„1994 metais mūsų leidykla šią seriją perėmė iš kitos leidyklos, ir jau tris dešimtmečius labai atsakingai ir nuosekliai ją leidžiame. Kasmet sulaukiame apie 30–40 rankraščių, kuriuos anonimiškai, neatskleidžiant rankraščio autorystės, kruopščiai vertina kompetentinga rašytojų komisija. Kasmet išleidžiame po dvi atrinktas knygas – vieną poezijos ir vieną prozos. Ne veltui šįmet pelnytame Knygos apdovanojime pažymima, kad jis teikiamas „už debiuto prestižą, dėmesį pradedantiesiems autoriams ir kruopštų darbą su rankraščiais“, – sakė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos direktorė Giedrė Šorienė.

Tarp „Pirmosios knygos“ serijoje per 30 metų išleistų pirmųjų knygų autorių – tokie šiandien žinomi rašytojai, kaip Nacionalinės premijos laureatas Rimvydas Stankevičius, Renata Šerelytė, Marius Ivaškevičius, Laura Sintija Černiauskaitė, Rimantas Kmita, Giedrė Kazlauskaitė, Agnė Žagrakalytė, Gytis Norvilas, Antanas Šimkus, Dainius Dirgėla ir daugelis kitų puikių kūrėjų.

Paprašėme kai kuriuos autorius prisiminti savo pirmųjų knygų gimimo aplinkybes, tą jausmą, kai rankose laikė savo knygą–pirmagimę, įsimintiną darbą su knygos redaktoriumi.

Laura Sintija Černiauskaitė

Pirmoji mano knygelė „Trys paros prie mylimosios slenksčio“ (keturi apsakymai) pasirodė 1994-ųjų pačioje pabaigoje, berods gruodį, aplinkui mano aštuonioliktąjį gimtadienį. Atsimenu, valkiojausi senamiestyje po paskaitų Lietuvos muzikos akademijoje, temo, snigo didžiulėm snaigėm, o mane staiga apėmė toks nepaaiškinamas euforiškas iki ašarų džiaugsmas. Tuo metu dar nebuvo mobiliųjų telefonų, o grįžus namo tėtis praneša žinią: ką tik skambino iš leidyklos, jau yra signalinis knygos egzempliorius, važiuojam gerti šampano. Supratau, kad tas tarytum be priežasties apėmęs džiaugsmas iš tiesų turėjo priežastį, kurią, būdama labai intuityvi, pagavau plevenant ore...

Tuo metu dar nebuvo mobiliųjų telefonų, o grįžus namo tėtis praneša žinią: ką tik skambino iš leidyklos, jau yra signalinis knygos egzempliorius, važiuojam gerti šampano.

 

Apsakymai beveik tiesiogine prasme gimė mokyklos suole: kai ką užsirašydavau per pamokas. Grįžusi namo surinkdavau oranžine kaip mandarinas, berods, švediška tėčio spausdinimo mašinėle (tai buvo pragariškas darbas, nes kiekvieną klaidą tekdavo užtepti tokiu baltalu, jį džiovinti, tada pataikyti ant viršaus užspausti raidę, žodį ar visą sakinį). Tuos keturis apsakymus lietuvių kalbos mokytoja Rima Mackevičienė, globojusi mane nuo penktos klasės, išsiuntė į Jaunųjų filologų konkursą. 1993–aisiais jame laimėjau pirmąją vietą. Tada toji pati mokytoja paskatino dalyvauti PK konkurse. Ir vėl laimėjau!

Dar atsimenu, kaip sėdime su Algimantu Zurba Jakšto gatvėje tuometinėje „Jaunimo gretų“ redakcijoje, kur jis tuo metu dirbo, ir redaguojame mano būsimąją knygelę. Pamačiusi, kiek daug Algimantas pribraukęs, vos neapsiverkiau iš pykčio. Dabar, kai pati redaguoju kolegų tekstus ir turiu su kuo palyginti, suprantu, kad pataisymų, ypač kaip pirmai knygai, ten buvo visai nedaug... Bet tada net drebėdama kovojau už kiekvieną žodį. Algimantas terliojosi su manimi labai kantriai, slopindamas šypseną. Kiek jis turėjo pedagoginės išmonės ir šilumos!.. Gerai atsimenu vieną jo patarimą: kai kuriuos ilgus sakinius skaidyti į trumpesnius, kad jie būtų paveikesni. Tada to nesupratau, priešinausi ir ginčijausi, nes buvau prisiskaičiusi Markeso bei Hemingvėjaus, ir ilgus, kone be pabaigos sakinius laikiau meniškumo viršūne... O dabar ir pati mėgstu trumpus, aiškius, „smūginius“ sakinius.

Rimvydas Stankevičius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Pirmoji mano eilėraščių knyga „Akis“ PK serijoje buvo išleista 1996 metais, jau daugiau, nei prieš ketvirtį amžiaus – dar kitame šimtmetyje, dar kitame tūkstantmetyje. Anuomet leidybinė situacija buvo tokia, kad PK konkursas jaunam niekam nežinomam autoriui buvo kone vienintelė galimybė išsileisti knygą. Ligi šiolei menu savąjį džiaugsmą, konkurso komisijai paskelbus verdiktą – taip stipriai, taip euforiškai daugiau neteko džiaugtis niekada gyvenime. Kai apie tai, kad Rašytojų sąjungos leidykla išleis mano poezijos knygą, pasakiau mamai, ji nepatikėjo, sakė: „Vaikeli, iš tavęs kažkas pasišaipė – didelių žmonių knygas leidžia, o ne tokių, kaip tu“.

Nežinau, ar pavyko man tapti „dideliu žmogumi“, bet ledai buvo pramušti – atnešus į leidyklą antrąją, vėliau trečiąją knygas, man jau nebuvo užduotas klausimas: „O kas tu toks?“, jau buvau jaunasis poetas, 1996-tų metų PK konkurso laimėtojas.

Kai apie tai, kad Rašytojų sąjungos leidykla išleis mano poezijos knygą, pasakiau mamai, ji nepatikėjo, sakė: „Vaikeli, iš tavęs kažkas pasišaipė – didelių žmonių knygas leidžia, o ne tokių, kaip tu.

 

Šio konkurso reikšmė ir jo teikiamos galimybės jauniems „beknygiams“ autoriams, manau, nė kiek nesumažėjo ligi šiolei. Laikai, žinoma, pasikeitė. Dabar savo knygą išsileisti gali bet kas – netgi moksleivis – tam galimybių turbūt netgi daugiau, nei norinčių jomis pasinaudoti. Tačiau nuoširdžiai rekomenduoju jauniesiems vartus į savo kūrybos platumas atverti būtent šitaip – dalyvaujant „Pirmosios knygos“ konkurse. Juk tai – ne šiaip sau galimybė išsileisti knygą, išsileidęs knygą PK serijoje autorius patenka į jaunam nežinomam žmogui būtiną kritikų, rašytojų ir skaitytojų bendruomenės regos lauką – akivaizdu, kad knyga bus platinama ne „iš po skverno“, o visuose knygynų tinkluose, susilauks recenzijų, bus perskaityta vyresniųjų plunksnos brolių ir sesių, o jei knyga išties šio to verta – jos autoriaus pavardė bus įsidėmėta.

O svarbiausia – dalyvaujančius konkurse rankraščius skaito ir vertina iškilios, kompetentingos literatūros pasaulio asmenybės, taigi – laimėjęs konkursą ir leisdamas knygą PK serijoje žmogus gauna ir itin vertingą bei retą dovaną – argumentą pasitikėti savo talentu bei sielos ramybę, kad leisdamas knygą nedaro nedovanotinos kvailystės – gauna patikinimą, kad knyga išties nėra gėdingai prasta. Patikėkite, nemaža sutikau žmonių, kurie paakinti lengvai prieinamų galimybių išsileido nebrandžią, „moksleivišką“, graudžiai juokingos kokybės knygą, kurios paskui visą gyvenimą gėdijasi, stengiasi apie ją pamiršti ir, jei tik gebėtų atsukti laiką atgal – ištrintų iš savosios bibliografijos. PK konkursas jaunuosius autorius nuo tokios „dėmės“ neabejotinai apsaugo.

Tad mano rankraštis pirmajai knygai buvo atmestas... nebežinau: tris, keturis, penkis kartus? Kai tą konkursą pagaliau „praėjau“, iš ankstesnio mokyklinio rankraščio ten jau nebuvo likę nė vieno eilėraščio. Ir gerai.

 

Agnė Žagrakalytė

Tai įvyko 2003 metais, taigi prieš dvidešimt vienerius metus? Nuoširdžiai sutrikau paprašyta prisiminti, nes nieko neprisimenu. Pagūglinus (kad bent išleidimo metus rasčiau) maloniai nustebau, kad knyga vis dar skaitoma, nes goodreadsuose yra dar šių metų sausį palikti du atsiliepimai: susigraudinau, labai netikėta, ačiū. Apie poezijos knygą galvojau dar mokykloje (bibliotekoje buvau susiradus visas ten esančias pirmąsias knygas, skaičiau ir matavausi), bet tuo metu  Pasvalio (ambicingiausias) literatas, apie mane net pompastišką straipsnį „Agnės magija“ parašęs, paauklėjo, kad pirmos knygos konkursui eilėraščių dar neteikčiau, „gal kokiam antram kurse“, – nes tai mane kažkaip sugadins. Kada (gal kokiam antram kurse) eilėraščius pateikiau, tame pačiame bendrabučio koridoriuje gyvenęs poetas Antanas Šimkus pranešė kalbėjęs su Valdemaru Kukulu, o tas pasakęs, kad mano poezijos knyga bus išleista. Bet dar po kiek laiko tas pats Antanas pranešė, kad, na, nebus tos mano knygos. Tais metais išėjo Antano knyga „Skradžiai“. Panašiai nutiko ir dutūkstantaisiais – rašytojų klubas pradėjo debiutų vakarus. Pakvietė mane, labai džiaugiausi, o paskui ant VPU (toks nebeegzistuojantis universitetas) skelbimų sienos radau kvietimą į renginį „Ateinantys“, susitikti su Daina Opolskaite, pirmosios knygos „Drožlės“ autore. Daina – mano kursiokė, taip pat iš to paties bendrabučio koridoriaus. Tad mano rankraštis pirmajai knygai buvo atmestas... nebežinau: tris, keturis, penkis kartus? Kai tą konkursą pagaliau „praėjau“, iš ankstesnio mokyklinio rankraščio ten jau nebuvo likę nė vieno eilėraščio. Ir gerai.

Renata Šerelytė

Pirmosios knygos konkursas man buvo tikroji kūrybinio kelio pradžia. Sunku net apsakyti, kokie jausmai apėmė, išgirdus, kad jį laimėjau. Ir džiaugsmas, ir pasididžiavimas, ir suvokimas, kad pagaliau tampu tuo, kuo visada troškau būti – rašytoja. Toji kukli knygelė su prastai įrištais puslapiais (atminkime, kokie laikai buvo!) man iki šiol yra viena brangiausių; o kai kurie tekstai  tebėra gyvi ir tikri, nesigėdyčiau jų ir šiandien. Pirmuosiuose tekstuose sutelpa visa, ką galbūt ir vėliau jau subrendę norėtume išsakyti.

O žvelgiant iš  šių dienų perspektyvos  –  Pirmosios knygos konkursas visada buvo ir, manyčiau, liks prestižiniu konkursu, kurį laimėjus iš tiesų galima didžiuotis. Jis suteikia tai, ko jaunam kūrėjui labai reikia – profesionalų palydėjimą į  literatūros pasaulį, pasitikėjimą savo jėgomis  ir pripažinimą.

Dainius Dirgėla

Koks jaunas autorius, manantis, kad turi prirašęs gerų tekstų, nenori išleisti savo pirmosios knygos?

Žinoma, nori! Iš to noro XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje po Vilniaus universiteto Sarbievijaus beržu gimė ir poetų grupė „Svetimi“, kurios narys buvau. 1994 m. su Valdu Gedgaudu, Evaldu Ignatavičiumi, Donatu Valančiausku ir Alvydu Šlepiku kartu išleidome poezijos antologiją „Svetimi“, kuri mums visiems tam tikra prasme buvo bendra Pirmoji knyga. Eilėraščių parašyta buvo daugiau nei tilpo į šią antologiją, tad Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos atgaivinta PK knygų serijos leidyba ir paskelbtas PK konkursas, žinoma, paskatino jame dalyvauti, vertinimo komisija pasirinko mano rankraštį. Taip 1995 m. pasirodė mano pirmoji eilėraščių knygą „Pavojingi žaidimai“. Tais metais debiutavau kartu su rašytoja Renata Šerelyte, kurios rankraštis nugalėjo prozos kategorijoje, ir pasirodė jos pirmoji novelių knyga „Žuvies darinėjimas“.

Mėgstu dalyvauti įvairiausiuose kūrybiniuose konkursuose ir net šiek tiek gaila, kad dalyvauti PK konkurse galima tik vieną kartą. Nors taip maga pasielgti kaip Romain Gary – sukurti savotišką poezijos Emilį Ažarą, parašyti neatpažįstamu stiliumi, dalyvauti PK konkurse ir... vėl laimėti.

Antanas Šimkus

Pirmosios knygos konkurse su eilėraščių rinkiniu dalyvavau du kartus. Antrasis buvo sėkmingas. Iki tol dalyvavau Respublikiniuose jaunųjų filologų konkursuose, vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje sekėsi neblogai, gaudavau prizų ir pagyrimų. O tarp tų pagiriamųjų žodžių atsirasdavo ir užuominų, kad gal jau metas sudaryti knygos rankraštį. Pats, ko gero, nebūčiau to ėmęsis, jei ne mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Vilijos Janušauskienės bei poeto ir literatūros kritiko Valdemaro Kukulo pagalba.

Iš ekscentriško pavadinimo „A.Š.“ atsirado gal kiek mažiau asmeniškas, bet įtaigesnis „Skradžiai“. Rinkinys įgijo kitokią skaitymo dinamiką ir struktūrą atsisakius chronologinio kūrinių išdėstymo. Pats nebūčiau sugalvojęs.

 

Padedant jiems knygos rankraštis iš sumestinės eilėraščių krūvos tapo dvigubai mažesnės apimties rankraščiu. Iš ekscentriško pavadinimo „A.Š.“ atsirado gal kiek mažiau asmeniškas, bet įtaigesnis „Skradžiai“. Rinkinys įgijo kitokią skaitymo dinamiką ir struktūrą atsisakius chronologinio kūrinių išdėstymo. Pats nebūčiau sugalvojęs.

Knygos redaktoriumi, jos visokeriopu krikštatėviu ir tapo Valdemaras Kukulas, o dailininkas Romas Orantas rinkinio viršelį taikliai iliustravo tada dar apie XXI amžiaus gaisrą nė nesapnavusios Paryžiaus Dievo Motinos katedros fragmentu.

Tad mano pirmąją knygą palydėjo pasaulin labai tinkami žmonės. Kai rinkinys buvo išleistas, labai džiaugiausi. Džiaugiuosi ir dabar, su dėkingumu atmindamas tuos, kurie prisidėjo.

Marius Ivaškevičius

Tai buvo 1996-ųjų vasara, buvau išvažiavęs uždarbiauti Švedijos žemės ūkyje, o tuo metu Lietuvoje sprendėsi du pirmieji mano gyvenimo pasiekimai - pirmas nuosavas būstas ir pirmoji knyga. Grįžęs turėjau sudėti paskutinius taškus – parašą ant vieno kambario buto Karoliniškėse sutarties ir perskaityti savo knygos korektūrą, prieš šiai išvykstant į spaustuvę. Atsimenu, kaip paklausiau kartu su manimi Švedijoje buvusios kurso draugės, kas, jos manymu, iš tų dviejų dalykų svarbiau? Ir ji nė akimirkos nedvejodama atsakė: aišku, knyga. Taip, galiausiai paimti ją į rankas buvo nė su kuo nesulyginama laimė. Nors dabar, palyginus su vėlesnėmis knygomis, romanais, ji atrodo kaip plona brošiūrėlė, ta anuomet dėl jos patirta laimė ir toliau nuo jos sklinda.

Režisierius J. Vaitkus sako, kad poetas V. Majakovskis, dar vadinamas proletariato revoliucijos dainiumi, yra išskirtinis savo drąsia laikysena, vidine laisve, ištikimybe savo idėjoms. „Gal ir stebėtina, bet nemažai mano sutiktų žmonių, taip pat ir lietuvių, mėgsta Majakovskio poeziją, iš mokyklos laikų prisimena jo chrestomatinių eilių, o tragiško likimo ir kūrybos briaunos irgi skatina iš laiko perspektyvos gilintis į žmogaus ir kūrėjo santykį su ideologine sistema“, – sako LRDT vyriausiasis režisierius J. Vaitkus.

– Ryžotės pristatyti Lietuvos rusų dramos teatre prieštaringai vertinamą, lyg ir primirštą ar nebeaktualų revoliucinį poetą V. Majakovskį ir jo laikmetį. Kas paskatino rinktis šį autorių ir situaciją?

– Mūsų teatre šis pasirinkimas sutiktas palankiai, kai kurie jaunesnės kartos aktoriai man netgi dėkojo, kad statomas spektaklis pagal V. Majakovskį, jis yra iki šiol mėgstamas poetas. Išskirtinis ir savo ideologijos, ir asmenybės prasme, ir gyvenimo bei kūrybos kontrastu. O ir jo tragiška baigtis intriguoja, ir tai, kaip jis vertino savo vaidmenį revoliucijoje, kuriai daug atidavė ir visgi buvo išduotas artimiausių bendražygių.

Manau, kad Majakovskio tema yra velnioniškai aktuali su visom savo išvaržom ir netikėtumais, šių laikų politiniais ėjimais, veidmainystėm, partiniais perbėgimais, ideologine kaita, savo partinės linijos pametimu.

Ilgainiui gyvendamas matau, kad žmonės ir po šimto metų nesikeičia. Gal tik dabar pasidarė kaip šiukšliadėžės – priima visas į juos metamas šiukšles, svarbu tik, kad iš to būtų jiems naudos. Ir suprantu, kad tokia žmogaus prigimtis, jeigu jis neįjungia savo vidinio cenzoriaus, vidinio prokuroro, vidinio teisėjo – Sąžinės. Jeigu ją sugebama užminti, paminti ir sudoroti, nepaisant jos balso per kažkokius išbandymus, ligas ar sapnuose. Man taip atrodo.

Visos to meto temos, aktualios ir mums, skamba Majakovskio kūryboje, kaip girdėsim ir spektaklyje, „visa tai rašiau jums, vargšės žiurkės“. Pirmąją jo pjesę „Tragedija. Majakovskis“ ėmiau kaip pagrindą inscenizacijai, bet bus ir poemų fragmentų, eilėraščių, medžiagos iš poeto pasirodymų publikai ir protokolas iš jo paskutinio koncerto Kijeve, skirto kūrybos 20-mečiui.

– Bene ryškiausia spektaklio tema ir bus kūrėjo ir visuomenės tarpusavio nesupratimas, net priešprieša?

– Čia priešprieša kūrėjo ne su visuomene, o su ta įbauginta, sistemos lengvai valdoma visuomenės dalimi. Visais laikais, kai kūrėjas nebeatitinka vyraujančios ideologijos, ant jo užsiundomi tam tikri žmonės, samdomi, perkami, ir jie vykdo užduotį beatodairiškai, be jokių skrupulų, siekdami sunaikinti, sukompromituoti, sugriauti ar bent jau apkartinti jo gyvenimą.

Bet Majakovskio istorija ypatinga tuo, kad jis save laikė revoliucijos apaštalu, ir savo poemą pavadino „Tryliktas apaštalas“, tik kai jam buvo pagrasinta katorga, sutiko su „draugais redaktoriais“ ir svarstė pavadinti „Smarve kelnėse“, bet pervadino „Debesimi kelnėse“, nors pačioje poemoje nieko nekeitė. Tai provokuojantis pavadinimas, taip palikome ir spektaklio pavadinime.

Man Majakovskis – pati tragiškiausia figūra, neabejotinas talentas, iki galo išlikęs savimi, turėjęs visišką vidinę laisvę baimės ir prisitaikymo atmosferoje. Jei jis ką nors garbino, tai tik savo valia, bet ne pagal kieno nors dūdelę. Taip, jis pašlovino Leniną, nes nuoširdžiai jį idealizavo ir juo tikėjo, bet niekada nepagarbino Stalino, nebuvo partijos narys, o vėlyvose pjesėse „Blakė“ ir „Pirtis“ akivaizdžiai parodė, kaip iškrypsta sistema, ir tai, manau, nulėmė Majakovskio pražūtį.

V. Majakovskis – poeto pavyzdys, kuris nuoširdžiai įtikėjo savo idėja ir tapo valdžios ideologų priešu, kuriems susidoroti su kūrėju – vienas malonumas, net ir buvusių draugų, mylimųjų rankomis.

Meilės tema irgi bus labai svarbi spektaklyje – čia matysime keturis skirtingus Majakovskius ir net dvylika nuotakų!

– Meilės tema yra dvejopa – tai ir totali poeto meilė moteriai, ir jo meilė idėjai, už kurią jis nuo ankstyvos jaunystės kalėjo ir be nuolaidų kovojo.

– Spektaklyje Majakovskį įkūnija keturi personažai, kovojantys tarpusavyje. Poetas bedievis, kuris įtikėjo, kad žmogus yra visagalis, kuris net pasikėsina į Mariją, pasityčioja iš Kristaus. Taip pat yra Poetas jaunuolis, Poetas revoliucijos šauklys ir Poetas geležinis, tarsi apibendrinantis visus keturis. Ir visi keturi pabaigoje pakelia ranką prieš save.

Dvylika mylimųjų – apytikriai tiek jų ir buvo poeto gyvenime, kai kurios po jo mirties nusižudė. Tik ne jo legendinė mylimoji Lilija Brik, kaip aiškėja iš dokumentinės medžiagos, buvusi čekistė, kaip ir jos vyras Osipas Brik, draugavęs su Majakovskiu, redagavęs jo kūrinius. Sutuoktiniai Brikai poetą globojo, jis toje šeimoje gyveno, jai tarnavo. Majakovskis buvo įsimylėjęs Liliją, apakęs iš meilės, o ji po jo mirties pasisavino visą poeto kūrybą, kurios, poeto valia, jai priklausė tik dalis. Poeto gyvenime buvo ir kitų moterų, su kuriomis jis norėjo kurti šeimą, normalių šeimyninių santykių. Paskutinė jo mylimoji buvo aktorė, irgi ištekėjusi, jiedu susitikinėjo slapta. Be visų asmeninių peripetijų, galiausiai poetas jautėsi patekęs į politinę-ideologinę aklavietę, iš kurios nebuvo kelio atgal, o išeitis buvo tragiška.

– Intensyvios repeticijos jau vyksta Didžiojoje scenoje, čia gimsta futuristinė metamorfozė ir atsisveikinimo koncertas – taip įvardijote žanrą. Kaip sekėsi inscenizacijoje dėlioti Majakovskio kūrybos palikimą – tris savarankiškus kūrinius ir paskirus eilėraščius į logišką nuoseklią visumą?

– Inscenizaciją rašyti buvo tikrai nelengva, nes yra labai daug medžiagos, kurios pakaktų dar dviem spektakliams. Bet man norėjosi aprėpti visapusišką ir įvairių metų jo kūrybą, remtis į dramaturginę medžiagą – į pirmąją pjesę „Tragedija. Majakovskis“, kadangi ten yra visų jo temų užuomazgos.

Futuristų ideologija yra pagrįsta italų poeto Filipo Tomazo Marinečio (Filippo Tomaso Marinetti) manifestu, kuriame kviečiama sunaikinti visą ligtolinę kultūrą. Ir tai buvo daroma, prisiminkim kad ir caro Žiemos rūmų meno kūrinių, kitų vertybių niokojimą Spalio perversmo metu.

Kaip ir futuristų kūryba, spektaklio faktūra bus šiurkšti, ypač konfliktų prasme. Tai labiausiai bus matoma atsisveikinimo koncerte, kai Majakovskis pajuto, kad bendrauti ir klausytis jo atėjo ne šiaip publika, o specialiai užsakyti, papirkti žmonės. Jis bandė jiems nuoširdžiai aiškinti savo kūrybos principus ir pažiūras, bet, kaip matosi iš to renginio protokolo, suprato – jam nebėra kelio nei pirmyn, nei atgal, kaip vėliau pats sakė: „Mane pervažiavo laiku.“ Taigi sovietų ideologai puikiai išmanė savo darbą, nė vieno žingsnio Majakovskis nežengė be jų žinios.

– Dirbate su bendražygiu dailininku Jonui Arčikausku, taip pat Lietuvoje lyg ir negirdėtu muzikos ir vaizdo projekcijų kūrėju Oleksandru Shymko. Žiūrovų laukia ir įdomus choreografo Pavelo Fokino darbas. Žiūrovai turbūt gali tikėtis režisūrinio-vizualinio-garsinio netikėtumo, kaip ir Majakovskio smūginio futurizmo?

– Oleksandr Shymko yra vienas iš garsiausių ukrainiečių kompozitorių, jis sukūrė muziką ir mano spektakliui „Tautos priešas“ Kijeve. Choreografiją kuria Pavelas Fokinas, dėstęs mano studentams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbęs Klaipėdos muzikiniame teatre. Jo dukra, irgi baleto artistė, pasirodys šiame spektaklyje.

Spektaklyje vaidins beveik visa LRDT aktorių trupė, juos gerai pažįstu, jie kilnūs žmonės. Atsakingai dirba, visiškai atsiduoda teatrui, įsiklauso į mano sumanymus, repeticijose skatinu juos reaguoti taip, kaip patys jaučia. Aktoriai daug sprendimų ir patys pasiūlo, nes gerai pažįsta rusų poeziją, gilinosi į medžiagą apie Majakovskį ir futuristus.

Norėtųsi, kad spektaklis būtų stiprus futuristinis meninis vizualinis smūgis, bet dar daug reikia nuveikti, kad ir apvaldyti Jono Arčikausko kostiumus antrame spektaklio veiksme, kuris ir bus ta futuristinė metamorfozė, su žaidybiniais elementais. O pirmasis veiksmas – tai atsisveikinimo koncertas. Žiūrovai gali ruoštis staigmenoms prieš spektaklį ir trumpos pertraukos metu. Bet gal palikime intrigos?

– Palikime. Ačiū už pokalbį.

Spektaklio dailininkė – Irina Komissarova. Vaidmenis kuria Aleksandras Agarkovas (Serebriakovas), Juliana Volodko (Jelena Andrejevna), Jelena Orlova (Sonia), Inga Maškarina (Voinickaja), Viačeslav Lukjanov (Voinickis), Andrius Darela (Astrovas), Jurij Ščiuckij (Teleginas) ir kt. Spektaklio trukmė – 1 val. 15 min. Spektaklis bus vaidinamas rusų kalba.

Režisierius ir aktorius Tadas Montrimas yra studijavęs vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Jono Vaitkaus kursas) ir režisūrą Maskvos akademinio dailės teatro studijoje (MCHAT, Viktoro Ryžakovo kursas). Režisavo 16 spektaklių, dirbo Lietuvos ir užsienio teatruose, organizavo ir koordinavo didelio masto renginių. Kaip aktorius yra vaidinęs ne viename užsienio ir Lietuvos filme, serialuose.

– Kodėl pasirinkote statyti būtent Antono Čechovo „Dėdę Vanią“?

– Dar studijuodamas V. Ryžakovo kurse Maskvoje, sulaukiau vadovo pasiūlymo gilintis į šį kūrinį. Kuo daugiau juo domėjausi, tuo jis man tapo artimesnis ir brangesnis. Nors  garsiausios Čechovo pjesės man įdomios, bet iš keturių žinomiausių pasirinkau „Dėdę Vanią“. Kiekviename šios pjesės personaže atrandu dalelę savęs, tiesiog suprantu, kad tie jausmai, kuriais jie gyvena, ir aš pats gyvenu dabar ar gyvenau anksčiau - tiek viskas iki kraujo pažįstama. Iš esmės ten nedaug buities, bet labai daug gyvenimiškos filosofijos.

– Gal atskleistumėte Lietuvoje dar mažai girdėtą imersinio (įtraukiančio, interaktyvaus) teatro sąvoką?

– Šis teatro žanras gana populiarus Vakaruose ir Rusijoje. Norėjosi ir į Lietuvą atnešti kitokio teatro pavyzdžių, nes turėjau tiesioginės pažinties su šiuo teatru Rusijoje ir Vengrijoje. Kiek žinau, imersinio teatro pabandymų Lietuvoje jau yra buvę – Kaune buvo sukurtas spektaklis vieno kambario bute, bet tokio masto ir rimtumo spektaklio tikrai neturėjome. „Dėdė Vania“ man atrodo tiesiog tobulas šiai teatro formai. Vien žiūrovų bus apie 60, o kadangi spektaklis bus rodomas po du kartus per vieną vakarą, taigi laukiame iki 120-ties žiūrovų, kuriuos, suskirstytus į keturias grupes, lydės gidai-palydovai.  Dar prasitarsiu, kad naudosime unikalias kaukes, jog žiūrovas būtų visiškai su savimi, su savo mintimis, nesiblaškytų, o taptų „nematomu“ tame vyksme ir žvelgtų tarsi pro filmavimo kameros akutę. Žiūrovai nesėdės vienoje vietoje, galės judėti, pasirinkti savo žiūrėjimo kampą, galės būti ir labai arti aktoriaus, pavyzdžiui, pažvelgti jam per petį, ką aktoriaus vaidinamas personažas valgo ar rašo prie stalo. Tai bus tarsi koks dėmesingas pasivaikščiojimas po gyvenimą, po „Dėdės Vanios“ pasaulį. Bus ir tam tikrų reikalavimų žiūrovams, pavyzdžiui, visiškai išjungti mobiliuosius telefonus, nebendrauti tarpusavyje, nenusiimti kaukių iki spektaklio pabaigos.

– Pasirinkote teatrui neįprastą labai įdomią erdvę, į kurią net smalsūs vilniečiai ne kasdien užsuka.

– Taip, norėjome išnaudoti nestandartinę erdvę šiam spektakliui – pasirinkome nuostabią Markučių dvaro sodybą, kur įsikūręs Literatūrinis A. Puškino muziejus, mielai sutikęs mus įsileisti. Seniau tai buvo Vilniaus Markučių priemiestis, kur gyveno poeto Aleksandro Puškino sūnus Grigorijus su žmona Varvara. Dabar čia patogu atkakti sostinės gyventojams ir turistams, be to, šie memorialiniai kambariai išsaugoję labai unikalią XX amžiaus pradžios atmosferą, kurią siekiame perteikti per tiksliai atkurtus senovinius to laikmečio baldus, kostiumus, kvapus, apšvietimą. Šiuo metu dalyje namo įkurdinta ekspozicija, o kita pusė yra palikta autentiška, kokia buvo prieš 100 metų: tapetai, grindys, durys, baldai, šviestuvai – viskas labai tikra. Pamaniau, kad čia išties tiktų perteikti tą A. Čechovo pavaizduotą gyvenimo atmosferą, juolab ir pjesė „Dėdė Vania“ paties autoriaus vadinama „scenomis iš provincijos gyvenimo“.

– Ką galite pažadėti žiūrovams, kurie gal net neįsivaizduoja, kas jų laukia Markučiuose?

– Norėdamas suintriguoti, galiu pažadėti, kad žiūrovams tai bus visiškai nauja patirtis, nes jie čia jausis kitaip negu tradiciniame teatre, tikrai patirs absoliučiai nekasdieniškų pojūčių. Mes juk ne kasdien būname labai arti kažkokio konflikto, santykių aiškinimosi – čia žiūrovai taps tarsi nematomais, vaikščiojančiais po svetimą gyvenimą, galės išgirsti labai daug gyvenimiškos filosofijos, pasimokyti iš svetimų klaidų, kurias savo pjesėje rodo A. Čechovas. Pasaulio praktika liudija, kad imersinis teatras labai stipriai veikia ir kad žiūrovas gauna daug naujų potyrių, dėl kurių mūsų laikais ir einama į teatrą.

Man asmeniškai toks potyris buvo labai intymus susitikimas su savimi šalia daugelio teigiamų nustebimų. Žinoma, daug priklausys nuo paties žiūrovo nusiteikimo ir noro dalyvauti šiame dar nepatirtame teatro nuotykyje. Priklausomai nuo to, kiek jis bus aktyvus ir pastabus, kiekvienas žiūrovas pamatys savo spektaklį. O spektaklyje bus ir išties mistinių momentų, netgi detektyvo niuansų.

– Ačiū už intriguojantį pokalbį.

Plačiajai publikai skirtas spektaklis bus rusų kalba su lietuviškais titrais. Artėjant premjerai – pokalbis su Lietuvos rusų dramos teatro scenoje debiutuojančiu spektaklio režisieriumi R.Banioniu.

– Kaip į jūsų rankas pateko pjesė "Madam Rubinštein", kurią autorius australų dramaturgas J.Misto dar siūlo vadinti "Vikingų receptu" arba "Kosmetikos karaliene", arba "Gražiąja Helena" ir net "Grožio imperija"?

– Vis dėlto mūsų pasirinktas pavadinimas, mano manymu, geriausiai atspindi pjesės esmę. O pateko man ši pjesė įdomiu keliu. Maskvos V.Majakovskio teatre vaidina labai žinoma aktorė Jevgenija Simonova, beje, Mindaugo Karbauskio spektaklyje "Rusiškas romanas" pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę sukūrusi pagrindinį Sofjos vaidmenį. Ji yra mano geriausio kurso draugo žmona. Taigi, vienas vertėjas pasiūlė jai šią pjesę, manydamas, kad gal žinomai aktorei tiktų puikus Helenos Rubinstein vaidmuo, bet Jevgenija dėl objektyvių priežasčių atsisakė ir pasiūlė šią pjesę man. Turiu pasakyti, kad daug geriausių mano statytų pjesių atėjo iš Maskvos, kur esu studijavęs VGIK‘e (Valstybinis kinematografijos institutas – red. past.).

Prisipažinsiu, anksčiau nieko nebuvau girdėjęs apie tokį Australijoje garsų rašytoją, dramaturgą J.Misto, bet aš nesu prisirišęs prie kurio nors autoriaus, ir ši pjesė mane labai suintrigavo. Ji įdomi ir gyva, su puikiais dialogais ir, man rodos, labai reikalinga mums Lietuvoje, kur daug pažengusio, avangardinio, revoliucinio teatro, o aš manau, kad turi būti ir kitokio. Ši pjesė yra labiau klasikinė, nors ji gal spontaniškesnė, gyvesnė, negu esame pratę vadinti klasikine.

– Žiūrovai turės progos daugiau sužinoti apie realią asmenybę ir jos neįtikėtiną gyvenimo istoriją?

– Nors H.Rubinstein buvo reali istorinė asmenybė, J.Misto parašė ne biografinę pjesę, o tik rėmėsi jos biografija. Kilusi iš Krokuvos žydų šeimos, Chaja (vėliau pasivadinusi Helena) Rubinstein (1870–1965) tapo milijoniere Niujorke, visame pasaulyje išgarsėjo reklama, savo apsukrumu, darbštumu ir taupumu, nugyveno labai įdomų gyvenimą ir mirė sulaukusi garbingo amžiaus. Pjesės veiksmo laikas irgi labai konkretus – 1954–1965 metai, paskutinis herojės gyvenimo dešimtmetis.

– Ponios Rubinstein pavardė jums anksčiau buvo žinoma?

– H.Rubinstein prekės ženklą žinojau nuo pat vaikystės, gal namuose buvo jos kosmetikos... Ši pavardė iš pradžių man kažkodėl asocijavosi su garsiais muzikais Rubinsteinais. Prieš keletą metų, kai šita pjesė dar net nebuvo sukurta, viešėdamas Krokuvoje atsitiktinai sužinojau, kad šalia Vavelio yra Kazimiero rajonas, kuriame nuo seno gyveno Krokuvos žydai. Ten ir pamačiau namą, ant kurio didelėmis raidėmis parašyta, kad čia gimė H.Rubinstein. Tada prisiminiau ir jos sukurtą kosmetiką.

Spektaklyje keliamas klausimas – kiek kainuoja būti galingam, genialiam, įtakingam, visada pirmauti.

Pjesė prasideda gražia istorija, kai jau pagyvenusi Rubinstein atranda tokį airį Patriką, kuris tampa jos sekretoriumi ir tikru draugu, artimu žmogumi, nors iš pradžių bando ją apiplėšti. Ji neprisileido nieko, net vaikų, jos gyvenimą lydėjo įvairios istorijos – vienas iš jos vyrų buvo gruzinų kunigaikštis, jos portretus tapė garsiausi to meto dailininkai, pati Rubinstein esą vartojusi stiprius raminamuosius, gal net bandžiusi žudytis. Aišku, daug būta jos gyvenime tuštybės, savireklamos, už pinigus nusipirktų dalykų.

– Gal kilo klausimų, kaip įvardyti spektaklio žanrą?

– Pjesė – tikrai ne komedija ar anekdotų rinkinys, tekste nėra žemo lygio humoro, nebus jo ir spektaklyje. Tiesa, pjesėje esama žydiško humoro su tragikomedijos elementais, kuriuos pastiprins pagrindinės veikėjos akcentas, todėl, manau, visai tikslu būtų spektaklio žanrą įvardyti kaip komišką dramą.

Tai pjesė apie tikrai nejuokingą ir vis aktualesnį dalyką – žmogaus vienišumą. H.Rubinstein tik gyvenimo pabaigoje suvokė, kad liko vieniša, nors siekė žmogiškos šilumos, turėjo du sūnus ir tris sutuoktinius. Ji užkariavo žiniasklaidos dėmesį, ją tapė Pablo Picasso ir Salvadoras Dali, supo garsūs žmonės, tačiau savo ilgo gyvenimo pabaigoje ji liko tik su neįgaliu, karo sužalotu savo asistentu Patriku. Pjesės autorius kviečia pasvarstyti, ką reiškia valdyti pasaulinę verslo imperiją, paaukojant savo asmeninį gyvenimą ir žmogišką laimę.

Spektaklyje keliamas klausimas – kiek kainuoja būti galingam, genialiam, įtakingam, visada pirmauti. Tai kainuoja labai daug – turi atsisakyti asmeninės laisvės, asmeninio gyvenimo, asmeninės laimės, paprastos šeimyninės laimės – viso to turi atsisakyti, negali būti geras, supratingas, užjaučiantis. Helena Rubinstein – tai moteris, kuri nusprendžia būti daugiau nei namų šeimininkė, tarnaitė ar patarnautoja.

Grįžtant prie šios pjesės, ji yra labai ekspresyvi, bet ir labai tikra. Nežinau, kaip mums pavyks, bet siekiame labai įtikinamai parodyti dviejų moterų – verslo konkurenčių – likimus. Moterų, kurios paaukojo viską dėl savo darbo – nei šeimų nesukūrė, nei artimo ryšio su savo vaikais neužmezgė. Jos pačios turėjo gyventi, kurti ir žvėriškai dirbti kapitalizmo pasaulyje, kuriame visi sužvėrėję, kur nelauk jokio taktiškumo, paguodos ar palaikymo. Norint išsilaikyti šiame pasaulyje, moterims reikėjo būti labai išradingoms, apsukrioms, stiprioms, nieko nepaisyti, todėl ir paaukojo savo vaikus bei artimuosius, nes ir laiko jiems neturėjo.

– Ar iškart planavote statyti šią pjesę Lietuvos rusų dramos teatre?

– Rusų dramos teatras man idealiai tinka šitam spektakliui kurti. Šiame teatre daug gerų aktorių, nuo seno jais garsėja, nemažai jų išsiveržė į platesnius vandenis, kitų šalių teatrus. Dar studentavimo laikais, prisimenu, pirmenybę teikdavome šiam teatrui, kai jis dar veikė dabartinėje Jogailos gatvėje, ten buvo rodomi tais laikais avangardiniai spektakliai, visais laikais buvo ką pažiūrėti šiame teatre. Jis man įstrigęs kaip ypač geros aktorinės mokyklos teatras.

Ši pjesė tobulai išversta į rusų kalbą, ir pirmas klausimas, dairantis į kitus teatrus, būtų, kaip ši pjesė skambėtų lietuvių kalba? Į rusų kalbą ji išversta kapitališkai – su rimais, sąskambiais, paradoksaliu žodžių žaismu. Labai abejoju, ar kas apsiimtų šią pjesę taip išversti į lietuvių kalbą, kad ji panašiai suskambėtų. Pagrindinė veikėja pjesėje kalba Krokuvos žydų akcentu, kurį mes spektaklyje pakeitėme odesietišku, kurį daugelis esame girdėję bent jau kine.

Taigi puikus vertimas į rusų kalbą ir Odesos žydų akcentas padiktavo, kad pjesė turi būti statoma Rusų dramos teatre. Ir, žinoma, aktoriai! Čia reikėjo pašėlusios, temperamentingos, ryškios, spalvingos moters. Štai tokią aktorę pažįstu ne tik iš žurnalų viršelių – tai Inga Maškarina, kuri pas mane yra filmavusis seriale, o čia bus jos pagrindinis vaidmuo. H.Rubinstein konkurentės Elizabetės Arden vaidmenį kuria Aleksandra Metalnikova, ką tik pripažinta geriausia aktore D.Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje. Sekretorių Patriką vaidins Valentinas Krulikovskis, su kuriuo dirbu pirmą kartą, bet žiūrovams jis puikiai žinomas. Visi trys repetuoja labai užsidegę. Matote, esu labiau aktorinio teatro, kuriame aktoriai turi ne vaidinti, o gyventi, šalininkas. Visas kinas remiasi aktoriniais darbais, nes juk negali žiūrėti filmo, kuriame matai, kad aktoriai vaidina, o ne gyvena.

– Turbūt pjesės variklis – arši konkurencinė kova?

– Pagrindinė pjesės linija – konkurencija pagal džiunglių įstatymus tarp to meto didžiųjų kosmetikos verslo ryklių – H.Rubinstein, E.Arden ir kompanijos "Revlon" įkūrėjo Charles‘o Revsono (pavardės ir prekės ženklo rašyba skiriasi – aut. past.). Jų tarpusavio santykiai tikrai nebuvo gražūs, Helena ir Elizabeth galėjo ginčytis, iškeikti viena kitą, adytis špygomis, bet buvo ryškios asmenybės ir turėjo savo stilių... Spektaklyje personažai vilkės praėjusio amžiaus 5–6 dešimtmečių stiliaus kostiumais, kurių autorė – puiki kino ir teatro dailininkė Daiva Petrulytė.

Kita pjesės tema – kosmetikos verslo magnatė paskatino moterų emancipaciją, per rūpinimąsi savo grožiu išlaisvino jas iš to meto stereotipinės moters sampratos. Tiesa, vėliau iš tų pačių emancipuotų moterų, feminisčių sulaukė kaltinimų ir priekaištų, kad moterys dėl kosmetikos tapo gražiomis lėlėmis ir vergėmis, anaiptol ne laisvomis asmenybėmis. Taigi spektaklyje skambės ir šiais laikais aktuali moters savivertės ir vietos visuomenėje tema. Bus ir kitų temų, leisiančių geriau pažinti žmogų, nes to ir siekia teatras.

Vardai ir veidai

Spektaklio "Madam Rubinštein" premjera – lapkričio 30 ir gruodžio 1 d. Lietuvos rusų dramos teatro Didžiojoje scenoje.

Spektaklio scenografijos dailininkas – Sergejus Bocullo, kostiumų autorė – garsi kino ir teatro dailininkė Daiva Petrulytė. Muziką sukūrė kompozitorius Faustas Latėnas. Šviesų dailininkas – Vilius Vilutis.

Pagrindinį Helenos Rubinštein vaidmenį kuria aktorė Inga Maškarina. Jos konkurentę Elizabetę Arden įkūnys Aleksandra Metalnikova. Asistento Patriko O‘Higinso vaidmenyje matysime Valentiną Krulikovskį.