis vakarus per savaitę vaiko vežiojimui pas pedagogus į Liepoją, Šilutę ar net Vilnių… Tik suaugusi supratau, kiek atsidavimo tam reikėjo. Mano mamai turėtų būti pastatytas monumentas.

– Ir niekada nesuabejojote pasirinktu muzikės keliu?

– Natūralu, abejonių kyla kiekvienam, tuo labiau, kad kiekvienam muzikantui šiais laikais dažniausiai tenka padirbėti ir savo paties vadybininku. Šalia kontraboso studijų gilinausi  į kitą mane dominusią specialybę - kino, teatro ir muzikos vadybą. Įdomus sutapimas, jog muzikos vadybą man dėstė dabartinė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Po studijų teko padirbėti reklamos ir pardavimų srityse, tačiau muzika man visuomet buvo prioritetas. Lankydama Nacionalinės filharmonijos koncertus, dažnai pasvajodavau apie grojimą orkestre, nors grįžimas prie muzikos reiškė stabilumo ir galbūt sotesnio gyvenimo atsisakymą. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre groju jau ketverius metus ir kol kas nenusivyliau savo pasirinkimu.

– Moteris ir kontrabosas – neįprasta kombinacija: juk sunku tokį didelį instrumentą ir nešiotis, ir vežiotis...

– Pažvelgę į kontrabosą turėtumėte pastebėti, kad jo figūra tarsi atkartoja moteriškas formas. Žinoma, kai repeticijų ar koncertų metu tenka kontrabosą nešioti laiptais aukštyn ar žemyn, susimąstau, kodėl nepasirinkau piccolo fleitos… Iš tiesų tai dėkoju Dievui, kad negroju aukštais, šaižiais obertonais. Kontraboso, kaip ir violončelės, tembras artimas žmogaus balsui, todėl jis yra malonus klausai.

– Ko daugiau reikia, norint tapti geru muzikantu: talento ar užsispyrimo?

– Talento reikia vos dvidešimt procentų, visa kita yra nuoseklus darbas. Pažįstu nemažai talentingų žmonių, kurie profesionaliais muzikantais taip ir netapo – pristigo ryžto arba dėl kitų priežasčių. Muzikantui repetuoti tenka nuolat, už kiekvieną orkestro pasirodymą jauti atsakomybę. Talentas, muzikalumas, profesionalumas,  kaip ir atmosfera kolektyve, labai svarbūs, tačiau atsakomybės pojūtis pats svarbiausias.

Gebėjimas darniai įsilieti į orkestrą yra arba duotybė, arba nuolatinė siekiamybė. Kontrabosas - orkestro skambesio „pagrindas“, ir mums, kaip ir solistams, nėra už ko pasislėpti: salė skiria kiekvieną tavo instrumento išgaunamą garsą. Jei kontrabosas laiku nepaduos tono, tai ir kolegos gali laiku neįstoti. Galėčiau ir vokalistams pakišti koją, ne tą natą sugrodama...

– O dirigentas Jums svarbus?

– Savaime suprantama. Juk kiekvienas muzikantas yra tarsi mažas orkestro „sraigtelis“, kuris, nors ir girdėdamas kitus, seka savo individualią partiją. O dirigentas privalo visus mus, „sraigtelius“, sujungti į vientisą muzikinį „organizmą“.

Stebėdamas dirigentą prie pulto tarsi jauti, kaip jis visas pulsuoja atliekamu kūriniu. Puikus pavyzdys – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis: jau vien iš jo piršto krustelėjimo aišku, ko dirigentas nori iš orkestro. Po kiekvieno spektaklio ar koncerto dirigentas išeina vos gyvas, nes emociškai atiduoda save visą. Tik to atsidavimo dėka individualybės tampa orkestru.

Kartais juokauju, kad mūsų dirigentas nėra vien „metronomas“. T. Ambrozaitis  - kartu ir muzikologas, nuolat besigilinantis į muzikos stilistiką ir istoriją, konkrečiai epochai ar autoriui būdingą skambesį. Žiūrovas teatro salėje girdi galutinį mūsų bendro rezultatą, tačiau iki jo orkestrui tenka nueiti ilgą kelią.

– Ar turi reikšmės dirigento asmeninės savybės, o gal jam užtenka vien tik profesionalumo?

– Jos labai svarbios. Kad muzikantai orkestre atsiskleistų ir dirbdami nepervargtų ar nepersitemptų, būtina mokėti juos ne tik sutelkti, bet ir motyvuoti. Kartais tenka vengti ir stresinių situacijų, nes tiesa ta, jog nuo įtampos stygininkams netgi labiau įskausta rankos. Todėl po koncerto su vienu dirigentu norisi leisti rankoms pailsėti, o po tokio pat koncerto su kitu jauti, kad galėtum groti dar kelias valandas.

Muzikantams smagu jausti pagarbą ne tik iš dirigento, bet ir iš teatro administracijos pusės. Kai po koncerto teatro vadovė L. Vilimienė kiekvienam asmeniškai paspaudžia ranką, tu supranti, kad esi ne šiaip sau didelio teatro mechanizmo sraigtelis, o svarbus sraigtelis!

– Koks jūsų mėgstamiausias teatre rodomas spektaklis?

– Be abejonės - Giacomo Puccini opera „Bohema“. Tačiau negaliu nepaminėti ir kolektyvo atliekamos simfoninės muzikos. Visgi orkestranto dalia yra kiek įmanoma artimiau „susidraugauti“ su kiekvienu atliekamu kūriniu: kaip galima groti muziką, kuri tau pačiam atrodo negraži... Kas iš to išeis?

– Darbas orkestre – kartu ir gyvenimo būdas...

– Žinoma, taip. Mes daug laiko praleidžiame kartu repetuodami, be to, vykstame į orkestro gastroles. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiuo metu liko be savų namų, tad neretai iškyla papildomų rūpesčių, kurie, tarp kitko,  dar stipriau suvienija kolektyvą bendram tikslui.

Iš atvykstančių solistų ar muzikantų tenka išgirsti, kad mūsų teatro kolektyvas išskirtinis savo draugiškumu ir vienybe. Čia nėra jokios hierarchijos - visi esame kaip šeima, „sergame“ teatru, kartu džiaugiamės ir kartais liūdime.

– Ar suprasti muziką duota kiekvienam?

– Daugeliui jau nebe naujiena, jog kūdikiai, nuo mažų dienų dažnai girdintys muziką, pradeda anksčiau „guguoti“, o po to – anksčiau kalbėti ir vaikščioti. Taigi tam įtakos turi edukacija, šeimos vertybės ir tradicijos. Todėl džiaugiuosi teatro vadovės L. Vilimienės iniciatyva rengti kūdikiams skirtus koncertus „Mažylis Mocartas“. Groti šiai publikai - ypatingas malonumas: ji reaguoja taip nuoširdžiai, tarsi koncertas būtų didžiausias gyvenimo stebuklas. Daugiau tokių projektų, ir po kurio laiko nebekils klausimų dėl publikos supratingumo.

– Kokios muzikos klausotės laisvalaikiu?

– Nuo mažens augau džiazo ir klasikos apsuptyje, tad ši muzika man gražiausia iki šiol. Ir nors mano grojaraštyje gausu įvairių stilių bei žanrų atlikėjų, prioritetą teikiu kokybiškai muzikai. Po intensyvios darbo dienos norisi muzikos, kuri neerzintų ir nevargintų savo primityvumu. 

– Turite pomėgių, nesusijusių su muzika?

– Vaikystės patirtis išmokė laikytis atokiau nuo ekstremalių užsiėmimų, nes žinau, kad susižalojusi nebegalėčiau groti. Todėl kalnais, pavyzdžiui, galiu grožėtis iš tolo, o slidinėti – jau ne man. Siaubingai bijau aukščio ir saugau savo rankas.

– Ar išvaizda orkestro muzikantei yra svarbi?

– Bet kuri scenoje esanti moteris nori atrodyti kiek įmanoma estetiškiau ir moteriškiau. Visada derinu aksesuarus ir svarstau, kokius rūbus derėtų rinktis spektakliui, nors atrodytų, jog mes, orkestro muzikantai, mažai žiūrovų matomi. Bet mums ir orkestro duobė yra scena, o ji bet kurį atlikėją įkvepia ir verčia pasitempti.

„Tikroji dinozaurų istorija“ pasakos apie mažų ir suaugusių pamirštamą ar net slepiamą vidinį vaiką, kuris nebijo svajoti. „Mes pamirštame ir kartais net bijome svajoti, įsivaizduoti. Bet juk taip ir gimsta didžiausi tikslai, kurie veda mus į priekį“, - tikina dramaturgė S. Pinaitytė.

Esate aktorė, projektų autorė. Ar tai pirmoji Jūsų literatūrinė medžiaga scenai?

Dramaturge esu pirmą kartą. Iki šio spektaklio tekdavo įkūnyti vaidmenis scenoje, o šįkart iššūkis kitoks - matyti spektaklio visumą, būti ir kūrėja, ir stebėtoja.

Kaip gimė dramaturgija šokio spektakliui „Tikroji dinozaurų istorija“?

Susitikom su būsimo spektaklio choreografe A. Krasauskaite. Tai ji man papasakojo apie dinozaurus ir mažą mergaitę, planetas ir atstumus, kurių mūsų protai negali suvokti, nurodė tam tikrus būsimos istorijos siužetinius taškus ir  paprašė, kad tai užrašyčiau. Ilgai kalbėjomės, diskutavom, ir po truputį ėmė ryškėti „Tikroji dinozaurų istorija“.

Kodėl būtent dinozaurai nusipelnė tokio dėmesio?

Todėl, kad mes su A. Krasauskaite netikim, jog jie išnyko. Nuolatinis mūsų visuomenės bėgimas į priekį neleidžia nei akimirkai stabtelti ir pasvajoti. Mes augame, o mūsų vidinis vaikas po truputį nyksta. Pamirštame ir kartais net bijome svajoti, įsivaizduoti. Bet juk taip ir gimsta didžiausi tikslai, kurie veda mus į priekį.

Džiaugiuosi gavusi progą padirbėti su tokia talentinga menininke kaip Aušra, kuri kupina idėjų, nesibaigiančio entuziazmo ir atsidavimo savo kuriamam spektakliui. Joje gali įžvelgti ne tik tvirtąją Karmen, bet ir už pasitikėjimo savimi fasado tūnančią mažą mergaitę, vis dar tikinčią dinozaurais...

Kokią slaptą žinią nešate vaikams ir suaugusiems?

Spektaklyje primenamos žmogiškosios vertybės. Vienas su kitu bendraujame telefonais, socialinių medijų pagalba, bet vis rečiau užmezgame gyvą kontaktą. O kartais užtektų stabtelti ir pažvelgti artimui į akis. Spektaklio situacijos primins patarlę „draugą nelaimėję pažinsi“ ir leis suprasti, kokia svarbi yra šeima.

Negi iš tiesų žmogiškosios vertybės mūsų pasaulyje nyksta tarsi dinozaurai?

Svarbiausia, kad tos vertybės neišnyktų visiškai. Kiekvienas spektaklis pasakoja istoriją, o kiekviena istorija kuriama ne šiaip sau. Pasakodami kažką savo draugui, bandome pasiekti, kad tai jį paveiktų. Gal nuliūdintų, jei pasakočiau istoriją apie benamį šunį, gal pralinksmintų, jei pasakočiau, kaip vaikystėje įkritau į upelį. Taip ir šiuo spektakliu siekiama papasakoti istoriją, kuri padės žiūrovams atrasti juose giliai slypintį vaiką.

„Tikroji dinozaurų istorija“ – šokio spektaklis. Ar scenoje nepasigesite žodžių?

Kartais žodžių net ir realiame gyvenime susikalbėjimui nereikia. O mūsų spektaklyje istorija kuriama ne tik šokiu, akrobatika ir vaidyba, bet ir žaisminga bei šmaikščia kompozitoriaus Kristijono Lučinsko muzika. Pažadu, kad žodžių tikrai nepritrūks.

Premjeros laukiate sulaikiusi kvapą, kaip ir mes visi. O ar teko buvoti repeticijose?

Teko dalyvauti repeticijose, ir ne kartą. Smagu stebėti, kaip  ryškėja siužetinė linija ir tuo pačiu didėja atstumas tarp vaidmens ir šokėjo savasties. Kiekvienas, nors ir menkas, pasiūlymas būna kruopščiai apgalvotas, išbandytas ir tik tada perkeliamas į sceną, o tai rodo visos komandos atsidavimą. Tikiuosi, kad spektaklis pažadins žiūrovų vaizduotę, kad kiekvienas jame atras kažką sau artima.

R. Kaubrys – legendinis uostamiesčio režisierius, pajūrio publikai jau pristatęs daugiau kaip dvi dešimtis įvairių žanrų spektaklių. Kompozitoriaus Antano Kučinsko vaikiškų operų trilogija: „Bulvinė pasaka“ (2007 m., apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“), „Makaronų opera“ (2014 m.) ir gruodžio 9 d. Žvejų rūmuose publikos lauksianti „Žvaigždžių opera“ – taipogi R. Kaubrio sumanymai.

– Kaip vaikų operų trilogija susijusi su Klaipėdos senamiesčio Peliuku?

– Prisipažįstu: prieš duodamas šį interviu, nuėjau į Klaipėdos senamiestį „susitikti“ su Pelyte. Patryniau jos nosytę ir ausis, kai ką pakuždėjau, pasipasakojau, net pabučiavau, kad tik „Žvaigždžių operą“ lydėtų sėkmė... Linkiu dažniau šią skulptūrą aplankyti ir spektaklin besiruošiančiai publikai.

Man netgi kilo mintis, kad Klaipėdos senamiestyje yra labai daug simpatiškų mažųjų skulptūrų, kurias menininkai savo kūryba galėtų išgarsinti. Štai Pelytę Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras populiarina pristatydamas jau trečią operą vaikams, kurios pagrindinės veikėjos - pelės. O juk galima būtų sugalvoti smagių ar net dramatiškų siužetų apie kaminkrėtį arba pašto dėžutę su balandžiais...

– Kam skirsite „Žvaigždžių operą“?

– „Žvaigždžių operoje“ laukiame ne tik vaikų, bet ir tėvelių, senelių, visų klaipėdiečių. Spektaklį rekomenduojame 3-99 metų gerbėjams. Beje, operų apie peles trilogija jau turi kelias gerbėjų kartas. Prieš dešimtmetį „Bulvinę pasaką“ žiūrėję vaikai spėjo suaugti ir „Žvaigždžių operą“ ruošiasi aplankyti su savomis atžalomis. Neseniai buvau sutikęs aktorystės studijas baigusią jauną mamytę, kuri maža būdama matė „Bulvinę pasaką“, o paūgėjusi – ir „Makaronų operą“. Išgyrė man abu spektaklius apibūdindama juos žodžiu „kosmosas“ (suprask - gražu). Atsakiau, kad neapsirinka: „Bus trečia dalis, kurioje pelės skrenda į kosmosą“. Jaunoji mamytė žadėjo būtinai ateiti su savo mažyliu tokio stebuklo pamatyti...

Drįsčiau teigti, kad Lietuvos muzikos istorijoje tai – pirmoji vaikams skirtų operų trilogija. Galime tuo didžiuotis ir džiaugtis. Juk šiandien pasaulyje taip mėgstamas tęstinumas: ekranuose klesti detektyvų ir kitokių žanrų filmų trilogijos. Kodėl gi netęsti kūrybos vaikams?

– Priminkite, nuo ko šis muzikinis stebuklas prasidėjo...

– Buvo gal kokie 2005-ieji. Aš, kaip režisierius, skaičiau pjeses bei libretus ieškodamas, ką galėtume pastatyti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Į mano rankas pakliuvo Lietuvių dramaturgijos biuletenis, kuriame aptikau Daivos Čepauskaitės pjesę „Bulvinė pasaka“. Beje, tiek tuo metu, tiek šiandien išlikusi problema, kad lietuvių autorių sukurtos pjesės mažai kur publikuojamos. Reikėtų patikimos vietos, kurioje režisieriai galėtų rasti naujausias Lietuvoje sukuriamas pjeses, laukiančias savo „žvaigždžių valandos“. 

Toji D. Čepauskaitės „Bulvinė pasaka“ man taip patiko... Jau beskaitydamas šypsojausi, po to kvatojau ir galiausiai supratau, jog šis kūrinys tiesiog užkoduotas sėkmei. Tuometiniam Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovui Stasiui Domarkui pasiūliau paskaityti pjesę. Pradžioje jis didelio entuziazmo neparodė, tačiau puikiai atsimenu vieną rytą, kai po tradicinio antradienio pasitarimo teatre maestro man plačiai nusišypsojo ir žemaitiškai pranešė leidžiąs statyti operą apie „bolves“...

Pradėjome ieškoti kompozitoriaus. Laimė, būtent tada susipažinau su kompozitoriumi A.Kučinsku. Šis pjese susidomėjo, o svarbiausia - sugebėjo sukurti vaikams patinkančią muziką. Gražus bendradarbiavimas su šiuo kompozitoriumi tęsiasi ligi šiol.

Nuo minties apie „Bulvinę pasaką“ iki jos premjeros 2007-aisiais prabėgo dveji metai. Pastatymas buvo sėkmingas – už jį visa statytojų komanda gavome „Auksinį scenos kryžių“. Vėliau gimė idėja sukurti „Bulvinės pasakos“ tęsinį  - „Makaronų operą“. Kūrybinis procesas užtruko, tad „Makaronų operai“ scenos uždanga pakilo tik 2014 m. Beje, buvo išleista ir abiejų vaikiškų operų vaizdo įrašų kompaktinė plokštelė.

O galiausiai tapo tiesiog gaila pagrindinių mūsų herojų – pelių, nes jos abiejose operose taip ir liko nevalgiusios. Taigi su autoriais sutarėme sukurti trečią operą, kad galiausiai atstatytume teisingumą.

„Makaronų operoje“ buvo skrydį imituojančių garsų, tad kilo mintis, jog ir būsimajai operai reikia skrydžio. Taip palengva atsiplėšime nuo gimtosios žemės: juk pirmasis spektaklis kalbėjo apie lietuviškas bulves, antrasis – apie itališkus makaronus, o trečiasis jau apskritai fokusuojasi visaton...

– Kaipgi operoje atsirado žvaigždės?

– Viskas prasidėjo nuo libreto autorės, poetės ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės užmanymo. Mes susitikę pajuokavome, pakalbėjome, bet tai tebuvo abstrakčios užuominos. D. Čepauskaitė dėliojo siužetą pasitardama su kompozitoriumi.

– Kuo ypatingas „Žvaigždžių operos“ siužetas, kad į spektaklio programėlę pirmą kartą nuspręsta įdėti žodynėlį?

– Pelės tiek „sužvaigždėja“, kad leidžia sau pernelyg daug... Taip librete atsiranda žodžių, kuriuos žiūrovai gali netiksliai interpretuoti. Vengdami tokių interpretacijų ir sukūrėme aiškinamąjį žodynėlį, kuriame mažajam žiūrovui išvertėme pelių vartojamo žargono frazes.

– Kuo ypatingi šio spektaklio veikėjai?

– Pirmoje operoje pelės užpuolė Bulvių karalystę, antroje – Makaronų karalystę. Trečioje operoje pagaliau svečiuosimės Pelių karalystėje. Neišduosiu paslapties, kur ir kaip jos gyvena – visa tai išvysite atėję.

Pagrindiniai visos trilogijos personažai atspindi Pelių karalystės hierarchiją: tai Pelių karalius, Pelė I ir Pelė II. Dar yra septyni peliukai ir visas likęs pelių pasaulis. „Žvaigždžių operoje“ pelės dalyvauja konkurse, nes nori tapti garsiomis atlikėjomis – šou žvaigždėmis. Tada pasirodo tokie personažai, kaip Lady Gaga, Lady Kvaka, pelė M. Jacksonas ir Balta varna.

Bet svarbiausia – kad Pelių karalius „Žvaigždžių operoje“ pagaliau įsimyli. Ir šį jausmą jis patiria sočiai pavalgęs...  Ko taip atkakliai siekė visos trilogijos metu. Juokais galima būtų prisiminti mokslininko Abrahamo Maslow nubraižytą poreikių piramidę, kurios pagrindą sudaro svarbiausių fiziologinių poreikių patenkinimas, o virš jo iškyla visi kiti, mažiau primityvūs žmonių (ir pelių...) troškimai.

– Mėgstate peles?

– Juokingiausia, kad nuo vaikystės jų bijau ir labai nemėgstu. Nejuokauju. Nemėgstu netgi žaislų, vaizduojančių peles ar kitokius graužikus.

– Taigi kūriniai gimsta ne tik iš meilės, bet ir iš baimės?

– Taip, keistokas paradoksas. Nepaisydamas jo, galvoje nešiojuosi dar bent penkis siužetus apie peles, kuriuos ateityje būtų galima panaudoti muzikiniams ar dramos spektakliams. 

– Kūrybos vaikams specifika - kuo ji skiriasi nuo teatro suaugusiems?

– Vaikai atviri ir moka greitai reaguoti. Jiems reikia kurti impulsyviau, tirščiau, žadinti jų vaizduotę. Vaikams nepameluosi – tenka rimtai padirbėti.

Teko girdėti, kad pirmas dvi trilogijos dalis pamėgo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai, kuriems scenoje smagu pasiausti ir nors trumpam vėl leisti sau pabūti vaikais...

Tai profesinė būtinybė. Kaip pedagogas dainininkams visada akcentuoju, kad personažo istorija prasideda ne scenoje, o aktoriui prabudus spektaklio rytą. Vos atsikėlęs jis turi stengtis tapti savo personažu ir atitinkamai nusiteikti.

– Gal repeticijos būna linksmos, nes scenoje vyksta daug kurioziškų dalykų?

– Atvirkščiai – juokingoms scenoms tenka skirti daugiausiai sunkaus darbo. Kai kurias scenas tarsi su pincetu dėliojame žingsnio tikslumu. Tenka strateguoti, o ne linksmintis. Bet pasitaiko, kad repeticijose patiriame kone džiaugsmo katarsį ir jaučiamės labai gerai viską sustrategavę, o spektaklio metu toje scenoje niekas nesijuokia.

– Ar yra solistų, dainuojančių visose trilogijos operose?

– Stengiuosi išlaikyti tuos pačius atlikėjus, tačiau kinta jų vaidmenys, nes keičiasi siužetai. Stabilus ir neliečiamas išlieka tik Pelių karalius - Virgilijus Pupšys. Jo dubleris bus Kęstutis Nevulis, kuris trilogijoje padarė karjerą: „Bulvinėje pasakoje“ buvo Morka, o „Makaronų operoje“ – Senjoras Vermišelionis. Rasa Ulteravičiūtė „Bulvinėje pasakoje“ atliko Mažojo Traškučio partiją, „Makaronų operoje“ – Lazanijos, o šįsyk pavirto Žibute.

„Žvaigždžių operoje“ taip pat pasirodys Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantys solistai Loreta Daržinskaitė, Akvilė Januškaitė ir Mantas Liekis. Daugiau studentų išvysime masinėse scenose. Iš viso operoje vaidins maždaug 40 atlikėjų.

Trilogijos kūrybinė komanda - profesionali, solidi ir nekintanti nuo „Bulvinės pasakos“ laikų: tai scenografas Artūras Šimonis, choreografas Aurelijus Liškauskas, kostiumų dailininkė Vilija Šuklytė. Pasikeitė tik video dailininkas: šįkart - Donatas Ravaitis. Be jo, „Žvaigždžių operos“ komandoje bus dar vienas svarbus naujokas – teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Dirigento asistentu visose trilogijos operose dirbo Dmitrijus Zlotnikas.

– Ar „Žvaigždžių operoje“ vaizduojama žvaigždžių liga?

– Apie žvaigždžių ligą kalbėti vaikams būtina. Fotografuojamės, „žymime“, „laikiname“ vienas kitą socialiniuose tinkluose, pripažinimo siekiame visi ir bet kokia kaina. Vienas iš pagrindinių klausimų, kurį sprendžiame „Žvaigždžių operoje“ - ar siekis tapti žinomu tikroji vertybė? O gal tai paviršutiniška, trumpalaikė tuštybė?

Spektaklyje teigiame, kad  didžiausia vertybė – tai nuoširdi draugystė. Visiems verta susimąstyti, kiek pastangų į ją investuojame ir ar mokome to savo vaikus.

Teatro vadovės pavaduotojas Vytautas Kažukauskas irgi meistriškai groja akordeonu, o už šį gebėjimą yra dėkingas muzikuoti nuo mažens „spaudusiems“ tėvams. Savo karjeroje pašnekovas išbandė įvairias profesijas, bet siela visada tyliai šaukė grįžti prie menų...

– Kas paskatino Jus įsidarbinti teatre ir iš ko duoną valgėte anksčiau?

– Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre laimėjęs konkursą pradėjau įsidarbinau šių metų balandžio 9-ąją, kitą dieną po savo gimtadienio. Esu teatro vadovės pavaduotojas ir koordinuoju veiklą jo padalinių, tiesiogiai nesusijusių su kūryba: tai Personalo ir kanceliarijos, Reklamos ir pardavimų, Ūkio skyriai. Dar prižiūriu ir Pastatymų tarnybos darbą.

Anksčiau nuo 2009 iki 2013 m. vadovavau Rietavo savivaldybės kultūros centrui ir tuo pačiu buvau atsakingas už savo gimtojo Rietavo kultūrinį gyvenimą. 2013-2018 m. dirbau darbuotojų saugos ir sveikatos specialistu konsultacinėse įmonėse, taip pat darbavausi „Vakarų medienos grupei“ priklausančioje įmonėje „Sakuona“. Bet siela šaukė sugrįžti prie kultūros...

– Kaip jūsų darbui atsiliepia tai, kad teatras šiuo metu neturi „savų namų“?

– Teatro dabartis, sakyčiau, įdomi ir nekasdieniška, nes tapome keliaujančiu teatru. Bet perspektyvos šviesios, nes naujojo teatro pastato statybos jau pradėtos. Vos man atėjus čia, teatre prasidėjo permainų metas, tad nelabai ir žinau, kaip darbas vyktų ramiai gyvenant. Kraustymasis, buvimas ne savoje pastogėje, žinoma, kelia tam tikrų nepatogumų, bet kartu teikia naujų patirčių ir iššūkių bei gelbsti nuo monotoniškos kasdienybės.

– Ko reikia, kad teatras sėkmingai gyvuotų? Ar sėkmingi bilietų pardavimai yra pagrindinė jo misija?

– Manau, jog atsižvelgdamas į dabarties sąlygas teatras gyvuoja veikia puikiai, tai yra sėkmingai parduodame tai, ką sukuriame. Tą puikiai įrodo anšlagai į „Švyturio“ areną likus mėnesiui iki miuziklo „Čikaga“ spektaklio. Jau dabar netyla skambučiai įvairiuose teatro skyriuose – žmonės skambina prašydami bilietų. Gerai parduodami ir baleto „Graikas Zorba“ pasirodymai kituose miestuose. Klaipėdiečiai neliko abejingi ir šį sezoną teatro inicijuotam muzikiniam projektui kūdikiams „Mažylis Mocartas“ – jo atsiradimas repertuare savaime byloja, kad teatro misija anaiptol nėra vien pardavimai. Svarbus ir būsimųjų teatro žiūrovų ugdymas nuo pirmųjų gyvenimo dienų.

– Iš kur semiatės naujų idėjų? Už ką labiausiai vertinate savąjį kolektyvą?

– Save laikau komandos žmogumi, todėl man labai svarbus susiklausymas su kolegomis, pasidalijimas įgytomis patirtimis. Esu dėkingas jiems, kad šiltai priėmė į savo kolektyvą. Dirbame kaip darni komanda, todėl drauge plėtojame idėjas, kurios gimsta vienam ar kitam teatro darbuotojui.

– Ar lieka laiko pamatyti visą muzikinio teatro repertuarą? Kurie pastatymai Jūsų mėgstamiausi?

– Visą repertuarą pamatyti sudėtinga, nes teatras aktyviai gastroliuoja. Bet stengiuosi pamatyti kuo daugiau. Visi pastatymai savaip įdomūs, tačiau man asmeniškai labiausiai patiko miuziklai „Boni ir Klaidas“, „Čikaga“,  taip pat baletas „Graikas Zorba“. Jie tinka visoms amžiaus grupėms, jų muzika įtaigi ir daugeliui puikiai žinoma. Norėčiau, kad kuo daugiau klaipėdiečių pamatytų šiuos ir kitus teatro spektaklius, nes permainų laikotarpiu teatrui ypatingai reikalingas žiūrovų palaikymas.

– Akordeonu mokėtės groti Rietavo meno mokykloje, vėliau – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Studijuodamas dalyvavote šalies ir tarptautiniuose akordeonininkų konkursuose, net esate tapęs laureatu. Gal turėtumėte būti scenoje, o ne dirbti teatro administracijoje?

– Akordeonu groti pradėjau dešimties metų Rietavo meno mokykloje. Kartu lankiau garsųjį šios mokyklos pučiamųjų orkestrą, su kuriuo koncertavome ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Ispanijoje. Būdamas šešiolikos įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, joje baigiau akordeono klasę pas dėstytoją Mariną Logutenkovą. Konservatorijoje įgijau gyvenimiškos patirties ir pamilau Klaipėdos miestą. Visgi ją baigdamas nusprendžiau, kad muzika visada gali būti šalia, ir įstojau į studijuoti socialinės geografijos Klaipėdos universitete. Tapęs bakalauru pradėjau viešojo administravimo magistrantūros studijas Mykolo Romerio universitete.

– Spėju, kad mokėdamas groti akordeonu studijuodamas sausos duonos nevalgėte...

– Esu dėkingas savo tėvams, kurie pastebėjo, jog turiu potraukį muzikai. Nuo tada, kai pradėjau groti akordeonu, per šeimos šventes tėtis pasisodindavo šalia ir liepdavo akomponuoti svečių atliekamoms dainoms... Dabar linksma tai prisiminti, tačiau  tuo metu nelaikiau to pačiu maloniausiu užsiėmimu... Bet dėkoju tėčiui, nes taip išmokau daug lietuvių liaudies dainų. Studijuodamas pradėjau groti ir dainuoti privačiose šventėse, užsikrėčiau ta „liga“ ir iki šiol kartais laisvalaikiu pagroju.

– Ar jūsų vaikai gros?

– Turiu du sūnus: vyresniajam Povilui penkeri, mažajam Mykolui – dveji metai. Po truputį jau dabar groja, dainuoja. Tarsi netyčia susidėliojo, kad didžioji dalis vaikų žaislų – įvairiausi muzikos instrumentai. Kartais vakarais pamuzikuojame visi drauge. Norėtųsi padėkoti kaimynams už kantrybę klausant pirmųjų mūsų bendrų koncertų... Pažinti muzikos pasaulį būtina, bet kiek giliai „įklimps“- nuspręs patys, be “kankinimų“ (juokiasi).

– Socialiniuose tinkluose skiriate odes bulvių rinkėjams, krepšiniui ir kitiems darbštiems žmonėms. Kaip jos atsiranda?

– Visi įrašai gimsta kartu su kolega ir puikiu draugu Nerijumi Jasinsku. Kiekvienas jų turi skirtingas istorijas. Pirmasis vaizdo įrašas buvo apie darbuotojų saugą ir sveikatą. Kartu su įmonės „Sakuona“ kolegomis dalyvavome „protmūšyje“, skirtame darbuotojų saugos ir sveikatos dienai paminėti. Norėjosi originaliai prisistatyti. Per keletą dienų susidėliojo dainos žodžiai, kurie padėjo įmonės komandai du metus iš eilės tapti „Protų mūšio“ nugalėtojais.

Antrojo ir populiariausio (apie milijoną peržiūrų sulaukusio) vaizdo įrašo apie bulviakasį žodžiai gimė per keletą minučių. Turbūt visiems yra tekę dalyvauti bulviakasyje, todėl įrašas taip plačiai paplito.

Trečiasis vaizdo įrašas skirtas mano mylimai komandai „Neptūnui“. Pasakodami apie sudėtingą komandai praėjusį sezoną bandėme krepšininkus ir sirgalius užvesti žūtbūtinei kovai pusfinalyje. Komandai įrašas patiko, tad mums buvo suteikta garbė dainą atlikti „Švyturio“ arenoje rungtynių pertraukėlės metu.

– Jūsų gyvenimo credo?

– Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.

M.Palubinskaitė išdavė kelias Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užkulisių paslaptis. Vieną net, jos manymu, įėjusią į Lietuvos operos istoriją.

– Kas yra režisieriaus padėjėjas: asmuo atsakingas už visus ir žinantis kartais daugiau apie spektaklio užkulisius nei kiti?

– Spektaklio metu, režisieriaus padėjėjas yra tas asmuo, nuo kurio, didžiąja dalimi priklauso ar spektaklis praeis sklandžiai. Prieš spektaklį režisieriaus padėjėjas turi patikrinti ar reikiamoje vietoje pastatytos spektaklio dekoracijos, ar paruoštas visas reikalingas spektaklio rekvizitas, ar tvarkinga ir švari yra scena.

Spektaklio metu režisieriaus padėjėjas yra atsakingas už tai, kad atlikėjai laiku išeitų į sceną, kad žiūrovai nepavėluotų susėsti į savo vietas. Taip pat nuo režisieriaus padėjėjo priklauso kada atsidarys ir užsidarys uždanga, kada keisis dekoracijos ir t.t.

– Dirbote kaip režisieriaus padėjėja Klaipėdos valstybinio muzikinio spektakliuose: „Velnio nuotaka“, „Adata“, „Meilės eliksyras“, „Pasaka be pavadinimo“, „Naujametinis varjetė“, „Ispaniškoji sarsuela“, Violetos Urmanos ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro koncertas, „Štrauso muzikos sūkurys“, „Šounuolynas“, „Prūsai“ ir kt. Kuriuo labiausiai didžiuojatės?

– Operose „Prūsai“ ir „Meilės eliksyras“ dirbau (ir vis dar dirbu) režisieriaus asistente, o ten vėl - kita darbo specifika, bet apie tai kitą kartą.

Kuriuo iš jų didžiuojuosi? Hmm... Gal  tegul savo darbais didžiuojasi statytojai ir atlikėjai, o aš pasidžiaugiu jų puikiai atliekamu darbu. Mes turim tikrai labai profesionalių ir talentingų žmonių visose Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro srityse: tiek choro, tiek orkestro, tiek baleto, tiek solistų, tiek pastatyminėje dalyje ar  administracijoje. Čia dirba žmonės, kurie yra tikri savo darbo fanatikai. Ir būtent šių žmonių dėka Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras yra toks kokį jį matote. 

Mano užduotis teatre kur kas žemiškesnė – stengtis spektaklių, koncertų metu suvaldyti visas netikėtai iškylančias ekstremalias situacijas ir užtikrinti, jog spektaklis praeitų kuo sklandžiau. Jeigu savo darbą pavyksta atlikti gerai – miegu ramiai, jeigu ne – analizuoju, ieškau savo klaidų ir kitą kartą stengiuosi jų nebekartoti. Nors ne visada pavyksta (juokiasi)...

– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti režisieriaus padėjėjai?

– Gyvenime visko būna. Ir pamirštų tekstų, ir pamiršti išėjimą į sceną. Pavyzdžiui, vieną kartą P.Čaikovskio operos „Jolanta“ metu, Jolantos vaidmenį kūrusiai solistei nuo didžiulės įtampos dingo balsas ir operą užbaigė jos kolegė, greitai atbėgusi iš salės bei stovėdama užkulisiuose. Šį įvykį galima laikyti mūsų teatro istorijos dalimi, nes to, kiek domėjausi, Lietuvos operos istorijoje nėra nutikę. Bent man nepavyko panašios istorijos rasti.

Buvo, kad teko stabdyti spektaklį dėl techninių kliūčių.

Smagu, kai atsigręžus atgal, galima į visą tai pažvelgti su šypsena. Pasijuokti.   

– Režisieriai dažnai „piešiami“ kaip sudėtingos asmenybės. Kokie tie genijai?

– Genijai? Mano patirtis bei išsilavinimas, deja, per menki, kad galėčiau kažką protingo šia tema pasakyti. Galiu patvirtinti tik vieną: kuo žmogus talentingesnis, tuo jis paprastesnis ir žmogiškesnis, tuo su juo lengviau rasti bendrą kalbą bei dirbti.

– Ar būna labai reiklių menininkų? Kur reikalavimų ribos?

– Pastebėjau tokį dalyką: dažniausiai, jeigu menininkas reiklus, tai pirmiausia jis yra reiklus pats sau, tada automatiškai atsiranda didelis reiklumas ir aplinkai. Tokius menininkus aš labai gerbiu ir stengiuosi iš jų mokytis, kelti sau aukštus reikalavimus ir juos kuo geriau įvykdyti. Jeigu leidžia galimybės, žinoma. Man atrodo, kad mūsų profesijoje grąžą gauni tik tada, jeigu viską atlieki 1000 procentų gerai, tuomet iš žiūrovų gali tikėtis susilaukti kokių 80 procentų grąžos. Tokia, tad „žiauri“ ta mūsų profesija.

– Gal dirbant užkulisiuose būna tokio streso po kurio norisi šias pareigas mesti?

– Visko nutinka dirbant užkulisiuose: norisi ir mesti, ir ką nors sviesti, o kartais ir padėkoti, ar apkabinti kokį kolegą už jo atliktus darbus. Juokauju. Svarbiausia - neprarasti savikontrolės, o jeigu jau praradai, įtampai atslūgus mokėti atsiprašyti. Tai, patikėkit manim, nėra jau taip lengva.

– Kaip dažnai tenka būti žiūrove spektakliuose?

– Rečiau nei norėtųsi. Mūsų darbo grafikas toks, kad vakarinė repeticija prasideda 18 val. vakare, o baigiasi 21 val.. Kadangi spektakliai ar koncertai vyksta vakare, tad labai retai pasitaiko galimybė ištrūkti. Žvejų rūmuose neseniai buvo rodomas O.Koršunovo režisuotas spektaklis „Katedra“, pagal to paties pavadinimo J.Marcinkevičiaus poemą, į kurį labai  norėjau nueiti. Negalėjau, nes turėjau vakarinę repeticiją. Bet kai turiu laisvesnį grafiką visuomet stengiuosi panatyti gerus spektaklius bei koncertus, kurių, ačiū Dievui, Klaipėdoje yra ir nemažai. 

– Dirbame muzikiniame, o ne dramos teatre. Skirtumai, privalumai... Jūsų santykis su muzika.

– Paradoksas tas, jog baigusi dramos režisūros studijas, galiausiai atsidūriau muzikiniame teatre. Muzikinio bei dramos teatro specifika, mano manymu, skiriasi. Dramos teatre yra svarbiausia veiksmas, vaidyba, o muzikiniame teatre – muzika. Tai šiek tiek apriboja atlikėjų judėjimą scenos erdvėje, nes jie turi matyti dirigentą, todėl negali dainuoti atsukę nugaras žiūrovams arba, tarkim, gulėdami ant pilvų ar stovėdami ant galvos. Tą puikiai gali atlikti dramos aktoriai, kalbėdami. Muzikiniame teatre vienu iš svarbiausių veiksnių tampa muzikinė medžiaga, kurioje režisierius turi ieškoti glūdinčių personažų charakterių bei spektaklio istorijos. Libretas (literatūrinis tekstas) muzikinio žanro spektakliuose – atlieka antraeilę, pagalbinę funkciją, papildo muziką, bet neturi jos užgožti.

– Kas šiandienos visuomenei yra teatras?

– Teatras,  tai visų pirma yra žmogus, vienareikšmiškai...

– Esate vilnietė baigusi filologijos studijas, režisūros bakalaurą, vėliau magistro studijas – teatrologiją. Ilgai ieškojote kas patinka? Ką davė studijos?

– Man patinka viskas, ką darau, ką studijavau, o ir pasirinkimų daug neturėjau, nes buvau labai prasta mokinė (mano vidurkis dešimties balų sistemoje buvo kokie šeši). Mokykloje mėgau tik muziką (nuo antros klasės dainavau chore), literatūrą ir teatrą. Į teatrą pirmą kartą atėjau jau būdama septyniolikos metų. Atėjau ir įklimpau iki kaklo. Ir iki gyvos galvos.

Beje, filologijos studijų Vilniaus universitete taip ir nebaigiau, nes, būdama trečiame kurse, „perstojau“ į dramos režisūros studijas Klaipėdoje. Dabar atsigręžusi atgal į studijų laikotarpį galiu pasakyti, kad vertingiausias pamokas gavau ne iš knygų ar sausų disciplinų, o iš bendravimo su mokytojais ir dėstytojais – tikromis asmenybėmis. Jie padėjo suvokti, jog nesvarbu pažymiai, nesvarbu kuo tapsi ar netapsi. Svarbu, kad išliktum tiesus ir sąžiningas prieš save. Svarbu, kad gyvenime nebijotum vadovautis sava galva, klysti ir eiti savo keliu. Tik tuomet, galbūt, kažką vertingo atrasi ar netgi po savęs paliksi.

– Savanoriavote Salantuose, kur su neįgaliais jaunuoliais statėte spektaklius. Ką davė ši patirtis? Gal planuojate pratęsti?

– Savanoriauju ir dabar. Dabar kaip tik statome spektaklį pagal Broniaus Kutavičiaus „Paskutines pagonių apeigas“ – fantastiška muzika ir fantastiški žmonės. Šis darbas su salantiškiais man yra įrodymas, jog mano diplomas stalčiui dūla ne veltui. Klausėte kuriuo darbu labiausiai didžiuojuosi. Dabar drąsiai galiu atsakyti, jog šiuo. Tai yra abipusė priklausomybė, padedanti augti. Jie gauna galimybę išeiti į sceną, dalyvauti festivaliuose (kurios ir patys rengė Salantuose keletą metų iš eilės), bendrauti ir bendradarbiauti su savo likimo žmonėmis. Tuo tarpu aš, kaip režisūros diplomą turintis žmogus,  gaunu galimybę kiekvienais metais pastatyti bent po vieną mažą spektakliuką. Tai padeda man „nenumirti“ kaip žmogui, kaip režisierei. 

– Su suaugusiais ar su vaikais lengviau?

– Visur yra savų niuansų. Vaikai smalsūs, kūrybingi, be galo organiški. Šiuo atžvilgiu: jie - genialūs, nes nevaidindami sukuria fantastiškus vaidmenis.

Paaugliai – drąsūs klysti bei eksperimentuoti savo viduje, bet neretai yra apriboti savo draugų, tėvų bei mokytojų kuriamų taisyklių ir draudimų. Todėl scena jiems gali  (ir turi) tapti ta tribūna, iš kurios jie, užsidėję personažų kaukes, gali drąsiai reikšti savo mintis bei kelti sau rūpimus klausimus, nesibaimindami priešiškos jiems aplinkos pasmerkimo.

Suaugusieji yra įgiję nemažai gyvenimiškos patirties, kuri, kuriant vaidmenis labai padeda, bet neretai tampa ir kliuviniu. Nes kartu su patirtimi atsiranda žinojimas „kaip turi būti“, o tai stabdo bet kokį kūrybinį augimą.

Visada lengviausia dirbti su tais žmonėmis, kurie nori dirbti (juokiasi).

– Esate renginių, festivalių režisierė ar asistentė. Kaip nauji projektai jus suranda? Koks įsimintiniausias?

– Nežinau ar darbai, projektai mane susiranda. Veikiau jie man yra paskiriami ir aš juos tiesiog  stengiuosi kuo geriau įgyvendinti. Jeigu pasiseka, kitąkart man vėl skiriamas naujas projektas. Ir taip tęsis iki pirmos mano klaidos, arba iki tol, kol tie projektai taps nebeįdomūs tiems kam jie ir yra skirti – žiūrovams.

– Esate operos vaikams „Žvaigždžių opera“ režisieriaus asistentė. Kokia ji bus? Bent menką intrigą...

– Repeticijos vyksta, net dūmai rūksta, bet dūmų uždangos nesklaidysiu. Tegul vaikai atsiveda tėvelius į premjerą ir patys pamato kas ten kaip ir kur vyksta su tomis žvaigždėmis. Ir kaip  atrodo ta žvaigždžių opera?! Galiu tik pasakyti, kad jeigu mums pavyks įgyvendinti viską taip, kaip suplanavome,  turėtų būti pašėlusiai smagi opera. Na, bet nuspręsite atėję į premjerą. Juk patys geriausi teatro kritikai – mūsų mažieji žiūrovai.

– Esate Alekso Mažono pantomimos teatro narė. Jus vilioja scena ir vaidyba, ne tik režisūra?

– Pričiupote. Tiesą sakant, aš niekada nenorėjau būti režisiere. Aš visada svajojau tapti aktore, atlikėja. Bet  kažkas svajoja, o kažkas - kamputyje tyliai juokiasi. Po trijų nesėkmingų mėginimų tapti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studente, paskutiniu šuoliu man pavyko stryktelėti į išvykstančio paskutinio teatro traukinio su užrašu „režisūra“ vagoną. Ir žinot ką? Nesigailėjau dėl savo šuolio nė akimirkos (juokiasi).

– Kūrybiniai planai...

– Neturiu tokių. Griebsiu tai, ką gyvenimas pamėtės. Šiuo metu neturiu kuo skųstis.

– Jūsų gyvenimo moto...

– Mano gyvenimo moto tapo šveicarų rašytojo  Friedricho  Durrenmatto knygoje išsakyta mintis: „Būti žmogumi – baisiai kvaila“. Tai mane visada verčia stabtelėti ir susimąstyti apie tai kas mes esame ir kuria kryptimis judame.  

– Mėgstamiausia knyga, filmas, atlikėjas...

– Tikrai? Išvardint visus? Na... Ilgokai užtruktų (juokiasi). Tebūnie mano mėgstamiausia knyga ta, kuri dar neperskaityta, filmas – tas, kuris dar nematytas ir atlikėjas tas, kurio dar neteko pažinti.