„Sonetariumo“ autoriaus charakteristikoje išskirtume lyrizmą, jausmingumą, kurie koreliuoja su logos. Sonetuose atsiveria kitoks rašytojas, taip pat įdomus ir intriguojantis. Visų pirma, maištaujančia dvasia. Ar realiame gyvenime T. Žvirinskis yra maištaujanti persona, galime tik spėlioti. Kūryboje, manytume, – taip.

Akivaizdžiu maišto ženklu laikytume knygos viršelio iliustracijas, sukurtas dizainerio-maketuotojo Roko Gelažiaus, su kuriomis autorius, be abejo, sutiko. Interpretuotas Leonardo da Vinci „Vitruvijaus žmogus“ tampa atskaitos tašku bandant aprėpti knygos turinį, įžvelgti jo savitumą ir suprasti vaizdinius. L. da Vinci „anatominis eskizas „Vitruvijaus žmogus“ (1490 m.), kuriame nustatytos žmogaus kūno idealios proporcijos“ (1), paremtas senovės Romos rašytojo, architekto, inžinieriaus Vitruvijaus (Marcus Vitruvius Pollio) proporcijų teorija (2). Eskizas simbolizuoja dieviškąją žmogaus kūno proporciją, atitinkančią visatos simetriją.

Tobulas žmogus tobulame kosmose (arba visatoje) judėdamas dieviškuoju apskritimu suformuoja dvasinį pasaulį – „kūrybinę dvasią, kuri pakylėja žmones virš fizinio pasaulio, arba kvadrato“. (3) Tobulų proporcijų žmogus yra centre (axis mundi) tobulos visatos, kuri, pagal Heinrichą Kornelijų Agripą iš Netesheimo (Agrippa von Nettesheim), „sukurta pagal žmogaus modelį ir turi sielą“. (4) Agripos pentagramoje žmogaus mikrokosmosas ir visatos makrokosmosas sudaro vienį. T. Žvirinskis „Vitruvijaus žmogaus“ harmoniją leidžia perorganizuoti, įvesdamas dvi figūras – tamsiaplaukę ir šviesiaplaukę moteris.

Žmogus, kuris stovi apskritimo centre, ir visata pagal daoizmo kosmologijos teoriją sudaryti iš vienas kitą „papildančių in (moteriškojo) ir jang (vyriškojo) polių“. (5) In yra tamsusis, jang – šviesusis pradai. Ar tokia interpretacija turi racijos? Manytume, kad taip, nes sonetų homo poeticus sąmonės fenomenologiškai atkurti patirti arba patiriami dalykai suponuoja vaizdinius, kuriuose ryški in ir jang sąveika.

Poetinis meninis regimasis ir neregimasis pasaulis nėra vien juodas arba baltas. Išlaikoma pusiausvyra tarp gėrio ir blogio, jausmų ir proto: „Dienos šviesoj pražūva mintys tamsios, / Trumpi šešėliai slepias pakraščiuos. (...) Ne vienas, vingiuose tamsiuos paklydęs, / Šviesoj suranda kelią į namus. / Tereikia peržengt blogio tamsią ribą.“ (Sonetas dienai, p. 28). Homo poeticus išlaiko vidinę harmoniją keliaudamas tarp šviesos ir tamsos, tarp dienos ir nakties, tarp gyvenimo ir mirties, turi moralinį, dvasinį stuburą: „Liūdėt ir skųstis – sarmata!“ (Karantino Velykos, p. 33).

Poetinis meninis regimasis ir neregimasis pasaulis nėra vien juodas arba baltas. Išlaikoma pusiausvyra tarp gėrio ir blogio, jausmų ir proto.

Būtis permąstoma išmintingai, individualumui kurti atsirenkama tik tai, kas svarbu ir taiklu, asmeniška, nepasiduodama rezignacijai. Eilėraščių žmogus drąsiai konstatuoja: „Užtrauks pranašai netikri dainą naują, / Kad klystu – ne taip gyvenu! / Dainuokit! Savaip aš nuskęst pasiryžęs.“ (Tvano nuojauta, p. 45). Esminio persikeitimo nėra, tik savirekonstrukcija, savęs pasitikrinimas ir sutvirtinimas, įsitvirtinimas pasaulio namuose. Galbūt sąmoningai ar nesąmoningai siekiama atsikratyti kaltės jausmo, nuolatinio palydovo nuo tada, kai žmogus buvo sukurtas, nes „Gyvenimas – pavykęs Dievo pokštas“. (Per pandemiją po tiltu, p. 21). Panirimas į atminties archyvus ir jų revizija – brandaus žilstelėjusio vyro veiksmas, prilygintinas iniciacijai į suaugusiųjų pasaulį: „Apsidairau, tariu sudiev! Ir lai / Likimas veda į tamsiausią girią, / Nes štai ir vėl berniukas tampa vyru.“ (P. Baublio g. 2A, p. 10).

Prieš rūšiuojant patirtis ir suteikiant joms vertes prisiimama atsakomybė, o tai brandos ženklas. Kelias nuo vaikystės Anykščių iki Vilniaus žymimas emocijų protrūkiais ir šaltu, ironišku protu, tai rodo, kad homo poeticus – žmogus, „vyriškas ir moteriškas, jis nėra vien vyras arba vien moteris. Apie savo sielą vargiai pasakysi, kokios ji lyties“. (6) In ir jang jėgos veikia viename ir tame pačiame žmoguje, visatoje, tai viena iš pasaulio vitališkumo prielaidų. Būtent tokį vaizdinį suponuoja T. Žvirinskio „Vitruvijus“, nors jis pats moterų atsiradimą aiškina kaip reprezentuojantį matematikos, filosofijos ir poezijos derinį. Ši dermė veikiau esti itališkųjų sonetų kompozicijoje.

Homo poeticus pasaulis keičiasi keliaujant horizontalia ir vertikalia ašimis. Einama nuo vieno geografinio objekto prie kito, vartant vaikystės – jaunystės – suaugusiojo prisiminimų vaizdinius, padedančius susivokti čia ir dabar slėpinyje: „Vieta čia – toji, bet laikai ne tie“ (Vingrių g. 25, p. 8). Eilėraščių žmogui rūpi nustatyti čiabūties prasmės horizontą, kelio koordinates ir kryptį. In ir jang lemia jo egzistenciją, socialinius santykius, buitį ir jį patį. Vertikalioji ašis jungia būtį su nebūtimi: „Vargonais pelenų mirtis užgros, / O pavėluotai praregėję – // Išnykstančioj esybėj beplaukią / Išleis didžiausią savo turtą: / Dvi dešimtis ir vieną gramą...“ (7) (Išnykstantis, p. 47). Mirties šešėlis nebaugina, baugus, reikėtų suprasti, gyvenimas be meilės: „Kur kas baisiau yra, kai rex sin regina (aut.: Karalius be karalienės) / Ir kad karalius jos jau niekad nematys“. (Vidurnaktis, p. 46). Lėtas nemylėtų širdžių plaukimas į pražūtį kelia nerimą, o apgręžus mintį išeitų, kad nemylintis ir nemylimas žmogus prilygsta šešėliui.

Eilėraščių kalbantysis – mylintis: „Ar meile nusivylęs tu esi?“ – / Undinė klausė žilo vyro. / „Ne, nemanau, nors daug patyriau, / Žinoki: man nemeilė atgrasi.“ (Memento mori, p. 39). Suvirpus silpnajam, moteriškajam pradui (Undinė, gelmė), kurį simbolizuoja vandenys ir kurių rinkinyje yra daug (upės, upeliai, ežeras, lietus), tuoj pat šviesėja vyro mintys: „O kas – būtis? Akimirka! Išties / Jinai pasaulį šitą valdo... / Mirtingas? Bet laimingas – prisimink!“ (p. 39). Faustiškoji akimirka įgauna laimės vertę. Meilės sentimentams homo poeticus nepasiduoda, sentimentalus kalbėjimas jam nebūdingas, veikiau juntama paslėpta ironija, žaidybiškumas, loginiai apibendrinantys akcentai, paradoksai.

Vienas iš paradoksų ir autoriaus maišto ženklų yra vainiko skyrius „Pavainikiai“ – madrigalus keičiantys dvieiliai. Pirmasis dvieilis ypač iškalbingas: ironiškai paneigiantis visus meilės potyrius ir dramas, pateikiantis išgyvenimus kaip vaidybą. Tikrovė kur kas proziškesnė, jokios dvasios, dvasinio polėkio ir kančių, tik išskaičiavimas: „Finita la comedia, finita! / Jau laikas susirasti mergą kitą.“ (Priešybių vienybės pavainikis, p. 62).

Homo poeticus racionaliai mąsto jau keturioliktame sonete: širdies reikalai permainingi kaip kad oras, todėl nieko verti, atsižvelgti į juos – tik laiko švaistymas, pirmenybė teikiama blaiviam protui. Sąmoningai pailginamos trieilių pirmosios eilutės, akcentuojant pragmatišką išskaičiavimą. Būtis pareikalauja daug, į veidą vis alsuoja neapykanta, todėl neverta jaustis kaltam, „Jei sau iš šio gyvenimo paimsiu šiek tiek, ką ėmė iš manęs be saiko, / Kas netingėjo, ir tik vieną mirksnį / Aš dar tikėsiu, kad vien meilė laiko // Galaktikos pašėlusį suktuką, šviesomatos kitimą, Dievo pirštą / Virš šio pasaulio pabaigos mygtuko, / Ir kad dėl meilės vis dar nenumirštu“. (XIV, p. 62).

Meilė ambivalentiška – kurianti ir griaunanti – priklauso Dievui, visatos kūrėjui. „Neries (Vilniaus) sonetų pavainikis“ taip pat baigiasi paradoksu: meilė Vilniui, jo kraštovaizdžiui, didingai dvasiai, mylimajai Neriai kvestionuojama, pirmenybę suteikiant Kaunui: „Tad ko į galvą, mielas Vilniau, braunas / Mintis, kad man mielesnis miestas Kaunas?!“ (XV, p. 78). Homo poeticus, ko gero, apskritai linkęs tikėti meilės reliatyvumu, netvarumu, o patys sonetai nepersunkti meilės dvasia, nedūsaujama ir nesigilinama į meilės peripetijas, tiesiog apdainuojama gamta, miestas, moteris, aišku, su meile, nes kuriantį nemylintį žmogų sunku ir įsivaizduoti. Pati kūryba – meilė.

„Sonetariumas“ yra homo poeticus namai, būtis. Čia axis mundi ir homo novus Vitruvijus su jame, jo pasaulyje ir visatoje esančiais in ir jang poliais, sąveikaujančiais tarpusavyje ir veikiančiais kasdieniame gyvenime.

Steigiamas pasaulis tobulas, kaip kad tobulas kosmosas ir tobulas jo centre stovintis šešėliuotas žmogus. Veiksmas vyksta kaip scenoje, ekrane, orbitoje, vaizdiniai keičia vaizdinius. Homo poeticus ir demiurgas, ir subjektas, kuriantis žmogus, jausmingas ir racionalus, išmintingas ir klystantis, einantis nueitu gyvenimo keliu ir bandantis įžvelgti gyvenimo perspektyvą.

Eseistiniuose, publicistiniuose langeliuose ne kartą minimas dėl sveikatos trikdžių sumažėjęs rašytojo socialinis aktyvumas, mobilumas, mažiau tiesioginių kontaktų, tad apie pasaulį ir save mintija žiūrėdamas pro langą“, t. y. nuo savo sofutės.

Ne, tai ne Sigmundo Freudo kušetė, ne psichoterapiniai išpažinimai. Dokumentuojama, samprotaujama, tyrinėjama, užrašinėjama mokslinė medžiaga apie gamtą, sapnai, cituojami rašytojų ir kikokie žodžiai, ištraukos iš spaudos, komentuojamos televizijos laidos. Gyvenimas teka kaip kronika, kurioje rašytojas dalyvauja, yra aktyvus.

Kas paskatino ilgesnius ar trumpesnius užrašymus, galime tik spėlioti, nes nesigilinama į vidines būsenas, jos neišryškinamos galbūt siekiant kuo didesnio objektyvumo. Ar jis pats nėra nusivylęs, kaip teigia, „kitų žanrų įtaiga bei menine veika arba savo gebėjimu norimą įtaigą sukurti ir ima rašyti apie daug negalvodami apie siužetą, menines priemones, kalbą“ (p. 383)? Bet kokiu atveju, A. Mikuta rutulioja pokalbį, tegul ir nenuoseklų.

Gali su rašytoju sutikti, gali jam prieštarauti, bet esi įtraukiamas ir kaip klausytojas, ir kaip tylus kalbėtojas.

Ar gali būti nuoseklu, kai norisi atvirai išsisakyti: „Svarbiausia pasakyti visą tiesą, nedailinant jos, nedramatinant istorijų, taip, kaip pasakojama draugams prie pokalbių stalo“ (p. 383). Todėl ir nėra vientiso siužeto, perėjimų nuo vienos temos prie kitos, iš užrašų atrinkti vertingiausi, turintys išliekamąją vertę, suteikiantys informacijos, praplečiantys akiratį, priverčiantys permąstyti. Skaitytojas kviečiamas pokalbio. Gali su rašytoju sutikti, gali jam prieštarauti, bet esi įtraukiamas ir kaip klausytojas, ir kaip tylus kalbėtojas.

Kalba įprasminama būtis. Būtent tokia mintis kyla verčiant vieną puslapį po kito. Kalbėdamas apie jam svarbius dalykus, rašytojas parodo savo būtį ir patį save ir nupiešia gyvą vaizdą: „Kalba, žodžio menas teikia malonumą. [...] Vargu, ar pasaulį išgelbės vaizdaknygių, visokių feisbukų plepalai“ (p. 365–366). Kalba reprezentuoja ir patį kalbėtoją, joje galima įskaityti individualią pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, nors A. Mikuta pastebi, kad „ŽODIS NĖRA VISAGALIS“ (p. 364), nepajėgia apibrėžti pasaulio ir raiškos priemonėmis visko perduoti žmogui.  „Vienas dalykas, žinia, yra neginčytinas – pradžioje buvo Žodis, bet žmonės pamažu sumanė gyvenimą pasilengvinti, prisigalvojo visokiausių priemonių, kad nereikėtų tiek daug kalbėti“ (p. 365).

Kita vertus, daug byloja potekstė. Rašytojas puikiai valdo žodį, mintis aiški, nedviprasmiška, nesukta ir nesusukta taip, kad būtų sunkiai paskaitoma. A. Mikutai, kaip rašto žmogui, nerimą kelia žodžio devalvacija modernizmo laikais. Tekstuose mažiau raiškos, naujadarų, vaizdingumo, primityvėja pranešimas, įsigali medijos ir kitos vaizdinės priemonės, kurioms nereikia įžodinimo. Ar tikrai žodis neteks savo galios? Kas žmogaus sąmonėje pirmiau: vaizdas ar kalba? Šiaip ar taip, kalbos forma perteikiame turinį: „Kiekviena kalba yra savitas pasaulio matymas, tai tokia ji yra pirmiausia ne kaip tam tikras kalbos tipas (taip į kalbą žiūri kalbininkas), o dėl to, kas ja kalbama ar yra perteikta“ (1).

A. Mikutos kalboje perteikiamas santykis su pasauliu, artimesne ir tolimesne socialine aplinka, su savimi ir žmonėmis. Visos knygos centre pirmiausia figūruoja žmogus.

A. Mikuta prisimena daugiau ar mažiau pažįstamus rašytojus, literatūrologus, buvusius ar esamus draugus, mena nuotykius su jais, įstrigusius įvykius, situacijas. Pasakojimuose praskleidžia užkulisius, už kurių jie pasirodo kitokiais veidais, be kaukių. Pagaliau, kaukes lyg ir bando nuplėšti, įžvelgti, kas už jų slypi. Užrašai neatsitiktiniai: rašytojas išėjo Anapilin, susitikimas, perskaityta knyga, spaudoje pasirodęs kritikos straipsnis, „Poezijos pavasario“ festivalis, premijų ir apdovanojimų įteikimas, TV programos – priežastys įvairios. A. Mikuta atkreipia dėmesį į tai, kad, „RAŠYDAMAS PRISIMINIMUS, visada stengiausi papasakoti šį bei tą apie tuos žmones, kurie buvo autentiški, saviti, bet ne tokie žymūs, kad kiti pultų apie juos kalbėti. Galų gale tam, kad jie pagarsėtų, buvo netinkamas laikas ir netinkamas tam charakteris. Geriausias pavyzdys man – Sigitas Geda ir Antanas Kalanavičius“ (p. 586–587). Prisiminimus keičia socialinių, politinių, ekonominių ir kitokių situacijų aptarimai, koronaviruso siautėjimas, padalijęs žmoniją į dvi dalis: „vieni plauna rankas, kiti – pinigus“ (p. 580). Tačiau visada jaučiamas literatūros pulsas, literatūros tendencijos. 2011 m. įraše konstatuojama: „POSTMODERNIZMAS atsirado didmiestyje, kaip nerūšiuojamų šiukšlių konteineriai. Metam viską krūvon, o kas nori, tegul atsirenka“ (p. 34). 2018-aisiais pastebi, kad postdernizmo banga atslūgo, „jaunieji autoriai (ypač autorės) yra pamėgę pasakojimus apie tėvų gyvenimą, siužetus, papasakotus gimdytojų“ (p. 285), ir vertina gana skeptiškai, nes kūriniuose daug fantazijos ir išmonės. Jis labiau linkęs tikėti dokumentiškais prisiminimais, „bet jie be emocijų“ (p. 286). A. Mikutos tekstai emocijų kupini, nes išgyvenama, išsisakoma. Netgi užsirašyta:

„ANTANAS A. JONYNAS: Jeigu literatūroje savo jausmų nereflektuoji ir nepasižiūri iš šalies, tai nėra literatūra“ (p. 375).

Knygoje nėra vien balta ar juoda, perdėto optimizmo ar pesimizmo, neprieinama prie rezignacijos, galutinių ir neapskundžiamų išvadų, perdėm teisuoliškos pozicijos. Paliekami balti laukeliai skaitytojui užpildyti. Šiuolaikiniais terminais kalbant, nedepresuojama. Prisipažįstama, kad nepatinka istorinės fantazijos literatūros, dailės kūriniai, kinas ir drąsiai išsakoma: „Netraukia manęs, nors pasiusk, tokie dalykai. Bandžiau skaityti išliaupsintus Umberto Eko ir Kristinos Sabaliauskaitės romanus. Paskaitomi, vykusiai sufantazuoti, bet didelio malonumo man neteikia“ (p. 375). Vertindamas ir analizuodamas kolegas nevengia ir aštresnės kritikos: „RAŠYTOJAI PRIPAISTO visokių nebūtų dalykų. Ypač spaudoje. Sutirština kūrybinę atmosferą ir esamą situaciją. Štai šiandien guodžiasi, kad yra didžiausi vargšai vien dėl to, kad jais nesidomi valdžia. [...] Tada galime užduoti klausimą: o kuo gi, išskyrus pačius save ir savo darbus, domisi rašytojai?“ (p. 38). Ar jie dalyvauja visuomeniniame gyvenime, ar nėra per daug ambicingi ir užsispyrę? Turbūt esama visaip. „Blogiau, kad jie visus savo sumanymus dangsto dvasingumu ir kitomis aukštomis materijomis. [...] Panašūs rašytojai mano, kad jų amatas išskirtinis, aukštybių įkvėptas ir palaimintas, todėl jiems nereikia domėtis realiais įvykiais“ (p. 38). Kas yra menininkas ir kokia jo priedermė? Kiek socialus gali būti rašytojas, poetas? Kokia poeto misija? Ar ne mes patys juos iškėlėme, ar jie savaime išsiskiria iš minios? Raizgosi klausimai vienas po kito. A. Mikuta kūrybos slėpinių ieškotojus traukia per dantį: „Galų gale, menininkas net negali arba ne visada gali pasakyti, kaip ir kodėl kažkam rūpimas kūrinys atsirado. Nepakantūs kūrėjai siunčia paslapčių ieškotojus po velnių, o sąmojingesni ima kažką pasakoti, riesti istorijas, neturinčias nieko bendra su realybe. Kuo painesnės ir mistiškesnės, tuo tyrėjams bei smalsuoliams geriau. Supratę tai menininkai tyčiojasi, prisigalvoja visokių blėnių“ (p. 393). Iš tiesų, kas gali įminti kūrybos paslaptis? Kiek žmogui skirta gamtos ir Dievo?

Dievo, tikėjimo Dievu, religijos vaidmuo A. Mikutai aktualus, nuolat sugrįžtama prie šios temos: „SKAITYDAMAS Marcelijaus Martinaičio prisiminimų knygą „Mes gyvenome“ apie vaikystę atokiame kaime, atkreipiau dėmesį į nuo mažumės įskiepytą religingumą – per bažnyčioje lankytas pamaldas, per jį supusių kaimo žmonių pamaldumą, girdėtas giesmes. Ir ėmiau galvoti, kodėl manęs neištiko tokia religinė euforija, kurioje gyveno valstiečių vaikai varganose pirkiose“ (p. 41–42). A. Mikuta pasakoja, kad bažnyčią pažino iš vidaus, buvo išlandžioti visi užkaboriai, iškraustyti bažnytiniai drabužiai, daiktai – visa pažinta tiesiogiai, todėl „tikėjimas siejosi su vaidinimu, išmoktų vaidmenų bei ritualų atlikimu“ (p. 42), ir daro išvadą: „Patvirtinu, kad patarlė „Arčiau bažnyčios – toliau nuo Dievo“ yra teisinga“ (p. 42). Bando racionaliai paaiškinti Užgavėnių papročius, aptarinėja dvasininkų vaidmenį visuomenėje, religijų tarpusavio nepakantumą, analizuoja filmą „Kristus gyvena Sibire“, tikėjimo galią, krikščionybės įtaką. Kiek pats rašytojas yra tikintis, telieka prielaidos ir spėliojimai.

A. Mikutos languoti užrašai įvairiatemiai. Jų nesugrupuosi ir nesudėliosi į stalčiukus. To ir nereikia. Reikia tiesiog paimti knygą į rankas ir skaityti. Polemika su rašytoju užsimezga savaime. A. Mikuta turi pasaulį. „Turėti pasaulį – vadinasi, turėti su juo santykį. Bet santykis su pasauliu reikalauja laikytis taip nepriklausomai nuo visa, kas jame sutinkama, kad jį būtų galima statyti priešais save tokį, koks jis yra. Šitai galėti reiškia kartu turėti pasaulį ir turėti kalbą“ (2). Rašytojas lengva plunksna veda po pasaulį, neaplenkdamas jo užkaborių, leisdamas pačiupinėti ir tai, kas sakralu, ir kas profaniška.

(1) Gadamer, H. G. Tiesa ir metodas: pamatiniai filosofinės hermeneutikos bruožai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019, p. 434.

(2) Ten pat, p. 436.

Interpretacijos gaires suponuoja rinkinio pavadinimo „Arbata papėdėje“ sandai: arbata ir papėdė. Arbata padeda susitelkti į tylą, joje išgirsti vidinį monologą ir prabilti. Ji užsklendžia regimąjį išorinį pasaulį, nutildo jo triukšmą. Eilėraščių žmogus panyra į savo buvimą prie arbatos, kurios aromatas svaigina išlaisvindamas kūną, suaktyvindamas vidinio pasaulio vyksmą: „atsinešu neišgertos arbatos aromatą / kuris tirpsta kraujyje / tikiu kad panašiai juvelyro rankose lydosi auksas“ – (atsinešu neišgertos arbatos aromatą, p. 57). Arbata „Rytų Azijoje yra ne tik gaivinantis gėrimas, bet ir rafinuotumo ir meditacijos simbolis. (...) Jos negalima gerti paskubomis, būtinas vidinis susikaupimas, dėmesys vidinei bei išorinei harmonijai.“ (1) Šioje arbatos kontempliavimo ceremonijoje atsiveria regėjimas, pakitusios sąmonės būseną įgalina kaljanas: „pro šalį prasklendžia gėlių pardavėja / įgavusi tobulą kaljano dūmo formą (p. 58), smilkalai: „ji / plaukia per katedros aikštę / nuo smilkalų kvapo – tolyn –“ (ta, p. 59), mira: „pakvipo oras mira ir šermukšniais“ (orkestravimas slėnyje, p. 39).

Medituojančiojo vidinė esatis pažadinta, čia, būtyje, išnyra prisiminimai, vaizdai, vaizdiniai. Eilėraščių žmogus išslaptina savo buvimą kalbėdamas, t. y. vesdamas dialogą su savimi ir pasauliu: „tu sakai / toks gyvenimas / atsakau / nuo šio aukščio aižėja sausgyslės“ (sakalo jaukinimas, arba kryčio kryptis, p. 8); „tai kokio dar stebuklo laukti, kokios malonės, kokio / burto, dangau, tu man padovanojai / skaudžiausią skruzdę“ (prieš atsibundant, p. 9).

Atvertis implikuojama eilėraščio formoje: „Jūs apsigaubusi kailinukais bet sušalote mano eilėraštyje – / per daug jame mandarininės druskos? (A fragmentas, p. 55). Poezijoje, kaip meno kūrinyje, sušvinta kalbančiojo esmė – tiesa, kuri gali bet kada pasislėpti, o kartu paslėpti ir tikrąją kalbančiojo esmę: „ant nepažįstamo žiedo – (poezijos / laikinumas) – nepažinus vabzdys – // o kas ta poezija? – / vabzdžio sinusoidė ar žiedo švytuoklė – // iš Dievo / šis nežinojimas, iš nieko“ (ant nepažįstamo žiedo – (poezijos, p. 64). Pažinti save eilėraščių žmogus siekia per santykį, klausdamas: „mano sieloje dykuma / be oazės be palmės be dievo / karvytės miegančios Jūsų šešėlio pavėsyje / ar nesistebite / kad joje nėra net manęs / rašančio šį eilėraštį –“ (tik Jūs žinote, p. 67) ir atsakydamas: „blaškausi tarp skyrybos ženklų – / juk turi būti taškas“ (p. 68). Medituodamas ir kurdamas pokalbį ieško harmoningo santykio su savimi ir su pasauliu, siekia jį atkurti. Tačiau „Kadangi likimas žmogų visada išstumia į išslaptinimo kelią, žmogus, būdamas kelyje, yra visada atviras galimybei siekti tik pastatančiojo išslaptinimo, jį įgyvendinti, ir, juo remdamasis, rinktis visus mastelius.“ (2)

Eilėraščių žmogus „stato“ save, išsislaptindamas čia, dabartyje, būdamas papėdėje. Šis buvimas nėra rezignacija, nors neretai taip gali atrodyti, bet atkuriantis, prikeliantis: „mandarinų ūgliai kailo papėdėje / (...) pramuša sniego plutą“ (mandarinų ūgliai kailo papėdėje, p. 31). Savo esmės atkūrimas prasideda nuo susinaikinimo. Pirmajame rinkinio eilėraštyje vienišas kalnų klajoklis, būdamas arti Dievo, t. y. pažinimo, sudega: „tuose kalnuose / klaidžiojau keturis dešimtis metų / kol užmyniau naktinį / kaprizo drugelį“ (viena žūtis, p. 5). Naktinis drugys – „save pamiršusios sielos meilės dieviškai šviesai simbolis.“ (3)

Kalba eilėraščių žmogus save sunaikina, kad prikeltų. Atsižvelgiant į tai, kad jis tai pakyla sakalo skrydžiu, kad „naktį atsivėrė / lelija“ (prieš atsibundant, p. 9), kad valgo obuolį – pažininimo vaisų, kad „netikėtai jam karas pradingo / tarsi niekada ir nebuvo“ (cukrainėje karo metu pritrūko druskos, p. 18), „visiems meluoju, kad ne / o iš tikrųjų noriu gyventi“ (priežastis, p. 33), tai leidžiasi žemyn: „paukščiai iš dangaus krenta / į mano eilėraščius bet žodžiai / nuo to nepradeda skristi“ (diptikas, p. 19), „ir tikrai nežinau, ar kada bepakilsiu: skaudžiai / nugarą slegia krepšelis su paukščių šešėliais.“ (– – – jau seniai užmiršau, ką turėjau tik šiandien, p. 28), kad bet kurią akimirką gali išsivietinti iš esaties, papėdė simbolizuoja kelio pradžią ir pabaigą. Sinajaus kalnas – apsnigtas, o „režisierius aklas / ir kurčias sufleris“ (žiemos kaukė, p. 42), žmogus vienišas ir jaučiasi apleistas, užšaldyti jausmai, apima sąstingis. Bet dingus vedliui pataria: „kliaukis Dievu ar bite. / atmintį savo / paslėpk dilgėlyne – bitės išsergės, / o Dievas / išsergės tave po liepsnojančiu krūmu“ (dėsnis: kai dingsta vedlys –, p. 92). Pokalbis tęsiamas su Dievu, kuris visada yra, net jei eilėraščių žmogus jo rankos neužgriebia. Tikrovė perversiška, įkaitę jutimai degina elėraščių žmogų.

Kalba eilėraščių žmogus save sunaikina, kad prikeltų. Atsižvelgiant į tai, kad jis tai pakyla sakalo skrydžiu, tai leidžiasi žemyn.

 

 

Ambivalentiškų būsenų kontinuume ir išpažįstama: „kam kitam galėčiau patikėti savo išpažintį, // sakale, / kam kitam –“ (sakalo jaukinimas, arba kryčio kryptis, p. 7), ir ilgimasi, ir laukiama. Laukiama virsmo, bet ne pasyviai – aktyviai, net ir sapno eklektikoje, vizijose, vaiduokliškuose regėjimuose: „žaltvykslių apsupty kalbinu tavo sielą –“ (regėjimas, p. 11). Kalba įdaiktina ir paverčia visa tai regimybe, išgyvenimai įgauna formą, eilėraščių žmogus įsivaizdina save naikindamas. Slapstosi nuo savęs ir nuo pasaulio, vėl iš naujo jį atrasdamas. Jis visada yra pavojuje: „Juo labiau mes priartėjame prie pavojaus, juo labiau pradeda švytėti keliai į gelbstintį pradą, juo problemiškesni tampame mes patys.“ (4). Todėl kalbėjimas gali pasirodyti kaip nuosprendis, neapskundžiamas ir nekvestionuojamas: „jau parašiau testamentą. klausausi tavo dainos / ir bijau pats savęs, / ir nebijau pats savęs, / netikiu savo krauju / ir pasitikiu savo krauju –“ (klaida testamente, p. 63).

Užmarštis gelbsti nuo visiško perdegimo, apakimo, ji – kaip išssukimas nuo hamletiško klausimo: „prisipažįstu jau neatsimenu / kas esu / ir ar esu – abejoju – – – // grąžink tuščią runą – / mirties ir to kas bus po to“ (tuščia runa, p. 46). Vienatvė, nepaisant jos egzistencinio tragizmo, lemia meditaciją ir susikaupimą savyje, savo esmėje, išsigryninimą: „ant karnizo – vienatvės motyvas pusiausvyros mokosi, / kad pakiltų, kai žemės trauka atskils nuo sparnų;“ (– – – jau seniai užmiršau, ką turėjau tik šiandien: p. 28). Eilėraščių žmogus klausiantis: „Nes tik klausimas yra mąstymo pamaldumo ženklas.“ (5) Klausia ir klauso pats savęs ir pasaulio. Klausimas išlaiko santykį kaip kaljano dūmų virvelė nuo senojo delhi iki senojo delhi, nuo romos iki mekos ir nuo mekos iki romos. Šiame hermeneutiniame rate sušvinta praeities retrospekcija ir ateities perspektyva. Čia, dabartyje, žmogus mezga dialogą kaip būtinybę išgyventi, atgimti, pažinti, įžvelgti esmę, kad sušvistų tiesos šviesa.

Mąstydamas eilėraščių žmogus leidžia atsiverti daiktams, jis mato juos kaip ženklus-simbolius, kaip savyje slepiančius prasmę: „pakartosiu – vengiu daiktų kurie neturi istorijos –“ (vieno pavasario fragmentas, p. 22). Visi pasaulio daiktai eilėraščio žmogui prasmingi, jie jam išsipažįsta, nes jis juos kalbina. Poezijos epicentras – pats žmogus, žmogaus santykis, per kurį žmogus atpažįsta save, įvardydamas savo buvimą: „akies / krašteliu užkabinu ant horizonto džiūstančią / savo sielą – neįskaitau joje nė vieno ramaus / atvaizdo, į kurį pasinėręs galėčiau giliai iškvėpti ir / plaukti. ant nugaros.“ (ne senutei vyšniai, krentančiai už lango, ne žydinčiai, p. 54). Melsdamasis sielos dykumoje išmeldžia save ir taip parodo ir išteisina savo buvimą dualistiniame pasaulyje, kuriame gėris ir blogis koegzistuoja ir kuriame slypi tiesa. Ji sušvinta meno kūrinyje, sušvinta poezijoje.

Kalba, kuria kalba eilėraščių žmogus, tampa suprantama. Kalbantysis užsimiršta, o žodis steigia būtį. Kalbos tikrąją būtį „sudaro tai, kas ja pasakyta, o tai yra bendras mūsų gyvenamas pasaulis“ (6). V. Rudžiansko žodis juntamas vidumi, nes taip gali aiškiau suvokti metaforinę, vaizdinę kalbą. „Kalbėti – reiškia kalbėti kažkam.“ (7), žodžiai ir sau, ir kitam parodo kalbamą dalyką vaizdžiai, o tai poetas atlieka meistriškai. „Taigi kalbėjimas priklauso ne aš, o mes sričiai.“ (8), jis nenutrūksta net ir tada, kai pokalbis baigiamas. Dialogo tęsinys – mumyse. Retoriškai paklauskime eilėraščių žmogaus žodžiais: „tai ką dar galėtų apšviesti / eilėraštis?“ (ne senutei vyšniai, krentančiai už lango, ne žydinčiai, p. 54). Kalba atgręžia į save, į savo santykį su savimi ir pasauliu, mintijimui prie arbatos kalno papėdėje.

1 – Biedermann, H. Naujasis simbolių žodynas. Vilnius: Mintis, 2002, p. 39–40.

2 – Heidegeris, M. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1992, p. 234.

3 – Becker, U. Simbolių žodynas. Vilnius: Vaga, 1995, p. 174.

4 – Heidegeris, M. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1992, p. 243.

5 – Ten pat, p. 243.

6 – Gadamer, H.–G. Istorija. Menas. Kalba. Sud. Sverdiolas, A. Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 84.

7 – Ten pat, p. 84.

8 – Ten pat, p. 85.

Ar mes pažinojome tikrąjį V. Mykolaitį-Putiną, ar tariamės jį pažįstą, ar išvis įmanoma iki galo pažinti žmogų, juolab tokį prieštaringą, nebylų? „Mano gyvenimo raida ėjo taip, kaip turėjo eiti, pagal kažkokį dėsningumą, ir tai mano labui. (V.M.-P.)“ – priešlapyje tarsi įspėja rašytoja. Neteisti. Viskas Dievo valioje.

A. Ruseckaitė skverbiasi į Poeto vidinius sūkurius per santykius su svarbiausiomis Putino moterimis, kelią žymėdama eilėraščių citatomis, „Altorių šešėly“ interpretacijomis, laiškų ir amžininkų atsiminimų gairelėmis. Tačiau atveria ne viską, ne viskas aiškiai matoma, galime tik spėlioti, įsivaizduoti, pajusti, suprasti. Tačiau ne smerkti. Kas žino, koks gyvenimas teisingas, o koks ne? Todėl rašytoja iškelia daug atvirų klausimų, palikdama juos apmąstymams.

Romane kiekvienai moteriai skirtas atskiras skyrius: „Motina Magdalena“, „Sesuo Magdalena“, „Žmona Emilija“, „Mūza Irena“, po kiekvieno iš jų prabyla pats klasikas autorės balsu. Rašytoja išskaudėjo šių moterų meilę Mykolaičiui: sūnui, broliui, vyrui, mylimajam ir Mykolaičio meilę joms, Dievui ir kūrybai.

„Skaitydama Putino kūrybą, atsiminimus, autobiografiją, kai jis rašo apie savo šeimą, apie suvalkietišką uždarumą, santūrų šaltumą, apie nesibaigiančių darbų tėkmę, jį suprantu gal geriau už kitus, nes pažįstu tas būsenas, elgesį, prigimtį, tarpusavio santykius. Suvokiu suvalkietišką stuburą – gali kas nors patarti, o padarysiu taip, kaip sugalvojau pats...“ (p. 243). Meilės leitmotyvo grandine sutvirtinta visų šių veikėjų mintys, jausmai, emocijos, nuotaikos, apsisprendimai, pagalvojimai ir nutylėjimai, kurios centre inkrustuotas solidus, prabangus ir brangus rubinas.

Moterys nelyg rūpintojėlės dažniausiai dūmoja apie Putiną, ne apie save. Kai motina Magdalena saulėtą Trijų Karalių rytmetį sunkiai pagimdė pirmagimį sūnų, „tikriausiai mintyse mane pažadėjo Dievui“ (p. 46). Giliai tikintys Vinco tėvai, stebėdami savo fiziškai silpną kūdikį, turbūt jau tada svajojo išleisti į kunigus – garbė šeimai ir visai giminei. Ar kuris nors įsiklausė į Vincą: jauti pašaukimą tarnauti Dievui ar ne? O paauglys ir pats „giliau savęs neanalizavo (...) bet kad kunigo pašaukimas jame negyvena, – tarsi jau suprato“ (p. 20). Didysis vidinis konfliktas įvyko Seinų kunigų seminarijoje, kai tarnystės idealus peraugo menininko idealai. Žmonių liežuviai ėmė plakti, negeri gandai pasiekė gimtinę. Motina išvažiavo į Kauną įsitikinti. Nuojauta jos neapgavo. Pasitraukimas iš kunigystės tėvą, o netrukus ir motiną, ne laiku nuvarė į kapus. Bet Motina jam atleido. Meilė atlaidi ir rūpestinga, ypač Motinos.

Mūzos paveiksle daugiausia šviesių spalvų, akcentuojama jos lyg ir misija – skelbti ir išsaugoti kūrybinį palikimą.

 

A. Ruseckaitė subtiliai narsto prieštaravimų, dvejonių, kaltės, graužaties, neryžtingumo gijas, kurios jaunuolį vis nuveda į Aušrakalnio vienatvę. Sokratas pasakytų: „Neištirtas gyvenimas nevertas gyventi“ (1), tai reiškia, kad „jeigu žmonės netiria principų, pagal kuriuos jie gyvena, netikrina ir kritiškai jų neįvertina, tai jie negali būti tikri, jog apskritai esama principų, pagal kuriuos būtų verta gyventi“ (2). Klierikas stebi, sveria ir svyruoja tarp. Būsenos sugula į pirmuosius eilėraščius, o neapsikentęs vėliau išsipažįsta autobiografiniame romane „Altorių šešėly“.

Auksė – tai Emilija. Savo dėstytoją, profesorių, inteligentą, intelektualą, kunigą pamilusi studentė ir devynetą metų kantriai ir atkakliai siekusi tikslo – pasiimti jį tik sau. Emilijos paveiksle ryškiausi du kraštutinumai: mylinti mūza ir rūpestinga, buitiška žmona, irgi mylinti, ar mylinti? Taip. Antraip nebūtų grįžusi į namus, kai dardėjo traukiniu į nežinią. Emilija Kvederaitė tapo pirmąja Putino eilėraščių skaitytoja ir įkvėpėja. Mašinėle atbarškindavo jo rankraščius, lydėdavo į koncertus, pobūvius, draugystė pamažu peraugo į intymius santykius. Likimas? „Dievas taip nenori, ir tėvai, broliai, seserys nenori, ir šiaip žmonės nepritaria, tai kokia dar aukštesnė jėga už visus, o visus? Nejaugi meilė? Meilė!“ (p. 126).

Emilijos charakterį ir išvaizdą rašytoja sudėliojo iš archyvinių nuotrupų, nuotraukų, skverbdamasi į giluminius klodus, fokusuodama jos rūpestį savo vyro nuolat šlyjančia sveikata, buitimi ir palankiomis kūrybai darbo sąlygomis, vaduodama nuo kito konflikto – rūpesčio buitimi – visus 32 metus. Santuoka, būtent ši moteris išlaisvino Putiną iš kunigo tarnystės kalėjimo: „Gintis nė teisintis neketinu. Išstojęs iš kunigų luomo, kurio pareigoms neturiu nė mažiausio palinkimo, nesijaučiu kaltas“ (p. 144) – pareiškė Poetas bažnytinei valdžiai. Ne per geriausi atsiminimai apie Ly asmenybę pasiekė rašytoją A. Ruseckaitę, tačiau ne vien jais remiasi, todėl Mykolaitienės gyvenimas neatrodo užgriozdintas buitiniais reikalais reikalėliais kaip prastos kaimo moterėlės. O dvasiniai saitai su Putinu vėlėsi kaip pakulos: „Laimė? Kokia ji buvo šių dviejų žmonių – moters Emilijos ir vyro Vinco – nuėjusių labai sudėtingą gyvenimo kelią? Tikriausiai kartais buvo. Tikriausiai dažnai ir nebuvo. (...) Ir dėl visų susiklosčiusių situacijų nė vienas nebuvo kaltas. Jie tiesiog buvo tokie“ (p. 188) – konstatuoja rašytoja.

Ir Irena buvo tokia, kokia buvo. Irena Kostkevičiūtė „Pati išsitarė, jog betarpiškas ryšys su profesoriumi ir mokslinio darbo vadovu užsimezgė mano aspirantūros metais...“ (p. 199). Vėliau kartu dėstė Vilniaus universitete: „ji skvarbaus intelekto, kerinčio moteriškumo, visokeriopų talentų žmogus...“ – rašė profesorius. Ar galima buvo atsispirti? Atstumti? Susilaikyti? Rūsčią Mykolaičio vienatvę meilė perskrodė kaip žaibas. Menininkų sielas plaikstė kūrybos vėjai. Irena tapo Mūza. Nuodėminga meilė? Ar meilė gali būti nuodėminga? Kartu su meile skleidėsi ir kūrybos žiedai. Profesoriaus vienutė nušvito. „Aldona Liobytė po daugelio metų parašė laiške savo draugei: Tegul Kostkevičūtė 100 kartų isterikė, bet Putinas ją mylėjo ir dėl to gerų eilių parašė, o tas juk svarbiausia. Tas liks.“ (p. 204). Su Irena Mykolaitis atviravo, išsikalbėdavo, pasvarstydavo, abejodavo ir dvejodavo. Apie ką? Mūzos dienoraščiai užrakinti archyvuose daugeliui metų.

A. Ruseckaitė šiuos santykius atkuria iš kūrybinio palikimo, dienoraščių, laiškų, vėlgi neteisdama, supratingai, atsargiai. Mūzos paveiksle daugiausia šviesių spalvų (juk mūza tokia ir turėtų būti?!), akcentuojama jos lyg ir misija – skelbti ir išsaugoti kūrybinį palikimą. Per santykius su Irena plačiau atsiveria Putino vidinės durys: „ir jeigu negandos jų širdis išskirtų, vis tiek liks jausmas, kad švietė kaip žvaigždė mano dienos / Tiktai su tavim ir tiktai tavyje...“ (p. 215). Akyla visuomenės akis nenuleido nuo šios draugijos žvilgsnio, svarstė, aptarinėjo, teisė ir teisino. Tačiau meilė nenugalima.

Santuoka, būtent ši moteris išlaisvino Putiną iš kunigo tarnystės kalėjimo: „Gintis nė teisintis neketinu. Išstojęs iš kunigų luomo, kurio pareigoms neturiu nė mažiausio palinkimo, nesijaučiu kaltas.

 

Šios abi moterys bendravo su per karą į Australiją pasitraukusia Magdalena Mykolaityte. Seseriška meile ji gaubė savo brolį, jį palaikydama, trupindama nuogirdų sluoksnius, mažai kalbėdama apie save, vis rūpindamasi savo mylimu broliu, su dėkingumu, su atlaida. Mykolaitytės charakteris irgi nušviestas iš santykio su broliu perspektyvos ir byloja apie išmintingą ir stiprią moterį. Suvalkietę. Moterį su stuburu. Niekada neišdavusią brolio.

Mykolaitis šių moterų kontekste atskleidžiamas kaip vienišius, trokštantis laisvės ir skrydžio į kūrybos platumas ir aukštumas, iš šalies šaltas ir uždaras, sunkiai įžvelgiamas, bet už užsklandos jautrus ir emocingas, rūpestingas ir dosnus. Mylimas ir mylintis. O meilė Dievui? Kartą Putinas prisipažino Irenai: „jeigu aš tikiu, tai tikiu kažkokiu abstrakčiu dvasiniu pasaulio pradu, man artimesnė lyg ir kokia neapibrėžta panteistinė idėja (...) Gal tik neaiškiai galime nujausti, kad yra kažkas aukštesnio už mus pačius... (...) Tad gal ir žmonija neįstengia suvokti kitos aukštesnės būties, prasibrauti į kitą planą, kitą skritulį“ (p. 210). Ir taip kalba žmogus, buvęs katalikų kunigas.

Kaip mes suvokiame ir išpažįstame Dievą? Turbūt savaip. Klasikas nesklandė padebesiais, bet ir nebuvo žemiškas. Ar kūrėjas gali būti žemiškas? Irena kartą išgirdo: „turįs kažkokį „vilko plauką“, kuris trukdė jam laisvai su žmonėmis suartėti ir betarpiškai bendrauti. Ir netikėtai prisipažįsta: o kaip norėčiau aš išrauti kad ir visus savo plaukus, išraudamas drauge ir tą vieną...“ (p. 221). „Plaukai daugelyje kultūrų – realus jėgos įkūnijimas (...) arba jos simbolis“ (3), o „Vilkas, žvėris su ambivalentine simbolika, kurios vienas aspektas neigiamas – laukinio, šėtoniško žvėries, kitas teigiamas – artimo dvasioms“ (4). Ar ne toks ir buvo Vincas Mykolaitis-Putinas: kupinas nenugalimos gyvenimo aistros, laukinis sociume, stebėtojas iš nuošalės ir degantis kūrybos dvasia? Kaip suderinti visas stygas, kad visiems harmoningai skambėtum? Reikėtų pirmiausia save gerai pažinti? Įmanoma?

1 Mastroberti, S., Ruppert, M. K. Filosofijos žinynas. Kaunas: Šviesa, 2001, p. 9.

2 Ten pat, p. 10

3 Berker, U. Simbolių žodynas. Vilnius: Vaga, 1995, p. 201.

4 Ten pat, p. 306.

Pažinti ir susivokti

Vidinė kelionė vyksta kamerinėje sąmonės erdvėje. Eilėraščių kalbantysis neretai stovi ant rezignacijos slenksčio, tačiau susituri ir nepasiduoda, neatsiduoda lemčiai, ieško šviesos toje kelionės begalybėje. Todėl iškalba rimties, susimąstymo, kritines, prislėgtas būsenas, kalba perversdamas jas į šviesius matomo pasaulio vaizdus, pasilikdamas viltį ir tikėjimą, kad likimo duotos pamokos išmoktos ir analogiškos situacijos nesikartos.

Kelionės stotelėse eilėraščių žmogus išsakytais ir neišsakytais žodžiais įprasmina ir buvimą, ir patį save tame buvime, žodžiai padeda praregėti ir prisikelti iš nežinios, išsilaikyti ant tilto per bedugnę, nenugrimzti į pražūtį.

Per visą rinkinį besidriekiantį kelionės motyvą, siekį atpažinti save ir suvokti būtį rodo knygos skyriai: „Kelio dvelksmas“, „Tiesos veidai“, „Pakeliami tiltai“, „Nemiegantis tolis“. „Vėjų gaudyklės“ žmogus – ieškantis, nerimstantis, besiblaškantis kontempliuojantis, intuityviai gaudantis vidinę ir išorinę tikrovę. Jis jaučia laiko eroziją, suvokia būties trapumą ir netvarumą, gyvena keliaudamas, o egzistencija asocijuojasi su dykuma, kurioje reikia atlaikyti išbandymus.

Širdys smėlynuose

Eilėraščių kalbantysis identifikuojasi su dykumos klajokliais. Viena vertus, traktuoja save kaip niekuo neišsiskiriantį iš kitų: „Mes / dykumos klajokliai“ (Žaidimėliai dugne, p. 11), klajojantį žemės keliautoją be aiškios, sąmoningai pasirinktos gyvenimo krypties, asmeninių siekių, tikslų ir prasmės, kita vertus, išskiria save iš minios. Masės inertiškas judėjimas ilgu keliu, kurio galo nematyti, ritmiškas, veikiamas ir pavergtas išorinės jėgos – linijinio, negrįžtančio laiko bėgsmo, ritmiški žingsniai: „kaip / plakanti smėlynų / širdis“ (p. 11).

Klajokliai „mąsto kojomis“, egzistencinėje tikrovėje – dykumoje – eina ten, kur papučia vėjai, kur veda valia gyventi, kurios nenumarina staigmenos: „mes / grobiam / nuo skliauto žvaigždes // malam / į dulkes / nepriteklius“ (p. 13). Dykumą Biblija „mini siedama su vienišumu bei nutolimu nuo Dievo ir kaip vietą, gyvenamą demonų; kita vertus, tai vieta, kurioje Dievas gali būti ypač stipriai juntamas“ (Becker, U. Simbolių žodynas. Vilnius: Vaga, 1995, p. 58–59).

Kalbantysis yra vienišas keleivis lėtoje kelionėje kartu su minia, nutolusia nuo Dievo: „nežavi / jų degančių / vyzdžių rubinai“ (p. 12) – vyzdžiai Dievo akių degančiame krūme nesuvilioja, klajokliai gyvybingi patys iš savęs, iš savo gyvasties šaltinio, nes yra dykumų laivai, savo gyvenimo vairininkai, todėl atlaiko išbandymus: „mes / skrodžiam jūrą / kaip dykumų laivai // neiškepę po saule // neįstrigę išdžiūvusių upių / žiotyse“ (p. 12).

Kelionė vyksta Dievo karalystėje: plaka smėlynų (gyvenimo) kelio širdis, kuri simbolizuoja krikščionišką tikėjimą ir meilę, minta Dievo duotais vaisiais: datulėmis ir figomis. Klajokliai valgo sūrį, duoną ir toliau plaukia laivu (valtimi), ieškodami paties Dievo, kaip kad Biblijos žmonės valtimis iš Tiberiados plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus: „O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties.“ (Jn 6:26).

Kalbantysis vis dėlto yra Dievo kūrinys ir minia nėra idiferentiška, ji dalyvauja Dievo sutvertame pasaulyje – dykumos smėlynuose ir pasninkauja, ir pasistiprina, ir nenustoja keliauti. Klajojantieji nėra beveidžiai, kiekvienas savaip yra panašus į kitus ir skiriasi savaip nuo kitų: „mes / tokie / kokie / esam“ (p. 11).

Stebėti ir dalyvauti

Eilėraščių žmogui dykuma, analogiška miškui – svetimam pasauliui, nėra vienintelė būtis. Dievo karalystė kalbančiajam – egzistencijos ir transcendencijos vienis, kuris išgyvenamas ir patiriamas nedidukėje Tėvynėje, kuri „visai graži pažiūrėt“ (Albinėlis / Pirma atmintis, p. 17), kuri „sukas taške // tarsi vėtrungė / vėjy“ (p. 17), rodydama ir gyvenimo kryptį jo gyventojui. Joje yra gimtasis miestų miestas: „Brazilkos lange / neužgęsta liktarna // o Argentinkoj / sau nuotaiką / taiso / aštriadantis ežys“ (p. 18), jame mieli Žaliakalnio medinukai, Zarasų gatvelės.

Savų namų valdose pinamos ir išpinamos klausimų pinklės, akimirkų blyksniuose kaip atgalios atsuktoje, be pradžios ir pabaigos filmų juostelėje užfiksuotos išmoktos ir neišmoktos pamokos, o visa, kas buvo ir bus, „kiek / užtrukę laike / iškeliaus / į gilumas / prarastų vaizdų“ (Antra pastaba / Kovo pabaiga, p. 45).

Praeities nesugaudysi, ji glūdi giliai pasąmonėje ir į šviesą išnyra atkarpomis, primindama atsitiktinius ar lemtingus žingsnius, „o aš pats / gyvenu // nei / stebuklo ieškantis / saulės šešėlis“ (Oi varge / Vargeli mano, p. 54), gyvas viltimi ir tikėjimu šviesa čia ir dabar. Medituojantysis neretai nežino, kas esąs, junta savo menkumą, tyloje bando įspėti, suvokti buvimo prasmę: „aš / iš tiesų / tarsi kryžkelė / kuri sugrįžta / paklausti / savosios krypties“ (Galų gale / Tikrai, p. 40).

Ėjimas tiesiu keliu, ignoruojant šalikeles, išvengiant nuopuolio, eilėraščių žmogui skausmingas, „nes / melas nutrina kojas greičiau / nei šlovė / užkariavus viršukalnes“ (Verlibro archyvas / Perkreiptos lūpos, p. 48). Jis išbūva meilės ilgesy (atminimų pėdoje), joje ilsisi žodžiai-paukščiai, kurių „ne per daug / todėl natūralu / kad meilės padegtas / smilkstu // su daug kuo / net / iš anksto / susitaikęs“ (Pasiilgtai / Negyvenančiai daugiabučiuose, p. 20). Gyvenimas skausmingas, laikinas, „pasaulis gražus / bet netvirtas (Daina / Gal kelionė, p. 33), tirpus kaip žvakė.

Žmogus jaučia Dievo dvelksmą ir kvėpavimą. Vėjai, audros simbolizuoja Dievo apreiškimą.

Stagnacijos sukaustytas žmogus tenori klausytis, „kaip gieda / riba pravira // kai akys uždaros liūdi // kai burna nekvėpuoja“ (Šviesus / Per daug artėjantis, p. 28), suvokia, kad reikia eiti, nors pėdos žaizdotos, atverti akis ir pažinti tiesą. Eilėraščių žmogus yra scenoje, kurioje vyksta karnavalas: „kalbi / kaip gelsvas vaškas // degi / lyg teatro dienos“ (Teatrališkas / Vakarinis, p. 44). Jis ir dalyvis, ir stebėtojas gyvenimo žaidime.

Gelbstintis ėjimas

Egzistencijos laikas – nepaliaujanti dienų ir naktų kaita, laiko sekundės „bėga kaip kraujas“ (Pastabų tėkmės, p. 59), diena pažymėta mirties šešėliais, o nakties dangų perskrodžia „atsivėrusi šviesos erdvė“ (Perskelta tiesa / Perpus, p. 10). Dieną ir naktį medituojantysis išgyvena ambivalentiškas būsenas, mirties nuojauta ar gyvenimo gyvybingumas pajuntamas bet kuriuo paros metu: „Nėra / kitos nakties // tik ši // kai einame kur nors // vos norime / šiek tiek / atgyti (Paskutinės naujienos / Trečia pastaba, p. 57), „tačiau / dabar / yra diena / kai nejaučiu ribų // kai gebu / sustabarėti / melagystės gniaužtuose / kai mąstau / kiek kitaip“ (Tikiuosi kad niekas už tai ant manęs nesupyks, p. 66).

Praeitis eilėraščių žmogui – sunkesnioji gyvenimo dalis, ją norima peržengti, užšaldyti, sugrįžti į kelionės pradžią, į paties savęs pradžią ir iš naujo atgimti – prisikelti.

Prisikėlimas vyksta kiekvieną akimirką, išgyvenus, išbuvus joje, išliejus emocijas, išsisakius. Eilėraščių žmogus esti nuolatiniame tapsme, įžodindamas negatyvią būtį panaikina blogio galią, traukiasi nuo jo toliau eidamas. Tolygų ėjimą laiko išvagotu keliu pertraukia amžinasis sugrįžimas į pradžios tašką ir tas ėjimas yra išsigelbėjimas, judesys ir judėjimas yra gyvastingumas, tegul neretai skausmingas, bet tikras, nesumeluotas.

Kalbantysis atviras sau, kitam, net tada, kai tyli: „Tuomet / mes žingsniuojam tylėdamai <...> Tuomet / mes / žingsniuojam murmėdami“ (Tęsinys / Judesio pagava, p. 73–74). Eilėraščiai – išpažintys, „ryte kremuoti / vakare nepalaidoti“ (p. 74). Išsisakymai tikri, „jų šaknys / ne žemėj / tik prie / dangiškos jūros“ (Pergalės diena / Rutin plius C, p. 79). Kalbėjimas žmogui – audringas žaibavimas, išsigiedrinimas po jo ir atgimimas, ypač tais momentais, kai supranta, kad yra ten, kur neturėtų būti, mato tai, ko neturėtų matyti, rašo tai, ko neturėtų rašyti.

Poezijoje pulsuoja gyvenimas – iliuzijų talpykla, gili bedugnė, todėl eilėraštis negali būti kitoks, „ką tik / išsikapstęs / iš sudužusios / svajonės skurdo“ (Jis / Panašus į mane, p. 81). Eilėraščių žmogui būti padeda meilė moteriai, nors ir permaininga, žiauri, „bet žmonės sako / minkštesnė / už giltinę“ (Neatsakyti klausimai / Sugrįžimai, p. 85). Meilė suteikia bendrystės jausmą, sušvelnina vienišumą, įkvepia gyventi: „du paukščiai / du mylintys paukščiai / čirškia savo lizde“ (Valandų darbas / Didelių žmonių gyvenime, p. 99). Kiti – svetimi, iš kurių reikia laukti netikėtumų, nuo jų atsiriboti, jų išsigąsti. Draugai poezijoje pasilieka amžiams.

Eilėraščių kalbantysis atviras ir pasaulio vėjams. Jis pats yra vėjų gaudyklė, joje spurda burė laivelio, kuriuo kaip Nojaus laivu išplaukia tolyn nuo pasaulinio tvano, tolsta nuo dvasinės griūties, susinaikinimo tvano. Žmogus jaučia Dievo dvelksmą ir kvėpavimą. Vėjai, audros simbolizuoja Dievo apreiškimą. Biblijoje „žodis „ruach“ <...> reiškia ir dvasią, ir dvelksmą, ir kvėpavimą. Dievo „ruach“ pasaulio pradžioje sklandė virš pirmykščių vandenų.“ (Biedermann, H. Naujasis simbolių žodynas. Vilnius: Mintis, 2002, p. 473.).

Žmogus yra Dievo kūrinys: „tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą.“ (Pr 2:7), todėl kalbantysis nėra visiškai vienišas. Jis yra arti Dievo, gaudo vėjus – Dievo apreiškimo ženklus, išpažįsta Jam savo klaidas, paklydimus ir klajones poezijos metaforomis, tyla. Neretai ir murma, negalėdamas perprasti egzistencijos ir trancendencijos slėpinių, rasti gyvenimo prasmę. Vidinės dykumos smėlynuose stengiasi neišduoti savęs klajonėse, neperdegti ir nesusinaikinti. Bet koks vidinis ar išorinis judesys pažadina iš sąstingio, stagnacijos ir veda begaliniu keliu į Dievą, į save ir iš savęs.

„Paliktų palečių“ žmogus tiesiog būna, savo paletėje maišydamas spalvas, ir tapo ant gyvenimo drobulės, kuri yra šiurkšti, „iš dilgėlių austa, / kandys baigia kapot / detales ir metaforas – / prakiurę šviesūs peizažų skvernai –“ (Šiurkšti ta gyvenimo drobulė, p. 12). Dabarties erčiose vaizdais išnyra patirtys, prisiminimų fragmentai, pamąstymai.

Spalvos netirštinamos, tačiau potėpiai ryškūs, ekspresyvūs, eklektiški, tikrovė reprodukuojama: „Tingėjau, / krosnies nekūriau / šaltą rugsėjo vakarą. / Apsivilkau striukę pernykštę. / Kas ten kišenėje? / Vajetau, – senas tušinukas. / Pernai juo buvau parašęs eilėraštį. / Nieko sau, dar rašo.“ (Tingėjau, p. 44), „dingo elektra. / Dieve, kur Tu? / atleisk juodžiausius mano griekus, / Dieve, padėk, / atsiųsk elektrikus.“ (Dangum užplaukė tamsumos, p. 52)

Arba jos daugialypiškumas nugula į paveikslą: „Neužlopiau stoge skylės, / kad mano katės galėtų / iššokti į dangų, / lyg Šagalo paveiksle.“ (Neužlopiau stoge skylės, p. 46), tapomas gamtovaizdis prie Dysnos (Tiltas per Dysną, p. 51), arba kuriamas dramatiškai, dialogo principu (Kompozitoriaus vaikas kieme, kai ėjau išmesti į konteinerį šiukšlių maišą, p. 37), menamąja kalba: „Skambino Papievis. / Klausia, – ar kapuose? / Sakau, – ne, dar neišnešė. / – Tai gerai, / aplankysiu. / Kokių atnešti gėlių?“ (Lapkričio 2 d., p. 68).

Vaikystė – svarbus pradžios imperatyvas, tačiau visų pradžių pradžia – protėvių būtis.

Dabarties spektrą keičia praeities spalvos, tad gyvenimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas – jo tėkmę pertraukia netikėtumo efektai ir juos lydinti nuostaba, kai pasaulis staiga pasimato netikėtu rakursu: „Stoviu prie vandenyno, / Tolėliau – / mano moteris stovi prie vandenyno – / žiūri į tolį. / Žiūriu į moterį / ir matau vandenyną / jos akimis.“ (Stoviu prie vandenyno, p. 30).

Įsižiūrėjus ir užsisvajojus iškyla netikėtų asociacijų: „Laivai / yra patys didžiausi narcizai“ (Laivai, p. 34). Medituojant prie upės – plaukiant laikui, tylos polifonijoje staiga suvokiamas būties trapumas: „Ilgainiui / spalvos pajuos, / miško juostoj / liks tiktai grafika – // balta ir juoda.“ (Plaukia per upę tyla, p. 57). Mąstant apie savo kartą – mylimus poetus, tvyro mirties nuojauta: „Niekai – nesukim galvos, / nebedaug liko laukti – / išpustys tie vėjai / ir mus.“ (Pasaulis pilnas dulkių, p. 65). Gyvenimai bilda ir nubilda, žmogus yra keleivis (Keleivio daina, p. 63), vaizdai keičia vaizdus būties stotelėse, čiadabartis suriečia klaustuką.

Vaikystės retrospekcijoje eilėraščių žmogus atmena savo „gimimą“, lūžį sąmonėje – savivokos momentą: „Tai tada pirmąsyk supratau, / Kad aš čia esu, / Kad aš esu aš, / Ir tada pirmąsyk nuliūdau.“ (Nuo ko viskas prasidėjo, p. 7). Vaikystė – svarbus pradžios imperatyvas, tačiau visų pradžių pradžia – protėvių būtis: „Jei mes dar čia esam, / vadinas, mūsų tėvai ir tėvų tėvai / buvo geri.“ (Didžiausias stebuklas yra, p. 11).

Nepaisant, kad gyvenimas – didžiausias stebuklas, jis yra baigtinis: „ir pasiutusiai dilgina nuojauta – // kad tik trakšt / pieštuko grafitas, / ir eilėraštis / apie gyvenimo drobulę / baigsis.“ (Šiurkšti ta gyvenimo drobulė, p. 12). Anapusin išėjusieji lieka bevardžiai: „Kam berūpi dabar / tos paliktos senos paletės?“ (Paliktos paletės, p. 23).

Kita vertus, jų paletėse – dvasinis palikimas. Gentis – ateities kartų pamatas, kertiniai akmenys, be protėvių egzistencija neįmanoma: „Nieko negalim pakeisti, / nes pavasariais / po žiemų / įšalas išstumia / suakmenėjusias / protėvių galvas.“ (Rieduliai, p. 15).

Ciklinis gimimo-mirties ratas sukasi: eilėraštyje galima prikelti Tėvą, Senelį, iš Dangaus pažyra Kalėdų žvaigždė: „ir atsirado tokių žmonių / su keista šviesa akyse.“ (Šv. Kalėdos, p. 19). Tačiau įspaudai gyvenimo take ne visada žavi eilėraščių žmogų: „siaubas apimtų – / kiek daug paliktų, / įsispaudusių smėlin / kanopų.“ (Jei visi nusiautų batus, p. 25). Vis dėlto šviesą pastebi raukšlėtuose, liūdnuose vs laiminguose moterų veiduose, ji sklinda iš ainių.

Eilėraščių žmogus, rodos, visą laiką stengiasi rasti būties prasmę: „Kodėl visa tai / yra kaip yra? / Ir iš viso, / kodėl / ir iš kur Tai yra?“ (Kodėl visa tai, p. 70) ir sau pasiaiškina: „Buvau laimingas žmogus. / Net kai juodai nesisekė, / žemės skonis burnoj / buvo skanus,“ (sau, p. 79).

Meilei išreikšti nerandama tinkamų žodžių, tačiau ji amžina ir trapi: „Kai būsiu Paukščių Take, / nusileis tau snaigė ant veido.“ (Eilėraštis apie meilę, p. 29). Neretai pratrūksta gailestis: „Praplyšo ir rauda dangus. / Vajetau, / kaip jam manęs gaila.“ (Praplyšo ir rauda dangus, p. 16), „aš nežinau, / ką jautė, ką ji manė, / bet man savęs ir jos / truputį buvo gaila.“ (Nakvynė rudenėjančioj kopoj, p. 33).

Susvyravus tikėjimui savimi ir gyvenimu, prisimenama motina kaip gyvybės nešėja: „mirusi motina iš senų / šeimynos slaptaviečių / traukia tau pinigėlį, / kad pamėgintum kitaip, / kad pradėtum iš naujo gyventi.“ (Palikimas, p. 75). Malda kreipiasi į Dievą: „Viešpatie, duok dar laiko – per trumpi mūsų gyvenimai, / mes net nespėjame išsiaiškinti, / kas iki mūsų buvo. (Skundas dėl laiko limito, p. 81). Stiprybės pasisemti sugrįžta į kūdikystę: „Ekleziasto vėjas / senatvėj / tave atbloškia / kaip varną į paliktą lizdą“ (Kuliai, p. 88), tačiau bažnyčia užrakinta, lieka anapus jos su ligų istorijom. Nebūties akivaizdoje nerezignuoja, bet ieško pranašiškų gyvybės ženklų: „lakštingala ėmė čiulbėti <...> / taigi, gyvensim“ (Šią naktį sugrįžusi, p. 89), kuriasi laimingą dieną: „tik buvau išėjęs į gatvę / ir nusišypsojau.“ (Laiminga diena, p. 38).

Svarbi tėvo figūra, tėvas yra ir vaisingumo dievas, jis iš Dangaus siunčia didelį bičių spiečių: „Ė, / tai iš kito pasaulio į daržinę / atskrenda jo siuntinys – / pirmas, / didelis bičių spiečius.“ (Iš toli, p. 45). „Bičių spiečių galima būtų poetiškai palyginti su lietaus lašais, kurie, krisdami iš dangaus į žemę, atlieka apvaisinimo, gyvybės pratęsimo, atsinaujinimo funkciją, kitaip tariant, sujungia dangų su žeme“ (Steponavičienė, D. Bitės įvaizdis lietuvių mitologijoje ir tautosakoje).

Tėvas yra pati egzistencija, į kurią reikia įsiklausyti: „Tai paskui dar visus metus / girdėjo / čiulbant paukščius / kaip vaikystėj.“ (Vakaro saulės atokaitoj, p. 54). Jis rūpestingai prižiūri tvarką namuose, visareginti akis stebi: „Ir dabar, / kai važiuoju prie tuščių avilių – / iš ten, / ką / apie mane jis galvoja?“ (Veždavau tėvą, p. 58). Motina simbolizuoja žemiškąjį gyvenimą: „Per skruostą / ritosi ašara / ir sustojo. / Sūri. / Apie visą mūsų gyvenimą.“ (Motinos mirtis, p. 74). Jungiasi Dangus su žeme: vertikalės viršuje Tėvas, apačioje – Motina.

Rinkinio paletėje maišomos spalvos, pasaulio paveikslas juodai baltas arba baltai juodas, arba spalvingas. Niūrumas ir liūdesys baidomas, eilėraščių žmogus stengiasi apčiuopti gyvenimo nervą, pajusti būties pulsavimą, ieško grožio ir gėrio, jaučia stiprų ryšį su protėviais. Iš atminties archyvų prikelia sutiktus jam svarbius žmones. Nuolat bandydamas save suvokti ir pajusti grįžta į užgimimo šiam pasauliui momentą. Užverdamas duris į save, konstatuoja: „O šiame / svarbiausiame puslapyje / turėtų būti / atvertas langelis / paukščiams išskristi.“ (O šiame, p. 90) ir nepraranda vilties.

Kas? Tarptauti­nio fes­ti­va­lio „Poezi­jos pa­va­sa­ris“ laurea­to L.Ja­ki­ma­vi­čiaus pagerbimo ceremonija.

Kur? Mai­ronio lietuvių li­tera­tūros muziejaus so­delyje.

Kada? Gegužės 27 d. 18 val.

Poetės Sandros Avižienytės įkurtas „Poezijos pavasaris“ šiemet persikėlė į vakarinę Jungtinių Valstijų pakrantę – Los Andželą. Be vietinių ir iš svetur atvykusių poetų, renginiuose dalyvavo Čikagos „Žaltvyklės“ teatras su spektakliu „Po dangum žvaigždėtu“, skirtu poeto Pauliaus Širvio atminimui, keramikas Alvydas Pakarklis su keramikos ir piešinių paroda, muzikinę renginio dalį sukūrė dainininkai ir atlikėjai Agnė Giedraitytė (JAV), Vygantas Kazlauskas ir Tomas Varnagiris (Lietuva), poetai Viktoras Rudžianskas ir Aivaras Veiknys, Vilius Dintsmanas (Lietuva) ir Agnė Žagrakalytė (Belgija).

Su šiųmečiu festivalio laureatu L.Umbrasu – „Santakos“ pokalbis apie poetinį kelią, pomėgius, kultūrinę veiklą, namus, liūdesį ir nerimą.

– Kaip įėjai į poeziją? Kas paskatino?

– Nuo vaikystės mėgau skaityti. Gyvenome su seneliais, jų namuose buvo daug knygų. Vaikystėje dažnai sirgau, tad ieškojau užsiėmimų. Rašytinis žodis tiesiog sužavėjo, užbūrė, leido keliauti neišeinant iš namų. Trečioje klasėje pabandžiau eiliuoti, žinoma, įtakos turėjo atgimstantis Lietuvos judėjimas. Eilėraštį pavadinau „Lietuvėlė“. Kai parodžiau mokytojai, ji pasiūlė dalyvauti „Poezijos pavasarėlyje“ Lakštingalų slėnyje, Palemone. Skaičiau ir Rašytojų klube Vilniuje. Vėliau prasidėjo ilgas skaitymo ir nerašymo laikotarpis, kol, kaip ir daugelį, atgaivino brendimas ir sproginėjantys jausmai. Rašiau protarpiais, dažniausiai į stalčių arba į šiukšlių dėžę.

Emigravus į JAV, teko paragauti kitokių kūrybinių patirčių – atsidūriau čikagiečių „Žaltvykslės“ teatre. Kitaip pajutau gyvo žodžio svorį ir su keliais bendraminčiais „Draugo“ laikraščio spaustuvėje gimė trijų autorių bendras leidinys „Trečioji akis“. Nuo tada įsitvirtinau tarp rašančiųjų. Labai padėjo „Rašytojų draugija“ ir jos pirmininkė Stasė Petersonienė, paramos suteikė draugystė su poetu Kornelijumi Jazbučiu. Didžiausias pavyzdys – poetė Eglė Juodvalkė, su ja ir artimiausią ryšį pajutau. Ji padėjo išlaisvinti eilėraščio formą ir save eilėraštyje, skatino nebijoti rašyti. Labai gaila, kad šių žmonių jau nebėra tarp mūsų.

Taip pat milžinišką indėlį ir patirtį, nors kartais ir skaudžią, davė tinklalapio rašyk.lt bendruomenė. Ten patekau visai netyčia, net nepamenu, kieno paskatintas. Norėjau sugyvinti lietuvių kalbos žodyną, bet išmokau daug daugiau. Suradau daug bendraminčių, kai kurie iki šiol yra mano draugai. Štai tokia ta mano poezijos evoliucija ir kelias, kuris, tikiu, dar duos įdomių patirčių.

– Kaip suvoki poeziją?

– Poezijos suvokimas kito su amžiumi. Dabar manau, kad poezija – savęs apsivalymas, emocijos išgryninimas. Gera, kai eilėraštis tiesiog ištinka, kai tiesiog kitaip negali kalbėti. Kartais tiesiog smagu paleisti žodžius ir žiūrėti, kur ir pas ką jie nuves. Poezija man, žinoma, ne tik savęs išlaisvinimas, bet ir žmonės, kuriuos sutinku per rašymą, turbūt tai – sudėtinė kelio dalis.

Mes juk kaip išversti vėžliai – viską nešamės ne ant kupros, bet viduje. Kaunas irgi visada liks mano namai.

– Kaip gimė pirmoji knyga? Ar kada nors apskritai svajojai išleisti knygą?

– Kažkada labai nedrąsiai svajojau. Juk visi, kurie pradeda rašyti, turi tokią nedrąsiai kirbančią mintį kažkada pačiupinėti savo žodžius popieriuje. Ilgą laiką ieškojau, dėliojau, abejojau, kol pajutau, kad galbūt laikas. Dažniausiai dalykai tiesiog įvyksta. Taip įžengiau į teatro sceną, atsirado įvairių renginių ir projektų. Neretai pajunti, kad neverta išgyventi ir forsuoti, reikia viską paleisti ir laukti to momento, kuris, žinai, bus neišvengiamas. Pasiduodi ir eini pasitikti tos akimirkos. Taip ir knyga gimė – pajutau, kad laikas. Parašiau VšĮ „Kauko laiptai“ vadovui, poetui Viktorui Rundžianskui ir paklausiau, ar tai, ką rašau, verta spausdinti. Gavęs teigiamą atsakymą, tuo keliu nuėjau. Visada norėjau, kad mano pirma rimta knyga būtų išleista gimtajame Kaune, o čia dar ir tas magiškai kaunietiškas „Kauko laiptų“ pavadinimas. Kitaip būti negalėjo – pajutau, kad viskas yra teisinga.

– Ką Tau reiškia poezijos knyga „Slibino dantys“?

– Ji įrėmina mano nueitą gyvenimo etapą. Juk ten viskas: šeima, draugai, abejonės, džiaugsmai. Ten esu aš ir mano bėgantys metai, tarsi išbyrėję slibino dantys – taip ir pavadinau knygą. Kiekvienas dantis ir iltis – eilėraštis – man ypatingi. Galbūt kažką atras, pajus ir jos skaitytojai. Tačiau čia labai individualu. Manau, „Slibino dantys“ yra teisinga ir tinkanti man, be jokių abejonių. Ši knyga yra įveikto kelio ramybė.

– Kokioje kultūrinėje ir literatūrinėje veikloje dalyvauji? Kas širdžiai mieliausia?

– Nuo pat atvažiavimo į Ameriką verdu kultūrinėje veikloje. Joje veikti nuo mažens pripratęs. Kitaip turbūt negaliu ir turbūt negalėsiu. Net su žmona susipažinau šokdamas tautinius šokius. Šokti pradėjau nuo pat atvykimo, nors prieš tai šokti teko nedaug, dainavau „Varpelio“ chore. Kiekvienas prisilietimas prie kitokios saviraiškos man ypatingas, duoda dividendų ir gyvenimo supratimui, ir saviugdai, ir rašymui. Svarbią vietą mano gyvenime užima Čikagos „Žaltvykslės“ teatras, kuriame susijungia viskas: šokis, kalba, kartais net dainavimas. Mūsų teatre buvo ir Eglė Juodvalkė. Kai pasižiūriu atgal į nuveiktus darbus, matau upę su daug intakų. Viskas vienaip ar kitaip susiję, kad tik to laiko būtų daugiau, juk viskas vyksta po darbo, kartais tai darau vienas, o kartais kur nors dalyvauja žmona Greta arba vyresnėlis Vytis.

– Kaip gelbėjies nuo liūdesio, skausmo, nerimo? Ar turi kokį nors specialų metodą ar receptą?

– Liūdesys, nerimas, netgi skausmas – tarsi artimi giminės, nežinai, kada tave aplankys. Gyvenimo pamokos aprėpia įvairias sritis ir turi visą spalvų paletę. Kartais su tais trimis palydovais bandau kariauti, bet dažniausiai priimu kaip neišvengiamybę. Visa tai yra mane formuojantys veiksniai, esu jiems ir dėkingas – juk tai gyvenimo kaina.

– Kaip jautiesi toli nuo gimtojo Kauno? Kas Tau yra namai?

– Kai išvykome, buvau devyniolikos, tik pabaigęs mokyklą. Išvykimas skaudėjo, atsisveikindamas išvaikščiojau visas man ką nors reiškiančias vietas, stengiausi viską akimis susikrauti į vidų. Tas jauno žmogaus polinkis dramatizuoti... Tačiau šis jausmas buvo nuoširdus, iki šiol myliu Kauną: turbūt jis man visada liks toks, kokį išsivežiau tada. Po daugelio metų supratau, kad namai nėra tik viena geografinė vieta. Namai man yra lietuvių kalba, mano vaikai, irgi ta kalba kalbantys, mano šeima, draugai, visi artimi žmonės. Namai nėra priverstinis prisirišimas prie vienos vietos, tai ir skirtinga geografija, ir jausmai, kvapas, skonis. Mes juk kaip išversti vėžliai – viską nešamės ne ant kupros, bet viduje. Kaunas irgi visada liks mano namai.

Pokalbis su poezijos knygos „Chronos ir Kairos: sueities taškai ir akimirkos“ (leidykla „Slinktys“) autoriumi – apie poezijos, filosofijos, religijos sąsajas, apie namus ir gyvenimą.

– Naujojoje savo knygoje, taip pat ir įvairiuose interviu sakote, kad visų pirma esate žmogus. Kas yra žmogus? Kokia jo priedermė?

– Mes vis ieškome mus tenkinančio atsakymo į šį klausimą. Ir aš jo ieškau... Teisingiau būtų pasakyti – bandau suformuluoti atsakymą į šį klausimą savo eilėraščiuose, pamoksluose. Sau pačiam ir kitiems. Kai užduodu klausimą sau pačiam – kas aš esu, tą patį momentą ateina atsakymas – žmogus. Tai pamatas. O tada jau visi kiti antstatai, kurie stovi ant šio pamato: vyras, sūnus, brolis, sutuoktinis, tėvas, Mažosios Lietuvos autochtonų palikuonis, buvęs biologas, liuteronų kunigas, emigrantas, draugas, giminaitis, kūrėjas, poetas... Sąrašas gali būti labai ilgas. Visa tai sudaro visumą, kurią vadinu „aš“ ir kurioje visi tie antstatai kažkaip sugeba susiderinti. Vienas iš atsakymo variantų, ar tik dalinis atsakymas, galėtų būti mano eilėraštis „Esu“, kurį rasite mano naujojoje knygoje. Esu žmogus, kurį sukūrė Dievas pagal savo atvaizdą... Esame mylinčio Dievo sukurti. Iš to plaukia ir mūsų priedermės. Pirmiausia – reikia įsisąmoninti, ką tai reiškia. Nepaisant mūsų išorinių fizinių skirtumų, mūsų socialinių, psichologinių ir visokių kitokių skirtumų, mūsų egzistencija priklauso nuo fakto, kad Jis mus visus sukūrė, kitaip sakant, visi mes esame lygūs. Tie skirtumai, kuriuos matome ir patiriame, egzistuoja tik mūsų horizontalioje plotmėje.

Krikščioniškasis tikėjimas ir Šventasis Raštas mus moko, kad Žmogus yra Dievo ypatingas kūrinys, sukurtas, kad kartu su Dievu gyventų Jo karalystėje. Tik, va, bėda – Dievas jį sukūrė visiškai laisvą. Kitokio Jis ir negalėjo sukurti, nes meilė neleidžia varžyti mylimojo. Kalbu apie meilę suprantamą kaip agapė. Bėda ne tai, kad Dievas savo sukurtą žmogų besąlygiškai myli. Ir ne tai, kad žmogus laisvas. Bet tai, kad, būdamas laisvas, žmogus galvoja, jog gali egzistuoti ir be Dievo – Dievas jam nereikalingas... Egzistuoti – gal ir gali, bet gyventi? Tik apsidairykime aplinkui ir pamatysime, kaip žmogus gyvena. Va, taip ir gyvename – terpėje, kurią patys sukūrėme.

Žmogaus priedermė – mylėti savo artimą kaip save patį. Tik ir vėl bėda, skirstome tuos artimus pagal save: jis ar ji panašiai, kaip aš, mąsto; man reikalingas; priklauso mano partijai; yra mano šeimos ar klano narys; gyvename vienoje valstybėje... – tada man artimas. Sąrašas gali būti gana ilgas. Tačiau neartimų sąrašas, esu tikras, daug daug ilgesnis. O juk artimas yra kiekvienas, kurį sutinkame. Jis ar ji yra artimi, nes, kaip ir aš, yra Dievo sukurtas.

– Kaip save išreiškiate? Kam teikiate prioritetą?

– Justinas Marcinkevičius „Mažvyde“ labai gerai pagavo vieną ašinį liuteronišką bruožą – pareiga, pareiga, pareiga... Tas, atrodo, šiais laikais atgyvenęs žodis apibrėžia ir mane. Mano prioritetas yra vykdyti savo pareigas: rūpintis savo asmenine šeima, parapija, bendruomene, kurioje gyvenu. Savo pareigą galime atlikti labai siaurai ją suprasdami arba panaudodami kūrybingumą, mums visiems Dievo duotą. Gal todėl esu įsitraukęs į visokias lietuviškas visuomenines veiklas, aktyviai dalyvauju ne tik parapinėje veikloje. O mano prioritetas visados buvo ir yra žmogus, su kuriuo esu bendrystėje, jo dvasinė ir emocinė gerovė, jo gyvenimo harmonija. Kartu tai reikalauja labai gerai žinoti ir suprasti savo paties ribas ir sugebėjimus.

– Kaip galėtumėte apibrėžti savo pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą?

– Kažkada mano vidurinysis vaikas bebaigdamas gimnaziją man pareiškė, kad jis sukurs kažką tokio, kas išgelbės žmones nuo juos puolančių ligų, nelaimių. Ir ne po vieną, bet visus iš karto. Geras tikslas, labai geras. Bet – jam priminiau – tokius išradimus pirmiausia naudoja karinė pramonė, kurios vienas iš tikslų yra naikinti žmones. Jis užtikrino mane, kad su jo išradimu taip neatsitiks. Tada jam pasakiau, kad mums neįmanoma išgelbėti visų žmonių iš karto. Bet, jei mes labai sieksime, galime padėti žmonėms jų sunkią valandą.

Dievas mus sukūrė suteikdamas visiems kažkokių sugebėjimų ir talentų ne tam, kad išnaudotume juos savo pranašumui įrodyti, bet kad dalytumės vieni su kitais.

Kodėl tai pasakoju? Gal todėl, kad tai atspindi, kaip aš suprantu šį pasaulį. Mes esame žmogiškoji bendruomenė, kuri sukurta padėti vieni kitiems, rūpintis vieni kitais. Mes turime rūpintis ta aplinka, kurioje gyvename: siaurąja prasme – šeima ir bendruomenė; plačiąja – valstybė ir net planeta. Dievas mus sukūrė suteikdamas visiems kažkokių sugebėjimų ir talentų ne tam, kad išnaudotume juos savo pranašumui įrodyti, bet kad dalytumės vieni su kitais. Nė vienas iš mūsų negali vienas be kito išgyventi. Kad ir ši pandemija – kaip mes ją įveiktume be mokslininkų, tiriančių virusą, be mokslininkų, kuriančių skiepus ir vaistus? Kaip mes ją įveiktume be medicinos darbuotojų pasiaukojamo darbo, ligonių slaugos? Kaip mes sustabdysime jos plitimą ir mutavimą be mūsų visų bendrų kolektyvinių pastangų?.. Šioje situacijoje ir aš, kaip kunigas, kaip poetas, atlieku savo misiją.

– Kur slypi žmogaus stiprybė?

– Man žmogaus stiprybė nesisieja su jo fiziniu stiprumu, su sukurtos technikos galingumu, karine jėga. Mano supratimu, visi tie dalykai yra mūsų silpnumo išraiška. Stiprybė – tai sugebėjimas išlikti, kurti, padėti net priešui, ištiesti pagalbos ranką. Verkti su verkiančiais, šokti su šokančiais... apglėbti kitą rūpesčiu. Stiprybė – norėti suprasti kitaip manantį, užstoti silpnąjį, mylėti artimą kaip save patį, kai supranti, kad artimas – kiekvienas kelyje sutiktasis, ne tik artimo rato žmogus ar bendramintis. O tai jau nežmoniškai sunki užduotis.

– Kas yra keliaujantis žmogus?

– Keliaujantis žmogus yra tas, kuris nestovi vietoje... Labai trumpas atsakymas. Galime keliauti įvairiais būdais. Akivaizdžiausias yra fizinis, kai keliaujame iš taško A į tašką C ar bet kokį kitą geografinį tašką. Nors dažnai būna, kad taip keliaudami mes iš tikrųjų nekeliaujame. Dar galima keliauti psichologiškai, egzistenciškai, dvasiškai ir t.t. Net ligos lovoje prikaustytas žmogus gali keliauti mintimis, svajomis. Ir keistis psichologiškai, morališkai, dvasiškai. Keliaujantis žmogus visados juda, kinta. Jis, paveiktas aplinkybių, patyrimo, kitų žmonių, keičiasi, adaptuojasi, mokosi, bręsta. Keliaujantis žmogus supranta, kad jis atsakingas už savo buvimą. Supranta, kad jis iš dalies priklauso ir nuo kitų.

Žaviuosi Abraomu. Dievas pašaukia Abraomą keliauti į Pažadėtąją žemę ir jis, pasiėmęs šeimą, mantą iškeliauja. Kur einame, Viešpatie? Aš tave nuvesiu...

– Koks santykis su gimtąja kalba kitakalbėje aplinkoje? Kas yra namai?

– Dirbu istoriškai lietuviškoje parapijoje, kuri gyvuoja daugiau nei 110 metų, nors šiais laikais čia reikia vartoti ir anglų kalbą. Aktyviai dalyvauju lietuviškos bendruomenės veikloje. Namuose kalbame lietuviškai. 90 proc. draugų yra lietuviai. Su vaikais, tiek savais, tiek ir su „Spindulėliu“, kalbu lietuviškai. Neužmiršau lietuvių kalbos gramatikos, nors daugiau rašau angliškai nei lietuviškai. Vis dar sapnuoju lietuviškai...

Buvo atėjęs toks periodas mano tarnystėje, kai supratau, kad lietuviškų pamokslų sakinių struktūra pradeda skambėti kaip angliškoji, kai pradėjau pritrūkti lietuviškų žodžių. Įdėjau nemažai pastangų, kad to nebūtų. Kita vertus, mano pamokslų mintys ir žodžiai turi būti nesunkiai suprantami mano parapijiečiams. Taigi turiu priderinti pamokslo žodžius prie žmonių kalbinio lygmens. Taip ir mokome vieni kitus.

Kalba, matyt, yra viena iš namų apibrėžimo dalių. Nes jos aplinkoje aš užaugau ir, iš dalies, susiformavau. Nors man namai daugiau yra būsena nei kas kita. Vieta gali keistis. Kalbinė aplinka pasikeitė. Būstas keitėsi kelis kartus mano gyvenime. Net kai gyvenome seminarijos nuomojamame bute – ir ten buvo namai. Kad būstas taptų namais, svarbu, kas ten vyksta, kas ten gyvena, kaip tie, kurie gyvena, tarpusavyje bendrauja. Namai man yra vieta, erdvė, kurioje aš ilsiuosi, esu saugus, randu supratimą, paramą, myliu ir esu mylimas – be įtampos esu savimi.

– Kokios religijos, filosofijos ir poezijos sąsajos? Bendrumai, panašumai, skirtumai?

– Atsakymas į šį klausimą gali būti labai ilgas. Manau, galima parašyti knygą ar net kelias, o daktaro disertaciją – be jokios abejonės. Žodis „poezija“ yra kilęs iš graikiško „poiesis“, kuris reiškia veiksmą, kurio metu sukuriama kažkas, ko anksčiau nebuvo. Trumpai tariant, poezija, plačiaja prasme, yra tas veiksmas ar egzistavimo būdas, kurį, kaip priemonę naudoja ir religija (gal tikslingiau būtų vartoti terminą „teologija“), ir filosofija. Platonas aprašo „poiesis“ kaip veiksmą, kuriuo mirtingas žmogus siekia išlikti nemirtingas ar bent jau palikti savo neišdildomą pėdsaką po savo mirties.

Teologija (religija) nagrinėja panašius klausimus, bet supranta žmogaus ribotumą ir kviečia į bendrystę su tuo, kuris yra be ribų, – Dievu. Skatina bendrystę su Kūrėju per bendravimą su artimu šio gyvenimo bendrakeleiviu – kitu žmogumi.

Poezija iš esmės taip pat yra kūrimo aktas – naudojant esamą kūrybinę medžiagą – žodžius – kuriama nauja emocinė, jutiminė, simbolinė ir prasminė realybė. Atveriami, idealiai, nauji regos ir prasmių laukai.

Ne poetas save įrašo į eilėraštį. Poetas savimi parašo eilėraštį. Eilėraštis yra to momento poeto atspindys, paveikslas, atvaizdas – jo būsena, jo mintis, jo jausmas...

– Kada ir kodėl gimsta eilėraščiai? Kaip poetas įrašo save į eilėraštį?

– Patį pirmą eilėraštį parašiau gal kokiais 1981 m. Manau, kad pasirausęs daiktų dėžėse Lietuvoje dar galėčiau jį surasti. Bet paskui daug metų neparašiau nė eilutės. Vėliau pradėjau vieną kitą žodelį užsirašyti. O žodžiai man pradėjo atsiverti, kai mama patyrė pirmą insultą, kai sugrįždavau du tris kartus per metus pabūti su ja nors dešimt dienų ar porą savaičių. Didelė paskata, net, pavadinčiau, rašymo meistriškumo seminaras, tapo mano sumanytas ir su bendraminčiais 2012 m. parengtas koncertas-spektaklis pagal J.Marcinkevičiaus kūrybą „Turbūt ne dėl savęs esu“. Jo įrašą rodė Lietuvos televizija. Rinkdami tekstus, su Darium Polikaičiu išnaršėme visą poeto kūrybinį palikimą. 2014 m. sukviečiau visus paminėti Kristijono Donelaičio – lietuvių tautos poeto, liuteronų kunigo – 300 metų gimimo jubiliejų. Į renginio programą jau įdėjau savo parašytą tai progai eilėraštį.

Mamai iškeliavus pas Viešpatį, tie varteliai, kurie iki to laiko tebebuvo tik praviri, atsivėrė plačiai. Ir 2016 m. rudenį jau turėjau savo rankose pirmąją knygą „Kelionė“, kurios tekstą padėjo suredaguoti Julius Keleras, prie jų nuotraukas priderino Algė Varnaitė, o išleido šviesaus atminimo Andrius Konickis ir „Naujoji Romuva“.

Pasakyčiau, ne poetas save įrašo į eilėraštį. Poetas savimi parašo eilėraštį. Eilėraštis yra to momento poeto atspindys, paveikslas, atvaizdas – jo būsena, jo mintis, jo jausmas... jis pats. Toks pat netobulas, kaip ir poetas; toks pats unikalus, kaip ir jis... toks pats žmogiškas, kaip rašantysis; toks pats dieviškas, kaip ir jo autorius...

Mano eilėraščiai ateina – bent jau didžioji dauguma – kai nutylu, kai sustabdau minties srautą, bėgantį manyje. Pagaunu kaip žuvį vieną du žodžius ar trumpą frazę ir tada nutilęs kantriai išlaukiu, kol visas jis pasirodo ant lapo ar kompiuterio ekrane. Eilėraštį parašyti man užtrunka 5, 10, 15 minučių. Vaizdingai tariant, mano eilėraščiai yra tylos vaikai. Gal todėl jie patys netriukšmingi, kviečia susimąstyti ir pajusti... būti...

– Koks pojūtis, kokios mintys, išleidus knygą?

– Gal panašus į tą, kurį išsakė Mažvydas pirmosios mūsų kalba parašytos knygos pratarmėje – imkit, broliai ir seserys, ir skaitykit...

Šio romano gimimą inspiravo buvusios muziejaus vadovės prisiminimų ir išgyvenimų refleksijos: "Kam slėpti viduje tai, kas veržte veržiasi į paviršių..." – byloja poeto Prano Visvydo žodžiai knygos priešlapyje. Kuriant muziejininkės ir muziejaus vadovės, protagonistės Balbinos vardu, panoraminį kasdienės veiklos vaizdą apnuogina plačiajai visuomenei nematoma socialinė, kultūrinė ir biurokratinė situacija po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Romane atsiskleidžia kalto be kaltės žmogaus situacija.

Literatūrinės autobiografijos pagrindinė siužeto linija analogiška Franco Kafkos "Procesui": Balbina "Įsitikinusi, jog čia ir dabar bus nuteista." (p. 9). Romane atsiskleidžia kalto be kaltės žmogaus situacija, kai socialinė aplinka žmogaus elgesį, darbus, žodžius, emocijas – visa, ką pastebi, mato ar nori matyti, vertina ir priima vienokį ar kitokį verdiktą, tačiau galutinio neskelbia, taip sukeldama įtampą, nežinią, kaltės jausmą ir nerimą dėl galimų sankcijų. Ši dilema iškyla per visą pasakojimą: "Ir kas tie teisėjai, tiesėjai ir kitokie lygiavininkai?" (p. 45). Ją įkūnija Balbinos vardas: patronė "buvo kilminga ir turtinga, jai piršosi daugybė jaunikių, tačiau ji troškusi likti ištikima savo pašaukimui. Suimta, kankinta, nukirsdinta dėl to, kad neišdavusi pasiryžimo palaikyti krikščionišką tikėjimą" (p. 14).

Daugiaplanis Balbinos paveikslas – ir silpnos, ir stiprios moters, menininkės prototipas. Balbina ištikima savo pašaukimui per visus savo darbo metus: vykdo muziejaus rekonstrukciją, renka medžiagą literatūrinėse ekspedicijose, susirašinėja ir susitinka su žymiais to meto žmonėmis, kaupia ir saugo archyvus, tačiau veikla reikalauja daug jėgų, ištvermės, apsukrumo, kantrybės. Pasakojimas nenuoseklus, įvykiai nedėliojami istoriniu tikslumu, paremtas asociacijomis, vidiniais moters išgyvenimais, mintijimais, emocijomis. Šiuo pagrindu susisieja knygos skyriai – atskiros novelės, per kurias eina teismo ir tiesos motyvas. Balbinai nebuvo nukirsdinta galva, nemirė kaip F.Kafkos Jozefas K., bet buvo kaip šuva* išvaryta iš... ko? Išvarymo motyvas atsiskleidžia daugeliu aspektų: išdavyste, pažeminimu, menkinimu, atstūmimu, užmarštimi.

"Pasaulyje griūva ir griūva gerumo bokštai, bokšteliai, o kiek nematomų, neregimų užmiršimų, išsižadėjimų, paniekos ir netgi kaltinimų... Žmogaus prigimtis lyg pelkė – reikia, išskleidžia visus paslaptingus ir gražiausius žiedus, skaniausias uogas, išleidžia skambiausių balsų paukščius čiulbėti, orą prisodrina sodriausių kvapų, kad tik prisigerintų prie kito, prie kitų. Ir staiga nebereikia, jau gavo, ko siekė ir troško (...) o tada jau galima ir nuskandinti, nugramzdinti, praryti. Arba kartais bent pagąsdinti." (p. 194).

Neaiškios grėsmės nuojautą simbolizuoja šėtono figūra, sušmėžuojanti protagonistės vaizdiniuose, o pati knyga dėl jos pavadinimo "Per žarijas" asocijuojasi su pasaka "Sigutė". Balbina, kaip Sigutė, turi padėjėjų: ištikimų, palaikančių, darbščių: "Pasakotojau, aš suprantu, kad be tų žmonių, su kuriais kartu muziejuje dirbau, turbūt būčiau niekas..." (p. 225). Tačiau dažnai lieka viena ties "slenksčiu žarijų": "Daug metų ėjau per žarijas..." (p. 224). Sunkumus priima kaip Dievo siųstą išbandymą, suprasdama, kad savame krašte pranašu nebūsi, "visą laiką įsikirtusi į dvi tiesas: tai Jėzaus Kristaus, kurį nuolat prisimindavo, ir Motinos Teresės" (p. 195).

Kita vertus, Balbina yra pati sau teisėja. Pasakotojo figūra – sąžinės balsas, kuris vis tikrina moters pasakojimų objektyvumą, Angelas Sargas, sergstintis nuo keršto ir apgaulės, melo ir savęs aukštinimo: "Ką tu, Pasakotojau, mane teisman? Tai tuomet turiu čia vėl paminėti Vaižgantą, ką jis kalbėjo apie kunigų kritiką, mirus Žemaitei. (...) o Žemaitė siekė, kad pasaulis būtų teisingesnis, gražesnis, šviesesnis, todėl ir kritikavo, ir šaržavo..." (p. 223). Siekiant išlaikyti žvilgsnį iš šalies, tam tikrą objektyvumą savęs pačios, veikėjų ir socialinės aplinkos atžvilgiu, gyvenimiškoji patirtis reflektuojama pasitelkiant ironiją, saviironiją, satyrą, groteską. Tamsos ir šviesos pasaulių koegzistavimą pagrindžia ir reprezentuoja pasakojimo erdvėlaikis: valdžios institucijose ir ekspedicijose.

Autobiografinė istorija konstruojama pagal Georgeó Orwelle'o "Gyvulių ūkio" modelį, kai kalbama apie biurokratijos užkulisius. Trylika valdininkų, dar daugiau pavaldinių atitinka briedžio, lapino, voverės, katytės, zuikio, stirnino ir kt. įvaizdžius. Vieni valdininkai kalbėjo draugiškai, dalykiškai, kiti "mandravo, pūtėsi, kažko reikalavo, kritikavo, apkalbėjo, nemėgo..." (p. 47). Per antraplanių veikėjų paveikslus parodomas biurokratinio aparato absurdiškumas, pompastika, kai įstatymai reglamentuoja viena, jų interpretacijos ir nauda rodo kita, jų laikymasis ar nesilaikymas – trečia, o ketvirta tveria valdininkijos užkardos.

Romane apie ekspedicijas ir literatūrinę veiklą kalbama be pseudonimų.

Balbina mena, kad dėl Maironio ir Salomėjos Nėries namų rekonstrukcijos, Vaižganto memorialinio muziejaus kūrimo ir kitokių darbų darbelių turėjo rašyti begales raštų, kad įrodytų, pagrįstų, apgintų, kad pasiektų. Tuos raštų raštelius moteris vadina disertacija "Lėšų kaulijimas". Jų keliones iš vienos institucijos į kitą Balbina prisimena su ironija: "pavaduotojas juos nešioja pirmyn atgal, kiekvieną dieną į savivaldybės visus skyrius po keletą. Sykį vadovė savo pavaduotoją sutinka gatvėje, šis pakelia koją, rodo batą, sako: "Visai neseniai žmona nupirko dovanų man šituos prancūziškus, o kas iš jų liko?" "Gal dar ir kitus nupirks, vokiškus? – kaltai viliasi Balbina." (p. 54). Balbinai ne kartą teko ir išsiverkti: "Sodas buvo lyg gyvas padaras – didelis, minkštas, šiltas, gobiantis, guodžiantis, atpalaiduojantis, nors jame Balbina priverkė ir nemažą kibirėlį ašarų, ši erdvė tarnaudavo visokiais atvejais. Sodas kaip draugas – jame galima ir išsiverkti, ir išsirymoti, ir neišsiduoti..." (p. 127).

Tame biurokratijos kritikos kontekste Balbina ir save, kaip vadovę, persijoja per kritikos rėtį, suprasdama, kad "ne visada teisi, ne visada tiesi" (p.64), taip atskleisdama giluminius išgyvenimus. Bet romane svarbu yra tai, kad jame atsiskleidžia biurokratinė sistema, į kurią patekęs žmogus savanoriškai arba nesąmoningai tampa straigteliu, marionete, funkcionieriumi. Balbiną saugojo ekspedicijos ir literatūrinė veikla.

Romane apie ekspedicijas ir literatūrinę veiklą kalbama be pseudonimų. Pateikiami iki tol literatūroje ir kultūroje neaprašyti, nežinomi faktai apie rašytojų, poetų gyvenimus. Romane cituojami autentiški laiškai, prisimenami pokalbiai, sudėta labai įdomi ir vertinga medžiaga. Šie prisiminimai parodo kitą Balbinos asmenybės pusę – smalsios, subtilios, mylinčios, gerbiančios, vertinančios, jautrios ir kūrybiškos moters. Balbiną muziejininkas, besirūpinęs Vytauto Mačernio atminimo įamžinimu, Konstantinas Bružas netgi pavadino savo mūza, aštuntąja mūza. Eklektiškai suvertuose pasakojimuose mimimi Tėvas Stanislovas, kun. Ričardas Mikutavičius, rašytojai ir poetai Juozas Grušas, Justinas Marcinkevičius, Paulius Širvys, Loreta Gražina – Vinco Krėvės-Mickevičiaus dukra, Juozas Almis Jūragis, Petras Babickas ir daugelis kitų, kiekvienam skiriant ypatingą dėmesį ir atskleidžiant tų žymių asmenybių charakterio detales.

Balbina prisimena išvykas Maironio keliais, nuotykius Sankt Peterburge, Bernardą Brazdžionį ir jo archyvo tvarkymą. Romano pabaigoje, "Nuobirose" – užrašai iš Balbinos darbo kalendoriaus, prilygstantys anekdotams.

A.Ruseckaitės romanas "Per žarijas" skaitytoją įtraukia į socialinį, kultūrinį ir literatūrinį lauką, kuriame esame nuolat, bet kuris neretai yra nematomas, kol žmogus nesusiduria su kliūtimis ir problemomis, kurias teko patirti Balbinai.

* Kafka, F. Procesas. In: Procesas; Pilis; [Romanai]. Novelės. Vert. A. Gailius ir kt. Vilnius: Vaga, p. 178.

Pagrindinės veikėjos Margaritos egzistencinės patirtys perteikiamos minčių ir jausmų srautu, asociacijų tinklais, sapnais, liguistos sąmonės vaizdiniais. Vidiniai ir išoriniai konfliktai, vienišystė ir našlaitystė, meilės ir ištikimybės, fantazijų, svajonių ir realybės kolizija vyksta kamerinėje jos sąmonės, išlaikančios betarpišką ryšį su gamta, erdvėje.

Vidiniai virsmai

Romane derinamos dvi pasakojimo perspektyvos: pirmuoju asmeniu kalbančios mažos mergaitės Margaritos istoriją pratęsia visažinis subjektyvusis pasakotojas, žvilgsnį išlaikydamas išgyvenimų koncentre ir fragmentiškai informuodamas apie suaugusios moters nekasdieniškai kasdieniško gyvenimo faktus.

Pasakojimas siekia parodyti vidinio vaiko gyvybingumą, jo pasąmoningą įtaką pasaulėjautos ir pasaulėžiūros formavimesi. Plėtojamas socialinės aplinkos vaizdas, brėžiami sovietmečio ir postsovietmečio kontūrai, išryškinama bendrystė su tėvais ir protėviais, parodomi visuomenės elgesio modeliai, kurie irgi daugiau ar mažiau nulemia mergaitės asmenybės vystymąsi. Romane akcentuojami vidiniai žmogaus virsmai ir kolizijos, kurie vienokia ar kitokia forma konfrontuoja su gyvenamąja aplinka.

Knygos pasakojimas sakmiškas, nes pasaulio vaizdas tekste neryškus ir neskaidrus, perdėm realistinis, juolab kad išorinio gyvenimo įvykiai dažniausiai glaustai išsakomi, paminimi, kad bent laikinai įvietintų, įžemintų skaitytoją, motyvuotų fabulą, kai siužeto eiga koncentruojasi į vidinį vyksmą. Tame vyksme nežongliruojama šiurpiu potyrių konkretumu ir nesimėgaujama gyvenimo lūžių tragizmu. Aštrius išgyvenimus pridengia tapybiški gamtos vaizdai, vizijos ir sapnų miglos.

Metaforų audinys

Ryškiausių veikėjų paveikslai abstraktūs. Teta Antanina, viena vertus, veikia kaip pasakų pamotė, kita vertus, kaip svajoklė mergaitė, slapta laukianti savo princo. Ją įsimylėjęs Romanas, patriarchalinės kultūros atstovas, neišsivaduoja iš regėtos nuogos moters vizijos, užsimiršimą randa turtų, pinigų ir degtinės teikiamame "komforte".

Romane akcentuojami vidiniai žmogaus virsmai ir kolizijos, kurie vienokia ar kitokia forma konfrontuoja su gyvenamąja aplinka.

Senelė Rozalija, žynė ir žinuonė, kurią žmonės įtaria turint raganiškų galių, dalijasi išmintimi, tiki burtais, prietarais ir kitokiais ženklais, įspėjančiais apie likimo grėsmes. Ji ir meniškos prigimties Margarita – artimiausios sielos.

Šiame eklektiškame ir koliažiniame siužete, kai iš vieno kritinio gyvenimo taško pereinama į kitą vidinių išgyvenimų asociacijų tinklu, veiksmo vieta ir laikas nebetenka savo realumo. Aplinka meniškai, gyvai ir spalvingai piešiama buities detalėmis, kurias pastebi pagrindinė veikėja, ir gamtos vaizdais, o konkretus laikas išplaukia ir suskyla į praeitį ir dabartį.

Romaną pavadinti sakmišku skatina ir paslaptingas autorės slapyvardis Piperita bei knygos pavadinimas "Gervė smėlynuose". Piperita vadinama aromatingoji vaistažolė pipirmėtė, kurios kvapas gali apsvaiginti ir perkeisti pasaulio vaizdą sąmonėje. Ši aliuzija motyvuoja autorės itin menišką pasakojimo būdą, metaforomis, vaizdingais veiksmažodžiais žėrintį stilių. Knygos pavadinimas, rodos, nieko bendra neturi su siužetu.

Reikšmę įgauna tik Aleksui apibūdinus Margaritą: "Ši moteris – paukštė, – nusijuokė mintyse. – Baikšti, pilka, ilgakojė gervė..." (p. 181). Svarbūs visi epitetai: baikšti, nes vis slepiasi nuo kitų ir skaudžių įvykių savo melancholijoje bei gamtos prieglobstyje; pilka, nes neišsiskirianti iš kitų ir tuo neryškumu, pilkumu ir baikštumu ypatinga ir kitoniška. Dėl savo kitoniškumo sunkiai pritampa prie pilkos masės, nes ji – "ilgakojė", išbrenda iš visų negandų ir netinkamų pasirinkimų, nes "gervei tupinėti medžiuose su ilgomis kojomis ir stipriais sparnais nėra prasmės ir žiauriai sunku." (p. 225).

Moters išskirtinumą pabrėžia ir jos vardas – graikų kilmės Margarita reiškia perlą, o perlas susidaro moliuskų geldelėse, ginantis nuo į vidų patekusių parazitų. Romano veikėja – intravertė, nuo neigiamos išorinės invazijos besislapstanti dvasinėje geldelėje.

Vaikystės aidai

Metafizinis romano pasaulėvaizdis konstruojamas pagrindinį dėmesį koncentruojant į vaikystės patirtis, jų pėdsakus tolesniame gyvenime. Pamestinukės mergaitės charakteris formuojasi tarp ją globojančių suaugusiųjų, sergstint ją užauginusiai Rozalijai. Socialinė aplinka neempatiška, Margarita nejaučia saugumo, todėl kuriasi savo vidinį pasaulį.

Tyliuose monologuose mergaitė apsvarsto ir tyrinėja suaugusiųjų elgesį, charakterius, gyvenimo būdą ir bando pati sau išaiškinti nesuprantamus klausimus, kurių daug ir į kuriuos niekas kitas neatsako, išskyrus – kai kada – senelę Rozaliją, kurios patarimus ir įvairias istorijas godžiai į save sugeria. Senelė Margaritai visą gyvenimą yra svarbus moralinis imperatyvas, ypač tada, kai pasiklysta prasmės labirintuose.

Nuo vienišumo, liūdesio, piktų tetos žodžių ir replikų vaikas ginasi pabėgdamas į gamtą, svajodamas ar bendraudamas su namų rakandais: "Iš tiesų su jais nesijaučiu viena – tai mano mokytojai, stebėtojai ir draugai. (...) Kai liūdna, galiu pasikalbėti su įdomiais daiktais – tikraisiais namų senbuviais." (p. 48).

Margarita ir suaugusi nepritampa prie socialinės aplinkos, neturi tvirtų, betarpiškų ir besąlygiškai patikimų santykių su ją supančiais žmonėmis. Su pragmatiška drauge Martyna glaudesnis ryšys nepalaikomas: "Tokių dalykų net Martynai negaliu pasakoti." (p. 169), jas sieja kartu išgyventi nuotykiai. Kritiniais momentais ji išgyvena silpnumą ir vienišumą: "Nebuvo kam išsipasakoti savo baimių ir netikrumo dėl rytojaus, gėdos ir pažeminimo skausmu apsisiautusi ji suposi savo vaikystės sūpuoklėse lyg vienišas pakaruoklis." (p. 115).

Saugumo ir pastovumo pojūtis atkuriamas, vidinis pasaulis harmonizuojamas ne vien pabėgus į vaikystę, bet ir retrospektyviai atgaminant Rozalijos išmintį.

Širdies pasirinkimai

Knygos priešlapyje autorė įspėja: "Visas šis pasakojimas – autorės išmonės vaisius."

Šalutinių personažų charakteriai daugiausia vienplaniai, plačiau šakojasi tik Rozalijos, Antaninos ir Romano asmenybiškumas, nes jie yra didžiausią pagrindinės veikėjos susidomėjimą sukeliantys asmenys ir turintys įtakos mergaitės pasaulėjautai formuotis. Itin gilų įspaudą seksualiniame vaiko brendime įspaudžia Romanas, sergantis nepagydoma pasikartojančia meilės liga: "(...) Romanas vietoje baltavilnės avelės regėjo auksaplaukę tetą Antaniną, pasalūniškai lindėdamas beržyne, ir, šliauždamas pažeme, neteko žado visiems laikams." (p. 166). Jo, kaip įsimylėjėlio ar meilės burtų aukos vaizdinys išlieka Margaritos pasąmonėje ir išnyra kartu su Alekso pasirodymu.

Mergaitės girdėtas Romano troškimas suartėti su moterimi, intymios scenos įsirašo riteriškos meilės ženklu ir suaugusi Margarita jį intuityviai pajunta, netikėtai susidūrus su Aleksu ir jo atkakliu siekimu susipažinti. Šis riteris, įžvelgęs moters įstabumą ir savitumą, Margarita jaučia, gali užpildyti jos ištuštėjusį gyvenimą. Nes meilė gali viską.

Meilės linija driekiasi per visą siužetą. Apie šią ašį sukasi veikėjų jausmai, emocijos, mintys, iš meilės perspektyvos apmąstomi santykiai šeimoje: "Ar pakvaišai? Gal jau iš gero gyvenimo ir pati nežinai, ko nori? Meilė kaip seilė... – atsikvėpusi juokiasi Melanija. – Kokios tau, vaikeli, meilės reikia, ir pati nežinai! (...) Mano galva, reikia žiūrėti, kad žmogus darbą turėtų, namo pinigų parneštų, o jau tada meilė tikrai atsiras." (p. 137). Nenusisekęs Margaritos šeiminis gyvenimas nulemtas vaikystės traumų, ji apsiriko pasirinkusi ne savo žmogų – vyras jos gyvenime iš niekur pasirodo ir dingsta į niekur, tik iš veikėjos pasakojimo nuotrupų duodama suprasti, kad tai buvo ne ta tikroji meilė – nesutapo charakteriai. Ar pritaps Margarita prie Alekso, ar romantiška meilė tęsis be pabaigos, nežinia – ateities vizija miglota, bet žadanti vėsinančią laimę, kai į savo geldelę moteris įsileido Aleksą:

"Staiga ją pagauna nevažomas valiūkiškumas:

– Aleksai, o tu pastebėsi mane, kai aš pasislėpusi po skrybėlaite skraidysiu po miestą? Kai slapta skinsiu pavilnio pelkyne surasojusias švendrių burbuoles? Ar aš tau būsiu graži išsigandusi? Nemandagiai išspjovusi žuvies gabalėlį su ašakomis tiesiog restorane prie stalo?" (p. 224–225).

Tęsinį "ir gyveno ilgai ir laimingai" pažada svajonių princas Aleksas, o skaitytojui belieka jo laukti.

Tarp dviejų epochų

Romano veiksmas rutuliojasi dviejose epochose. Mažoji mergaitė vaikišku žvilgsniu reprezentuoja sovietmečio realijas, tuometės agrarinės kultūros ypatumus, žmonių papročius, elgseną, gyvenimo būdą ir buitį, kurioje daiktai ir nuotraukos įamžina dar senesnę praeitį: "žmonės išeina, o daiktai pasilieka" (p. 215). Margaritą su tikrąja motina sieja segė su rožiniu topazu, kuri netgi turi magiškos galios pakreipti likimą kita linkme.

Homo sovieticus ryšiai su praeitimi naujoje epochoje nenutrūksta, prigimtinės šaknys gajos. Miesto erdvės ir kultūros vaizdas kūrinyje neryškus ir neakcentuojamas. Civilizacijos žmogus irgi nuolat ieško bendrystės su gamta, po miesto šurmulio pasitraukiama į kaimą atokvėpio ir atgaivos. Socialinė patirtis vaikystėje, skausmingai įsirašiusi Margaritos pasąmonėje, ir postsovietinėje sistemoje nejučia valdo moters komunikaciją su išoriniu pasauliu.

Knygos priešlapyje autorė įspėja: "Visas šis pasakojimas – autorės išmonės vaisius." Tačiau manytume, kad ši pastaba yra siekis pasislėpti ir paslėpti prototipus, asmeninius išgyvenimus ir patirtis, noras išsiginti istorijų, kurios, be jokios abejonės, perkurtos, atveriant tik tebekraujuojančias žaizdas, pateikiant skaitytojui tuos pačius klausimus, į kuriuos bandė atsakyti personažai ir kuriuos gvildeno pasakojimas.

Kursyvu išspausdinti intarpai pretenduoja į apibendrinimus, išvadas, sentencijas, diskutuotinas ir ne. Skaitytojas įtraukiamas į vidinių samprotavimo ir išgyvenimų vingius, nes temos universalios, aktualios, o veikėjų paveikslai tipiški. Intriga romane išlaikoma protarpiais detalizuojant žmonių likimų vingius ir posūkius. Pasikartojantys tie patys gamtos motyvai kuria teksto audinio vientisumą ir autentiškumą. Gamtos ir buities detalėmis piešiant aplinkos vaizdą atveriamas ir vidinis pasaulis, kuris sunkiai pažinus ir kurį aiškiausiai atskleidžia poetinė romano kalba.