Vilkanastrų k., Leipalingio valsčius – 1974 11 02 Vilniuje, palaidotas Leipalingyje) pasižymėjo kaip labai uolus kalbos taisytojas, naujadarų kūrėjas, mokslo populiarinimo knygų autorius, bendradarbiavo rengiant lietuvių, lietuvių-rusų žodynus. Taip pat rinko dzūkų liaudies dainas, buvo periodinių leidinių bendradarbis, redaktorius, kalbos taisytojas, rašė daug literatūros ir mokslo veikalų recenzijų. Iš daugybės jo sukurtų naujadarų prigijo tik vienas kitas (aklavietė, darbuotojas, domesys, indauja, išjuoka, santuoka, sąveika, sklaida, viryklė). Minkštasuolis (sofa) prigijo, nors kai buvo sukurtas, amžininkams atrodė keistai. 1929 m. versdamas Antono Čechovo apsakymą "Moterų laimė" S.Dabušis nukalė daug keistų naujadarų, kurie ne tik kad neprigijo, bet mūsų laikais atrodo net juokingai, pvz., buitraštis (biografija), gyvakūnis (organizmas), rūkinys (papirosas), saulaobuoliai (apelsinai), trykšlys (fontanas), daiktėtis (lagaminas). Rašytojas, literatūros ir meno kritikas A.Jakštas straipsnyje "Kalba ir tarmės?" (Lietuvos aidas. – 1928, vas. 3 (Nr. 3), p. 5) sukritikavo S.Dabušio naujadarus kinobuolis (apelsinas), didžkūrys (genijus), apsagalas (suknelė), daiktėtis (lagaminas), drapanstalis (komoda), buitraštis (biografija), mirčioraša (nekrologas) ir kitus. Jis pagrįstai manė, kad tarptautinius žodžius nekrologas, biografija sulietuvinti į mirčiorašą, buiraštį netikslinga. A.Jakštas taip pat pasisakė prieš S.Dabušio vartotas dzūkybes susintas, lietuvėdžia, buitas ir kt. Minint prieštaringai vertinto kalbininko S.Dabušio 40 metų ir 20 metų kultūrinio darbo sukaktuves buvo išleista knyga "Kalbininko, rašytojo Stasio Dabušio indėlis į lietuvių kultūrą". Į šią knygą įtrauktas ir rašytojo L.Giros straipsnis apie S.Dabušį, pirmą kartą publikuotas laikraštyje "Literatūros naujienos" 1937 m. L.Gira šiame straipsnyje, be kita ko, rašo:

"(...) St.Dabušis yra būdingas kalbininkas praktikas. Dėl to jisai jau iš senų laikų vis ką nors rašo. Pirma vertė daugiausiai beletristikos kūrinius (iš gerai jo mokamų rusų ir lenkų kalbų), dabar rašo itin originaliai jo sudaromas mokslo populiarizacijos knygas. Kalbininkiškoji gyslelė jo vertimuose, ypač pirmesniuosiuose, pasireiškė gana savotiškai: jis marginte išmargindavo juos daugybe mažai kam žinomų tarmiškumų-dzūkybių (bet tai darė daugelis kitų mūsų rašytojų ir kalbos mokovų) ir ypač savo naujadarų, kurių tarpe pasitaikydavo, deja, nemaža ir ne visai vykusių ir keistų; jis ėjo vertimuose dar toliau – jis lietuvindavo tiesiog jo verčiamų veikalų esmę, pvz., Čechovą. Dėl viso to anie pirmesnieji jo vertimai buvo itin sunkiai paskaitomi ir dėl jų buvo net sukurtas gana sąmojingas posakis: girdi Dabušio vertimus reikia iš naujo versti iš dabušiškos į lietuviškąją kalbą. Visa tai nemažai jam kenkė ir pakenkė. Turėdavo jis iš to nemaža nesusipratimų ir nemalonumų. Mėgdamas polemizuoti spaudoje jis, būdamas itin dinamiško ir, pasakyčiau, ekstremistinio būdo, ne kartą per daug jau nesuvaldydavo savo temperamento, pasipiktinimo ar ironijos ir tuo įsigydavo sau irgi aštrių priešų. (...)" (Apie knygas ir dėl knygų: Stasio Dabušio mokslo populiarizacijos knygos / L.Gira // Literatūros naujienos. – 1937, Nr. 7, p. 14).

Kalbininko Prano Skardžiaus (1899 03 26 Subačiuje – 1975 12 18 Hot Springse. Arkanzaso valst., JAV) pagrindinės tyrinėjimo kryptys buvo leksikologija, žodžių daryba, kalbos kultūra.

Universitete užsimezgė jo draugiški santykiai su J.Jablonskiu, buvo jo sekretoriumi, dar buvo vadinamas "antruoju Jablonskiu", t.y. jo įpėdiniu. Po Kazio Būgos mirties, trumpam sustojus kalbotyrinėms studijoms Lietuvos universitete, tęsė mokslus Leipcigo universitete, kur 1925–1929 m. studijavo baltistiką, slavistiką ir lyginamąją kalbotyrą. Švietimo ministerijos stipendiją studijuoti Leipcigo universitete jam ir Antanui Saliui išrūpino Jonas Jablonskis, parašęs rekomendacinį laišką Švietimo ministrui Kazimierui Jokantui. 1929 m. Leipcigo universitete apsigynė filosofijos daktaro disertaciją tema "Slavų skoliniai senojoje lietuvių kalboje". 1933 m. parašė habilitacinį darbą "Daukšos akcentologija", kuris kaip knyga išleistas 1935 m. 1936 m. pasirodė jo darbas "Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas". Tai buvo reikšmingiausi jo darbai lietuvių bendrinės kalbos kilmei ir raidai tyrinėti. Prisidėjo prie akademinio "Lietuvių kalbos žodyno" rengimo. Siekė būti šio žodyno redaktoriumi, bet, pasak kalbininko Aldono Pupkio, dėl Prezidento Antano Smetonos ir P.Skardžių globojusio Vinco Krėvės-Mickevičiaus priešpriešos, "Lietuvių kalbos žodyno redaktoriumi" paskirtas J.Balčikonis. (Pranas Skardžius ir didysis lietuvių kalbos žodynas / Aldonas Pupkis // Acta Linquistica Lithuanica.–Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2012, t. 47, p. 101–129).

Kalbininkas Petras Jonikas, išskyręs tris svarbiausias P.Skardžiaus mokslinio darbo sritis, apie vieną jų rašė: "Trečia Pr.Skardžiaus mokslinio darbo sritis – slaviškieji mūsų kalbos skoliniai. Šių skolinių lietuvių kalboje yra gausiau negu skolinių iš kitų kalbų, ir ne vienu požiūriu buvo svarbu imtis jų tyrinėjimo, ypač kad to dalyko nuodugnaus, patenkinamo nagrinėjimo nebuvo. (...) Todėl Pr.Skardžius savo disertaciniam darbui pasirinko mūsų kalbos slaviškųjų skolinių sritį, ją susiaurindamas senoviniais (XVI–XVII a.) lietuviškaisiais raštais (Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen – Tauta ir žodis VII, 1931 ir atskirai). Jis čia pateikė gudiškųjų ir lenkiškųjų (retkarčiais ir kitų slavų kalbų) lietuvių kalbos skolinių žodyną, duodamas atskirų skolinių reikšmės apibrėžimus, jiems pavaizduoti pateikdamas po vieną antrą sakinį bei žodžių grupę iš senųjų mūsų tekstų ir slaviškąją skolinio formą. Taip pat nurodomi ir svarbesnieji skolinių perdirbiniai lietuvių kalboj." (Ties plačiu lituanistikos baru: prof. Pr. Skardžiaus 70 metų amžiaus sukaktuvėse / Petras Jonikas // Aidai.–1969, kov. (Nr. 3), p. 108).