Linija žemėlapyje
Varstau vienuolynų ir bažnyčių duris – man patinka senovinių durų girgždesys, nes jis prikelia po paveikslais ir altoriais snaudžiančius praėjusių amžių prisiminimus. Atgyja istorija. Lipu į varpines, į pilių bokštus, į kalvų viršūnes. Kai vaizdai ištirpsta prieblandoje, o garsai nutyla, girdžiu savas mintis. Kas dieną jų mažiau. Eidama jaučiu, kaip mano rūpesčiai ir mintys byra į kelio dulkes, atlaisvindami vietos galvoje.
Pirmą kartą žodis "piligrimas" nuskambėjo keistai ir nepadarė jokio įspūdžio. Vaikystėje skaičiau knygą apie girių piligrimus – tiek apie juos težinojau.
Kad vieną dieną tapsiu piligrime, jokiose fantazijose neįsivaizdavau. Ir štai – piligrimystė, piligrimė, piligrimų kelias, piligrimų pasas, piligrimų namai, piligrimų pusryčiai ir piligrimų vakarienės... O viskas prasidėjo nuo plonytės linijos, nubrėžtos Ispanijos žemėlapyje, kurią pamačiusi jau niekada nepamiršau.
Kaip atsirado Šv.Jokūbo kelias
Apie beveik 800 km nusidriekusį piligrimų kelią iš Prancūzijos į Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje kasmet sužino vis daugiau žmonių. Piligrimystės juo populiarėja, piligrimų kelyje vis daugiau. Vieni eina pėsčiomis, kiti mina dviračius, joja arkliais, važiuoja automobiliais ar autobusais. Kiekvienas pagal savo galimybes, norus, įsitikinimus.
Piligrimai Šv.Jokūbo keliu mina jau daugiau nei tūkstantį metų. Pasak legendos, IX a. Iberijos pusiasalyje klaidžiojęs piemuo naktį išvydo akinamai ryškią žvaigždę. Eidamas link jos, praleido visą naktį, o paryčiais prisėdęs pailsėti, išvydo nišą, vedančią prie oloje paslėpto marmurinio sarkofago. Jame ilsėjosi šv.Jokūbo palaikai. Šią legendą žino kiekvienas piligrimas, kulniuojantis į olos vietoje atsiradusį Santjago de Kompostelos miestą.
Kaip šv.Jokūbo palaikai atsidūrė Ispanijoje? Manoma, kad apaštalas Jokūbas, po Kristaus nukryžiavimo skelbęs Evangeliją Iberijos pusiasalyje, po mirties atgulė ilsėtis jam paskirtoje žemėje. Kad apaštalo palaikų neišniekintų krikščionybės priešai, šie buvo paslėpti. Po kelių amžių pasklidus žiniai apie piemens atrastą šv.Jokūbo kapą, prie palaikų ėmė plūsti minios piligrimų. Pakeliui kilo bažnyčios, vienuolynai, prieglaudos. Ar tai faktas, ar legenda, kiekvienam spręsti pačiam.
Geriausiai žinomas Šv.Jokūbo piligrimų kelias vadinamas Prancūziškuoju. Jis veda šiauriniu Ispanijos pakraščiu iš Sen Žano (Saint Jean Pied de Port) miestelio Prancūzijoje, už 775 km pasiekdamas Santjago de Kompostelą. Sen Žanas – tik formali kelio pradžia. Iš tikrųjų net keli piligrimų keliai kerta visą Prancūziją, iki įsiliedami į Prancūziškąjį kelią Sen Žane ir Puente La Reinoje.
Kelių yra daugiau nei vienas
Pirmą kartą išgirdusi apie piligrimų kelią, žemėlapyje išvydau Prancūziškąjį maršrutą. Dar ilgai maniau, kad jis vienintelis. Tik iškeliavusi į Santjagą sužinojau, kad kelių yra daugiau. Ėmus dar labiau jais domėtis paaiškėjo, kad kelių – begalės. Turbūt neužtektų gyvenimo visais jais nueiti į Santjagą.
Viduramžiais piligrimai į Santjagą pėsčiomis keliaudavo iš namų. Dabar retas ryžtasi tokiam žingsniui – juk tai reiškia žingsniuoti kelis mėnesius, pusmetį ar net ilgiau. Prieš kelerius metus į tokį žygį išsiruošė žinomas režisierius Jokūbas Vilius Tūras, vėliau apie savo kelionę sukūręs Sidabrine gerve apdovanotą filmą "Sapnuoju, kad einu". Naujųjų metų dieną išėjęs iš Žirmūnų su pūkine striuke, Jokūbas pasiekė Santjagą liepos mėnesį tikriausiai mūvėdamas šortus.
Šiandien populiariausi ir geriausiai sužymėti yra keturi maršrutai į Santjagą, vedantys iš visų Iberijos pusiasalio pusių. Be Prancūziškojo, šiauriniu Ispanijos pakraščiu driekiasi Šiaurinis kelias. Jis vingiuoja į vakarus Kantabrijos jūros pakrante iš Prancūzijos ir Ispanijos pasienyje esančio Irūno miesto. Pražingsniavę daugybę paplūdimių, kurortinių miestelių ir uolėtų iškyšulių, piligrimai už 850 km pasiekia Santjagą.
Girdėjau sakant, kad kelias piligrimus įtraukia, sužavi ir nebepaleidžia. Kiti, priešingai, vos jame atsidūrę suvokia, kad daugiau negrįš.
Kaskart – naujas jaudulys
Po 42 dienas trukusios kelionės pėsčiomis į Santjagą Prancūziškuoju keliu neradau ramybės, kol su kuprine ant pečių neatsidūriau Šiauriniame kelyje. Irūne gavusi piligrimo pasą ir išvydusi pirmąją geltoną rodyklę, kokiomis sužymėti visi Šv.Jokūbo keliai, lengviau atsikvėpiau. Užplūdo euforija. Kojos pačios ėmė nešti pirmyn, nekreipiau dėmesio į prieš akis iškylančius kalnus ir klostėmis sugulusius pakrantės skardžius. Aukštyn ir žemyn, aukštyn ir žemyn. Net dabar mintyse užuodžiu Šiaurinio kelio skonį, jaučiu jo kvapą.
Girdėjau sakant, kad kelias piligrimus įtraukia, sužavi ir nebepaleidžia. Kiti, priešingai, vos jame atsidūrę suvokia, kad daugiau negrįš. Mane, turbūt, apžavėjo, nes po kelerių metų ir vėl stovėjau kelyje – Primityviajame (jis dar vadinamas Senuoju). Prie Ovjedo miesto nuo Šiaurinio kelio atsišakojantį ir per kalnus vedantį 265 km ilgio Primityvųjį maršrutą viduramžiais pasirinkdavo daug piligrimų. Dabar jų – mažuma, nes jis kalnuotas, o prieglaudų jame mažiau. Be to, dažnai pakrapnoja lietutis.
Primityviuoju keliu piligrimystė nesibaigė – po metų laukė Portugališkasis kelias. Ir vėl – tas pats jaudulys, tas pats noras eiti į Santjagą. Lisabonos katedroje gavusi piligrimo pasą, išlindau pro aukštas duris į šviesą, pasakiau "labas" ant sienos geltonuojančiai rodyklei, ir vėl iškeliavau. Kulniavau dar lėčiau, pasimėgaudama kiekvienu žingsniu, kiekvienu kaimu, kiekvienu pastatu ir net šešėliu. Nieko nuostabaus, kad už 590 km laukiantį Santjagą pasiekiau tik po penkių savaičių.
Ketinu nueiti dar vienu keliu į Santjagą, kuris vadinamas Sidabriniu. Iš Pietų Ispanijoje esančio Sevilijos miesto vedantis Sidabrinis kelias tęsiasi daugiau nei 1 000 km per saulės kepinamus tolius, be medelio, be krūmokšnio, be šešėlio pasislėpti. Kaimelių ir miestelių pakeliui nedaug, todėl, skirtingai nei einant kitais keliais, reikia neštis maisto ir vandens atsargų. Vasaros sezonu, kai Pietų Ispanijoje nepakeliamai karšta, prie Sidabrinio kelio esantys piligrimų namai uždaromi. Jau laukiu to pavasario, kai iškeliausiu.
Kodėl einama į Santjagą?
Viduramžiais piligrimai tikėjo, kad nukeliavę į Šv.Jokūbo katedrą Santjage ir prisilietę prie apaštalo palaikų, išpirks nuodėmes ir išgis nuo ligų. Minios piligrimų stengdavosi atlikti išpažintį katedroje Šventaisiais Jokūbo metais, kai liepos 25 d. sutampa su sekmadieniu. Dabar tikėdamiesi išpirkti nuodėmes keliauja tik dalis žmonių. Šv.Jokūbo keliuose kasmet vis daugiau turistų, sveikuolių, nuo rutinos pavargusių žmonių, ieškančių įkvėpimo.
Ilgas keliavimas pėsčiomis yra geras būdas atsitraukti nuo kasdienybės ir pažvelgti į savo gyvenimą tarsi iš šalies. Tuomet visai kitaip imi vertinti daugelį dalykų. Supranti, kad tai, kas atrodė labai svarbu ir sureikšminta, iš tikrųjų nėra nei taip svarbu, nei reikšminga. Leidęs protui pailsėti nuo rutinos ir prievolių pamatai pasaulį bei savo gyvenimą visiškai kitu kampu, nei matei anksčiau.
Prancūziškajame kelyje ne vieną sužavi architektūra ir istorija. Pilys, vienuolynai, bažnyčios, akmeninės namų sienos ilgesingai rymo pakrypę, dūsauja su vėju, praeinantiesiems nebyliai pasakodamos savo vargus. Šiauriniu keliu beveik kasdien žingsniuodavau pakrante, nuo saulėtekio iki saulėlydžio grožėdamasi jūra, uolėtais krantais, iš vandens kyšančiais akmenimis, bangų plakamais smėlėtais paplūdimiais. Atsisukusi žiūrėdavau į savo pėdas smėlyje, mėgindama įsivaizduoti, kiek žingsnių nukeliavau Ispanijos pakraščiu.
Ką reikia žinoti piligrimui?
Kasdienis žingsniavimas su nešuliu gali pakenkti net ir neturintiesiems nugaros problemų, todėl piligrimo kuprinės svoris neturi viršyti dešimties kilogramų. Tik lengva kuprinė leis laisvai judėti, išsukti iš kelio išvydus įdomų miestelį ir vėl sugrįžti į kelią. Kai svoris spaudžia pečius, vargu ar lipsi į kalną išvydęs pilį, vargu ar suksi takeliu į nuošalų vienuolyną, vargu ar tyrinėsi pakelės miestelį. Net ir lengva kuprinė slegia pirmosiomis kelionės dienomis. Po savaitės kūnas pripranta prie svorio, nugaros raumenys sustiprėja ir kuprinė nebetrukdo.
Pakelės miesteliuose galima nusipirkti maisto ir reikalingų daiktų, todėl geriau neštis kuo mažiau: pakanka dviejų porų marškinėlių ilgom ir trumpom rankovėm, dviejų porų lengvų kelnių, dviejų porų kojinių, šortų, apatinių, šilto megztinio, striukės ir apsiausto nuo lietaus. Atėjus į piligrimų namus drabužius galima išsiskalbti. Dar reikėtų turėti šlepetes arba basutes nueiti į dušą ir pasivaikščioti po nakvynės miestelį, kad kojos pailsėtų. Žinoma, neišsiversi be miegmaišio, žibintuvėlio, pleistrų, siūlo, šampūno, muilo.
Jei keliausite mėnesį, prireiks 600 eurų, jei pusantro mėnesio – 900 eurų. Šios sumos, kukliai verčiantis, turėtų pakakti.
O piligrimo batai? Jie turi būti labai patogūs, vienu ar dviem numeriais didesni ir lanksčiu padu su geru protektoriumi. Kalnų batai kietu padu netiks – avint tokius galima patirti traumų ir prisitrinti pūslių. Pirmosiomis dienomis pakanka nueiti po 15 km, kad kūnas priprastų prie krūvio, o kojos – prie batų, net jei jie ir ne nauji. Laimi tie, kurie neskuba, o skubantys piligrimai dažnai po to atsilieka.
Piligrimo dienos išlaidos kelyje – vidutiniškai 20 eurų. Nakvynė piligrimų namuose kainuoja 5–15 eurų, priklausomai nuo vietos ir nuo šeimininko. Valstybės išlaikomose prieglaudose už nakvynę prašoma palikti, kiek negaila, bet tikimasi bent 3 ar 5 eurų. Perkant maistą parduotuvėse dienai pakanka 10 eurų. Taigi, jei keliausite mėnesį, prireiks 600 eurų, jei pusantro mėnesio – 900 eurų. Šios sumos, kukliai verčiantis, turėtų pakakti.
Piligrimų kelius Ispanijoje ir Portugalijoje žymi geltonos rodyklės, mėlyni skydeliai su nupieštu piligrimo siluetu ir stulpeliai su iškaltomis šukutės kriauklėmis. Jei ant stulpelio nėra rodyklės, kryptį į Santjagą rodo kriauklės padėtis. Ten, kur kelias gerai pažymėtas, stovint prie vienos rodyklės apsidairius matyti kita. Kai kur tenka rodyklių paieškoti arba kelio klausti žmonių.
Prancūziškąjį piligrimų kelią ir savo potyrius jame Kristina Stalnionytė išsamiai aprašo 2016 m. pakartotiniu tiražu išleistoje knygoje "Kelias į Santjago de Kompostelą", kurią galima įsigyti iš autorės internetu kristinastalnio.com.
