Gegužės 27-ąją kaip lietus iš giedro dangaus pasirodė žinia apie laidos „Labas vakaras, Lietuva“ žurnalisto V. Stankevičiaus mirtį. Iškart po jos viešojoje erdvėje pasipylė įvairių interpretacijų virtinė, nors tikrosios jauno vyro mirties priežasties niekas neskelbė.

Su „Kauno diena“ sutikęs pakalbėti žurnalisto tėvas Ermantas buvo ypatingai atviras – jis pasakojo pats radęs nusižudžiusio sūnaus kūną. Nors skaityti viešumoje pasirodžiusią informaciją apie mirusį sūnų – sunku, kalbėti reikia vien tam, kad kiti pasimokytų iš svetimų klaidų, teigė jis.

„Po sūnaus mirties aš pats sužinojau visus tuos dalykus, kuriuos dabar rašo žiniasklaida ir žino jau visa visuomenė. Tiems, kas pila purvą, smerkia, norėčiau pasakyti tik vieną – neužmirškite, kad jūs taip pat turite vaikų. Labai dažnai būna, kad nors gyvenate su vaikais, daugybės dalykų apie juos nežinote. Šiais laikais tėvai labai dažnai stengiasi, kad vaikai būtų aprūpinti materialiais dalykais, tačiau patariu dažniau domėtis, ką jie veikia ir kas vyksta jų gyvenimuose“, – pokalbį pradėjo sūnų neseniai palaidojęs vyras.

Tiems, kas pila purvą, smerkia, norėčiau pasakyti tik vieną – neužmirškite, kad jūs taip pat turite vaikų.

Smalsus vaikas

Tolimųjų reisų vairuotoju dirbęs raseiniškis teigė, kad po tokios skaudžios netekties stengiasi nepalūžti, o tai padaryti padeda prisiminimai apie gražiausius Viliaus gyvenimo metus.

„Kol buvo mažas, Vilius gyveno su mama, o maždaug nuo 17-likos metų mes gyvenome dviese“, – pasakojo Ermantas ir pridėjo, kad net persikėlęs gyventi į Vilnių sūnus kiekvieną penktadienį grįždavo namo į Raseinius.

Anot tėvo, Vilius nuo mažens buvo labai smalsus vaikas, viskuo domėjosi.

„Jei tik vykdavo koks renginys, sūnus ten būtinai dalyvaudavo. Raseiniuose visi žinodavo, kad per Kalėdas tikrai sulauks mažojo Kalėdų Senelio – būdavo už turimus pinigus prisiperka saldainių ir bėgioja sveikinti žmones“, – sūnaus vaikystę prisiminė pašnekovas ir paminėjo, kad ne vieną apdovanojimą gavęs Vilius jau 13-likos metų mokykloje įkūrė savo pirmąją televiziją.

Taip, anot tėvo, prasidėjo sūnaus domėjimasis televizija, kurioje jis sėkmingai ir dirbo iki šiol.

„16-likos jis jau kūrė įvairius klipus, vaizdo įrašus, reklamas, buvome nupirkę įvairiausios įrangos“, – teigė kalbintas vyras.

Jokių tragedijos ženklų

Žurnalisto tėvas „Kauno dienai“ tikino, kad jokių nerimo, galimos tragedijos ženklų nebuvo, sūnus buvo didelis optimistas.

„Raseiniuose jums visi galėtų patvirtinti, kad į klausimą, kaip sekasi, Vilius atsakydavo trumpai ir aiškiai: „Viskas gerai, visko užtenka“. Jis buvo visų mūsų šypsenėlė, – sakė Ermantas ir prasitarė, kad tik po sūnaus mirties sužinojo daugybę asmeninių jo gyvenimo detalių.

Vyras neslėpė, kad po 24-erių sūnaus netekties sulaukė informacijos iš daugybės žmonių, Viliaus kolegų, draugų, tačiau, kaip pats sako, kol kas daugiau klausimų nei atsakymų.

„Kaip man užsiminė, darbe jis taip pat turėjo problemų“, – atvirai dėstė pašnekovas ir dar kartą pabrėžė, kad viskas pradėjo aiškėti tik palaidojus jūsų: „Vaiką slėgė daugybė problemų, apie kurias jis nesipasakojo. Net sunku pagalvoti, kiek laiko tą slegiančią kuprą jis nešiojo. Kol galiausiai tos naštos nebepakėlė...“

Asmeninio archyvo nuotr.

Sužinojo tik po mirties

Penktadienį naujienų agentūra ELTA paskelbė žinią, kad Vilius pernai pripažino kaltę dėl lytinės aistros tenkinimo su jaunesniu negu 16 metų asmeniu.

„2022 m. liepos 19 d. Šiaulių apylinkės teismas patvirtino prokuroro nutarimą, kuriame konstatuota, kad V. Stankevičius prisipažino kaltu dėl seksualinio nusikaltimo prieš nepilnametį asmenį, tai yra dėl to, kad jis, būdamas pilnametis, lytiškai santykiavo su jaunesniu negu 16 metų asmeniu, nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių“, – rašoma ELTOS išplatintame pranešime.

Žurnalisto tėvas tikino apie šiuos sūnaus su teisėsauga susijusius reikalus nežinojęs, tačiau atskleidė iškalbingą informaciją, kuri, kaip jis tikina, jį pasiekė iš patikimų šaltinių.

„Tas jaunuolis, su kuriuo siejamas mano sūnus, šiuo metu figūruoja dar trijose tokio pobūdžio bylose“, – šokiruojančias detales dėstė pašnekovas.

Lemtinga diena

Ermantas buvo tas žmogus, kuris ir rado nebegyvą savo vaiką.

„Tą penktadienio vakarą buvusiai žmonai, Viliaus mamai, paskambino sūnaus kolegos ir pasakė, kad negali su juo susisiekti telefonu. Tada ir pradėjome visi ieškoti. Ieškojome visą naktį. Kažkaip nuojauta vedė važiuoti link ten, kur Vilius mėgdavo būti vaikystėje, prie ąžuolo. Jau buvo pradėję švisti, važiuodamas ten ir pamačiau sūnaus automobilį ir jį patį nebegyvą“, – skaudžius momentus prisiminė tėvas. Pašnekovas tikino, kad Vilius parašė ir paliko keturis laiškus, tačiau iki dabar jų negali paskaityti, nes juos pasiėmė į įvykio vietą atvažiavę pareigūnai.

Tėvas pasakojo, kad tą lemtingą penktadienį, priešpiet, išėjęs iš darbovietės, Vilius elektriniu paspirtuku nuvyko iki savo automobilio, persėdo į jį ir iškart, niekur neužsukęs, nuvažiavo į tą vietą, kur ir baigė savo gyvenimo kelionę. Visa tai, anot Ermanto, užfiksavo sūnaus automobilyje buvęs vaizdo registratorius.

V. Stankevičius 2022 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistiką. Laidoje „Labas vakaras, Lietuva“ rengė reportažus, o pastaruoju metu vedė ir kriminalinių naujienų rubriką.

„Manau, kad išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, prašau jį panaikinti ir pripažinti kaltu dėl dviejų nusikaltimų“, –  BNS sakė valstybės kaltintojas šioje byloje, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis.

Prokuroras skundu Apeliacinio teismo prašo skirti Š. Narbutui 75 tūkst. eurų baudą bei priteisti iš jo per 300 tūkst. eurų Sveikatos apsaugos ministerijai.

Gegužės 11 dieną Vilniaus apygardos teismas Š. Narbutą visiškai išteisino kaip nepadariusį veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Sveikatos apsaugos ministerijos 300 tūkst. eurų byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo buvo paliktas nenagrinėtas, teismas išteisintajam iš valstybės priteisė per 16,8 tūkst. eurų proceso išlaidų.

Primename, kad teisėsauga anksčiau skelbė surinkusi duomenų, kad 2020 m. kovą–liepą Š. Narbutas, kaip įtariama, veikdamas kaip Vyriausybės atstovas, ekspertas, gavo tuometės sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės ir tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio patarėjo Luko Savicko nurodymą derėtis dėl COVID-19 reagentų pirkimo Vyriausybės vardu.

Prokurorų teigimu, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnų surinkti duomenys leido įtarti, kad Š. Narbutas, kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės turtinės naudos ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Tačiau visi šie kaltinimai pirmosios instancijos teismo buvo paneigti.

Visiškai išteisintas

Teismas pažymėjo, jog bylai Š. Narbuto veikla ieškant trūkstamų medicinos priemonių tiekėjų, gilinantis į jų siūlomų priemonių parametrus, siūlant šiuos tiekėjus ir jų turimas medicinos priemones Lietuvos kompetentingoms institucijoms, taip pat tarpininkaujant tarp tiekėjų ir institucijų įsigijimo procese, nekelia abejonių šios veiklos teisėtumo prasme.

Tačiau teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, kad Š. Narbutas bylai aktualiu laikotarpiu buvo valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – buvo paskirtas Vyriausybės atstovu ar nešališku ekspertu.

Pasak Vilniaus apygardos teismo, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, kad Š. Narbutas gavo Vyriausybės atstovų nurodymus dalyvauti derybose su Kinijos gamintojo „Sansure Biotech“ atstove Ispanijos įmone „PMS International dėl COVID-19 testų įsigijimo Lietuvos Vyriausybės vardu.

Apygardos teismas konstatavo, kad per derybas Š. Narbutas veikė kaip Ispanijos įmonės „PMS International“ atstovas pagal jų sudarytą komercinio atstovavimo sutartį. Joje Š. Narbutui buvo numatytas 1 euro už vieną testo, parduoto Lietuvai, atlygis. Jį Ispanijos įmonė jau buvo įskaičiavusi į Lietuvai pasiūlytą kainą, jis buvo sumokėtas Š. Narbutui iš „PMS International“ priklausančių lėšų.

Negana to, teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, nes ji sutaupė milijonus eurų. Jei šio sandorio nebūtų buvę, Lietuvoje tuomet būtų strigęs testavimas. Kitaip tariant, dėl Š. Narbuto dalyvavimo buvo ne tik išgelbėta žmonių gyvybių, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo.

Švaisto valstybės lėšas

Išteisintasis Š. Narbutas anksčiau teigė, kad G. Jasaičio pozicija skųsti teismo nuosprendį esą rodo, jog jo byloje toliau bus švaistomos valstybės lėšos.

„Ne tik mano pinigai, nervai bus deginami, bet ir mokesčių mokėtojų. Turbūt daugiau negu 100 tūkst. eurų išleista tokiam tuščiam, nepagrįstam kaltinimui. Tai tiesiog rodo, kaip institucijos naudojasi joms patikėtais resursais, prievartos mechanizmu“, – portalui kauno.diena.lt teigė Š. Narbutas.

Jo teigimu, bylos medžiagoje nebuvo jokių jo kaltės įrodymų, tačiau procesas buvo politizuotas.

„Bylos medžiagą sudaro beveik 10 tūkst. puslapių, toje medžiagoje nėra jokių mano kaltės įrodymų, kažkokių argumentų. Paradoksalu, kad net prokuroras kažkaip nelabai ir stengėsi tuos įrodymus pateikti, tiesiog konstatuodavo, kaip čia jam kas atrodo. Tai ne įrodymai. Pagal tai aš iš tikrųjų jaučiausi ramiai, bet nebuvau tikras, koks tas nuosprendis bus, žinant, kaip aš tai vadinu, kad tai yra politizuota byla, nes šalies vadovas yra pasakęs, kad mane reikia nubausti, Seimo nariai tą patį komentavo“, – aiškino jis.

Teisinis eksperimentas

Š. Narbutas beveik trejus metus trukusio teisinio proceso metu kartojo, kad  ir prokuratūra atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą. Panašiai šį procesą jis apibūdino ir po išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo.

„Mano sulaikymas COVID-19 įkarštyje (ir likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų) buvo garsus ir apipintas žiniasklaidos skleistomis sąmokslo teorijomis. STT ir gen. prokuratūros atstovai prieš kameras mane šmeižė, o dalis žiniasklaidos priemonių melagingus neva nustatytus „faktus“ publikavo daugiau nei šimtą kartų. Žodžių nerinko nei G. Nausėda, nei L. Kaščiūnas, nei A. Gedvilienė – dar sulaikymo dienomis viešai paskelbę, kad aš padariau nusikaltimą, kad su manimi reikia kovoti“, – prieš kelias dienas feisbuke rašė jis.

Pasak Š. Narbuto, visa tai, ką jis aiškino ir įrodinėjo nuo pat pirmų jo sulaikymo dienų, gegužės 11-ąją teisingomis pripažino Vilniaus apygardos teismas.

„STT ir prokuroro įsivaizdavimu aš buvau toks pavojingas, kad beveik trejus metus privalėjau būti atribotas nuo visos sveikatos sistemos, beveik du metus privalėjau gyventi be jokių lėšų, negalėjau gauti jokių pajamų. Dabar rankose laikydamas mane išteisinantį nuosprendį, kuriuo teismas įvertino, kad STT ir prokuroro veiksmai buvo neteisėti, nepagrįsti, absurdiški, ramybės vis dar neturiu. Nes lėšas atgausiu tik tuomet, kai nuosprendis įsiteisėjęs. O prokuroras prieš televizijos kameras net nematęs nuosprendžio turinio jau pasakė, kad nuosprendį skųs“, – tęsė verslininkas.

Jis feisbuke pacitavo svarbias teismo nustatytas aplinkybes.

Pirmiausia, nuosprendyje nurodoma, kad Lietuva gavo naudos iš sandorio, dėl kurio jis buvo apkaltintas, nes tai leido žymiai padidinti testavimo apimtis. Priešingai nei bandė įrodinėti prokurorai, teismo vertinimu, kad Š. Narbutas veikia kaip tarpininkas, buvo aišku visiems apie procesą žinojusiems ir jame dalyvavusiems asmenims.

„Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad susitarimas dėl komisinio atlygio nagrinėjimu atveju buvo negalimas. Liudytojas S. Skvernelis teisme parodė, kad, kai Vyriausybė viešai kreipėsi pagalbos, nebuvo akcentuojama, jog ta pagalba turi būti neatlyginta. Kas pristatinėjo prekes, natūralu, kad darė tai už atlygį“, – cituojama teismo nuosprendyje.

„Kaina (17 Eur) nagrinėjamu atveju nėra svarbi, nes, viena vertus, Š. Narbutas nėra kaltinamas tuo, kad jo pasiūlytas <...> tiekėjas pasiūlė didelę kainą. Priešingai, iš tiesioginio konkurento UAB „Thermo Fisher Scientific Baltics“ distributorių vadovo T. Janušio teisme duotų parodymų matyti, kad bylai aktualiu laikotarpiu COVID-19 testo kaina buvo daugiau kaip 20 Eur. Kita vertus, reikia turėti omeny daugelio liudytojų nurodytas aplinkybes, kad tuo metu buvo kritinė situacija, todėl kaina nebuvo svarbi, buvo svarbu apskritai įsigyti šiuos testus“, – priduriama jame.

Anot teismo, kaltinimai piktnaudžiavimu išvis neturi pagrindo, nes Š. Narbutas nebuvo nei ekspertas, nei specialistas, veikęs valstybės vardu.

„Š. Narbutas nebuvo įgaliotas veikti ir kaip Vyriausybės atstovas. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis žodžiu arba raštu būtų informuotas, kad jam suteikiami įgaliojimai veikti Vyriausybės vardu, – rašoma nuosprendžio ištraukose. – Š. Narbuto tuometinė veikla, per savo pažintis ieškant trūkstamų medicinos priemonių tiekėjų, gilinantis į jų siūlomų priemonių parametrus, siūlant šiuos tiekėjus ir jų turimas medicinos priemones Lietuvos kompetentingoms institucijoms, taip pat tarpininkaujant tarp tiekėjų ir institucijų įsigijimo procese, nekelia abejonių šios veiklos teisėtumo prasme.“

Svarbu tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytojus, dalyvavusius COVID-19 testų pirkime, jiems buvo užduodamas klausimas, kaip liudytojai vertina reagentų įsigijimo aplinkybes iš „PMS International“, kai jų kaina be tarpininko gauto atlygio būtų 1 Eur už testą mažesnė.

Visų pirma, nurodoma teismo nutartyje, tai yra menamo pobūdžio klausimas, kuris yra negalimas. Antra, akivaizdžiai matyti, kad iš liudytojų buvo siekiama gauti atsakymą, kad iš tikrųjų be tarpininkavimo mokesčio COVID-19 testų kaina būtų buvusi mažesnė, tačiau tai yra nepagrįstos prielaidos, kurios ne tik nėra įrodytos bylos duomenimis, bet ir paneigtos minėtais Job Augustin Pero Tomas parodymais.

„Teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, kad dėl man tarpininkaujant įsigytų COVID-19 reagentų Lietuva sutaupė milijonus eurų, jei aš nebūčiau šiame sandoryje dalyvavęs nuo 2020 m. kovo iki balandžio pabaigos Lietuvoje PGR testų būtų nebuvę, t.y. dėl mano veiksmų buvo ne tik išgelbėtos žmonių gyvybės, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo“, – visą pateiktą informaciją reziumavo Š. Narbutas.

Komentaras

Gintautas Bartkus

Buvęs teisingumo ministras, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, advokatas

Kalbant apie Š. Narbuto bylą, reikėtų pažymėti, kad ne išteisinamasis nuosprendis čia svarbiausias. Juk gyvename demokratinėje, teisinėje valstybėje. Svarbiau kalbėti apie didžiausią problemą, kuri buvo padaryta, – ši byla buvo pradėta labai skambiai. Buvo daug skambių ir viešų pareiškimų, kad Š. Narbutas yra kaltas, kad jis turės atsakyti už tam tikrus padarytus veiksmus ir t. t. Viskas būtų buvę visiškai kitaip, jei politikai, kurie tuo metu reiškėsi, ir prokuratūra būtų pasakę: štai, šis asmuo kol kas nėra nuteistas, mes gerbiame nekaltumo prezumpciją, sieksime bylą išnagrinėti visais teisiniais būdais. Jei tokius pareiškimus būtume girdėję nuo pat pradžių, viso to šou ir nebūtų buvę. Šiuo atveju buvo, jei taip galima pavadinti, ne baudžiamoji justicija, o parodomoji.

Akivaizdu, kad mūsų šalies politikai vis dar nesugeba įsisavinti – žmogaus kaltumą nustato tik teismas. Nuo visų viešų vertinimų reikėtų susilaikyti, ypač jei galimai nusikalstamą veiką jau tiria teisėsaugos institucijos. Toks jų situacijos vertinimas, dažniausiai neigiamas, yra realus spaudimas teisėsaugai. Mano nuomone, sąžiningas prokuroras jums pasakytų, kad viešumas tikrai nepadeda tyrimui. Tai vertinant, kad Š. Narbuto atveju buvo ilgą laiką transliuojama tik vienpusė pačios prokuratūros skleidžiama informacija, galima sakyti, kad iš viso to proceso buvo ruošiamasi daryti kažkokius politinius žaidimus ar kažką kita. Tik tai tikrai nebuvo susiję su baudžiamosios justicijos tikslais.

Verta paminėti ir taikytą neproporcingą nuosavybės teisės apribojimą. Š. Narbuto atveju buvo areštuotos visos turimos lėšos. Tad keliami labai paprasti klausimai: iš ko žmogus visus tuos trejus metus turi gyventi? Kaip jis turi susimokėti už teisinę gynybą, maistą, komunalinius mokesčius ir t. t. Kai vyksta tokie dalykai, pradedi galvoti, kad tokie metodai yra paprasčiausia spaudimo priemonė. Kam? Kad jis greičiau prisipažintų. Mano supratimu, tai yra labai neteisinga.

Š. Narbuto bylos atsiradimas tarsi rodo, kad 30 metų kurdami laisvos rinkos ekonomiką iki šiol neįsisavinome, kad viskas kainuoja ir kad už kiekvieną darbą žmogui turi būti atlyginama.

Pastebiu, kad situacija po tokių bliūkštančių bylų Lietuvoje šiek tiek gerėja, tačiau ji tikrai dar nėra pakankama. Pritarčiau, kad būtent dėl tokių atvejų reikėtų reikalauti tam tikros konkrečių teisėsaugos institucijų atsakomybės. Ją turėtų prisiimti ir politikai, kurie būtent ir kontroliuoja teisėsaugos institucijas. Ypač jei tam tikrus pažeidimus nustato Strasbūras, atsakomybė būtina, o dabar institucijos tarsi nusiplauna rankas.

Reikėtų nepamiršti, kad tokiems teisminiams procesams išleidžiamos didelės sumos mokesčių mokėtojų pinigų. Teisingumas kainuoja labai brangiai ir kitaip niekada nebus. Tačiau žmonių pinigus tikrai reikėtų taupyti. Vertinant tai, galvoje kirba klausimas: ar tokia byla iš viso turėjo atsirasti? Šis klausimas tam tikra prasme kelia nerimą, nes tai primena sovietinius laikus ir kovą su spekuliantais. Atrodo, dar nesame įsisavinę, kad žmogui už tarpininkavimą turi būti mokami pinigai. Jis mums padaro gerą darbą – suderina kainą, suranda prekių, užtikrina jų pristatymą ir t. t. Būtent už tai jis ir turi gauti atlyginimą. Š. Narbuto bylos atsiradimas tarsi rodo, kad 30 metų kurdami laisvos rinkos ekonomiką iki šiol neįsisavinome, kad viskas kainuoja ir kad už kiekvieną darbą žmogui turi būti atlyginama. Tokius dalykus kažkaip įvilkti į baudžiamąją teisę absoliučiai neteisinga.

Kaltinimai subliūško

Gegužės 11-ąją Vilniaus apygardos teismas visiškai išteisino verslininką, visuomenininką Š. Narbutą dėl kaltinimų piktnaudžiavimu ir sukčiavimu, Lietuvai per pandemiją įsigyjant COVID-19 reagentų.

Anot teismo, neįrodyta, kad Š. Narbutas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kadangi jis nebuvo nešališkas ekspertas ir Vyriausybės įgaliotas asmuo. Įrodyta, kad Š. Narbutas tame sandoryje veikė kaip tarpininkas – su Ispanijos įmone buvo sudaryta komercinio atstovavimo sutartis. Taip pat įrodyta, kad 300 tūkst. eurų komercinio atstovavimo atlygis, kurį gavo Š. Narbutas, priklausė ne Lietuvos valstybei, o jau minėtai Ispanijos įmonei. Dėl to nėra ir sukčiavimo sudėties.

Negana to, teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, nes ji sutaupė milijonus eurų. Jei šio sandorio nebūtų buvę, Lietuvoje tuomet būtų strigęs testavimas. Kitaip tariant, dėl Š. Narbuto dalyvavimo buvo ne tik išgelbėta žmonių gyvybių, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo.

Tačiau noras padėti šaliai sunkiu metu vos netapo tramplinu į pražūtį. Š. Narbutas per visą beveik trejus metus trukusį teisinį procesą kartojo, kad STT ir prokuratūra atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą, tačiau politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas.

Verslininkui teko išgyventi ne tik viešą linčo teismą, įvairiomis priemonėmis daromą spaudimą prisipažinti, bet ir beviltiškumo jausmą, atvedusį prie minčių apie savižudybę.

Pagaliau galiu kvėpuoti

Praėjus kelioms savaitėms po išteisinamojo nuosprendžio su Š. Narbutu susitikome pasikalbėti „Kauno dienos“ redakcijoje. Šį kartą kalbėjomės ne apie teisinius dalykus, o kaip atsilaikyti prieš nevaldomą institucijų savivalę.

Išgyveno: iš STT mėsmalės ištrūkęs Š. Narbutas neslepia, kad buvo momentų, kai galvojo apie savižudybę. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

– Beveik po trejų metų išgirdote išteisinamąjį nuosprendį. Kaip šiandien jaučiatės?

– Pagaliau galiu kvėpuoti. Žinoma, neapleidžia mintys, kad vyks apeliaciniai, kiti tolimesni procesai, reikės ir toliau jiems skirti laiko, nors galėčiau dirbti ar užsiimti kažkuo kitu. Žinoma, džiaugiuosi, kad gyvename teisinėje valstybėje ir teismo sprendimas tai įrodo.

Ramybės suteikia tai, kad, kai byloje bandoma pritempti dalykus, kurių iš tikrųjų nebuvo, panaudojant įvairias technologijas, beribius institucinius išteklius, paaiškėja, kad nepaprasta tai padaryti. Negalima sukurti tokių argumentų lygioje vietoje, nors tikrai buvo bandoma parodyti visuomenei dalykus, kurių nėra, ir tuos argumentus pateikti, kad jie atrodytų kuo neskaniau.

Gerų emocijų suteikia ir tai, kad pagaliau baigėsi beveik trejus metus trukęs teisminis procesas, kuris buvo žiauriai sunkus. Prie to prisidėjo didžioji dauguma žiniasklaidos priemonių ir naujienų agentūrų. Nušviesdami bylos eigą, nors dar niekas nebuvo įrodyta, žurnalistai aprašydavo, ką patys įsivaizduoja, o tai neatitiko realybės. Naujienų agentūrų tekstus perspausdindavo kone visi portalai, net nepatikrinę informacijos. Viso proceso metu tai buvo daroma kone 100 kartų. Bet kuris skaitytojas, matydamas vien tokią neigiamą informaciją apie Š. Narbutą, jau labai seniai susidarė nuomonę, kad aš esu padaręs kažką nusikalstamo. Iš visų žiniasklaidos priemonių vienintelė „Kauno diena“ bandė savarankiškai mąstyti, o ne tiesiog kopijuoti. Dabar turime situaciją, kai viską, ką tiek laiko dauguma žiniasklaidos priemonių rašė, teismas paneigė.

– Prisiminkite tą 2020 m. liepos 21-osios rytą. Tuomet namie sulaukėte STT agentų vizito, buvo atlikta krata, atsidūrėte areštinėje. Kas tuomet dėjosi jūsų galvoje?

– Pirminis šokas sulaikymo dieną buvo dėl to, kad visiškai nesupratau, kas vyksta. Tikrai galvojau, kad įsivėlė kažkokia klaida, nesusipratimas ir netrukus viską bus galima civilizuotai išsiaiškinti.

Tą rytą, kai į namus atėjo pareigūnai, buvo sunku suprasti, kodėl visi šie procesai vyksta. Buvo atlikta krata, paimtas mobilusis telefonas, kompiuteris, kitos e. laikmenos. Maniau, kad viskas vyksta ne tiesiogiai dėl mano veiksmų, o informacija reikalinga kaip papildoma kažkokiam kitam tyrimui. Tik tuomet, kai buvau nuvežtas į STT, man pranešė apie įtarimą. Susipažinęs su juo ir toliau beveik neabejojau, kad viskas paaiškinama. Žinoma, būdamas STT, aš net negalėjau įsivaizduoti, kas tuomet vyko viešojoje erdvėje, kokio masto visa ši istorija ir kad apie ją jau kalba visa šalis. Net nenutuokiau, koks sunkus kelias manęs dar laukia ateityje.

Buvo pasakyta, kad mane veža į areštinę. Tik tuomet supratau, kad viskas daug rimčiau, nei maniau iš pradžių. Galvoje sukosi daugybė klausimų, nes man nebuvo pasakyta, kiek laiko teks praleisti areštinėje, – dieną, savaitę ar kelis mėnesius.

Laimei, ten teko praleisti tik naktį, kuri, rodės, truko visą amžinybę. Turėjau laiko prisikurti daugybę scenarijų. Tačiau apsistojau prie dviejų, kurie yra likę ir iki šiol: ar tam įtakos turėjo vykstantys politiniai procesai, ar viskam dirigavo žmonės iš sveikatos sistemos, nes  buvau viešas kovotojas su korupcija. Gal čia buvo puiki proga bandyti mane patį paversti korumpuotu? Tikslaus atsakymo iki šiol nežinau, bet, viliuosi, gyvenimas į šiuos klausimus kada nors atsakys.

Kaip jau ne kartą esu sakęs, mane sulaikyti tuomet nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Neslėpsiu, kilo minčių ir apie tai, kad gal tikrai ne viską suprantu ir kažką padariau blogai. Juk mano visuomeninis įsitraukimas per COVID-19 pandemiją truko kelis mėnesius. Mąsčiau, gal pasakiau ne tokią frazę, gal e. laiškas ne toks parašytas ar dar kas nors. Tačiau jokių tikslių atsakymų neradau ir ši savimi abejojimo fazė truko bene šešis mėnesius.

Ne kartą man uždavė klausimą: ar prisipažįstu? Į jį atsakydavau klausimu: ką prisipažįstu? Mano nuomone, tokie dalykai yra tik viena iš spaudimo priemonių – kad sukeltum žmogui galvoje chaosą ir priverstum abejoti net pačiu savimi. To paties buvo siekiama ir surengiant viešą sulaikymo šou. Po savaitės, kai pakartotinai vykau į STT, manęs niekas nesulaikė, ten gavau svečio kortelę ir buvau civilizuotai apklaustas. Ar to nebuvo galima padaryti pirmąjį kartą?

Negana to, ne ką mažiau gniuždė mintys apie griūvančius darbinius, asmeninius planus. Labai išgyvenau dėl žmonos, šeimos, artimųjų. Jiems nuo pirmųjų minučių buvo ne mažiau sunku nei man.

Neslėpsiu, buvo kilę minčių ir apie savižudybę. Tuomet lyg ir supratau, kad toks pasirinkimas nieko neišspręs, tik artimiesiems bus sunkiau.

– Apie šeimą, artimuosius pakalbėkime plačiau. Visi jie turėjo ne tik nepalūžti patys, bet ir rasti jėgų motyvuoti jus.

– Labai geras jūsų teiginys ir apie tai tikrai verta pakalbėti. Čia labai panaši situacija kaip ir su onkologiniais ligoniais. Juk artimiesiems, kurie yra šalia tokių žmonių, reikalinga ne mažesnė pagalba nei pačiam pacientui.

Artimiesiems labai sunku, nes, viena vertus, jie juk tiksliai nežino visos situacijos, bet, žinoma, tiki savo žmogumi. Tačiau turi taip pat stebėti visą tą viešą linčo teismą, matyti ant mylimo žmogaus pilamą purvą, išgyventi kartu neigiamas emocijas ir nepalūžti.

Potyriai: Š. Narbutui teko išgyventi ir viešą linčo teismą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Visą mano veiklą geriausiai žinojo mano žmona ir galiu pasakyti, kad esu labai laimingas turėdamas tokią stiprią moterį šalia. Supratau, kaip svarbu yra šeima, artimieji ir jų palaikymas. Iš jų nesu sulaukęs nė vieno prašymo papasakoti, kaip čia buvo iš tiesų, jie nė karto manimi nesuabejojo. Būtent tai padėjo nepasiklysti tarp savo minčių. Jie suteikė stiprybės kovoti ir įrodyti savo nekaltumą.

Kaip išgyventi?

– Pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo areštuotos visos jūsų lėšos bankų sąskaitose, automobilis. Savo lėšomis, ir tik iš dalies, galėjote pradėti naudotis praėjus pusantrų metų. Iš ko gyvenote?

– Ne paslaptis, kad sumokėti už teisinę gynybą prašiau žmonių pagalbos viešai. Visi kiti dalykai – iš žmonos, artimųjų pinigų. Buvo labai sunkus pats neapibrėžtumo faktorius – juk nežinojome, kiek visas šis teisminis procesas truks. Jei žmona neteks darbo? Jei dar kokios bėdos? Negana to, teisinio proceso metu buvo siunčiamos užklausos į Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI), domimasi lėšų teisėtumu, dešimties metų laikotarpio pirkiniais. Tikrinamos su tyrimu visai nesusijusios mano įmonės, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA), taip pat mano artimųjų finansai. Žinoma, visi šie patikrinimai rezultatų nedavė, nieko blogo nerasta. Tačiau kiek išteklių reikėjo jiems atlikti.

Aš pats, žinoma, dirbau, tačiau tų uždirbtų pinigų vis tiek negalėjau naudoti, nes jie patekdavo į areštuotas sąskaitas. Be viso to, galite suprasti, kiek laiko per parą užimdavo atsakymai į nuolatines institucijų užklausas, pasiruošimas teisinei gynybai. Visa tai net sunku nupasakoti žodžiais ir tikrai linkiu gyvenime niekam to nepatirti.

Šį teisėsaugininkų norą mane palikti be pinigų taip pat vertinu kaip spaudimo priemonę, kad tik greičiau pasiduočiau, nes juk kas nori likti be pragyvenimo šaltinio? Toks nuosavybės teisės apribojimas taikomas tik labai išskirtiniais atvejais, tad mano atvejis kažkodėl teisėsaugininkams pasirodė būtent toks.

Galiu tik palyginti, kad ES yra reglamentų, kaip valstybės narės turi elgtis su asmenimis, kurie padarė nusikalstamų teroristinių veikų. Tai yra kone sunkiausi nusikaltimai. Tačiau net jų atžvilgiu yra priimtas atskiras reglamentas, kad negali būti ribojamos jų galimybės naudotis lėšomis, kurios skirtos teisinei gynybai, susimokėti mokesčiams, maistui ir sveikatos priežiūrai. Ar, Lietuvos institucijų vertinimu, esu blogesnis už teroristą?

– Ką šioje jūsų istorijoje buvo galima padaryti kitaip?

– Kaip teisininkas, manau, jei teisėsauga įtaria apie padarytą nusikalstamą veiką, pirmiausia turėtų rinkti įrodymus, ištirti, įrodyti ir tik tada viešai skelbti. Dabar, kad ir kaip gaila, viskas daroma atvirkščiai. Ką jau kalbėti apie išteklius – žmogiškuosius ir finansinius, kurie išnaudojami tokioms byloms tirti.

Tačiau ar realu tikėtis, kad po mano istorijos tokių atvejų nebebus? Manau, nerealu. Tokių pavyzdžių ir iki manęs turėjome ne vieną. Atrodo, taip nutikti gali bet kam. Kaip galime saugiai jaustis savo šalyje?

Šou: subliūkšta jau ne pirma STT skambiai pradėta byla, tačiau pareigūnai atsakomybės išvengia. (Ž. Gedvilos / BNS nuotr.)

– Sulaukėte daugybės viešos kritikos iš politikų, net dabartinio šalies vadovo Gitano Nausėdos. Tačiau pakalbėkime apie palaikymą.

– Tikriausiai ne tik aš, bet ir mano žmona atsimins visą gyvenimą, kiek daug palaikymo žinučių ji gavo tą dieną, kai aš dar buvau areštinėje. Šimtai žmonių klausė, gal ko reikia, gal ką gali padaryti, ir būtent tai yra nerealu.

Vėliau tas didžiulis žmonių, nebūtinai pažįstamų, palaikymas pasijuto, kai rinkau lėšas susimokėti už teisinę gynybą. Ta pinigų suma tikrai viršijo visus mano lūkesčius.

Jau pirmomis dienomis aiškiai supratau, kad pirminis palaikymas yra didelė vertybė ir kad juo reikia džiaugtis, nes ilgainiui jis išblės. Taip ir atsitiko, tačiau ir viso proceso metu tikrai buvo žmonių, kurie suteikė stiprybės ir neleido suabejoti, kad manimi tiki.

Mintys apie savižudybę

– Prisiminkite patį sunkiausią momentą, kurį per trejus metus teko išgyventi. Ar toks buvo?

– Pats tamsiausias laikas buvo 2020 m. pabaigoje–2021 m. pradžioje. Neslėpsiu, buvo kilę minčių ir apie savižudybę. Tuomet lyg ir supratau, kad toks pasirinkimas nieko neišspręs, tik artimiesiems bus sunkiau. Tačiau man tada buvo tiesiog per sunku, per skaudu. Atrodė, kad viskas, ką bandai daryti, atsimuša tarsi į sieną. Atrodė, kad, jei atsidūriau tokioje situacijoje ir viskas taip beviltiška, tai arba aš jau visiškai neadekvačiai mąstau, arba visas prieš mane nukreiptas mechanizmas yra neteisingas. Jei pirmasis variantas, tai kam man gyventi, jei visiems aplink sukeliu tik problemų, o jei antrasis – tuomet aš nenoriu gyventi tokiame pasaulyje.

Šį laikotarpį prisimenu kaip patį juodžiausią savo gyvenime. Ne tik kankino slogios mintys, bet ir visiškai nebuvo energijos dirbti, ruoštis teismo procesams, kartais net atsikelti iš lovos.

Tuo metu man teko parašyti apie 40 skundų dėl tų dalykų, kas, manau, buvo taikyta neteisėtai: sulaikymas, turto arešto apribojimas, draudimas komentuoti situaciją žiniasklaidai, nekaltumo prezumpcijos pažeidimas ir kt. Kiekvieną šį, mano manymu, neteisėtą veiksmą turėjau apskųsti nacionaliniuose teismuose. Tik tada galėjau kreiptis į Strasbūro teismą. Turėjau išnaudoti visas vidaus teisinės gynybos priemones, pasiekti tokį nacionalinių teismų sprendimą, kuris yra galutinis ir neskundžiamas. Dabar jau galiu sakyti, kad tų pažeidimų, kuriuos galimai jau mato Strasbūro teismas, mūsų Lietuvos teismai nematė. Būtent po tokių skundų atmetimų, kurie visiškai niekaip neargumetuojami, apėmė beviltiškumo jausmas.

– Kas padėjo išvaikyti tokias baisias mintis?

– Žinoma, pirmiausia, žmona ir kiti artimieji. Taip pat pradėjau lankytis pas psichologą. Specialistų pagalba tokiais atvejais yra būtina.

Žmonos pagalba man buvo neįkainojama. Jai buvo lygiai taip pat sunku kaip ir man, tačiau ji to negalėjo parodyti, nes man būtų kilęs dar didesnis liūdesys.

Labai nesinori grįžti į tas slogias dienas, tačiau galiu pasakyti, kad taip blogai nesijaučiau gyvenime net tada, kai sužinojau, kad sergu onkologine liga. Baisiausias dalykas šio teisinio proceso metu buvo nežinomybė – nei kiek viskas truks, nei kiek pavyks atsilaikyti psichologiškai, fiziškai ir finansiškai.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kas visus tuos metus padėjo nepalūžti?

– Tuo metu turėjau neapsakomai daug palaikymo, bet sykiu jaučiausi pats vienišiausias per visą savo gyvenimą. Viskas dėl to, kad nežinojau, kaip žmonėms perteikti, kas vyksta mano galvoje, kaip visiems pasakyti, kad tikrai nepadariau nieko blogo. Tokiomis akimirkomis labai sunku rasti motyvacijos.

Kad turėčiau bent kiek daugiau energijos, pradėjau aktyviai sportuoti, stengiausi kuo dažniau būti gryname ore. Labai padėjo ir pokalbiai su draugais, artimaisiais. Pradėjau skaityti mokslinius straipsnius ir žiūrėti dokumentiką apie tai, kaip pačiam motyvuotis. Buvo momentas, kai pakeičiau net mitybos įpročius ir tapau veganu. Išbandžiau daugelį dalykų, kurie padėtų jaustis geriau.

Kalbant apie dabartinį laiką, kai teismas mane išteisino, daug gerų emocijų sukėlė viešas žmonių komentavimas ir pasidžiaugimas tokiu teismo sprendimu. Tikrai nesitikėjau sulaukti tiek palaikymo. Žinoma, puikiai suprantu, kad dar laukia ilgas kelias, nes bus ir apeliacinis procesas, tačiau šią akimirką tai teikia jėgų. Ačiū visiems.

Šį teisėsaugininkų norą mane palikti be pinigų taip pat vertinu kaip spaudimo priemonę, kad tik greičiau pasiduočiau, nes juk kas nori likti be pragyvenimo šaltinio?

Pakenkė sveikatai

– Pakalbėkime apie pasitikėjimą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad COVID-19 pandemijos įkarštyje padėjote Lietuvai. Iki proceso dažnai buvote matomas kaip nevyriausybininkas, daug padedantis kitiems. Tačiau per visus šiuos trejus metus, kaip pats sakote, patyrėte daug neteisybės: iš teisėsaugos, žiniasklaidos ir pan. Neretai išgyvenę skaudžias gyvenimo patirtis žmonės ima paranojiškai niekuo nepasitikėti.

– Visiškai teisingai. Pačioje pradžioje tapau labai įtarus, net paranojiškai. Būdavo, kad, jei kažkas man parašo, galvodavau, kad tas žmogus nori ne padėti, o kažkas jį siuntė. Jei man kažkas siūlydavo susitikti, manydavau, kad iš manęs nori sužinoti kokios nors informacijos, kuri gali būti kažkaip panaudota prieš mane patį. Šis dalykas man yra labai sunkus, nes niekada toks nebuvau. Niekada net nekildavo minčių, kad su žurnalistais turi atsargiai bendrauti, nes viską jie gali pateikti visiškai priešingai. Juk iki proceso visi straipsniai apie mane visuomet buvo tik teigiami, tačiau jam prasidėjus tapau bloguoju.

Ar vėl pasitikėsiu žmonėmis? Mano charakteris yra toks – aš visuomet galvoju, kad visi žmonės iš prigimties yra geri. Gal tik tam tikrose situacijose dabar esu atsargesnis, tačiau procesui pasibaigus nieko ir nebereikės įtarinėti.

– Sergate onkologine liga. Kokią įtaką ši teisinė kova padarė jūsų sveikatai?

– Įtaka didžiulė. Atsirado reiškinių, kurie jau yra negrįžtami. Tokį laiką gyvendamas nuolatiniame strese negaliu apsimesti, kad tai nekenkia. Suprastėjusi organų veikla, kai kurie rodikliai pablogėję. Tačiau darysiu viską, kad kuo greičiau sustiprėčiau.

Primename, kad teisėsauga anksčiau skelbė surinkusi duomenų, kad 2020 m. kovą–liepą Š. Narbutas, kaip įtariama, veikdamas kaip Vyriausybės atstovas, ekspertas, gavo tuometės sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės ir tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio patarėjo Luko Savicko nurodymą derėtis dėl COVID-19 reagentų pirkimo Vyriausybės vardu.

Prokurorų teigimu, STT pareigūnų surinkti duomenys leido įtarti, kad Š. Narbutas, kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės turtinės naudos ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Tačiau visi šie kaltinimai pirmosios instancijos teismo buvo paneigti.

Komentaras

Gintautas Bartkus

Buvęs teisingumo ministras, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, advokatas

Kalbant apie Š. Narbuto bylą, reikėtų pažymėti, kad ne išteisinamasis nuosprendis čia svarbiausias. Juk gyvename demokratinėje, teisinėje valstybėje. Svarbiau kalbėti apie didžiausią problemą, kuri buvo padaryta, – ši byla buvo pradėta labai skambiai. Buvo daug skambių ir viešų pareiškimų, kad Š. Narbutas yra kaltas, kad jis turės atsakyti už tam tikrus padarytus veiksmus ir t. t. Viskas būtų buvę visiškai kitaip, jei politikai, kurie tuo metu reiškėsi, ir prokuratūra būtų pasakę: štai, šis asmuo kol kas nėra nuteistas, mes gerbiame nekaltumo prezumpciją, sieksime bylą išnagrinėti visais teisiniais būdais. Jei tokius pareiškimus būtume girdėję nuo pat pradžių, viso to šou ir nebūtų buvę. Šiuo atveju buvo, jei taip galima pavadinti, ne baudžiamoji justicija, o parodomoji.

Akivaizdu, kad mūsų šalies politikai vis dar nesugeba įsisavinti – žmogaus kaltumą nustato tik teismas. Nuo visų viešų vertinimų reikėtų susilaikyti, ypač jei galimai nusikalstamą veiką jau tiria teisėsaugos institucijos. Toks jų situacijos vertinimas, dažniausiai neigiamas, yra realus spaudimas teisėsaugai. Mano nuomone, sąžiningas prokuroras jums pasakytų, kad viešumas tikrai nepadeda tyrimui. Tai vertinant, kad Š. Narbuto atveju buvo ilgą laiką transliuojama tik vienpusė pačios prokuratūros skleidžiama informacija, galima sakyti, kad iš viso to proceso buvo ruošiamasi daryti kažkokius politinius žaidimus ar kažką kita. Tik tai tikrai nebuvo susiję su baudžiamosios justicijos tikslais.

Verta paminėti ir taikytą neproporcingą nuosavybės teisės apribojimą. Š. Narbuto atveju buvo areštuotos visos turimos lėšos. Tad keliami labai paprasti klausimai: iš ko žmogus visus tuos trejus metus turi gyventi? Kaip jis turi susimokėti už teisinę gynybą, maistą, komunalinius mokesčius ir t. t. Kai vyksta tokie dalykai, pradedi galvoti, kad tokie metodai yra paprasčiausia spaudimo priemonė. Kam? Kad jis greičiau prisipažintų. Mano supratimu, tai yra labai neteisinga.

Pastebiu, kad situacija po tokių bliūkštančių bylų Lietuvoje šiek tiek gerėja, tačiau ji tikrai dar nėra pakankama. Pritarčiau, kad būtent dėl tokių atvejų reikėtų reikalauti tam tikros konkrečių teisėsaugos institucijų atsakomybės. Ją turėtų prisiimti ir politikai, kurie būtent ir kontroliuoja teisėsaugos institucijas. Ypač jei tam tikrus pažeidimus nustato Strasbūras, atsakomybė būtina, o dabar institucijos tarsi nusiplauna rankas.

Ar tokia byla iš viso turėjo atsirasti? Šis klausimas tam tikra prasme kelia nerimą, nes tai primena sovietinius laikus ir kovą su spekuliantais.

Reikėtų nepamiršti, kad tokiems teisminiams procesams išleidžiamos didelės sumos mokesčių mokėtojų pinigų. Teisingumas kainuoja labai brangiai ir kitaip niekada nebus. Tačiau žmonių pinigus tikrai reikėtų taupyti. Vertinant tai, galvoje kirba klausimas: ar tokia byla iš viso turėjo atsirasti? Šis klausimas tam tikra prasme kelia nerimą, nes tai primena sovietinius laikus ir kovą su spekuliantais. Atrodo, dar nesame įsisavinę, kad žmogui už tarpininkavimą turi būti mokami pinigai. Jis mums padaro gerą darbą – suderina kainą, suranda prekių, užtikrina jų pristatymą ir t. t. Būtent už tai jis ir turi gauti atlyginimą. Š. Narbuto bylos atsiradimas tarsi rodo, kad 30 metų kurdami laisvos rinkos ekonomiką iki šiol neįsisavinome, kad viskas kainuoja ir kad už kiekvieną darbą žmogui turi būti atlyginama. Tokius dalykus kažkaip įvilkti į baudžiamąją teisę absoliučiai neteisinga.

Džiaugiasi išteisinimu

Po nuosprendžio paskelbimo viešojoje erdvėje pasipylė nuomonių lavina dėl teisėsaugininkų veiksmų. Š. Narbutą sveikino ir jo išteisinimu džiaugėsi teisininkai, gydytojai, verslininkai, dvasininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Vienas pirmųjų viešai savo nuomonę išreiškė dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano. Jis palaikymo Š. Narbutui nevengė ir pirmomis šios istorijos dienomis. Po išteisinamojo nuosprendžio atlikėjas pažėrė kritikos STT.

„Istorija verta milijono. Arba bent jau milijoną turėtų STT išmokėti Šarūnui. Aš net negalėčiau susapnuoti tokio košmaro, per kurį jis perėjo… Esmė – prieš porą metų jį STT apkaltino, suėmė ir su didžiuliu spektakliu vedžiojo prieš televizijos kameras mesdama siaubingus kaltinimus kyšio ėmimu ir t. t. Nors jau tada buvo akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo. Dabar Šarūną VISIŠKAI išteisino!!! Visiškai! Netgi nutartyje parašyta, kad jis padėjo valstybei. Realiai ir padėjo.

Per tuos dvejus metus, kol STT ji kratė, tampė, kartais laikė įkalintą ir naudojo psichologinį smurtą, Šarūnas prarado sveikatą, visi pinigai buvo areštuoti ir nuvertėjo, jis prarado visas pajamas ir darbus. Genijai iš STT net neatsiprašė... Tai palinkėkime Šarūnui kuo greičiau atsitiesti!“ – savo feisbuko paskyroje rašė žinomas vyras.

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė pasidžiaugė, kad pagaliau atkurtas teisingumas.

„Tačiau nežinau, ar įmanoma atlyginti už tai, ką turėjai patirti... Bet bent jau sugrąžinta teisybė!“ – rašė ji.

Buvęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius, operos solistas Jonas Sakalauskas sudėliojo kur kas svarbesnius šios istorijos akcentus.

„Visi matėme, bet bent jau aš tuo metu iki galo nesupratau, kas ir kodėl įvyko. Visų pirma, sveikinu Šarūną, labai svarbu, kad šioje istorijoje padėtas taškas. <...> Kai kurie teisėsaugos atstovai naudojasi daugiau ne teisinėmis, o viešųjų ryšių priemonėmis, taip per trumpą laiką sužlugdoma žmonių reputacija dėl to, ko jie nepadarė (kodėl dar dabar skatinamas liaudies linčo teismas, nors šiuo atveju norėčiau tikėti, kad nebuvo didelio rezonanso), perteklinis jėgos naudojimas yra niekaip nesuprantamas ir nepateisinamas. Trečia, išaiškėjus tiesai, ar kažkas už tai atsakingas?“ – retorinius klausimus bėrė jis.

Šarūnas prarado sveikatą, visi pinigai buvo areštuoti ir nuvertėjo, jis prarado visas pajamas ir darbus. Genijai iš STT net neatsiprašė...

Viešos kritikos teisėsaugai negailėjo ir advokatas Justinas Jarusevičius.

„Apie neadekvatų pareigūnų elgesį, kada skambiai pradedami tyrimai sutrypiant asmenį, o vėliau jie pasibaigia niekuo arba ir nuo tokių procesų nukentėjusiųjų tragedijomis, kalbu skaitydamas pranešimus. Kaip svarbu rasti jėgų nepasiduoti, o iškentėti ir kautis. Naudodamiesi savo galios pozicija gyvenimus, gražiausius jo etapus, griauna, o vėliau tiesiog tyli, kada nustatomas jų veiksmų visiškas neteisėtumas. Juk to, ką sugriovei, ką atėmei, neatlygins jokie pinigai“, – rašė teisininkas.

Jam antrino ir nuomonės formuotojas, komunikacijos specialistas Saugirdas Vaitulionis.

„STT darbo klasika. Tokių atvejų – daugybė. Kai suvažinėja žmogų, užtampo, sužlugdo, o finalas – „ai, nu jo, nekaltas“. Jokios atsakomybės už tai. Atsiprašome? Baikite, nemanau. Didelė teisėsaugos votis“, – feisbuke rašė žinomas vyras.

Š. Narbutą sveikino ir jo išteisinimu džiaugėsi teisininkai, gydytojai, verslininkai, dvasininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Istorija, verta milijono

Vienas pirmųjų viešai savo nuomonę išreiškė dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano. Jis palaikymo Š. Narbutui nevengė ir pirmomis šios istorijos dienomis. Po išteisinamojo nuosprendžio atlikėjas pažėrė kritikos STT.

„Istorija, verta milijono. Arba bent jau milijoną turėtų STT išmokėti Šarūnui. Aš net susapnuoti tokio košmaro negalėčiau, per kurį jis perėjo...

Esmė – prieš porą metų jį STT apkaltino, suėmė ir su didžiuliu spektakliu vedžiojo prieš televizijos kameras mesdami siaubingus kaltinimus kyšio ėmimu ir t.t. Nors jau tada buvo akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo.

Netgi nutartyje parašyta, kad jis padėjo valstybei. Nes realiai ir padėjo.

Dabar Šarūną VISIŠKAI išteisino!!! Visiškai! Netgi nutartyje parašyta, kad jis padėjo valstybei. Nes realiai ir padėjo.

Šarūnas serga reta onkologine liga ir buvo organizacijos POLA prieš vėžį ilgametis vadovas. Jis padėjo tūkstančiams vėžiu sergančių žmonių.

Per tuos du metus, kol STT ji kratė, tampė, kartais laikė įkalintą ir naudojo psichologinį smurtą, Šarūnas prarado sveikatą, visi pinigai buvo areštuoti ir nuvertėjo, jis prarado visas pajamas ir darbus.

Genijai iš STT net neatsiprašė... Tai palinkėkim Šarūnui kuo greičiau atsitiesti!“ – savo feisbuko paskyroje rašė žinomas vyras.

Didelė teisėsaugos votis

Televizijos laidų ir renginių vedėja Indrė Kavaliauskaitė, savo nuomone taip pat pasidalijusi socialiniuose tinkluose, Š. Narbutą vadino išmintingu žmogumi.

„Susipažinau su Šarūnu Vilniaus Universitete. Visada didžiavausi šia pažintimi, sekiau jo karjerą. Jam įėjus į kambarį, visi visada žinodavo, kad jame jis – protingiausias. Vėliau pažinau ir jo stiprybę, išmintį ir gerą širdį.

Nežinau, kaip atstatyti teisingumą, bet noriu prisidėti bent istorijos sklaida, nes žiniasklaida ir institucijos akivaizdžiai prisidėti neketina. Šarūnai, mes su tavimi“, – motyvavo I. Kavaliauskaitė.

Jai antrino ir nuomonės formuotojas, komunikacijos specialistas Saugirdas Vaitulionis.

„STT darbo klasika. Ir tokių atvejų – daugybė.

Kai „suvažinėja“ žmogų, užtampo, sužlugdo, o finale – „ai, nu jo, nekaltas“.

Ir jokios atsakomybės už tai. Atsiprašom? Baikit, nemanau. Didelė teisėsaugos votis“, – feisbuke rašė žinomas vyras.

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė pasidžiaugė, kad pagaliau atstatytas teisingumas.

„Tačiau nežinau, ar įmanoma atlyginti už tai, ką turėjai patirti... Bet bent jau sugrąžinta teisybė!“ – rašė ji.

Išaiškėjus tiesai, ar kažkas už tai neša atsakomybę?

Tuo tarpu buvęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius, operos solistas Jonas Sakalauskas sudėliojo kur kas svarbesnius šios istorijos akcentus.

„Visi matėm, bet bent jau aš tuo metu iki galo nesupratau, kas ir kodėl įvyko. Visų pirma, sveikinu Šarūną, labai svarbu, kad šioje istorijoje uždėtas taškas. <...> Kai kurie teisėsaugos atstovai naudojasi daugiau ne teisinėmis, o viešųjų ryšių priemonėmis, taip per trumpą laiką sužlugdoma žmonių reputacija dėl to, ko jie nepadarė (kodėl dar dabar skatinamas liaudies linčo teismas, nors šiuo atveju norėčiau tikėti, kad nebuvo didelio rezonanso), perteklinis jėgos naudojimas yra niekaip nesuprantamas ir nepateisinamas. Trečia, išaiškėjus tiesai, ar kažkas už tai neša atsakomybę?“ – retorinius klausimus bėrė jis.

M. Aleksos/LNOBT nuotr.

Griauna, o vėliau tiesiog tyli

Advokatas Justinas Jarusevičius savo viešą komentarą pradėjo nuo prisiminimų apie pažintį su Š. Narbutu.

„Susipažinome 2007-aisiais, pravėrę Teisės fakulteto duris. Susidraugavome 2010-aisiais, kada drauge dalyvavome studentų konkurse. Patekome į finalą, daug sunkiai dirbome. Vėliau sekė studijos teisės fakultete, greta jau intensyviai darbuojantis advokatų kontorose. Abu išmokome, ką reiškia daug dirbti, kad suspėtum tiek puikius rezultatus studijų suole rodyti, tiek ir kurtis profesinį kelią. Bendra studijų suolo patirtis, alkis pasiimti iš gyvenimo ir dalintis su greta esančiais, leido susipažinti, susidraugauti“, – rašė jis feisbuke.

Anot J. Jarusevičiaus, Š. Narbutas, greta intensyvaus akademinio ir studijų gyvenimo, turėjo sudėtingą ir unikalią patirtį – paskutiniais mokyklos metais susirgo reta ir sunkia onkologine liga.

„Tai jo nesugniuždė, priešingai, jis ėmė ieškoti, kaip keisti ypač prieš beveik du dešimtmečius buvusią tragišką padėtį skiriant brangius medikamentus sunkiems ligoniams. Ėmė žiūrėti ne tik savęs, tačiau ir kitų panašioje bėdoje esančių. Ir jam pavyko – Šarūnas privertė valstybę keisti gydymo skyrimo tvarkas. Matydamas, kiek daug galima nuveikti, gerinant onkologinių pacientų padėtį, inicijavo POLA prieš vėžį sukūrimą Lietuvoje, taip pat aktyviai įsitraukė į nevyriausybinių organizacijų veiklas pasauliniu lygiu. Taip, mokėdamas beprecedentę kainą (skraidydamas po keletą skirtingų rimtų renginių kiekvieną savaitę), Šarūnas medicinos, farmacijos, pacientų teisių srityje sukūrė bene plačiausią ryšių tinklą Lietuvoje“, – toliau tęsė žinomas teisininkas ir pridūrė, kad visada žavėjosi Š. Narbuto energija ir geraširdiškumu.

Kaip rašo J. Jarusevičiaus, pasaulį ir Lietuvą 2020-aisiais užklupus COVID-19 pandemijai, Š. Narbutas, negailėdamas savęs, pasinaudodamas savo per 15 metų sukurtais ryšiais, daug dirbo, kad padėtų valdininkams Lietuvoje surinkti tuo metu taip reikiamus prietaisus, medicinines priemones ir t.t ir būtų pasiruošta, būtų išsaugotos gyvybės.

„Tą aš žinau, nes ir pats COVID-19 laiku konsultavau nevyriausybines organizacijas, ėmusias spręsti karantino metu iškilusius iššūkius. Su Šarūnu tuo laiku ne kartą skambinomės pasitarti, kaip geriausia padėti Lietuvoje sprendžiant tuo metu išgyventus iššūkius. Susiskambinti pavykdavo vidurnaktį, kada einamieji klausimai kiek aprimdavo, atsirasdavo minutė kita pokalbiui“, – prisiminimais dalijosi vyras ir savo pasakojimą toliau tęsė negailėdamas kritikos teisėsaugos veiksmams tą lemtingą 2020-ųjų liepą.

Naudodamiesi savo galios pozicija gyvenimus, gražiausius jo etapus, griauna, o vėliau tiesiog tyli, kada nustatomas jų veiksmų visiškas neteisėtumas.

„Teisėsaugos institucijos surengė beprecedentę pamazgų pylimo ant Šarūno kampaniją, kur Šarūną sulaikė, išplatino pranešimus spaudai apie jam reiškiamus įtarimus ir visa tai parodė tiek didžiųjų portalų vedamuosiuose, tiek vakaro žiniose. Šarūnas tuo metu buvo sulaikytas areštinėje, jam nesudaryta galimybė pasisakyti, atsiliepti į išdėstytus įtarimus. Pirmą kartą prieš kameras Šarūnas parodytas tik kitos dienos popietę, sulytas, nesiprausęs, kada po nereikalingo sulaikymo areštinėje atvestas į teismą. Taip per dvi dienas sugriauti jo dešimtmečiais kurti ryšiai ir puiki reputacija“, – žodžių į vatą nevyniojo advokatas.

Anot jo, vėliau sekė ilgas, Š. Narbutą ir jo šeimą alinantis procesas – turto, pinigų areštai, trukdymas naudotis savo uždirbtais resursais apmokant gynėjo paslaugas ir gintis nuo valstybės prievartos aparato veiksmų, sunaikinus reputaciją nutrūko kontaktai ir galimybės vykdyti iki tol planuotus darbus, atsirado poreikis skirti savo laiką ir vienam gintis nuo pareigūnų sprendimų, analizuoti tūkstančius puslapių surinktų dokumentų.

„Džiaugiuosi, kad Vilniaus apygardos teismas atskyrė pelus nuo grūdų ir aiškiais motyvais parodė, kodėl Šarūnas nepadarė nieko nusikalstamo. Dar daugiau, išteisinamuoju nuosprendžiu konstatavo, kad Šarūno rastas tiekėjas leido Lietuvai reagentus nusipirkti reikšmingai mažesne kaina, nei tuo pačiu metu Lietuva pirko reagentus iš kito tiekėjo. Taigi, Šarūnas padėjo Lietuvai reikšmingai sutaupyti“, – reikšmingus išteisinamojo nuosprendžio akcentus dėliojo teisininkas ir dar paminėjo: „Apie neadekvatų pareigūnų elgesį, kada skambiai pradedami tyrimai sutrypiant asmenį, o vėliau jie pasibaigia niekuo arba ir nuo tokių procesų nukentėjusiųjų tragedijomis, kalbu skaitydamas pranešimus. Kaip svarbu rasti jėgų nepasiduoti, o iškentėti ir kautis. Naudodamiesi savo galios pozicija gyvenimus, gražiausius jo etapus, griauna, o vėliau tiesiog tyli, kada nustatomas jų veiksmų visiškas neteisėtumas. Juk to, ką sugriovei, ką atėmei, neatlygins jokie pinigai.“

Teisėjo argumentai

Kaip jau rašėme, teismas Š. Narbutą nusprendė išteisinti, nes kaltinamasis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių.

„Byloje nesurinkta duomenų ir neįrodyta, visų pirma, kad Šarūnas Narbutas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kadangi jis nėra valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. Byloje taip pat buvo įrodinėjama, kad jis buvo nešališkas ekspertas ir Vyriausybės įgaliotas asmuo. Šios aplinkybės byloje taip pat nepasitvirtino, nes Sveikatos apsaugos ministro įsakymu ir ministro pirmininko sudarytu potvarkiu darbo grupėse jis nedalyvavo, nebuvo nariu“, – per posėdį sakė teisėjas Valerijus Lauš.

Valerij Lauš (P. Paleckio/BNS nuotr.)

Pasak teisėjo, taip pat nepasitvirtino kaltinimas, kad Š. Narbutas buvo įgaliotas viceministrės Kristinos Garuolienės ir ministro pirmininko patarėjo Luko Savicko atstovauti Lietuvai minėto sandorio, kuris buvo sudarytas tarp Ispanijos įmonės „PMS International“ ir Lietuvos institucijos.

Pasak jo, prokuroras įrodinėjo, kad komercinio atstovavimo mokestis, kuris buvo išmokėtas Š. Narbutui, priklauso Lietuvos valstybei.

„Byloje tai taip pat nepasitvirtino – Ispanijos bendrovės apklausti liudytojai, t. y. generalinis direktorius, patvirtino, kad šis mokestis priklauso įmonei ir, jeigu nebūtų buvusi sudaryta komercinio atstovavimo sutartis, tas mokestis liktų kompanijai. Šiuo atveju Š. Narbutas įgijo ne Lietuvos valstybės biudžetui priklausiančias lėšas, o Ispanijos įmonės lėšas. Dėl to ir nėra sukčiavimo sudėties“, – sakė teisėjas.

Sveikatos apsaugos ministerijos 300 tūkst. eurų byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Teismas išteisintajam iš valstybės priteisė per 16,8 tūkst. eurų proceso išlaidų.

Nuosprendis negalutinis ir gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.

Prokuroras Gintaras Jasaitis BNS žurnalistams sakė, kad apeliacijos teise tikrai pasinaudos ir nuosprendį skųs.

Švaisto valstybės lėšas

Išteisintasis Š. Narbutas teigė, kad tokia G. Jasaičio pozicija esą rodo, jog jo byloje toliau bus švaistomos valstybės lėšos.

„Ne tik mano pinigai, nervai bus deginami, bet ir mokesčių mokėtojų. Turbūt daugiau negu 100 tūkst. eurų išleista tokiam tuščiam, nepagrįstam kaltinimui. Tai tiesiog rodo, kaip institucijos naudojasi joms patikėtais resursais, prievartos mechanizmu“, – „Kauno dienai“ teigė Š. Narbutas.

Jo teigimu, bylos medžiagoje nebuvo jokių jo kaltės įrodymų, tačiau procesas buvo politizuotas.

„Bylos medžiagą sudaro beveik 10 tūkst. puslapių, toje medžiagoje nėra jokių mano kaltės įrodymų, kažkokių argumentų. Paradoksalu, kad net prokuroras kažkaip nelabai ir stengėsi tuos įrodymus pateikti, tiesiog konstatuodavo, kaip čia jam kas atrodo. Tai ne įrodymai. Pagal tai aš iš tikrųjų jaučiausi ramiai, bet nebuvau tikras, koks tas nuosprendis bus, žinant, kaip aš tai vadinu, kad tai yra politizuota byla, nes šalies vadovas yra pasakęs, kad mane reikia nubausti, Seimo nariai tą patį komentavo“, – aiškino jis.

Teisinis eksperimentas

Š. Narbutas beveik trejus metus trukusio teisinio proceso metu kartojo, kad  ir prokuratūra atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą. Panašiai šį procesą jis apibūdino ir po išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo.

P. Paleckio/BNS nuotr.

„Mano sulaikymas COVID-19 įkarštyje (ir likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų) buvo garsus ir apipintas žiniasklaidos skleistomis sąmokslo teorijomis. STT ir gen. prokuratūros atstovai prieš kameras mane šmeižė, o dalis žiniasklaidos priemonių melagingus neva nustatytus „faktus“ publikavo daugiau nei šimtą kartų. Žodžių nerinko nei G. Nausėda, nei L. Kaščiūnas, nei A. Gedvilienė – dar sulaikymo dienomis viešai paskelbę, kad aš padariau nusikaltimą, kad su manimi reikia kovoti“, – prieš kelias dienas feisbuke rašė jis.

Pasak Š. Narbuto, visa tai, ką jis aiškino ir įrodinėjo nuo pat pirmų jo sulaikymo dienų, gegužės 11-ąją teisingomis pripažino Vilniaus apygardos teismas.

„STT ir prokuroro įsivaizdavimu aš buvau toks pavojingas, kad beveik trejus metus privalėjau būti atribotas nuo visos sveikatos sistemos, beveik du metus privalėjau gyventi be jokių lėšų, negalėjau gauti jokių pajamų. Dabar rankose laikydamas mane išteisinantį nuosprendį, kuriuo teismas įvertino, kad STT ir prokuroro veiksmai buvo neteisėti, nepagrįsti, absurdiški, ramybės vis dar neturiu. Nes lėšas atgausiu tik tuomet, kai nuosprendis įsiteisėjęs. O prokuroras prieš televizijos kameras net nematęs nuosprendžio turinio jau pasakė, kad nuosprendį skųs“, – tęsė verslininkas.

Jis feisbuke pacitavo svarbias teismo nustatytas aplinkybes.

Pirmiausia, nuosprendyje nurodoma, kad Lietuva gavo naudos iš sandorio, dėl kurio jis buvo apkaltintas, nes tai leido žymiai padidinti testavimo apimtis. Priešingai nei bandė įrodinėti prokurorai, teismo vertinimu, kad Š. Narbutas veikia kaip tarpininkas, buvo aišku visiems apie procesą žinojusiems ir jame dalyvavusiems asmenims.

„Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad susitarimas dėl komisinio atlygio nagrinėjimu atveju buvo negalimas. Liudytojas S. Skvernelis teisme parodė, kad, kai Vyriausybė viešai kreipėsi pagalbos, nebuvo akcentuojama, jog ta pagalba turi būti neatlyginta. Kas pristatinėjo prekes, natūralu, kad darė tai už atlygį“, – cituojama teismo nuosprendyje.

„Kaina (17 Eur) nagrinėjamu atveju nėra svarbi, nes, viena vertus, Š. Narbutas nėra kaltinamas tuo, kad jo pasiūlytas <...> tiekėjas pasiūlė didelę kainą. Priešingai, iš tiesioginio konkurento UAB „Thermo Fisher Scientific Baltics“ distributorių vadovo T. Janušio teisme duotų parodymų matyti, kad bylai aktualiu laikotarpiu COVID-19 testo kaina buvo daugiau kaip 20 Eur. Kita vertus, reikia turėti omeny daugelio liudytojų nurodytas aplinkybes, kad tuo metu buvo kritinė situacija, todėl kaina nebuvo svarbi, buvo svarbu apskritai įsigyti šiuos testus“, – priduriama jame.

Anot teismo, kaltinimai piktnaudžiavimu išvis neturi pagrindo, nes Š. Narbutas nebuvo nei ekspertas, nei specialistas, veikęs valstybės vardu.

„Š. Narbutas nebuvo įgaliotas veikti ir kaip Vyriausybės atstovas. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis žodžiu arba raštu būtų informuotas, kad jam suteikiami įgaliojimai veikti Vyriausybės vardu, – rašoma nuosprendžio ištraukose. – Š. Narbuto tuometinė veikla, per savo pažintis ieškant trūkstamų medicinos priemonių tiekėjų, gilinantis į jų siūlomų priemonių parametrus, siūlant šiuos tiekėjus ir jų turimas medicinos priemones Lietuvos kompetentingoms institucijoms, taip pat tarpininkaujant tarp tiekėjų ir institucijų įsigijimo procese, nekelia abejonių šios veiklos teisėtumo prasme.“

Svarbu tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytojus, dalyvavusius COVID-19 testų pirkime, jiems buvo užduodamas klausimas, kaip liudytojai vertina reagentų įsigijimo aplinkybes iš „PMS International“, kai jų kaina be tarpininko gauto atlygio būtų 1 Eur už testą mažesnė.

Visų pirma, nurodoma teismo nutartyje, tai yra menamo pobūdžio klausimas, kuris yra negalimas. Antra, akivaizdžiai matyti, kad iš liudytojų buvo siekiama gauti atsakymą, kad iš tikrųjų be tarpininkavimo mokesčio COVID-19 testų kaina būtų buvusi mažesnė, tačiau tai yra nepagrįstos prielaidos, kurios ne tik nėra įrodytos bylos duomenimis, bet ir paneigtos minėtais Job Augustin Pero Tomas parodymais.

„Teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, kad dėl man tarpininkaujant įsigytų COVID-19 reagentų Lietuva sutaupė milijonus eurų, jei aš nebūčiau šiame sandoryje dalyvavęs nuo 2020 m. kovo iki balandžio pabaigos Lietuvoje PGR testų būtų nebuvę, t.y. dėl mano veiksmų buvo ne tik išgelbėtos žmonių gyvybės, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo“, – visą pateiktą informaciją reziumavo Š. Narbutas.

Primename, kad teisėsauga anksčiau skelbė surinkusi duomenis, kad 2020 m. kovą–liepą Š. Narbutas, kaip įtariama, veikdamas kaip Vyriausybės atstovas, ekspertas, gavo tuometės sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės ir tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio patarėjo Luko Savicko nurodymą derėtis dėl COVID-19 reagentų pirkimo Vyriausybės vardu.

Prokurorų teigimu, STT pareigūnų surinkti duomenys leido įtarti, kad Š. Narbutas, kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės turtinės naudos ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą.

Remiantis teisės ekspertais ir Baudžiamuoju kodeksu (BK) išsiaiškinta, kad Š. Narbutas Vyriausybei neatstovavo ir neturėjo jokių įgaliojimų veikti jos vardu. Tačiau prokuroras mano kitaip.

Prieš keletą metų buvo surengtas per visą Lietuvą nuvilnijęs sulaikymo šou.  Iš areštinės paleistas Š. Narbutas neneigė, kad 300 tūkst. eurų atlygį gavo, tačiau teigė, kad viskas buvo daroma oficialiai.

Nors pats Š. Narbutas nuo pat pradžių teigė, kad toks farsas buvo perteklinis, net politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas.

Sutrypta reputacija

„Ikiteisminis tyrimas yra inkvizicijos procesas, taip ir jaučiausi, – kaip inkvizicijos procese. Faktiškai aš buvau kankinamas procesu. O kai dar žiniasklaida formuoja tokią neigiamą nuomonę. Kaip sakoma: jei kas nors eidamas pro tave dešimt kartų sukriuksės, vienuoliktą ir pats sukriuksėsi“, – pastebėjo Š. Narbutas.

P. Paleckio/BNS nuotr.

Kad teisėsaugininkų kuriamos dramos yra ilgametė problema, „Kauno dienai“ yra sakęs ir teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. „Jei gerai atsimenu, Lietuva yra pralaimėjusi Strasbūre mažiausiai vieną tokią bylą. Tokie sulaikymų šou tikrai yra pertekliniai elementai. Nekaltumo prezumpcija sako, kad valstybės institucijos neturėtų sudaryti kažkokio išankstinio įvaizdžio apie žmogų. Visos naudojamos priemonės turėtų būti proporcingos situacijai. Reikia žiūrėti, kokio pavojingumo tas žmogus, kiek tikėtina, kad jis gali bėgti“, – „Kauno dienai“ teigė teisės ekspertas.

Š. Narbuto advokatas Raimundas Lideika anksčiau teisme akcentavo, kad COVID-19 reagentų pirkimo sandoris yra civilinių teisinių santykių išraiška. Jis pastebėjo, kad prokuroras vis dar vadovaujasi sovietmečiu baudžiamajame procese vyravusiu požiūriu į užsidirbti siekiančius asmenis ir tebegalvoja apie juos kaip apie spekuliantus.

Š. Narbutas yra apskundęs Lietuvą Strasbūro teismui. Pernai priimta peticija dėl galimo šešių straipsnių pažeidimo – kankinimų draudimo, neteisėto sulaikymo, neproporcingo nuosavybės teisės apribojimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, saviraiškos laisvės.

Trafaretinė atsakomybė

Šventiniu laikotarpiu į Kauno klinikas atvežta smarkiai sumušta dvimetė čia gydoma jau mėnesį. Nors iš komos jau pabudo, padariniai bus juntami visą gyvenimą. Dėl mergaitės sužalojimų suimta devyniolikos metų jos mama ir šios draugas. Atsakomybė už šią tragediją ir visų, ir niekieno – šeima vaiko teisių gynėjams nebuvo žinoma.

Regis dar visai neseniai Lietuva verkė nuo sumušimų mirusio Matuko. Jautresnis žmogus, galvodamas apie tai, ką berniukui teko patirti prieš mirtį, pats jausdavo fizinį skausmą. Apverkė Lietuva ir į šulinį tėvo sumestų dviejų vaikų mirtį. Buvome įsijautrinę tiek, kad išgirdę vaiko raudą ar pakeltą suaugusiojo balsą nevalingai siekdavome telefono. Šokiravo žinia apie galimą pedofiliją pavyzdžiu laikytoje globėjų šeimoje.

Šie ir kiti viešumą pasiekę įvykiai dažnu atveju apsiriboja trafaretinėmis tarnybų frazėmis apie tai, kad šeima valdininkams nebuvo žinoma, teiktą pagalbą, pagal planą vykdytus patikrinimus. Vaiko teisių apsaugos reforma, sukurtos pagalbos šeimai programos, valstybinė smurto artimoje aplinkoje programa, nemokamos anoniminės pagalbos linijos ir dar daugybė programų, kurias žinome egzistuojant. Tačiau, atrodo, to maža.

„Nepaisant to, kad sistema pasikeitė, visuomenės pokytis neįvyksta taip greitai, tam reikia laiko.

Matome, kad visuomenė tampa vis sąmoningesnė, tolerancija smurtui mažėja, tačiau šiandien to dar nepakanka, kad visi vaikai gyventų be smurto. Nors pastebime tendenciją, kad gaunamų pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus, taip pat ir apie galimą smurtą prieš vaikus kasmet daugėja, vis dėlto apie 50 proc. žmonių konkrečiose situacijose vis dar sunkiai identifikuoja smurtą“, – mėgstamą pastebėjimą apie visuomenę dėsto Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.

Pasiteisinimas: kai peržengiama riba ir visuomenė išgirsta – ligoninėje gydomas sumuštas vaikas, valdininkai atsikerta iki koktumo banalia fraze: „Tarnybai šeima nebuvo žinoma.“ (Freepik.com nuotr.)

Didėjantis pranešimų skaičius patvirtina visuomenės atidumą, tačiau šis faktas taip pat turėtų versti ir dar labiau sunerimti. Galbūt kažką darome ne taip? Galbūt nepakanka reformų, nacionalinių smurto programų?

Kai peržengiama riba ir visuomenė išgirsta – ligoninėje gydomas sumuštas vaikas, gynėjai tada atsikerta iki koktumo banalia fraze: „Tarnybai šeima nebuvo žinoma.“ Taip buvo dėl sumuštos dvimetės mergytės, ta pati frazė skambėjo ir Matuko tragedijos atveju.

Deja, niekada niekas negalės pasakyti, ar buvo galima, ar ne užkirsti kelią tragedijai. Vaiko teisių ir socialiniai darbuotojai negali prisiimti atsakomybės už kito žmogaus veiksmus. Tačiau faktas, kad šeima nebuvo žinoma tarnybai, turėtų skatinti ieškoti trūkumų. Nepakanka dalytis augančia smurto prieš vaikus statistika.

Kasdienybė glumina

„Svarbu atkreipti dėmesį, kad vaiko teisių gynėjai kasmet gauna vis daugiau pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus – 2020 m. buvo gauta 39 430 pranešimų, 2021 m. – 40 493, 2022 m. – 44 543. Gaunant daugiau pranešimų apie vaiko teisių pažeidimus, kartu daugėja ir pranešimų dėl galimo smurto prieš vaikus atvejų. 2020 m. nuo smurto nukentėjo 2 486 vaikai, 2021 m. – 2 594, o 2022 m. – daugiau kaip 2 803 vaikai“, – dar negalutine praėjusių metų statistika dalijosi I. Skuodienė.

Praėjusių metų dešimties mėnesių duomenys rodo, kad daugiausia pranešimų apie galimą smurtą prieš vaikus gauta Telšių ir Panevėžio apskrityse ir Kauno mieste. Mažiausiai – Alytaus ir Klaipėdos apskrityse.

Faktas, kad šeima nebuvo žinoma tarnybai, turėtų skatinti ieškoti trūkumų. Nepakanka dalytis augančia smurto prieš vaikus statistika.

Vaiko teisių gynėjų pateiktą statistiką geriausiai iliustruoja medikų kasdienybė. Kaip „Kauno dienai“ teigė Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas profesorius Rimantas Kėvalas, smurto prieš vaikus tikrai nemažėja. Kraupūs pastarojo meto įvykiai verčia galvoti, kad kai kurias socialinių įgūdžių neturinčias, galbūt net smurtauti linkusias šeimas institucijos tiesiog pražiūri.

„Per daugiau kaip tris savo darbo dešimtmečius niekada nesupratau ir tikriausiai niekada nesuprasiu, kodėl tėvai smurtauja prieš savo vaikus. Matydamas sumuštus ar mirtinai sužalotus, emociškai ir psichologiškai žlugdomus vaikus prarandu bet kokį tikėjimo žmogaus gerumu jausmą. Tomis akimirkomis bandau save įtikinti, kad negalima leisti pykčiui ir neapykantai užvaldyti kūno“, – apie savo darbo kasdienybę yra rašęs R. Kėvalas.

Žmogus – smurtinė būtybė

Pokalbio su visiems puikiai pažįstamu garsiu profesoriumi atvykome į jo jaukų kabinetą Kauno klinikose. Žinodamas pokalbio temą, R. Kėvalas į rankas paėmė ploną knygelę.

„Žinote, mes nuo neatmenamų laikų esame smurtinė visuomenė ir nuolat norime parodyti savo fizinę ar kitokią galią prieš silpnesnį. Tas silpnesnis dažniausiai ir būna vaikas.

Kai kuriuos atsakymus randu Astridos Lindgren kalboje „Daugiau jokio smurto“, kuri buvo paskelbta 1978-aisiais. Ją vis prisimenu ir paskaitau, todėl ir jums norėčiau pacituoti: „Visą laiką, kiek tik gyvename šioje žemėje, mes smurtaujame ir kariaujame. O kartais pasaulyje įsivyraujanti ramybė yra trapi ir gali bet kada žlugti. Argi po tūkstančio metų nuolatinio karo ne metas susimąstyti, kad galbūt kažkoks įgimtas žmogaus trūkumas skatina mus smurtauti? Ar esame pasmerkti žūti nuo savo agresijos? Visi trokštame ramybės, tad ar galime tikėtis, kad iš esmės pasikeisime, kol dar nevėlu?“

A. Lindgren rašė, kad turime pradėti nuo vaikų ir vaikystės. Juk vaikai ateis ir bus politikai, žmonės, kurie formuos pasaulį. Jos žodžiai labai išmintingi ir pranašiški. Ji toliau rašo: „Karas gali kilti dėl vieno asmens valdžios troškimo, noro atkeršyti ar tiesiog tuštybės, godumo, jei reikalai nesiklostys taip, kaip norima.“ Ar mes neturime šių dienų problemos? Ir paskutinė labai įsimintina citata: „Aš galiu pakeisti vieną žmogų pasaulyje – save.“ Tad atsakymas paprastas – viskas prasideda nuo mūsų pačių“, – įžangą į nelengvą pokalbį padarė žinomas vaikų gydytojas.

Šis prieššventinis ir pošventinis laikotarpis nebuvo lengvas – visuomenę viena po kitos purtė žinios apie žiaurias nelaimes, netikėtas žinomų žmonių netektis, sužalotus ar net mirusius vaikus. Profesorius tikino, kad per pačias šventes darbo netrūko, tačiau kažkuo ypatingu jos nepasižymėjo.

„Vaikai atvežti ir dėl virusinių infekcijų, ir dėl patirtų traumų. Kažkokių didelių sužalojimų išskirti negalėčiau, tik tą vieną atvejį apie mergaitę iš Raseinių. Tokio seniai neturėjome“, – tarsi nuspėdamas tolesnę pokalbio eigą kalbėjo R. Kėvalas.

Emocijos: R. Kėvalas atviras – per daugiau nei tris savo darbo dešimtmečius niekada nesuprato ir nesupranta, kodėl tėvai smurtauja prieš savo vaikus. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Košmaras Raseiniuose

Tikriausiai nerastume žmogaus, kuri nebūtų girdėjęs žiauriai sužalotos dvimetės iš Raseinių istorijos. Žinia apie į Kauną sunkios būklės atvežtą mergaitę pasirodė antrąją Kalėdų dieną. Viena pirmųjų plačiau apie tai parašiusi „Kauno diena“ dar tą pačią dieną kalbėjosi su R. Kėvalu, kuris kaip tik dirbo tą šventinę naktį. Tuomet gydytojas sunkiai rinko žodžius.

„Dėl vidinio kraujavimo vaikas skubiai operuotas. Mergaitė šiuo metu reanimacijos skyriuje, jos būklė – kritinė“, – praėjusių metų gruodžio 26-ąją sakė medikas.

Netrukus po įvykio teismas leido suimti dvejų metų mergaitės sunkiu kūnu sužalojimu įtariamą jos motiną ir šios draugą. Devyniolikmetė motina suimta vienam mėnesiui, jos draugas – dviem mėnesiams. Šeimoje auganti sužalotos mergaitės sesuo dvynė nedelsiant paimta ir perduota tėvui.

Įstatymų įkaitai

Kelias dienas po kraupaus įvykio R. Kėvalas dar teikė informaciją žiniasklaidai, nes visiems ypač rūpėjo mergaitės būklė. Tačiau vėliau to daryti nebegalėjo, nes tai griežtai uždraudė tėvai.

„Kieno teises šiuo atveju mes apsaugome, kai įstatymas mums draudžia apie tai kalbėti, o jums – rašyti? Ar tos mažametės, kuri guli ligoninėje, ar tų niekdarių, kurie tai padarė? Man atrodo, kad antrasis variantas. Ir taip mes prieiname iki absurdo“, – situaciją, su kuria dažnai susiduria ir medikai, ir žurnalistai, apibūdino profesorius.

Matydamas sumuštus ar mirtinai sužalotus, emociškai ir psichologiškai žlugdomus vaikus prarandu bet kokį tikėjimo žmogaus gerumu jausmą.

Nepaisant to, medikas buvo atviras – ši mergaitė patyrė žiaurių ir stiprių sužalojimų. Daugiau kaip penkiolika parų mergaitė buvo gydoma Intensyviosios terapijos skyriuje, gyvybines funkcijas palaikė aparatai, buvo reikalingas daugybinis medikamentinis gydymas, kad būtų išlaikytos tam tikros funkcijos. „Iš to turėtume suprasti, kokio masto sužalojimų ji patyrė“, – tęsė profesorius.

Praėjus kelioms dienoms po pokalbio su R. Kėvalu, sulaukėme žinių, kad dvimetė pabudo iš komos. Šiuo metu ji perkelta iš Vaikų intensyviosios terapijos skyriaus į skyrių ir toliau gydoma. Tačiau, kaip rašė portalas tv3.lt, sumušimas paliko žymę visam gyvenimui – vienas mergaitės inkstas nefunkcionuoja.

Sukrėtė: šventiniu laikotarpiu į Kauno klinikas atvežta smarkiai sumušta dvimetė čia gydoma jau mėnesį. (Freepik.com nuotr.)

Žiauriai sužalotos dvimetės iš Raseinių rajono istorija sujaudino ir įaudrino šalį. Nemažai žmonių, apimti bejėgiškumo ir pykčio, emocijas ėmė lieti komentaruose po suimtos mažylės mamos nuotrauka feisbuke. R. Kėvalas ragina nuo tokių veiksmų susilaikyti, nes tai tik dar labiau kursto visuomenės agresiją.

„Gal geriau pagalvoti, kaip tai mamai ir kitoms tokio amžiaus būsimoms mamoms padėti? Gal geriau ne lieti purvą, o pagalvoti, ką galėjome padaryti, kad būtume to išvengę? Mano nuomone, smurtu prieš smurtą nepakariausi“, – pastebėjo profesorius.

Ką veikia tarnybos?

Praūžusi internautų pykčio banga atvėrė ir skaudžią piktžaizdę. Žmonės ėmė dalytis ligoninėje gydomos mergaitės ir jos sesers dvynės nuotrauka. Ji daryta dar gerokai anksčiau prieš nuvilnijusį žiaurų įvykį. Šioje nuotraukoje plika akimi galima įžvelgti, kad ant vienos mergaitės veido ir kaklo – didžiulės mėlynės. Tai neprasprūdo pro akylų internautų akis – užvirė diskusija, kad ta pati dabar sunkiai sužalota mergaitė buvo daužoma ir anksčiau. „Kauno dienos“ žiniomis, ši nuotrauka ir visa informacija jau perduota vaiko teisių gynėjams.

„Ar nebuvo galima atsakingoms tarnyboms įsikišti anksčiau vien dėl to, kad nepilnametė pagimdė dvynukes? Mano nuomone, bent pro rakto skylutę tą šeimą buvo privaloma stebėti. Po įvykio aiškinama, kad tarnyboms šeima nebuvo žinoma. Manau, kad nepilnametystė ir nėštumas jau iš principo yra socialinė problema, kurią mes turime pripažinti“, – į nelaimę pažvelgti platesniame kontekste siūlė R. Kėvalas.

Įstatymas numato, kad apie įtariamus smurto atvejus gydymo įstaigos privalo pranešti teisėsaugos institucijoms.

„Informuojame visais atvejais, kai yra įtariamas fizinis smurtas, seksualinė prievarta“, – užtikrino pašnekovas ir papildė, kad dėl atvejų apie nukritusius, nuplikytus ar panašiai sužalotus vaikus sprendžiama individualiai.

Psichikos problemos

Šis ir kiti ne ką mažiau gniuždantys įvykiai perša išvadą, kad beveik prieš šešerius metus priimta vadinamoji Matuko reforma neveikia. Jos esmė – puiki: uždrausti visų rūšių smurtą prieš vaikus, įskaitant fizines bausmes. Deja, praktika rodo visai ką kita – kai šeimoje buvo nužudytas ketverių metų berniukas Matas, vaikai mušami toliau.

R. Kėvalas „Kauno dienai“ pasakojo apie šiandien egzistuojantį visų keturių formų smurtą prieš vaikus: fizinį, emocinį-psichologinį, seksualinį ir vaikų nepriežiūrą. Fizinis smurtas atpažįstamas lengviausiai, emocinis – sunkiausiai. Seksualinį smurtą taip pat sunku identifikuoti, jei jis fiziškai netraumuoja išnaudojamo asmens.

„Tikslių skaičių dar neturime, tačiau vadovaudamasis nuojauta galiu pasakyti, kad smurto atvejų tikrai nemažėja. Karantino metu, žinoma, buvo mažiau. Tačiau dabar, kai pandemija nuslūgusi, labai išryškėjo paauglių psichikos sutrikimai: savęs žalojimas, anoreksija, polinkis į savižudybę, savižudybės. Kai kurie specialistai prognozuoja, kad dabar ateina psichikos problemų epidemija“, – apibendrino garsus gydytojas.

Anot profesoriaus pateiktos statistikos, Lietuvos paaugliai žudosi maždaug trylika kartų dažniau nei Graikijos, kurioje savižudybių skaičius yra pats mažiausias. R. Kėvalo žodžiais, paaugliai, jauni žmonės, daugiau gyvena virtualiajame nei realiame pasaulyje. Virtualiajame pasaulyje vyksta daug negerų dalykų – patyčios, narkotikai, pateikiami savižudybių pavyzdžiai ir pan.

„Mes visiškai sumaišėme šiuos du gyvenimus, nors, manau, pirminis socialinių tinklų tikslas buvo visai kitoks. Matome, kuo visa tai pavirto. Galvodamas apie savižudybes pasvarstau, kad gal tai gero gyvenimo išraiška. Pakalbu su giminaičiais, kurie dar prisimena Sibirą – kaip juos ten vežė, kaip jie ten gyveno – tai ten kažkodėl žmonėms nekilo noro žudytis. Nes tais laikais veikė išgyvenimo instinktas. Dabar su priešu kariaujančioje Ukrainoje, greičiausiai, irgi apie savižudybes mažai galvojama. Visi ten siekia atsilaikyti ir išgyventi bet kokia kaina“, – svarstė pašnekovas.

Slepia sužalotus vaikus

Paprašytas išsamiau papasakoti apie dažniausiai vaikų patiriamas traumas, sužalojimus, profesorius išliko santūrus, tačiau sutiko pasidalyti keletu pavyzdžių.

„Jei įtariamas fizinis smurtas prieš vaiką, mes jį tiriame pagal protokolą. Kaip aš sakau – nuo plaukų galiukų iki kojų pirštų. Esame turėję aštuonių mėnesių sužalotą kūdikį. Ištyrus paaiškėjo, kad jam jau seniau buvo lūžę šonkauliai ir jie jau sugiję. Taip pat būna ir su kitais kaulais, – šiurpią šių dienų situaciją apibūdino medikas. – Klasikinis šių dienų pavyzdys: atsisėda dvi mamos gerti kavos. Pasisodina vaiką ant kelių, šalia – stalas, ant kurio garuoja puodelis karšto vandens. Vaikas griebia puodelį, apsipliko veidą, kaklą, krūtinę.“

Kaip dar vieną šių laikų rykštę profesorius įvardijo vaikų nepriežiūrą. Tai tokia smurto forma, anot R. Kėvalo, kurią sunkiai priima ar net nesistengia priimti tėvai. Reikėtų įsisąmoninti, kad net Vaiko konstitucijoje rašoma: suaugusieji atsakingi už tai, kad vaikas augtų saugioje aplinkoje.

„Pateiksiu pavyzdį: mama trijų mėnesių kūdikį palieka ant vystymo stalo ir jis nukrinta, susižaloja. Čia yra akivaizdus nepriežiūros pavyzdys, nors daugeliu atvejų galvojama, kad tiesiog nelaimingas atsitikimas ir tėvai dėl to nekalti. Visai neseniai buvo atvejis, kai tėvai į ligoninę atvežė vaiką. Pasirodo, jis nudegė prieš tris dienas. Tėvai nusprendė iškart nesikreipti į medikus. Rezultatas – vaikas nusėtas pūliuojančiomis žaizdomis“, – susimąstyti tėvus tarsi kvietė pašnekovas.

Šiurpi statistika

Kaip „Kauno dienai“ pasakojo profesorius, vaikai į ligoninę patenka ne tik dėl fizinio smurto, kaip daugelis įsivaizduoja. Yra ir seksualinis smurtas, apie kurį labai mažai kalbama, nes tai – subtili tema.

Vaikas – labiausiai pažeidžiama ir negalinti savęs apsaugoti visuomenės dalis. Jiems reikia mūsų rankų ir širdžių, priedangos nuo skausmo ir prievartos. Labai gaila, kad kartais tos širdys tampa akmeninės.

„Greičiausiai nebuvo mėnesio, kad tokio atvejo nebūtų. Tačiau dažniausiai į tokius atvejus siunčiu savo koleges vien dėl to, kad esu vyras. Tai labai skausmingi dalykai ir nesinori dar labiau traumuoti vaiko. Galiu tik pridurti, kad tokio pobūdžio sužalojimai yra kone patys baisiausi, šlykščiausi“, – atviravo R. Kėvalas ir iškart sulaukė klausimo: „Kas padeda susivaldyti, nepratrūkti matant tokius dalykus?“ Kur dar skaudžios netektys, kurias reikia išgyventi ir nenuleisti rankų...

„Vienintelis žmogus, su kuriuo galiu susitarti, esu aš pats. Vienintelis žmogus, kurį galiu pakeisti, esu aš pats. Emocijos neturi užvaldyti profesionalumo, minčių ir daryti įtakos elgesiui. Nes, greičiausiai, kažkas lygiai taip pat nesusivaldė, ir vaikai atsidūrė reanimacijos skyriuose“, – pastebėjo pašnekovas, kurio legendinė frazė „Tu negali numirti su kiekvienu vaiku“ iki šiol skamba galvoje.

Seksualinį smurtą vaikai gali patirti tiek iš šeimos narių, artimųjų, kitų jiems žinomų asmenų, tiek iš nepažįstamų žmonių. Dauguma tyrimų nurodo, kad dažniau vaikas seksualinį smurtą patiria iš artimų žmonių. Anksčiau patyrę seksualinį smurtą vaikai ir vėliau dažnai tampa smurto aukomis – jiems sunku priešintis, jie išmoksta aukos vaidmenį.

„Vaikas – labiausiai pažeidžiama ir negalinti savęs apsaugoti visuomenės dalis. Jiems reikia mūsų rankų ir širdžių, priedangos nuo skausmo ir prievartos. Labai gaila, kad kartais tos širdys tampa akmeninės, o rankos daro neįtikėtinai baisius dalykus“, – pokalbį baigė R. Kėvalas.

Prof. Rimantas Kėvalas/Regimanto Zakšensko nuotr.

Sušvelnino kardomąją priemonę

Šiaulių teismas Raseiniuose sužalotos mergaitės mamai šią savaitę skyrė kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą keturiems mėnesiams dėvint apykoję.

Baigiantis įtariamosios suėmimo terminui toks sprendimas priimtas remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visuma, gautomis specialistų išvadomis ir aiškėjančiomis, kaip įtariama, įvykdyto nusikaltimo aplinkybėmis, ketvirtadienį pranešė prokuratūra.

Ikiteisminiam tyrimui vadovaujanti prokurorė Jūratė Tamašauskienė pažymi, kad, atsižvelgiant į kardomųjų priemonių paskirtį, numatytus tikslus galima tinkamai pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nei pačia griežčiausia – suėmimo.

Baudžiamasis kodeksas už sunkų mažamečio sveikatos sutrikdymą numato laisvės atėmimą nuo dvejų iki dvylikos metų.

Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jį kontroliuoja Šiaulių apygardos prokuratūra. Tyrimą atlieka Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistai.

Šaltinis: BNS

Kas lemia smurtą šeimose

Bene visose studijose apie vaikų patiriamą smurtą aiškinama, kad labai svarbu identifikuoti šią agresiją keliančias priežastis ir prevencines priemones skirti būtent joms eliminuoti.

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nurodo, kad smurtą šeimose gali lemti įvairūs veiksniai: kylantys konfliktai ir nesutarimai tarp šeimos narių, užklupę finansiniai sunkumai, pablogėjusi fizinė ar emocinė sveikata, propaguojamas nesveikas gyvenimo būdas ir žalingi įpročiai, taip pat pasaulinio masto problemos, jaučiamos lokaliai, – kaimyninėje šalyje vykstantis karas, kelerius metus besitęsianti koronaviruso pandemija, gresianti ekonomikos krizė ir pan.

„Svarbu, kad patys tėvai ar kiti šeimoje smurtaujantys žmonės suprastų savo netinkamą elgesį, norėtų keistis, ieškotų reikalingos pagalbos, nevengtų kreiptis ir konsultuotis su savo srities specialistais, kurie padėtų spręsti šeimoje kylančius sunkumus darniai ir taikiai, nesukeliant nei smurtinės, nei nesmurtinės žalos bet kuriam kitam žmogui, o ypač – vaikui“, – teigė I. Skuodienė.

Atvejis Raseiniuose paskatino kalbėti apie tai, kad savotiškas situacijos sąstingis atsiranda, kai apsiribojama apsilankymu, informacijos suteikimu, tačiau paveikesnių priemonių nesiimama. Vaiko teisių specialistai įvertina, rekomendacijas perduoda savivaldybei ir pagal funkcijas, suprask, visi padarė tai, ką turėjo padaryti, ir ramu. Ar tikrai taip turėtų būti, kai trečius metus iš eilės smurto prieš vaikus statistika auga?

Galų gale vis dar srebiame karantino padarinius – kone dvejų metų uždaro gyvenimo būdo. „Daugeliu atvejų mokytojai, gydytojai, socialiniai darbuotojai dirbo nuotoliniu būdu, tad tapo daug sunkiau pastebėti vaiko teisių pažeidimų, taip pat ir galimo smurto prieš vaikus atvejų. Pagrindinis pranešėjas apie vaiko teisių pažeidimus buvo policija, vadinasi, problemos paaiškėdavo tik ištikus krizei šeimoje“, – aiškino I. Skuodienė.

Apie vaiko teisių apsaugos reformą

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pabrėžia, kad reforma iš esmės pakeitė Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemą. Šiuo metu vaiko teisių gynėjai į pranešimus reaguoja visą parą. Iki reformos, kai vaiko teisių apsaugą įgyvendino savivaldybės, buvo reaguojama tik darbo valandomis.

„Reaguojame visais atvejais, kai gauname pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Reaguojame į bet kokia forma gaunamą pranešimą – raštu, žodžiu ir pan.“, – teigė Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.

Reagavimui nustatyti konkretūs terminai. Priklausomai nuo atvejo sudėtingumo, reaguojama per valandą, šešias valandas arba tris darbo dienas. Vaiko situacijos visas įvertinimas trunka iki penkių darbų dienų, smurto atveju – iki trijų.

„Kitas labai svarbus pokytis – atskirtas sprendimų priėmimas ir paslaugų teikimas. Vaiko teisių gynėjai įgalinti priimti objektyvius sprendimus, atsižvelgiant tik į geriausius vaiko interesus. Galime inicijuoti pagalbos teikimą. Iki reformos tiek sprendimo priėmėjas, tiek pagalbos teikėjas buvo savivaldybė. Šiuo metu mes veikiame kartu su paslaugų teikėjais – t. y. mes inicijuojame pagalbą, o savivaldybės įstaigos ją teikia“, – aiškino I. Skuodienė.

Anot tarnybos vadovės, tai leido sudaryti žemėlapį, kokių paslaugų trūksta savivaldybėse, ir jas plėsti. Po reformos požiūris į įvairius atvejus tapo kompleksinis – įsitraukia psichologai, mokyklos socialinis darbuotojas, vaiko teisių specialistai, policininkai.

„Nuo 2018 m. vaiko nuomonei išklausyti skiriamas ypatingas dėmesys. Vadinasi, vertinant pagalbos vaikui ir šeimai poreikį, pirmiausia yra atsižvelgiama į vaiko nuomonę ir jo interesus“, – sakė I. Skuodienė.

Pozicija: I. Skuodienė tikino, kad sistema pasikeitė, bet visuomenės pokytis neįvyksta taip greitai, tam reikia laiko. (L. Balandžio/BNS nuotr.)

Po reformos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje atsirado mobiliosios komandos, t. y. specialistų komanda, kuri ypatingais atvejais vyksta į šeimas ir gali suteikti pagalbą čia ir dabar.

Siekiant ugdyti visuomenės sąmoningumą, aktyvumą pranešant apie galimus vaiko teisių pažeidimus, įskaitant ir galimą smurtą prieš vaiką, praėjusių metų pabaigoje pradėjo veikti Vaiko teisių linija – naujas, patogus, visuomenei lengvai prieinamas kanalas pranešti apie galimus vaiko teisių pažeidimus, konsultuotis visais vaiko teisių užtikrinimo klausimais.

Per pirmąjį darbo mėnesį tarnyba sulaukė beveik 400 skambučių ir klausimų tiesioginiuose pokalbiuose interneto svetainėje. Taip pat – per 80 paklausimų e. paštu. Nors dažniausiai į vaiko teisių gynėjus kreipiasi suaugusieji, sulaukta ir 20 vaikų kreipimųsi. Dešimt konsultacijų vyko užsienio kalba (anglų ir rusų).

Dažniausiai žmonės domisi vaiko teisių apsaugos sistema, taip pat teiraujasi, kur rasti pagalbos kitais juos dominančiais klausimais. Iš visų gautų skambučių – 45 buvo susiję su galimu smurtu prieš vaikus, tad šiais atvejais vaiko teisių gynėjai reagavo į šiuos pranešimus.

Vaiko teisių linijoje dirba šešių specialistų komanda. Konsultacijos vaiko teisių apsaugos klausimais teikiamos pirmadieniais–ketvirtadieniais 8–19 val., o penktadieniais 8–18 val. Konsultantų nedarbo metu žmonėms patariama kreiptis  kitais kontaktais.

2022 m. statistika (per dešimt mėn.)

Vilniaus mieste gyvena 119 059 vaikai. Gauti 372 pranešimai apie galimą smurtą prieš vaikus (270 – fizinis, 42 – seksualinis, 26 – psichologinis, 34 – nepriežiūra).

Vilniaus apskrityje (neskaitant miesto) gyvena 47 046 vaikai. Gauti 195 pranešimai apie galimą smurtą prieš vaikus (131 – fizinis, 9 – seksualinis, 26 – psichologinis, 29 – nepriežiūra).

Kauno mieste gyvena 55 411 vaikų. Gauti 168 pranešimai apie galimą smurtą (132 – fizinis, 17 – seksualinis, 18 – psichologinis, 1 – nepriežiūra).

Kauno apskrityje gyvena 48 528 vaikai. Gauti 244 pranešimai apie galimą smurtą (181 – fizinis, 31 – seksualinis, 21 – psichologinis, 11 – nepriežiūra).

Klaipėdos apskrityje gyvena 63 506 vaikai. Klaipėdos apskrityje (įskaitant ir miestą) gauti 203 pranešimai apie galimą smurtą prieš vaikus (119 – fizinis, 18 – seksualinis, 28 – psichologinis, 38 – nepriežiūra).