Kas nulėmė tokius rezultatus? Kokius kultūros produktus aktyviau vartojo gyventojai? Kodėl svarbu dalyvauti kultūroje nuo pat vaikystės? Apie tai – pokalbis su tyrėja dr. Laima Nevinskaite.

– Nuo 2014 m. kas trejus metus atliekamas tyrimas „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“. Pastarąjį kartą jis vykdytas 2020 m. ir tąkart nustatyta, kad 88 proc. gyventojų vartojo bent vieną kultūros paslaugą, pavyzdžiui, lankėsi renginiuose, muziejuose, kultūros paveldo objektuose, skaitė knygas. Kokių ryškiausių pokyčių pastebėjote 2023 m.?

– 2020 m. tyrimas buvo atliktas pandemijos metu, tiesa, respondentų buvo prašoma, atsakant į klausimus, mąstyti apie laikotarpį iki karantino. Apibendrinant tų metų tyrimą, vienas iš keliamų klausimų buvo, kaip pandemija paveiks dalyvavimą kultūroje. 2023 m. jau galima pateikti atsakymą į šį klausimą. Tyrimas parodė, kad pandemija ilgalaikio neigiamo poveikio kultūros vartojimui neturėjo. Šiemet matyti, kad pastebimai padaugėjo architektūros, vizualiųjų menų ir amatų renginius lankančių žmonių, labai išaugo muziejų lankymas. Šiek tiek sumažėjo naudojimasis tik vienos srities – bibliotekų – paslaugomis; tačiau jis grįžo į 2017 m. lygį, nes 2020 m. turbūt dėl pandemijos įtakos buvo išaugęs. Kitų sričių vartojimas išliko nepakitęs ar keitėsi tik statistinės paklaidos ribose.

Šiemet buvo nuspręsta, vertinant kultūros vartojimą, susitelkti ne į tai, kiek žmonių vartoja bent vieną kultūros paslaugą ar produktą, bet kiek jų vartoja bent keturias kultūros paslaugas gyvai, nes tai rodo didesnį įsitraukimą į kultūros vartojimą. Tokių žmonių dalis 2023 m. taip pat išaugo iki 56 proc., palyginti su 47 proc. 2020 m.

– 2014 m. gyventojai daugiausia žiūrėjo filmus ir vaizdo įrašus, skaitė knygas ir kitą spaudą, lankėsi scenos meno renginiuose.

– Atskirų kultūros sričių santykis pagal tai, kokius produktų ar paslaugas daugiausia vartoja gyventojai, nesikeičia. 2023 m. daugiausia žmonių žiūrėjo filmus ar vaizdo įrašus (97 proc.), skaitė knygas ir periodinius leidinius (93 proc.), lankė scenos menų renginius arba žiūrėjo jų įrašus (85 proc.), gyvai arba virtualiai domėjosi kultūros paveldu (80 proc.). Kiek mažiau žmonių gyvai arba virtualiai lankėsi muziejuose (60 proc.), architektūros, vizualiųjų menų ir amatų renginiuose (57 proc.), bibliotekose (35 proc.).

– Kokią kultūros situaciją tyrimas atskleidė skirtingose apskrityse? Kokias aktyvesnes apskritis išskirtumėte? Ar tai, kad 2022 m. Kaunas buvo Europos kultūros sostine, o Alytus – Lietuvos kultūros sostine, padarė įtakos?

– Tyrimas parodė, kad yra svarbių ir pastebimų skirtumų tarp didžiųjų miestų ir apskričių. 2023 m. tyrimo duomenimis, aktyviausiai į kultūrą įsitraukia – ją vartoja ir užsiima kultūros veiklomis – Kauno ir Klaipėdos miestų ir Alytaus apskrities gyventojai. Kultūros prieinamumas geriau nei vidutiniškai Lietuvoje vertinamas Vilniuje ir Kaune, kultūros kokybė – Vilniuje ir Kauno ir Alytaus apskrityse.

Didinant kultūros pasiūlą, ja yra linkusios pasinaudoti ir taip kultūrą aktyviau vartojančios, joje aktyviau dalyvaujančios grupės.

Tyrimas nepateikia duomenų, kuriais remdamiesi galėtume tvirtai teigti, kad minėti kultūros sostinių renginiai padarė įtakos kultūros situacijai Kaune ir Alytuje, galime kalbėti tik apie prielaidas. Palyginti su 2020 m., matyti, kad Kaune 2023 m. geriau vertinamas kultūros prieinamumas, daugiau gyventojų užsiima kūrybine ir (ar) kultūrine veikla. 2023 m. Alytuje pagerėjo kultūros vartojimo gyvai rodiklis (2020 m. jis buvo žemesnis nei Lietuvos vidurkis), padidėjo kai kurie Alytaus apskrities rodikliai. Galima manyti, kad kultūros sostinių renginiai prisidėjo prie geresnių vertinimų, tačiau, neatlikę priežastinės analizės, to tvirtai teigti negalime.

– 2020 m. tyrimas atskleidė, kad 68 proc. gyventojų palankiai vertino kultūros paslaugų prieinamumą, o 66 proc. – kokybę. Kokia situacija dabar? Ar esame patenkinti kultūros paslaugomis ir jų prieinamumu?

– 2023 m. pasitenkinimas kultūros paslaugų prieinamumu ir kokybe yra panašaus lygio – 66 proc. yra patenkinti kultūros prieinamumu, 67 proc. – kultūros kokybe. Žvelgiant į atskirų sričių pokyčius matyti, kad pagerėjo archyvų, o pablogėjo knygų ir periodinės spaudos prieinamumo vertinimas. Kokybės požiūriu 2023 m. tyrime geriau įvertinti muziejai, architektūra, vizualieji menai, amatai ir archyvai, o blogiau – taip pat knygos ir periodinė spauda. Įdomu tai, kad šiemet pirmą kartą buvo atskirtas kultūros paslaugų gyvai ir kultūros skaitmeninio turinio prieinamumo ir kokybės vertinimas. Tyrimas parodė, kad kultūros paslaugos gyvai vertinamos geriau negu skaitmeninis turinys, tačiau tai visų pirma aiškintina mažesne skaitmeninį kultūros turinį vartojančių gyventojų dalimi.

– Ar esame aktyvesni kultūros vartotojai, ar dalyviai?

– Natūralu, kad didesnė dalis gyventojų kultūros produktus ar paslaugas vartoja, negu aktyviai prisideda prie jos kūrimo ar dalyvauja su kultūra susijusiose veiklose. Kaip minėta, kai kuriose srityse kultūros paslaugų vartojimas siekia ir virš 80 proc. Užsiėmimas kūrybine ar kultūrine veikla (muzikavimu ir t. t.) išaugo ir 2023 m. siekia 47 proc. Daugiausia užsiimančių kūrybine veikla yra vizualiųjų menų, amatų srityje (31 proc.) – pvz., piešimu, menine fotografija, keramikos, stiklo ir kitų dirbinių kūrimu. Mažiausiai gyventojų užsiima interneto kūrybinėmis veiklomis (pvz., tinklalapių, žaidimų kūrimu). Šiemet taip pat padaugėjo socialiai dalyvaujančių kultūros veiklose skaičius, pavyzdžiui, lankančių įvairius su kultūra susijusius užsiėmimus.

– Kas trukdo gyventojams aktyviau įsilieti į kultūrinį gyvenimą?

– Dažniausiai žmonių nurodomos kliūtys įsilieti į kultūrinį gyvenimą yra laiko trūkumas, nepakankamas susidomėjimas, per didelė kaina, toliau nuo kultūros centrų gyvenantiems žmonėms – ir sunkumai nuvykti į renginius. 2023 m. tyrime užfiksuota svarbi teigiama tendencija – pastebimai sumažėjo žmonių, kaip kliūtį įsilieti į kultūrinį gyvenimą nurodžiusių susidomėjimo trūkumą, ir padaugėjo nurodžiusių, kad nemato nė vienos kliūties įsilieti į kultūrinį gyvenimą.

– Ar išliko skirtis tarp kultūros vartotojų, dalyvių ir tų, kurie į ja domisi mažiau? Ko reikia, kad gyventojai aktyviau įsitrauktų į kultūrines veiklas?

– Tiek mokamų, tiek nemokamų galimybių dalyvauti kultūroje yra daug, ir tyrimo duomenys rodo, kad jomis aktyviai naudojamasi. Vis dėlto tyrimas vis dar rodo egzistuojančią socialinę skirtį tarp aktyviau ir mažiau aktyviai į kultūrą įsitraukusių žmonių. Aktyvesni kultūrinio gyvenimo dalyviai turi aukštąjį išsilavinimą, gauna didesnes pajamas, dirba biuruose, dažniau yra didžiųjų miestų gyventojai. Taip pat matome, kad, didinant kultūros pasiūlą, ja yra linkusios pasinaudoti ir taip kultūrą aktyviau vartojančios, joje aktyviau dalyvaujančios grupės. Tai rodo nemokamo muziejų lankymo pavyzdys – socialiai pažeidžiamos ir mažiau kultūrą vartojančios grupės šia galimybe pasinaudojo rečiau nei tie, kurie ir taip labiau linkę įsitraukti į kultūros veiklas. Vadinasi, neužtenka didinti kultūros prieinamumą – reikia tikslinių pastangų pasiekti mažiau kultūra besidominčias, mažiau į ją įsitraukusias gyventojų grupes.

Dar viena aktualus tyrimo pastebėjimas – įsitraukimo į kultūrą aktyvumas priklauso nuo pažinties su kultūra vaikystėje. Žmonės, užaugę nepalankiame kultūriniame kontekste, pavyzdžiui, jei vaikystėje tėvai ar kiti suaugusieji nesivesdavo į koncertus, teatrus, muziejus, ir dabar yra labiau linkę pasyviau vartoti kultūrą ir mažiau įsitraukti į kultūrines veiklas. Tai išryškina tolesnės nei šeimos aplinka svarbą, pavyzdžiui, vaikų įtraukimą į kultūrines veiklas ir gyvą kultūros vartojimą per mokyklą, pažindinant juos su muziejais, teatru, diskutuojant apie tai, ką pamatė vaikai. Tai galėtų padėti nutraukti nepalankų dalyvavimo kultūroje ratą, kai polinkis neįsitraukti į kultūrą perduodamas iš kartos į kartą.

- Knyga sudaryta iš penkių dalių, kurios supažindina su Tiberiados bendruomenės dvasingumu. Kas šiam dvasingumui būdinga? Ką išskirtum?

- Pirmą kartą apsilankiau Baltriškėse ir susitikau su broliais prieš 20 metų. Vienas iš brolių negalėjo būti su mumis, buvo bičių sugeltas, kitas dar nekalbėjo lietuviškai. Tąkart galvojau – ir ką šie keli užsieniečiai veiks atokiame Lietuvos kaime. Dabar matau, kad pasitikėjimas Dievo Apvaizda yra jų optimizmo šaltinis. Viskas išeina į gera mylintiems Dievą.

Įstrigo ir pirmoji jaunimo stovykla Baltriškėse, kurioje dalyvavau. Su daugeliu tuomet nepažįstamų merginų ir vaikinų laukėme pusryčių pečiais kūrenamoje buvusioje kaimo mokykloje. Vėsu, dar nėra brolių, tačiau visi linksmi, giedojome giesmes kol sušilome. Manau, kad brolių atvirumas, pasitikėjimas mumis, priėmimas, draugystė padeda atrasti ir priimti tiek save, tiek kitus, ir yra džiaugsmo šaltinis.

- Svarbus ir šios knygos pavadinimas – „Pašaukimo žemė. Žiedeliai“. Joje rasime Tiberiados brolių ir seserų liudijimus, bendruomenės draugų ir jai artimų dvasininkų pasakojimus. Jie pavadinami žiedeliais kaip ir šventojo Pranciškaus laikais. Kuo šie pasakojimai ypatingi?

- Ši knyga kaip saldainių dėžutė: trumpi, netikėti, džiaugsmingi (kartais pro ašaras), įkvepiantys pasakojimai, dar suvynioti į linksmų nuotraukų popierėlius. Atskleidžia tiberiadietišką kasdienybę, kiekvieno brolio ar sesės santykį su ja. Man ši knyga yra galimybė apsiauti vienuolio sandalais ir suprasti, kad tiek ji ar jis, tiek aš esame tokie patys žmonės.

- Koks žiedelis labiausiai įsiminė?

- Pralinksmino gyvenimiška istorija apie dvi Tiberiados seseris, kurioms kelyje prakiuro automobilio padanga. Labai gražūs knygoje jaunuolių pasidalinimai apie apsilankymą Tiberiados bendruomenėje. Džiaugiuosi, kad brolių ir seserų misijos Lietuvoje duoda vaisių.

- Knygoje vienuolė Benedicte Rollin Tiberiadą pavadina „evangeline kontrkultūra“. Skaitant knygą neapleido jausmas, kad ši bendruomenė kitokia... Kaip manai, kas ją daro išskirtine?

- Daugelis esame girdėję pasakymą – „nebūk juokingas“. Baltriškėse galiu nebijoti „būti juokingas“. Kai susipažįsti, bendrauji, dirbi, valgai, meldiesi su Tiberiados broliais ir seserimis, realiais žmonėmis, griūna įvairūs stereotipai apie Bažnyčią. Pvz., kad Bažnyčiai nerūpi jaunimas, kad vienuolėmis, vienuoliais, kunigais tampa tik silpni žmonės, kad būnant kataliku svarbiausia nedaryti nuodėmių, kad melstis nuobodu.

- Kuo ši knyga gali būti patraukli jaunam žmogui?

- Knygoje nėra pamokymų, instrukcijų ar teorijų. Jauni vienuoliai pasakoja trumpas istorijas, kaip tranzuodami, leisdami laiką su draugais, dirbdami ir pan. pastebėjo, kad Dievas yra šalia. Įkvepia jų pačių ar jų sutiktų žmonių pastangos gyventi tuo, kuo tiki, net jei dėl to tenka atsisakyti įvairių patogumų, rizikuoti nusivilti.

- Ką tau reiškia būti Tiberiados bendruomenės dalimi?

- Tiberiados bendruomenė man reiškia bendrystės, draugystės džiaugsmą. Čia radau daug gerų draugų. Taip pat tai reiškia mažas tarnystes šalia esančiam žmogui, kurių daug ir šioje knygoje aprašyta, ir kurios tą bendrystę kuria. Pvz., užkalbinti, paduoti sumuštinį, palaikyti giesmyną. Dar reiškia laisvės patirtį, kai bandai klausytis, ką Dievas čia ir dabar, šitoje bendruomenėje, tau sako, ir Jam atsiliepti.

Labai džiaugiuosi, kad žmona ir vaikai atranda Baltriškes, Tiberiados brolius ir seseris, kad galim kartu į stovyklas atvažiuoti.

- Kam rekomenduotum perskaityti „Pašaukimo žemę. Žiedelius“?

- Pirmiausia – tiems, kas pažįsta ir myli Tiberiados brolius ir seseris, dėl kokių nors priežasčių negali nuvažiuoti į Baltriškes, ir jau nebegali iškentėti. Tada – tiems, kurie mano, kad vienuoliai yra ateiviai iš kosmoso, kurie šioje žemėje užsiima neaišku kuo. Taip pat tiems, kuriems patiko Šventojo Pranciškaus žiedeliai.

"Magnificat leidinių" pasirodžiusią interaktyvią knygą galima ne tik skaityti, bet ir braižyti, plėšyti, merkti į vandenį, ištepti druska ar purvu. Visa tai – tam, kad jaunuoliai galėtų ne tik pažinti, bet ir praktiškai patikrinti tikėjimo tiesas.

"Man labai nepatinka, kai tikėjimas pateikiamas per daug rimtai, – sako tradicijas laužantis G.E.Klimenka. – Turime labai mažai smagios religinės literatūros. Yra anekdotų knygelių (daugiau nei prieš 20 metų Vilniaus jėzuitų moksleivių pastangomis išleista knygelė "Bažnytiniai anekdotai" – aut.past.), bet ne visi mėgsta anekdotus ir jais ne visada sudominsi jaunimą. Norėjosi žaismingos priemonės, su kuria galėčiau pats dirbti pamokose arba ją galėtų naudoti tikybos mokytojai, katechetai. Norėjosi tokios knygos, kuri uždegtų jaunimą ir parodytų, kad tikėjimas nėra nuobodus reikalas, kuris susideda tik iš to, jog atsisėdi bažnyčioje, atkenti pamokslą ir tuo viskas pasibaigia."

– Kas "Pakopos po pakopos" skaitytojas? Kokio jis amžiaus?

– Kurdamas knygelę galvojau apie 11–16 metų jaunimą, bet pažįstami rimti suaugę žmonės ėmė sakyti, būtų labai šaunu tokią knygelę pačiam pabandyti. Suprantu, kad ji pritaikyta jaunimui, bet tinka ir visiems, kurie jaučiasi lengvai pamišę. Tokiems nestandartiniams katalikams, kuriems viskas labai rimta, bet mėgsta juokauti. Man patinka Jėzaus ištara: "Būkite kaip vaikai." Kai suaugusieji taip sako, tai dažniausiai gali suprasti, kad turi pabūti ramiai. O vaikai juk yra šėlstantys. Nors ir kai kurie suaugusieji sugeba išlikti tikrais vaikais. Jie nuolat šėlsta, nenustygsta vietoje. Manau, kad Jėzus, sakydamas "būkite kaip vaikai", kalbėjo ne apie ramius avinėlius, bet turėjo galvoje, kad vaikai išdykauja, kartais krečia išdaigas, pokštus, daro kažką, dėl ko nusvyla.

– Knygą galima ne tik atsiversti, pamaldžiai perskaityti ir padėti į lentyną, bet joje turi kažką rašyti, plėšyti. Suaugusieji įpratę į knygą žiūrėti pagarbiai. Tenka įgauti vaikiškumo ir drąsos, kad galėtum ją naudoti, ne tik pavartyti ar paskaityti.

– Taip, vienas iš knygos tikslų buvo sulaužyti mąstymo standartus. Jei tikėjimas formalizuotas, neturi laisvės, įsivažiavai į vėžes, ir tada, kaip tas arkliukas cirke, judi tik ratuku, o paleistas į laisvę ir toliau sukiesi ratu, nebemoki eiti tiesiai. Knygos principas, kad ją gali spardyti, draskyti, paišyti, – kai kuriems gali pasirodyti kaip visiška blasfemija. Žmonės pakraupsta vien nuo minties, kad knygoje galima pabraukti.

– Knyga nėra standartinė, ji interaktyvi. Ar yra instrukcija, kaip skaityti?

– Netgi labai griežta (juokiasi). Jos reikia laikytis labai griežtai – tai tavo fantazija. Kuo daugiau prifantazuosi, ką su knygele galima padaryti, tuo daugiau laikysies instrukcijos.

– Kuri užduotis tau labiausiai patiko?

– Pamenu, išėjau pabėgioti ir į kuprinę įsidėjau knygelę. Bėgu bėgu ir galvoju apie užduotį, kurią ketinu įvykdyti: "Trys įkvepiančios frazės." Kokios tos frazės? Pirmiausia prisiminiau Biblijos citatas, visokius posakius, bet tada ėmiau mąstyti, kas iš tiesų mane įkvėpė per visą gyvenimą. Bėgimas tapo meditacija. O sustojęs įrašiau šias: "Švieskis ir šviesk" – vienas iš šaulių įsakymų. Man labai svarbus edukatoriaus ir studento vaidmuo. Gal pamatinė, dėl to ir pirmoji. "Tiesa slypi kažkur anapus" – viskas prasidėjo domintis paranormaliais reiškiniais, tyrimais, o galų gale ir pasaulio pažinimas. Jei supranti, kad paslapčių nebeliko, tai nustojai tobulėti. O jei žinai, kad paslaptis dar slypi, tai atsiveria begalinis laukas tobulėti. O paskutinė – "Mylėk savo artimą kaip save patį." Šios trys frazės labiausiai įkvepia, nes atspindi tam tikrus mano gyvenimo etapus.

– Užduotys provokuoja ir skatina kūrybiškumą, nebijoti. Ar vaikystėje buvote drąsus vaikas?

– Vaikystėje nebuvau drąsus vaikas. Bijojau padaryti kažką ne taip ir labai paklusau sistemai. Buvau labai ramus, bet mokykloje man buvo nuobodu. Nors niekada nebėgau iš pamokų, bet dažniausiai užsiimdavau savo veiklomis. Dažniausiai tai buvo skaitymas ir rašymas. Mokytojai iki kokios dešimtos klasės vis atimdavo knygas, kurias skaitydavau pamokose. Vėliau prasidėjo kvailiojimų etapas – su bendraklasiais kūrėme "Benski šou" inscenizacijas. Jas rodėme net mokykloje. Tas kvailiojimo etapas labai gerai išugdė humoro jausmą. Suteikė drąsos nebijoti apsikvailinti. Jei žinai, kad visi nuolat apsikvailina, tai pasijunti laisvas, jog nesi vienas toks.

Man atrodo, kad yra rimties ir yra džiaugsmo laikas. Pamenu, kai pradėjau vaikščioti į Katalikų bažnyčią, mane stebindavo kiti tikintieji. Kunigas per Mišias suskelia gerą juokelį ir niekas nesureaguoja. Matai, kad vargšas stovi ir jaučiasi kaip durnelis, nes niekas nesijuokia. Juk bažnyčioje reikia laikytis rimties. Ačiū Dievui, dabar žmonės laisvėja. Kai kunigas pajuokauja, visi nusijuokia. Bet jei kunigas paklausia ko nors, tai bažnyčioje mirtina tyla.

– Gal per vaikų Mišias – ne?

– Na, tai per vaikų Mišias, o suaugusiųjų – ne. Jei kas išdrįsta ranką pakelti, tai kiti atsidūsta: "Ačiū Dievui, ne mane." Bet vis tiek nedrąsu bažnyčioje... Gal tie, kurie dažniau vaikšto, tai kiek laisviau jaučiasi. O tie, kur rečiau ateina, tikrai jaučiasi nepatogiai.

– Knyga gali padėti pasijausti patogiau. Ji suteikia ir apmąstymui vietos, ir gali pasisemti žinių. Yra užduočių kaip protmūšyje, pvz., išvardyti dvylikos apaštalų vardus, trumpiausią psalmę. Tikrai reikia išmanyti.

– Turi pasigilinti. Vienas VDU Katalikų teologijos fakulteto profesorius sako, kad jei nori sukirsti teologą per egzaminą, liepk išvardyti dvylika apaštalų vardų.

– Šios knygos užduotys tikrai reikalauja išskirtinės drąsos, viešo tikėjimo išpažinimo, pavyzdžiui, sugiedoti psalmę. Esate giedojęs psalmę viešai?

– Esu, esu.

– Ne bažnyčioje?!

– Ne bažnyčioje. Anksčiau dalyvavau evangelizacinėse veiklose, tai turguje skelbdavome Evangeliją. Pamenu, su pranciškonais dalyvavau žygyje. Ateini į kokį kaimą ir visi pasklinda po 2–3, ieško maisto ir nakvynės. Įstabu, kad visi 100 žygio dalyvių susiranda nakvynę, o maisto net lieka. Su savimi tai nesineši nieko. Gal tik vandens...

– Ši knyga gimė iš jūsų kaip tikinčiojo patirties?

– Taip. Jei kuri teologinio, religinio pobūdžio knygą, tai nori nenori ji siejasi su tavo religine patirtimi. "Magnificat leidiniai" yra išleidę Nikolas Sintobino SJ knygą "Apie jėzuitus ir nerimtai. Humoras ir dvasingumas". Jei šią knygą duotume parašyti mokytam žmogui, rimtam teologui, tai greičiausiai gautųsi akademinis, sunkiai perskaitomas veikalas. O štai parašo jėzuitas knygą iš savo patirties ir perteikia tai, kuo gyvena. Mano knygelė irgi susijusi su manimi. Aš nuolatos juokauju, be galo mėgstu religinį humorą.

Dabar turiu mintį sukurti knygelę apie visokius juokingus nesusipratimus bažnyčioje. Kartą šv.Mišiose per bendruomeninę maldą, kai kunigas perskaito maldavimą, o visi atsako "Išklausyk mus, Viešpatie", nutiko juokingas dalykas. Kunigas skaito, o staiga aplink altorių ima bėgioti vaikas ir kunigas sako: "Paimkite kas nors tą vaiką." Bažnyčioje buvusieji ramiai atsako: "Išklausyk mus, Viešpatie." Aš vėliau nebegalėjau rimtai dalyvauti Mišiose. Tokias istorijas renku ir tikiuosi per porą metų sukaupti medžiagą visai knygai.

– Kalbate apie tikinčiųjų džiaugsmą. O reikia būti tikinčiam, kad šią knygą skaitytum?

– Nebūtinai. Reikia būti atviram. Jei tau įdomūs tokie dalykai, nori pažinti save, paanalizuoti, tai praleisk tas dalis apie tikėjimą. Gal naudodamas knygelę kažką atrasi ir suprasi, kad esi tikintis. Yra toks posakis: "Ateistas, iki pirmos oro duobės skrendant lėktuvu." Galbūt esi ateistas ar neapsisprendęs, bet gali paimti knygelę ir suprasti, kad tai, kaip įsivaizdavai Bažnyčią, skiriasi nuo tikrovės.

– Dabar vis dar karantinas ir kai kurių užduočių nepavyks padaryti, pavyzdžiui, nueiti kiekvieną sekmadienį į Mišias, pasninkauti nuo interneto, susitikti su draugais...

– Knygelė, kaip sakiau, yra priklausoma nuo tavo fantazijos. Nebūtina daryti užduotis iš eilės. Gali susigalvoti savo naudojimosi sistemą. Pavyzdžiui, yra užduotis kiekvieną sekmadienį dalyvauti šv.Mišiose. Jos dabar vyksta ir internetu, negalėdamas ar nenorėdamas dalyvauti gyvai, pamėgink dalyvauti internetu taip, kad jos būtų rimtos. Pažįstami pasakojo, kad sunku susikaupti, atrodo, kad tiesiog žiūri televizorių. Viena šeima pasakojo, kad viską atideda, atsisėda, apsirengia tarsi eitų į bažnyčią, klaupiasi, sėdasi taip, kaip ir įprasta. Tada labiau jaučia, kad dalyvauja Mišiose. Jei esi lovoje su naktiniais, dar kažkas paskambina, dar feisbuke kažkas parašė, tai nėra rimties, nesusikaupęs negali dalyvauti. O karantino iššūkis – rimtai dalyvauti Mišiose, tik jose.

– Knygos iliustracijose gali sutikti Super Džėjų. Kas jis ir ką veikia knygoje?

– Čia kaip su Betmenu, tu apie jį girdėjęs, bet pažįsta tik vienetai. Jei nežinai, kas yra Super Džėjus, tai reikia būti įsitraukus į išrinktųjų klubą. Ne visi jį pažįsta ir norisi, kad išrinktųjų ratas plėstųsi. Kai kurie asmeniškai matę, bet nežino, kas jis toks. Paslaptinga asmenybė. Reikia, kad su šiuo superherojumi susipažintų kiekvienas asmeniškai.

– Kodėl toks knygelės pavadinimas – "Pakopa po pakopos"?

– Grigalius Nysietis kalbėjo apie ėjimą Dievo link kaip kopimą į kalną, pakopa po pakopos. Žengei vieną žingsnį priekin ir kalno viršūnė artėja. Vyksta nuolatinis tobulėjimas, kuris man, kaip amžinam studentui, labai svarbus. Tobulėji tobulėji tobulėji, kol pasieki momentą, kai turi tikėjimo profesoriaus laipsnį. O dar yra visokie profesoriai emeritai ir t.t. Kita priežastis, bet, gaila, kol kas to nepamatysiu... Labai norėčiau pamatyti, kaip žmonės perka tą knygelę. Ateina ir sako: "Man duokite knygelę… kapopa po kapokos" (juokiasi).

– Esate ne tik rašytojas, bet ir KTU Teologijos fakulteto doktorantas, šaulys, mokytojas. Kaip sekasi būti žmogumi orkestru?

– Čia kažkoks mažas stebuklas, nes pats nesuprantu, kaip sugebu suderinti ir visur spėti. Aišku, visos tos veiklos susijusios ir viena kitą papildo. Dirbu mokytoju kaip šaulys, vedu išgyvenimo kursus, vedu kursus šauliams. Kaip VDU KTF doktorantas ir šaulys dalyvavau Karo akademijos konferencijoje Lietuvos kariuomenės šimtmečiui ir skaičiau pranešimą: "Tėvynės gynimas ginklu: nuodėmė ar dorybė Katalikų bažnyčios požiūriu?" Iš šalies atrodo, kad esi žmogus orkestras, bet šiaip darai visur tą patį, tik detalės skiriasi.