Traukė literatūra

Prisimenant kaunietiškąjį J. Ambrazevičiaus-Brazaičio biografijos tarpsnį, į akis krinta jo atkaklumas ir pasitikėjimas savo jėgomis net ir tada, kai likimo skirti išbandymai atrodė labai nepalankūs.

Jaunuolis, nusprendęs savo gyvenimą susieti su lietuvių kalba ir literatūra, pasirinko studijas Lietuvos universiteto (vėliau – Vytauto Didžiojo universiteto) Teologijos-filosofijos fakultete, Filosofijos skyriuje ne tiek dėl katalikiškos mokslų krypties, kiek dėl žmonių, dirbusių šiame fakultete. Filosofas Stasys Šalkauskis ir Maironis buvo didžiausi J. Ambrazevičiaus dvasiniai autoritetai, be to, jis buvo didelis Jono Mačiulio-Maironio poezijos gerbėjas. Universitete noras iš arčiau pažinti lietuvių literatūros klasikus susipynė su gilesniu, filosofiniu jų kūrybos suvokimu.

J. Ambrazevičius neapsiribojo studijomis. 1923–1927 m. jis dirbo „Lietuvos“ laikraščio redakcijoje, buvo vienas iš pagalbinių redaktorių, rūpinęsis kultūrinių įvykių apžvalgomis. Tai buvo ne tik uždarbis Marijonų bendrabutyje Laisvės al. 61 (dabar Laisvės al. 101A) gyvenusiam studentui, bet ir galimybė tobulinti savo rašymo įgūdžius, kurių greitai prireikė vertinant kitų rašančiųjų kūrybą.

1926 m. J. Ambrazevičius buvo vienas ateitininkų „Šatrijos“ meno draugijos steigėjų, pabaigęs studijas bandė redaguoti „Jaunimo vadą“, o 1928–1929 m. redagavo moksleivių ateitininkų žurnalą „Ateitį“. Su spauda jo gyvenimas ir darbas buvo susietas visą gyvenimo Kaune laikotarpį. Daugiausia bendradarbiavo rašydamas literatūrologinius straipsnius ir įvairių autorių knygų recenzijas „Židinio“ ir „Naujosios Romuvos“ žurnalams, laikraščiui „XX amžius“, o karo metų laikraščiui „Į laisvę“ net suteikė pavadinimą (pridėjo prielinksnį „į“, tai nuoroda į laisvės siekiamybę).

Pedagoginė veikla

Kaunietiškasis J. Ambrazevičiaus laikotarpis taip pat neatsiejamas nuo pedagoginio darbo. Dar nebaigęs studijų, 1927 m. rugsėjo 9 d., įsidarbino mokytoju praktikantu Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Pabaigus studijas jam nuo 1928 m. sausio 1 d. leista mokėti XI kategorijos mokytojo atlyginimą, bet netrukus šį darbą reikėjo derinti su pedagoginiu darbu Vytauto Didžiojo universitete.

1933 m. gavęs vyresniojo asistento darbą VDU Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje, jį iki pat 1943 m. laikė pagrindiniu, o gimnazijos mokytojo pareigas – antraeilėmis. Tai buvo įteisinta 1934 m. sausio 16 d. švietimo ministro įsakymu, kuriame nurodyta, kad J. Ambrazevičius yra laisvai samdomas Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos mokytojas.

Tai jam netrukdė būti labai populiariu, veikliu ir mylimu mokytoju, kelių vadovėlių vidurinėms ir aukštesniosioms mokykloms autoriumi. 1937 m. laisvai samdomam mokytojui buvo suteiktas vidurinės mokyklos vyresniojo mokytojo vardas (Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo Juozo Ambrazevičiaus tarnybos lapas. Kaunas. 1928 12 30–1943 03 31. Pasirašė gimnazijos direktorė A. Skrupskelienė. KRVA, f. R-1016, ap. 3, b. 18, l. 5–6).

Mokinys: J. Ambrazevičiaus Marijampolės gimnazijos IV klasės baigimo atestatas. Pasirašė direktorius A. Daniliauskas ir kt., Marijampolė, 1922 m. birželio 15 d. / LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 1.

Gimnazisčių atsiminimai

J. Ambrazevičius, nors buvo didelis įvairių menų (ne tik literatūros) gerbėjas, nesirengė nei laisvai, nei dabitiškai – visad dėvėjo klasikinį kostiumą, kaklaraištį, nerūkė ir beveik nevartojo alkoholio.

Jo rimtumą, solidumą gimnazistėms norėjosi išbandyti, bet jų išdaigos prie naujojo mokytojo tiesiog nelipo. Gimnazistės jį greitai priėmė kaip nuoširdų, gerą mokytoją, aistringą savo dalyko žinovą, o kai kurios net buvo jį įsimylėjusios (žinoma, be atsako, nes, pasak paties J. Ambrazevičiaus žodžių studijų laikų draugui Vincui Kazlauskui, jis turįs tiek rašto darbų taisyti, kad žmonai nebūtų laiko (Esi herojus, tapk šventuoju: studentiški prisiminimai apie Juozą Ambrazevičių-Brazaitį / Vincas Kazlauskas // Į laisvę. – 1975, Nr. 65, p. 84–87, 96).

Atvirai apie laikus, kai J. Ambrazevičius buvo jos mokytojas, straipsnyje „Žydinti sala“ pasidalijo rašytoja Kotryna Grigaitytė (Žydinti sala: Profesoriui J. Brazaičiui atminti // Į laisvę. – 1975, Nr. 65, p. 88–96), vėliau ne kartą lankiusis tiek J. Ambrazevičiaus namuose Ugniagesių gatvėje (Tėvų Marijonų namuose, tuo metu Ugniagesių g. 6, dabar pastatų kompleksas J. Gruodžio g. 10, Laisvės al. 101A), tiek jo namuose išeivijoje.

K. Grigaitytė rašė, kad J. Ambrazevičius tarsi nepastebėdavo jį įsimylėjusių gimnazisčių ir apie jas sklandančių kupletų, o pati K. Grigaitytė nenorėjo būti viena iš jų ir į Monikos Mironaitės gundymus pabučiuoti simpatiškąjį mokytoją atsakiusi, kad tada negalės su juo bendrauti, kaip iki tol. M. Mironaitė, pasak K. Grigaitytės, pati bandė patraukti J. Ambrazevičiaus dėmesį, bet taip pat neišsidavė, kad jam simpatizavo.

Žiniomis dalijosi su studentais

VDU J. Ambrazevičius dėstė lietuvių literatūrą, literatūros teoriją, vedė lietuvių literatūros pratybų seminarus (1933–1937 m.), o 1938–1939 m. dar dėstė lietuvių kalbos ir literatūros metodiką, lietuvių tautosaką.

1938 m. vasario 19 d. sutartimi J. Ambrazevičius nuo 1938 m. sausio 1 d. patvirtintas neetatiniu lektoriumi su docento atlyginimu (VDU Teologijos-filosofijos fakulteto dekano ord. prof. dr. P. Malakauskio ir Juozo Ambrazevičiaus sutartis penkeriems metams dėl J. Ambrazevičiaus priėmimo neetatiniu lektoriumi lietuvių literatūrai ir jos padedamiesiems mokslams dėstyti ir vesti pratybas nuo 1938 01 15. Kaunas. 1938 02 19. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 27).

Gimnazistės jį greitai priėmė kaip nuoširdų, gerą mokytoją, aistringą savo dalyko žinovą.

1939-aisiais, įgyvendindamas sutarties sąlygas, J. Ambrazevičius šalia minėtųjų disciplinų dar skaitė Naujosios lietuvių literatūros, XIX a. lietuvių literatūros kursus. Apie darbą VDU žinoma nedaug, tik tiek, kad jo kursai buvo mėgstami studentų, kvalifikaciniais sugebėjimais neabejota (tai liudija ir VDU Teologijos-filosofijos fakulteto komisijos protokolai, priimant jį į darbą VDU), o jo literatūrinės studijos, vadovėliai svariai papildė universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto publikacijų kaupyklą.

Kaip ir visiems darbams, VDU dėstytojo darbui J. Ambrazevičius stropiai rengėsi. Manydamas, kad kvalifikacinių sugebėjimų jam dar trūksta, 1931–1932 m. literatūros žinias gilino Bonos universitete.

1940 m. J. Ambrazevičiaus veikalą apie Vaižgantą bandyta prilyginti disertacijai, gautas principinis V. Mykolaičio-Putino sutikimas, kad šis darbas, jį kiek pakoregavus, atitinka disertacijai keliamus reikalavimus (V. Mykolaičio laiškas VDU Teologijos- filosofijos fakulteto sekretoriui Z. Ivinskiui dėl veikalo „Vaižgantas“ atitikimo disertacijai daktaro laipsniui gauti. Kaunas. 1940 03 08. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 44). Tačiau atėjus naujiems laikams ir naujiems iššūkiams to nebuvo padaryta.

Vis dėlto nuo 1941 m. spalio 1 d. J. Ambrazevičius patvirtintas laikinai einančiu ekstraordinarinio profesoriaus VDU pareigas (Raštas dėl J. Ambrazevičiaus paskyrimo Filosofijos fakulteto lietuvių literatūros katedros laikinai einančiu ekstraordinarinio profesoriaus pareigas nuo 1941 10 01. Pasirašė J. Gravrogkas, rektorius, Z. Gūra, kanceliarijos viršininkas. Kaunas. 1941 10 23. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 53), tuo lyg ir pripažįstant jo mokslinę kvalifikaciją.

Laikinosios vyriausybės vadovas

Kaip rimtus iššūkius, reikalaujančius daug darbo ir pastangų, jis taip pat priėmė pasiūlymus būti Valstybės teatro dramos repertuaro komisijos nariu (1939), Lituanistikos instituto literatūros skyriaus patarėju (1939–1940), Tautosakos komisijos nariu (1938–1940).

Neabejotinai didžiausias iššūkis jam buvo darbas Lietuvos laikinojoje vyriausybėje 1941 m. Pakviestas būti šios vyriausybės švietimo ministru, jis netrukus gavo įpareigojimą laikinai eiti šios vyriausybės ministro pirmininko pareigas.

Aplinkybės susiklostė taip, kad Kazys Škirpa, daug prisidėjęs prie tautos sukilimo rengimo, pats jame tiesiogiai negalėjo dalyvauti ir negalėjo užimti laikinosios vyriausybės vadovo posto. Visus 1941 m. sukilimo ir laikinosios vyriausybės veiklos aspektus neabejotinai įvertino ir dar įvertins istorikai, kai atsiras galimybė pažvelgti iš dar didesnio laiko atstumo, atsikratant tiek įsigalėjusių stereotipų, tiek vienos ar kitos pusės subjektyvių vertinimų. Tačiau jau dabar galima teigti, kad J. Ambrazevičius-Brazaitis buvo tinkamiausia figūra būti laikinosios vyriausybės vadovu: buvo šviesus, tolerantiškas žmogus, intelektualas, suprantantis laikmečio situaciją ir jos keliamus reikalavimus. Tuo metu kaip tik reikėjo tokio žmogaus, kuris nepasiduotų radikalų provokacijoms ir okupantų spaudimui, sugebėtų išlaviruoti sudėtingoje politinėje situacijoje, kartu įgyvendindamas esminius Lietuvos laisvės siekius (nors ir suprasdamas jų laikinumą).

Tuo metu kaip tik reikėjo tokio žmogaus, kuris nepasiduotų radikalų provokacijoms ir okupantų spaudimui.

2009 m. birželio 20 d. VDU (K. Donelaičio g. 52) II a. vestibiulyje atidengti bareljefai ir atminimo lenta: „Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas 1941 m. birželio 23 d. ginkluotas sukilimas išreiškė tautos valią atkurti laisvą ir nepriklausomą valstybę ir paskelbė laikinosios vyriausybės sudėtį. Svarbiausi lietuvių aktyvistų fronto vadovai buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai ir studentai Vytautas Bulvičius, Adolfas Damušis, Juozas Vėbra, Leonas Prapuolenis, Pilypas Narutis. Lietuvos laikinajai vyriausybei vadovavo Juozas Ambrazevičius“ (VDU bus įamžintas Birželio sukilimo vadų atminimas // https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/vdu-bus-iamzintas-birzelio-sukilimo-vadu-atminimas-n296796).

2012 m. Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje atgulė iš JAV į tėvynę parskraidinti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai. Daug valdžios atstovų tuomet neišdrįso dalyvauti perlaidojimo ceremonijoje dėl prieštaringai vertintos laikinosios vyriausybės veiklos, bet laikas parodė, kad jie neteisūs. Tamsios dėmės tiesiog nelipo prie kovotojo idealisto kūno, kaip nelipo gimnazisčių išdaigos prie savo darbą mylinčio mokytojo.

Neišskirdavo net mirtis

Žirgai Lietuvoje visais laikais buvo gerbiami. Žemdirbių tauta, aišku, daugiausia rūpinosi darbinių arklių auginimu ir priežiūra, bet nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų iki pat šių dienų ne mažiau dėmesio skirta ir žirgininkystei.

Archeologai įrodė, kad žirgai ir mūsų protėviai buvo neatskiriami bičiuliai netgi po mirties. Žirgas buvo didžiausias kario turtas, jo apranga kainavo daugiau negu kiti namų apyvokos daiktai. Šiandien stebina kapinynuose randami žalvariniai ir pasidabruoti žirgo aprangos elementai, puošmenos. Žirgą balnoti ir puošti lietuviai pradėjo apie XI–XII a.

Žemaitijoje žuvęs karys buvo laidojamas kartu su ginklais ir pabalnotu žirgu. Dažnai į kario kapą buvo dedama tik žirgo galva ir balnas su kamanomis, kartais – tik žirgo apranga ar jos simboliai. Mirusius pradėjus deginti, toks pat likimas neretai ištikdavo ir žirgą. Vidurio ir Rytų Lietuvoje žirgai būdavo laidojami ir atskirai, specialioje pilkapio dalyje. Tokie žirgų kapinynai atskleidžia ir turtinę mūsų protėvių padėtį – kilmingi kariai palaidoti su keliais žirgais.

Kronikos liudija, kad ir Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas buvo sudegintas kartu su aštuoniolika žirgų.

Dainose ir papročiuose

Žirgas – ne tik kario sąvokos sudedamoji dalis. Jis ir bernelio, jojančio pas mergelę, pasididžiavimas. Dar Jonas Basanavičius rašė, kad nevedęs vyras be žirgo – kaip mergelė be rūtų. Užtat ir liaudies dainos liudija, kaip buvo puošiamas jo tymo balnas, kaip žirgas „auksu kamanojamas“, šeriamas avižėlėmis, kaip savo žvengimu įspėdavo nelaimę, o žuvus berneliui kare ar kitur parnešdavo žinią močiutei sengalvėlei.

Atrodo, tikėta, kad žirgas ar jo simbolis turi magišką galią, saugo namus. Taip atsirado ir garsieji žirgeliai ant stogų kraigo, į kuriuos šiandien jau žvelgiama vien kaip į liaudies meną, puošybą.

Lietuvoje žirgynų būta nuo seno. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje veikė Vilniaus eržilų depas. Rietave ir Plungėje žirgynų turėjo kunigaikščiai Oginskiai. 

Žirgai kariuomenėje

Nuo seniausių laikų žirgai taip pat buvo naudojami kariuomenėje, kai kurios žirgų veislės buvo išvedamos specialiai karybai. Raitelių būriai dalyvavo koviniuose veiksmuose nuo LDK laikų iki Nepriklausomybės kovų.

Kariuomenei ar karybos istorijai skirtuose leidiniuose rašoma ir apie raitelių parengimą, kavalerijos panaudojimą kovose, raitųjų karinių dalinių organizacinę struktūrą. Lietuvos kariai raiteliai (riteriai) net buvo vaizduojami kunigaikščių antspauduose, istorinėje literatūroje dažnai piešiamas lietuvio kario žirgas kartu su raiteliu, LDK raitelio apranga.

KAVB saugoma įdomi husarų pulkininko grafo Juozo Tiškevičiaus (1835–1891) knyga apie Biržuose suburtą 17-ąjį lietuvių raitelių pulką, vadovaujamą Mykolo Juozapo Tiškevičiaus (1761–1839), dalyvavusį 1812–1815 m. kare prancūzų pusėje. Knygoje įdėtos M. Tiškevičiaus, pulko eskadrono vado Henriko Tiškevičiaus ir kitų fotografijos, spalvoti piešiniai, kuriuose vaizduojami 17-ojo raitelių pulko kariai ir vadai su šio pulko uniformomis (nors ir priklausė prancūzų karinei vadovybei, lietuvių pulkai turėjo teisę nešioti lietuvišką uniformą su Vyčiu).

Tarpukariu buvo leidžiamos knygos, skirtos raiteliams rengti, mokyti, kariuomenės žirgų priežiūrai, net buvo arklių kaustymo mokykla ir specialiai jai Ksavero Mašanausko parengti vadovėliai. Reprezentatyviuose Lietuvos kariuomenės leidiniuose skirta vietos ir kavalerijai, žirgų su raiteliais nuotraukoms. Pirmo husarų pulko leitenantas Justinas Liaukus iš prancūzų kalbos išvertė ir Lietuvos kariuomenei pritaikė rašomąja mašinėle atspausdintas mokymo priemones, kaip treniruoti kariuomenės žirgus.

Senieji leidiniai

Prisimindami šlovingas LDK kovas neįsivaizduojame savo kunigaikščių be žirgo. Į istoriją net įėjo mitas apie Lietuvos karius, girdžiusius savo žirgus Juodojoje jūroje. Aišku, lietuviai žinojo, kad žirgų negalima girdyti sūriu jūros vandeniu, bet tuo norėta simboliškai parodyti, kad lietuviai kariaudami su savo žirgais buvo pasiekę net tą tolimą kraštą.

Iš LDK laikų mus pasiekusių knygų apie žirgus nedaug. KAVB turime vieną jų, garsiosios Kristupo Manvydo Dorohostaiskio (1562–1615) „Hipikos“ antrąjį, 1647 m., leidimą. Pirmojo (1603) leidimo Lietuvos bibliotekose, deja, nėra. Šį lenkų kalba parašytą veikalą galima vadinti pirmuoju žirgininkystės vadovėliu ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje. Jį parašęs K. M. Dorohostaiskis buvo LDK ir Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, Lietuvos didysis maršalka, Neapolyje studijavęs hipologiją ir pats užsiėmęs žirgininkyste.

„Hipikoje“ autorius pateikė pavyzdžių ir iš savo žirgyno Ašmenoje, ir garsaus kunigaikščių Radvilų žirgyno Kėdainiuose. Šio veikalo trečiojoje knygoje gausu žirgų inventoriaus piešinių, atliktų dailininko, kartografo Tomo Makausko ranka. KAVB turimas vienas knygos egzempliorius su rankraštiniais papildymais iš pradžių priklausė Kodeno šakos Sapiegoms, paskui jų padovanotas Raudondvario Tiškevičiams. Kiti du KAVB turimi egzemplioriai, nors išleisti maždaug tuo pačiu metu (po 1647), yra kito leidimo. Pirmas minėtas egzempliorius išleistas Krokuvos spaustuvininko ir knygininko Luko Kupiszo (1600–1655), o kiti du – Krokuvos akademinėje spaustuvėje.

Kito žymaus trijų tomų žirgininkystės veikalo lenkų kalba „Visuotinė žirgo istorija“ autorius Marijonas Čapskis (1816–1875), kaip ir K. M. Dorohostaiskis, pats užsiėmė žirgininkyste Radvilas menančiame Kėdainių žirgyne ir išvykęs iš Lietuvos.  „Visuotinės žirgo istorijos“ 2 tome autorius trumpai apžvelgė žirgininkystės padėtį Lietuvoje, o 3 tome aprašė ir lietuvių žemaičių žirgų veislę – žemaitukus. 2 tome minima dar viena lietuvių žirgų veislė – trakėnai. Tai žirgai, skirti joti, išvesti Trakėnų dvare (1).

„Knygos apie arklius“ 1 tome žemaitukus aprašė ir jų iliustracijas pateikė žymaus trijų tomų veikalo apie arklius autorius kunigaikštis Sergejus Urusovas (1859–1918). Dauguma knygos iliustracijų paimta iš grafo Carlo Gustavo Wrangelio knygos „Das Buch vom Pferde“ trečiojo leidimo (Štutgartas, 1895). KAVB saugomas S. Urusovo knygos 1 tomo egzempliorius priklausė buvusio Kauno miesto skerdyklų veterinarijos gydytojo Romualdo Žakevičiaus asmeninei bibliotekai.

Apie žirgininkystės padėtį Lietuvoje vokiečių kalba rašė ir su Lietuva susijusios garsios bajorų giminės atstovas Zdzislavas Poklevskis Koziela, tačiau šio autoriaus knygoje dauguma pavyzdžių yra iš jo Palenkės Januvo dvaro. Tarpukariu vienas šios giminės atstovų Aleksandras Poklevskis Koziela buvo Virbalio pasienio punkto veterinarijos gydytojas.

Tyrinėjantiems žirgininkystės raidą Lietuvoje bus įdomūs ir arklių surašymo Kauno gubernijoje statistiniai duomenys (deja, tik 1875).

Knygą su gražiomis spalvotomis iliustracijomis apie įvairias arklių veisles (užsimenama ir apie žemaitukus, bet nėra jų iliustracijų) 1895 m. Paryžiuje išleido Leonidas Simonovas ir Ivanas Merderis. Šią knygą savo asmeninėje bibliotekoje turėjęs veterinarijos gydytojas profesorius Konradas Aleksa prie spalvotų žirgų piešinių įklijavo lietuviškus užrašus (knyga rusų kalba).

Disertaciją apie žemaičių arklį (žemaituką) 1912 m. Vroclavo universitete apsigynė Vilniaus 1-ąją gimnaziją baigęs Ivo Moračevskis. Šiuo moksliniu darbu pradėti tyrinėti žemaitukai, kurie iki tol buvo minimi įvairioje literatūroje, bet nebuvo mokslinių tyrinėjimų objektas.

Išskirtinis: „Hipikos“ egzempliorius, paženklintas spaudu „Biblioteka Czerwonodworska“, liudijantis apie knygos priklausomybę Raudondvario Tiškevičių asmeninei bibliotekai. / KAVB archyvo nuotr.

Dėmesys tarpukariu

Žirgininkyste domėtasi ir tarpukario Lietuvoje, tačiau specialiai tam skirtų leidinių nebuvo daug. Tuo laikotarpiu keletas autorių paskyrė specialias studijas žirgininkystės raidai Lietuvoje ir lietuvių žirgų veislių tyrinėjimams. Šios studijos iš pradžių paskelbtos periodinėje spaudoje, o paskui išleistos atskiromis knygelėmis.

Vienas reikšmingiausių tarpukario Lietuvos žirgininkystės leidinių buvo Mikalojaus Kvašnino-Samarino ir Zigmo Mockaus dviejų dalių knyga „Arklio kilmė ir lietuvių arklys“ (1926–1927). Ši studija iš pradžių buvo paskelbta žurnale „Kosmos“. Ją išplėtojo jau minėti ir kiti autoriai, žurnaluose „Kosmos“ ir „Veterinarija ir zootechnija“ buvo paskelbti dar keli straipsniai apie žemaitukus.

Tiesa, veterinarijos gydytojas S. Jankauskas knygai „Arklio kilmė ir lietuvių arklys“ pažėrė gerokai kritikos: tiek dėl knygos turinio, tiek dėl jos, pasak recenzento, prastų iliustracijų, tiek dėl vieno autorių M. Kvašnino-Samarino kvalifikacijos ir pareigų įvardijimo. M. Kvašniną-Samariną papiktino ne tiek ši knygos recenzija (į ją jis taip pat piktokai atsakė), kiek S. Jankausko pastaba, kad jis neteisėtai pasirašąs docentu ir privatdocentu. Dėl šios pastabos M. Kvašninas-Samarinas padavė S. Jankauską į teismą, byla buvo svarstyta įvairiose teismo instancijose, įskaitant ir Vyriausiąjį Tribunolą, ir Apeliacinį teismą, bet S. Jankauskas liko nenubaustas dėl M. Kvašnino-Samarino įžeidimo, nes sakė tiesą.

M. Kvašninas-Samarinas tik 1928 m. įgijo Tartu universiteto zootechnijos magistro laipsnį, o 1929 m. šiame universitete apsigynė ir daktaro disertaciją apie Rytų Europos arklių kilmę baltų šalių pavyzdžiu ir jau teisėtai galėjo pasirašyti privatdocentu, nes 1929 m. rugsėjo 1 d. gavo šias pareigas VDU Geologijos ir mineralogijos katedroje. Jo byla su S. Jankausku buvo viena kurioziškiausių Lietuvos teisėsaugos istorijoje. Kaip taikliai buvo parašyta žurnale „Veterinarija ir zootechnija“, ji buvo pavyzdys, kaip iš adatos priskaldyti vežimą (2).

Apie žemaitukus taip pat yra rašę agronomai, veterinarijos gydytojai Antanas Verbickas, Kazys Almenas ir kt. Straipsnį žurnale „Pieno ir gyvulių ūkis“ paskelbė agronomas, zootechnikas, Plungės žemesniosios žemės ūkio mokyklos ir žemaitukų veislės arklių žirgyno vedėjas, Gruzdžių aukštesniosios gyvulininkystės mokyklos vicedirektorius ir žemaitukų veislės arklių tyrimo stoties vedėjas Juozas Petraitis (1898–1981), sovietiniais metais parašęs ir disertaciją „Žemaičių veislės arklys“ (1948).

Ištvermingi ir kovoje, ir vagoje

Iki XIX a. pabaigos žemaitukai tenkino žemdirbių poreikius. Vėliau jie pradėti kryžminti su sunkiųjų, ristūnų, trakėnų ir kitų veislių arkliais. Išvestas naujas veislės tipas – sunkusis žemaičių veislės arklys.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą nykstančių žemaitukų veislės išlaikymu ypač rūpinosi kunigaikščiai Oginskiai. 1900 m. Paryžiaus tarptautinėje žemės ūkio parodoje žemaitukų eržilas buvo apdovanotas aukso medaliu.

Jungtinės Tautos žemaitukus pripažino kaip saugotiną veislę ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Už žemaitukų veislininkystę yra atsakinga 1997 m. įsikūrusi Žemaitukų arklių augintojų asociacija.

Ypatingo dėmesio verta kukli knygelė, reglamentuojanti ardėnų veislės arklių auginimą Lietuvoje. Ją išleido Ardėnų veislės arkliams auginti Lietuvoje draugija. Dėmesys gana paplitusiai Lietuvoje ardėnų sunkiųjų arklių veislei nebūtų kažkuo ypatingas ar stebinantis, tačiau ši knygelė vertinga jau vien tuo, kad yra labai reta. KAVB turime vienintelį Lietuvos bibliotekose esantį jos egzempliorių.

Žirgynų tradicija

Pirmieji žirgynai Europoje atsirado XI–XII a., daugiausia jų įkurta XVIII–XIX a. Čia išvestos geriausios arklių veislės: grynakraujai jojamieji, brabansonai, peršeronai, ardėnai, trakėnai, Hanoverio arkliai, Norfolko ristūnai.

Lietuvoje žirgynų būta nuo seno. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje veikė Vilniaus eržilų depas. Rietave ir Plungėje žirgynų turėjo kunigaikščiai Oginskiai. Tarpukariu Gruzdžių žirgyne buvo veisiami žemaitukai, Kėdainių žirgyne – jojamieji žirgai. Šaliai atkūrus nepriklausomybę, veikė Nemuno, Vilniaus, Sūdavijos, Žagarės, Dusetų valstybiniai žirgynai su geriausiais aštuonių veislių arkliais. Juose buvo įrengti žirgų bėgimo takai, dengti maniežai žirgams treniruoti. 2012 m. įkurta bendrovė „Lietuvos žirgynas“.

Susidomėjimas žirgininkyste nenuslopo ir sovietmečiu, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę puoselėjančiųjų žirgininkystės tradicijas dar pagausėjo. Žemaitukų arklių veislės mokslinius tyrimus savo disertacijoje ir knygose plėtojo Lietuvos gyvulininkystės instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, daktarė, Šiaulių universiteto mokslo darbuotoja Valė Garbačiauskaitė-Macijauskienė. Iš jos publikacijų populiarinant šią žemaičių arklių veislę parodoje pateikta 2002 m. išleista jos parengta knyga „Žemaitukai“.

Įvairių sričių mokslininkų bendradarbiavimas rengiant Lietuvos žirgininkystei skirtą knygą ypač gražiai atsiskleidžia 2008 m. leidinyje „Lietuviški žirgai“, kurio vieno straipsnio autorė yra V. Garbačiauskaitė-Macijauskienė. Vienas žirgininkystės Lietuvoje tyrinėjimų ir jos populiarinimo entuziastų yra pedagogas, istorikas, kraštotyrininkas, Arklio muziejaus Anykščiuose darbuotojas Egidijus Musteikis. Jo 2003 m. išleistoje knygelėje „Težvengia žirgeliai“ populiariai išdėstyta žirgininkystės Lietuvoje ir Arklio muziejaus Anykščiuose istorija, joje yra ir užduočių. Knyga skirta tiek jaunimui, tiek ir vyresniems skaitytojams. Jis taip pat parengė straipsnį „Stambieji žemaitukai – lietuviški važiuojamieji žirgai“, kuris įdėtas į ypač gražiai išleistą, netradicinę Gintaro Kaltenio parengtą knygą „Senuoju pašto keliu – žirgais ir karietomis“. Ši 2016 m. išleista knyga skirta kelionės žirgais ir karietomis istoriniu arklių pašto traktu Sankt Peterburgas–Krokuva–Varšuva rekonstrukcijai, kurią sugalvojo ir įgyvendino „Klajūnų klubas“.

Buvo leidžiamos ir žirgų kilmės knygos, kuriose buvo ne tik surašomi tam tikrų veislių žirgai, bet ir publikuojamos žirgų registravimo, jų įrašymo į kilmės knygas taisyklės. Šiais laikais, kaip ir tarpukariu, veikia tam tikros veislės žirgų augintojų draugijos, asociacijos.

Gražus pavyzdys pristatant Baltijos Hanoverio veislės žirgų populiaciją yra Baltijos Hanoverių veislės žirgų augintojų asociacijos 2008 m. išleista knyga. Prie žirgininkystės populiarinimo prisideda ir veterinarijos gydytojos, verslininkės Agnės Būtaitės-Levandavičienės 2006 m. parengtas fotografijų albumas „Lietuvos žirgai“. Šio leidinio nuotraukų autorius ir leidinio sudarytojas yra fotografas Andrius Repšys. Keletą gražių žirgininkystės leidinių, išverstų iš anglų kalbos, išleido leidyklos „Aktėja“ ir „Obuolys“. Nors šiuose leidiniuose nėra informacijos apie žirgus Lietuvoje, jie taip pat prisideda prie šios gyvulininkystės šakos populiarinimo.

1 – Mažosios Lietuvos dvaras ir gyvenvietė dabartinėje Kaliningrado srityje. Trakėnai buvo veisiami ir dabartinės Pagėgių savivaldybės teritorijoje, o vėliau paplito ir visoje Lietuvoje.

2 – Vet. gydyt. St. Jankausko ir agr. dr. Kvašnino-Samarino byla // Veterinarija ir zootechnija. – 1930, Nr. 4/5, p. 95–96.

Žirginis sportas

Atskira leidinių grupė skirta tiek kariuomenės, tiek civilių organizuojamoms žirgų sporto varžyboms. Žirgų sportas buvo įtrauktas ir į pirmąją Lietuvos tautinę olimpiadą.

Kad žirgų sporto kariuomenei ir civiliams varžybos buvo svarbi tautinės olimpiados dalis, liudija ir tai, jog nebuvo pasitenkinta nuotraukomis ir paminėjimais bendrame olimpiadai skirtame leidinyje – išleistas atskiras tautinės olimpiados žirginio sporto varžybų leidinys su varžybų programa ir dalyviais. Išleistos dar kelios knygelės, reklamuojančios žirgų sporto varžybas Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Dusetose (ant Sartų ežero ledo) ir kitur.

Žirgų sporto varžyboms nemažai dėmesio buvo skiriama ir Lietuvos periodiniuose leidiniuose, buvo pateikiami išsamūs aprašymai, rezultatų suvestinės, nuotraukos. Autorių kolektyvo parengtas žirgų sporto entuziastams ir ūkininkams skirtas leidinys „Mano žirgas“, iliustruotas nuotraukomis iš įvairių varžybų, taip pat ir tradicinių žirgų lenktynių ant Sartų ežero ledo.

Populiariausia žirgų lenktynių rūšis pasaulyje – lygiosios žirgų lenktynės. Jų metu žirgai su žokėjais šuoliuoja visu greičiu 1–3,2 km stengdamiesi aplenkti varžovus ir pirmieji pasiekti finišą. Rekonstruotas Raseinių hipodromas – vienintelis Baltijos šalyse, tinkantis organizuoti lygiąsias žirgų lenktynes.

Dėl saugumo tradicinės žirgų lenktynės ant Sartų ežero ledo jau kelis dešimtmečius nebevyksta. Tūkstančius žiūrovus pritraukdavusi šimtametė šventė perkelta į Dusetų hipodromą.

Tačiau žirgų lenktynės – tik viena žirginio sporto rūšių. Šiais laikais jis labiau siejamas su tomis varžybomis, kurios yra įtrauktos į Europos ir pasaulio čempionatus, olimpines žaidynes. Tai olimpinėms sporto šakoms priklausantys dailusis jojimas (išjodinėjimas), konkūras ir trikovė.

Populiariausia rungtis – konkūras, atsiradęs XVIII a. Anglijoje. Lietuvoje šio sporto aukso amžiumi laikoma XX a. antroji pusė. Mūsų konkūrininkai ne tik karaliavo Sovietų Sąjungos aikštelėse, bet ir dalyvaudavo Europos ir pasaulio čempionatuose, visose trijose jojimo rungtyse.

Sovietiniais laikais taip pat buvo skiriamas dėmesys sportinių žirgų auginimo ir treniravimo literatūrai. Knygas šia tematika yra parengę agronomas, biomedicinos mokslų daktaras Vytautas Barauskas, ristūnų žirgų sporto teisėjas Stasys Svetlauskas. Jau nepriklausomoje Lietuvoje tuo rūpinosi Lietuvos arklių augintojų asociacija. 2005 m. knygą „Sportinių ir laisvalaikio žirgų šėrimas“ parengė veterinarinės medicinos mokslų daktarė Giedrė Augonytė ir zootechnikas, biomedicinos mokslų daktaras Jurgis Kulpys.

Vaizdai: prezidentas Antanas Smetona rytinės mankštos metu žurnale „Kūno kultūra ir sveikata“ (1933 m.). / KAVB archyvo nuotr.

Svarbi ūkio dalis

Lietuvos ūkininkams išleista nemažai knygelių, kuriose apstu patarimų, į ką atkreipti dėmesį perkant arklius, kaip juos prižiūrėti, kad jie būtų sveiki ir darbingi. Tiek darbo arkliai, tiek sportui ar kariuomenei skirti žirgai buvo pristatomi Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose, kurios 1922–1936 m. buvo rengiamos Kaune. Šioms parodoms skirtuose specialiuose leidiniuose galime susipažinti su eksponuojamų arklių veislėmis (tam tikrų veislių arkliai buvo išskiriami į atskiras sekcijas), kokie arkliai laimėjo parodų prizus, kas jų savininkai.

Ketvirtos Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos (1925 m.) fotografijų albume, parengtame fotografijos bendrovės „Menas“, matome ir eksponuotų, laimėjusių arklių nuotraukų.

Laimėjusių arklių nuotraukos įdėtos ir į 1930 m. Vytauto Didžiojo metų Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos leidinį (šį leidinį paruošė ir išleido Lietuvos Prekybos ir pramonės rūmų referentas D. Gruodis). Yra išlikusios ir trečiosios bei septintosios Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodų originalios nuotraukos (saugoma Kauno technologijos universiteto (KTU) bibliotekoje ir Lietuvos centriniame valstybės archyve).

Atsisveikinimas su Kauno konke (1929 m.). / KAVB archyvo nuotr.

Legendinė konkė

Atskira arklių panaudojimo sritis tarpukariu buvo Kauno arklių tramvajus, vežiojęs keleivius nuo 1892 m. iki 1929 m. Koncesija dėl arklių tramvajaus, dar vadinamo konke, eksploatacijos buvo pasirašyta 1887 m. su belgų inžinieriumi, Šveicarijos piliečiu Eugenijumi Diuponu, o įsigaliojo nuo 1892 m. gegužės 24 d., kai arklių tramvajus pradėjo vežioti keleivius.

Mirus E. Diuponui, arklių tramvajus priklausė jo žmonai Marijai Diupon. Iš Kauno arklių tramvajaus savininkės M. Diupon arklių tramvajaus nekilnojamąjį turtą, arklius ir koncesiją konkei 1919 m. įsigijo Martynas Yčas, Vulfas Frenkelis ir Simonas Švarcas.

1922 m. arklių tramvajaus bendrovei priklausė septyniolika vagonų (tinkamų naudoti buvo keturiolika) ir 38 arkliai, kasdien važinėjo dešimt vagonų žiemą ir keturiolika vasarą bei buvo 88 tarnautojai (3).

1927 m. vasarą, kai vyko koncesininkų derybos su miesto valdyba dėl arklių tramvajaus išpirkimo nepasibaigus koncesijos laikui, kursavo tie patys keturiolika vagonų. Kauno miesto valdyba planavo arklių tramvajų visai panaikinti, o kol bus įrengtas elektros tramvajus (kuris ir liko tik planuose), turėjo organizuoti platesnį susisiekimą autobusais. Bet tiek derybos, tiek arklių tramvajaus likvidavimas užtruko ir tik 1929 m. kovą įvyko garsiosios „konkės laidotuvės“.

Dar 1927 m. dalis konkės arklių buvo parduota iš varžytinių, o 1931 m. keli arkliai pateko į tų pačių koncesininkų valdomą „Ragutį“ vežioti vaisvandenius, kiti buvo parduoti ar išdalinti už bendrovės skolas jos darbininkams. Tada dešimt geresnių konkės arklių pateko į vieno iš buvusių arklių tramvajaus koncesininkų M. Yčo dvarą (4).

Arklių tramvajaus istorijos pradžia aprašyta darbininkams skirtame periodiniame leidinyje „Robotnik litewski“ [5], o apie visą arklių tramvajaus veikimą straipsnį žurnale „Technikos žodis“ paskelbė Česlovas Vištakas (6) ir Alvydas Surblys straipsnyje „Martyno Yčo ekonominės veiklos pėdsakais“ (7). Knygoje, skirtoje Kauno autobusų istorijai, skyrelį „Nuo diližano iki konkės“ parašė ir iliustracijas jam surinko Brigita Tranavičiūtė ir Arvydas Pakštalis (8).

3 – Kauno miesto susisiekimas // Tėvynės balsas. – 1922, rugpj. 17, p. 3.

4 – Ar dar gyvi arkliai, traukę Kauno konkę / E. Dantas [P. Kubilius] // Diena. – 1934, geg. 13, p. 2.

5 – Tramwaj Kowienski // Robotnik litewski. – 1897, Nr. 2, p. 34–35.

6 – Kauno konkės istorija / Č. Vištakas // Technikos žodis. – 1992, Nr. 2, p. 15–17.

7 – Martyno Yčo ekonominės veiklos pėdsakais / Alvydas Surblys // Kauno istorijos metraštis. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2006, t. 7, p. 116–119.

8 – Nuo diližano iki konkės // 80 metų kelyje / Brigita Tranavičiūtė, Arvydas Pakštalis. – Kaunas: Kopa, 2014, p. 13–27.

Susikirtę keliai

Gabus jaunuolis J. Purickis (1883 m. balandžio 19 d. Petrošiškių vienk., Jiezno valsč., Trakų apskr.–1934 m. spalio 24 d., Kaunas) iš pradžių baigė Kauno kunigų seminariją ir Petrapilio dvasinę akademiją, bet neužsisklendė kunigystėje. Fribūro (Šveicarija) universitete baigė istorijos, filosofijos ir socialinių mokslų studijas, parengė disertaciją vokiečių kalba „Tikėjimo skilimas Lietuvoje 16 a. iki jėzuitų atvykimo“ (Die Glaubenspaltung in Litauen im XVI Jahrhundert bis zur Ankunft der Jesuiten im Jahre 1569: Dissertation zur Erlangung der Doktorwürde von der hohen philosophischen Fakultät der Universität Freiburg in der Schweiz / vorgelegt von Joseph Puryckis. – Freiburg: Buchdruckerei Gebrüder Fragniere, 1919), ją 1919 m. apsigynė ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.

J. Purickis buvo gabus diplomatas, politikas, mokėjęs daug užsienio kalbų. Ne savo noru pasitraukęs iš politikos reiškėsi kaip produktyvus žurnalistas, buvo išrinktas Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku, juo išbuvo iki pat mirties. Tuo metu, kai jis 1920 m. birželio 19 d. tapo užsienio reikalų ministru, tokio jo karjeros posūkio į žurnalistiką turbūt niekas negalėjo prognozuoti.

Prieštaringai vertinama vadinamoji spekuliacinė byla (kilusi paaiškėjus, kad Lietuvos diplomatiniu paštu į sovietų Rusiją buvo gabenamas sacharinas ir kitos prekės – red. past.) nulėmė visą tolesnį J. Purickio gyvenimą. Per šią bylą susikirto dviejų labai skirtingų, bet šiek tiek panašaus likimo politikų keliai.

Įvairių bylų herojus, gabus politikas, žurnalistas, daugelio kalbų žinovas ir eruditas A. Voldemaras (1883 m. balandžio 16 d. Dysnoje, Tverečiaus valsčius – 1942 m. gruodžio 16 d. Maskvoje, Rusija) J. Purickio byloje buvo vienas tų, kurie pripažino J. Purickio kaltę ir siekė, kad jis būtų nuteistas.

Likimo ironija, bet gana greitai viskas apsivertė ir A. Voldemaras iš kaltintojo virto kaltinamuoju dėl cenzūrai nepatikusio straipsnio „Katruo keliu?“, 1923 m. paskelbto Antano Smetonos redaguojamame „Vaire“.

Mįslingi pasikėsinimai

J. Purickis su A. Voldemaru buvo panašaus likimo ir dėl pasikėsinimų juos nužudyti. Tiek 1921 m. pasikėsinimai prieš J. Purickį ir ministrą Ernestą Galvanauską, tiek 1929 m. išpuolis prieš A. Voldemarą ir bombos sprogimas Liudos ir Jono Raupių name buvusioje „Geležinio vilko“ sporto sąjungos būstinėje (organizacija „Geležinis vilkas“ taip pat siejama su A. Voldemaro asmeniu) buvo Lietuvos užsienio politikos peripetijų atspindys.

Tiesa, Rapolo Skipičio liudijimu, galėjo būti ir kiek pikantiškesnė pasikėsinimo prieš J. Purickį versija – kad į jį šovęs pats A. Voldemaras. Įtikinamesnė versija, kad į J. Purickį 1921 m. birželio 19 d. šovė neišaiškintas asmuo, nusiteikęs prieš derybas dėl Paulo Hymanso Tautų Sąjungoje pristatyto projekto.

Veikla: Dr. J. Purickis, L. Žurnalistų Sąjungos Pirmininkas: (Estų karikatūristo E. Janimegi šaržas) // Naujas žodis. - 1932 m, Nr. 8, psl. 147.

Buvo parengti du P. Hymanso projekto variantai, antrajame buvo numatyta Lietuvos ir Lenkijos bendra ekonominė ir užsienio politika, bendri kariniai veiksmai užpuolimo atveju.

J. Purickis aktyviai palaikė P. Hymanso projektą, kaip esą mažesnę blogybę, padėsiančią išvengti Lietuvos izoliacijos, o A. Voldemaras buvo griežtas tokio pasiūlymo priešininkas, teigęs, kad šio projekto priėmimas būsiąs Lietuvos nepriklausomybės palaidojimas (Lietuvos ir Lenkijos konfederacija / A. Voldemaras // Lietuvių balsas. – 1921, spal. 6–7, p. 2).

Pasak R. Skipičio, į J. Purickį šovęs jo konkurentas užsienio reikalų ministro poste A. Voldemaras (Nepriklausomą Lietuvą statant: atsiminimai / Rapolas Skipitis. – Chicago: Terra, 1961, p. 328–335). Tai mažai tikėtina, bet kaip P. Hymanso projekto priešininkas, A. Voldemaras tikrai galėjo pakurstyti tokias jėgas, kurios įvykdė pasikėsinimus tiek prieš J. Purickį, tiek 1921 m. lapkričio 25 d. prieš E. Galvanauską, atstovavusį Lietuvai Tautų Sąjungoje ir tariamai vedusį su lenkais slaptas derybas dėl minėto projekto.

Tiesa, J. Purickis apie pasikėsinimą sužinojo tik iš kulkos žymės sienoje, o E. Galvanauskas nuo sprogimo skeveldrų, įmetus sprogstamąją medžiagą į jo butą (name priešais dabartinį „Akropolį“), gerokai nukentėjo (Pasikėsinimas nužudyti p. Galvanauskį // Laisvė. – 1921, lapkr. 27, p. 1).

Pasikėsinimai prieš A. Voldemarą ir „Geležinio vilko“ sporto būstinę taip pat galėjo būti ultrakairiųjų, nepatenkintų A. Voldemaro užsienio politika ir sukarintos organizacijos „Geležinis vilkas“ veikimu, darbas. Prieš A. Voldemarą pasikėsino studentai aušrininkai, vienas jų, universiteto technikos fakulteto studentas Aleksandras Vosylius, buvo nuteistas mirties bausme sušaudant, o sprogimo Raupių name kaltininkai taip ir liko neišaiškinti. Kaltų nebuvo rasta ir dėl pasikėsinimų į J. Purickį ir E. Galvanauską (atrodo, jų ir neieškota, kaip ir padėjusių bombą Raupių name).

Skandalingoji byla

J. Purickio spekuliacinė byla turėjo skaudžių padarinių ne tik jam pačiam. Ji sukėlė Antano Tumėno vyriausybės (1925) krizę, o jos nagrinėjimas sukėlė didelį nepasitikėjimą valdžia ir teismais.

J. Purickis, 1921 m. gruodžio 12 d. pasitraukęs iš užsienio reikalų ministro pareigų ir 1925 m. išteisintas spekuliacinėje byloje, į politiką nebegrįžo. Lietuva neteko gabaus politiko (arba laimėjo netekusi, jei žvelgsime iš kaltintojų byloje pusės), bet gavo labai daug įvairiausiomis temomis rašiusį žurnalistą, publicistą, dažniausiai pasirašinėjusį Vygando slapyvardžiu.

Bylai, kurios vienas iš veikėjų buvo J. Purickis, negailėta epitetų: spekuliacinė, „šmugelio“, sacharinininkų, sacharino ir kokaino, diplomatinio pašto kontrabandininkų, „keturių Juozų“ byla. Ši byla į teismą pateko ne iš karto. Iš pradžių bandyta aklai neigti faktus, net grasinant paduoti šmeižikus į teismą.

Vėliau kaltę bandyta suversti kontrabandą išaiškinusiam krašto apsaugos ministrui Konstantinui Žukui, kuris esą leido išvežti 400 kg sacharino už demarkacinės linijos, nors būtent jo dėka vagonai su kontrabanda buvo sulaikyti Joniškyje. Beje, jis pats savo atsiminimuose apie šią bylą daug visko pripainiojo, įtraukdamas į ją ir nieko dėtą Kiprą Petrauską. Galiausiai byla kainavo K. Žukui krašto apsaugos ministro postą (Žvilgsnis į praeitį: žmogaus ir kario atsiminimai / K. Žukas. – Chicago: Terra, 1959, p. 364–380).

Vienas J. Purickio kritikų A. Voldemaras, reikalavęs, kad jis būtų patrauktas jį į teismą ir atsistatydintų, kaltintas dviveidiškumu: esą jam pačiam rūpėjęs užsienio reikalų ministro postas.

A. Voldemaro straipsnis „Teisman“ (Teisman! [J.Purickio kontrabandos reikalu ir bendrai valdžios kritika] / A.Voldemaras // Lietuvių balsas. – 1921, gruod. 10–11 (Nr. 17), p. 1–2) skatino imtis aktyvesnių veiksmų, opozicijos nuomone, prieš vengiantį atsakomybės ir dėl tariamos ligos į užsienį išvykusį J. Purickį (Lietuvos teisingumo ministerijos ypatingai svarbioms byloms teismo tardytojo Z. Toliušio nutarimas dėl bylos J. Purickiui iškėlimo sąryšyje su A. Voldemaro straipsniu „Teisman“ laikraštyje „Lietuvių balsas“. 1922 05 25. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 268, l. 153–158).

Palanki baigtis

Jau nagrinėjant šią bylą įvairios politinės jėgos spaudė, kad teismas priimtų J. Purickiui palankų sprendimą. Teisingumo ministras Antanas Tumėnas stengėsi atimti bylą iš Vyriausiojo Tribunolo (byla, kurioje įsimaišęs ministras, iš karto turėjo būti nagrinėjama aukščiausiajame teisme) ir pavesti ją nagrinėti krikščionių demokratų blokui Seime – kitaip sakant, ją numarinti.

„Teisės“ žurnalo straipsnyje „Vyriausiojo Tribunolo praktika“ išsamiai analizuojamos aplinkybės, dėl kurių ši byla iškart buvo perduota Vyriausiajam Tribunolui. Argumentuota, kad Vyriausiasis Tribunolas veikė Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėmis (Vyriausiojo Tribunolo praktika // Teisė. – 1925, Nr. 7, p. 65–72).

Įvaizdis: Senovės apaštalas. šių dienų apaštalas (J. Purickio karikatūra // Socialdemokratas. - 1923 m., balandžio 22 d., p.1.

Vyriausiajam Tribunolui nepasidavus, buvo grasinama atleisti jo narius. Viena priežasčių, kodėl iš Vyriausiojo Tribunolo pirmininkų buvo atleistas Augustinas Janulaitis (vėliau paskirtas Panevėžio apygardos teismo teisėju), galėjo būti tribunolo nepaklusnumas ne tik oficialiai įvardijamu teisėjų mantijų klausimu, bet ir dėl J. Purickio bylos. A. Janulaitis šia byla buvo suinteresuotas ne tik kaip Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas, bet ir kaip prisidėjęs prie jos iškėlimo, mat dar 1922 m., būdamas Vidaus reikalų ministerijos juriskonsultu Berlyne, atsakė į Petro Klimo su šia byla susijusias užklausas.

Spaudimas, atrodo, Vyriausiajam Tribunolui padėjo išteisinti J. Purickį. Byla atskleidė veikiančių įstatymų netobulumą, nes tai, kas nedraudžiama, buvo galima traktuoti kaip leistinas dalykas.

Užsienio reikalų ministrui niekas nedraudė išvežti į Rusiją sacharino ir ten jo parduoti, o už gautus pinigus ten nusipirkus brangenybių, parsivežti jas į Lietuvą. Nebuvo įrodyta, kad tai daroma norint pasipelnyti, prisidengiant valstybės vardu ir labdara. Į Maskvą norėta išvežti sacharino, kokaino, spirito ir kitų prekių ir jas ten realizuoti, o buvo užrašyta, kad vežami vagonai su cukrumi ir miltais – Lietuvos valstybės auka badaujančiai Rusijai.

Proceso peripetijos

Be to, J. Purickis, būdamas pasiuntiniu Vokietijoje 1919–1920 m., susitaręs su Lietuvos pasiuntinybės Berlyne kanceliarijos vedėja Ona Jagomastaite ir Teodoru Skrinikovu, supirkinėjo įvairių šalių valiutą ir brangenybes, naudojosi diplomatiniais kurjeriais, valstybės antspaudu, kad lengviau ir be muitų pervežtų minėtus dalykus.

Be to, J. Purickis, būdamas pasiuntiniu Vokietijoje, privatiems reikalams naudojo valstybės pinigus. Tik dalis jų buvo grąžinta markėmis nagrinėjant bylą ir jau kritus jų kursui.

Šie ankstesnės J. Purickio veiklos epizodai buvo nagrinėjami atskirai nuo „keturių Juozų“ – J. Purickio, J. Vaitiekūno, J. Avižonio ir J. Šutinio – bylos, kol visai jų kaip kaltinimų spekuliacinėje byloje atsisakyta.

Be to, dėl minėtų piktnaudžiavimo diplomatine tarnyba epizodų visa kaltė suversta O. Jagomastaitei, spekuliavusiai savo patrono J. Purickio vardu, apgaulės būdu įforminusiai kontrabandą kaip atstovybės paketus.

T. Skrinikovas byloje buvo sąmoningai užmirštas, nes su juo susiję ir kontrabandos į Maskvą epizodai, įrodantys, kad sulaikyti vagonai su kontrabanda nebuvo pirmas toks nusikaltimas. Pats T. Skrinikovas iš tarnybos Lietuvos atstovybėje Maskvoje buvo atleistas dar 1921 m. vasarą. Motyvuotame Vyriausiojo Tribunolo sprendime dėl J. Purickio bylos (Vyriausiojo Tribunolo praktika // Teisė. – 1925, Nr. 7, p. 72–86) atsakingu už sulaikytą kontrabandą į Maskvą vieninteliame epizode buvo paskelbtas Zacharas Milikovskis, kuriam tariamai atsilyginta kontrabanda už dviejų vagonų dovanų su miltais ir cukrumi pristatymą į Maskvą savo lėšomis.

Ministras išteisintas

Lietuvos užsienio reikalų ministerija, neturėjusi lėšų įvykdyti pasižadėjimą – padėti badaujantiems Rusijoje, tad nebuvę pakankamai įrodymų, kad kontrabanda siekta pasipelnyti. Kokaino būta tik 4 kg – jis slėptas dėžėje, adresuotoje atstovybės Maskvoje tarnautojui J. Avižieniui. Tačiau jį ten galėjęs bet kas įkišti ir J. Purickis apie kokainą negalėjęs žinoti. Tai esąs tiesiog neapsižiūrėjimas, o ne nusikaltimas.

Dėl ten pat buvusių alkoholinių gėrimų ir alaus statinaitės užsiminta tik bylos kaltinamojoje dalyje, to taip pat nelaikant nusikaltimu. J. Purickio sacharino dalis skirta realizuoti ir „geriems daiktams“ nupirkti, jeigu ir buvusi, tai tik labai nedidelė ir tai nesą baustina.

Neradus nusikaltimo sudėties dėl vagonuose buvusių kontrabandinių prekių, atmestas ir kaltinimas dėl klaidinančių muitinės deklaracijų apie tai, kas vežama. Dėl ankstesnių J. Purickio su T. Skrinikovu ir O. Jagomastaite veiklų reikia pasakyti, kad jos nesusietos su „keturių Juozų byla“ kaip kontrabandinės veiklos piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi recidyvas, o J. Purickio atsakomybės šiuose epizoduose neįžiūrėta, nes J. Purickis tik norėjęs O. Jagomastaitę apsaugoti, bet neveikęs kartu su ja.

J. Purickio išteisinimas buvo džiaugsmingai sutiktas krikščionių demokratų „Ryto“ laikraštyje ir valdžios sluoksniuose. Teisininkas Rapolas Skipitis atsiminimuose piktdžiugiškai rašė: „Ar tik ne per daug norėta J. Purickį sutrypti. Liūdniausia, kad tą norą Purickį skandinti bene pirmas buvo sužadinęs ir toliau prieš Purickį atkakliai veikė asmens sumetimais prof. Augustinas Voldemaras“ (Nepriklausomą Lietuvą statant: atsiminimai / Rapolas Skipitis. – Chicago: Terra, 1961, p. 337).

Kad A. Voldemaras per krašto apsaugos ministrą K. Žuką bandė prigriebti J. Purickį su kontrabanda, tikras faktas, o J. Purickio kaltė ar nekaltumas tikriausiai taip ir liks neatskleistas jo biografijos faktas.

Pora: laimingai išsigelbėję – A. Voldemaras su žmona Matilda. Trimitas. 1929 m., Nr. 20, p. 325.

Susikirtimas su A. Smetona

Faktas, kad A. Voldemaras per krašto apsaugos ministrą Konstantiną Žuką bandė prigriebti J. Purickį su kontrabanda. Tą patį galima pasakyti ir apie A. Voldemarą: labai jau norėjo daug kas (pradedant jo buvusiu bendražygiu, o paskui konkurentu Antanu Smetona) jį pulti ir sutrypti.

Kiek tuose puolimuose, A. Voldemarui iškeltose bylose, buvo tikrų faktų, o kiek bandymų paskandinti nepatogų ir labai populiarų politinį priešininką, dabar taip pat labai sudėtinga atsakyti.

Tiesa, yra išlikusi A. Voldemaro bylų medžiaga, saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) ir advokatų A. Tumėno (LCVA), A. Janulaičio (Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Vilniuje rankraščių skyrius) fonduose, bet jų medžiaga, be išsamios istorinės aplinkos, amžininkų liudijimų analizės, dar nėra neginčijamas įrodymas, juo labiau kad bylose daug prieštaringai vertinamų epizodų ir akivaizdaus jų politizavimo.

Spaudos byloje dėl A. Voldemaro straipsnio „Katruo keliu“ A. Smetonos redaguojamame „Vaire“ (1923 m. Nr. 6) kartu su A. Voldemaru nukentėjo ir A. Smetona. Negalėdamas sumokėti Kauno miesto ir apskrities komendanto Vlado Braziulevičiaus paskirtos 2 000 litų baudos, „Vairo“ redaktorius porai savaičių sėdo į kalėjimą. Pats A. Voldemaras buvo išsiųstas mėnesiui į Varnių drausmės batalioną, paskui paliktas Varniuose be teisės sugrįžti į Kauną visu karo padėties laikotarpiu.

Juozas Tumas Valstybės teatre, per Sofijos Čiurlionienės „Aušros sūnūs“ premjerą, tada pasakė garsiąją kalbą, kurioje reikalavo paleisti iš kalėjimo pirmąjį valstybės prezidentą A. Smetoną. Tuo metu pats A. Smetona neparodė nepasitenkinimo, kad nukentėjo dėl A. Voldemaro straipsnio, bet vėliau, net ir būdami vienoje tautininkų stovykloje, jie buvo politiniai priešininkai ir konkurentai.

Tuo metu pats A. Smetona neparodė nepasitenkinimo, kad nukentėjo dėl A. Voldemaro straipsnio, bet vėliau, net ir būdami vienoje tautininkų stovykloje, jie buvo politiniai priešininkai ir konkurentai.

 

Virtinė kaltinimų

Dar vienoje byloje A. Voldemaras nubaustas ir kaip straipsnio autorius, ir kaip leidinio redaktorius. Kaip matome iš šios bylos apeliacijos, teisingumo ministras Vincas Karoblis padavė A. Voldemarą į teismą dėl rašinio „Karoblį kalėjiman“ jo redaguotame „Tėvynės balso“ laikraštyje (Karoblį kalėjiman / A. Voldemaras // Tėvynės balsas. – 1922, spal. 17).

A. Voldemaras buvo nubaustas dviem savaitėmis kalėjimo kaip straipsnio autorius ir dar 440 litų bauda kaip leidinio redaktorius (Prof. Augustino Voldemaro skundas prieš Kauno apygardos teismo 1923 m. gegužės mėn. 23 dienos sprendimą. 1925 01 17 // Vyriausiojo tribunolo 1924–1927 metų baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų rinkinys / redagavo J. Byla. – Kaunas: D. Gutmano leidinys, 1932, p. 55–60).

Bylų dėl asmens įžeidimo A. Voldemaras turėjo ir daugiau. Viena jų – su paties ne itin mėgstamu Juozu Gabriu, su kuriuo vis susikirsdavo keliai politikoje. 1925 m. A. Voldemaras buvo kaltinamas už J. Gabrio įžeidimą per spaudą. Laikraščio „Krašto balsas“ straipsnyje „Laisvės“ šmeižtams“ („Laisvės“ šmeižtams / A. Voldemaras // Krašto balsas. – 1923, saus. 19, p. 2–3) A. Voldemaras pavadino J. Gabrį vokiečių šnipu.

1925 m. birželio 25 d. Kauno antros nuovados Taikos teisėjo sprendimu už J. Gabrio-Paršaičio įžeidimą spaudoje A. Voldemaras buvo nubaustas dviem savaitėms paprasto kalėjimo (sprendimas įsigaliojo 1927 m.), bet, padavęs apeliaciją Kauno apygardos teismui, šio teismo 1932 m. spalio 6 d. sprendimu buvo išteisintas. Šį sprendimą paliko galioti ir Vyriausiasis Tribunolas, kuriam buvo paduota J. Gabrio įgaliotinio advokato A. Tumėno kasacija (Kauno apygardos teismo sprendimas dėl apeliacijos Kauno antros nuovados Taikos teisėjo 1925 m. birželio 25 d. sprendimui A. Voldemaro byloje dėl J. Gabrio įžeidimo per spaudą. 1932 10 06. LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 783, l. 1-7; Byloj su Gabriu prof. Voldemaras išteisintas // Lietuvos aidas. – 1932, spal. 7, p. 6 ; Vyriausiojo Tribunolo sprendimas A. Voldemaro ir J. Gabrio byloje dėl šmeižto. 1933 05 11. MAB Rankraščių skyrius. F 267–2411).

1926 m. buvo nagrinėjama dar viena A. Voldemaro apeliacijos byla dėl Kazio Ambrozaičio įžeidimo per spaudą 1922 m. liepos 17 d. sprendimo panaikinimo (buvo nubaustas trimis paromis arešto, teismo sprendimą išspausdinant „Tėvynės balse“). K. Ambrozaičio jau pasibaigusios bylos paminėjimas (Amnėstijos sumanymas // A. Voldemaras // Tėvynės balsas. – 1922, geg. 27, p. 1) įvertintas kaip netyčinis, dėl nežinojimo, nenorint sąmoningai K. Ambrozaitį įžeisti. A. Voldemaras ir šioje byloje buvo išteisintas (Kauno apygardos teismo sprendimas dėl 1922 m. liepos 17 d. Kauno miesto ir apskrities pirmos nuovados Taikos teisėjo sprendimo Augustino Voldemaro, kaltinamo už K. Ambrozaičio įžeidimą per spaudą, byloje panaikinimo. 1926 02 12. LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 782, l. 1–2).

A. Voldemaras taip pat buvo išteisintas dar 1922 m. kilusioje byloje dėl daniškų kronų, kurios svarstymas užtruko labai ilgai. Byla buvo iškelta dėl 53 000 daniškų kronų, rinktų valstybei 1918 m., pasisavinimo. Kartu su A. Voldemaru rinkęs ir pasisavinęs lėšas Martynas Yčas byloje kažkodėl buvo tik liudininkas. 1932 m. byla svarstyta apeliaciniame teisme ir A. Voldemaras išteisintas nenustačius nusikaltimo sudėties (nusikalstamas veikimas pagal kai kuriuos straipsnius net nesvarstytas įsigaliojus amnestijai dėl senaties).

Šaržas: balsas iš tamsos: „Matysim, ar ilgai tu ten laikysiesi.“ Vėpla. 1929 m., Nr. 7, p. 16.

Skandalas dėl buto

A. Voldemaro vyriausybės krizė (sukelta tikro ar tariamo jo kabineto narių nepasitenkinimo ir palaikoma A. Smetonos) buvo atidėta dėl pasikėsinimo į jį prie Valstybės teatro. Tačiau laukta neilgai: pasikeitimams vyriausybėje buvo pasiruošta, pasinaudojus tuo, kad tuoj po pasikėsinimo A. Voldemaras išvyko į užsienį.

Ir paleidus vyriausybę, suformavus naują, A. Voldemaras liko populiarus, todėl buvo stengiamasi jį įvairiausiais būdais sukompromituoti ir pašalinti iš politikos lauko. Tyrinėjant jo tikrą ar tariamą antivalstybinę veiklą, vykdant A. Voldemaro ir su juo susijusių asmenų agentūrinį sekimą, naudotas terminas „voldemarininkai“, kuris tarsi savaime liudijo vienų ar kitų asmenų antivalstybinę veiklą.

A. Voldemaras taip pat buvo siejamas su sukarinta organizacija „Geležinis vilkas“. Ji, kaip ir voldemarininkai, buvo kaltinama antivalstybinio perversmo rengimu. A. Voldemaras buvo organizacijos „Geležinis vilkas“ vienas idėjinių vadų, bet tiesiogiai jos veikloje nedalyvavo.

Siekiant sumenkinti A. Voldemaro autoritetą ir pakirsti jo politinę įtaką, pasinaudota ir jo nenoru palikti prabangų, specialiai jam įrengtą tarnybinį butą Lietuvos banko pastate. Siekiant jį iškraustyti prievarta, buvo inicijuotas garbės teismas. Teismo neprireikė, nes A. Voldemaras dėl antivalstybinio veikimo ir valstybės perversmo organizavimo buvo ištremtas į Platelius. Žmonai Matildai teko susitaikyti su iškraustymu, tačiau jis pats nenusileido. A. Voldemaras bandė iškelti bylą dėl jo daiktų, meno vertybių, knygų apgadinimo, atsiradusio išmetus daiktus už buto durų ar perkėlus į banko saugyklas. Savo turtą A. Voldemaras buvo įvertinęs milijoninėmis sumomis: knygas – apie 0,5 mln. litų, antikvarinius baldus, paveikslus – apie 4,5 mln. litų). Tačiau byla taip pat nepasiekė teismo.

Būta planų šiame bute apgyvendinti popiežiaus nucijų Richardo Bartoloni, o pats A. Voldemaras puoselėjo viltis išsaugoti patalpas, jei būtų paskirtas Lietuvos banko valdytoju (A. Voldemaro laiškas J. Tūbeliui dėl reikalavimo išsikelti iš valdiško buto Lietuvos banke. 1930 04 04. MAB Rankraščių skyrius. F 172-84 ; A. Voldemaro raštas dėl savo valdiško buto perleidimo popiežiaus nuncijui R. Bartoloni. 1930 05. MAB Rankraščių skyrius. F 172-65 ; A. Voldemaro laiškas vidaus reikalų ministrui Petrui Aravičiui dėl reikalavimo išsikelti iš valdiško buto. 1930 07 18. MAB Rankraščių skyrius. F 172-64).

Šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Nieko nepasiekė ir Lietuvos bankas, bandęs prisiteisti už butą nemokėtą nuomą, kuri, pasak banko atstovų, susidarė apie 30 tūkst. litų, dar apie 20 tūkst. litų bankas buvo išleidęs A. Voldemaro butui įrengti, baldams, už kuriuos bankui taip pat nebuvo kompensuota.

Tikslios apskaitos nebuvo, taigi dabar net sudėtinga nustatyti, kas buvo paties A. Voldemaro įsigyta, o kas jo užsakymu pirkta iš valstybinių ar banko lėšų.

Metafora: B. Jermolajevo karikatūroje antstolis Romeo ragina A. Voldemarą išeiti iš buto Lietuvos banko namuose, o A. Voldemaras – Džuljeta neklauso. Sekmadienis. 1930 m., bal. 27, p. 1.

Nenurimo net ir užsienyje

Iškraustyta iš buto Matilda Voldemarienė apsigyveno „Kęstučio“ viešbutyje, o paskui išvyko į vyro tremties vietą – Platelių kleboniją, vėliau – į grafų Šuazelių dvarą Plateliuose.

Beje, A. Voldemaro žmonai bandyta iškelti bylą ir dėl gyvenimo kartu nesusituokus, kai, dar nepanaikinus jos santuokos su A. Jaščenka ir oficialiai nesusituokus, A. Voldemaras vežėsi ją į užsienį jau su nežinia kaip gautu žmonos pasu. Tačiau Bažnyčiai tai neužkliuvo. 1927 m. A. Voldemaras su Matilda buvo maloniai priimti Vatikane pas popiežių, o byla į teismą taip ir nepateko.

1931 m., vykstant voldemarininkų bylai, A. Voldemaras trumpam buvo apsistojęs Kaune, „Romos“ viešbutyje, o po bylos, voldemarininkus išteisinus, jam leista apsigyventi Zarasuose pas pusbrolį, kartu ten vyko ir jo žmona Matilda.

1932 m. A. ir M. Voldemarams leista išvykti į užsienį. Manyta, kad taip pavyks galutinai atsikratyti nepageidaujamo, vis dar nemažą autoritetą išlaikiusio veikėjo. Tačiau A. Voldemaras užsienyje neužsibuvo, o 1934 m. prasidėjo naujas jo bylų maratonas.

1934 m. nuskambėjo garsi A. Voldemaro byla dėl jo straipsnio „Likimo keliais“, kuris, susitarus su Jonu Karučiu, iš pradžių išspausdintas „Tautos balse“, bet, karo komendanto įsakymu uždraudus „Tautos balso“ numerį su šiuo straipsniu (išplatinta tik keli numeriai), jis perspausdintas nacistinės pakraipos vokiečių laikraštyje „Preussische Zeitung“.

Straipsnyje „Likimo keliais“ A. Voldemaras rašė, kad įtampos su Vokietija didinimas yra pražūtingas Lietuvai, o dėl to labiausiai kaltas esąs A. Smetona.

Straipsnis kvalifikuotas kaip pavojingas tautai ir valstybei, galintis sukelti nepasitenkinimą esama valdžia ir galimai pavojingą valstybei nerimą ir atitinkamą veikimą. Be to, nepaklusus karo komendanto sprendimui, straipsnis vis tiek platintas priešiškame Lietuvos valstybei leidinyje ir tai gali būti kvalifikuojama kaip antivalstybinis veikimas.

1934 m. lapkričio 8 d. Apeliacinių rūmų sprendimu šioje byloje A. Voldemaras nuteistas šešiems mėnesiams kalėjimo. Vyriausiasis tribunolas kai kurias Apeliacinių rūmų 1934 m. lapkričio 8 d. bylos sprendimo formuluotes pripažino nepakankamai pagrįstomis, tą sprendimą panaikino ir perdavė Apeliaciniams rūmams bylą svarstyti iš naujo (Voldemaro Augustino ir kit. baudžiamosios bylos: [dėl straipsnio „Likimo keliais“] advokato Nargelevičiaus skundas prieš Apeliacinių Rūmų 1934 m. lapkričio mėnesio 8 d. sprendimą. 1935 05 28 // Vyriausiojo tribunolo 1933–1938 m. baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų rinkinys. – Kaunas: Lietuvos teisininkų draugija, 1939, p. 389–394).

Byla vėl buvo svarstoma Apeliaciniuose rūmuose 1935–1936 m. (Apeliacinių rūmų sprendimas A. Voldemaro byloje dėl straipsnio „Likimo keliais“. 1936 07 02 / 03. LCVA, f. 932, ap. 1, b. 52, l. 265–267). A. Voldemarui šiuo teismo sprendimu liko galioti šešių mėnesių kalėjimo bausmė, bet konstatuota, kad jis tą laiką jau atsėdėjo ir bausmę atliko.

Pats A. Voldemaras 1934 m. vasarį iškėlė bylą prieš jo knygelės prancūzų kalba „Lietuva ir jos problemos“ recenzijos autorių, Klaipėdos gubernatorių Joną Navaką ir prieš „Lietuvos aido“ atsakingąjį redaktorių Simą Aleksandravičių. Bylos eigoje A. Voldemaras ją papildė naujais kaltinimais (Kauno apylinkės teismui skundo papildymas dėl straipsnių „A. Voldemaro sąjunga su Preussische Zeitung“ ir „Kultūros kaina“ laikraštyje „Lietuvos aidas“, 1934 m. kovo 12 ir 13 d., pridedant šį papildymą prie A. Voldemaro bylos su „Lietuvos aido“ redaktoriumi Simu Aleksandravičiumi dėl J. Navako recenzijos. 1934 03 19. LCVA, f. 378, ap. 13, b. 35). Tačiau bylos svarstymas vyko vangiai, kol buvo atidėtas iki spalio, o galiausiai byla numarinta.

Lemtingas žingsnis

Lemtinga A. Voldemaro tolesniam likimui buvo 1934 m. birželio 7 d. įvykusio Petro Kubiliūno sukilimo byla. Nors A. Voldemaras tiesiogiai sukilime nedalyvavo, jis buvo kaltinamas inspiravęs šį sukilimą ir netiesiogiai jį palaikęs. Nors buvo parskraidintas tariamai vadovauti šiam pučui jau jam pasibaigus, už prisidėjimą prie jo buvo nuteistas dvylikai metų sunkųjų darbų kalėjimo. Pritaikius amnestiją, atsėdėjęs trejus metus ir aštuonis mėnesius, buvo paleistas.

Iš pradžių A. Voldemaras vėl apsigyveno Zarasuose, o paskui išvyko į užsienį. 1939 m. buvo grįžęs į Lietuvą, bet negavo darbo universitete. Valdžia vėl pasirūpino jį išsiųsti į Prancūziją, Vatikaną.

Matyt, A. Voldemaras jautėsi gana nukentėjęs nuo tautininkų režimo, tad netikėtai nusprendė grįžti į Lietuvą pačiu netinkamiausiu laiku, jau ją okupavus sovietams. Tas, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, labai naivus poelgis ne tik negražiai užbaigė talentingo politiko, valstybės veikėjo karjerą, bet ir kainavo jam gyvybę.

Spalvinga asmenybė

Dar anksčiau J.Marcinkevičius buvo įtrauktas į nelegalią veiklą. Lenkijoje buvo suimtas kaip įtartinas asmuo nelegaliai atvykęs iš Lietuvos, buvo teisiamas karo lauko teisme. Pritrūkus įkalčių dėl jo nelegalios veiklos, iškalėjo pusę metų Gardino kalėjime ir buvo paleistas.

Prie to galimai prisidėjo jo sutikimas bendradarbiauti POW renkant žinias apie Lietuvos kariuomenę, konkrečiai apie 5-ojo pėstininkų pulko sudėtį, apsiginklavimą, dislokaciją, taip pat sutikimas važinėti į nurodytas vietas rinkti informacijos (Kėdainių apskrityje, Vilniuje, Lazdijuose, Kalvarijoje). 1921 m. grįžęs į Lietuvą, jo paties liudijimu, prisipažino apie lenkų bandymus jį užverbuoti (nieko nesakęs tik apie santykius su mergina, dėl kurios dezertyravo iš kariuomenės, nes jam buvę gėda tai pripažinti). Bandydamas išpirkti savo kaltę sakė suteikęs Lietuvos valstybei svarbios informacijos apie Lenkijos kariuomenę ir lenkų pogrindinės organizacijos Lietuvoje veiklą.

Vis dėlto J.Marcinkevičiaus nuoširdumu nebuvo patikėta, jis vėl buvo suimtas ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos (be dezertyravimo iš Lietuvos kariuomenės, dar buvo kaltinamas šnipinėjimu Lenkijos valstybės naudai). Kaip nepilnamečiui (1920 m. jam buvo devyniolika metų) ir pagal 1922 m. amnestiją bausmė buvo sumažinta – iš pradžių iki penkiolikos metų sunkiųjų darbų kalėjimo, po to, pagal Vyriausiojo tribunolo 1923 06 09 sprendimą, iki dešimties metų paprasto kalėjimo.

Pagal 1923 m. kovo 26 d. kariuomenės teismo sprendimą ir pritaikytą bausmės sušvelninimą J.Marcinkevičius turėjo išbūti Kauno sunkiųjų darbų kalėjime iki 1933 m. kovo 26 d. Realiai kalėjo dvejus metus iki teismo sprendimo ir nuo 1923 03 26 iki 1930 09 11, kai buvo patenkintas antrasis, 1930 05 03 rašytas, malonės prašymas Lietuvos respublikos prezidentui, nors dar kovą kariuomenės teismas jo prašymo dėl atleidimo nuo dalies bausmės nepatenkino.

Literatūros link

Bausmės dovanojimo aktą 1930 m. rugsėjo 11 d. pasirašė prezidentas Antanas Smetona ir krašto apsaugos ministras pulkininkas Balys Giedraitis. Jo ir kitų asmenų beveik 500 lapų baudžiamoji byla saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA, f.507, ap.2, b.156). Šioje ir kitose bylose minimas dar vienas Jonas Marcinkevičius.

Už J.Marcinkevičiaus gyvenimo faktus patikslinančios archyvinės medžiagos paieškas ir tos medžiagos skaitmeninius vaizdus dėkoju LCVA Dokumentų sklaidos skyriaus darbuotojoms. Kalėjime J.Marcinkevičius dirbo bibliotekoje, daug skaitė, lavinosi ir tai jį paskatino pradėti rašyti eilėraščius, apsakymus. Su kitais kaliniais mažai bendravo, buvo silpnos sveikatos, o rašymas buvo ryšys su gyvenimu už kalėjimo sienų, padėjęs būsimam rašytojui nepalūžti.

Pirmąjį jo eilėraštį "Sonetas", parašytą 1925 m. kovo 5 d., išspausdino žurnalas "Kultūra", prie eilėraščio nurodant, kad jis atsiųstas iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo (Sonetas (skiriu J.Pisank.) / J.Marcinkevičius // Kultūra. – 1925, Nr.4, p. 220).

Eilėraštis, manoma, skirtas tai merginai J.Pisankovai (garsios, bet XX a. jau nusigyvenusios Pisankų giminės Vilniaus krašte atstovei), dėl kurios ir sėdo į kalėjimą. Po to šiame žurnale buvo išspausdinta dar keletas J.Marcinkevičiaus eilėraščių. 1927 m. žurnale "Jaunimas" išspausdintas jo prozos kūrinėlis "Senovės Egipto kunigų paslaptys" (Senovės Egipto kunigų paslaptys / J.Marcinkevičius // Jaunimas. – 1927, Nr.15, p. 218–219; Nr.16, p. 240–241; Nr.17, p. 257).

1928–1929 m. šiame žurnale taip pat išspausdinti keli jo kalėjime rašyti apsakymai, o 1930 m. "Ryto" laikraščio puslapiuose pasirodė J.Marcinkevičiaus kalėjimo dienoraštis. Jis pradėtas nuo atskirų kalėjimo vaizdelių skirtingais pavadinimais, neįtrauktų į taip pat kalėjime rašytą būsimą romaną "Sukaustyti latrai" (Kas kaltas (Iš kalinio dienoraščio) / J.Marcinkevičius // Rytas. – 1930, saus. 11, p. 4–6; Atstumtoji (Iš kalinio dienoraščio) / J.Marcinkevičius // Rytas. – 1930, saus. 18, p. 2 ; Prakeiktuose požemiuose / J.Marcinkevičius // Rytas. – 1930, kov. 12, p. 4–6).

Po to publikuotos dvi straipsnių serijos, kuriose aprašyta galimai paties J.Marcinkevičiaus patekimo į kalėjimą ir su tuo susijusių politinių aplinkybių istorijos. Autorius tai pateikia kaip kartu kalėjusių žmonių istorijas. Vienoje straipsnių serijoje "Polska Zbrojna" Lietuvoje (Iš kalinio dienoraščio)" išspausdinti keturi kalėjimo užrašų sąsiuviniai.

Dėl to, kad jų autorius vis dar sėdėjo kalėjime, jie spausdinti nereguliariai, su didelėmis pertraukomis, ketvirtas sąsiuvinis išspausdintas J.Marcinkevičiui jau išėjus iš kalėjimo (Rytas. – 1930, bal. 13–16; bal. 23–24; geg. 7–10; geg. 12 ; rugs. 4–6 ; rugs. 9; rugs. 23–26).

Karjera: išėjęs iš kalėjimo J.Marcinkevičius jau buvo pradedantis literatas. 1931 m.

Kitoje straipsnių serijoje J.Marcinkevičius publikuoja tariamai rastą rankraštį, bet aišku, kad tai jo paties rašyta išpažintis. Straipsnių serija vadinasi "Po Lenkiją 1920–21 metais (Ištrauka iš rasto rankraščio "Šnipo išpažintis")". Redakcijos prieraše prie straipsnio nurodoma, kad jo autorius tebekalinamas, tačiau būdamas kalėjime nutraukęs visokius ryšius su lenkais ir, pasak redakcijos, šita "Šnipo išpažintis" tikriausiai yra paties autoriaus išpažintis (Rytas. – 1930, liep. 17, p. 3–7 ; liep. 18, p. 3–6, rugpj. 9, p. 3–6).

Ribinės temos

Išėjęs iš kalėjimo J.Marcinkevičius bendradarbiavo jau minėtame "Ryto" laikraštyje, savaitraštyje "Lapas", dienraštyje "Lietuvos žinios" ir kituose periodiniuose leidiniuose bei rengė spaudai du kalėjime parašytus romanus: dviejų knygų romaną-apysaką "Ties bedugne" ir romaną "Sukaustyti latrai", kurio antras tomas buvo parašytas kiek vėliau ir išleistas 1933 m. "Ties bedugne" buvo beišleidžianti "Vairo" bendrovė (išleido pirmąją knygą), bet išsigandusi visuomenės reakcijos tą teisę perleido "Tikslo" knygynui.

Juozas Tumas šią knygą, ypač pirmos knygos pirmą ir antrą dalis, net pavadino pornografišku veikalu dėl joje aprašomų onanisto išgyvenimų ir erotiškų, homoseksualių santykių (Naujoji Romuva. – 1931, Nr. 44, p. 1058). Apysakoje-romane "Ties bedugne" aprašomas lenkų aristokratijos gyvenimas. Jos pagrindinis veikėjas – nusigyvenęs lenkų dvarininkas Stasys Ireckis. J.Tumas šį romaną net lygina su skandalinguoju rusų rašytojos Anastazijos Verbickajos romanu apie moters seksualinę laisvę "Ключи счастья" ("Laimės raktai"), t. 1–5, pirmas leidimas 1909–1915 m. Maskvoje.

"Sukaustytuose latruose" – betarpiški rašytojo kalėjimo įspūdžiai, kai kur šiek tiek sutirštinti, beletrizuoti. Autorius buvo sumanęs atskleisti visą tiesą apie gyvenimą kalėjime, jo sąlygas, gniuždantį poveikį. Romano įžangoje autorius rašo nemelavęs nė vienu žodžiu ir norįs supažindinti su realiu kalėjimo gyvenimu. Romano veikėjus vienijanti gija yra jų laisvės troškimas.

1932 m. "Liliputo" bibliotekos serijoje išleistas dar vienas kontroversiškai vertintas J.Marcinkevičiaus kūrinys – apysaka "Raudonos Kauno naktys". Tai erotinių aistrų apysaka (ypač jos antroji dalis), kurios pavadinimas asocijuojasi su "Raudonųjų žibintų" gatve. Jame vaizduojama ne tik naktinis Kauno gyvenimas, bet ir finansinės valdininkų aferos, tragikomiškos meilės ir aistros peripetijos.

Pagrindinė apysakos pirmos dalies veikėja – Valė Stankūnaitė, patekusi į kalėjimą dėl vagystės, direktoriaus sužeidimo ir kūdikio nužudymo. Antroje apysakos dalyje aprašomi Rozalijos santykiai su meilužiu Rakausku ir jau minėtu pirmoje dalyje direktoriumi, kurį ištinka jį apvogusios Valės likimas (papuola į kalėjimą).

KAVB šios apysakos neturime, bet 2000 m. Vilniuje "Žuvėdra" išleido fotografuotiną "Raudonų Kauno naktų" leidimą, be to, apysaka yra suskaitmeninta epaveldas.lt.

Angažuotas kūrėjas

1936 m. pasirodė J.Marcinkevičiaus trijų tomų romanas pretenzingu pavadinimu "Mes ateinam" apie 1905–1918 m. įvykius. Pirmame tome apie 1905 m. aprašomos tiek revoliucinės nuotaikos, tiek senos epochos veikėjų baimė dėl ateinančiųjų su Didžiuoju Vilniaus Seimu ir kitais įvykiais. Pagrindinis veikėjas, keliaujantis per visus veikalo tomus, – tautinės sąmonės žadintojas Budreika. Beveik 1 000 puslapių trijų tomų veikalą autorius pavadino epochiniu romanu. Jame fragmentiškai vaizduojami trys laikotarpiai: 1905 m. ir Didysis Vilniaus Seimas, vokiečių okupacija ir 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės kūrimasis. Romaną išleido "Sakalo" bendrovė, o jo viršelį piešė dailininkas Jonas Virakas (beje, Jono Marcinkevičiaus žmona buvo Marija Virakaitė).

1937 m. "Spaudos fondas" išleido J.Marcinkevičiaus romaną "Jis turi mirti", kurio viršelį taip pat piešė J.Virakas. Vieną KAVB turimą šio romano egzempliorių autorius užrašė "Spaudos fondo" direktoriui Baliui Žygeliui, prisidėjusiam prie šios knygos išleidimo. Romano pagrindinis veikėjas yra "ura" patriotas, palaido gyvenimo mėgėjas Algirdas Giedra, suviliojęs ir po to nužudęs darbininko dukrą Audronę, dėl kurios buvo iškilusi grėsmė netekti turtų ir padėties, gautų susidėjus su turtingo tėvo dukrele Birute. Galų gale pagrindinis veikėjas sulaukia pelnyto atpildo, suimamas už žmogžudystę. Jau romano pavadinimas "Jis turi mirti" rodo autoriaus nusistatymą dėl šio veikėjo likimo.

Garsiausias kūrinys

1937 m. gruodį išleistas ir vienas žymiausių J.Marcinkevičiaus kūrinių – premijuotasis romanas "Benjaminas Kordušas". Romano pagrindinis veikėjas – nespėjantis su laiku, tragiško likimo, nusigyvenęs dvarininkas Benjaminas Kordušas, norintis sugražinti baudžiavos laikus. Jo griūvantis dvaras – tarsi tos praeitos epochos simbolis. Romanas buvo premijuotas 2 000 litų "Spaudos fondo" premija, kurią rašytojui įteikė "Spaudos fondo" direktorius Balys Žygelis.

1938 m. pasirodė J.Marcinkevičiaus apysakų knyga "Sidabriniai varpai", kurios pagrindiniai veikėjai – nelaimingi, atstumti, nesuprasti, išnaudojami žmonės, kurie tarsi sidabriniais varpais skambina apie patirtą neteisybę.

1939 m. "Dirvos" bendrovė išleido dar vieną J.Marcinkevičiaus romaną – "Kražių skerdynės", kuris taip pat buvo premijuotas. Dviejų tomų romanas gavo Katalikų veikimo centro 2 000 litų literatūros premiją. Autorius tikroviškai ir vaizdžiai atskleidė dramatišką žemaičių kovos su rusų kazokais istorijos puslapį – garsiąsias Kražių skerdynes.

1940 m. J.Marcinkevičius dar parašė romaną "Nemunas patvino" (išleido "Spaudos fondas") ir jau sovietinių laikų sulaukusią vieną romano trilogijos "Baudžiauninkai" dalį (kitos trilogijos dalys taip ir nebuvo išleistos).

Romano "Nemunas patvino" vienas pagrindinių veikėjų – naujasis Kordušas – Zenonas Gabriūnas. Dar vienas išnaudotojo, skriaudėjo tipas grafas Puhalskis atsiskleidžia romane "Baudžiauninkai". Romano pirmąją dalį 1940 m. išleido "Raudonoji vėliava". Knygos viršelį su simboliu iš "Sidabrinių varpų" (varpai, skambinantys apie skriaudas ir neteisybes) sukūrė dailininkas Aleksandras Šepetys. Šis kūrinys – tarsi takoskyra į tą J.Marcinkevičiaus gyvenimo ir kūrybos laikotarpį, nuo kurio atsiribojama, koncentruojantis į rašytojo gyvenimą ir veiklą Kaune. Karo metų J.Marcinkevičiaus kūriniai išleisti Maskvoje, ten pabėgus ir jų autoriui, o po karo jis apsigyveno jau Vilniuje, kur ir mirė bei palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse (antkapio autorius – skulptorius Bronius Pundzius).

Atminimo ženklai

Sovietinius metus verta prisiminti tik dėl rašytojo atminimo Kaune įamžinimo. 1968 m. Kaune ant namo K.Petrausko g. 5 buvo atidengta memorialinė lenta, liudijusi apie šiame name 1937–1938 m. tariamai gyvenusį rašytoją, tačiau K.Petrausko g. 5 jis epizodiškai gyveno tik 1938–1939 m., o su jo atminimu labiau susijusi kita Kauno vieta.

Išėjęs iš kalėjimo J.Marcinkevičius porą metų glaudėsi laikiname būste, o nuo 1932 iki 1942 m. gyveno savo mediniame dviejų aukštų name P.Višinskio g. 56; dabar – renovuotas namas P.Višinskio g. 78 (1933 m. pradžioje miesto žemės sklypas su namu oficialiai iš Juozo Voznelio perėjo J.Marcinkevičiaus nuosavybėn, tris namo butus J.Marcinkevičius nuomojo, o viename pats gyveno, prie namo buvo 436, 5 kv. m valstybinės žemės, 1936 m. pirkimo–pardavimo sutartimi valstybinė žemė perėjo J.Marcinkevičiaus nuosavybėn, o 1942 m. jis dar skundėsi dėl per didelių mokesčių už šį nekilnojamąjį turtą).

K.Petrausko g. 5 / Č.Sasnausko g. 21, Petro ir Rožės Starevičių name, J.Marcinkevičius tik nuomojosi dviejų kambarių ir virtuvės butą nuo 1938 08 18 ir 1940 m. jau ten negyveno. Už pagalbą identifikuojant J.Marcinkevičiaus gyvenamąją vietą Kaune ir tai iliustruojančias archyvinių dokumentų kopijas dėkoju Kauno regioninio valstybės archyvo specialistams.

Šiuo metu lentos ant namo K.Petrausko g. 5 nebeliko, nes naujieji savininkai po namo rekonstrukcijos jos į buvusią vietą negrąžino. Gal ir gerai, nes šio kontroversiško rašytojo memorialinė lenta sukeltų nereikalingų aistrų, nors ir negalima sakyti, kad jis visai nebeprisimenamas.

J.Marcinkevičius vis paminimas gimtajame Radviliškyje. 2000 m. Radviliškio viešoji biblioteka pagal J.Marcinkevičiaus žmonos Marijos Virakaitės-Marcinkevičienės atsiminimus ir dukterėčios Janinos Navickaitės-Portiankinos rankraštį Radviliškyje išleido atsiminimų knygą su elektroniniu optiniu disku "Visas gyvenimas – kova ir meilė" (ji saugoma Jono Marcinkevičiaus muziejuje Radviliškyje), nuo 2003 m. įteikiamos jo vardu pavadintos literatūrinės premijos.

Dviratininkai kartais dar prisimena, kad su J.Šulginu siejama dviračių sporto pradžia Lietuvoje, o bendražygis Steponas Garbačiauskas straipsnyje apie sporto pradžią Lietuvoje nenutylėjo, kad buvo ir toks J.Šulginas, kuris nemažai nuveikė (Sportas. 1959, saus. (Nr. 1), p. 15). S.Garbačiauskas įvertino 1922 m. Lietuvos šaulių sąjungos pasikviestą sporto instruktorių Jurgį Šulginą kaip energingą sporto organizatorių su didele komercine gyslele bei pripažino jo nuopelnus Lietuvos dviratininkų sąjungai ir sporto spaudos leidybai. Steponas Garbačiauskas taip pat atskleidė, kad jis nebuvo vienas tų Lietuvos sporto lygos vadovų, kurie nustūmė J.Šulginą į Lietuvos sporto užribį.

Pasekime J.Šulgino kelią iki lemtingųjų 1928 m., kai jis tarsi išnyko iš Lietuvos sporto pasaulio.

Švietėjiška veikla

1896 m. Kijeve gimęs Jurgis Šulginas, Ukrainoje susipažino su tremtine iš Lietuvos, 1899 m. Girkalnyje, Ariogalos valsčiuje, gimusia Joana Lukštaite. Ją vedęs 1921 m. atvyko į Lietuvą (kur jau buvo Joana) bei greitai išmoko lietuviškai rašyti ir kalbėti.

Lietuvos sporto lygos vadovybė nepalaikė 1928 m. Kaune organizuoto didelio imtynių čempionato. Vienas jo organizatorių buvo J.Šulginas.

Iš pradžių dirbo banke, bet nuo 1922 m. kovo buvo pakviestas dirbti Šaulių sąjungos sporto instruktoriumi. Juo buvo iki 1922 m. spalio ir rašė sporto klausimais specialiai jo pareigybei įvestame "Trimito" žurnalo sporto skyrelyje. Ten jis ne tik skelbė sporto kroniką, bet ir davė patarimų, nurodymų šauliams sporto reikalais.

"Trimito" puslapiuose J.Šulginą pakeitė Karolis Dineika, įvedus skyrelį "Jėga ir grožis". Būtent Karolis Dineika nuo 1922 m. gruodžio 1 d. tapo šaulių sąjungos sporto instruktoriumi.

1923-ieji Jurgio Šulgino biografijoje pažymėti dviem svarbiais įvykiais. 1923 m. rugsėjo 27 d. buvo įsteigta Lietuvos dviratininkų sąjunga, kurios vienu steigėju bei centro valdybos pirmininku nuo įsikūrimo iki 1928 m. buvo Jurgis Šulginas.

Tais pačiais 1923 m. J.Šulginas pradėjo leisti sporto ir fizinio auklėjimo iliustruotą žurnalą "Sportas", kurį oficialiai redagavo redakcinė komisija (redaktoriai, atsakomieji redaktoriai, redakcinės komisijos nariai), bet faktiškuoju redaktoriumi visą leidimo laikotarpį (1923–1928 m.) buvo J.Šulginas, rūpinęsis ir žurnalo administravimu, finansais, leidyba (oficialiai jis buvo tai žurnalo reikalų vedėju, tai redaktoriumi-administratoriumi, tai redakcinės komisijos nariu).

Nusipelnęs ne vienai šakai

Žurnalas iš pradžių atstovavo Moterų sporto mėgėjų rateliui (taip pat vadovaujamam J.Šulgino) ir Lietuvos dviratininkų sąjungai, paskui įtraukta daugiau sporto organizacijų. Jo leidėju visą laiką buvo Lietuvos futbolo lyga. "Sporto" žurnalo redakcija ir administracija buvo Telšių g. 3, ten pat, kur gyveno ir pats J.Šulginas su šeima (žmona Joana ir 1924 m. gimusiu sūnumi Michailu). Po garsiojo J.Šulgino konflikto su Lietuvos sporto lyga "Sporto" žurnalas nebuvo leidžiamas, o J.Šulginas, tuo metu "Lietuvos aido" bendradarbis, persikėlė gyventi į Malūnų g. 56.

Būdamas Lietuvos dviratininkų sąjungos centro valdybos pirmininku bei Lietuvos sporto lygos sunkiosios atletikos bei dviračių ir motociklistų komitetų pirmininku, J.Šulginas ne tik prisidėjo prie šių sporto šakų organizavimo, populiarinimo, techninės bazės kūrimo, bet ir pats aktyviai sportavo.

Po konflikto su Lietuvos sporto lygos centro komitetu, siekiant sumenkinti J.Šulgino nuopelnus kaip Lietuvos dviračių sporto, bokso, sunkumų kilnojimo, imtynių pradininko, buvo rašoma, kad jis kaip sportininkas niekuo nepasižymėjo, o jo pastangomis Kaune, Laisvės alėjos ir Kęstučio gatvės kampe pastatytas tuo metu pirmas ir vienintelis Lietuvoje velodromas buvęs primityvus ir nevykęs.

Realybė buvo kiek kitokia. J.Šulginas buvo pasiekęs lengvosios atletikos, sunkumų kilnojimų, dviračių sporto rekordų. 1924 m. pradžioje vykusiose pirmosiose sunkiosios atletikos pirmenybėse J.Šulginas nugalėjo lengvo svorio (61 kg) sunkumų kilnojimo rungtį, pasiekęs išmetimo ranka ir išspaudimo dviem rankomis Lietuvos lengvo svorio rekordus. Tiesa, šių pirmenybių prancūzų imtynių finale netikėtai greitai pralaimėjo Viktorui Gulmanui. 1924 m. pasiekė ir dviračių trumpų distancijų rekordą. Dar vienas 70 km distancijos su Lietuvos dviratininkų sąjungos komanda rekordas buvo pasiektas be konkurencijos (važiavo tik L.D.S. komanda) ir tas rezultatas 3 val. 18 min. buvo tiesiog užfiksuotas kaip pirmas šios distancijos rezultatas, kuris vėliau buvo gerinamas.

Velodromas Kaune buvo pastatytas per labai trumpą laiką dėl J.Šulgino atkaklumo ir organizacinių sugebėjimų. Kokius kryžiaus kelius J.Šulginas praėjo, kol buvo gautas sklypas velodromui, liudija 1925 m. vykęs jo vadovaujamos Lietuvos dviratininkų sąjungos susirašinėjimas su Kauno m. valdyba ir Kauno burmistru (KRVA, f. 60, ap. 1, b. 105, l. 2, 39 ; b. 106, l. 1-20). J.Šulginui pavyko ne tik pastatyti, įrengti velodromą, bet ir sėkmingai jį išlaikyti panaudojant reklamą, pakviečiant sportininkus užsieniečius. Žmonės ėjo į velodromą nepaisydami didelių kainų už įėjimą.

Policininkams ir sunkiaatlečiams

J.Šulginas taip pat pasižymėjo kaip sunkiosios atletikos sporto šakų vadovėlio, skirto apsiginti bei apginti nuo užpuolikų plikomis rankomis, autorius. Ši 1924 m. Vyriausiojo štabo karo mokslo skyriaus išleista knyga J.Šulgino bendražygio Lietuvos sporto lygos sunkiosios atletikos komitete K.Markevičiaus buvo įvertinta kaip gerai atliktas visapusiško sportininko ir sunkiosios atletikos pradininko darbas, privalomas kiekvienam knygoje aprašomų sporto šakų entuziastui, o taip pat labai reikalingas kariams, policijai, šauliams ir apskritai visuomenei. (Sportas.1924, geg. 25 (Nr. 12-13), p. 102).

Dar vienoje nedidelėje knygos recenzijoje akcentuota iš tikrųjų didelė knygos kaina: dvylika litų (Lietuvos žinios. 1924, liep. 9 (Nr. 152), p. 4). Ją tikriausiai padidino gausios žinomų lietuvių sportininkų atliekamų veiksmų iliustracijos, fotografas R.Domeika. K.Markevičius pagrįstai pripažįsta, kad tos iliustracijos – knygos privalumas. Knygos priešlapyje įdėta ir paties autoriaus nuotrauka, pirmą kartą atspausdinta "Sporto" žurnale, kaip 1924 m. lengvo svorio sunkumų kilnojimo nugalėtojo (Sportas. 1924, saus. 25 – vas. 10 (Nr. 4–5), p. 33). Prie šios nuotraukos yra autoriaus autografas, dedikuotas p. Jurgelevičiui.

Likimo ironija, bet būtent Antanui Jurgelioniui-Jurgelevičiui vadovaujant Lietuvos sporto lygai J.Šulginas buvo išmestas iš visų sporto organizacijų, kurioms vadovavo. Dar viena likimo ironija, kad ir 1928 m. Jurgio Šulgino redaguotą ir išleistą "I Lietuvos sporto almanachą kalendorių" pradeda J.Šulgino įžanga, o po jos įdėtas Lietuvos sporto lygos komiteto pirmininko A.Jurgelionio portretas ir jo leidiniui dedikuoti žodžiai. Su šiuo veikėju bei kai kuriais kitais Lietuvos sporto lygos vadovais sukonfliktavęs J.Šulginas ir nulėmė savo tolesnį likimą.

Konfliktas su Sporto lyga

Konflikto pradžia buvo sunkiosios atletikos komiteto atsistatydinimas prieš pat pasirengimą olimpinėms žaidynėms, sąlygotas Lietuvos sporto lygos vadovybės požiūrio į sunkiosios atletikos sporto šakas.

Be to, Lietuvos sporto lygos vadovybė nepalaikė 1928 m. Kaune organizuoto didelio imtynių čempionato, kuriame dalyvavo ir Amerikos lietuviai sportininkai. Šio čempionato vienas organizatorių buvo J.Šulginas, vadovavęs specialiam Amerikos lietuvių imtynininkams pagerbti komitetui.

Lietuvos sporto lygos vadovai ne tik nepasitiko atvykusių Amerikos lietuvių sportininkų, bet ir kliudė surengti čempionatą. J.Šulginas "Sporto" žurnalo Nr. 63 (paskutinis išėjęs šio žurnalo numeris) slapyvardžiu Nels. paskelbė straipsnį "Be vairo", kuriame apkaltino Lietuvos sporto lygą nieko neveikimu rengiantis olimpiadai ir atskirų klubų bei atskirų sporto šakų protegavimu.

Primintas ir konfliktas, kai atsistatydino sunkiosios atletikos komitetas su J.Šulginu priešakyje, o Lietuvos sporto lyga paskyrė, J.Šulgino žodžiais, nelabai kompetentingą veikėją sunkiosios atletikos reikalams tvarkyti. Straipsnyje aprašytas ir paskutinis konfliktas dėl imtynių čempionato, kurį organizuoti sporto lyga leido labai nenoriai (Be vairo / Nels [Jurgis Šulginas] // Sportas.1928, birž. (Nr. 63), p. 747–748). Tokie J.Šulgino pareiškimai neliko be atsako.

Lietuvos sporto lygos vadovybė perėjo į kontrpuolimą ir apkaltino J.Šulginą pinigų prašymu iš valstybės įstaigų Lietuvos dviratininkų sąjungai bei panaudojimu nežinia kam. Tokie J.Šulgino veiksmai, pasak Lietuvos sporto lygos centro komiteto, buvę netaktiški, daryti pikta valia ir žalingi Lietuvos sportui, todėl centro komitetas pasiūlė pašalinti J.Šulginą iš Sporto lygos visų organų ir pareikalavo, kad visos sporto organizacijos ir atskiri sportininkai nutrauktų su juo sportinius ryšius.

Be to, komitetas įspėjo, jog bet kokie su sportu susiję J.Šulgino žygiai nuo 1928 m. liepos 17 d. Lietuvos sporto nesankcionuojami (Lietuvos aidas. 1928, liep. 23 (Nr. 139), p. 6). Tame pačiame numeryje (prisiminkime, J.Šulginas ir "Lietuvos aido" laikraščio bendradarbis) išspausdintas ir Lietuvos dviratininkų sąjungos atsakas, nesutinkantis su tokia Lietuvos sporto lygos CK pozicija (Lietuvos aidas. 1928, liep. 23 (Nr. 139), p. 5). Jame L.D.S. pažadėjo dėl tokių nepagrįstų kaltinimų jų pirmininkui kreiptis į teismą, įžvelgė kerštą dėl straipsnio "Be vairo" ir pareiškė padėką visiems pažadėjusiems ginti J.Šulginą teisme bei Lietuvos sporto lygos suvažiavime. Deja, tokių neatsirado, o pati L.D.S. dėl šio pareiškimo buvo kurį laiką pašalinta iš Lietuvos sporto lygos.

Likimas nežinomas

J.Šulgino pirmas bandymas apginti save teisme buvo nesėkmingas dėl to, kad konfliktą pagal Lietuvos sporto lygos statutą pirmiau turėjo spręsti Lietuvos sporto lygos suvažiavimas, o J.Šulginas iš karto kreipėsi į teismą.

1928 m. rugpjūčio 20 d. "Lietuvos aidas" pranešė apie paskirtą naują dviratininkų komiteto pirmininką, o rugpjūčio 21 d. apie rugpjūčio 19 d. nutarimą pašalinti L.D.S. iš Lietuvos sporto lygos, kol ši neatšauks savo pozicijos J.Šulgino klausimu (Lietuvos aidas. 1928, rugpj. 21 (Nr. 163), p. 5).

Po dar vieno ieškinio teismui, kai vėl Lietuvos sporto lygos Centro komiteto nariai buvo išteisinti, kaip nepadarę tokių pažeidimų, dėl kurių juos būtų galima kaltinti Baudžiamojo statuto 531 ir 533 str. (Lietuvos aidas. 1928, rugs. 4 (Nr. 175), p. 5), J.Šulginas pasidavė. Netrukus Lietuvos sporto lygos CK spaudimui pasidavė ir L.D.S., atšaukusi savo ankstesnį nusistatymą dėl J.Šulgino (Lietuvos aidas. 1929, vas. 28 (Nr. 49), p. 5). O pats J.Šulginas 1929 m. su žmona Joana visam laikui išvyko iš Lietuvos į Lenkiją.

Koks buvo jo likimas, deja, nežinoma. Yra informacija Kauno regiono valstybės archyvo dokumente dėl J.Šulginienei prašomų atsiųsti Kaune išduotų dokumentų kopijų, liudijanti, kad ji 1940 m. gyveno Varšuvoje (KRVA, f. 66, ap. 21, b. 342, l. 3). Ir pats J.Šulginas kiek anksčiau užfiksuotas gyvenantis Varšuvoje.

Gal atsiras žmonių, galinčių pateikti tikslesnių žinių apie šio nepelnytai nustumto į užribį ir užmiršto nusipelniusio Lietuvai žmogaus likimą?