R. Arbačiauskaitė pripažino niekada nemėgusi minėti gimimo dienos ir jubiliejaus nežada kaip nors ypatingai švęsti, bet ir einančio laiko neignoruoja, „galiu sutikti, kad atėjo metas, kai pradedi norėti kažką sau apibendrinti, suformuluoti, pateikti sau ataskaitą“, – trumpai apibendrino dabartinį gyvenimo laikotarpį lydinčią nuotaiką.
Pakviesta pokalbiui aktorė minėjo niekada nemėgusi kalbėti apie save, jos nuomone, net jei aktoriaus profesija yra susijusi su dideliu atsivėrimu – pastarojo vieta scenoje ar prieš kamerą. Anksti karjeros kelyje atėjusį žinomumą ji tiesiog priėmė kaip vieną iš aktoriaus profesijos atributų.
– Yra kažkoks tabu klausti moters amžiaus, o tai juk gyvenimas ir jo patirtis. Kaip apibūdintumėte subjektyvaus laiko tėkmę ir kokius slenksčius žymi einantys dešimtmečiai?
– Man nėra labai svarbu amžiaus paryškinimas, svarbu, kaip jautiesi. Žinoma, pats skaičius nedžiugina, atrodo, laikas galėtų eiti lėčiau. Čia subjektyvus požiūris, juk pats laikas eina kaip ėjęs, tik mums atrodo, kad vieną dieną lėčiau, o kitą greičiau. Svarbiausia, kad gyvenime netrūktų prasmingos veiklos, kad nereikėtų savęs ėsti dėl beprasmiškai leidžiamo laiko.
Užklupote sunkiu metu, sakoma, kad prieš gimtadienį ir po gimtadienio reikia pabūti su savimi, sunkiau formuluoti mintis. Bet galiu sutikti, kad atėjo metas, kai pradedi norėti kažką sau apibendrinti, suformuluoti, pateikti sau ataskaitą.
Norisi prisiminti tuos, kaip sakote, gyvenimo slenksčius, bet dvasines būsenas prisiminti sunku, o faktai mažai ką sako. Reikia gerai susikoncentruoti. Jau aplanko mintys, kad reikia pasirausti po savo užrašus, pažiūrėti, kuo vienu ar kitu metu gyvenau, įvertinti įvairius lūžius, suprasti ar kažką išmokau, laimėjau ar pralaimėjau.
Gyvenimas yra mokykla, viena po kitos einančios pamokos. Liūdna, kai pagalvoju, kad ateina paskutinės pamokos metas ir kad nežinau, kiek tos pamokos dar tęsis. Net jei nesinori to sau pripažinti, reikia žiūrėti realiai.
– Jei galėtumėte sutikti save karjeros pradžioje, kitu svarbiu gyvenimo metu – ar turėtumėte ką sau pasakyti, patarti ar padrąsinti?
– Kai galvoju apie save jaunystėje, kartais apima jausmas, kad ten ne aš. Ta „aš“ – kaskart vis kitokia. Prisiminti save jaunystėje išvis sunku, reikėtų gerai įlįsti į tą laikmetį.
Kalbant grubiai, sau jaunai pasakyčiau tą patį, ką nuolat kartoju sau visą gyvenimą, bet tada gal to ypatingai reikėjo. Patarčiau sau daugiau įsiklausyti, mažiau smerkti, nebūti tokios geros nuomonės apie save. Tai elementarūs dalykai, bet pasiduodami paaugliškiems jausmams daug laiko iššvaistome beprasmiškai.
Kita vertus, jei buvau labai pasiduodanti emocijoms, gal taip buvo lemta, gal to reikėjo.
– Įprasčiau, kai jaunas žmogus abejoja savimi, dvejoja, o jūs sakote, kad patartumėte sau mažiau pasitikėti savimi?
– Tai kvaila, atvažiuoji iš provincijos į didmiestį – viską žinanti ir labai savimi pasitikinti. Gal dėl savo amžiaus. Paskui gauni antausį iš gyvenimo.
Atvykus studijuoti buvo noras įrodyti save, pateikti save. Tai – jaunystė. Taip pat tai – poza. Tikrai nesu tokia. Sakoma, kad nereikia stengtis įtikti kitiems, vertinti savęs pagal tai, kaip tave vertina kiti. Labai svarbu savęs nepamesti.
– Ar keičiant įvairias kaukes scenoje ir gyvenime pavyko išlaikyti stiprų savęs pajautimą, kaip sakote, nepamesti savęs?
– Ši kova vyksta nuolat. Aktoriaus profesija blaško, ji reikalauja atsitraukimo nuo saves, bet kartu tai ir didesnio savęs pažinimo galimybė.
– Papasakokite apie savo gyvenimo geografiją – jūs gimėte Šiauliuose, mokėtės Pakruojyje, ilgus metus leidote Vilniuje, o dabar gyvenate Klaipėdoje.
– Ilgiausiai pragyvenau Vilniuje. Šiauliuose gimiau, tikroji vaikystė ėjo Pakruojyje, o nuo šeštos klasės gyvenau Senojoje Akmenėje. Iš ten veržiausi į Vilnių.
Neseniai buvau nuvažiavusi į Pakruojį, nepamenu progos, viskas labai kitaip atrodė. Kai esi vaikas viskas didesnių gabaritų rodosi, bet buvo visai nieko pereiti per vaikystės vieteles.
Vilniuje gyvenau nuo 1969 iki 1995 m. Kol kas ilgiausiai gyvenau ten. Klaipėdoje esu nuo 1995 m. iki pat dabar.
– Dėl ko rinkotės aktorystės studijas?
– Kad aš žinočiau. Nenoriu pasakoti kažkių primityvių dalykų apie pajustą pašaukimą. Pamenu, kad buvo visokių minčių, traukė ne vienas dalykas. Bet kai baiginėjau mokyklą, labai skambėjo Lietuvos teatras ir būtent Panevėžys, Juozo Miltinio teatras. Tada ir pradėjau galvoti apie aktorystę, maniau, kad į Panevėžį važiuosiu.
Kai ieškojau studijų vietos, tuo metu nebūdavo tiek informacijos apie galimus pasirinkimus, kaip šiandien. Žinojau, kad koservatorijoje renkamas kursas, bet apie patį teatrą žinojau mažai – nei jo mokyklų, nei pačių Lietuvos teatrų. Skaičiau viską, ką radau – apie teatro mokyklas, žinoma, apie Stanislavskio etiką. Dar prieš įstodama sudievinau aktoriaus profesiją, aukštai ją vertinau, atrodė, kad tai labai reikšmingas dalykas. Vėliau, aišku, susidūriau su realiu teatru, jo žmonėmis ir ta karūna po truputį nukrito.
Tada buvo svarbu savęs nepamesti, išlaikyti tikėjimą teatru ir profesija.
– Kas jums buvo sunkiausia studijuojant?
– Nemokėjau mokytis – labai nemėgau etiudų, o tai juk pagrindas. Man niekas neįrodė ir pati nesistengiau suprasti jų svarbos. Trečiame kurse, dėstytojas Henrikas Vancevičius pakvietė į Vilniaus valstybinį akademinį dramos teatrą, spektaklyje „Klasta ir meilė“ vaidinau Luizą.
Aukštąjį mokslą reikia pereiti, bet yra tiesos, kad mokaisi su vaidmenimis, susidurdama su režisieriais ir kolegomis aktoriais. Gyvenimas yra didžiausia mokykla. Svarbu nenuleisti rankų ir sparnų.
Viename interviu rašoma, kad į Klaipėdą atvykote iš meilės, gal galite papasakoti plačiau apie drąstišką gyvenamos vietos pokytį?
Niekada negalėjau taip pasakyti. Į Klaipėdą atvažiavau 1995 m., o meilė buvo jau 1979-1980 m. Kažkoks gandas eina iš lūpų į lūpas.
– Tuomet gal reikia ištaisyti tą istorinę klaidą?
– Ištaisykime. Į Klaipėdą atvažiavome bendru šeimos sprendimu, jau ir abu vaikai buvo moksleiviai. Tiesiog reikėjo permainų, buvo toks laikotarpis – teatrų griūtis, pasikeitimai akademiniame teatre, tad apsisprendėme atvykti čia. Ir nesigailiu – ramesnis miestas, arti gamta, mažesni gabaritai.
Pamenu, ar studijų metais, o gal pirmais darbo teatre Vilniuje metais, kartu su drauge važiavome aplankyti trečios draugės, gyvenusios ir studijavusios Klaipėdoje. Buvo labai ilga kelionė, studentiškai vykome autostopu. Pakeliavome ir plačiau, į Nidą – iš ten liko paslaptingos erdvės įspūdis. Klaipėda pasirodė labai graži, bet kažkodėl iš čia labiausiai įstrigo didžiulė raudono mūro siena, skirianti gatvę nuo centrinių Klaipėdos universiteto rūmų. Vis galvoju, kodėl tuomet ta siena taip įstrigo. Kai į Klaipėdą persikraustėme gyventi, atodė, kad Lietuva tokia maža, Vilnius šalia. Dar kurį laiką važinėjau į sostinę vaidinti. Nebuvau nutraukusi ryšių, bet kuo toliau, tuo labiau viduje ėmiau justi sieną, savotišką atsitvėrimo jausmą. Siena tarp savęs ir to, ką palikau.
O dabar kartais tokie nostalgiški jausmai aplanko prisimenant Vilnių ir dabartinis Lietuvos nacionalinis dramos teatras atrodo labai savas. Gal dėl to, kad Vilniuje gyvenau taip ilgai, jis tapo ta vieta kokia žmonėms būna jų vaikystės namai, senelių namai. Man tai savotiški teatro namai, ištakos iš kur atėjau.
– Ar šis namų jausmas gyvas tik nostalgijos maršrutuose, ar taip pat jaučiatės ir grįždama į fizinę vietą?
– Sava ir nuvažiavus. Ar eini pro šalį, ar viduje – kaip grįžusi namo. Sakoma, vieta neapsprendžia namų jausmo – tai proto būsena.
– Kaip šiuo metu jaučiatės Klaipėdoje, kuo jums patinka šis miestas?
– Man Klaipėda labai tinka. Jos architektūra visai kitokia nei Vilniuje. Tik gaila, kad senamiestis nėra gyvas, o čia ir yra tikroji Klaipėda. Bet yra daug iškilų žmonių, norinčių atgaivinti miesto praeitį, ieškančių miesto šaknų, siekiančių susigyventi su jo istorija.
Man atrodo, kad nėra tinkama, kai čia atvykę žmonės elgiasi taip, lyg istorija prasidėtų nuo jų, nepriimančių to, kas vyko anksčiau.
Gaila, kad rytų Lietuvoje šis kraštas mažai pažįstamas, žmonės atvažiuoja prie jūros ir į Palanga papramogauti.
– Skambate kaip tikra klaipėdietė.
– Tikrai? Tai labai gerai. Nežinau kuo save laikau – nei vilnietė, nei pakruojietė, nei šiaulietė. Galiu būti Ispanijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje, man svarbu, kad viduje jausčiausi gerai. Šiuo metu gerai jaučiuosi Klaipėdoje. Man malonu, kad atvažiuojantys iš kitur žmonės gražiai atsiliepia apie Klaipėdą, apie Klaipėdos dramos teatrą.
– Bet jums persikrausčius į Klaipėdą juk buvo besistebinčių, ką čia, mieste ir teatre, veikiate?
– Nuolat. Ir nežinau, kodėl, gal tuo metu buvau per daug pažįstama Vilniuje – televizijas, kinas, teatras. Buvau ten sava. Ir staiga viską metus išvažiavau. Mane labai erzindavo tie klausimai, iki šiol erzina. Juk žmonės keičia gyvenamą vietą – nieko tame blogo. Be to ne į užsienį išvažiavau.
Tuo metu visa Lietuva veržėsi į vakarus, šai ir aš optimistiškai galvojau, kad važiuoju į vakarus.
Kai atsikraustėme į Klaipėdą, čie tvyrojo pakili nuotaika, pamenu, man miestas atrodė labai gražus. Vėl kažką paskubėjau sudievinti. Tik vėliau pradėjau virškinti, žiūrėti blaiviai.
– Ar užtruko kol Klaipėdos dramos teatras tapo namais?
– Čia tik laikas parodys. Reikia pasižiūrėti atsitraukus. Tai – labai jaukus teatras. Bet atvykus į Klaipėdą darbų intensyvumas sumažėjo, pasidariau daugiau šeimos žmogus. Ir namie jaučiuosi labai gerai.
– Scenoje, kameros vyzdyje estate jau daugybę metų, sukūrėte ne vieną ikoninį, vis linksniuojamą vaidmenį. Kokias emocijas kelia tai, kad iki šiol gyvos, prisimenamos Barbora Radvilaitė, Janina ar kitos jūsų įkūnytos moterys?
– Aišku, malonu. Bet manau, kad mano kurti personažai nėra mano nuopelnas, tai kad jie išlieka lemia tinkamai susiklosčiusios aplinkybės, o jei kalbama apie istorinius vaidmenis, tai tų istorinių asmenybių nuopelnas.
„Giminės“ – atskira istorija, niekas negalvojo, kad išgirdę serialo dainą viską metę net vaikai bėgs prie televizorių. Tai buvo pertvarkos ir griūties laikotarpis, visi teatrai buvo be darbo, be šildymo, aktoriai neturėjo darbų. Serialas atsirado kaip bandymas kurti, kažką veikti esamomis sąlygomis, minimaliais resursais.
„Giminėse“ buvo pajudinta tuomet žmonėms labai svarbi žemių gražinimo tema, scenarijus apėmė prisitaikymą prie naujo laikotarpio – vaizduoti ir verslavimai, ir banditizmas – viskas žmonėms buvo sava ir tuo metu svarbu. Manau, kad labai vykęs ir pavadinimas – Lietuva yra giminų kraštas, švogerių kraštas. Visi laukė pokyčių, su kiekviena serija bėgo žiūrėti, gal sužinos receptą kaip gyventi.
– „Gimines“ žiūrėjo visa Lietuva, kaip priėmėte didžiulį žinomumą?
– Tai man nebuvo naujiena. Tas jau buvo iš kino, juk važinėdavome su pristatymais po visą Lietuvą vyko susitikimai su žiūrovais, tikrai nebuvau nuskriausta.
Kartais dėmesys erzindavo, kartais buvo malonus. Ne itin patikdavo jei mano vardą painiodavo su personažo vardu.
– Jūsų klausantis atrodo, kad žinomumas jums šalutinis efektas ir jums ne itin svarbus?
– Kartais net pagalvodavau ir vis dar pagalvoju, gal nesu savo vietoje. Sakoma, kad aktorius turi eiti į pirmą planą, jis turi džiaugtis, kad apie jį šneka ir rašo. Amžinatilsį Kazimiera Kymantaitė net sakydavo, kad nesvarbu gerai ar blogai šneka, svarbu, jog šneka. Ji taip guosdavo, jei kas pergyvendavo dėl kritikos. Man tai svetima, esu linkus lįsti į savo kiautą. Aktoriaus profesija juk yra atsivėrimas, bet manau, kad jis turi vykti scenoje ar prieš kamerą, o ne interviu metu.
– Estate minėjusi, kad jums artimesnė kino kamera nei teatro scena. Gal galite papasakoti, kodėl? O gal nuomonė su laiku keitėsi?
– Yra sakančių, kad teatras pranašesnis už kiną, nes tiesiogiai bendraujama su žiūrovais. Bet ką tai reiškia? Ar tai nėra kiek išpūstas dalykas – bendraudamas gauni atsaką, o kokį mes atsaką gauname scenoje prieš užtamsintą salę? Kartais junti kaip salė nuščiūva. Suklusimas reiškia, kad prikaustei žmonių dėmesį. Bet ar tai tikrai bendravimas? Prieš kamerą to nuščiuvimo nėra, bet kamera iš aktoriaus reikalauja daugiau natūralumo, giliau kapstytis savyje, nereikia kažko „permetinėti per rampą“, grubiau sakant, pervaidinti.
Teatre veikia kitos priemonės ir ne visada jos man priimtinos.
– Kokia medžiaga scenoje jus labiau masina – klasikiniai ar šiuolaikiniai veikalai?
– Nelygu kokias temas gvildena, ar tos temos mane giliai jaudina, ar neatima paskutinės vilties. Mūsų, aktorių, kalba kalbant, „svarbu, kokia medžiaga“. O jeigu pjesė klasikinė tai labai svarbu per ją kalbėti apie mūsų nūdieną. Galimybė užsidėjus kito laikmečio šydą atrasti, kas mus jaudina šiandien – visai įdomus procesas.
– Kalbinami aktoriai dažnai sako, kad žmogaus su vaidmeniu negalima tapatinti, koks jūsų santykis su kuriamais vaidmenimis?
– Scenoje turi sukurti žmogų. Ir niekaip kitaip to nepadarysi tik per save. Turi suprasti, kokios jo mintys, jausmai, kaip jis bendrauja su kitais. Mechaniškai kartodamas tekstą personažo nesukursi. Tai yra gilinimosi ir supratimo darbas. Personažas yra tu ir ne tu. Jo aplinkybės nėra tavo gyvenimo aplinkybės ir poelgiai, bet teatre veikia magiškas „jeigu“. O jeigu aš staiga atsidurčiau tokiose aplinkybėse? Aišku, elgčiausi kitaip nei personažas, bet turiu mėginti suprasti jo elgesį ir mintis. Tai vidinis aktoriaus darbas, siekti, kad jo personažas būtų kuo įtikinamesis, organiškesnis. Iš spektaklio žiūrovas išeis arba patikėjęs, arba ne. Jei patikės tuo, kas vyksta scenoje, tai ras atgarsį jo sieloje.
Jei scenoje atsiveri labai giliai, jei tau pavyksta – tu palieti kito žmogaus sielą. Tai yra tikrumo žiežirba. Gal to net nežinai, bet kažkas išėjo paliestas, paveiktas.
