Respublikonų nuostatos skatina kai kuriuos demokratus ieškoti alternatyvų apkaltai. Virdžinijos valstijos senatorius Timas Kaine'as pasiūlė, kad Senatas pasvarstytų galimybę formaliai papeikti Trumpą dėl mėginimo kurstyti savo šalininkų minią šturmuoti Kapitolijų. Papeikimo (censure) rezoliuciją turėtų pasiūlyti abiejų partijų atstovai, ir jai turėtų pritarti 60 senatorių. Už papeikimą galėtų balsuoti kai kurie respublikonai, nepatenkinti D. Trumpo veiksmais, bet kartu manantys, jog apkaltos procesas negali būti taikomas buvusiam prezidentui. Kol kas demokratų partijos vadovai nėra komentavę T. Kaine'o pasiūlymo.

Nutarimas antrą kartą kelti apkaltą D. Trumpui visada buvo kontroversiškas. Nors daug ekspertų mano, kad Senatas turi teisę teisti buvusį prezidentą, kritikai perspėja, kad apkalta sukeltų pavojingą precedentą vėliau suvedinėti sąskaitas su oponentais, kad ir buvusiu prezidentu Baracku Obama.

D. Trumpas kaltinimas įvykdęs sunkių nusikaltimų ir nusižengimų, kurstydamas smurtą prieš Jungtinių Valstijų vyriausybę. Bet maišto kurstymo samprata yra gana miglota, nes maištų JAV beveik nebūta. Antai, ar gali būti maištas, jei nebuvo maišto vadui ar vadams tiesiogiai pavaldžių ir jų įsakymus sąmoningai vykdančių sąmokslininkų?

Teisinės sąvokos yra aiškiau apibrėžiamos, kai nagrinėdami ir spręsdami bylas teismai pastebi įvairius niuansus ir juos skirtingai traktuoja.

Žinomas politikos filosofas Michaelas Walzeris aiškina, kad agresija yra bendras terminas kiekvienam teritorinio vientisumo ir politinio suvereniteto pažeidimui, ir tuo skiriasi nuo baudžiamųjų kodeksų, kurie įvairiai rūšiuoja ir vertina žmogaus gyvybės atėmimą. Pasak M. Walzerio, agresija vienodai traktuojama dėl to, kad ji visada sukelia pavojų gyvybei ir poreikį jai priešintis.

Yra ir kitas paaiškinimas. Skirtingi žmogžudysčių apibrėžimai grindžiami teismų sprendimais. Lietuvoje teisiškai išskiriamas privilegijuotas nužudymas, kai egzistuoja nusikaltimo pavojingumą mažinančios aplinkybės, ir kvalifikuotas nužudymas, kai esama nusikaltimo pavojingumą sunkinančių aplinkybių. Nuteisiant kaltinamąjį, atsižvelgiama į aukos būseną, žudymo pobūdį, žudiko paskatas ir siekius. Tarptautiniai teismai paprastai nevertina suverenių valstybių veiksmų, todėl trūksta teismų praktikos, teisiškai apibrėžiančios įvairios agresijos rūšis, pavyzdžiui, Rusijos įvykdytą Krymo inkorporavimas, JAV antpuolį prieš Iraką, Izraelio įsiveržimą į Libaną ar Turkijos invaziją į šiaurės Kiprą.

D. Trumpas kaltinimas maišto kurstymo dėl jo kalbos savo rėmėjams prieš Kapitolijaus šturmą. Bėda tai, kad pagal JAV Konstitucijos pirmąją pataisą jo kalba traktuotina kaip Konstitucijos ginamos žodžio laisvės išraiška. JAV beveik neįmanoma uždrausti piktybiškų ir nesantaiką kurstančių pasisakymų. 1969 metais Aukščiausiasis Teismas nutarė, kad rasistinius, antisemitinius pasisakymus galima drausti tik tada, jei jais kurstoma tučtuojau imtis neteisėtų veiksmų ir jei esama realios galimybės, kad klausytojai tai darys. D. Trumpas kalbėjo dviprasmiškai. Jis niekada tiesiogiai neragino savo šalininkų smurtauti, tik kvietė žygiuoti į Kapitolijų ir priešintis rinkimų balsavimo rezultatų patvirtinimui, „taikiai ir patriotiškai“ laiduoti, kad jų balsai būtų išgirsti. Jis sakė, kad protestas prie Kapitolijaus suteiktų respublikonams progą pademonstruoti tą išdidumą ir drąsą, kuri reikalinga, siekiant „atsiimti mūsų šalį.“

Iš anksto nebuvo galima žinoti, kaip ir kiek D. Trumpo šalininkų reaguos į kalbą, kokių veiksmų jie griebsis. Esu gana tikras, kad to nežinojo ir pats D. Trumpas. Jis apskritai nenuvokė, kas vyks ar turėtų vykti. Ar jis tikrai manė, kad į Kapitolijų įsiveržusi minia privers Kongresą nepripažinti Joe Bideno pergalės (ir gal paskelbs jį nugalėtoju), ir kad visi su tuo susitaikys? Nežinia, kokios iliuzijos užvaldė jo galvoseną.

Kalba buvo provokuojanti, dviprasmiška, tokia, kokios joks prezidentas neturėtų sakyti – bet kartu tai buvo Konstitucijos ginama kalba.Tad galėtų atsirasti nemaloniai paradoksali padėtis: žmogus teisiamas už maišto kurstymą, nors kurstymas buvo legalus, nepažeidė įstatymų, tad ir nebaustinas.

Dėl suprantamų priežasčių demokratai nepaprastai daug reikšmės skyrė vienai dienai, vienai kalbai, vienam veiksmui. Bet tai buvo klaida. D. Trumpas ištisus du mėnesius žlugdė konstitucinę santvarką savo mėginimu paneigti rinkimų rezultatus ir ypač savo atkakliomis pastangomis priversti kitus klastoti rezultatus. Tai nepateisinamas elgesys, juolab iš šią santvarką ginti ir apsaugoti prisiekusio prezidento.

Demokratų vadovybė turės rinktis tarp dviejų alternatyvų – tęsti apkaltos procesą, nujaučiant, jog D. Trumpas bus išteisintas, ar pasiūlyti viešą papeikimą, kurį gal palaikys bent dešimt sąžiningų respublikonų senatorių, tuo užtikrinant, kad Trumpo veiksmai oficialiai pasmerkti.

Vis dėlto nesuprantamas ir nepateisinamas naujosios valdžios draudimas bendrauti ne su savo namų ūkio gyventojais. Draudimas itin skaudžiai palies vienišus žmones, ar tai būtų našlės, viengungiai, ar neištekėjusios moterys. Jei jis nebus koreguojamas, nebus galima per Kūčias ir Kalėdas aplankyti vienišų tėvų, brolių, senelių. Jei draudimas galiotų iki sausio pabaigos, tai reikštų, kad vieniši būtų priversti šešias savaites izoliuotis, atsisakyti normalių žmogiškųjų kontaktų, gyventi kaip atsiskyrėliai ir raupsuotieji. Kuo nusižengė šie vieniši žmonės, kad valdžia nutarė juos labiau izoliuoti negu kalinius kai kuriose ES šalyse, gal net bausti vaiką, kuris nutarė kaime aplankyti savo vienišą motiną?

Valdžia pirmadienį patikslino savo apribojimą, leido dviem žmonėms ne iš vieno ūkio susitikti lauke pasivaikščioti. To negana. Kūčios ir Kalėdas švenčiamos ne lauke, bet namuose. Ilgiau nepabendrausi lauke viduryje žiemos, jei nenori persišaldyti.

Kiek žinau, net gulage buvo leidžiama su kitu zeku vaikščioti aptvertame lagerio kieme, o mes lyg gyvename laisvoje šalyje.

Tekstas tampa sentimentalus, bet tai ir jo tikslas – priminti, ką reikštų tokio draudimo vykdymas. Turiu viengungį brolį, kuris gyvena Vilniuje, jis nėra jaunas, jo sveikata nėra tvirčiausia. Kodėl negaliu jo pakviesti Kūčių? Kodėl negalima susitikti, nors gyvename vos kelis, o ne tūkstančius kilometrų vienas nuo kito? Kai mes buvome maži vaikai, mano tėvai beveik kasmet į Kūčias pakviesdavo viengungį etnografą A.Mažulį, kitos Bostone gyvenančios lietuvių šeimos elgėsi panašiai, įsitikinusios, kad Kūčių vakarą ar per Kalėdas žmogus neturėtų būti vienas. Kai kam tokios nuostatos gal tik katalikiški prietarai, bet jų žmogiškumas yra neginčytinas.

Vienišiems žmonėms didelės šventės yra išbandymo laikotarpis, priminimas, kad jiems gyvenimas ne taip gerai susiklostė, nes jie nėra apsupti artimųjų šilumos. Per didžiąsias šventes padidėja savižudybių skaičius, daug vienišų žmonių puola į gilią depresiją, skaudžiai išgyvena savo vienatvę. Paprastai raginama tokiu metu jų neužmiršti, ištiesti jiems ranką. Mūsų valdžia siūlo juos atstumti. Susitikti lauke tinka šunis vedžiojantiems žmonėms, bet ne šeimos nariams ar artimiausiems draugams.

Valdžia, be abejo, aiškins, kad šįmet padėtis kita – siautėja pandemija, reikia imtis ypatingų priemonių, kad žmonės liktų gyvi ir kitais metais galėtų ramiai švęsti Kalėdas tarp artimųjų. Jei būtų galima įrodyti, kad vienkartinis vienišo žmogaus pakvietimas į svečius žymiai paspartintų koronaviruso plėtrą, gal reikėtų uždrausti bendrauti ne su savo namų ūkio gyventojais. Bet vargu ar yra tokių įrodymų.

Nėra taikoma visuotinė izoliacija. Vyriausybės posėdžiuose dalyvavo gal 20, gal 30 žmonių, bet posėdžiai nėra draudžiami, nors ministrai nėra vieno namų ūkio gyventojai. Darbovietėse susitinka ir bendrauja skirtingų šeimų ir namų ūkių gyventojai, bet nedraudžiama eiti į darbą, jei reikia tai daryti. Žmonės susitinka parduotuvėse ir viešojo transporto priemonėse. Egzistuoja užsikrėtimo tikimybė, bet atsargiu elgesiu galima mažinti tą riziką. Galima mažinti riziką ir pakvietus brolį į namus ar į juos parsivežus motiną.

Šis Vyriausybės nutarimas yra perteklinis, diskriminuoja vieną labiausiai pažeidžiamų piliečių grupę, nors neaišku, kas tuo laimima. Jei prie Kūčių ar Kalėdų stalo susirinktų dvidešimt ar daugiau žmonių, užsikrėtimo pavojus padidėtų. Bet kalbama ne apie visos genties susibūrimą, kurį tikrai galima atidėti kitiems metams, bet apie vieno žmogaus ar vienos šeimos apsilankymą pas kitą.

Teisę susitikti būtų galima švelniai praplėsti leidžiant šeimai (namų ūkiui) pasirinkti kitą šeimą, su kuria ji bendrautų – vaikai su tėvais, broliai su seserimis, gal su kitais giminaičiais. Leidus tokį bendravimą, reikėtų švelninti ribojimą išvykti už savo gyvenamosios vietos savivaldybės ribų. Jei mama gyvena Trakuose, sūnus ar dukra turi turėti leidimą ją atsivežti į Vilnių ar Kauną, ir po to parvežti atgal. Juk tai gerokai saugiau negu kad senutė būtų priversta važiuoti viešuoju transportu. Ir, kaip nurodė vienas draugas, neracionalu, kad iš Vilniaus gali keliauti į Kroatiją, o ne į Kauną ar Kėdainius.

Lengviau taikyti selektyvų negu visuotinį draudimą. Apribojimo atpalaidavimas šiek tiek apsunkins policijos darbą, kai kurie nesąžiningi piliečiai šia teise piktnaudžiaus, bet dėl to nei dangus grius, nei pandemija įgis pagreitį. Biurokratinis patogumas ir administravimo paprastumas neturėtų būti lemiamas veiksnys priimant sprendimą, ypač kai ribojimai nėra bausmė už nusižengimą.

Vos gavusi įgaliojimus Vyriausybė skubiai priima sprendimus, nes nevalia ilgiau delsti, ir reikia ją už tai pagirti. Bet chaotiški ir neapgalvoti ribojimai rodo, kad valdžia darbą pradeda neturėdama gerai parengto plano, nors jį galėjo ruošti bent jau nuo spalio, kai laimėjo rinkimus. Paskutinę minutę suteiktas leidimas dviem kartu negyvenantiems lauke eiti pasivaikščioti yra beveik pasityčiojimas. Kiek žinau, net gulage buvo leidžiama su kitu zeku vaikščioti aptvertame lagerio kieme, o mes lyg gyvename laisvoje šalyje.

Kai kurie paminklai buvo pašalinti, pritariant vietos valdžiai. Kitur juos dienos metu aistringai griovė įsiaudrinusi minia, dar kitur vandalai juos subjaurojo naktį. Dabartiniai veiksmai primena ikonoklazmo bangą, kai XVI a. Reformacijos šalininkai, dažniausiai kalvinistai, nusiaubė bažnyčias ir vienuolynus, sunaikino altorius, vitražus, šventųjų skulptūras ir paveikslus, kurie, jų nuomone, pažeidė Šventraščio draudimą garbinti stabus ar gaminti Dievo atvaizdus. Buvo sunaikinta daug viduramžių meno šedevrų. Daugelis šiuo metu naikinamų paminklų estetiškai beverčiai.

Į griovėjų taikiklį patenka tikri ar menami rasistai – vieni plačiai žinomi, kiti turintys tik vietinės reikšmės. Jungtinės Karalystės Bristolo mieste protestuotojai į uosto vandenis nuvertė XVII a. vergų pirklio Edwardo Colstono paminklą. Skautų judėjimo įkūrėjo Roberto Badeno-Powellio statula buvo pašalinta policijos patarimu, nuogąstaujant, kad ji bus griaunama. Antverpeno miesto taryba pašalino karalius Leopoldo Antrojo statulą, praėjus vos kelioms dienoms po to, kai protestuotojai jį nudažė dažais. Jo statulos pašalintos ir kai kuriuose kituose Belgijos miestuose.

Taikinyje – ir Kristoforo Kolumbo paminklas. JAV čiabuviams jis ne „Amerikos atradėjas“, bet pirmasis iš Ispanijos konkistadorų, indėnų genocido pradininkas. Su tuo vargu ar sutiktų italų kilmės JAV piliečiai, kurie ji laiko vienu garbingiausių tautos atstovų.

Vis dėlto pagrindinis paminklų griovėjų taikinys yra JAV pilietinio karo Konfederacijos (pietų dalies) generolų ar politikų paminklai. Nors jie gal buvo drąsūs ir geri kariai, jie kovojo ne dėl atskirų valstijų teisės tvarkyti savo reikalus, kaip kartais aiškinama, bet dėl vergijos išlaikymo, tuo metu kai kitos šalys ir JAV šiaurės valstijos buvo jos atsisakiusios.

Kiekviena šalis turi nustatyti savo paminklų politiką.

Potencialių taikinių yra daug. Dažnai minimas Britanijos valstybininkas Winstonas Churchillis. Jis buvo nuoseklus rasistas iš britų imperijos, tad tautų pavergimo šalininkas, 1921 m. raginęs Irake vartoti dujas ir cheminius ginklus prieš „necivilizuotas gentis“. Jis kaltinimas per Antrąjį pasaulinį karą leidęs bent 1,5 milijono žmonių žūti per badą Bengalijoje, nors kai kurie istorikai priešinasi tokiam jo elgesio apibūdinimui ir vertinimui.

Raginama Oksforde demontuoti paminklą, skirtą Ceciliui Rhodesui, kuris buvo britų šovinistas („mes esame pirmoji rasė pasaulyje“), Afrikoje plėtęs britų valdas. Yra komplikacijų. Jei būtų pašalintas jo paminklas, ar reikėtų atsisakytų jo vardu skiriamų stipendijų (Rhodes scholarships), kurios, ko gero, yra prestižiškiausios visame pasaulyje? Tas pats klausimas keliamas dėl Badeno-Powello. Jei jo paminklas pašalinimas dėl jo odiozinių nuostatų, tai nuoseklumas lyg reikalautų, kad būtų paleidžiama jo sukurta ir jo mintimis pagrįsta organizacija – skautai. Kai kuriems tai reductio ad absurdum.

Ir kitais atvejais galima žengti per toli. Lisabonoje raudonais dažais buvo aptaškytas XVII amžiaus jėzuitų misionieriaus Antonio Vieira paminklas. Nors jis vienas žinomiausių portugalų kalbos prozininkų ir uoliai bei ilgai gynė indėnus Brazilijoje, jam priekaištaujama, kad nepasmerkė afrikiečių vergovės. Ko gero, neturėtume tikėtis, jog XVII a. jėzuitas susigaudytų XXI a. politinio korektiškumo vingrybėse. Bet apie tai vėliau.

Paminklai Konfederacijos generolams ir politikams buvo itin gausiai statomi pirmoje praeito amžiaus pusėje akivaizdžiais politiniais tikslais, siekiant romantizuoti ir valorizuoti Konfederaciją, jos gynėjus ir siekius, lyg jie būtų nepriekaištingi kariai, gynę nepriekaištingą tikslą. Leistina politiniais tikslais pašalinti tai, kas politiniais tikslais buvo pastatyta. Laikas atitaisyti vergijos teisinimą ir savotišką istorijos klastojimą pašalinant ir kitaip sutvarkant tuos paminklus. Tačiau jų yra tūkstančiai, tad beveik neįmanoma, ko gero, ir nereikia, nugriauti jų visų. Toks apvalymas irgi būtų savotiškas istorijos iškraipymas, nutylėjimas to šimtmečio po pilietinio karo, kai rasistai vėl įgijo viršenybę ir primetė savo prievartą. Reikėtų palikti ramybėje konfederacijos karių, kaip ir sovietų karių, kapines, prisimenant, jog daugelis vienų ir kitų nebuvo ideologiniai kariai, bet kovojo, nes buvo priversti. Istorikas Thomas Laqueur siūlo kurti pliuralistinius peizažus, mėgdžiojant muziejų gebėjimą apgaubti praeitį praeities regimybe, apstatant Konfederacijos paminklus kovą su vergija ir diskriminavimu vaizduojančiais paminklais. Laqueur taip pat ragina pasikliauti Berlyno ir Vokietijos pavyzdžiu, kur pastatyta įspūdingų memorialų Holokaustui, taigi, ne tik griauti, bet ir statyti.

Panašią problemą kelia minėtasis Leopoldas II. Jis buvo vienas žiauriausių Europos karalių. Jam valdant Kongą, kurią Europos didžiųjų valstybių konferenciją pripažino esanti privati jo valda, žuvo gal pusę gyventojų – iki 10 milijonų. Penkerių metu vaikams kartais buvo nukertama ranka ir koja, jei jis neišpildė savo sakos iš gumamedžių surinkimo kvotos. Visų paminklų panaikinimas leistų lengviau pamiršti, ko nereikėtų užmiršti.

Kiekviena šalis turi nustatyti savo paminklų politiką. Yra optimistų, kaip Prancūzijos prezidentas Emmaneulis Macronas, tvirtinančių, kad jo šalis nemėgins trinti jokių savo istorijos elementų ar nuversti visuomenės veikėjų, galimai palaikiusių rasistines pažiūras ar politiką, statulų. Priešingu atveju reikėtų pradėti su Arc de Triomphe, kuriame šlovinama Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono kariuomenių agresija ir pergalės. E. Macrono norai dažnai neišsipildo.

Manau, kad reikėtų pašalinti visus okupanto paminklus, ypač tuos, kurie pastatyti ryškiose didmiesčių vietose. Azijos ir Afrikos kraštai gali ramių ramiausiai griauti kolonistų statulas, net jei tas asmuo yra daug pasitarnavęs savo šaliai ir tautai. Reiktų taikyti šį principą ir Petro Cvirkos paminklui. Neadekvatus ministro Mindaugo Kvietkausko siūlymas prie paminklo įrengti informacinę lentą ar kitaip pateikti prieštaringą Cvirkos biografiją. Minimaliai reiktų pastatyti nemažesnį paminklą Jonui Aisčiui ar Bernardui Brazdžionui, ar kuriam nors Cvirkos įskųstam kultūrininkui. Geriausia būti išvežti paminklą į gimtąjį kaimą, jei savivaldybė sutiktų jį priglausti, ar į Grūto parką.

Europiečiai žudė europiečius, kaip afrikiečiai žudė afrikiečius, nes jie buvo arti vieni kitų.

Vieiros pavyzdys primena, kad kritika praeities veikėjams dažnai yra anachronistinė, jiems taikomi standartai, kurie nebuvo plačiai priimti prieš penkiasdešimt metų, jau nekalbant apie 300 metų. Klaidinga manyti, kad tik baltaodžiai buvo nuožmūs, ir kad jų barbarizmas buvo grindžiamas vien rasizmu. Neginčytina, kad baltaodžiai žiauriai elgėsi su kitaspalviais žmonėmis, bet jie ne mažiau nuožmiai elgėsi su kitais europiečiais – juos degindavo kaip eretikus ir kitatikius, paversdavo baudžiauninkais, niokodavo kaimus ir miestus, žudydavo beginklius gyventojus. Abu pasauliniai karai buvo baltaodžių pilietiniai karai, kuriose kitos rasės, išskyrus japonus, turėjo šalutinį vaidmenį. Kai kurie istorikai mano, kad nesiliaujantys Europos karai paskatino technologijos pažangą, sukūrė finansinius instrumentus, kurie leido savo šalimis mobilizuoti iki tol neįsivaizduojamus resursus.

W. Churchillis buvo negailestingas priešas. Jis pritarė nusikalstamiems antpuoliams prieš Vokietijos miestus, kai buvo stengiamasi nužudyti vienus civilius gyventojus, kad būtų galima terorizuoti ir įbauginti kitus. 1940 m. liepos pradžioje jis įsakė Britanijos jūrų pajėgų sunaikinti savo nugalėto sąjungininko Prancūzijos karo laivyną Mers El Kébir jūrų bazėje Alžyro pakrantėje. Žuvo 1 297 prancūzų jūreiviai. W. Churchillis nuogąstavo, kad Vokietija pagriebs prancūzų laivus. JAV ir JK oro pajėgoms bombarduojant taikinius Prancūzijoje prieš ir per išsilaipinimą Normandijoje, W. Churchillis pageidavo, kad būtų nužudoma ne daugiau negu 10 tūkst. civilių. Žuvo daugiau, bene visi buvo balti. Bet žmogus, kuris išgelbėjo savo šalį milžiniško pavojaus atveju, priklauso jos panteone, nors kai kurie jo bruožai ir veiksmai smerktini. Tik prastuose romanuose, pasakose vaikams ir politkorektiškumo šventovėse didvyriai yra nepriekaištingi. Europoje W. Churchillio paminklai turi likti, Indijoje galima juos nuversti.

Europiečiai žudė europiečius, kaip afrikiečiai žudė afrikiečius, nes jie buvo arti vieni kitų. Europiečiams vergų pirkliams jų „prekes“ dažnai pristatydavo galingesnės vietos gentys, rasinio solidarumo nebūta. Buvo žudoma pagal galimybes ir pajėgumus, kaip ir dabar JAV miestuose.

Panašų pasipiktinimą pagrįstai sukeltų tokia pat premjero ar jo aplinkos intervencija. Kritikos sulauktų stoties savininko nurodinėjimai korespondentams, kad jie neturėtų pranešinėti apie kai kuriuos politikus, net jei savininkas aiškintų, jog jo nurodymus lemia finansiniai, ne politiniai sumetimai. O jei žiniasklaidos organizacijos direktorius ar žinių skyriaus vadovas savo darbuotojams nurodinėtų nekalbėti su tais pačiais politikais ar apžvalgininkais, kaip ir prezidentas ar premjerė, ir dėl panašių priežasčių? Ar tai būtų cenzūra, ar tai pažeistų spaudos laisvę? Ar yra kokių nors svarbių skirtumų, ir kokie jie galėtų būti?

Draudimai yra aiškiausias kišimosi būdas. Galima ne tik drausti, bet ir nurodyti, kad būtina parengti pranešimus apie kai kuriuos politikus, renginius, ir tai daryti ne vieną, bet daugelį kartų. Įsivaizduokime, kad prezidentė paskambina LRT ir pareiškia, kad reikia daugiau laiko ir dėmesio skirti Aušrai Maldeikienei, kuri yra puiki kandidatė į prezidentus. Toks skambutis būtų laikomas neleistinu kišimusi į žiniasklaidos kompetenciją, kėsinimusi į spaudos laisvę. Premjeras sulauktų panašių priekaištų, jų ir sulauktų kurio nors Seimo komiteto pirmininkas. O jei televizijos stoties savininkas, pavyzdžiui, „MG Baltic,“ paragintų LNK, „Info TV“ ir interneto portalą alfa.lt* skirti ypatingą dėmesį A. Maldeikienei? Ar panašus LRT direktoriaus nurodymas būtų spaudos laisvės iškreipimas? Būtų įdomu sužinoti, ar „MG Baltic“ valdomi kanalai dažniau rengdavo reportažus apie savo neva proteguojamus liberalus, dažniau iš jų imdavo interviu nei TV3 ar LRT.

Galima ne tik nurodinėti, kas turi tapti persona non grata, kam nėra vietos žiniose, kam skirti pirmenybę ir ypatingą dėmesį. Yra trečias būdas žinioms iškreipti, būtent nurodant, kad kai kurie politikai ir įvykiai būtų teigiamai ar neigiamai vaizduojami, kad kai kurios temos būtų kritiškai pristatomos, o kitos – „kas naujo ir gero premjere“ dvasia. Kiltų pasipiktinimas, jei politikai šitaip stengtųsi manipuliuoti turiniu. O jei generalinis ar žinių direktorius? Šališkumas nėra toks grubus kišimasis kaip tiesioginiai nurodinėjimai su kuo galima ar negalima kalbėtis laidose, bet jo poveikis platesnis, sunkiau pastebimas ir įrodomas.

Yra skirtumų tarp politiko ir žinių direktoriaus nurodinėjimų. Paprastai politikai kištųsi, siekdami gerinti savo ar partijos įvaizdį, pritraukti ar atgrasyti rinkėjus, paveikti politinį procesą savo naudai. Politikoje nedalyvaujantis žurnalistas tarsi tokių interesų neturi, tad esą reikia kitaip vertinti jo veiksmus. Antra vertus, tiesioginių asmeninių ar partinių interesų neturėtų kadenciją baigiantis, su jokia partija nesusijęs prezidentas, bet jo kišimasis vistiek būtų laikomas nepriimtinu. Ko gero, labiau piktina faktas, kad pristatomas iškreiptas vaizdavimas ar pasakojimas negu tai, kad toks vaizdavimas tarnauja kuriai nors politiniai jėgai. Šiuo atžvilgiu politikai ir žurnalistai yra lygūs, abu gali iškreipti ar stengtis iškreipti žinias, taigi ir tikrovės vaizdavimą.

Yra kitų skirtumų. Žurnalistams žinios yra jų kasdieninė duona. Kas rytą jie turi nutarti apie ką pranešinės, kokiu kampu, kiek reikšmės įvairiems įvykiams. Politikui labiau rūpi žinias sukurti, ne jų atranka. Mėgindamas paveikti žinių laidos turinį, jis žengia į svetimą lauką, žurnalistams – tai savas daržas. Bet politikas negali visiškai atsiriboti nuo žinių, ypač jei įtaria, kad jos yra „netikros naujienos“ ar svetimos šalies dezinformacija. Antra vertus, jei žiniasklaidai žinios yra jų daržas, tuo didesnė galimybė jomis manipuliuoti, subtiliai ir ne taip subtiliai suteikiant joms pageidaujamą atspalvį.

Neabejoju, kad žiniasklaidos vadovai gali iškreipti žinias, jas cenzūruoti, nurodydami, ko neįsileisti į eterį, ką pamaloninti nesiliaujančiais kvietimais į diskusijų laidas. Bet ar jie tai daro? Daugiausiai priekaištų, ypač dėl šališkumo, sulaukia LRT, kurią mes visi išlaikome, ir kurį turėtų būti nepriekaištingai objektyvi. Dažnai skundžiamasi dėl kai kurių laidų vedėjų šališkumo, bet tai nėra neįveikiama problema, jei būtų šališkumo įvairovės, jei vieni vedėjai atsvertų kitus, ir viskas nebūtų varoma į tos pačius vartus. Šiuo atžvilgiu LRT pranoksta kai kuriuos JAV transliuotojus. Žinių tinklas „Fox News“ akivaizdžiai palaiko prezidentą D. Trumpą ir jo politiką, elgiasi lyg būtų jo atstovas spaudai. Žinių kanalas CNN nuosekliai ir atvirai kritikuoja prezidentą.

Buvusią LRT administraciją smarkiai kritikuoja ne tik pašaliniai, bet ir jos darbuotojai. Neseniai Vladimiras Laučius rašė, kad per dešimtmetį trukusį Audriaus Siaurusevičiaus valdymą, turėjusį mažytės monarchijos ir jai būdingų favoritizmo požymių, susikaupė kompetencijos problemų, pažeidimų, ekscesų. „Arogantiška monarchija žlugo, popierinė karūna nukeliavo į šiukšlių dėžę“. Bet šalia viso to, ar būta juodųjų politikų ir viešųjų asmenų sąrašų, žmonių, kuriuos vadovybė įsakė ignoruoti, elgtis, lyg jie neegzistavo? Jei teisingai prisimenu, iš LRT eterio dingo Darius Kuolys, kuriam laikui Rasa Juknevičienė ir kiti. Ar tai buvo tiesioginio nurodymo, taigi ir cenzūros pasekmė, ar susiklosčiusių aplinkybių rezultatas? Po kiek laiko kai kurie politikai ir apžvalgininkai gali tiesiog nusibosti ir dėl to nepatekti į eterį.

Neturiu atsakymų į šiuos klausimus, LRT posėdžiuose nedalyvaudavau. Bet yra žmonių, kurie galėtų atsakyti. Svarbiau tai, kad A. Siaurusevičiaus valdymo stilius buvo gerai žinomas, galimos jo pasekmės numatomos. Bet žiniasklaida apmaudžiai tylėjo, net nemėgino tirti problemų. Gal tai klaninis žurnalistų solidarumas, nuogąstavimai dėl galimų pasekmių? Net kai Seimo komisija viešumon kėlė rimtas problemas, beveik nebuvo reakcijos, o LRT taryba iki paskutiniųjų dienų tikino, kad viskas tvarkoma kuo puikiausiai, kad kritika – eilinis pasikėsinimas į spaudos laisvę.

Idealiomis aplinkybėmis žiniasklaida save prižiūri, pati pataiso savo trūkumus, užtikrina, jog laikomasi aukščiausių žurnalistikos standartų. Tikrovė visada yra sudėtingesnė, ypač jei įsitvirtina apgulties mentalitetas, kuris kiekvieną kritišką žodį laiko neteisėtu kišimusi į spaudos laisvę. Pati žiniasklaida gali riboti spaudos laisvę, bet nežinosime, ar ji tai daro ir kiek ji tai daro, kol žiniasklaida netirs ir nevertins savęs. Šiuo klausimu apologetų daug, tiriamosios žurnalistikos mažai.

* Komentare minimas portalas alfa.lt nuo 2017 metų rudens nepriklauso koncernui „MG Baltic“.

Lietuva vaizduojasi moralios politikos vykdytoja, nuolat kritikuoja Rusiją dėl tarptautinės teisės normų nepaisymo. Bet ji tyli, netiesiogiai ir pritaria, kai Izraelis toliau stato nausėdijas palestiniečių teritorijoje, nors tarptautinė teisė draudžia okupantui leisti savo gyventojams įsikurti okupuotoje žemėje. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos, tarp jų 298 ir ypač 446, pasmerkė gyvenviečių statybą, taigi ir neteisėtą Palestinos kolonizavimą. Iki 1980-ųjų net Vašingtonas laikė statybas neteisėtomis.

Palestiniečiai nėra angeliukai, bet manytum, jog Lietuva, beveik 50 metų nešusi okupacijos jungą, labiau užjaustų kitą engiamą tautą. Kaip viskas greit pakito. Sąjūdžio metais mes piktinomės, kai kitos šalys mus ragino elgtis santūriai, pasitikėti Michailo Gorbačiovo gera valia, o dabar raginame palestiniečius pasikliauti Izraelio premjero Benjamino Netanyahu gera valia, nors seniai akivaizdu, kad tos geros valios nė kvapo.

Šį pirmadienį Netanyahu dalyvavo neformaliuose pusryčiuose su ES užsienio reikalų ministrais. Tai pirmas Izraelio vyriausybės vadovo vizitas į ES būstinę Briuselyje po daugiau kaip 20 metų pertraukos. Užsienio reikalų ministras L. Linkevičius buvo vizito iniciatorius, ir už tai jam padėkojo B. Netanyahu. Ne visi ES diplomatai entuziastingai pritarė Lietuvos iniciatyvai. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini, kuri oficialiai pakvietė Izraelio premjerą, tuo pačiu metu išsiuntė panašų kvietimą ir palestiniečių prezidentui Mahmudui Abbasui – tai galime laikyti švelniu priekaištu ir priminimu, kad konflikto atveju reikia išklausyti abi puses.

Neabejoju, kad savo iniciatyva L. Linkevičius mėgino įsiteikti B. Netanyahu, laimėti jo malonę. Ministras, arba bent jo štabas, turi žinoti, kad šiuo metu B. Netanyahu jaučia didelį spaudimą. Įtariama, kad jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, prokurorai jau ne kartą jį apklausinėjo šiuo reikalu, jei jam būtų iškelta byla, jis turbūt turėtų atsistatydinti. Auga izraeliečių pasipiktinimas. Praeitą šeštadienį gal dešimt tūkstančių dalyvavo demonstracijose, protestuodami prieš B. Netanyahu ir jo vyriausybės korupciją. Tai ne pirmoji tokia protesto akcija. Savo kvietimu L. Linkevičius metė gelbėjimo ratą Izraelio premjerui. Bent trumpam buvo nukreipiamas dėmesys nuo kaltinimų ir tyrimų. Dar svarbiau, B. Netanyahu gali prisistatyti kaip veiksmingas valstybininkas, svarbiausias Izraelio interesų gynėjas, iš ES sulaukęs kvietimo, kurio nesulaukė visi jo pirmtakai. Atseit, įvertinkite savo premjerą ir nusiraminkite. Nestebina, kad B. Netanyahu viešai padėkojo L. Linkevičiui ir Lietuvai.

Ne visada sekasi. Likimas JAV prezidento D. Trumpo asmenyje pagadino numatytą L. Linkevičiaus ir B. Netanyahu puotą. Jau nustačius vizito į Briuselį datą, D. Trumpas priėmė savo kontroversišką sprendimą paskelbti Jeruzalę Izraelio sostine. Jei D. Trumpo sprendimas būtų nuskambėjęs savaitę anksčiau, galima spėti, kad susitikimo tonas ir turinys būtų buvęs kitoks, palankesnis L. Linkevičiui ir B. Netanyahu. Kita likimo ironija tai, kad B. Netanyahu ko gero sulaukė priekaištų ne tik dėl savo, bet ir dėl D. Trumpo veiksmų. Kaip bebūtų, F. Mogherini pabrėžė, kad B. Netanyahu tegul nelaukia, kad ES šalys sektų JAV pavyzdžiu.

Po susitikimo L. Linkevičius kalbėjo lyg būtų B. Netanayhu spaudos atstovas. Esą „svarbiausias dalykas, ko Izraelis siekia, teisė egzistuoti Izraeliui kaip valstybei. Nuolatinis apšaudymas iš Gazos sektoriaus raketomis, savižudžių išpuoliai, teroro aktai rodo, kad nėra tokio susitaikymo, ir tai, Izraelio premjero nuomone, yra pagrindinė priežastis, kodėl nėra tokio susikalbėjimo“. Bet nėra jokio „nuolatinio“ apšaudymo iš Gazos sektoriaus, savižudžių išpuolių ir teroro aktų vis mažiau didele dalimi dėl veiksmingų Izraelio saugumo priemonių. L. Linkevičius gal vienu ir kitu žodžiu būtų galėjęs atkreipti dėmesį į problematiškus, iš tiesų nepateisinamus Izraelio veiksmus, tarp kita ko, kad jis pavertė Gazos ruožą bene didžiausiu atviro dangaus kalėjimu pasaulyje. Būtų įdomu žinoti, kiek 15 metų palestiniečių berniukų ir mergaičių bent kartą savo gyvenime galėjo išvykti iš Gazos ruožo ir aplankyti kitą pasaulio vietą, tarkime Briuselį.

Rengdamas susitikimą, L. Linkevičius tvirtino, kad „siekiame visų ES šalių diskusijos bendrijai ir Izraeliui rūpimais klausimais. Ypač svarbus tiesioginis dialogas. Tik įsiklausę į argumentus, pateiktus diskusijoje, galime siekti kartais labai skirtingų pozicijų derinimo“. Jei svarbu diskutuoti ir išsiaiškinti, tai kodėl nepakviesti ir M. Abasso, kurio nuostatos nėra taip gerai žinomos kaip B. Netanyahu? Verta pažymėti, kad šįmet L. Linkevičius nevyko į Paryžiaus konferenciją dėl Artimųjų rytų, ten pasiuntė viceministrą, kas neliko nepastebėta Prancūzijoje. Juk ir ten buvo reiškiamos nuomonės, kurių verta įsiklausyti, ir ne tik vienos pusės.

Vienašališkas Izraelio palaikymas nedera su siekiu vykdyti moralią politiką, nes palaikomi net nepateisinami Izraelio veiksmai. Dar susidaro įspūdis, kad santykiai apskritai yra vienašališki, o ne abipusiški, Lietuva dažnai palaiko Izraelį, gina jo interesus, bet kaip atsilygina Izraelis, kokias Lietuvos diplomatines iniciatyvas remia? Gal atmintis šlubuoja, bet jų neprisimenu.

Yra ir pragiedrulių. Kol kas Lietuva solidarizuojasi su kitomis ES šalimis, ir neketina perkelti ambasados į Jeruzalę. Bet kiek ilgai švies saulė?

Prieštaringų ir nesuderinamų žinių srauto akivaizdoje didėja reliatyvizmas, skepticizmas ir cinizmas. Sumaištį dar didina išgalvotų žinių gausa, kai į internetą paleidžiami visokiausi iš piršto laužti pasakojimai, kuriais siekiama juodinti priešus ir veikti skaitytojų veiksmus bei nuostatas. Po prezidento rinkimų ir nelauktos Donaldo Trumpo pergalės JAV žiniasklaida itin daug dėmesio skiria išgalvotoms žinioms ir Rusijos vaidmeniui jas platinant. Esama užuominų, kad jos net galėtų lemti Hillary Clinton pralaimėjimą.

Daugelis Rytų Europos gyventojų šventai tiki sąmokslo teorijomis, yra pasiryžę matyti komunistą ar rusą po kiekviena lova, už kiekvieno krūmo. Šiuo metu Vakaruose didėja sąmokslų teorijų entuziastų, kurie priskiria Rusijos dezinformacijos specialistams tokią pat mitinę galią ir veiksmingumą, kuri kadaise buvo priskiriama KGB, sovietų diplomatijai ir kitoms SSSR institucijoms. 1987 metais prezidentas R. Reaganas aiškino, kad Rusija visame pasaulyje vykdo dezinformacijos kampaniją, ji rafinuota ir labai sėkminga, turi didelį poveikį JAV žiniasklaidai ir spaudai. Po kelerių metų sovietija žlugo, bet liko įsitikinimas, kad Rusijos propagandistai yra burtininkai ir stebukladariai. JAV pareigūnai teigia, kad Rusijos programišiai įsilaužė į Demokratų partijos kompiuterinę tinklą ir nutekino H.Clinton nepalankią medžiagą. Gerokai įdomesnė medžiaga buvo rasta H.Clinton rinkimų kampanijos vadovo J.Podestos elektroniniuose paštuose. Kai kurie vėl kaltina Rusiją, bet J.Podesta nesilaikė net elementariausių saugumo taisyklių, jo slaptažodis buvo „p@ssword“, tad jis buvo pažeidžiamas.

Išgalvotas žinias kuria ne tik piktavališki rusai. Dienraštis „New York Times“ parašė straipsnį apie 22 metų informacinių technologijų studentą gruziną Beqą Latsabidzę. Siekdamas užsidirbti pinigų, jis pradėjo rašyti teigiamas žinutes apie H.Clinton, bet niekas nesidomėjo, po to pradėjo ją pulti, palaikydamas D.Trumpą. Rezultatai buvo visai kiti. Viena pasakėlė – esą Meksikos valdžia pranešė uždarysianti sieną su JAV, jei D.Trumpas būtų išrinktas prezidentu – tapo trečia labiausiai platinama netikra žinute „Facebook'e“ nuo gegužės iki liepos. Pasak B.Latsabidzės, šitokios žinutės yra „infotainment“ (informacinė pramoga) ir satyra, jis nesitikėjo, kad bet kas jas rimtai traktuotų.

Žmonių naivumas stebina, dar labiau stebina kai kurių polinkis sureikšminti Rusijos vaidmenį, kuriant šitokias žinutes. Šįmet per JAV prezidento ir Kongreso rinkimų kampanijas išleista 6,8 milijardų dolerių, daugiausia juodinant oponentus. D.Trumpas beveik kasdien įžeidinėjo H.Clinton, sakė, kad reikia ją įkalinti. H.Clinton jau 20 metų skundžiasi, kad ją puola ir šmeižia kai kurie respublikonai. Internetas mirgėte mirga rašiniais, kad ji lesbietė, pedofilė, žudikė (reikia tik pagooglinti). Kiek Rusija besistengtų, jos įnašas į šį toksinį melų ir sąmokslo teorijų mišinį gali būti tik itin, itin kuklus.

Deja, dabartinėje perkaitintoje ir paranojiškoje atmosferoje viskas įmanoma ir leistina. Prieš kelias savaites įtakingas dienraštis „Washington Post“ išspausdino rašinį, kad Rusijos dezinformacijos specialistai sukūrė išgalvotas žinias, kurias skaitė daugiau negu 213 milijonų kartų (kaip jie apskaičiavo?), ir daugiau negu 200 interneto portalų yra eiliniai Rusijos propagandos ruporai, nors kai kurie jų žinomi ir gerbiami. Šių sensacingų kaltinimų šaltinis yra beveik nežinoma organizacija pasivadinusi „PropOrNot“, ji neva sutelkusi nepriklausomų mokslininkų, užsienio politikos, karo ir technologijos specialistų komandą. Tačiau jų pavardės nežinomos. Bet tai netrukdė dienraščius skelbti straipsnį. Prieš penkerius metus nebūtų pasitikima tokiais anoniminiais „šaltiniais“.

Lietuvoje padėtis ne ką geresnė. Valdžios skatinami į informacijos karą įsijautę specialistai ir žurnalistai nepastebi, kad jų veikimo metodai ganėtinai panašūs į Rusijos, ir neturiu omenyje vien Lietuvos radijos ir televizijos komisijos pomėgio drausti, taigi cenzūruoti rusiškas laidas, pažeisti žodžio laisvę. Rusijos žiniasklaida Ukrainos valdžios remėjus dažnai vadina fašistais (blogybės įkūnijimas rusų vaizduotėje), Vakarams skirtoje propagandoje – antisemitais. Lietuvos žiniasklaida bei politikai nelieka skolingi, separatistus ir Rusijos valdžią vadindami smogikais ar teroristais (blogybės įkūnijimas europiečių vaizduotėje). Nepaprastai daug dėmesio skiriama galimiems Rusijos invazijos scenarijams (nors jau praėjo pustrečių metų po intervencijos), vadinamajam Suvalkų koridoriui, ketinimams dislokuoti raketas „Iskander“ Karaliaučiaus srityje, kitiems agresyviems Maskvos kėslams. Kai kurie žurnalistai didžiuojasi savo šališkumu, teigdami, kad jie negali būti neutralūs, kai vyksta kova tarp tiesos ir netiesos, kad dirbtinis objektyvumas išduoda tikruosius žurnalistikos principus. Dažnai verčiami ir perspausdinami kitataučių Rusijos kritikų straipsniai, kitokią nuomonę reiškiantys beveik niekada nemato dienos šviesos.

Šitoks vienašališkumas nelieka be pasekmių. Reiškiamas susirūpinimas dėl vietos rusakalbių požiūrio į Rusiją ir Vakarus, jų polinkį tenkintis rusakalbe žiniasklaida. Dabar daromi nuodugnesni tyrimai, nesitenkinama vien kartoti anekdotus apie runkelius. Sudėtingas reiškinys turi sudėtingas priežastis, joks vienas veiksnys nėra lemiantis. Bet manau, kad nemažą vaidmenį suvaidina tai, kad Lietuvos rusai tą patį galvoją apie LRT ir vietos žiniasklaidą, ką lietuviai galvoja apie RT, „Sputnik“ ir kitus rusiškus informacijos kanalus, būtent, kad tai nepatikima propaganda, tad neverta jos žiūrėti.

Toks sutapatinimas nėra visiškai tikslus, bet jame yra daugiau tiesos negu mes linkę pripažinti. Neseniai perskaičiau konservatorių išleistą leidinėlį „Kaip atpažinti propagandą“? Tai ramus, santūrus tekstas, bet ir į jį nejučiomis patenka abejotinų teiginių. Rašoma, kad „skaičiuojama, jog metinis Rusijos propagandos biudžetas siekia apie 3,5 mlrd. JAV dolerių“. Kas skaičiuoja? Kokiu pagrindu? Skaičius neįtikėtinas. JAV savo propagandos stotims skiria apie 750 milijonų, BBC gal šiek tiek daugiau negu 500 milijonų. Jei skaičius neteisingas, jei jis, tarkime, perpus mažesnis, tai ar leidinio teiginys nėra tikrovės neatitinkanti propaganda? Ar vien sprendimas išmesti tokį, veikiausiai nepatikrintą skaičių nėra propaganda? O kaip dėl R.Juknevičienės teiginio, kad Rusija kasmet išleidžia bent aštuonis milijardus dolerių viešiesiems ryšiams, kurį savo knygoje citavo žinomas Ukrainos specialistas Andrew Wilson? Leidinėlis nurodo, kas švenčiant pergalę prieš fašistus, nutylima, jog ši pergalė pradėjo naują okupaciją, nusikaltimus prieš žmoniškumą. Bet pagal tą patį principą, net teigiant, jog Maskva išprovokavo karą su Gruzija, nevalia nutylėti tai, kad M.Saakašvilis pasidavė provokacijai, įsakė Gruzijos kariuomenei okupuoti Cchinvalį, kad Gruzija, ne Rusija pirmoji puolė. Negana sakyti, kad V.Janukovyčius buvo pašalintas iš Ukrainos prezidento pareigų, reikėtų pridurti, kad tai daryta be apkaltos, tad pažeidžiant Konstituciją. O pranešant apie JAV lėktuvų antskrydžius Sirijoje, reikėtų paminėti, kad jų neįteisino ir jiems nepritarė JT Saugumo Taryba.

Rusija naudoja propagandą, be jos neapsieina ir Vakarai. Manau, kad pervertinama Rusijos propagandos apimtis ir veiksmingumas, vaizduojant Rusiją piktesnę ir grėsmingesnę negu ji veikiausiai yra. Savo ruožtu lengvabūdiškai švaistomasi įvairiais kaltinimais, o neteisingi priekaištai yra propagandos rūšis. Keliame Rusijos žiniasklaidai reikalavimus, kuriuos mes patys pažeidinėjame.

Kartais net nuogąstaujama, kad pasitraukimas reikštų ES pabaigos pradžią. Nepaisant visų jos trūkumų, ES yra svarbiausia Europos institucija, ji yra gyvybiškai reikalinga Lietuvai, jos žlugimas smarkiai pakenktų Lietuvos ir kitų ES šalių interesams. Vis dėlto gerai, kad vyksta referendumas, kuris leis Britanijos piliečiams lemti savo politinį likimą. Buvusi Britanijos premjerė Margaret Thatcher kadaise pasakė, kad referendumai yra „diktatorių ir demogogų“ įrankis. Ji pamiršo pridurti, kad ir demokratų.

Pastaruoju metu referendumai darosi populiaresni. Prieš kelis mėnesius olandai balsavo prieš ES susitarimo su Ukraina patvirtinimą. Pernai Graikijos rinkėjai palaikė premjerą Alexį Tsiprą ir atmetė ES sąlygas dėl finansinės paramos teikimo. Bet Tsipras greit nusileido, nes suprato, kad referendumo įgyvendinimas lemtų Graikijos pašalinimą iš ES. Tad rinkėjų valios nebuvo paisoma. Vengrijos vyriausybė ketina surengti referendumą dėl Europos Komisijos ketinimo perskirstyti pabėgėlius tarp šalių narių. Austrijos nacionalistinė Laisvės partija teigia, kad šalis turėtų būti valdoma referendumais. Prancūzijos Nacionalinis frontas ir populistinė Italijos partija „Penkių žvaigždžių judėjimas“ ketina rengti referendumus dėl narystės ES.

Neginčytina, kad referendumai dažnai rengiami populistiniais sumetimais. Nutardamas rengti „Brexit“ referendumą, premjeras Davidas Cameronas tikėjosi, kad jis neutralizuos nacionalistinę Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partiją, nutildys euroskeptikus savo partijos gretose, parodys, kad konservatoriai labiau negu Darbo partija palaiko tiesioginę demokratiją. Net jei jis nutarė rengti referendumą trumpalaikiais taktiniais apskaičiavimais, tai nereiškia, kad referendumas yra kaip nors sukompromituotas.

Referendumai turi remėjų ir kritikų. Remėjai nurodo, kad referendumai skatina žmones aktyviau dalyvauti politikoje, didina rinkėjų sąmoningumą, stiprina tiesioginę ir atstovaujamąją demokratiją. Referendumas padeda įteisinti kontroversiškus politinius sprendimus, kurių vengia politikai. „Tauta pasisakė“ yra sunkiai atmetamas argumentas.

Vis dėlto Vakarų demokratijų patirtis rodo, kad neskubama pasikliauti referendumais, nepaisant jų teorinių privalumų. Aiškinama, jog referendumais gali piktnaudžiauti gerai susiorganizavusios lobistų ir aktyvistų grupės, aistroms pasidavę rinkėjai gali balsuoti neprotingai, pritarti kenksmingiems pokyčiams. Iš tiesų kai kuriomis aplinkybėmis ir kai kuriais klausimais nereikėtų rengti referendumų, bet „Brexit“ nėra vienas tokių.

„Brexit“ šalininkai ir oponentai nėra vien lobistai ar aktyvistai. Diskusijose dalyvauja žymiausi politikai, ekonomistai ir akademikai. Abi pusės turi priėjimą prie masinių informacijos priemonių, visuomenei pristato savo poziciją ir argumentus. Kartais lyg siekiama įbauginti rinkėjus. „Brexit“ remėjai teigia, kad šalis netenka suverenumo, nebevaldo sienų, negalės užkirsti kelio teroristų atvykimui, gąsdinama, jog Turkija bus įleista į ES. Oponentai aiškina, jog šalis neteks savo įtakos tarptautinėje arenoje, bus mažiau svarbi partnerė JAV, smarkiai smuks šalies ūkis, ypač svarbusis finansų sektorius, iš ES nesulauks tokių palankių prekybos sąlygų kaip Šveicarija ir Norvegija. Eilinis pilietis gal negeba tiksliai įvertinti visų argumentų, gal jo nutarimą lems išankstinės nuostatos ar nepagrįstos baimės, pvz., dėl teroristų atvykimo, bet šitokios priežastys veikia ir ekspertus. Svarbu tai, kad rinkėjai supranta, už ką jie balsuoja referendume. Demokratija suteikia jiems teisę balsuoti, bet nereikalauja, jog jie balsuotų už „teisingą“ atsakymą.

Kartais abejojama rinkėjų politine branda. Esą mažai jų domisi politika, yra politiškai neišprusę, tad būtų klaida jų rankose palikti sudėtingus valstybės politikos klausimus. Todėl rinkimuose renkame didelę patirtį ir darbo įgūdžius turinčius politikus ir ekonomistus, kad jie priimtų šitokius nutarimus. Bet „Brexit“ nėra toks klausimas, į kurį atsakyti gali tik žinovai. Be to, daugelis politikų nėra nei dideli specialistai, nei proto bokštai, ką akivaizdžiai rodo Lietuvos Seimo ir JAV respublikonų partijos nariai. O protingieji politikai gali būti korumpuoti ir nesąžiningi.

Kartais priekaištaujama referendumams, kad jie esą perdėm sudėtingai suformuluoti, ar kviečia pritarti nekonstituciniam įstatymui ar nuostatoms. Neginčytina, kad klausimai gali būti taip suktai pristatomi, kad sunku juos suprasti, tad ir išreikšti savo nuomonę. Ar balsuotum „taip“ ar „ne“ į šį klausimą: „Ar nepritari planams neleisti užsieniečiams pirkti žemę?“. Bet „Brexit“ pasirinkimas yra aiškus ir nedviprasmiškas. Referendumu galima mėginti įtvirtinti nekonstitucines nuostatas, pavyzdžiui, drausti gėjų vedybas ar musulmonus turistus ar imigrantus. „Brexit“ nemeta iššūkių konstitucinėms nuostatoms, juolab, kad Didžioji Britanija neturi konstitucijos.

Referendumai ES kritikuojami ir dėl dar kitos priežasties – atseit, viena šalis priima sprendimą, kuris veikia visą ES, nors kitos šalys nepasisako šiuo klausimu. Taigi olandams buvo nurodoma, jog ES šalys jau patvirtino susitarimą su Ukraina. Didesnį pasipiktinimą sukėlė 2008 metų Airijos referendumas, kuris atmetė Lisabonos sutartį. Vokietijos vidaus reikalų ministras Wolfgangas Schauble’as pareiškė, kad negalima leisti keliems milijonams airių nulemti 495 milijonų europiečių likimą. Bet Schauble puikiai žinojo, kad ES buvo vieningai nutarusi, jog Lisabonos sutartis neįsigalios, kol jos nepatvirtins visos bendrijos narės. Negalima pakeisti taisyklių, žaidimui prasidėjus. Be to, atskiros šalys turi teisę priimti svarbius, net lemiamus sprendimus apie šalies vidaus tvarką ar užsienio politiką net tais atvejais, kai nutarimas gali neigiamai paveikti kaimynus, arba bent turi tą teisę, jei šalis tebėra suvereni, o suverenumas ginamas tarptautinės teisės.

Prabėgomis paminėsiu ir atmesiu dar kelis priekaištus. Kartais mažai piliečių dalyvauja referendume, tad svarbų klausimą lemia mažas rinkėjų procentas. Bet rinkėjai, nutarę nedalyvauti „Brexit“, duoda suprasti, jog jiems klausimas ne itin rūpi, tad leidžia kitiems spręsti. Nurodoma, kad dažnai žmonių sprendimą lemia pašaliniai veiksniai. Esą olandai siekia išreikšti nepasitenkinimą savo vyriausybe, o ne atsiriboti nuo Ukrainos. Bet akivaizdu, jog „Brexit“ nėra referendumas dėl D.Camerono, nors kai kurie britai gali pritarti išstojimui iš ES, siekdami įgelti premjerui.

„Brexit“ referendume galimai susikerta dvi vertybės – ES gerovė ir demokratija. Pirmenybę reikia skirti demokratijai, taigi procesui, kuris suteikia žmonėms teisę balsuoti ir nustatyti, kaip jie gyvens, nors šis netobulas mechanizmas nevisada užtikrina optimalius sprendimus. Net jei technokratai ir politikai žinotų, o ne tik spėliotų, kuris sprendimas yra optimalus, galima nepaisyti jų patarimų. Jei šalis nutartų skirti pirmenybę „teisingam“ atsakymui, kaip dažnai siūloma Lietuvoje, ji nebebūtų demokratija.

Clinton kandidatūra sukluptų tik tuo atveju, jei jai būtų pareikšti kaltinimai dėl aplaidumo dirbant su slapta informacija, kai savo namuose įsteigė nuosavą interneto serverį. Vargu, ar Teisingumo ministerija ryžtųsi imtis tokio žingsnio rinkimų kampanijos įkarštyje. Trumpo padėtis yra sudėtingesnė. Nors jis yra laimėjęs gerokai daugiau delegatų negu jo pagrindinis varžovas, neaišku, ar jam pasiseks surinkti 1237 delegatų, kad būtų išrinktas pirmame respublikonų suvažiavimo balsavimo ture. Po pirmojo turo dauguma delegatų gali balsuoti už ką nori, tad kiti kandidatai ir dalis partijos elito viliasi, kad supratimas, jog Trumpas negali laimėti visuotinių rinkimų, skatins delegatus ieškoti kitos išeities. Antra vertus, partijos vadovai supranta, kad jei Trumpas netaptų kandidatu, nors laimėjo daugiausia pirminių rinkimų, nemažai jo remėjų, jausdami apgauti ir išduoti, nepalaikys respublikonų partijos per lapkričio rinkimus.

Visos apklausos rodo, kad Clinton ir jos varžovas Bernie'is Sandersas lengvai įveiks ir Trumpą, ir Tedą Cruzą. Trumpas kai kuriais atžvilgiais primena Prancūzijos nacionalinį frontą, kurį aistringai palaiko gal 30 proc. elektorato, bet ne daugiau. Partija laimi rinkimus, kai kandidatuoja keturi - penki pretendentai, bet pralaimi, kai reikia varžytis tik su vienu oponentu. Po pralaimėjimo Niujorke Cruzas mėgino save pristatyti kaip žmogus, kuris gebės vienyti respublikonus ir visus amerikiečius. Tai graži svajonė, bet ir neįmanoma užduotis. Vidutiniam rinkėjui Cruzo krikščioniškasis fundamentalizmas ir jo bendros nuostatos yra nepriimtinos. Lig šiol Cruzas bene visus kitus politikus vadindavo nesąžiningais ir papirktais. Jis taip nemėgstamas tarp kolegų, kad ilgą laiką nė vienas senatorius nepalaikė jo kandidatūros. Senatorius Lindsey Grahamas šmaikštavo, kad jei kas nors nušautų Cruzą Senato posėdžių salėje ir būtų teisiamas Senate, jis būtų išteisintas.

Dabartinis rinkimų maratonas buvo kupinas netikėtumų. Kas prieš metus būtų galėjęs spėti, kad 74 metų senukas iš mažytės Vermonto valstijos, save laikantis demokratiniu socialistu, gebėtų rimtai varžytis su Clinton ir net laimėti šešis pirminius rinkimus iš eilės. Paaiškėjo, kad Clinton yra pažeidžiama. Naujausios apklausos rodo, kad Clinton yra laikoma mažiausiai sąžininga ir patikima politikė, net 57 proc. apklaustųjų laiko ją nepatikima ir nesąžininga. Jaunimas vienašališkai balsavo už Sandersą. Net didžioji daugumą jaunų moterų, atmesdamos vyresnės kartos feminisčių raginimus ir buvusios valstybės sekretorės Madeleine Albright aiškinimą, kad pragare yra speciali vieta moterims, kurios nepalaiko kitų moterų, nutarė rizikuoti pragaru ir balsuoti už Sanders.

Ne mažiau reikšminga tai, jog Clinton keitė savo nuostatas, kad jos priartėtų Sanderso. Ji pradėjo kalbėti, kaip gebės sutramdyti Volstrytą, nors kadaise turėjo itin glaudžius ryšius ir už kelias valandos ilgio kalbas gavo daugiau negu 250 tūkst. dolerių. Kaip ir Sandersas, ji kritikavo tarptautinius prekybos susitarimus, dėl kurių amerikiečiai netenka darbo vietų. Mėgdžiodama savo oponentą, ji ragino pakelti minimalų atlyginimą iki 15 dolerių per valandą, nors visai neseniai aiškino, kad 12 dolerių tikrai pakaktų.

Respublikonų partijos rinkimų kampanijoje dominavo Trumpas, kuris seniai buvo žinomas beveik visiems amerikiečiams dėl jo televizijos programos, populiarios knygos ir dėl jo vardu pavadintų golfo laukų, lošimo namų, viešbučių ir kitų pastatų. Kuo daugiau jis nusišnekėjo, tuo didesnio medijų dėmesio sulaukė, tad neturėjo išleisti lėšų, perkant brangias reklamas. Respublikonų partijos isteblišmentas kantriai laukė, kad partiečiai nusigręžtų nuo Trumpo po to, kai jis pasakė, jog iš Meksikos į JAV plūsta nusikaltėliai ir prievartautojai, kad jis privers Meksiką pastatyti ir užmokėti už sieną tarp abiejų šalių, ragino į JAV neįleisti jokių musulmonų, darė užuominą, kad jį kritikavusią televizijos moderatorę veikė mėnesinės. Bet šie pasisakymai neatbaidė jo remėjų. Respublikonai pagaliau pabudo prieš kelis mėnesius. Iš daugiau kaip 132 milijonų dolerių, išleistų siekiant sudirbti oponentą, beveik 70 milijonų skirta pulti Trumpą. Bet antradienio rinkimų rezultatai rodo, kad išpuoliai nepasiekė savo tikslo.

Jei Trumpas ar Cruzas bus respublikonų kandidatas, Clinton bus išrinkta prezidentė, nors daugelis rinkėjų jos itin nemėgsta. Sunkiau prognozuoti Kongreso rinkimus, bet demokratai turi gerą galimybę atkovoti daugumą Senate ir didinti savo mandatų skaičių Atstovų Rūmuose. Tik optimistai mano, jog didelio masto nesėkmė paskatins respublikonų partiją nurimti ir atsisakyti kraštutinių pozicijų. Tolesnis centrinės valdžios disfunkcionalumas yra beveik užprogramuotas. Kongresas liks įklimpęs smulkių kivirčų liūne.

Šie rinkimai nėra eiliniai, nes keičiasi JAV politikos gamtovaizdis. Ilgą laiką dauguma amerikiečių buvo susitaikę su tuo, kad jų gyvenimo sąlygos negerėja, kad jų vaikai, ko gero, gyvens prasčiau už juos. Buvo susitaikoma su milžiniška ir gėdinga nelygybe. Tai, kad tokie Volstryto klapčiukai kaip Clinton dabar kalba, jog reikia sutramdyti didžiuosius investicinius bankus, rodo, kaip pakito padėtis. Trumpas savo markės kaklaraiščius dar gamina Kinijoje, bet jis jau smerkia bendroves, kurios savo prekių gamybą perkelia į užsienį. Visai neseniai apie tarptautinius prekybos susitarimus buvo kalbama tik gerai - esą visi galės pigiau pirkti prekes, tad ir geriau gyventi. Dabar pripažinta, kad dėl tų sutarčių dažnai nukenčia darbininkai, ir kad lig šiol valdžia nusiplovė rankas ir paliko juos likimo valiai, užuot mėginusi juos perauklėti, suteikiant naujų darbo įgūdžių.

Veikiausiai pasikeis abiejų partijų profiliai. Kadaise demokratų partija buvo darbininkų partija, nors nemažai jų tapo respublikonais, kai septintame dešimtmetyje demokratai prezidentai pradėjo kovoti už juodaodžių lygybę. Pastaruoju metu vis daugiau baltaodžių darbininkų pereina į respublikonų gretas, protestuodami prieš tradicinių šeimos ir kitų vertybių niveliavimą. Demokratų partijos šerdį vis labiau sudaro juodaodžiai, migrantai iš Lotynų Amerikos, moterys. Baltų vyrų beveik nebereikia. Darbininkų politinė migracija paveiks respublikonus. Mažės verslininkų įtaka, didės Arbatėlės partijos. Buvusi insaiderių partija taps autsaiderių prieglobstis. Šie pokyčiai gero nežada, laiduoja, kad konfrontacija, o ne bendradarbiavimas, ženklins JAV politiką.

Kęstutis Kazimieras Girnius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas

Kaimynų negalime rinktis. Turime tuos, kuriuos lėmė istorija ir geografija. Likimas nebuvo itin palankus Lietuvai. Nors Vokietijos grėsmė atslūgo, Rusija tebėra pavojingas kaimynas. Lietuva liks pažeidžiama, kol Rusija radikaliai nepasikeis.

Žlugus Sovietų Sąjungai, vyravo viltis, jog Rusija perims vakarietiškas valstybes ir pripažins JAV dominavimą tarptautinėje arenoje. Nebuvo itin rūpinamasi Baltijos šalių gynyba, nes buvo daroma prielaida, kad vien narystė NATO atbaidys bet kokį potencialų agresorių. Po Krymo okupacijos išblėso viltis, kad Rusija pasiryžusi gerbti tarptautines normas ir įsipareigojimus. Įsitikinta, jog reikia imtis konkretesnių priemonių Baltijos šalims apginti, tiksliau tariant, parodyti ryžtą jas ginti.

Trečiadienį NATO gynybos ministrai patvirtino planus plėsti Aljanso karinį profilį Rytų Europoje, dislokuojant papildomas pajėgas ir karinę techniką Rytų Europoje. Nutarimas dėl naujų priemonių yra svarbus, nes jis pirmą kartą formaliai įtvirtintas Aljanso dokumentuose. Pasak NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo, siunčiamas aiškus signalas, kad „NATO vieningai atsakys kaip į bet kokią agresiją prieš bet kurią mūsų sąjungininkę“. Iki liepos mėnesį Varšuvoje vyksiančio NATO viršūnių susitikimo tikimasi susitarti dėl konkrečių priemonių. Yra ko diskutuoti, nes Baltijos šalys ir Lenkija siekia, kad jų teritorijose būtų steigiamos nuolatinės bazės, o Vakarų sąjungininkai labiau linkę siųsti rotuojamas pajėgas.

Daug dėmesio Baltijos šalyse sulaukė „Rand corporation“ ekspertų studija, kuri padarė išvadą, jog NATO negebėtų daugiau negu tris dienas priešintis staigam Rusijos įsiveržimui į Baltijos šalis. Bet Rusiją esą galėtų atgrasyti sprendimas Baltijos šalyse dislokuoti tris šarvuotąsias kovines brigadas bei kitų priemonių taikymas. Vien brigadų išlaikymas kainuotų beveik 3 milijardus dolerių. Lietuvos gynybos ministras Juozas Olekas sveikino „Rand“ studiją, kuri yra „geras įspėjimas“ sąjungininkams. Studija ir jos išvados nesulaukė visuotinio pritarimo. Buvęs JAV oro karo laivyno pulkininkas Samas Gardneris pažymėjo, jog ne naujiena, kad Baltijos šalys pažeidžiamos, o studija nepasakė nieko naujo ar reikšmingo. Pasak jo, „Rand“ iššvaistė kariuomenės pinigus, o keli žmonės, kurie tikrai supranta situaciją, galėtų pagaminti daug geresnį produktą per dviejų dienų seminarą. Nesu karinis ekspertas, bet esu linkęs skeptiškai vertinti studiją, nes ji nenagrinėja branduolinių ginklų poveikio, manant, kad NATO branduolinė ginkluotė neatgrasytų Rusijos.

Reikia sveikinti NATO sprendimą, kaip ir JAV ketinimą keturis kartus didinti lėšas skiriamas Europos gynybai. Būtų dar geriau, kad Europos šalys pagaliau suprastų, kad jos pačios turi rūpintis savo saugumu, ir kad jos nesąžiningai piktnaudžiauja Vašingtono gera valia, nuolat mažindamos savo gynybos biudžetus. Net jei NATO pritartų maksimaliems Rytų Europos šalių planams ir pastoviai dislokuotų karinius dalinius, Lietuva liktų pažeidžiama, nes ir tuo atveju būtų itin sunku sustabdyti masinį Rusijos antpuolį, Rusijos sausumos kariuomenei turint milžinišką karių ir karinės technikos persvarą.

Per Šaltąjį karą Vakarų Europos šalys jautėsi pažeidžiamos, nuogąstaudamos, kad savo pajėgomis negalėtų duoti deramą atkirtį Varšuvos sutarties pakto antpuoliui. Jų saugumą garantavo JAV branduolinis skydas, įsipareigojimas ginti Vakarų šalis, reikalui esant, ir branduoliniais ginklais. Kai prezidentas Reaganas pradėjo su Gorbačiovu rimtai derėtis dėl radikalaus branduolinių ginklų mažinimo, Vakarų šalių vadovai sunerimo. Viešai Londonas, Paryžius ir Bona pritarė deryboms, bet privačiai reikšdavo susirūpinimą, kai Reiganas kalbėdavo apie visišką šių ginklų panaikinimą. Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher prezidentui nuolat pabrėždavo slypinčius pavojus - branduolinių ginklų panaikinimas nepadidintų Vakarų Europos saugumo, bet sumažintų jį, nes nebūtų kuo atsverti Sovietų Sąjungos įprastinės ginkluotės pranašumą. Įtakinga Valstybės departamento pareigūnė Rozanne Ridgway tik pusiau juokaudama tarė, kad „daugelis žmonių pradėjo mylėti bombą“.

Visuotinė JAV karinė galia, o ne naujai dislokuoti kariai ir technika atbaidys Rusiją. Naujų dalinių vaidmuo yra kitoks – iš dalies simbolinis, iš dalies garantuojantis reakciją. Niekas nemanė, kad Berlyne per Šaltąjį karą dislokuoti keli tūkstančiai JAV karių gebėtų atremti Varšuvos pakto šalies veržimąsi. Jie vaidino sprogdiklio vaidmenį. Puolant Berlyną, dalis jų būtų nukauti, ir JAV turėtų reaguoti į savo karių žūtį. Kai Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Londonas klausė, kiek karių jie turėtų pasiųsti į Prancūziją, didysis karvedys generolas Fochas atsakė, kad reikia pasiųsti tik vieną, o mes užtikrinsime, kad jis žūtų – taigi, kad Britanija turėtų įsitraukti į karą. NATO karių dislokavimas rytuose turi tą patį vaidmenį - laiduoti, jog kariniai veiksmai prieš Baltijos šalis būtų nukreipti ir į JAV.

Nors Lietuva yra pažeidžiama, ji yra ir liks saugi. NATO karinis pranašumas yra akivaizdus, o Lietuva yra NATO narė. Rusija turi tik vieną kozirį – taktinių branduolinių ginklų persvarą. Bet ji pati supranta, kad vieną kartą panaudojus bet kokio dydžio branduolinį ginklą, sunku išvengti tolesnės eskalacijos. Rusija jau kariauja dvejuose frontuose, ir net Putinas supranta, kad trys frontai būtų per daug. Sirijos ir Ukrainos konfliktai kada nors bus užgesinti, tad ilgainiui Rusijos rankos bus laisvesnės. Bet NATO jau 65 metus atbaidė Rusiją ir dar galingesnę Sovietų Sąjungą, ir nėra pagrindo manyti, jog padėtis pasikeis. Antra vertus, Lietuvai nevalia užmiršti, kad ji pažeidžiama, ir turi rūpintis savo saugumu. Ji negali teigti, kaip kadaise aiškino prezidentė Grybauskaitė, kad neturime konkrečių įsipareigojimų NATO gynybai skirti atitinkamą BVP procentą.

Kęstutis Kazimieras Girnius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas

Tebesvarstoma, ar reikia Vytautui Landsbergiui suteikti Laisvės premiją. Diskusijos bergždžios. Mano nuomone, atsakymas yra vienareikšmis. Landsbergis turėtų pranešti, kad jis nesiekia premijos, ir jos atsisakytų, jei ji būtų jam suteikta. Ne dėl to, kad jis jos nevertas, bet dėl to, kad šis Seimas nevertas jam ją suteikti. Eilinį kartą Seimas parodė, kad jis negeba atsikratyti savo išankstinių nuostatų ir parodyti bent minimalų didžiadvasiškumą ir pakantumą. Smulkūs Lietuvos politikai dar kartą priėmė negarbingą ir gėdingą sprendimą.

Kalbama apie Laisvės premiją, kuri skiriama žmogui ar organizacijai už įnašą kovoje už laisvę ir demokratiją. Ja nesiekiama kaip nors pagerbti ar pažymėti populiariausią nepriklausomos Lietuvos politiką. Nesiekiama apdovanoti žmogaus dėl jo indelio, skatinant Lietuvos visuomenės tarpusavio susitarimą, solidarumą ar toleranciją. Pagaliau tai ne premija už ypatingus gebėjimus pagarbiai bendrauti su politiniais oponentais viduje ir užsienyje. Jei premijos būtų skiriamos už šias savybes, Landsbergis jų nelaimėtų, nes jų nepelnė.

Bet jis pelnė Laisvės premiją su kaupu, nes joks kitas žmogus tiek neprisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės, taigi ir laisvės, atkovojimo. Jis yra vienintelis žmogus, kurį galima, neklastojant istorijos, laikyti antrosios nepriklausomos Lietuvos „tėvu“. Savaime aišku, kad ne jis vienas atkovojo nepriklausomybę, kaip jos vienas neiškovojo ir JAV „tėvas“ George'as Washingtonas. Be Sąjūdžio Landsbergis būtų likęs muzikos profesoriumi, nors būtina pabrėžti, kad be Landsbergio Sąjūdis būtų buvęs kitoks. Įsivaizduokime, jei Vytautui Petkevičiui būtų pasisekę perimti vadovavimą. Landsbergis nebuvo solistas ar Einzelgaengeris, jis sutelkė tvirtą komandą, kuriai priklausė Kazimieras Motieka, Česlovas Stankevičius, Bronius Kuzmickas, Algirdas Saudargas ir daugelis kitų gerų žmonių. Bet Landsbergis buvo jų vadovas, turėjo svarbų, jei ne lemiamą vaidmenį, nustatant Sąjūdžio veiklos kryptis ir priimant daugelį svarbiausių Sąjūdžio ir Atkuriamojo Seimo sprendimų. Jis nebuvo kitų valdoma marionetė, kitų valios vykdytojas, bet tikras pirmasis asmuo.

Landsbergis buvo nepakeičiamas vadovas. Įsitikinęs, jog Lietuva turi būti laisva, jis siekė šio tikslo be jokių svyravimų ir abejonių. Jis, kaip ir daugelis Sąjūdžio vadovų, gebėjo bendrauti su žmonėmis, juos įkvėpti savo kalbomis. Oratorių buvo su kaupu, bet retas vadovas buvo toks ištvermingas, o tik nedaugelis galėjo smulkmeniškai ir pedantiškai įsigilinti į problemas, bei redaguoti pareiškimo, sutarties ar įstatymo tekstą, kai kiekvienas žodis turėjo būti tinkamai pasvertas.

Tarp Sąjūdžio vadovų būta daug puikių žmonių, bet mažai tikrų vadovų. Pasakojama, kad buvo nutarta, jog Landsbergis ir Romualdas Ozolas dalysis Sąjūdžio pirmininko pareigomis. Vieni aiškina, jog Landsbergis atsisakė perduoti vadovavimą, kiti, kad Ozolas paprašė Landsbergį pasilikti. Nors gerbiu Ozolą, bet gerai, kad jis neperėmė vadovavimo. Jis netiko toms pareigoms, nejautė gyvenimo pulso, buvo perdėm atitolęs nuo realių problemų. Bet kas gali tuo įsitikinti, perskaitęs jo tekstus, kuriuos jis skaitė per Lietuvos televiziją 1990 metais, kai buvo premjerės pavaduotojas. Kaip sakiau, oratorių buvo daug, bet jaudinančių kalbų poreikis buvo trumpalaikis. Tai puikiausiai suprato Sigitas Geda, 1989 metų pavasarį nutaręs keliauti po Lietuvą su Bernardu Brazdžioniu, užuot vykęs Maskvon dalyvauti TSRS Liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje. Ir „Kukučio baladžių“ autorius nepretendavo į politikos vadovus.

Vytenis Andriukaitis, kuris mėgsta save vaizduoti tolerantišku teisuoliu, nurodydamas priežastis dėl kurių nereikia suteikti premijos Landsbergiui, parodė, kad jis nei vienas, nei kitas. Atseit, būtų buvę galima skirti premiją 6000 laisvės kovų dalyvių. Reikia juos pagerbti, bet ar Laisvės premija turėtų buti skiriama jiems visiems, ar tik vienam, ar keliems, ir koks būtų atrankos principas. Kiek prisimenu, Andriukaitis laisvės kovotojų vardan neužprotestavo ankstesnių premijų, juolab kad jis ne visada teigiamiausiais žodžiais yra kalbėjęs apie partizanus. Landsbergis esą buvo Sąjūdžio lyderis, bet ne vienintelis. Niekas tuo neabejoja, bet vyskupas Sigitas Tamkevičius nebuvo vienintelis žmogus, leidęs Lietuvių katalikų bažnyčios kroniką ir kovojęs už tikinčiųjų teises. Kiti premijos laureatai – Antanas Terleckas, Sergejus Kovaliovas ir Adamas Michnikas – irgi nebuvo unikalūs.

Andriukaitis tvirtina, kad „kažkodėl tokio kulto vieno žmogaus nėra nei Latvijoje, nei Estijoje“. Pirma, Landsbergis yra vienas nepopuliariausių žmonių Lietuvoje, tad apie kokį kultą čia kalbama. Antra, jei Lietuvoje yra kultas, tai kultas yra Algirdo Brazausko. Andriukaitis turi puikiai prisiminti, kad 2000 metų Seimo rinkimuose dalyvavo vadinamoji A.Brazauko socialdemokratinė koalicija, nebūta jokios V.Landsbergio vardu pavadintos koalicijos. Trečia, palyginimas su Estija ir Latvija netikslus dėl įvairių priežasčių. Estijos ir Latvijos liaudies fronto vadovai dažnai keitėsi, jie neturėjo išskirtinį statusą turinčio vadovo, joks asmuo nebuvo primus inter pares. Be to, Estija ir Latvija nemetė Maskvai tokių iššūkių, nejautė panašaus spaudimo, tad jiems ir nereikėjo ypatingo susitelkimo ir vadovavimo.

Nemažai kairiųjų politikų jaučia gilią ir neracionalią antipatiją Landsbergiui, tiesiog negali jo pakęsti. Jam reiškiama kritika yra mėginimas suteikti racionalų atspalvį šiems jausmams. Ir kai kurie JAV rasistai skuba išvardyti priežastis dėl kurių jie nemėgsta juodaodžių, esą jie tinginiai, negabūs, ištvirkę ir pan.

Pirmos keturios Laisvės premijos pataikė į dešimtuką. Deja, premija dabar degraduota, nežinau, ar ji kada nors atgaus savo vertę.

Kęstutis Kazimieras Girnius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas