– Kas yra pagirios?

– Pagirios – fiziologinių ir psichologinių simptomų visuma, atsirandanti po alkoholio vartojimo, dažniausiai – kitą dieną. Simptomai gali būti įvairūs: skauda galvą, džiūsta burna, sutrinka virškinimas, viduriuojama, vemiama, gali būti šaltkrėtis, pykina, prakaituojama, sunku sutelkti dėmesį, sutrinka atmintis. Tokia būsena paprastai trunka nuo kelių valandų iki paros, labai retai daugiau negu 24 val.

– Kodėl patiriame pagirias?

– Priežastys įvairios. Priklauso tiek nuo organizmo ypatumų, tiek nuo genų, tiek nuo alkoholio. Tai visada susiję su intoksikacija. Dažniausiai, kuo daugiau geriame, tuo blogiau jaučiamės kitą dieną.

– Nuo ko dar priklauso pagirių sunkumas? Ar tam įtakos, pavyzdžiui, turi amžius?

– Nelabai. Neteko pastebėti, kad amžius sutaptų su pagirių sunkumu.

– Kaip gydyti pagirias?

– Turbūt nuvilsiu – geriausias vaistas nuo pagirių yra vengti alkoholio. O esant pagirioms, svarbu gerti daug skysčių, nes alkoholis juos išvaro iš organizmo. Taip pat kai kuriuos pagirių simptomus gali slopinti analgetikai – skausmą malšinantys vaistai. Jei vemiama ar viduriuojama, reikia vaistų, kurie absorbuoja skrandžio turinį, pavyzdžiui, aktyvuotosios anglies ir pan. Svarbu pakankamai valgyti, nes būna, kad esant pagirioms, krinta cukraus kiekis kraujyje, todėl darosi silpna.

– Ko geriau nedaryti? Kai kurie ryte „gydosi“ alkoholiu.

– Tai žalingiausia gydymo priemonė. Jei nuo alkoholio blogai, kam gerti dar daugiau? Šito būtina vengti, nes jau pačios pagirios rodo, kad organizmui blogai būtent nuo alkoholio, todėl nereikia jo dar daugiau prievartauti.

Antras dalykas – geriami tam tikri rūgštūs produktai. Bet jie dar labiau didina skrandžio rūgštingumą, kuris nuo alkoholio ir taip nemažai pakilo. Žmonėms, kurių rūgštingumas didesnis, kurie turi opų, toks gydymosi metodas irgi nelabai padeda.

Teko skaityti, kad rekomenduojama sauna arba pirtis. Rekomenduočiau vengti to – patikimos informacijos apie tokį „gydymosi“ būdą nėra, be to, gresia aritmija – širdies rimto sutrikimas.

– Ką daryti, jei simptomai labai sunkūs?

– Jei simptomai labai trikdantys ir ilgai trunkantys, reikia kreiptis į gydytoją. Priklausomai nuo abstinencijos sindromo išreikštumo, galima gydytis ir ambulatoriškai, ir stacionare.

– Jei žinome, kad vakare vartosime alkoholio, kaip išvengti pagirių?

– Liaudiška priemonė – skirtingų alkoholinių gėrimų nemaišyti. Bet mokslo atžvilgiu atsakymas paprastas – nepadauginti. O jei nenorite, kad kitą dieną sutriktų darbingumas, nevartokite visai.

– Kodėl taip svarbu gerti vandenį?

– Vanduo svarbus, nes didžioji dalis žmogaus organizmo sudaryta iš vandens. Net juokaujama, kad žmogus – agurkas, turintis nerimo. Vanduo svarbus, nes palaiko normalią medžiagų apykaitą, organizmo funkcijas, tokias kaip termoreguliavimas, imuniteto, smegenų veikla.

Vanduo yra pagrindinė kraujo sudedamoji dalis, todėl, norint palaikyti gerą kraujotaką, privaloma gerti vandenį. Svarbus jis ir vadinamajai detoksikacijai. Daug vandens pasišalina per žarnyną, odą, su šlapimu. Visų šių funkcijų palaikymui vanduo – svarbiausias dalykas.

– Kiek vandens reikia išgerti per dieną?

– Tai priklauso nuo kūno svorio, fizinio aktyvumo ir aplinkos temperatūros. Pagrindinis rodiklis, kad reikia vandens, yra troškulio jausmas. Reikia paisyti kūno signalų. Paprastai skaičiuojama, kad per dieną reikia išgerti 1,6–2,2 litro vandens, priklausomai nuo kūno svorio.

Smulkaus sudėjimo, žemo ūgio suaugusiai moteriai per dieną gali užtekti ir pusantro litro vandens. Tačiau sportuojančiam, aukštam ir stambiam vyrui reikės daugiau nei 2 litrų. Norma, kad per dieną reikia išgerti aštuonias stiklines vandens, labai apibendrinta. Tikrasis kiekis priklauso nuo minėtų veiksnių.

– Į ką dar reikia atsižvelgti?

– Reikia atsižvelgti į konkrečią situaciją tą dieną. Pavyzdžiui, jei yra žiemos diena, žmogus visą dieną praleidžia namuose, taigi jo išgertas kiekis vandens bus vienoks. Jei tokią pačią dieną žmogus serga, vandens kiekis jau kitoks. Sportuojant vasaros dieną reikės gerokai daugiau vandens.

– Kas gali nutikti negeriant vandens? O kas – išgėrus jo per daug?

Daug žmonių gyvena įtemptai, daug dirba, pamiršta įsiklausyti į savo kūną.

– Taip, tiek vandens negėrimas, tiek perteklius yra pavojingas. Negeriant vandens, atsiranda trumpalaikių ir ilgalaikių pažeidimų. Trumpalaikiai – didelis troškulys, išsekimas, silpnumas, širdyje atsiradęs permušimo jausmas, sumažėjęs darbingumas, nuotaikų kaita, net pakilusi temperatūra. Vandens perteklius gali sukelti panašius simptomus. Pirmiausia perteklius pasireiškia dideliu šlapinimusi, prakaitavimu, silpnumu ir pan.

– Kaip nepamiršti gerti?

– Reikia klausytis savo kūno signalų. Mes turime puikų priminimą – troškulį. Daug žmonių gyvena įtemptai, daug dirba, pamiršta įsiklausyti į savo kūną. Vienas būdų – prieš save pasistatyti gertuvę ar stiklinę vandens ir karts nuo karto pagurkšnoti.

Yra programėlių išmaniesiems telefonams, kurios kas tam tikrą laiko tarpą primena, kad reikia išgerti vandens. Programėlės gerai tuo, kad jos suformuoja įprotį vis gurkšnoti vandenį. Tačiau vien žinojimas, kad vanduo yra būtinas ir svarbus organizmui turi būti motyvacija jį gerti.

Kai kuriuos žmones motyvuoja tai, kad vanduo yra svarbus norint numesti svorio. Vietoj to, kad užkandžiautų, tokie žmonės vis gurkšnoja vandenį.

– Kada geriausia gerti vandenį?

– Yra daug prieštaringų duomenų. Vieni sako, kad būtina gerti visą dieną, kiti teigia, kad negalima gerti prieš miegą. Kiti tvirtina, kad vanduo būtinas ryte ir pan. Negalėčiau išskirti, kas yra geras ir blogas laikas. Vandenį turime gerti visada, kai esame budrūs, kai jaučiame troškulį.

– Kaip teisingai gerti vandenį?

– Nereikia vienu ypu išgerti visos stiklinės. Geriau gurkšnoti palaipsniui ir tai daryti šiek tiek prieš valgant arba po valgio. Tačiau jei maistas yra sunkiau kramtomas ar kietas, galima užsigerti gurkšniu vandens.

– Ar svarbus gėrimo tempas?

– Taip, gėrimo tempas net svarbesnis nei gėrimo metas. Reikia gerti gan lėtai, gurkšniai turi būti nedideli. Geriant labai suaktyvėja organizmo veikla, nes tą vandenį reikia perduoti. Staiga geriamas vanduo labai apkrauna organizmą. Kai organizmas apkraunamas, padidėja kraujo spaudimas, šlapimo susidarymo greitis.

– Kokį vandenį rinktis – šiltą ar šaltą?

– Priklausomai nuo poreikio. Norintiems sulieknėti, rekomenduojama gerti vėsų vandenį. Tuomet organizmas turi vandenį sušildyti, tam sunaudojamos kalorijos. Tačiau jei skauda gerklę, žinoma, geriau gerti šiltą vandenį. Paprastai sveikam žmogui vandens temperatūra didelės įtakos neturi. Jis turi būti tokios temperatūros, kad nekeltų diskomforto – nei ledinis, nei verdantis.

– Jei žmogus geria kavos, arbatos, valgo sriubas, ar tai įsiskaičiuoja į dienos vandens normą?

– Ta norma keičiasi. Tiek kava, tiek arbata, tiek sriuba – skysčiai. Tačiau jei išgeriame 200 ml vandens, mes ir skaičiuojame taip kaip 200 ml. Jei išgeriame 80 ml kavos, tai jau nebus 80 ml vandens, jo kiekis mažesnis. Taip pat ir su arbata, saldžiais gėrimais ir pan. Tai skysčiai, tačiau ne visas kiekis.

– Kartais į vandenį įmetama vaisių ar daržovių griežinėlių. Ar toks vanduo turi daugiau maistinių savybių?

– Jis perima maistines savybes, esančias įdėtuose produktuose. Jei geriame pagardintą vandenį tikėdamiesi geresnio skonio, tikrai tai gausime. Jei geriame tokį vandenį norėdami išspręsti sveikatos problemas, tai nesuveiks, nes poveikis gali būti pervertintas.

– Kuo natūrali kosmetika skiriasi nuo cheminės?

– Esminis skirtumas – sudėtis. Visais laikais kosmetika buvo natūrali, chemine tapo XX a., kai virto industrija. Buvo atrasti cheminiai emulsikliai, nes kosmetikoje vyrauja ta pati problema, kaip kulinarijoje, – kaip riebalą sujungti su vandeniu.

Buvo pagaminta maloni konsistencija, atsirado konservantai, buvo galima dėti daug visokių dalykų ir viską užkonservuoti. Žinoma, tos medžiagos nebuvo tiriamos, o jei tiriamos, tai labai fragmentiškai. Taip yra iki šiol. Niekas negali būti tikras, ką tos medžiagos daro. O jos dažnai provokuoja alergijas, kitus sutrikimus. Įprastai kosmetikos bazę sudaro naftos chemija. Cheminėje kosmetikoje aliejus yra naftos produktas, o natūralioje aliejus augalinis.

– Į ką reikia atkreipti dėmesį norint įsigyti tikrai kokybiškos ekologiškos kosmetikos?

– Kiek pastebiu, prekybos centruose tai gana korektiškai atskirta. Parduotuvėse, kuriose yra konsultantai, galima gauti informacijos. Reikia turėti omenyje, kad, kalbant apie kosmetiką, žodis „ekologiškas“ nereiškia to paties, ką reiškia kalbant apie maistą.

Maiste ganai aiški ekologiškumo sąvoka, yra vienas žymėjimas – žalias lapelis. Kosmetikoje tokio bendro ir teisės aktais įteisinto standarto nėra. Tie standartai privatūs ir įvairiose šalyse yra organizacijų, kurios juos teikia.

Bendras kosmetikos standartas Europoje atsirado visai neseniai, tai COSMOS. Jis neturi paveiksliuko, tai tik raidės. Vartotojui, pamačiusiam šį žymėjimą, svarbu žinoti, kad išlaikyti pagrindiniai natūralios kosmetikos principai: yra natūralios žaliavos, cheminių žaliavų naudojimas labai apribotas. Kitas klausimas, kiek ten yra ekologiškų žaliavų.

Kosmetika nuo maisto skiriasi tuo, kad jos sudėtį skaityti labai sunku. Sudėtis privalo būti ant produkto, bet tai speciali nomenklatūra. Sintetiniai ir agresyvūs ingredientai gali skambėti kaip visiškai padorūs ir priešingai – natūralios medžiagos ir jų dariniai gali skambėti labai chemiškai. Taigi kosmetikos sudėties skaitymas vertingas tik tada, jei ieškoma alergenų.

Įprastai kosmetikos bazę sudaro naftos chemija. Cheminėje kosmetikoje aliejus yra naftos produktas, o natūralioje aliejus augalinis.

– Rinkdamiesi dezodorantą žinome, kad reikia ieškoti be parabenų. Ar yra sudėtinių dalių, kurias žmonės žino ir atkreipia dėmesį? Kas didžiausias pavojus produkto sudėtyje? O kas gerieji ženklai natūralioje kosmetikoje?

– Reikia žiūrėti į produkto tipą. Parabenus prisiminti lengva, dėl to didelė dalis gamintojų juos pakeitė nė kiek ne geresniais konservantais. Dirbtiniai kvapai gali vadintis labai neįprastai, keistai ir įvairiai, nebūtinai parfum.

Reikia turėti omenyje, kad parfum gali būti ir natūralūs. Jei produktas sertifikuotas, sertifikuotojai matė kvapų formulę. Tuomet ją tvirtina arba netvirtina. Jei produktas nesertifikuotas, kvapų formulės niekas, išskyrus gamintoją, nematė. Kvapams taikoma patento teisė ir kvapų galima neatskleisti. Kosmetikos sudėtyje kvapai visada nurodomi paskutiniai, ne pirmi.

Iš pirmųjų sudėtinių dalių galime matyti, ar kosmetika natūrali, ar sintetinė. Reikia pažiūrėti, ar yra mineral oil, nes būtent mineral oil arba petrolatum dažnai yra bazė. Jei kosmetika natūrali, sudėtyje bus vanduo ir greičiausiai kokie nors aliejai. Reikėtų vengti silikono, kuris gali pasirodyti bet kur.

– Kokius dekoratyvinės kosmetikos produktus geriausia keisti natūraliais? O kurie nėra tokie pavojingi, net jei ir sintetiniai?

– Visi sintetiniai produktai provokuoja alergijas ir negali žinoti, kuris lašas bus paskutinis, nes kiekvienas naujas alergenas alergijos tikimybę didina eksponentiškai. Dėl to taip svarbu jų suvartoti kuo mažiau.

Taigi kalbame ne apie tai, kas mažiau ar labiau kenkia, o apie tai, kas geriau patenkina mūsų poreikius. Tarkim, natūralūs lūpų dažai poreikius patenkina, o tušas nebūtinai, nes medžiaga, kuri prilipdo, yra sintetinė. Taip, natūralūs tušai tobulinami, bet kai kurios moterys sako, kad jis nuvarva ar pan. 

Pavyzdžiui, ilgalaikiai plaukų dažai (ne chna) ir nagų lakai apskritai negali būti pagaminti be cheminių ingredientų, todėl reikia kalbėti ne apie natūralius ir įprastinius, o apie įprastinius ir tausojančius.

– Nemažai žmonių vis dėlto natūralios kosmetikos vengia, nes ji neduoda tokio poveikio, kokio tikimasi. Pavyzdžiui, kam keista, kad šampūnas neputoja.

– Šampūno funkcija – ne putoti, o išplauti. Plaudami natūraliu šampūnu gal duše užtruksite keliomis minutėmis ilgiau, bet tai tik pripratimo reikalas. Natūrali kosmetika orientuota į ilgalaikį poveikį – ji veikia lėčiau, bet nealina odos.

Antra, ją reikia pritaikyti būtent savo odai. Nėra stebuklingo kremo – yra stebuklinga veido priežiūra: parinktas tinkamas prausiklis, tonikas, kremas, viskas daroma tinkamu laiku ir ne per daug (kai tepama per daug, užsikemša poros).

Oro kokybės tyrimus atliekantys Kauno technologijos universiteto mokslininkai sako, kad oras yra užterštas ne tik šalia gatvių, kuriose intensyvus eismas, bet taršos šaltinių gausu ir mūsų namuose. Pasak KTU Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos technologijos katedros tyrėjo T. Prasausko, daugiausia laiko praleidžiame patalpose, todėl svarbu, kad oras jose būtų kuo švaresnis.

„Teršalų yra begalė – kietųjų, skystųjų, dujinių. Mišinys gali būti labai skirtingas. Reikėtų vengti didelių teršalų sankaupų, nes jos gali veikti plaučius, kraujotakos sistemą ir sukelti negrįžtamus procesus“, – primena mokslininkas.

T. Prasausko teigimu, daugelis buityje naudojamų priemonių yra aktyvūs taršos šaltiniai, kurie gali sukelti kvėpavimo takų infekcijas: „Maisto ruoša, rūkymas, smilkalai, žvakės yra labai didelis nanodalelių taršos šaltinis. Nesakau, kad žvakes ar smilkalus reikėtų visiškai uždrausti, bet kiekvieną dieną reikėtų to nedaryti. Aerozoliniai purškikliai irgi generuoja labai didelės koncentracijos nanolygmens teršalus, kurie gali patekti į alveoles ir sukelti sveikatos problemų.“

Pasak mokslininko, reikia atkreipti dėmesį ir į pasyvius taršos šaltinius, pavyzdžiui, prastesnės kokybės baldus, kuriuose galima rasti formaldehido.

„Iš baldų formaldehidas pasyviai skiriasi bent pusę metų, ir mes jį įkvepiame. Reikėtų žiūrėti į ženklinimą, medžiagų sertifikatus. Kartais būna parašyta „formaldehyde free“ – vadinasi, ten formaldehido nėra“, – priduria T. Prasauskas.

Anot jo, norėdami išvengti kenksmingų medžiagų, žmonės turėtų atkreipti dėmesį į įvairių produktų sudėtį ir pasirūpinti tinkamu patalpų vėdinimu: „Gaiviklių naudoti reikėtų kuo mažiau. Ir, žinoma, būtina užtikrinti ventiliaciją. Daugiabučiuose gana sudėtinga tai padaryti, nes mechaninė ventiliacija nėra įrengiama. Bet individualiuose namuose tikrai galima tai padaryti – ten mechaninė ventiliacija puikiai dirba.“

Pastebėjome, kad po renovacijos daugiabučiuose padidėjo lakiųjų organinių junginių koncentracijos ir drėgmės kiekis. Renovuotame pastate gyvenantys žmonės, kurie rūko, degina smilkalus arba maisto ruoša labai intensyvi, turėtų apmąstyti ventiliaciją.

KTU Aplinkosaugos technologijos katedros tyrėjų grupė, bendradarbiaudama su Suomijos mokslininkais, vykdė projektą, kurio metu tyrė oro kokybę daugiabučiuose pastatuose prieš ir po renovacijos. Penkerius metus vykdytame projekte dalyvavo KTU, Tamperės bei Kopo insitutai.

„Stebėjome ir aerozolio daleles, ir lakius organinius junginius, temperatūros, drėgmės kitimus. Taip pat atlikome mikroorganizmų tyrimus. Pastebėjome, kad po renovacijos daugiabučiuose padidėjo lakiųjų organinių junginių koncentracijos ir drėgmės kiekis. Renovuotame pastate gyvenantys žmonės, kurie rūko, degina smilkalus arba maisto ruoša labai intensyvi, turėtų apmąstyti ventiliacijos klausimą“, – pataria T. Prasauskas.

Tiriamo oro kokybė bute gali priklausyti nuo daugybės veiksnių: atstumų nuo pramonės objektų, transporto intensyvumo, žmonių gyvenimo būdo.

Mokslininko teigimu, žmonės turi atkreipti dėmesį, kad po renovacijos viskas yra sandaru, todėl reikia intensyviau patalpas vėdinti, ypač tai svarbu, kad būtų išvengta pelėsio.

LRT RADIJO kalbinti žmonės sakė, kad tai gamtos atbudimo šventė laukiant Velykų. Jie verbas eina šventinti, nes svarbu laikytis tradicijų.

Daugelyje katalikiškų šalių Verbų sekmadienis vadinamas Palmių sekmadieniu, kai, prisimenant Biblinius laikus, šventinamos palmių šakelės.

Lietuvoje nuo senų laikų į bažnyčias nešamos ir šventinamos verbos iš kadagių, tačiau Vilniaus krašte jos rišamos iš džiovintų augalų.

Senoliai tikėjo, kad, jei bažnyčioje pašventinta verba išplaksi artimuosius, visus metus jie bus sveiki ir darbingi.

Taip LRT RADIJUI sako Lietuvos mokslų premijos laureatė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Dilytė. Jau vaikystėje K. Donelaitis, primena mokslininkė, mokėsi lotynų kalbos, vėliau baigė lotynišką mokyklą, vadinasi, jau tada skaitė Cezarį, Saliustijų ir kitus autorius.

K. Donelaičio kūriniuose labai daug neaiškumų

„Visada sakau, kad labai prasminga „Vasaros darbų“ pradžia: „Sveiks, svieteli margs! šventes pavasario šventęs“, – paklausta, ar turi mėgstamų citatų iš Kristijono Donelaičio kūrybos, sako Lietuvos mokslų premijos laureatė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Dilytė. Anot jos, K. Donelaitis, prašydamas Dievo, kad duotų daug pavasarių sulaukti, turi galvoje būrus, kad, eidami baudžiavą, jie sulauktų tų pavasarių kalbėdami lietuviškai.

Literatūros tyrinėtoja sako K. Donelaičio kūryba susidomėjusi atsitiktinai, kai gavo pasiūlymą konferencijoje skaityti pranešimą apie jo kūrybos ryšį su antika. „Susikroviau visas knygas ir pradėjau žiūrėti, kas jau padaryta, ir pamačiau, kad klausimų daug, o atsakymų nėra. Tada mano pranešimas buvo vien tezės, kad jo kūryboje labai daug neaiškumų. Paskui parūpo į tuos klausimus atsakyti“, – prisimena D. Dilytė.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės darbuose atskleidžiamas neįprastas rašytojo portretas. Pasak jos, K. Donelaitis nėra paprastas kaimo kunigas, braidantis purvynuose, besirūpinantis vien bažnyčia ir buitimi, jis – didžiai išsilavinęs ir talentingas žmogus.

Humanitarinių mokslų daktarė pasakoja, kad vaikystėje rašytojas mokėsi lotynų kalbos, vėliau baigė lotynišką mokyklą, vadinasi, jau tada skaitė Cezarį, Saliustijų ir kitus autorius, todėl jo išsilavinimo pagrindą sudarė Biblija ir antika.

„Metai“ prilygsta antikos epui

D. Dilytė kalba atradusi paralelių tarp K. Donelaičio „Metų“ ir antikos filosofų veikalų. Pasak jos, atidžiai skaitant matyti, kad rašytojas mokėsi retorikos. „K. Donelaitis išmanė Herakleitą ir Demokritą, suprato tam tikras stoicizmo dogmas ir teiginius. Tai atsispindi „Metuose“ – galima lyginti citatas ir matyti šios filosofijos įtaką, netgi rasti pakartotų teiginių“, – teigia mokslo premijos laureatė.

D. Dilytės nuomone, „Metus“ galima lyginti su Homero „Iliada“ ir „Odisėja“, tik K. Donelaičio veikėjų kovos kiek kitokios: K. Donelaitis nekviečia kovoti taip, kaip „Iliadoje“, kur herojai kaunasi kalavijais, arba taip, kaip „Odisėjoje“, kur reikia grumtis su tokiomis pabaisomis, kaip kiklopas. Mokslininkė teigia, kad K. Donelaitis kviečia kasdien galvoti apie tai, jog lietuviai būrai turi kalbėti lietuviškai, laikytis savo papročių, „savo vyželių ir marginių sijonų“. Jis kalba, kad jauni vyrai nebenori dėvėti vyžų ir renkasi kitokį apavą, o merginos žiūri į atėjūnų madas.

Ši kova, anot D. Dilytės, tikriausiai sunkesnė už tiesioginę kovą mūšio lauke, nes turi vykti kiekvieną dieną: „Matau tas pačias idėjas, kaip graikų arba romėnų herojiniuose epuose. Tam tikrą idėją, kurią K. Donelaitis vadina viežlybumu – darbštumą, savo kalbos ir papročių saugojimą, dievotumą.“

D. Dilytė pažymi, kad panašių  XVIII a. poemų kontekste „Metai“  skamba labai originaliai ne tik tematikos, bet ir paties pasakotojo požiūriu, nes, pažvelgę į to amžiaus poeziją, nerasime tokio epo. Klopstocko „Mesiada“ – religinės tematikos, primena mokslininkė, o anglų poeto Jameso Thomsono ir vokiečio Heinricho von Kleisto poemose vyrauja gamtos motyvai, bet jose nerasime intymaus ryšio nei su gamta, nei su aplinka.

Tačiau K. Donelaitis, D. Dilytės manymu, tapęs bendruomenės nariu, viską suvokia labai intymiai: „Sakykime, K. Donelaičio lakštingala – būrė, mintanti paprastu maistu, vabalėliais. Toks vaizdinys labai skiriasi nuo kitų poetų, kurie girdi lakštingalos giesmę ir ja žavisi. K. Donelaičiui svarbiausia būrų bendruomenės idėja.“

Kūryba aktuali ir šiandienos žmogui

Kruopščiai ištyrusi K. Donelaičio pasakėčias, pašnekovė rado įrodymų, kad jų eilėdara nenusileidžia „Metams“. Be to, priduria ji, pasakėčiose gausu  XVIII a. Apšvietos idėjų, pavyzdžiui, pasakėčioje „Rudikis jomarkininks“ pasakojama apie šunį, niekada nebuvusį mieste, nubėgusį į miesto turgį ir maniusį, kad viską galima gauti dykai. „K. Donelaitis argumentuoja, jog šis šuo neturi proto, neišmano tam tikrų taisyklių ir kažko nežino, o žmogus blogai elgiasi todėl, kad jam trūksta supratimo, ir jį reikia apšviesti. Toks Apšvietos šūkis – jei visi žmonės supras, kaip jie turi elgtis, jie ir elgsis deramai“, – kalba literatūros tyrinėtoja.

Pasakėčioje „Rudikis jomarkininks“, aiškina D. Dilytė, yra 17 sąvokų, susijusių su protu, mąstymu ir protavimu. K. Donelaitis parodo ir tam tikrą priešpriešą: šuo – kvailas, o žmogus, turėdamas žmogišką protą, elgiasi blogai – tai Apšvietos proto vertinimo idėja.

D. Dilytės teigimu, K. Donelaičio kūryba yra aktuali ir šiandienos žmogui, tik miesto vaikams, išaugusiems ant asfalto, nėra lengva suvokti agrarinę kultūrą, kurios elementų nemažai daugelyje lietuvių literatūros kūrinių. Tokiems skaitytojams, mano pašnekovė, pagelbėtų paaiškinantys kūrybos komentarai.

„Žinoma, mums niekas negrasina, Europos Sąjungoje visi draugiški, neturime priešų, bet kai į mūsų kalbą skverbiasi kitų kalbų elementai, o į kultūrą skverbiasi kitų šalių elementai, būtina saugoti savo identitetą, kitaip ištirpsime“, – sako daktarė. Be to, priduria ji, net K. Donelaitis teigė, kad tautai gresia ištirpti, pranykti, todėl jo kūryba bus aktuali amžinai.

Taip LRT RADIJUI sako etnologė Gražina Kadžytė. Pasak projekto „Žalios mintys“ sumanytojos Rūtos Jociūtės-Žolynienės, žmonės jaučia poreikį patys pasigaminti advento kalendorių.

Už kalendorių dėkoti reikėtų gimnazistams

Pirmasis advento kalendorius atsirado Vokietijoje, o šiais laikais tokių kalendorių galima rasti pačių įvairiausių. Vienas populiariausių advento kalendorių yra piešinėlis su 24 langeliais, už kurių slepiasi šokoladiniai saldainiai. Tačiau dabar sparčiai populiarėja ir įvairių kosmetikos kompanijų leidžiami advento kalendoriai, už kurių langelių galima rasti įvairių kūno priežiūros priemonių.

T. Lukšio / BFL nuotr.

Etnologė G. Kadžytė sako, jog senovėje žmonės advento laiką skaičiuodavo įvairiausiais būdais: „Yra ne tik popierinių, pagamintų ar rašytinių advento kalendorių – žmonės turėdavo advento vainikus arba geldelę, pripiltą avižų, arba didelę žvakę su padalomis. Kai kur tiesiog uždegdavo žvakes – pirmą savaitę dega viena žvakė, antrą savaitę – dvi, trečią – trys, ketvirtą – keturios žvakės. Taip, susėdę ir pasišnekučiuodami, žmonės skaičiavo adventą.“

Yra ne tik popierinių, pagamintų ar rašytinių advento kalendorių – žmonės turėdavo advento vainikus arba geldelę, pripiltą avižų, arba didelę žvakę su padalomis. Kai kur tiesiog uždegdavo žvakes.

Etnologė pastebi, kad advento laikotarpiu žmonės laikėsi įvairių papročių. „Žinomas dalykas, kad nuo šv. Liucijos – gruodžio 13 d. – kai likdavo 12 dienų iki Kūčių, žmonės kiekvieną dieną stebėdavo orus ir prognozuodavo ateinančių metų mėnesius. Tarkime, gruodžio 13 d. atitikdavo sausį, 14 d. – vasarį ir t. t. Seniau žmonės priklausė nuo gamtos, augino daug javų ir kitų žemės vaisių, tad jiems reikėjo žinoti, kas bus – ar lietus, ar šaltis“, – aiškina G. Kadžytė.

Jos teigimu, dabartiniai advento kalendoriai atsirado tada, kai gimnazijų moksleiviai ir studentai vieni kitiems pradėjo kurti įvairias dovanėles: „Vieną popieriaus lapą suliniuodavo į 24 langelius ir į kiekvieną langelį ką nors gražaus įrašydavo – ar gerą palinkėjimą, ar patarlę, ar išmintingą sentenciją. Kitu, taip pat suliniuotu popieriaus lapu, užklijuodavo šonus. Kiekvieną dieną tas, kuris gaudavo dovanėlę, išsikirpdavo vieną langelį.“

Pasak etnologės, prasmingas yra pačių pasigamintas kalendorius. „Kai kalendoriai daromi kitiems, negalvojant, viskas lėkštėja, tai paprasčiausiai saldainiukai, šokoladukai, kuriuos ryte suvalgai. Dabar turbūt daugelis yra nupirkę savo vaikams tokius advento kalendorius. [...] Iš tiesų pirmasis advento sekmadienis buvo praėjęs sekmadienis, šių metų adventas ilgesnis. Gamtos ir astronominiai kalendoriai kartais iškrečia pokštą“, – pasakoja specialistė.

Kilo poreikis pasigaminti kitokį kalendorių

Pasak vienos iš projekto „Žalios mintys“ sumanytojų R. Jociūtės-Žolynienės, advento kalendorių galima pasigaminti ir namuose, pirkti nebūtina. Moteris rengia dirbtuves, kuriose aiškina, kaip iš įvairių, savoje aplinkoje randamų ir nebenaudojamų daiktų pasigaminti naujus.

Anot R. Jociūtės-Žolynienės, mintis pasidaryti savo kalendorių kilo iš poreikio: „Su kolege Vaida mes nemėgome tų prekybos centruose siūlomų kalendorių, tie šokoladai neskanūs. Sumanėme, kad galime pasidaryti kalendorius iš to, ką randame namuose – kažkokių likučių ar atraižų. Iš žurnalų išsiplėšėme popierių, padarėme vokelius ar tūteles ir į jas dėjome kažkokias paslaptis, palinkėjimus. Tai nebūtinai turi būti šokoladas.“

R. Jociūtė-Žolynienė teigia, kad namuose pasigaminti advento kalendorių nesunku. „Jei perkame žurnalus, laikraščius arba pašto dėžutėje randame reklamų, prisirinkus tų popieriaus lapų galima pasidaryti vokelius arba susukti tūteles. Seniai seniai parduotuvėse į tokias tūteles pakuodavo saldainius, saulėgrąžas ir pan.“, – tvirtina pašnekovė.

Populiarėja teminiai kalendoriai

Sparčiai populiarėja ir įvairių kosmetikos kompanijų leidžiami advento kalendoriai. Pasak „The Body Shop“ Lietuvos regiono vadovės Skaistės Tarvydienės, tokie kalendoriai ypač populiarūs užsienyje, bet po truputį populiarėja ir Lietuvoje: „Kad juos parduotume, tekdavo labai pasistengti ir ilgai apie tai žmonėms pasakoti. Tačiau jau 2015 m. jie buvo labai populiarūs ir prigijo. Mamos šiuos kalendorius pirkdavo savo jaunoms dukroms.“

Pasak S. Tarvydienės, šiais metais yra kaip niekad daug tokių kalendorių. „Visos kosmetikos kompanijos, tiek didesnės, tiek mažesnės, yra pagaminusios advento kalendorius. Užsienyje šie kalendoriai labai madingi“, – sako pašnekovė.

Kaip tikina S. Tarvydienė, tenka gerokai palaukti, kol Lietuvą pasiekia įvairios mados tendencijos: „Visuomet užtrunka, kol mada ateina į Lietuvą, nieko čia stebuklingo. Vakaruose viskas vyksta greičiau – mados ten prasideda ir iš ten eina, o kol visa ta mada pasklinda po socialinius tinklus ir toliau, užtrunka.“

Anot jo, noras pasirodyti prieš kaimynus ar įamžinti karjeros pasiekimus – tuštybė, bet rūpinimasis kapinėmis – išskirtinis lietuvių bruožas.

– Ar galima sakyti, kad kapinės ir paminklai irgi turi savo madas?

– Viskas turi madas ir tradicijas. Mes gyvename tokiame pasaulyje, kur įpročiai, mados, žinoma, ir mūsų minčių raiška keičiasi.

– Vasarą žiniasklaidoje paplito nuotraukos su 3D paminklais. Kaip jūs sureagavote?

– Į visus reiškinius reaguoju ramiai, nes žmonės turi teisę turėti tai, ko nori. Kitas klausimas, ką tas noras išreiškia. Tradiciniai paminklai ir tradicinė aplinka visais laikais buvo kuriama su turimais įrankiais. Pavyzdžiui, mūsų medinius koplytstulpius to meto meistrai gražino pagal savo galimybes. Dabartiniai meistrai tai daryti galėtų ir lazerinėmis technikomis. Esmė ne įrankis, o žinia arba norai, kuriuos artimieji siekia paminkluose įamžinti, į ką jie kreipia dėmesį.

– Ką dažniausiai norima įprasminti, įamžinti?

– Būna įvairiai. Vieni žmonės labiau orientuojasi į filosofines ir amžinąsias vertybes ir artimųjų kapuose palieka mažiau ženklų, susijusių su šiuo pasauliu. Jie ieško kažkokio simbolio, kuklaus atminimo bei įprasminimo. Tie, kurie mažiau susiję su religija, medį sodindavo.

Dar viena mada – kai palaikai sušaldomi, paskui sutrupinami. O kai jie pavirsta savotiška trąša, toje vietoje sodinamas medis. Gal lietuvio širdžiai ši tradicija nepriimtina, mes kitaip elgiamės su savo mirusiaisiais. Taigi, kaip suprantame šį ir kitą pasaulį, taip akcentus ir sudedame.

Tie, kuriems svarbūs žmogaus gyvenimo pasiekimai, juos ir surašo (pavyzdžiui, mirusysis buvo kažkoks laureatas, profesorius ir t. t.) – išvardija biografiją, kas amžinybėje nėra svarbu.

– Pastaraisiais metais matome nemažai kapų, uždengtų akmeniu. Tam, matyt, įtakos turi ir greitėjantis gyvenimo tempas bei emigracija. Kažkada minėjote, kad ši tradicija atkeliavusi iš klasikinių civilizacijų, iš miesto kultūros, kur karaliai turėdavo sarkofagus: aplinka būdavo  prabangi, bet nereikalaudavo daug priežiūros.

– Taip, yra du požiūriai. Paprastas žmogus suvokia laiko tėkmę, tad ir kapo nykimas lietuvių kultūroje buvo natūralus procesas. Medinis kryžius, medinė tvorelė sunykdavo ir pradingdavo. Tai buvo lyg ir švelnus visų ženklų pasitraukimas nuo šios žemės paviršiaus.

Karaliai, didikai turėjo kitą tradiciją. Jie norėjo įsiamžinti savo darbais, pergalėmis mūšiuose, garbe, tad statėsi paminklus iš nedylančių medžiagų – akmens, metalo. Ši tradicija ir šiandien yra, bet kai kurie žmonės sako, kad nenori akmens ant krūtinės. Kiti kaip tik nori, kad atminimas būtų įamžintas ilgesniam laikui, tada stato paminklą – kartais skoningą, kartais neskoningą (tai jau priklauso nuo žmogaus skonio ir mąstymo).

– Bet čia galime rasti paralelę tarp dabartinių akmenimis uždengtų kapų ir senųjų civilizacijų?

– Visada yra ryšys. Papročiai keitėsi. Ir lietuvių laidojimo tradicijos kito: mes turime pilkapius, bet dabar juose nelaidojame, turime degintinų kapų. Ir krikščionybė savo įnešė, ir turime reliktų iš pagonybės laikų.

Tradicija keičiasi, tik daro tai labai palengva. Be to, tradiciją keičia ir technologijos. Dabar kapai vis toliau ir toliau nuo miesto centrų, be to, didelė problema – šeimyniniai kapai, tad vis daugiau žmonių miestuose linkę mirusiuosius deginti ir laidoti urnose. Tokiu būdu ir žemė taupoma, ir keičiasi pačios apeigos. Jau nėra įprastinio atsisveikinimo, kai mirusiajam pažvelgiama į veidą, – yra tik simbolinis atsisveikinimas. Pokytis vyksta nuolatos, tik jis švelnus. Taigi vienu metu gali egzistuoti daug laidojimo būdų – žmonės renkasi tą, kuris jiems priimtiniausias.

– Neretai lietuviai kritikuojami dėl gremėzdiškų paminklų, kurie buvo ypač populiarūs prieš kelis dešimtmečius. Gal čia nėra ko kritikuoti?

– Mes galime džiaugtis, galime kritikuoti, galime išreikšti savo nuomonę, bet versti žmogų kažką daryti nereikėtų. Vis dėlto pakalbėti, kad žmogaus elgesys pasakoja daug daugiau, nei jis pats mano, gal verta. Neskoningumas, noras pasirodyti prieš kaimynus ar įamžinti karjeros aspektus, nemąstymas apie amžinybę – tuštybės apraiškos. Mes galime tik pasišypsoti, bet galime ir pasakyti – gal kitą kartą žmogus susimąstys, kad ne prabanga gyvenimo esmė, kad neverta už paskutinius pinigus statyti monumento.

– Jūs, kaip profesionalas, vaikščiodamas po kapines, matote daug neskoningų paminklų?

– Matau daug juokingų, kurie man netgi įdomūs. Bandau suprasti, ką mąstė tie žmonės, ką norėjo išreikšti, kokie jausmai juos privedė prie vienokių ar kitokių sprendimų. Visi žmonės elgiasi nuoširdžiai ir daro taip, kaip jiems atrodo geriau.

– Riba tarp kičo ir meno labai trapi?

– Gal net sakyčiau, kad jos nėra. Tarkim, 18-ojo šimtmečio kičiniai paminklai dabar atrodo labai solidūs. Tai – Rasų kapinėse stovintys imitaciniai medžiai su nukirstomis šakomis, kurios simbolizavo visas giminės mirtis. Jie tikrai yra to meto masinė produkcija ir kičas, bet dabar turi tam tikros egzotikos. Mums jie – kaip praeities epochos ženklai.

– Ar pastebite labai aukšto lygio paminklų, sukurtų menininkų?

– Taip, yra. Mūsų skulptoriai labai daug dirba kapuose, turime tikrai išskirtinių meno apraiškų. Kartais kapuose gali pasivaikščioti kaip geroje galerijoje. Džiugu, kai, norint įamžinti iškilų asmenį, kreipiamasi į specialistus, kurie nedirba banaliai.

Nors ir masinė produkcija galėtų būti aukštesnio meninio lygio, tačiau vaikomasi greito pelno – antkapinius paminklus darantys meistrai turi kelis lapus modelių, tad raito pagal juos. Atrodo,  kuo daugiau išraitys, tuo gražiau bus. Kartais gražiau santūrumas, o ne raitymas.

– Jūs prisidėjote ne prie vieno paminklo. Apie ką galvojate kurdamas?

– Visada ir su artimaisiais pabendrauju, ir kaip architektas dirbu, ir bendradarbiauju su skulptoriumi. Mums būna svarbiausia paminkle įprasminti to žmogaus įvaizdį, kažkokį jausminį pėdsaką. Jurgos Ivanauskaitės paminkle norėjosi tam tikro lyrizmo, nesinorėjo griežtumo. Kitaip buvo su Donato Banionio kapu – su Stanislovu Kuzma norėjome teatrališkumo ir parodyti vidinį pasaulį.

Taigi visada norisi pajausti palaidoto asmens žmogiškąsias savybes (ar santūrumą, ar iškilmingumą, ar jautrumą, ar kt.) ir jas užkoduoti. Ne aprašyti, bet užkoduoti.

– Kaip atrodo Lietuva skirtingų šalių kapinių kontekste?

– Gražiai atrodo.

– O atskirtumėte lietuviškas kapines? Kokie jų bruožai?

– Galima atskirti, labai jaučiasi, kai kitos kultūros aspektų atsiranda tradicinės kultūros kapinėse. Pavyzdžiui, dabar Jungtinėje Karalystėje daug migrantų. Jei eini pro senesnius kapus, matai tradicinius angliškus, škotiškus antkapius. Bet jei staiga pamatai popierinių gėlių, žaisliukų, žinai, kad ten – ukrainiečio kapas. Lietuvių išskirtinis bruožas tas, kad jie rūpinasi savo kapinėmis. Vieni gražiau, kiti prasčiau, bet rūpinasi. Šis bruožas tikrai išskirtinis, nes daugelyje šalių kapai yra kapai. Tai tokia vieta, kur artimieji retai užsuka.

– Matyt, ir skirtingos religijos padaro savo? Net Latvijoje, kur protestantizmas, matytume kitokias kapines.

– Taip, jau pradžioje sakiau, kad mes visada darome taip, kaip mąstome, o mąstome taip, kaip suprantame. Mūsų supratimas ir lemia visus veiksmus. Šiomis dienomis labai daug kalbama apie politiką, bet mes negalime turėti kitokių politikų nei patys esame. Negalime turėti ir kitokių kapų.

– Kalbama, kad Lietuvoje reikėtų mažinti paminklus, kaip pavyzdys minima JAV, kur visi kapai – vienodi. Ką manote?

– Tai racionalus mąstymas. Jei būtų noras ir organizacija ar tarnyba prižiūrėtų visus kapus, tai jie ir turėtų būti standartiniai. Išskirtinį objektą labai prižiūrėti sunku. Manau, kad tas suvienodinimas anksčiau ar vėliau įvyks.

Kremavimo tradicija į kapines atveda užmirštą reiškinį, kuris būdavo anksčiau. Tai – kolumbariumo architektūra. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje tai labai pažengusi tradicija. Statoma vis daugiau kolumbariumų ir manau, kad ateityje tų, kurie bus deginami, bus daugiau nei tų, kurie laidojami karstuose.

Manau, kad dirbtinai standartizuoti kapų nereikėtų. Privačios kapinės galėtų pasiūlyti paminklų rinkinį, kaip kai kur yra daroma. Žmonėms leidžiama išsirinkti kataloguose parodytus paminklus, tokiu būdu kapinės įgauna daugiau tvarkos ir gali būti geriau prižiūrimi.

– Čia kyla ir nuasmeninimo problema. Kolumbariumas tik dar labiau prie to ves.

– Taip, manau, kad nuasmeninimo faktas ir atstumia kai kuriuos žmones nuo kolumbariumo tradicijos. Tai nuomojama vieta ir santykis su mirusiuoju – visiškai tradicinis. Pavyzdžiui, kapas yra tam tikra meditacijos forma. Ten atėjęs žmogus sodina gėles, savotiškai bendrauja, pamąsto, nusiramina. Matyt, žmonėms to reikia, nes nuasmenintas kapas leidžia bendrauti tik mintimis – tik filosofiškai, simboliškai. Kartais toks pabuvimas padeda ir gyviesiems – susivokti šiame pasaulyje, pagalvoti apie svarbius ir praeinančius dalykus.

– Ar po kapines vaikštote kaip architektas? O gal nuo mirties nepavyksta atsiriboti?

– Aš myliu gimimą, myliu gyvenimą ir myliu mirtį. Tai mūsų gyvenimo ciklas. Juk neramu, kai gimsta vaikas. Neramu ir einant į ministeriją ar pas gydytoją. Viskas, kas susiję su nežinomybe, kelia mums savotišką baimę.

Mirties slėpinys, viena vertus, yra gražus, nes žmogus užbaigia savo gyvenimo ciklą. Čia nėra jokio tragizmo. Tragizmas tai, kad keičiasi situacija gyviesiems, keičiasi šeimos sudėtis. Tačiau bet koks pokytis – išgyvenamas.

Vaikščiodamas po kapines, aš pasmalsauju kaip architektas. Man įdomu, bandau įžvelgti psichologinę gelmę tų žmonių, kurie stato vienokius ar kitokius antkapius. Tačiau dažniausiai vaikštau kaip žmogus, kuris mąsto apie amžinybę, gyvenimo prasmę ir mūsų vietą šiame pasaulyje.