Neišskirdavo net mirtis

Žirgai Lietuvoje visais laikais buvo gerbiami. Žemdirbių tauta, aišku, daugiausia rūpinosi darbinių arklių auginimu ir priežiūra, bet nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų iki pat šių dienų ne mažiau dėmesio skirta ir žirgininkystei.

Archeologai įrodė, kad žirgai ir mūsų protėviai buvo neatskiriami bičiuliai netgi po mirties. Žirgas buvo didžiausias kario turtas, jo apranga kainavo daugiau negu kiti namų apyvokos daiktai. Šiandien stebina kapinynuose randami žalvariniai ir pasidabruoti žirgo aprangos elementai, puošmenos. Žirgą balnoti ir puošti lietuviai pradėjo apie XI–XII a.

Žemaitijoje žuvęs karys buvo laidojamas kartu su ginklais ir pabalnotu žirgu. Dažnai į kario kapą buvo dedama tik žirgo galva ir balnas su kamanomis, kartais – tik žirgo apranga ar jos simboliai. Mirusius pradėjus deginti, toks pat likimas neretai ištikdavo ir žirgą. Vidurio ir Rytų Lietuvoje žirgai būdavo laidojami ir atskirai, specialioje pilkapio dalyje. Tokie žirgų kapinynai atskleidžia ir turtinę mūsų protėvių padėtį – kilmingi kariai palaidoti su keliais žirgais.

Kronikos liudija, kad ir Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas buvo sudegintas kartu su aštuoniolika žirgų.

Dainose ir papročiuose

Žirgas – ne tik kario sąvokos sudedamoji dalis. Jis ir bernelio, jojančio pas mergelę, pasididžiavimas. Dar Jonas Basanavičius rašė, kad nevedęs vyras be žirgo – kaip mergelė be rūtų. Užtat ir liaudies dainos liudija, kaip buvo puošiamas jo tymo balnas, kaip žirgas „auksu kamanojamas“, šeriamas avižėlėmis, kaip savo žvengimu įspėdavo nelaimę, o žuvus berneliui kare ar kitur parnešdavo žinią močiutei sengalvėlei.

Atrodo, tikėta, kad žirgas ar jo simbolis turi magišką galią, saugo namus. Taip atsirado ir garsieji žirgeliai ant stogų kraigo, į kuriuos šiandien jau žvelgiama vien kaip į liaudies meną, puošybą.

Lietuvoje žirgynų būta nuo seno. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje veikė Vilniaus eržilų depas. Rietave ir Plungėje žirgynų turėjo kunigaikščiai Oginskiai. 

Žirgai kariuomenėje

Nuo seniausių laikų žirgai taip pat buvo naudojami kariuomenėje, kai kurios žirgų veislės buvo išvedamos specialiai karybai. Raitelių būriai dalyvavo koviniuose veiksmuose nuo LDK laikų iki Nepriklausomybės kovų.

Kariuomenei ar karybos istorijai skirtuose leidiniuose rašoma ir apie raitelių parengimą, kavalerijos panaudojimą kovose, raitųjų karinių dalinių organizacinę struktūrą. Lietuvos kariai raiteliai (riteriai) net buvo vaizduojami kunigaikščių antspauduose, istorinėje literatūroje dažnai piešiamas lietuvio kario žirgas kartu su raiteliu, LDK raitelio apranga.

KAVB saugoma įdomi husarų pulkininko grafo Juozo Tiškevičiaus (1835–1891) knyga apie Biržuose suburtą 17-ąjį lietuvių raitelių pulką, vadovaujamą Mykolo Juozapo Tiškevičiaus (1761–1839), dalyvavusį 1812–1815 m. kare prancūzų pusėje. Knygoje įdėtos M. Tiškevičiaus, pulko eskadrono vado Henriko Tiškevičiaus ir kitų fotografijos, spalvoti piešiniai, kuriuose vaizduojami 17-ojo raitelių pulko kariai ir vadai su šio pulko uniformomis (nors ir priklausė prancūzų karinei vadovybei, lietuvių pulkai turėjo teisę nešioti lietuvišką uniformą su Vyčiu).

Tarpukariu buvo leidžiamos knygos, skirtos raiteliams rengti, mokyti, kariuomenės žirgų priežiūrai, net buvo arklių kaustymo mokykla ir specialiai jai Ksavero Mašanausko parengti vadovėliai. Reprezentatyviuose Lietuvos kariuomenės leidiniuose skirta vietos ir kavalerijai, žirgų su raiteliais nuotraukoms. Pirmo husarų pulko leitenantas Justinas Liaukus iš prancūzų kalbos išvertė ir Lietuvos kariuomenei pritaikė rašomąja mašinėle atspausdintas mokymo priemones, kaip treniruoti kariuomenės žirgus.

Senieji leidiniai

Prisimindami šlovingas LDK kovas neįsivaizduojame savo kunigaikščių be žirgo. Į istoriją net įėjo mitas apie Lietuvos karius, girdžiusius savo žirgus Juodojoje jūroje. Aišku, lietuviai žinojo, kad žirgų negalima girdyti sūriu jūros vandeniu, bet tuo norėta simboliškai parodyti, kad lietuviai kariaudami su savo žirgais buvo pasiekę net tą tolimą kraštą.

Iš LDK laikų mus pasiekusių knygų apie žirgus nedaug. KAVB turime vieną jų, garsiosios Kristupo Manvydo Dorohostaiskio (1562–1615) „Hipikos“ antrąjį, 1647 m., leidimą. Pirmojo (1603) leidimo Lietuvos bibliotekose, deja, nėra. Šį lenkų kalba parašytą veikalą galima vadinti pirmuoju žirgininkystės vadovėliu ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje. Jį parašęs K. M. Dorohostaiskis buvo LDK ir Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, Lietuvos didysis maršalka, Neapolyje studijavęs hipologiją ir pats užsiėmęs žirgininkyste.

„Hipikoje“ autorius pateikė pavyzdžių ir iš savo žirgyno Ašmenoje, ir garsaus kunigaikščių Radvilų žirgyno Kėdainiuose. Šio veikalo trečiojoje knygoje gausu žirgų inventoriaus piešinių, atliktų dailininko, kartografo Tomo Makausko ranka. KAVB turimas vienas knygos egzempliorius su rankraštiniais papildymais iš pradžių priklausė Kodeno šakos Sapiegoms, paskui jų padovanotas Raudondvario Tiškevičiams. Kiti du KAVB turimi egzemplioriai, nors išleisti maždaug tuo pačiu metu (po 1647), yra kito leidimo. Pirmas minėtas egzempliorius išleistas Krokuvos spaustuvininko ir knygininko Luko Kupiszo (1600–1655), o kiti du – Krokuvos akademinėje spaustuvėje.

Kito žymaus trijų tomų žirgininkystės veikalo lenkų kalba „Visuotinė žirgo istorija“ autorius Marijonas Čapskis (1816–1875), kaip ir K. M. Dorohostaiskis, pats užsiėmė žirgininkyste Radvilas menančiame Kėdainių žirgyne ir išvykęs iš Lietuvos.  „Visuotinės žirgo istorijos“ 2 tome autorius trumpai apžvelgė žirgininkystės padėtį Lietuvoje, o 3 tome aprašė ir lietuvių žemaičių žirgų veislę – žemaitukus. 2 tome minima dar viena lietuvių žirgų veislė – trakėnai. Tai žirgai, skirti joti, išvesti Trakėnų dvare (1).

„Knygos apie arklius“ 1 tome žemaitukus aprašė ir jų iliustracijas pateikė žymaus trijų tomų veikalo apie arklius autorius kunigaikštis Sergejus Urusovas (1859–1918). Dauguma knygos iliustracijų paimta iš grafo Carlo Gustavo Wrangelio knygos „Das Buch vom Pferde“ trečiojo leidimo (Štutgartas, 1895). KAVB saugomas S. Urusovo knygos 1 tomo egzempliorius priklausė buvusio Kauno miesto skerdyklų veterinarijos gydytojo Romualdo Žakevičiaus asmeninei bibliotekai.

Apie žirgininkystės padėtį Lietuvoje vokiečių kalba rašė ir su Lietuva susijusios garsios bajorų giminės atstovas Zdzislavas Poklevskis Koziela, tačiau šio autoriaus knygoje dauguma pavyzdžių yra iš jo Palenkės Januvo dvaro. Tarpukariu vienas šios giminės atstovų Aleksandras Poklevskis Koziela buvo Virbalio pasienio punkto veterinarijos gydytojas.

Tyrinėjantiems žirgininkystės raidą Lietuvoje bus įdomūs ir arklių surašymo Kauno gubernijoje statistiniai duomenys (deja, tik 1875).

Knygą su gražiomis spalvotomis iliustracijomis apie įvairias arklių veisles (užsimenama ir apie žemaitukus, bet nėra jų iliustracijų) 1895 m. Paryžiuje išleido Leonidas Simonovas ir Ivanas Merderis. Šią knygą savo asmeninėje bibliotekoje turėjęs veterinarijos gydytojas profesorius Konradas Aleksa prie spalvotų žirgų piešinių įklijavo lietuviškus užrašus (knyga rusų kalba).

Disertaciją apie žemaičių arklį (žemaituką) 1912 m. Vroclavo universitete apsigynė Vilniaus 1-ąją gimnaziją baigęs Ivo Moračevskis. Šiuo moksliniu darbu pradėti tyrinėti žemaitukai, kurie iki tol buvo minimi įvairioje literatūroje, bet nebuvo mokslinių tyrinėjimų objektas.

Išskirtinis: „Hipikos“ egzempliorius, paženklintas spaudu „Biblioteka Czerwonodworska“, liudijantis apie knygos priklausomybę Raudondvario Tiškevičių asmeninei bibliotekai. / KAVB archyvo nuotr.

Dėmesys tarpukariu

Žirgininkyste domėtasi ir tarpukario Lietuvoje, tačiau specialiai tam skirtų leidinių nebuvo daug. Tuo laikotarpiu keletas autorių paskyrė specialias studijas žirgininkystės raidai Lietuvoje ir lietuvių žirgų veislių tyrinėjimams. Šios studijos iš pradžių paskelbtos periodinėje spaudoje, o paskui išleistos atskiromis knygelėmis.

Vienas reikšmingiausių tarpukario Lietuvos žirgininkystės leidinių buvo Mikalojaus Kvašnino-Samarino ir Zigmo Mockaus dviejų dalių knyga „Arklio kilmė ir lietuvių arklys“ (1926–1927). Ši studija iš pradžių buvo paskelbta žurnale „Kosmos“. Ją išplėtojo jau minėti ir kiti autoriai, žurnaluose „Kosmos“ ir „Veterinarija ir zootechnija“ buvo paskelbti dar keli straipsniai apie žemaitukus.

Tiesa, veterinarijos gydytojas S. Jankauskas knygai „Arklio kilmė ir lietuvių arklys“ pažėrė gerokai kritikos: tiek dėl knygos turinio, tiek dėl jos, pasak recenzento, prastų iliustracijų, tiek dėl vieno autorių M. Kvašnino-Samarino kvalifikacijos ir pareigų įvardijimo. M. Kvašniną-Samariną papiktino ne tiek ši knygos recenzija (į ją jis taip pat piktokai atsakė), kiek S. Jankausko pastaba, kad jis neteisėtai pasirašąs docentu ir privatdocentu. Dėl šios pastabos M. Kvašninas-Samarinas padavė S. Jankauską į teismą, byla buvo svarstyta įvairiose teismo instancijose, įskaitant ir Vyriausiąjį Tribunolą, ir Apeliacinį teismą, bet S. Jankauskas liko nenubaustas dėl M. Kvašnino-Samarino įžeidimo, nes sakė tiesą.

M. Kvašninas-Samarinas tik 1928 m. įgijo Tartu universiteto zootechnijos magistro laipsnį, o 1929 m. šiame universitete apsigynė ir daktaro disertaciją apie Rytų Europos arklių kilmę baltų šalių pavyzdžiu ir jau teisėtai galėjo pasirašyti privatdocentu, nes 1929 m. rugsėjo 1 d. gavo šias pareigas VDU Geologijos ir mineralogijos katedroje. Jo byla su S. Jankausku buvo viena kurioziškiausių Lietuvos teisėsaugos istorijoje. Kaip taikliai buvo parašyta žurnale „Veterinarija ir zootechnija“, ji buvo pavyzdys, kaip iš adatos priskaldyti vežimą (2).

Apie žemaitukus taip pat yra rašę agronomai, veterinarijos gydytojai Antanas Verbickas, Kazys Almenas ir kt. Straipsnį žurnale „Pieno ir gyvulių ūkis“ paskelbė agronomas, zootechnikas, Plungės žemesniosios žemės ūkio mokyklos ir žemaitukų veislės arklių žirgyno vedėjas, Gruzdžių aukštesniosios gyvulininkystės mokyklos vicedirektorius ir žemaitukų veislės arklių tyrimo stoties vedėjas Juozas Petraitis (1898–1981), sovietiniais metais parašęs ir disertaciją „Žemaičių veislės arklys“ (1948).

Ištvermingi ir kovoje, ir vagoje

Iki XIX a. pabaigos žemaitukai tenkino žemdirbių poreikius. Vėliau jie pradėti kryžminti su sunkiųjų, ristūnų, trakėnų ir kitų veislių arkliais. Išvestas naujas veislės tipas – sunkusis žemaičių veislės arklys.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą nykstančių žemaitukų veislės išlaikymu ypač rūpinosi kunigaikščiai Oginskiai. 1900 m. Paryžiaus tarptautinėje žemės ūkio parodoje žemaitukų eržilas buvo apdovanotas aukso medaliu.

Jungtinės Tautos žemaitukus pripažino kaip saugotiną veislę ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Už žemaitukų veislininkystę yra atsakinga 1997 m. įsikūrusi Žemaitukų arklių augintojų asociacija.

Ypatingo dėmesio verta kukli knygelė, reglamentuojanti ardėnų veislės arklių auginimą Lietuvoje. Ją išleido Ardėnų veislės arkliams auginti Lietuvoje draugija. Dėmesys gana paplitusiai Lietuvoje ardėnų sunkiųjų arklių veislei nebūtų kažkuo ypatingas ar stebinantis, tačiau ši knygelė vertinga jau vien tuo, kad yra labai reta. KAVB turime vienintelį Lietuvos bibliotekose esantį jos egzempliorių.

Žirgynų tradicija

Pirmieji žirgynai Europoje atsirado XI–XII a., daugiausia jų įkurta XVIII–XIX a. Čia išvestos geriausios arklių veislės: grynakraujai jojamieji, brabansonai, peršeronai, ardėnai, trakėnai, Hanoverio arkliai, Norfolko ristūnai.

Lietuvoje žirgynų būta nuo seno. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje veikė Vilniaus eržilų depas. Rietave ir Plungėje žirgynų turėjo kunigaikščiai Oginskiai. Tarpukariu Gruzdžių žirgyne buvo veisiami žemaitukai, Kėdainių žirgyne – jojamieji žirgai. Šaliai atkūrus nepriklausomybę, veikė Nemuno, Vilniaus, Sūdavijos, Žagarės, Dusetų valstybiniai žirgynai su geriausiais aštuonių veislių arkliais. Juose buvo įrengti žirgų bėgimo takai, dengti maniežai žirgams treniruoti. 2012 m. įkurta bendrovė „Lietuvos žirgynas“.

Susidomėjimas žirgininkyste nenuslopo ir sovietmečiu, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę puoselėjančiųjų žirgininkystės tradicijas dar pagausėjo. Žemaitukų arklių veislės mokslinius tyrimus savo disertacijoje ir knygose plėtojo Lietuvos gyvulininkystės instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, daktarė, Šiaulių universiteto mokslo darbuotoja Valė Garbačiauskaitė-Macijauskienė. Iš jos publikacijų populiarinant šią žemaičių arklių veislę parodoje pateikta 2002 m. išleista jos parengta knyga „Žemaitukai“.

Įvairių sričių mokslininkų bendradarbiavimas rengiant Lietuvos žirgininkystei skirtą knygą ypač gražiai atsiskleidžia 2008 m. leidinyje „Lietuviški žirgai“, kurio vieno straipsnio autorė yra V. Garbačiauskaitė-Macijauskienė. Vienas žirgininkystės Lietuvoje tyrinėjimų ir jos populiarinimo entuziastų yra pedagogas, istorikas, kraštotyrininkas, Arklio muziejaus Anykščiuose darbuotojas Egidijus Musteikis. Jo 2003 m. išleistoje knygelėje „Težvengia žirgeliai“ populiariai išdėstyta žirgininkystės Lietuvoje ir Arklio muziejaus Anykščiuose istorija, joje yra ir užduočių. Knyga skirta tiek jaunimui, tiek ir vyresniems skaitytojams. Jis taip pat parengė straipsnį „Stambieji žemaitukai – lietuviški važiuojamieji žirgai“, kuris įdėtas į ypač gražiai išleistą, netradicinę Gintaro Kaltenio parengtą knygą „Senuoju pašto keliu – žirgais ir karietomis“. Ši 2016 m. išleista knyga skirta kelionės žirgais ir karietomis istoriniu arklių pašto traktu Sankt Peterburgas–Krokuva–Varšuva rekonstrukcijai, kurią sugalvojo ir įgyvendino „Klajūnų klubas“.

Buvo leidžiamos ir žirgų kilmės knygos, kuriose buvo ne tik surašomi tam tikrų veislių žirgai, bet ir publikuojamos žirgų registravimo, jų įrašymo į kilmės knygas taisyklės. Šiais laikais, kaip ir tarpukariu, veikia tam tikros veislės žirgų augintojų draugijos, asociacijos.

Gražus pavyzdys pristatant Baltijos Hanoverio veislės žirgų populiaciją yra Baltijos Hanoverių veislės žirgų augintojų asociacijos 2008 m. išleista knyga. Prie žirgininkystės populiarinimo prisideda ir veterinarijos gydytojos, verslininkės Agnės Būtaitės-Levandavičienės 2006 m. parengtas fotografijų albumas „Lietuvos žirgai“. Šio leidinio nuotraukų autorius ir leidinio sudarytojas yra fotografas Andrius Repšys. Keletą gražių žirgininkystės leidinių, išverstų iš anglų kalbos, išleido leidyklos „Aktėja“ ir „Obuolys“. Nors šiuose leidiniuose nėra informacijos apie žirgus Lietuvoje, jie taip pat prisideda prie šios gyvulininkystės šakos populiarinimo.

1 – Mažosios Lietuvos dvaras ir gyvenvietė dabartinėje Kaliningrado srityje. Trakėnai buvo veisiami ir dabartinės Pagėgių savivaldybės teritorijoje, o vėliau paplito ir visoje Lietuvoje.

2 – Vet. gydyt. St. Jankausko ir agr. dr. Kvašnino-Samarino byla // Veterinarija ir zootechnija. – 1930, Nr. 4/5, p. 95–96.

Žirginis sportas

Atskira leidinių grupė skirta tiek kariuomenės, tiek civilių organizuojamoms žirgų sporto varžyboms. Žirgų sportas buvo įtrauktas ir į pirmąją Lietuvos tautinę olimpiadą.

Kad žirgų sporto kariuomenei ir civiliams varžybos buvo svarbi tautinės olimpiados dalis, liudija ir tai, jog nebuvo pasitenkinta nuotraukomis ir paminėjimais bendrame olimpiadai skirtame leidinyje – išleistas atskiras tautinės olimpiados žirginio sporto varžybų leidinys su varžybų programa ir dalyviais. Išleistos dar kelios knygelės, reklamuojančios žirgų sporto varžybas Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Dusetose (ant Sartų ežero ledo) ir kitur.

Žirgų sporto varžyboms nemažai dėmesio buvo skiriama ir Lietuvos periodiniuose leidiniuose, buvo pateikiami išsamūs aprašymai, rezultatų suvestinės, nuotraukos. Autorių kolektyvo parengtas žirgų sporto entuziastams ir ūkininkams skirtas leidinys „Mano žirgas“, iliustruotas nuotraukomis iš įvairių varžybų, taip pat ir tradicinių žirgų lenktynių ant Sartų ežero ledo.

Populiariausia žirgų lenktynių rūšis pasaulyje – lygiosios žirgų lenktynės. Jų metu žirgai su žokėjais šuoliuoja visu greičiu 1–3,2 km stengdamiesi aplenkti varžovus ir pirmieji pasiekti finišą. Rekonstruotas Raseinių hipodromas – vienintelis Baltijos šalyse, tinkantis organizuoti lygiąsias žirgų lenktynes.

Dėl saugumo tradicinės žirgų lenktynės ant Sartų ežero ledo jau kelis dešimtmečius nebevyksta. Tūkstančius žiūrovus pritraukdavusi šimtametė šventė perkelta į Dusetų hipodromą.

Tačiau žirgų lenktynės – tik viena žirginio sporto rūšių. Šiais laikais jis labiau siejamas su tomis varžybomis, kurios yra įtrauktos į Europos ir pasaulio čempionatus, olimpines žaidynes. Tai olimpinėms sporto šakoms priklausantys dailusis jojimas (išjodinėjimas), konkūras ir trikovė.

Populiariausia rungtis – konkūras, atsiradęs XVIII a. Anglijoje. Lietuvoje šio sporto aukso amžiumi laikoma XX a. antroji pusė. Mūsų konkūrininkai ne tik karaliavo Sovietų Sąjungos aikštelėse, bet ir dalyvaudavo Europos ir pasaulio čempionatuose, visose trijose jojimo rungtyse.

Sovietiniais laikais taip pat buvo skiriamas dėmesys sportinių žirgų auginimo ir treniravimo literatūrai. Knygas šia tematika yra parengę agronomas, biomedicinos mokslų daktaras Vytautas Barauskas, ristūnų žirgų sporto teisėjas Stasys Svetlauskas. Jau nepriklausomoje Lietuvoje tuo rūpinosi Lietuvos arklių augintojų asociacija. 2005 m. knygą „Sportinių ir laisvalaikio žirgų šėrimas“ parengė veterinarinės medicinos mokslų daktarė Giedrė Augonytė ir zootechnikas, biomedicinos mokslų daktaras Jurgis Kulpys.

Vaizdai: prezidentas Antanas Smetona rytinės mankštos metu žurnale „Kūno kultūra ir sveikata“ (1933 m.). / KAVB archyvo nuotr.

Svarbi ūkio dalis

Lietuvos ūkininkams išleista nemažai knygelių, kuriose apstu patarimų, į ką atkreipti dėmesį perkant arklius, kaip juos prižiūrėti, kad jie būtų sveiki ir darbingi. Tiek darbo arkliai, tiek sportui ar kariuomenei skirti žirgai buvo pristatomi Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose, kurios 1922–1936 m. buvo rengiamos Kaune. Šioms parodoms skirtuose specialiuose leidiniuose galime susipažinti su eksponuojamų arklių veislėmis (tam tikrų veislių arkliai buvo išskiriami į atskiras sekcijas), kokie arkliai laimėjo parodų prizus, kas jų savininkai.

Ketvirtos Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos (1925 m.) fotografijų albume, parengtame fotografijos bendrovės „Menas“, matome ir eksponuotų, laimėjusių arklių nuotraukų.

Laimėjusių arklių nuotraukos įdėtos ir į 1930 m. Vytauto Didžiojo metų Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos leidinį (šį leidinį paruošė ir išleido Lietuvos Prekybos ir pramonės rūmų referentas D. Gruodis). Yra išlikusios ir trečiosios bei septintosios Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodų originalios nuotraukos (saugoma Kauno technologijos universiteto (KTU) bibliotekoje ir Lietuvos centriniame valstybės archyve).

Atsisveikinimas su Kauno konke (1929 m.). / KAVB archyvo nuotr.

Legendinė konkė

Atskira arklių panaudojimo sritis tarpukariu buvo Kauno arklių tramvajus, vežiojęs keleivius nuo 1892 m. iki 1929 m. Koncesija dėl arklių tramvajaus, dar vadinamo konke, eksploatacijos buvo pasirašyta 1887 m. su belgų inžinieriumi, Šveicarijos piliečiu Eugenijumi Diuponu, o įsigaliojo nuo 1892 m. gegužės 24 d., kai arklių tramvajus pradėjo vežioti keleivius.

Mirus E. Diuponui, arklių tramvajus priklausė jo žmonai Marijai Diupon. Iš Kauno arklių tramvajaus savininkės M. Diupon arklių tramvajaus nekilnojamąjį turtą, arklius ir koncesiją konkei 1919 m. įsigijo Martynas Yčas, Vulfas Frenkelis ir Simonas Švarcas.

1922 m. arklių tramvajaus bendrovei priklausė septyniolika vagonų (tinkamų naudoti buvo keturiolika) ir 38 arkliai, kasdien važinėjo dešimt vagonų žiemą ir keturiolika vasarą bei buvo 88 tarnautojai (3).

1927 m. vasarą, kai vyko koncesininkų derybos su miesto valdyba dėl arklių tramvajaus išpirkimo nepasibaigus koncesijos laikui, kursavo tie patys keturiolika vagonų. Kauno miesto valdyba planavo arklių tramvajų visai panaikinti, o kol bus įrengtas elektros tramvajus (kuris ir liko tik planuose), turėjo organizuoti platesnį susisiekimą autobusais. Bet tiek derybos, tiek arklių tramvajaus likvidavimas užtruko ir tik 1929 m. kovą įvyko garsiosios „konkės laidotuvės“.

Dar 1927 m. dalis konkės arklių buvo parduota iš varžytinių, o 1931 m. keli arkliai pateko į tų pačių koncesininkų valdomą „Ragutį“ vežioti vaisvandenius, kiti buvo parduoti ar išdalinti už bendrovės skolas jos darbininkams. Tada dešimt geresnių konkės arklių pateko į vieno iš buvusių arklių tramvajaus koncesininkų M. Yčo dvarą (4).

Arklių tramvajaus istorijos pradžia aprašyta darbininkams skirtame periodiniame leidinyje „Robotnik litewski“ [5], o apie visą arklių tramvajaus veikimą straipsnį žurnale „Technikos žodis“ paskelbė Česlovas Vištakas (6) ir Alvydas Surblys straipsnyje „Martyno Yčo ekonominės veiklos pėdsakais“ (7). Knygoje, skirtoje Kauno autobusų istorijai, skyrelį „Nuo diližano iki konkės“ parašė ir iliustracijas jam surinko Brigita Tranavičiūtė ir Arvydas Pakštalis (8).

3 – Kauno miesto susisiekimas // Tėvynės balsas. – 1922, rugpj. 17, p. 3.

4 – Ar dar gyvi arkliai, traukę Kauno konkę / E. Dantas [P. Kubilius] // Diena. – 1934, geg. 13, p. 2.

5 – Tramwaj Kowienski // Robotnik litewski. – 1897, Nr. 2, p. 34–35.

6 – Kauno konkės istorija / Č. Vištakas // Technikos žodis. – 1992, Nr. 2, p. 15–17.

7 – Martyno Yčo ekonominės veiklos pėdsakais / Alvydas Surblys // Kauno istorijos metraštis. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2006, t. 7, p. 116–119.

8 – Nuo diližano iki konkės // 80 metų kelyje / Brigita Tranavičiūtė, Arvydas Pakštalis. – Kaunas: Kopa, 2014, p. 13–27.