Kelionė iš carinės priespaudos į galimybių ir laisvės šalį buvo varginanti, tačiau baigėsi laimingai. Visa Avietėnų šeima pasiekė Amerikos krantus ir įsikūrė Masačusetso valstijoje, Vusterio mieste.
Taip prasideda mažos mergaitės – Magdalenos Avietėnaitės (1892–1984) gyvenimo istorija. Užaugusi ji tapo bene aukščiausias pareigas nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnyboje ėjusia moterimi, buvo nepakeičiama kultūrinės diplomatijos srityje. Sovietams okupavus Lietuvą, padėjo išgelbėti Amerikoje išlikusias Lietuvos aukso atsargas.
Tėvai: Adomas ir Magdalena Avietėnai JAV, 1910–1915 m. / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.
Tėvų pavyzdys
Įsikūrus Vusterio mieste, iš pradžių Avietėnų šeimai, kaip ir didžiajai daugumai XIX a. pabaigos lietuvių emigrantų, buvo sunku. Tėvai ėmėsi net ir menkai mokamų darbų, tačiau Magdaleną ir jau Amerikoje gimusią Izabelę iš karto leido mokytis.
Ne kiekvienas to meto šeimos tėvas ryžosi rizikai prarasti turtą, kad išmokslintų savo dukrą. Tai buvo mažų mažiausiai avantiūristo arba plačiai mąstančio žmogaus bruožas.
Vos kelios biografijos detalės apie tėvus liudija, kokių vertybių apsuptyje buvo auginama Magdalena. A. Avietėnas – buvęs daraktorius ir uždraustos lietuviškos spaudos platintojas gimtajame kaime. Amerikietiška aplinka nė kiek nepakeitė tvirto tėvų apsisprendimo išlikti sąmoningais lietuvių tautos piliečiais. Mažosios Magdalena ir Izabelė namuose turėjo kalbėti tik lietuviškai, nors dėl to pirmaisiais metais Amerikoje kentėjo anglų kalbos žinios. Tačiau toks buvo tėvų apsisprendimas. Šeimoje lietuvių kalba buvo vienintelis tiltas, jungiantis toli nuo Lietuvos augančias mergaites su gimtąja žeme.
Vienintelė: M. Avėtėnaitė tarp Lietuvos atstovų užsienio šalyse. Kaunas, 1923 m. / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.
Nors Amerikoje abu tėvai dirbo tik paprastus darbus, tačiau rodė išmintingų, dorų ir tikinčių žmonių pavyzdį abiem dukroms. Tvirtą ryšį su Lietuva Magdalena ir Izabelė išlaikė tik tėvų dėka: „Būdamas darbštus ir švietimo troškęs žmogus, tėvas tapo geru mechaniku ir visapusiškai apsišvietusiu žmogumi. Kadangi jo pirmos dienos JAV buvo labai sunkios, jis pasiryžo pagelbėti kiek tik galėdamas kitiems ateiviams [emigrantams]. Tokiu būdu mūsų namai tapo tarsi prieglauda ateiviams, kur jie visuomet rasdavo paguodos, patarimų, knygų pasiskaityti ir, reikalui esant, pašalpos. Šį darbą abu tėvai su lygiu pamėgimu dirbo, sesutei ir man paaugėjus, prisidėjom ir mudvi"(2), – taip apie savo tėvus rašė pati M. Avietėnaitė.
1909 m. M. Avietėnaitė su pagyrimu baigė mokyklą Vusteryje. Mergina pradėjo lankyti filologijos kursus, dirbo miesto bibliotekoje, vakarais dėstė anglų kalbą. Nujausdamas jos galimybes, vietos lietuvių parapijos klebonas nesidrovėjo ateiti pas A. Avietėną su griežtu reikalavimu: „Adomai, jeigu tu neleisi toliau mokytis savo dukters Magdalenos, padarysi didelę nuodėmę!“
Magdalenos biografijoje reikšmingas tėčio ir dukters ryšys. Tėvas savo dukterį matė kaip visavertę laisvos visuomenės narę. Tikėjo ne tik jos talentais, bet ir pačios Magdalenos sprendimais. Ne kiekvienas to meto šeimos tėvas ryžosi rizikai prarasti turtą, kad išmokslintų savo dukrą. Tai buvo mažų mažiausiai avantiūristo arba plačiai mąstančio žmogaus bruožas. Taigi, matydami dukters gabumus, tėvai užstatė sunkiai emigracijoje uždirbtus namus, paėmė iš banko paskolą ir išleido Magdaleną į Ženevos universitetą studijuoti literatūros ir filosofijos.
Paslaptingasis M. S.
Studijų metais Ženevoje Magdalena sutiko didžiąją savo gyvenimo meilę – rumunų aristokratą Michaelį Serbaną de Cernesti. 1914 m. Michaelis apgynė daktaro disertaciją. Tais pačiais metais Magdalena baigė ir savo studijas. Abu kūrė bendros ateities planus, tačiau tuo metu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, padalijęs tautas į priešingas barikadų puses. Rumunija įstojo į karą Antantės pusėje, M. Serbanas buvo pašauktas į karinę tarnybą, o Magdalena grįžo į Ameriką.
Jauna moteris visiškai pasinėrė į Vusterio lietuvių kultūrinę veiklą. Dirbo savaitraščio „Amerikos lietuvis“ redaktore, nemažai rašė istorijos ir politikos temomis. 1917 m. savo istorinių straipsnių pagrindu M. Avietėnaitė išleido dvi knygas: „Didžioji Prancūzijos revoliucija“ ir „Istorija žymiausių Europos tautų, dalyvavusių didžiojoj karėj“, kurias abi dedikavo M. Serbanui su paslaptingu įrašu knygose: „Skiriama M. S.“
Po Pirmojo pasaulinio karo griuvus didžiosioms imperijoms, kūrėsi modernios tautinės valstybės. 1918 m. Lietuva taip pat paskelbė savo nepriklausomybę. Būtent tuomet Magdalenos ir Michaelio bendros ateities planai žlugo galutinai. Abu – tiek Magdalena, tiek Michaelis – buvo tikri savo šalių patriotai. Abu rinkosi – romantiška meilė ar tautinė tapatybė. Didžiojoje savo pasirinkimo kryžkelėje, ar kurti savo ir Michaelio gyvenimą Rumunijoje, ar grįžti į tėvynę, Magdalena pasirinko savo gimtinę. Taip nusprendė ir Michaelis.
Po draugystės su Michaeliu moteris šeimos nekūrė, apie asmeninę laimę neatviravo, tačiau iki gyvenimo pabaigos išsaugojo vyriškio laiškus ir fotografijas.
Michaelio ir Magdalenos istorija liko pridengta paslapties šydo, neatsakytų klausimų, tačiau stulbinama savo liudijimu apie meilę, pagarbą ir ištikimybę.
Užsienio reikalų ministerijoje
Amerikoje augusi, išsilavinimą įgijusi Ženevoje mergina laisvai kalbėjo anglų ir prancūzų kalbomis. To meto Lietuvoje angliškai kabančių valstybės tarnautojų labai trūko. Kuriant modernią Lietuvos valstybę ir komunikuojant su laisvuoju Vakarų pasauliu, valstybės tarnyboje ypač reikėjo tokių žmonių, kaip Magdalena – išsilavinusių, drąsių, mokančių improvizuoti ir... labai mylinčių savo valstybę.
1920 m. sugrįžus į Lietuvą, Magdalena buvo priimta į Užsienio reikalų ministeriją, pirmiausia – į vertėjo ir šifruotojo pareigas. Iš karto atsiskleidė M. Avietėnaitės gabumai, tad jauna moteris greitai gavo daug rimtesnių užduočių – tapo slaptojo archyvo tvarkytoja, konfidencialiąja sekretore, o 1924 m. paskirta į vadovaujamas pareigas – tapo Lietuvos telegramų agentūros ELTA, 1926 m. – Spaudos biuro vedėja, o nuo 1930 m. Spaudos biuro viršininke.
Pastarosios institucijos tikslas buvo informuoti pasaulio valstybes apie politinį ir kultūrinį Lietuvos gyvenimą, bendradarbiauti kultūrinės diplomatijos srityje. Ypač svarbi biuro veiklos dalis – užsienio parodų rengimas Lietuvoje ir Lietuvos kultūrinio gyvenimo reprezentavimas užsienyje. Eidama vadovo pareigas, M. Avietėnaitė kuravo Lietuvos meno parodų organizacinius darbus Barselonoje, Lježe, Stokholme, Kopenhagoje, Briuselyje, Geteborge, Čikagoje, Paryžiuje, Niujorke. Šios parodos dažnai buvo priemonė užmegzti ir sutvirtinti Lietuvos diplomatinius ryšius, todėl to meto spaudoje nuolat pasirodydavo žinučių apie M. Avietėnaitės darbus.
Moteris buvo tikra komunikacijos srities profesionalė, užsitarnavusi gerą vardą tarp Lietuvos ir užsienio šalių kolegų: „Svetimšaliams ir užsienio žurnalistams labiausiai žinoma savo darbo pasišventėlė, nemirštama darbuotoja Lietuvos populiarizavimo dirvoj p-lė Magdalena Avietėnaitė. [...] Ji stengiasi įskiepyti visiems lankantiems mūsų kraštą Lietuvos meilę. Ir jai tai puikiai pavyksta.“(3)
1938 m. Spaudos biurą perorganizavus į Spaudos ir informacijos departamentą, M. Avietėnaitė tapo jo direktore. Šias pareigas ėjo iki pat sovietų okupacijos. Tarpukariu M. Avietėnaitė buvo bene vienintelė moteris, turėjusi aukščiausio lygio valstybės tarnautojo kategoriją ir ėjusi tokias aukštas pareigas valstybės aparate.
Stereotipų nelaisvėje
Tarpukario Lietuvoje moterų galimybė realiai veikti politikoje buvo apribota to meto socialinių standartų. Diplomatijos sferoje dar griežčiau buvo laikomasi nusistovėjusių protokolo taisyklių. Moters statusas diplomatinėje tarnyboje dar nebuvo moderniai permąstytas, taigi ir nepriimtinas. Todėl nenuostabu, kad XX a. ketvirtąjį dešimtmetį Lietuvos diplomatai taip ir neišdrįso žengti reikšmingo žingsnio – vienu iš Lietuvos diplomatų paskirti moterį.
1930 m. liepos 26 d. tuometis užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius, įvertinęs M. Avietėnaitės darbą kultūrinės diplomatijos srityje, ryžosi siūlyti ją dirbti pasiuntinybėje Romoje, Londone ar Vašingtone. Šiuo ketinimu ministras pasidalijo su įtakingais diplomatijos atstovais – Petru Klimu (Paryžiuje), Kaziu Bizausku (Londone), Vaclovu Sidzikausku (Berlyne) ir Broniumi Dailide (Rygoje). Įprastai kandidatūros siūlymai sulaukdavo mandagaus diplomatų pritarimo, bet šį kartą situacija susiklostė kitaip.
Lietuvos atstovas Jungtinėje Karalystėje K. Bizauskas ministro siūlymą vadino nerealiu. Nors P. Klimas kartu su žmona Bronislava Mėginaite-Klimiene buvo artimi M. Avietėnaitės draugai, diplomatas taip pat pasisakė prieš: „Moteriškė ministro pavaduotoja, deja, bendrose Paryžiaus diplomatinės tarnybos sąlygose būtų be galo keblioje padėtyje, kuri iššauktų greičiau sensacinių kalbų nei [duotų] realių avantažų. Ypač reprezentacinė dalis galėtų sukelti daug protokolinių painiavų.“(4) Savo mintį P. Klimas užbaigė ypač kategoriškai: „Moteriškė generolas ar pulkininkas lygiai tuo tarpu nėra įmanoma.“(5)
Visi diplomatai vienbalsiai atmetė M. Avietėnaitės kandidatūrą. Moteris puikiai atliko savo darbą, tačiau negavo galimybės įrodyti talento aukščiausiu diplomatijos lygmeniu. M. Avietėnaitei nepavyko pramušti stiklo lubų (6) ir įveikti nematomų kliūčių ir stereotipų, kurių pagrindu dar ilgai buvo konstruojamos moterų galimybių ribos politikoje.
Lietuvos vardu
Paradoksalu, kad į diplomatinę tarnybą neįsileista M. Avietėnaitė, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, reagavo kaip tikra diplomatė ir ryžtinga kovotoja.
1940 m. birželio 17 d. pradėjus veikti marionetinei Justo Paleckio vyriausybei, M. Avietėnaitė su kolege Elena Barščiauskaite, rizikuodamos savo gyvybėmis, iš Užsienio reikalų ministerijos išnešė slaptas bylas, kurias vėliau perdavė Lietuvos valstybės archyvo vedėjui kunigui Juozapui Stakauskui.
M. Avietėnaitė kritiniu momentu prisidėjo ir išsaugant dalį Lietuvos aukso. Iš karto po Lietuvos okupacijos SSRS pareigūnai siekė perimti Lietuvos bankui priklausančias atsargas užsienio bankuose. 1940 m. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje laikomas Lietuvos auksas buvo įvertintas daugiau nei 60 mln. litų.
Lietuvai praradus nepriklausomybę, JAV įšaldė valstybės aukso atsargas. Sovietų emisarui Vladimirui Dekanozovui spaudžiant, marionetinė J. Paleckio vyriausybė pareiškė protestą JAV pasiuntiniui Lietuvoje ir pareikalavo atiduoti auksą okupuotai Lietuvai. Jis iš karto būtų patekęs į SSRS iždą.
Nepabūgusi galimai pražūtingų padarinių, paskutinio susitikimo su JAV pasiuntiniu dr. Owenu Noremu metu M. Avietėnaitė ištarė reikšmingus žodžius: „Mes jau nebegalime nepriklausomai veikti. Mes labai vertiname, jei JAV gali padaryti daugiau, negu mes galime čia drįsti pasakyti. Čia žmonės klausosi. Aš daugiau nieko negaliu pasakyti.“ (7) Šie keli diplomatinės kalbos šydu pridengti sakiniai buvo paskutinis JAV pasiuntinio pranešimas iš Lietuvos į Ameriką.
1940 m. liepos 30 d. iš Lietuvos buvo atšauktas JAV pasiuntinys. Tų pačių metų rugsėjo 5 d., nepripažįstant prievartinio Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, uždaryta ir JAV atstovybė. Meistriškai sudėlioti diplomatinės žinutės akcentai M. Avietėnaitės žodžiuose padėjo išgelbėti dalį Lietuvos aukso atsargų. Šis aukso rezervas sovietinės okupacijos metais buvo naudojamas Lietuvos diplomatinės tarnybos išeivijoje veiklai išlaikyti.
Už nuopelnus M. Avietėnaitė ne kartą pažymėta Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių apdovanojimais, tarp jų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio, Karūnos 3-iojo laipsnio (Belgijos Karalystė), Garbės legiono 4-ojo laipsnio (Prancūzija) ordinais.
Moteris buvo entuziastinga visuomenininkė: priklausė Lietuvos istorijos, XXVII knygos mėgėjų, Lietuvos kanklininkų, Lietuvių katalikių moterų draugijoms, vadovavo Lietuvos skaučių užsienio sąjungai.
Rytojaus pasaulis
1939 m. balandžio 30 d. Niujorke iškilmingai buvo atidaryta moderniausia ir didžiausia iš visų iki tol vykusių pasaulinių parodų „Rytojaus pasaulis“. Niujorko paroda – milžiniško masto projektas, kurio devizas – taikus, žmogaus kūrybos ir pažangos inspiruotas ateities pasaulis.
Kolegos: Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai savo būstinėje. M. Avietėnaitė sėdi antroje eilėje šešta iš kairės. Kaunas, XX a. 3–4 deš. / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.
Lietuva vienintelė iš Baltijos valstybių priėmė 1936 m. lapkričio 30 d. perduotą JAV prezidento Franklino Delano Roosevelto kvietimą dalyvauti parodoje. Lietuvos paviljono generaline komisare paskirta M. Avietėnaitė, tuomet ėjusi Spaudos biuro vadovo pareigas.
Darbui suburtas parodos rengimo komitetas, o 1938 m. Ministrų Kabinetas patvirtino reglamentą, skirtą Lietuvos skyriui Niujorko pasaulinėje parodoje organizuoti. M. Avietėnaitė su parodos komiteto nariais rengė eksponatų atranką, koordinavo tarpvalstybinių institucijų darbą, sprendė komunikacijos, logistikos, finansinius klausimus. Tokio lygio atsakomybę vis dar turėjo labai nedaug moterų, žvelgiant net ir už Lietuvos ribų.
Moters vadovės pozicija Lietuvos paviljono organizacijoje neliko nepastebėta Niujorke. Federalinis parodos pakomisaris, tardamas sveikinimo kalbą lietuvių paviljone, pažymėjo: „Mes Amerikoje taip pat turime moterį parodos komisarę – darbo sekretorę Miss Frances Perkins, kuri nuoširdžiai sveikina Lietuvos generalinę komisarę kaipo vienintelę svetimšalę moterį Komisarę ir linki jos Kraštui geriausios kloties.“(8)
Parodai pasibaigus, Niujorko miesto taryba, dėkodama už kultūrinį indėlį į miesto gyvenimą, apdovanojo parodos rengėjus. M. Avietėnaitei suteiktas Niujorko garbės piliečio vardas ir įteiktas aukso medalis.
Mes Amerikoje taip pat turime moterį parodos komisarę – darbo sekretorę Miss Frances Perkins, kuri nuoširdžiai sveikina Lietuvos generalinę komisarę kaipo vienintelę svetimšalę moterį Komisarę ir linki jos Kraštui geriausios kloties.
1939 m. diplomatijos pasaulio kuluaruose jau tvyrojo karo nuojautos atmosfera. Šios nerimo nuotaikos neišvengiamai atsispindėjo ir kultūriniame gyvenime. 1939 m. atidarant Lietuvos paviljoną Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Jonas Budrys išsakė nebylų mažųjų Europos valstybių, tokių kaip Lietuva, prašymą pasaulio lyderiams: „Be pastovios taikos, be užtikrinto rytojaus neįmanomas joks progresas, joks rimtas kūrybinis darbas. Ar reikia dar sakyti, kad nedidelė ir taip nuketėjusi per Didįjį karą Lietuva visu nuoširdumu trokšta, kad toji taika pagaliau užviešpatautų pasaulyje, kad jos žmonių sunkaus darbo vaisiai eitų ne švino ir karo pabūklams, bet tų pačių žmonių gerovei kelti.“(9)
Ironiška, tačiau grandiozinis kultūros projektas – 1939-ųjų pasaulinė paroda „Rytojaus pasaulis“, turėjusi reprezentuoti taiką ir visuomenės pažangą, tapo dramatiško rytojaus riboženkliu: 1939 m. rugsėjį prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas visam laikui perkeitė ligtolinės Europos veidą. Lietuvos paviljonas 1939 m. Niujorko pasaulinėje parodoje tapo paskutiniu tokio lygio Nepriklausomos Lietuvos kultūriniu projektu. Karui prasidėjus, nuspręsta eksponatus „laikinai“ palikti Amerikoje, tačiau tuo metu niekas nenujautė, kad po karo Lietuvai dar teks iškęsti penkis sovietinio teroro dešimtmečius. Niujorko parodos eksponatai į vėl laisvą Lietuvą sugrįžo tik po daugiau nei pusės amžiaus.
Be šeimos ir Lietuvos
Antrasis pasaulinis karas sužlugdė aukščiausiu lygiu plėtotą M. Avietėnaitės karjerą kultūrinės diplomatijos srityje, o sovietų okupacija moterį atskyrė nuo mylimos tėvynės ir šeimos.
1940 m. sovietams likvidavus Užsienio reikalų ministeriją, M. Avietėnaitė buvo atleista iš pareigų. Kad išgyventų, tais pačiais metais moteris įsidarbino Vilniaus universitete, dėstė anglų kalbą. 1941 m. birželio 14 d. vienintelę Magdalenos seserį operos solistę I. Avietėnaitę-Gustainienę, jos vyrą žurnalistą Valentiną Gustainį ir abu mažamečius jų vaikus su pirmąja trėmimų banga išvežė į Sibirą. Magdalena dėjo visas pastangas tikėdamasi padėti. Deja, Izabelė su šeima tremtyje iškentė net šešiolika metų.
Diplomatija: M. Avietėnaitė – 1939 m. Niujorke vykusios pasaulinės parodos Rytojaus pasaulis Lietuvos skyriaus generalinė komisarė. / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.
1944 m. vasarą, grįžtant sovietams, Magdalena pasitraukė į Vakarus. Aukštas pareigas Nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnyboje ėjusi M. Avietėnaitė tik taip galėjo išsigelbėti nuo represijų. Iki 1947 m. moteris glaudėsi karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, kur drąsiai prisiėmė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generalinės sekretorės, Lietuvos skaučių sąjungos užsienio dalies vadovės pareigas. Per Raudonąjį Kryžių dar bandė surasti Izabelės šeimą, tačiau nesėkmingai. Geros draugės diplomato P. Klimo žmonos Bronės Mėginaitės-Klimienės pakviesta, laikinai apsistojo Paryžiuje, iš kur 1949 m. iškeliavo į JAV. Ten įsitraukė į VLIK‘o veiklą, tapo jo politinės komisijos nare, į anglų kalbą vertė rengiamus dokumentus.
1949–1952 m. M. Avietėnaitė dirbo Detroito universiteto bibliotekoje, tad vienus metus dėstė sociologiją Amhersto koledže. Paskiausia darbo vieta – Švč. Širdies koledžas Manhetonvilyje. Koledžo bibliotekininke M. Avietėnaitė išdirbo net trylika metų.
1964 m. išėjusi į pensiją Magdalena apsigyveno seselių vienuolių globojamuose senelių namuose Putname. Kol leido silpstantis regėjimas, tvarkė vienuolyno biblioteką, tęsė lietuvišką veiklą, kurios per visus gyvenimo Amerikoje metus nebuvo apleidusi.
Didysis Magdalenos širdies skausmas – sesers šeimos likimas. Tik po šešiolikos metų Izabelės ir Valentino šeima grįžo iš Sibiro tremties, apsigyveno pas V. Gustainio seserį Griškabūdyje. Po tremties Magdalena ir Izabelė susirašinėjo laiškais, deja, sovietinė cenzūra griežtai kontroliavo iš už geležinės uždangos siunčiamus laiškus, todėl seserų pokalbiai laiškuose nuskurdinti cenzūros, su nutylėjimais, pilni neišsakytų žodžių. Magdalena ir Izabelė daugiau niekada nebesusitiko.
Paskutines savo gyvenimo savaites M. Avietėnaitė praleido Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos globojamuose slaugos namuose Putname. Išeivijos laikraštyje „Draugas“ publikuotame M. Avietėnaitės nekrologe rašoma: „Prieš 5 savaites ji buvo perkelta į [Palaimintojo Jurgio] Matulaičio namus, kur stengtasi jos sveikatą stiprinti, bet ji atsisakė, jos nuomone, nereikalingų pastangų, nes, būdama giliai religinga, buvo pasiruošusi amžinybei.“ (9)
Magdalena tyliai užgeso 1984 m. rugpjūčio 13 d., eidama 93-iuosius metus.
M. Avietėnaitė – vienintelė moteris, tarpukariu ėjusi aukštas pareigas valstybės aparate. Ji buvo žmogus, užkūręs Lietuvos viešųjų ryšių kampaniją, dėl kurios pasaulis sužinodavo apie Lietuvos meno, ekonomikos ar politikos laimėjimus.
Šaltiniai:
1, 2 – M. Avietėnaitės ranka rašytas gyvenimo aprašymas, 1940–1941. LCVA (Lietuvos centrinis valstybės archyvas).
3, 4, 5 – Daukanto 13. Diena, 1934 04 01, nr. 13 (768), p. 2.
6 – Stiklinių lubų (angl. glass ceiling) metafora pradėta vartoti XX a. 9 dešimtmetyje, ja nusakomos nematomos kliūtys, ribojančios moterų kilimą karjeros laiptais.
7 – Žalys, V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), I tomas. Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 316.
8 – Pasaulio parodos reikalai. Draugas, 1938 09 08, nr. 210, p. 4.
9 – Lietuvos paviljono atidarymas New Yorke. Aidas, 1939 06 03, nr. 64 (146), p. 2.
10 – Lietuvos paviljono atidarymas New Yorke. Aidas, 1939 06 03, nr. 64 (146), p. 2.
Kas? Paroda „Šviesa pro stiklo lubas: Magdalena Avietėnaitė (1892–1984) – tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja“.
Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
Kada? Veikia iki balandžio 16 d.
