Pavyzdžiui, išmetamų butelių, įvedus depozitą, pastebima mažiau nei pernai.

Lietuvoje per šiltąjį sezoną iš pakelių surenkama beveik pustrečio tūkstančio tonų įvairiausių atliekų. „Kelių priežiūros“ įmonės duomenimis, daugiausia atliekų surenkama pavasarį, vasarą ir pošventiniu laikotarpiu.

Pastebima, kad smulkiųjų atliekų, pavyzdžiui, išmetamos taros, žymiai sumažėjo įvedus depozitą. Daugiau problemų kelia stambios šiukšlės, kurias gyventojai vis dar palieka pakelėse, autobusų stotelėse, poilsio aikštelėse.

Rastas statybines atliekas, padangas, akumuliatorius, šiferį, vaistus pavojinga surinkti ir utilizuoti. Kelių priežiūros ekspertai ragina žmones pranešti pastebėjus eismo dalyvius, mėtančius šiukšles pakelėse, užfiksuoti įvykį ir informuoti policiją.

Už aplinkos taršą numatytos baudos.

Įvykis sukėlė visoje Sovietų Sąjungoje precedento neturėjusias protesto akcijas, o Lietuvoje paskatino tolesnę kovą dėl šalies nepriklausomybės.

Pasak liudininkų, 19-metis vaikinas apsipylė benzinu, o užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai“. R. Kalanta buvo nuvežtas į ligoninę, tačiau jo atgaivinti nebepavyko.

Apie šio poelgio motyvus jis rašė savo užrašuose, nurodęs, kad dėl jo mirties esą kalta tik santvarka. R. Kalantos žūtis paskatino protestus, o sovietų valdžios bandymas paankstinti laidotuves sukėlė dar didesnį visuomenės pasipiktinimą – į gatves išėjo keli tūkstančiai žmonių. Jiems malšinti pasitelkta dvigubai daugiau pareigūnų.

Per gegužės įvykius sulaikyta apie 400 aktyvistų, dalis jų vėliau nuteisti.

R. Kalantos susideginimas atkreipė dėmesį į okupuotos šalies padėtį ir Vakaruose, o Lietuvoje paskatino žmones toliau kovoti dėl nepriklausomybės.

Gegužės 14-oji šalyje minima kaip Pilietinio pasipriešinimo diena.

– Kas yra pagirios?

– Pagirios – fiziologinių ir psichologinių simptomų visuma, atsirandanti po alkoholio vartojimo, dažniausiai – kitą dieną. Simptomai gali būti įvairūs: skauda galvą, džiūsta burna, sutrinka virškinimas, viduriuojama, vemiama, gali būti šaltkrėtis, pykina, prakaituojama, sunku sutelkti dėmesį, sutrinka atmintis. Tokia būsena paprastai trunka nuo kelių valandų iki paros, labai retai daugiau negu 24 val.

– Kodėl patiriame pagirias?

– Priežastys įvairios. Priklauso tiek nuo organizmo ypatumų, tiek nuo genų, tiek nuo alkoholio. Tai visada susiję su intoksikacija. Dažniausiai, kuo daugiau geriame, tuo blogiau jaučiamės kitą dieną.

– Nuo ko dar priklauso pagirių sunkumas? Ar tam įtakos, pavyzdžiui, turi amžius?

– Nelabai. Neteko pastebėti, kad amžius sutaptų su pagirių sunkumu.

– Kaip gydyti pagirias?

– Turbūt nuvilsiu – geriausias vaistas nuo pagirių yra vengti alkoholio. O esant pagirioms, svarbu gerti daug skysčių, nes alkoholis juos išvaro iš organizmo. Taip pat kai kuriuos pagirių simptomus gali slopinti analgetikai – skausmą malšinantys vaistai. Jei vemiama ar viduriuojama, reikia vaistų, kurie absorbuoja skrandžio turinį, pavyzdžiui, aktyvuotosios anglies ir pan. Svarbu pakankamai valgyti, nes būna, kad esant pagirioms, krinta cukraus kiekis kraujyje, todėl darosi silpna.

– Ko geriau nedaryti? Kai kurie ryte „gydosi“ alkoholiu.

– Tai žalingiausia gydymo priemonė. Jei nuo alkoholio blogai, kam gerti dar daugiau? Šito būtina vengti, nes jau pačios pagirios rodo, kad organizmui blogai būtent nuo alkoholio, todėl nereikia jo dar daugiau prievartauti.

Antras dalykas – geriami tam tikri rūgštūs produktai. Bet jie dar labiau didina skrandžio rūgštingumą, kuris nuo alkoholio ir taip nemažai pakilo. Žmonėms, kurių rūgštingumas didesnis, kurie turi opų, toks gydymosi metodas irgi nelabai padeda.

Teko skaityti, kad rekomenduojama sauna arba pirtis. Rekomenduočiau vengti to – patikimos informacijos apie tokį „gydymosi“ būdą nėra, be to, gresia aritmija – širdies rimto sutrikimas.

– Ką daryti, jei simptomai labai sunkūs?

– Jei simptomai labai trikdantys ir ilgai trunkantys, reikia kreiptis į gydytoją. Priklausomai nuo abstinencijos sindromo išreikštumo, galima gydytis ir ambulatoriškai, ir stacionare.

– Jei žinome, kad vakare vartosime alkoholio, kaip išvengti pagirių?

– Liaudiška priemonė – skirtingų alkoholinių gėrimų nemaišyti. Bet mokslo atžvilgiu atsakymas paprastas – nepadauginti. O jei nenorite, kad kitą dieną sutriktų darbingumas, nevartokite visai.

– Kuo natūrali kosmetika skiriasi nuo cheminės?

– Esminis skirtumas – sudėtis. Visais laikais kosmetika buvo natūrali, chemine tapo XX a., kai virto industrija. Buvo atrasti cheminiai emulsikliai, nes kosmetikoje vyrauja ta pati problema, kaip kulinarijoje, – kaip riebalą sujungti su vandeniu.

Buvo pagaminta maloni konsistencija, atsirado konservantai, buvo galima dėti daug visokių dalykų ir viską užkonservuoti. Žinoma, tos medžiagos nebuvo tiriamos, o jei tiriamos, tai labai fragmentiškai. Taip yra iki šiol. Niekas negali būti tikras, ką tos medžiagos daro. O jos dažnai provokuoja alergijas, kitus sutrikimus. Įprastai kosmetikos bazę sudaro naftos chemija. Cheminėje kosmetikoje aliejus yra naftos produktas, o natūralioje aliejus augalinis.

– Į ką reikia atkreipti dėmesį norint įsigyti tikrai kokybiškos ekologiškos kosmetikos?

– Kiek pastebiu, prekybos centruose tai gana korektiškai atskirta. Parduotuvėse, kuriose yra konsultantai, galima gauti informacijos. Reikia turėti omenyje, kad, kalbant apie kosmetiką, žodis „ekologiškas“ nereiškia to paties, ką reiškia kalbant apie maistą.

Maiste ganai aiški ekologiškumo sąvoka, yra vienas žymėjimas – žalias lapelis. Kosmetikoje tokio bendro ir teisės aktais įteisinto standarto nėra. Tie standartai privatūs ir įvairiose šalyse yra organizacijų, kurios juos teikia.

Bendras kosmetikos standartas Europoje atsirado visai neseniai, tai COSMOS. Jis neturi paveiksliuko, tai tik raidės. Vartotojui, pamačiusiam šį žymėjimą, svarbu žinoti, kad išlaikyti pagrindiniai natūralios kosmetikos principai: yra natūralios žaliavos, cheminių žaliavų naudojimas labai apribotas. Kitas klausimas, kiek ten yra ekologiškų žaliavų.

Kosmetika nuo maisto skiriasi tuo, kad jos sudėtį skaityti labai sunku. Sudėtis privalo būti ant produkto, bet tai speciali nomenklatūra. Sintetiniai ir agresyvūs ingredientai gali skambėti kaip visiškai padorūs ir priešingai – natūralios medžiagos ir jų dariniai gali skambėti labai chemiškai. Taigi kosmetikos sudėties skaitymas vertingas tik tada, jei ieškoma alergenų.

Įprastai kosmetikos bazę sudaro naftos chemija. Cheminėje kosmetikoje aliejus yra naftos produktas, o natūralioje aliejus augalinis.

– Rinkdamiesi dezodorantą žinome, kad reikia ieškoti be parabenų. Ar yra sudėtinių dalių, kurias žmonės žino ir atkreipia dėmesį? Kas didžiausias pavojus produkto sudėtyje? O kas gerieji ženklai natūralioje kosmetikoje?

– Reikia žiūrėti į produkto tipą. Parabenus prisiminti lengva, dėl to didelė dalis gamintojų juos pakeitė nė kiek ne geresniais konservantais. Dirbtiniai kvapai gali vadintis labai neįprastai, keistai ir įvairiai, nebūtinai parfum.

Reikia turėti omenyje, kad parfum gali būti ir natūralūs. Jei produktas sertifikuotas, sertifikuotojai matė kvapų formulę. Tuomet ją tvirtina arba netvirtina. Jei produktas nesertifikuotas, kvapų formulės niekas, išskyrus gamintoją, nematė. Kvapams taikoma patento teisė ir kvapų galima neatskleisti. Kosmetikos sudėtyje kvapai visada nurodomi paskutiniai, ne pirmi.

Iš pirmųjų sudėtinių dalių galime matyti, ar kosmetika natūrali, ar sintetinė. Reikia pažiūrėti, ar yra mineral oil, nes būtent mineral oil arba petrolatum dažnai yra bazė. Jei kosmetika natūrali, sudėtyje bus vanduo ir greičiausiai kokie nors aliejai. Reikėtų vengti silikono, kuris gali pasirodyti bet kur.

– Kokius dekoratyvinės kosmetikos produktus geriausia keisti natūraliais? O kurie nėra tokie pavojingi, net jei ir sintetiniai?

– Visi sintetiniai produktai provokuoja alergijas ir negali žinoti, kuris lašas bus paskutinis, nes kiekvienas naujas alergenas alergijos tikimybę didina eksponentiškai. Dėl to taip svarbu jų suvartoti kuo mažiau.

Taigi kalbame ne apie tai, kas mažiau ar labiau kenkia, o apie tai, kas geriau patenkina mūsų poreikius. Tarkim, natūralūs lūpų dažai poreikius patenkina, o tušas nebūtinai, nes medžiaga, kuri prilipdo, yra sintetinė. Taip, natūralūs tušai tobulinami, bet kai kurios moterys sako, kad jis nuvarva ar pan. 

Pavyzdžiui, ilgalaikiai plaukų dažai (ne chna) ir nagų lakai apskritai negali būti pagaminti be cheminių ingredientų, todėl reikia kalbėti ne apie natūralius ir įprastinius, o apie įprastinius ir tausojančius.

– Nemažai žmonių vis dėlto natūralios kosmetikos vengia, nes ji neduoda tokio poveikio, kokio tikimasi. Pavyzdžiui, kam keista, kad šampūnas neputoja.

– Šampūno funkcija – ne putoti, o išplauti. Plaudami natūraliu šampūnu gal duše užtruksite keliomis minutėmis ilgiau, bet tai tik pripratimo reikalas. Natūrali kosmetika orientuota į ilgalaikį poveikį – ji veikia lėčiau, bet nealina odos.

Antra, ją reikia pritaikyti būtent savo odai. Nėra stebuklingo kremo – yra stebuklinga veido priežiūra: parinktas tinkamas prausiklis, tonikas, kremas, viskas daroma tinkamu laiku ir ne per daug (kai tepama per daug, užsikemša poros).

Viena dažniausių tinklaraštinikų bėdų – negalėjimas rašyti nuolat

Blogas – interneto puslapis, kuriame vienas ar keli žmonės nepriklausomai dalijasi savo mintimis įvairiomis temomis, arba, parasčiau, rašo interneto dienoraštį. Lietuviškai blogai vadinami tinklaraščiais, o jų kūrėjai – blogeriai – tinklaraštininkais.

Viena iš agentūros „Geri blogai“, talpinančios tinklaraštininkų įrašus vienoje vietoje, įkūrėjų V. Povilienė sako, kad tinklaraščių rašymas ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje jau nebėra naujiena. Šiandien jų yra begalė.

Vieni rašo apie madą, kosmetiką, kiti – apie politiką, treti dalijasi receptais, kelionių įspūdžiais, ar rankdarbiais. Vien po puslapiu „Geri blogai“ buriasi apie 2 tūkst. tinklaraščių. Iš tiesų tinklaraštininkais galime būti kiekvienas, sukūręs blogą vienoje iš internete esančių rašymo platformų, tačiau ne kiekvieno rašytojo puslapis sulaukia sėkmės.

„Skaitytojas dabar ieško kokybiško, gero ir jam patinkančio turinio. Ieško ne tik naujienų, bet ir istorijų. Dabar tinklaraštininkai supranta, kad rašoma ne tik tam, kad parašytum, išreikštum emociją. Jie supranta, kad rašo ne dėl savęs, labiau bendrauja su savo skaitytojais, bando juos suprasti. Taip pat bando suprasti, kas buriasi po tinklaraščio stogu“, – tvirtina V. Povilienė.

Jos pastebėjimu, dažna tinklaraštininkų bėda – negalėjimas rašyti nuolat: „Tinklaraštininkui sunku [...] dovanoti turinį tam tikru dažniu. Kai neturi laiko, dažniausiai neturi ir įkvėpimo, neturi tikslo, kodėl tai darai. Kartais atsitinka gyvenimas ir atsiranda kiti svarbūs dalykai, svarbesni už tinklaraštį. Kai tinklaraštininkas turi tikslą, jis dažniausiai planuoja, ką nuveiks, kur bus, ką kalbins, ką fotografuos, ką nori savo skaitytojui parodyti.“

Pataria rašyti tai, kas įdomu pačiam autoriui

Vienas pirmųjų tinklaraštininkų, rašančių iki šiol, – Ričardas Savukynas. Jau daugiau nei dešimtmetį interneto erdvėje jis pasivadinęs Rokiškiu Rabinovičiumi. Kaip pasakoja tinklaraštininkas, šis pavadinimas gimė kaip smagus žaidimas.

„Pats to projekto pavadinimas buvo kodinis – tiesiog Rokiškis, kaip vienas iš nedidelių Lietuvos miestų. Paskui prireikė uždėti kažkokį paveiksliuką. Uždėjau žiurkėną. Prireikė pavardės. Kadangi viena iš mano pravardžių vienoje darbovietėje buvo Rabinovičius, padariau, kad autorius yra Rokiškis Rabinovičius. Kadangi jis – žiurkėnas, darantis nesąmones, tai jis – visatos valdovas. Kadangi labai mažiukas, tai nori viską užvaldyti. Visa tai išėjo kaip žaidimas. Tiesiog dėl smagumo“, – pasakoja R. Savukynas.

Pašnekovas mano, kad blogo sėkmę lemia tai, ar kuriamas turinys įdomus pačiam autoriui: „Kai rašai apie tai, kas pačiam įdomu, tada ir kitiems įdomu. Jeigu bandai rašyti tyčia taikydamas į kažkokios publikos skonį, tai arba pataikai į labai prastą publiką, su kuria tiesiog nėra apie ką šnekėti, arba iš viso niekam neįdomu. Jeigu kažkas įdomu man, tai reiškia, kad tai įdomu ir kažkuriam skaičiui kitų žmonių.“

Tinklaraštininkus burianti V. Povilienė sako, kad svarbu įsiklausyti ir į skaitytojo norus. Ypač, jeigu tikslas – atkreipti į save dėmesį. „Pačioje pradžioje, kai pradedi rašyti tinklaraštį, visada rašai tai, kas susikaupia – visos patirtys. Kiekvienas tinklaraštis turi savo ciklą. Pradedi rašyti, tai tokia kylanti banga, apima labai didelė euforija, gauni daug dėmesio. Viskas nuostabu, esi fantastiškas, bet ateina tas taškas, kai tavo idėjos išsisemia. Tada ieškai idėjų, ką rašyti toliau, nes tau tas tinklaraštis tampa kažkiek brangus. Tada atsigręži į skaitytoją ir klausi – ką nori, kad aš tau dar parašyčiau?“

Ilgametis blogeris R. Savukynas pastebi, kad skaitytojų auditorija kasmet auga vis sparčiau, todėl nenuostabu, kad tinklaraštininkus pradėta vertinti labiau. „Iš tiesų prieš dešimt metų buvo taip – jeigu turi 200 lankytojų, jau esi nemažas blogeris. Dabar nemaži blogeriai turi tūkstančius lankytojų per dieną. Į mano tinklaraštį per dieną kartais ateina 10–20 tūkst. žmonių, jeigu parašau kažkokį svarbesnį straipsnį. Tai reiškia, kad mėnesio skaičiai jau gali pasiekti dešimtis tūkstančių. Apimtys išaugo labai smarkiai“, – teigia R. Savukynas.

Toks tinklaraščių populiarumas kelia daugybę diskusijų – ar jie kada nors prilygs žiniasklaidai ir su ja konkuruos. Patys tinklaraštininkai mano, kad nuo žurnalistų skiriasi. „Jeigu žiniasklaidą apribosime iki informavimo apie įvykius ir visokius kitus dalykus, tai tinklaraščiai paprastai tuo neužsiima. Tinklaraščiai atstovauja kažkokio žmogaus nuomonę ir poziciją. Tai nėra tokia žiniasklaida, kaip įprasta“, – tikina R. Savukynas.

Jis prideda – žiniasklaidoje naudojamas komentaro žanras, kai pasakoma autoriaus nuomonė apie įvykius ar reiškinius, kas gali būti panašu į blogą. „Ta nuomonė nebūtinai reiškia, kad faktai teisingi, tikslūs, bet tai reiškia, kad žmogus kažką interpretuoja. Tinklaraštis savo esme ir yra tokios interpretacijos – žmonės rašo apie dalykus taip, kaip juos supranta. Dėl to aš tinklaraščių iki šiol nelaikyčiau žiniasklaida. Skirtumas yra būtent tas, kad žiniasklaida tikrina faktus, informacijos šaltinius. Mūsų darbas gerokai skiriasi“, – teigia R. Savukynas.

Tinklaraštininkų darbą pakeitė socialiniai tinklai

Vieni populiariausių blogų šiandien – apie madą ir grožį. Viena pirmųjų Lietuvos stiliaus tinklaraštininkių S. Ubartienė savo mintimis internete dalintis nusprendė prieš aštuonerius metus. Tuomet dar pirmame studijų kurse ji sukūrė blogą pavadinimu „Kur mano raktai?“ Nors jį aktyviai pildo ir šiandien, blogerė pastebi, kad daug laiko atima naujos platformos, pavyzdžiui, socialiniai tinklai.

„Kuo toliau, tuo sunkiau privilioti skaitytoją į blogą, nes visi žmonės lekia, skuba, trumpam greitai pagriebia telefoną, kažką pasižiūri, išjungia ir bėga toliau užsiimti milijonu reikalų. Taip kiekvieną dieną. Vis sunkiau prikviesti pasižiūrėti, kiek tu darbo įdėjai, ko prirašei, o gal pridėjai krūvas nuotraukų ar dar kažką padarei. Socialiniai tinklai tikrai ima viršų“, – įsitikinusi S. Ubartienė.

V. Povilienė mano, kad socialiniai tinklai neišvengiama šiuolaikinių tinklaraštininkų veiklos dalis: „Protinga būti ten, kur yra tavo skaitytojas. Protingiausia – socialinėje medijoje atkreipti dėmesį į save ir tą dėmesį atsivesti į tinklaraštį. Tada jau tą dėmesį tinklaraštyje kažkaip konvertuoji – ar tau reikalinga, kad žmogus atiduotų savo elektroninio pašto adresą, prisiregistruotų į tavo renginį, nusipirktų tavo knygą, ateitų su tavimi susitikti. Rašyti tinklaraštį užima laiką, reikia skirti dėmesio. Tiek pat, gal netgi ir daugiau reikia skirti puslapio ir turinio populiarinimui.“

Kai kurie tinklaraštininkai šiandien iš savo rašymo gali ir užsidirbti. Pasak V. Povilienės, tai įmanoma tik tuomet, kai į šią veiklą pradedama žiūrėti kaip į darbą. „Tinklaraštis yra puiki priemonė verslo pradžiai. Reikia suprasti, kad tai darbas. Tu turi dirbti, planuoti, daryti. Kartais tai gali užimti visą darbo dieną, kaip einant į darbą nuo ryto iki vakaro. Sėkmės istorijos atsitinka dėl to, kad žmogus nenustoja rašyti ir nenustoja dirbti“, – tikina V. Povilienė.

Vis dėlto mados tinklaraštininkė S. Ubartienė pastebi, kad Lietuvoje užsidirbti tik iš savo puslapio kūrimo vis dar nelengva. Nors įmonės ir skiria dėmesio tinklaraštininkams, už reklamą ir nuomonę mokėti neskuba: „Lietuvoje šis dalykas dar labai neišsivystęs. Prekiniai ženklai mieliau moka pinigus Lietuvos įžymybėms už nuotraukas socialiniuose tinkluose, paprasčiausius paminėjimus. Kai reikalas pasisuka link to, kad bendrovė nori pasireklamuoti bloge, kai nori, kad jų produkcija, paslaugos būtų apžvelgiamos ir aprašomos, tai išeina tai, kad didžioji dalis nori atsiskaityti tik natūriniais mainais [vadinamuoju barteriu, – LRT.lt past].“

S. Ubartienės nuomone, tai rodo kultūros stoką ir padėties suvokimo problemą, nes bendrovės tiesiog neįvertina, kad už reklamą atsilyginti reikia ir tinklaraštininkams. Pašnekovės teigimu, apie madą, stilių rašantys blogeriai paprastai iš to nepragyvena.

„Nelabai pažįstu, kas laisvai galėtų išgyventi iš šios veiklos. Kai kurios bando tai daryti pilnu etatu, bet tai pas mus nėra labai paprasta. Blogas – darbas kurti kokybišką turinį, vizualus, parengti išsamius straipsnius. Gamintojai supranta, kad reikia mokėti už reklamą žurnale, televizijoje, visur kitur, bet blogų kažkodėl neįvertina kaip dar vieno reklamos sklaidos kanalo“, – pastebi S. Ubartienė.

Vėjo energijos gaminamą elektros energiją pasaulis naudoja vis dažniau

Pasak Pasaulinės vėjo energetikos tarybos, turbinų išgaunama vėjo energija, verčiama į elektros energiją, yra viena sparčiausiai augančių energetikos technologijų per pastaruosius du dešimtmečius.

Aukšti bokštai su besisukančiais sparnais dažniausiai statomi laukuose, arčiau jūros ar net vandenyje. Būtent su vandens vėjo turbinomis dirba lietuvė A. Mockutė. 24 metų Florencijos universiteto doktorantė kompiuteriu kuria kodą, kaip padidinti šios energijos naudojimą pritaikant jūros bangų energiją.

„Vandens vėjo turbinos, stovinčios vandenyje, būna daug didesnės – 100 metrų aukščio, o vienas sparnelis – kokių 60 metrų. Aš modeliuoju bangų verčiamąją jėgą – kompiuteryje simuliuoju visus jūros procesus, nes kai struktūros tokios didelės, neapsimoka iškart jų statyti vandenyje, juk gali neveikti“, – aiškina A. Mockutė.

Taigi, priduria ji, dėl to pirmiausia vykdomos simuliacijos, kad būtų patikrinta, ar gera vieta, ar pakankamai stiprus vėjas, ar nekliudo žmonėms, kokio stiprumo pati struktūra turėtų būti.

Iš vėjo energijos gaminamą elektros energiją pasaulis naudoja vis dažniau. Pavyzdžiui, nuo šių metų Nyderlanduose traukiniai varomi vien tik vėjo energija. A. Mockutė tvirtina, kad tai – mūsų ateitis: „Danija šią sritį veda į priekį – 2015 m. 42 proc. buvo iš vėjo energijos. Vokietija labai stipri, Portugalija naudoja jūros vėjo energiją, nes turi Atlanto vandenyną. Kinija kasmet labai daug investuoja pinigų.“

Alternatyvos baisesnės

Tačiau atsinaujinančios energijos šaltiniai dar nėra visiškai patikimi, todėl reikia išmokti ją kaupti. „Atsinaujinanti energija šiek tiek nepastovi – vėjas gali pūsti, gali nepūsti, saulė gali šviesti, gali nešviesti. Dėl to labai svarbu energiją kaupti baterijose. Kitas būdas – šalims susijungti energijos tinklais. Pavyzdžiui, Lietuva su Lenkija ir Švedija susijungia“, – pastebi A. Mockutė.

Skeptikai mano, kad vis dėlto net ir tokia energija ne tokia jau žalia. Mokslininkė sutinka, kad iš dalies aplinka žalojama – bet tik kol vėjo turbinos gaminamos ir pastatomos, be to, technologijos kuriamos tokios, kad aplinkai būtų padaryta kuo mažiau žalos.

„Juk ir kasant, ir naudojant iškastinį kurą, aplinkai kenkiama visą laiką. Gal atsinaujinanti energija nėra absoliučiai žalia, bet nieko nėra absoliučiai žalio. Alternatyvos dar baisesnės“, – mano A. Mockutė.

Lietuva turi daug galimybių plėsti šią sritį

Lietuva priskiriama nedidelio bei vidutinio stiprumo vėjų regionui. Čia šiuo metu veikia bent 155 vėjo elektrinės ar jų parkai, kurių bendra galia siekia 500 megavatų. Pasak asociacijos „Wind Europe“ vadovo Gileso Dicksono, mūsų šalis, pagaminanti apie 11 proc. bendro elektros poreikio iš vėjo, yra tarp 10 geriausių Europoje.

Inžinierė A. Mockutė mano, kad Lietuva turi daug galimybių plėsti šią sritį: „Turime ir plotų, kuriuos dar būtų galima išnaudoti. Be to, technologija tobulėja: anksčiau iš vieno bokštelio vėjo turbinos būdavo gaunama apie 500 kilovatų, o dabar galima gauti 5 megavatus. Lietuvoje didžiąją dalį energijos būtų galima sukaupti ir iš bangų kolektorių. Tik dar vyksta tyrimai, ar nekliudo žvejybai, kiek toli [nuo kranto] reikėtų pastatyti ir pan.“

Be to, pabrėžia mokslininkė, šalys galėtų jungtis – tarkim, Vokietija pagamina per daug energijos, tad dar sumoka Lenkijai, kad ši energijos perteklių pasiimtų.

Kaip teigia istorikė, Palangoje buvo pratęsta Tiškevičių formuota aristokratiško kurorto vizija, o vėliau, pradėjus svarstyti apie kurorto teritorijos įteisinimą, tokio statuso panoro net 33 Lietuvos miestai ir miesteliai.

Kurti sveikatinimo kurortus paskatino aplinkybės

V. Migonytė-Petrulienė jau daugiau nei dešimtmetį tyrinėja Lietuvos kurortų raidą. Pirmiausia ji susidomėjo Druskininkais, tačiau tarpukario architektūros tyrimas, kurį ji atliko rašydama distertacijč, šio kurorto neįtraukė, nes tuo laikotarpiu miestas priklauso Lenkijai.

Lietuvoje netrūko kitų ryškių pavyzdžių. Tarpukariu čia vystėsi moderni poilsio kultūra. Galima išskirti du kurorto architektūros raidos tipus. Pirmasis etapas truko beveik visą trečiąjį dešimtmetį, kai buvo atstatomi karo nuniokoti miestai. Tuo metu veikė du pagrindiniai kurortai – Birštonas ir Palanga.

„Lietuvoje buvo labai daug karo invalidų, sparčiai plito tuberkuliozė ir kiti ūminiai susirgimai. Tuo metu švaros, higienos klausimus reikėjo spręsti valstybiniu lygiu. Ką darė valdžia? Jie ieškojo vietų, į kurias galėtų siųsti gydytis ligonius. Tai buvo nebūtinai karo invalidai. Tai galėjo tiesiog būti žmonės, kurie sirgo vienokiomis ar kitokiomis ligomis“, – pasakoja V. Migonytė-Petrulienė.

Šiems žmonėms, kaip sako istorikė, buvo reikalinga medicininė pagalba, o Birštonas tuo metu jau turėjo reikalingą infrastruktūrą, nors ji ir buvo stipriai apgriauta.

„Jiems tikriausiai labiau vertėjo tą infrastruktūrą atstatyti, suremontuoti tam tikrus pastatus, negu statyti visiškai naujus ir kurti naują teritoriją. Kitas svarbus momentas – Birštonas buvo labai svarbus teritoriniu požiūriu, nes ten yra ir mineralinės versmės, mineraliniai šaltiniai, gydomasis vanduo, purvas ir t. t. Tiesiog ta geografinė situacija lėmė, kad į Birštoną žmonės keliavo ilsėtis“, – tvirtina V. Migonytė-Petrulienė.

Tuo metu Palanga atvykstantiesiems siūlė pramogų. Tam įtakos turėjo ir XIX a. čia gyvenusių grafų Tiškevičių užmojis laikytis europietiškų tradicijų.

„Steigiamajame susirinkime, kuriame vyko svarstymai dėl Palangos kurorto vizijos, koks šis kurortas turėtų būti, buvo labai kurioziškų variantų. Jie norėjo sukurti „europinio maštabo“ kurortą, kaip patys rašė. Kitas pasiūlymas – tai turėjo būti „privati sveikatykla“ – kitaip tariant, privatus kurortas, kuris turėjo būti išpirktas tam tikrų asmenų. Vis dėlto buvo apsistota ties tuo, kad tai turėtų būti pramoginio formato kurortas. Buvo tęsiama Tiškevičių vizija, aristokratiško kurorto vizija“, – sako V. Migonytė-Petrulienė.

Kurorto vardą įgijo 11 vietovių

Matydami tokį pavyzdį, kiti Lietuvos miesteliai pradėjo vystyti kurortines funkcijas. Pasak V. Migonytės-Petrulienės, tai lėmė dar vieną lūžį – ketvirtojo dešimtmečio pradžioje priimtas Lietuvos kurortų įstatymas. Jis įteisino kurorto sąvoką ir paskatino poilsio kultūros plitimą Lietuvoje.

„1932 m. buvo pradėti svarstymai dėl kurortinės teritorijos įteisinimo. Tai reiškia, kad reikėjo apibrėžti, ką jie vadino kurortais. Vietovės, atitinkančios tą statusą, gali pretenduoti jį gauti . Kurortų statusą norėjo gauti 33 Lietuvos miestai, miesteliai ir vietovės iš 30 apskričių. Tokiai mažai šaliai 33 kurortai 1932 m. iš tiesų yra gana fenomenalus istorinis faktas“, – įsitikinusi V. Migonytė-Petrulienė.

Jos teigimu, ilgainiui kurortais oficialiai buvo įteisintos 11 vietovių. Didžiausia dalis jų buvo aplink Kauną: „Tai buvo Kauno pliažai, Kačerginė, Kulautuva, Lampėdžiai, Aukštoji Panemunė, Birštonas, Palanga, Varėna, Zarasai, Alytaus teritorija, Likėnai, Anykščiai.“

Netrukus kurortai ėmė plėstis ir siūlyti poilsiautojams įvairesnės veiklos. Kaip sako V. Migonytė-Petrulienė, poilsiavimas kurortuose tapo prieinamu ir universaliu reiškiniu, nors iki tol į kurortus dažniausiai vykdavo tik turtingesni žmonės.

„Po įstatymo priėmimo kurortų infrastruktūra pradėjo labai greitai vystytis. Kas įvyko su tais kurortais, kurie veikė dar prieš įstatymo priėmimą? Birštonas suprato, kad vien tik sveikatinimo veiklomis užsiimti, liaudiškai tariant, neapsimoka. Atsirado ir pramoginių veiklų. Tai reiškia, žmonėms, kurie vykdavo į sanatorijas ilsėtis, atlikti tam tikrų gydymo procedūrų, Kurhauze buvo organizuojami koncertai, įvairūs pasilinksminimai“, – pasakoja V. Migonytė-Petrulienė.

Ji priduria, kad Palangoje atsitiko lygiai tas pats – buvo suprasta, kad vien tik pramoginis laisvalaikio turinys nebeatitinka kurorto vizijos. „Į mažesnius kurortus vykdavo gyventojai iš regionų. Birštonas buvo ypač pamėgtas kauniečių. Palangoje taip pat ilsėjosi kauniečiai, be abejo, regiono gyventojai, bet jau aristokratija, turtingesni“, – tvirtina istorikė.

Kurhauzas – išskirtinis kurortų pastatas

Tarpukario Lietuvos kurortų architektūra artima to meto Europos architektūrai, pasakoja pašnekovė: „Jeigu mes ją vertiname europiniame kontekste, tai tikrai nemanyčiau, kad ji fenomenali. Gal ji atspindėjo modernias idėjas ir tas tendencijas, kurios vyravo to meto Europos kurortuose, kurortinėse vietovėse.“

Sveikatinimui, sako V. Migonytė-Petrulienė, buvo statomos gydyklos, ambulatorijos. Pramogoms buvo skirti kurhauzai, pavėsinės, paviljonai, kioskai, kino teatrai. Taip pat buvo statomi gyvenamosios funkcijos pastatai – vilos, vasarnamiai, gyvenamieji namai, kurių dalis buvo skirta išnuomoti.

Architektūros istorikė pabrėžia, kad Lietuvoje vyravo kukli estetika. Puošnumu išsiskyrė nebent vilos, tačiau visi pastatai turėjo elementų, kurie vasarotojui buvo poilsio nuoroda.

„Tai yra balkonai, plačios terasos, atviros verandos, tam tikras sklypo išdėstymas, parodantis, kad tai sodas. Jeigu kalbame apie medinę architektūrą, tai šie pastatai paprastai trapūs ir lengvi. Vilos buvo be galo puošnios, nes jos turėjo teikti emocinį pasitenkinimą ir pasigerėjimą tiem, kurie atvyksta. Vadinasi, architektūra turėjo būti ne tik funkcionali, skirta poilsiauti, bet privalėjo turėti ir tam tikrą estetinį vaizdą, kuris trauktų poilsiautojus“, – pasakoja V. Migonytė-Petrulienė.

Išskirtinis šio laikotarpio pastatas – kurhauzas. Jame vykdavo koncertai ir kitos linksmybės. Pasak istorikės, tai išskirtinai kurortinis pastatas. „Tai reiškia, kad kurhauzai buvo statomi tik kurortuose. Tai buvo vietos, pastatai, skirti pasilinksminti. Neretai jie atliko ir viešbučio funkciją, bet galbūt šiek tiek rečiau. Ten buvo ir koncertų salės, restoranai. Kurhauzas yra toks labai tipinis objektas. Iš esmės kone kiekviename Lietuvos kurorte buvo statomas kurhauzas, kuris galėjo būti puošnesnis ar kuklesnis“, – tvirtina V. Migonytė-Petrulienė.

Jos aiškinimu, Palangos kurhauzas yra Tiškevičių laikotarpio statinys, išsiskiriantis iš kitų kurhauzų: „Jis mūrinis. Paprastai Lietuvoje tarpukariu buvo statomi mediniai kurhauzai. Aukštojoje Panemunėje taip pat stovėjo labai gražus medinis kurhauzas, modernus, tačiau jis sunyko.“

Birštonas XX a. pr. Wikimedia Commons nuotr.

Kurortas buvo vertinamas kaip kultūros reiškinys

Kiekviename kurorte pastatai buvo puošiami skirtingai, tačiau pastebėta, kad nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios atsirado vis daugiau tautinių motyvų: „Palangoje buvo labai įvertintas Tiškevičių puošnusis vilų stilius. Jis laikytas pavyzdiniu ir sektinu, todėl tarpukariu statant pastatus, iš tiesų buvo sekta vienu ar kitu atveju.“

Istorikės aiškinimu, tuo pačiu metu Birštono ir Pakaunės kurortuose jau buvo galima pastebėti puošybos elementų nykimą. Kaip sako V. Migonytė-Petrulienė, tai iš dalies lėmė ir vietos architektų kritika: „Buvo labai didelė kritika iš pačių architektų, kad tai atgyvenęs dalykas, kad architektūra turi eiti, žingsniuoti su laiku, būti universali ir moderni. [...] Dekoro elementuose išryškėjo tautinis stilius. Jis visų pirma turėtų būti suvokiamas ne kaip stilius, bet kaip tam tikras visuomenės požiūris, pozicija. Pastatams puošti naudoti motyvai buvo visuotinai pripažinti kaip tautiniai. Tai buvo tulpės, saulės motyvai, augaliniai ornamentai ir kt.“

Tai, kad kurortas buvo vertinamas kaip kultūros reiškinys, yra modernėjančios visuomenės ypatybė. Laisvą žmonių elgesį iliustruoja Kauno kurortinės teritorijos, ypač paplūdimiai. Kovojant su tuomet plintančia nudizmo mada, valdžiai net teko išleisti naudojimosi Kauno paplūdimiais taisyklės.

„1923 m. Kauno apskrities viršininkas buvo išleidęs įstatymą, kad už maudymąsi Kauno pliažuose vyrams ir moterims kartu bus skiriama 1000 litų bauda. Tuo metu tai buvo nesuvokiama pinigų suma, labai dideli pinigai. Vėliau, ketvirto dešimtmečio viduryje, pasigirdo visiškai kitokia retorika viešojoje erdvėje apie išlaisvėjusį ne tik pliažų gyvenimą, bet apskritai išlaisvėjusį žmonių elgesį kurortuose“, – teigia V. Migonytė-Petrulienė.

Ji priduria – 1938 m. buvo svarstoma atimti kurorto statusą iš Aukštosios Panemunės, spaudoje buvo pasirodžiusios žinutės, kad atvykstantys į Aukštąją Panemunę poilsiautojai elgiasi nepadoriai. Aukštąją Panemunę ketvirto dešimtmečio pabaigoje pakeitė Basanavičiaus šiltas.

Praradusieji kurorto statusą siekia jį susigrąžinti

Po tarpukario prasidėjo kitas kurorto vystymosi etapas. Pasak V. Migonytės-Petrulienės, jis padarė stiprų poveikį tolesnei architektūros raidai. „Druskininkai buvo paskelbti respublikinės reikšmės poilsiaviete. Istorinėje aplinkoje buvo statomos gigantiškos sanatorijos, dvylikos aukštų kompleksai, kurie iš tiesų labai brutaliai įsiveržė į kurortinę aplinką. Be abejo, būta ir kūrybiškesnių pavyzdžių“, – sako V. Migonytė-Petrulienė.

Kaip viena tokių pavyzdžių ji pateikia architektų Šilinskų suprojektuotas gydyklas, kuriose šiuo metu įsikūręs Druskininkų vandens parkas. „Tai tokios postmodernios stilistikos pastatai, kurių daugelis šiandien yra pakeitę savo veidą, įvilkti į naujas konstrukcijas ir pritaikyti šių dienų poreikiams. Šilinskų gydyklos tapo vandens pramogų parku, buvo nugriautas vandens bokštas. Matome ir tokių pavyzdžių, bet aš manau, kad sovietmetis padarė labai stiprų poveikį kurortams, vietoms, kurios privalėtų turėti glaudų santykį su gamta“, – teigia V. Migonytė-Petrulienė.

Kurį laiką Lietuvoje buvo keturi kurortai: Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, bei keturios kurortinės teritorijos: Anykščiai, Trakai, Zarasai ir dalis Ignalinos. Šiemet kurorto statusą susigrąžino Kačerginė, Kulautuva ir dalis Zapyškio.

Architektūros istorikė V. Migonytė-Petrulienė mano, kad tai reikšmingas žingsnis, siekiant plėtoti šalies turizmą. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į istorinę atmintį.

„Kurortinį statusą praradę miesteliai nori jį vėl įgyti, manau, kaip tam tikrą vietos prestižiškumo ženklą, kad galėtų darniau ir kokybiškiau vystyti turizmo infrastruktūrą, atkurti tam tikras vietas ir pastatus – tiesiog atgaivinti tą istorinę atmintį. Kitas dalykas, [...] daugelis pastatų yra mediniai. Jie labai trapūs, nedraugiški ir nepaklusnūs laikui, todėl, manau, taip pat reikėtų kalbėti apie tai, kaip prižiūrėti tuos objektus, kaip juos tinkamai saugoti, teisingai restauruoti ir pritaikyti“, – įsitikinusi V. Migonytė-Petrulienė.

Beje, „Tvin Pyksas“ tapo populiariosios kultūros dalimi – jis įkvėpė televizijos laidas, kompiuterinius žaidimus, komiksus, dainas, filmus, o vieną seriją šiam fenomenui skyrė animacinis serialas „Simpsonai“.

Tvin Pykso miestelyje verda velniškai gerą kavą ir kepa skaniausią vyšnių pyragą. Moteris kavinėje kalba su pliauska, o anapusiniame pasaulyje gyvena mūsų antrininkai. Čia pilna siurrealistinių simbolių, kuriuos pastebi tik akylas žiūrovas.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje rodytas amerikiečių serialas apie nuošalų Vašingtono miestelį narplioja detektyvinę istoriją – moksleivės Lauros Palmer nužudymą. Į miestelį tirti nusikaltimo atvyksta specialusis FTB agentas Dale`as Cooperis. Nors siužetas kriminalinis, veikėjai šiek tiek komiški, perdėtai dramatiški, tačiau visi gyvena dvigubą gyvenimą.

Kultūros kritikas ir serialo gerbėjų klubo sumanytojas K. Klimka aiškina, kad vos pasirodęs „Tvin Pyksas“ tapo reikšmingu visame pasaulyje, žinoma, ir Lietuvoje: „Tai buvo tikras fenomenas – naujoviškas ir neregėtas visais atžvilgiais – ir personažų, ir visos pasakojimo strategijos, ir muzikos. Visi tai prisimename. Beje, serialo premjeros data sutapo su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo data.“

Serialo muzika išties ypatinga – ji laimėjo ir „Grammy“ apdovanojimą. Tiesa, garso takelio autorius Angelo Badalamenti teigė, kad teminė serialo melodija gimė spaudinėjant atsitiktinius klavišus.

Dar vienas laimingas atsitiktinumas – demoniška būtybė Bobas, mintantis baime ir apsėdantis kitus žmones. Gal jis ir nebūtų išvydęs ekrano šviesos, jei scenos dekoratorius būtų laiku pasitraukęs iš filmavimo aikštelės. Kamera užfiksavo jo atvaizdą veidrodyje, jis atrodė mistiškai, o vėliau veikėjas tapo svarbia siužeto dalimi.  Tačiau K. Klimka teigia, kad pats siužetas atsitiktinumų neturi – simbolius žiūrovui reikia stebėti atidžiai.

„Tvin Pyksas“ verčia žiūrėti lėtai ir netgi skaityti vaizdus, kiną, televiziją, o tai reiškia – mintimis ir akimis sugrįžti prie to, ką pamatei, apdoroti ir vėl sugrįžti, bandyti suvokti, peržiūrėti daug kartų ir ieškoti naujų kontekstų. Visa tai vadiname greičiau skaitymu negu žiūrėjimu, kas yra gana neįprasta šiuolaikiniam žiūrovui, kuris pripratęs greitai vartoti“, – pastebi K. Klimka.

Netikėti sprendimai televizijos ekrane – daugiausia režisieriaus Davido Lyncho nuopelnas. Menininko kūrybą žiūrovams šiemet pristatė ir festivalis „Kino pavasaris“. Kultūros kritikas K. Klimka mano, kad „Tvin Pykso“ režisierius kuria lėto vartojimo produktą, kuris nebūtinai atitinka dabartinių televizijos standartų.

„D. Lyncho religiniai polinkiai ir domėjimasis transcendentine meditacija veikė visą jo kūrybą, įskaitant serialą. Tai labai drąsus sumanymas – į televizijos serialą įtraukti mitinę plotmę, pavaizduoti gėrio ir blogio kovą. Todėl įdomu, kaip tai bus tęsiama dabar, prie kurių elementų jis sugrįš“, – sako kritikas.

Paskutinėje serialo serijoje 1991 m. pasigirdo lemtingi žodžiai „Susitiksime po 25 metų“. Jie išsipildė – 2016 m. spalį D. Lynchas savo „Twitterio“ paskyroje paskelbė, kad paskutinės devynios serijos į ekranus grįš šių metų gegužę. Premjeros laukiantys gerbėjai buriasi į klubus, kuriuose dar kartą peržiūri ankstesnius sezonus. Vienas tokio klubo Vilniuje sumanytojų K. Klimka sako, kad naujasis sezonas nedaug kuo skirsis nuo ankstesniųjų.

Pasibaigus pirmajam sezonui, „Tvin Pyksas“ tapo populiariosios kultūros dalimi, jis įkvėpė televizijos laidas, kompiuterinius žaidimus, komiksus, dainas, filmus. Vieną seriją šiam fenomenui skyrė animacinis serialas „Simpsonai“. Pamatęs vieną mistinį veikėją šokantį su arkliu, Houmeris Simpsonas garsiai pasakė tai, ką, ko gero, galvojo didžioji dalis žiūrovų: „Genialu! Aš visiškai nenutuokiu, kas čia vyksta.“

K. Klimkos nuomone, prie fenomeno labai prisidėjo hibridiškumas, nes seriale primaišyta visko: ir siaubo, ir vesterno, ir muilo operos elementų. „Bet ne tik šiuo požiūriu jis mišrus. Akcentuočiau epochų mišinį, kuris sukurtas sąmoningai, siekiant dezorientuoti mūsų suvokimą. Seriale viskas atrodo labai siurrealiai, bet kartu kuria tokį įspūdį, kuris išlieka ilgam ir kurio nebeįmanoma atsikratyti. Kaip sakoma, iš Tvin Pykso nebegrįžtama“, – kalba kultūros kritikas K. Klimka.

Susižavėjimo serialu neslepia ir atlikėjai. Pavyzdžiui, neseniai Lietuvoje koncertavusi britų grupė „Bastille“ netgi sukūrė dainą „Laura Palmer“.

Anot jos, psichologai turi pritaikyti paslaugas besikeičiančiam pasauliui, tad ir biblioterapija keliasi į virtualią erdvę.

Gali sumažinti net agresiją

Biblioterapija – savotiška meditacija, kai skaitydami žmonės aiškiau suvokia išgyvenamas emocijas. Pasak specialistų, tai padeda pažinti kitus ir dvasiškai tobulėti. V. Mudėnaitė-Savickienė sako, kad biblioterapija taikoma įvairaus amžiaus žmonėms, bet literatūra ypač teigiamai veikia vaikus: „Vaikas ar paauglys, skaitydamas tekstą ir išgirdęs kitus grupės dalyvius, supranta, kad problema gali būti sprendžiama, kad jis gali ją įveikti, nėra vienas, su tuo susiduriantis. Tai mažina vienišumo jausmą ir skatina bendrumo jausmą, empatiją, viltį.“

Pašnekovė sako, kad knygos padeda atviriau kalbėtis įvairiomis, vaikui rūpimomis temomis, net jei tai – skaudūs išgyvenimai ar netektys. „Galima paminėti ir patyčias, ir tėvų skyrybas, net artimųjų ligas, netektis. Tos problemos pasireiškia įvairiose aplinkose – namų, mokyklos, draugų tarpe, santykyje su savimi. Autoriai, tyrinėjantys biblioterapiją, teigia, kad ji gali tapti būdu, parodančiu, kaip tvarkytis su tais išgyvenimais, kaip galima spręsti įvairius iššūkius“, – teigia psichologė.

Tyrimai taip pat rodo, kad skaitymas gali padėti sumažinti agresiją. Anot V. Mudėnaitės-Savickienės, galima kalbėti apie pyktį ir jo valdymą, stresą, įvairias baimes, jų įveikimą: „Netgi apie tai, kaip užmegzti draugystę ir ją palaikyti. Taikant biblioterapiją, galima kalbėti apie sunkumus, kylančius prisitaikant prie mokyklos aplinkos, pavyzdžiui, ją keičiant ar tik pradedant lankyti. Taip pat apie mokykloje kylančius konfliktus.“

Taikant biblioterapiją, pasiekta didesnė empatija

Psichologė sako, kad biblioterapijoje gali būti tyrinėjamos įvairios jautrios temos. „Esu radusi straipsnį, kuriame kalbama, kaip padėti vaikams, turintiems Alzhaimeriu sergančius senelius, kaip, taikant biblioterapiją, jie gali pažinti ir suprasti, ką jų seneliai išgyvena, kodėl taip vyksta, ko tikėtis toliau“, – tvirtina pašnekovė.

Pasak V. Mudėnaitės-Savickienės, buvo atliktas tyrimas su 8–16 metų berniukais: „Vienai grupei buvo taikomas konsultavimas, kitai – konsultavimas kartu su biblioterapija, trečiai – netaikoma jokia intervencija. Pirmose dviejose grupėse berniukų agresyvumas sumažėjo. Be to, grupėje, kurioje taikyta ir biblioterapija, pasiekta didesnė empatija.“

Skaitymas per biblioterapiją itin populiarus JAV ir kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Suomijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Literatūra parenkama pagal dalyviams svarbius klausimus ir jų amžių. Užsiėmimų metu tekstus balsu skaito arba užsiėmimo vadovai, arba dalyviai.

Taiko tiek klasikinę, tiek šiuolaikinę literatūrą

Kaip teigia V. Mudėnaitė-Savickienė, biblioterapijos procesas prasideda nuo aktualijos ar problemos identifikavimo. „Atrenkamos tam tikros temos, pavyzdžiui, tėvų skyrybos ar patyčios. Tuomet atrenkama literatūra, kuri atitiktų temą, siūlytų ne tik ją pažinti, susidurti su išgyvenimais, bet ir parodytų, kaip galima tvarkytis su situacija, išgyvenimais, kokie alternatyvūs to sunkumo ar iššūkio sprendimo būdai“, – pasakoja pašnekovė.

Psichologė sako, kad parinktas tekstas turėtų atitikti dalyvių amžių: „Svarbu, ar tai taikoma vaikui, ar paaugliui, ar suaugusiajam. Atrinkta literatūros ištrauka paprastai nėra ilga. Tai tam, kad vaikas galėtų įsitraukti, tam tikrą laiką sutelkti dėmesį. Kartais skaitoma pusės puslapio ištrauka, atspindinti temą ir kriterijus.“

Dažniausiai biblioterapijos užsiėmimuose dalyvauja mokyklinio amžiaus vaikai ir paaugliai. Pasak psichologės, jiems svarbiausi – kūrinio aktualumas ir suprantamumas. V. Mudėnaitė-Savickienė naudoja ir lietuvių, ir užsienio autorių kūrinius, tiek klasiką, tiek šiuolaikinę literatūrą.

„Knygos kiekvienai amžiaus grupei parenkamos taip, kad dalyviai galėtų suprasti ir įsitraukti į procesą. Yra vykdomi tyrimai, kad knygos atitiktų biblioterapinius kriterijus. Esu naudojusi istoriją apie Mažąjį princą, Oscaro Wilde`o pasakojimą apie laimingąjį princą, taip pat Mikę Pūkuotuką. Kiekvienai situacijai stengiuosi parinkti vis kitą tekstą. Atrandu ir liaudies pasakėčias, pavyzdžiui, apie tris brolius. Įtraukiami ir nauji autoriai, rašantys apie tai, kas atspindi šiuolaikines aktualijas “, – dalijasi patirtimi pašnekovė.

Persikelia į virtualią realybę

Biblioterapija – ne tik skaitymas. Ją papildo ir kūrybinis rašymas ar vaizdų tyrinėjimas. Kaip teigia psichologė, pagal biblioterapijos principus sėkmingai galima nagrinėti filmus ar animaciją: „Tai leidžia pagilinti temos nagrinėjamą, į ją labiau įsijausti, prieiti prie gilesnių, asmeninių įžvalgų apie santykius su savimi, aplinka ir pan. Taigi, biblioterapiniai principai gali būti taikomi ir žiūrint filmuką ar jo ištrauką.“

Nors mokslininkai ir psichologai dažniausiai skiria tik teigiamus biblioterapijos aspektus, kai kurie jų atkreipia dėmesį ir į terapijos trūkumus. Pavyzdžiui, jei vaiko motyvacija skaityti nepakankama. „Kaip ir bet kokia kita terapija, biblioterapija gali būti lydima pasipriešinimo. Tai yra normalu, nes nagrinėjamos temos ne visada yra lengvos, malonios. Natūralu, kad kyla pasipriešinimas, kalbant apie sunkias temas. Visų procesų neįmanoma suvaldyti“, – tvirtina V. Mudėnaitė-Savickienė.

Psichologai taip pat ieško būdų pasiekti jaunąją kartą, kuri daugiausia laiko praleidžia virtualioje erdvėje. Pasak pašnekovės, tiems, kurių nedomina tikros knygos, siūlomi virtualūs biblioterapijos užsiėmimai: „Pasaulis tikrai keičiasi ir psichologai turi pritaikyti savo paslaugas. Taip atsiranda virtualios paslaugos, konsultacijos per „Skype“. Biblioterapija perkeliama į virtualią erdvę, pasaulyje tai taikoma.“

V. Mudėnaitė-Savickienė tvirtina prisidedanti prie projekto, kai grupėje taikoma biblioterapija virtualioje erdvėje. „Yra sukurta tokia sužaidybinta erdvė, į kurią dalyviai įsitraukia, gali susikurti savo avatarus. Tai reiškia, kad jie ateina ne kaip realus asmuo, o su kokio nors literatūrinio herojaus tapatumu. Tai padeda įsitraukti. Šis projektas prieinamas Lietuvos bibliotekose. Vaikai iš įvairių miestų, kurių bibliotekos dalyvauja projekte, gali prisijungti prie biblioterapinės erdvės ir susitikti su psichologu“, – aiškina pašnekovė.