Mūsų maža lietuvių liuteronų parapija, kuri buvo įkurta prieš 110 metų, visados turėdavo dvi pamaldas Didįjį penktadienį, lietuviško vaikų darželio auklėtiniams ir parapijos mažiesiems Kiaušinių rinkimo šventę šeštadienį ir dvejas pamaldas sekmadienį. Gal ne tiek dėl gausos ateinančių žmonių, kiek dėl skirtingų kalbų. Mes meldžiamės angliškai ir lietuviškai...

Nepaisant to, kad jau virš trejų metų kiekvieną sekmadienį gyvai transliuoju mūsų pamaldas, šio laikotarpio pamaldų laikymas vien tik virtualiai parapijai įveda visai kitokius bendravimo aspektus, nei man buvo įprasta. Man labai trūksta žmonių. Gyvų žmonių, kurie kartu gieda, meldžiasi, atsako ir paantrina, kai to reikalauja liturgija. Nėra gyvojo bendravimo ryšio. Laikant virtualiąsias pamaldas pradėjau raginti stebėtojus įsitraukti – parašyti komentaruose atsiliepimus, pastebėjimus, klausimus. Retai tokių gaunu, nes mes nesame įpratę virtualiai dalyvauti pamaldose. Iš kitos pusės – mes, lietuviai, esame labai susivaržę ir neįpratę aktyviai ardyti liturginio pamaldų vientisumo.

Tai kaipgi ta mūsų Didžioji savaitė? Kokia ji mums buvo? Kas naujo? Kas neįprasto? Kokias pamokas ji mums pateikė? Šiuos klausimus užduodu ne tik sau, bet ir jums.

Man labai trūksta žmonių. Gyvų žmonių, kurie kartu gieda, meldžiasi, atsako ir paantrina, kai to reikalauja liturgija.

Mano galva, didžiausia mums naujiena yra įgytas supratimas, kad, naudodami naujas technologijas, galime komunikuoti net ir būdami toli vieni nuo kitų. Naudojame komunikacijų priemones, kurias neretai tradicinės krikščioniškos bažnyčios keikė kaip velnio išmislą. Tiesa, tai yra kitoks bendravimas, nei mes esame įpratę matyti bažnyčioje. Naujosios technologijos komplikuoja mūsų įprastą sakramentinį bendravimą. Bet vis dėlto...

Stovėdamas prie altoriaus tuščioje bažnyčioje priešais filmuojantį pamaldas telefoną aš akivaizdžiai supratau, kad bažnyčia yra daug didesnė ir gausesnė nei suoluose sėdintys parapijiečiai ar svečiai. Bažnyčia negali būti apribota sienomis ar teritorija. Bažnyčia yra visi tikintieji, kurie klausosi Dievo žodžio ir juo tiki.

Lygiai taip pat supratau, kad tauta nėra apibrėžiama – ypač šiais laikais – miesteliu ar kaimu, iš kurio esi kilęs, kur esi augęs ar net dabar gyveni. Šiais laikais sienos, skiriančios vieną valstybę nuo kitos, geriausiu atveju tėra tik porėtos ir pralaidžios membranos. Bėgant tūkstantmečiams jos buvo labilios ribos, žyminčios įtakos zonas. Su laiku vis kietėdamos ir tampančios kietomis tvoromis, skiriančiomis vieną valstybę nuo kitos (gal todėl, kietėjant toms riboms, žmonija ir patirdavo vis daugiau tarpusavio karų?). Šiais laikais jos vėl tampa tokios, nors ir pažymėtos, bet efemeriškos savo pralaidumu. Jos nesulaiko paukščio skrydžio. Nesulaiko iš vienos pasaulio vietos į kitą keliaujančio žmogaus. Nesulaiko kultūrinių, ekonominių, mokslo mainų. Jos nesulaiko ir viruso plitimo, kad ir kaip stengtumės. Mūsų patiriamos nelaimės turi potencijos tapti skausmo priežastimi ir kitiems. Mūsų džiaugsmai potencialiai gali tapti kitų tautų džiaugsmais... O tauta? Tauta šiais laikais taip pat jau sunkiai gali būti apibrėžta valstybine siena. Net ir piliečio sąvoka. Aš, gyvendamas Čikagoje, meldžiuosi lietuviškai (žinoma, ir angliškai), mąstau lietuviškai, kalbuosi su draugais ir savo vaikais lietuviškai, dalyvauju lietuviškoje veikloje, rašau poeziją lietuviškai, gyvenu Lietuvos ir JAV realijomis, net sapnuoju lietuviškai. Aš, gyvenantis JAV, esu globalios Lietuvos dalis. Esu dalis Lietuvos, kuris negali būti apibrėžta jokiomis sienomis.

Sugrįžkime į Didžiosios savaitės patyrimą. Nepaisant įvairiausių pandemijos paplitimo sukeltų drastiškų pasikeitimų ir net mūsų kasdienio gyvenimo apribojimų, pamaldų vedimas tuščioje bažnyčioje mane privertė pamatyti atsiveriančias naujas potencialias galimybes. Galimybes, kurios peržengia įsigaliojusius stereotipus, riboženklius, sienas ir tvoras. Pamatėme, kad kai kurios jos buvo realios. Kai kurios – tik įsivaizduojamos. Prisikėlimo šventė tuščioje bažnyčioje dar kartą parodė, kad Dievo stebuklas tęsiasi ir šiandien – mus suteikta galimybė peržengti net save pačius.

Aleliuja!

O juk bažnyčios šiuo laiku būna jei ne perpildytos, tai bent artipilnės. Pamaldos vyksta vos ne kiekvieną dieną. Mūsų maža lietuvių liuteronų parapija, kuri buvo įkurta prieš 110 metų, visados turėdavo dvi pamaldas Didįjį Penktadienį, lietuviško vaikų darželio auklėtiniams ir parapijos mažiesiesiems Kiaušinių rinkimo šventę šeštadienį, ir dvejas pamaldas sekmadienį. Gal ne tiek dėl gausos ateinančių žmonių, kiek dėl skirtingų kalbų. Mes meldžiamės angliškai ir lietuviškai.

Nežiūrint to, kad jau virš trijų metų kiekvieną sekmadienį gyvai transliuoju mūsų pamaldas, šio laikotarpio pamaldų laikymas vien tik virtualiai parapijai įveda visai kitokius bendravimo aspektus, nei man buvo įprasta. Man labai trūksta žmonių. Gyvų žmonių, kurie kartu gieda, meldžiasi, atsako ir paantrina, kai to reikalauja liturgija. Nėra gyvojo bendravimo ryšio. Laikant virtualias pamaldas pradėjau raginti stebėtojus įsijungti – parašyti komentaruose savo atsiliepimus, pastebėjimus, net klausimus. Retai tokių gaunu, nes mes nesame įpratę virtualiai dalyvauti pamaldose. Iš kitos pusės – mes lietuviai esame labai susivaržę ir neįpratę aktyviai „ardyti“ liturginio pamaldų vientisumo.

Tai kaipgi ta mūsų Didžioji savaitė? Kokia ji mums buvo? Kas naujo? Kas neįprasto? Kokias pamokas ji mums pateikė? – Šiuos klausimus užduodu ne tik sau, bet ir jums.

Mano galva, didžiausia mums naujiena yra įgytas supratimas, kad dėl naujų technologijų mes galime komunikuoti, net ir būdami toli vieni nuo kitų. Naudojame komunikacijų priemonės, kurias neretai tradicinės krikščioniškos bažnyčios keikė kaip velnio išmislą. Tiesa, tai yra kitoks bendravimas, nei mes esame įpratę matyti bažnyčioje. Naujosios technologijos komplikuoja mūsų įprastą sakramentinį bendravimą. Bet vis tiktai...

Stovėdamas prie Altoriaus tuščioje bažnyčioje priešais filmuojantį pamaldas telefoną aš akivaizdžiai supratau, kad bažnyčia yra daug didesnė ir gausesnė, nei suoluose sėdintieji parapijiečiai ar svečiai. Bažnyčia negali būti apribota sienomis ar teritorija. Bažnyčia yra visi tikintieji, kurie klausosi Dievo žodžio ir juo tiki.

Lygiai taip pat supratau, kad tauta nėra apibrėžiama – ypač šiais laikais – miesteliu ar kaimu iš kurio esi kilęs, kur esi augęs, ar net dabar gyveni. Šiais laikais sienos, skiriančios vieną valstybę nuo kitos, geriausiu atveju tėra tik porėtos ir pralaidžios membranos. Tūkstantmečių eigoje jos buvo labilios ribos žyminčios įtakos zonas. Su laiku vis „kietėdamos“ ir tampančios kietomis tvoromis skiriančiomis vieną valstybę nuo kitos (gal todėl „kietėjant“ toms riboms, žmonija ir patirdavo vis daugiau tarpusavio karų?). Šiais laikais jos vėl tampa tokiomis, nors ir atžymėtomis, bet efemeriškomis savo pralaidumu. Jos nesulaiko paukščio skrydžio. Jos nesulaiko iš vienos pasaulio vietos į kitą keliaujančio žmogaus. Jos nesulaiko kultūrinių, ekonominių, mokslo mainų. Jos nesulaiko ir viruso plitimo, kad ir kaip stengtumės. Mūsų patiriamos nelaimės turi potencijos tapti skausmo priežastimi ir kitiems. Mūsų džiaugsmai potencialiai gali tapti kitų tautų džiaugsmais... O tauta? Tauta šiais laikais taip pat jau sunkiai gali būti apibrėžta valstybine siena. Net ir piliečio sąvoka. Aš gyvendamas Čikagoje meldžiuosi lietuviškai (žinoma, ir angliškai), mąstau lietuviškai, kalbuosi su draugais ir savo vaikais lietuviškai, dalyvauju lietuviškoje veikloje, rašau poeziją lietuviškai, gyvenu Lietuvos ir JAV realijomis, net sapnuoju lietuviškai. Aš, gyvenantis JAV, esu globalios Lietuvos dalis. Esu dalis Lietuvos, kuris negali būti apibrėžta jokiomis sienomis...

Sugrįžkime į Didžiosios savaitės patyrimą. Nežiūrint įvairiausių pandemijos paplitimo iššauktų drąstiškų pasikeitimų ir net mūsų kadienio gyvenimo apribojimų, pamaldų vedimas tuščioje bažnyčioje mane privertė pamatyti atsiveriančias naujas potencialias galimybes. Galimybes, kurios peržengia įsigaliojusius stereotipus, riboženklius, sienas ir tvoras. Pasimatė, kad kai kurios jos buvo realios. Kai kurios tik įsivaizduojamos. Prisikėlimo šventė tuščioje bažnyčioje dar kartą parodė, kad Dievo stebuklas tęsiasi ir šiandien – mus suteikta galimybė peržengti net save pačius.

Aleliuja!