Neseniai Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) įvyko ypatingo spektaklio premjera – žiūrovai išvydo vaidinimą pagal filosofo Emmanuelio Levino tekstus. Juose didžiulis dėmesys skiriamas mintims apie veidą, atsakomybę ir intymumą žmogaus, visuomenės ir pasaulio tikrovėje. E.Levinas mums artimas ne tik savo idėjomis, bet ir tuo, kad gimė ir užaugo tarpukario Kaune, o vėliau gyveno Prancūzijoje. Spektaklis „Veidas“ nebūtų įmanomas be šiuolaikinio viduriniosios kartos lietuvių filosofo Viktoro Bachmetjevo darbo – E.Levino intelektualaus rašytinio palikimo vertimo į lietuvių kalbą ir tarpininkavimo tarp prancūzų režisierių Vincento Adelus ir Isabelle Adelus-Suran ir lietuvių aktorių, kurie vaidina tik lietuviškoje spektaklio versijoje. Prancūzijoje jų vieton stoja tenykščiai aktoriai.

Spektaklis „Veidas“ mūsų labai praktiškai visuomenei ir vis labiau vadybine virstančiai civilizacijai primena, kad esama ne vien aiškių gyvenimo instrukcijų, kurios nurodo, ką reikia atlikti, kad būtų pasiektas vienas ar kitas, dažniausiai projektinis, uždavinys. Filosofija dar ir šiandien gali kalbėti apie tokius reiškinius, kurių neįmanoma sutalpinti į finansavimo paraišką, sąmatą ir ataskaitą. Be to, spektaklis „Veidas“, būdamas pagrįstas daugiau sakytiniu tekstu, o ne aktorine vaidyba, prikišamai demaskuoja tai, kad esame atpratę nuo sudėtingesnių, gilintis verčiančių temų ir tekstų. Išlaikyti dėmesį ir sekti „Veido“ metu išsakomas mintis pusantros valandos yra nemenkas uždavinys tiems, kurie yra jau atpratę nuo akademinio paskaitos žanro, jo kanonų ir reikalavimų. Aptariamame teatro kūrinyje svarbu tai, kad E.Levino idėjas, jų dirbtinai nebandant paversti pernelyg dramaturginėmis, režisieriai, jų konsultantas ir aktoriai perteikia gana tiesiogiai, nesiimdami simbolizmo ar kitokių istorinių teatro kalbos būdų, kurie iškart perkeltų žiūrovo dėmesį nuo klausymo prie žiūrėjimo. „Veide“ svarbiau yra girdėti, nei matyti.

Filosofija dar ir šiandien gali kalbėti apie tokius reiškinius, kurių neįmanoma sutalpinti į finansavimo paraišką, sąmatą ir ataskaitą.

Pamatinių E.Levino teiginių perpasakojimas žiūrovui, kuris spektaklio nematė, yra mažiau prasmingas nei pačių filosofo veikalų skaitymas. Vis dėlto keli akcentai yra labai charakteringi ir svarbūs net ir tiems, kurie NKDT nesilankė mėnesį ar ilgiau. Be daugelio galimų interpretacijos kelių, įmanoma „Veidą“ suprasti kaip spektaklį apie vakarietišką mąstymą, idėjas ir vertybes po Antrojo pasaulinio karo. E.Levinas pabrėžia, kad esminis ir metonimiškai iki beveik visumos išplečiamas veido terminas yra pagrindinis, norint suprasti, kas yra žmogus. Veidas ir filosofo veikaluose, ir spektaklyje yra pirmiausia etinis ir moralinis žmogaus individualybės ir nuolatinio dialogo poreikio patvirtinimas ir liudijimas. Galima prisiminti panašią idėją, puikiai išreikštą XX a. antrosios pusės litvakų rašytojo Icchoko Mero romane „Lygiosios trunka akimirką“, – būtent veidas žmogų išsaugo pavojingomis gyvybei sąlygomis, pristabdo žudymą. Veidas yra atsakas į Kitą artumoje esantį žmogų, grupę, visuomenę.

Diskusijoje po spektaklio V.Bachmetjevas užsiminė apie tai, kad asmens atsakomybė šiame pasaulyje neturi ribų. Atsakomybė kaip atsakas į aplinkos kreipinį E.Levinui yra labai svarbi. Pagaliau, dar vienas aspektas, būdingas E.Levino filosofijai, – mąstymas apie intymumą, prisilietimo prie kito žmogaus suvokimas ir interpretavimas žodžiais. Šiandien, kai vis labiau esame pratinami ne tik vartoti savąją aplinką, bet ir į kitus žmones, ir į pačius save žvelgti kaip į daiktus, E.Levinas aktualus ir savotiškai disidentiškas, nes bando konceptualizuoti tai, kas mums neretai atrodo savaime aišku, tačiau apie ką negalime pasakyti beveik nė žodžio.

E.Levinas – moderniosios Europos mąstytojas, todėl jo teiginius apie veidą, atsakomybę, intymumo svarbą, nuojautas, kad šalia žmogaus šiame pasaulyje yra kažkas, ką paaiškinti sunku, galima taikyti ir mūsų žemyno dabartinės padėties analizei ir svarstymams apie tai, kur buvome, esame ir galbūt būsime. Tik Vakarų, o ne Rytų pasauliui yra būdinga tai, kad asmenybė, visuomenė, šalių regionas dialoge siekia išsaugoti pokalbio partnerio autonomiją, nesiima prievartos prieš Kitą.

Rytietiška sąmonė, mąstymo ir gyvenimo būdas iš esmės atmeta kitoniškumą kaip galimybę – Rusijos ir Kinijos valdžia nori kuo panašesnių vienas į kitą piliečių. Vakarų pasaulis vis dar brangina žmogaus unikalumą, pagrįstą humanistinėmis vertybėmis. E.Levino filosofijos kontekste neturėtų stebinti tai, kad Senojo žemyno politikoje periodiškai kuri nors šalis, dažniausiai Vokietija, imasi didelės atsakomybės, kurią Europos idėjos oponentai suvokia kaip diktatą. Spektaklio „Veidas“ atskleistas žmogaus poreikis atsakyti pasauliui byloja, kad vienos valstybės atsakomybė – tiek, kiek ji yra leviniška,  – išjudina ir priverčia atsakomybės imtis ir kitų šalių politikus, ir visuomenes. Vakarietiškas gyvenimas pagal Europos sielą vis dar liudija, kad, be masių tamsybės ir gana dažno tiesiog kolektyvinio paklydimo ar kvailybės, esama to, ką reikia išsaugoti, – tokią politiką, kuri išauga iš kultūros, o ne tokią, kuri pavergia kultūrą savo reikmėms.

E.Levino idėjos, spektaklis „Veidas“ Kaune ir Prancūzijoje yra utopiniai tuo atžvilgiu, kad vis dar kalba apie istorijos, filosofijos, politikos ir mąstymo gyvybę tada, kai populiarioji kultūra kasdien siūlo distopijas, pranašaujančias žmonijos krachą, pabaigą ir žmogaus virsmą technologijų įkaitu. E.Levino filosofijos prasmė yra siūlymas gyvu dialogu bandyti išsaugoti mūsų, kaip europiečių, praeitį, kurios tąsa gali būti visai neprasta ateitis.

Apie literatūros laisvę ir patį rašytinį meną kaip laisvės galimybę, atrodė, buvo galima pamiršti ilgam. Vėliau, Sovietijos gyventojams vis labiau prisitaikant prie represinio režimo, ideologinis spaudimas atlėgo, kol išsivadavome ir dabar, regis, kiekvienas gali rašyti, ką tik nori, ir leisti knygas.

Šis istorinis eksursas yra reikalingas kaip kontekstas, norint suprasti šių dienų literatūrinį skandalą mūsų šalyje – romanistės Kristinos Sabaliauskaitės romano "Petro imperatorė" neįtraukimą į "Metų knygų" penketuką ir visas peripetijas, kurios lydi garbingos komisijos sprendimą.

Kai kurie naivesni literatūrologai socialiniame tinkle viešai džiūgauja, kad jau labai seniai lietuvių literatūros kritika nebuvo sulaukusi tokio dėmesio, koks jai yra skiriamas šiandienos žiniasklaidoje, radijuje, televizijoje ir socialiniuose tinkluose.

Ankstesniais metais būdavo įprasta, kad literatūros mokslininkų vertinimus, renkant geriausias metų knygas, ir oficialios valdžios institucijos, ir leidėjai, ir skaitytojai sutikdavo pagarbiai ir jų nekvestionuodavo. Aišku, vidinių komisijos diskusijų būta visuomet, tačiau turbūt dar niekad po nepriklausomybės atgavimo, kaip šiemet, nebuvo taip viešai niekinama profesinė kompetencija ir ekspertinis žinojimas.

Tiesą sakant, tai nestebina, nes žodis "ekspertas" mūsų kalboje jau seniai prarado savąją reikšmę ir tėra tuščias garsų skambesys. Apie mūsų žodyno išblukimus dar prieš dešimtmetį yra rašęs ne vienas mokslininkas ir publicistas. "Literatūrinio skandalo" šviesoje viešas ekspertinio žinojimo niekinimas jokiu būdu nepanaikina geriausias knygas renkančios komisijos žinių ir išmanymo.

Bet kokią komunikaciją garbinanti viešoji erdvė šiais laikais dėl žiniasklaidos priemonių vidinės politikos dažnai yra linkusi taikyti spaudimą vienam ar kitam asmeniui ar grupei. Įvairios valdžios institucijos ne taip seniai įtvirtino taisyklę: viską darome puikiai, tačiau nepakankamai komunikuojame.

Tiesa rodo, kad iš tiesų už tos visuotinės komunikacijos neretai slypi abejotini ar net nusikalstami sprendimai. K. Sabaliauskaitės romano vertinimo atveju, ekspertų komisija, tenka apgailestauti, pasidavė žiniasklaidos spaudimui komunikuoti – teisintis dėl savo sprendimų.

Tai byloja apie du bendresnius tikrovės aspektus: tai, kad visuomeniniu vadinamam transliuotojui ir jo produkcijai specifinis literatūros išmanymas yra beveik nereikalingas, ir tai, kad ekspertas šių dienų Lietuvoje yra lyg ujamas gyvūnas, kurį reikia atriboti nuo viešumo ir nuolat abejoti jo kompetencija. Apie pagarbą ir kitus neregėtus negirdėtus dalykus galima tiesiog pamiršti.

Kai galvojama, kad skaitytojas visada teisus, literatūra tampa daiktais ir paslaugomis.

Tačiau to negana. Lietuvos leidėjų asociacija praėjusią savaitę išplatino pareiškimą, kuriame ragina ekspertų komisiją dirbti skaidriai ir viešai. Toks, iš pažiūros, nekaltas ir standartinis reikalavimas iš tiesų reiškia tai, kad nuo šiol literatūros kritikas ir jo nuomonė bus kontroliuojama, lyg vykdant viešuosius pirkimus ar kokį kitą valdininko darbo vertą uždavinį.

Lietuvos leidėjų asociacija netiesiogiai mums teigia, kad literatūros kritiku būti bus pavojinga – kaip stalinistinėje epochoje rašytojus persekiojo represinių struktūrų darbuotojai, taip nūdien literatūros kritikus kontroliuos leidėjai, remdamiesi šventais skaidrumo ir viešumo reikalavimais. Tie, kuriems knygos yra verslas, pamiršo ir turbūt jau niekad neprisimins, kad literatūra yra ir abejonės, subjektyvumo, individualumo erdvė, kuri tiesiog nepasiduoda vadybos ar viešojo administravimo taisyklėms ir reikalavimams.

Ir, pagaliau, dar vienas Lietuvos leidėjų asociacijos signalas visuomenei – skaitytojai turbūt geriau išmano literatūrą, nei dešimtmečius studijavę mokslo daktarai, profesoriai. Minėtos asociacijos pranešime netiesiogiai teigiama, kad literatūros kritikas turėtų orientuotis į skaitytojus, jų lūkesčius ir pagal tai rinkti metų knygas. Tačiau tai, kad patys skaitytojai turėtų lygiuotis į kritikus, pamiršti yra naudinga. Juk literatūrą išmanantys žmonės gali pasiūlyti specifinių skaitinių, kurie nebus perkami masiškai, todėl ekspertinį žinojimą pripažįstanti pozicija reikštų ir verslo savižudybę. Kai galvojama, kad skaitytojas visada teisus, literatūra tampa daiktais ir paslaugomis.

Ar esant tokiai padėčiai geriausia ekspertų pozicija būtų atsitraukti ir visai neberinkti geriausių knygų? Atsakymas į šį klausimą slypi komentaro pradžioje pateiktos reminiscencijos analizėje: ankstyvuoju sovietmečiu į oficialiąją literatūrą eita tik kolaboruoti (vedant paralelę su šiandiena, tai reikštų užsakomąjį ekspertavimą), o pogrindyje sklandė ne vienos dešimties autorių rezistencinė kūryba (jos atitikmuo būtų žūtbūtinis eksperto bandymas išlaikyti nepriklausomą ir individualią savo nuomonę).

Kai dėl priešinimosi masinei tamsybei reikalaujama teisintis, reikėtų tiesiog tylėti, nekomunikuoti, nes literatūra, noriu tikėti, dar yra ne valdininkų ar biznierių pagal savo išmanymą tvarkoma gyvenimo sritis. Ir literatūros kritikų sprendimai tikrai nėra nei ką nors garbstantys, nei šalinantys iš dėmesio lauko – tai tie, kurie vis dar arba jau ir dabar veikia pagal sovietinį mąstymą, linkę literatūros kritikai priskirti represyvaus teisėjo vaidmenį, kuris iš tiesų tėra nepretenzingas mokslinis žinojimas, ne brukamas, o tik siūlomas. Bet, žinoma, tie, kurie kasdien mus maitina informaciniu srautu, šio niuansuoto skirtumo tiesiog nesuvokia arba suprasdami ignoruoja.

Nepaisant visų piniginių ir simbolinės valdžios įtakų, literatūros kritika šiandien jau yra ne stalinistinės galios, o gilaus žinojimo darbas, kurio kelios dešimtys mokslininkų, kad ir kaip stalinizmo epochą primenančiais svertais spaustų televizija ar valdžia, dar nemetė. Gyvenant gandų lygmens informaciniame lauke, toks darbas reikalingas tikrai ne milijonams Lietuvos knygynų ir mugių lankytojų.

Rumunų mąstytojas Mircea Eliade knygoje "Amžinojo sugrįžimo mitas: archetipas ir kartotė" teigia, kad visi reiškiniai pasaulyje yra cikliniai ir sugrįžtantys. J.Mekas savo kūriniais ir biografija tvirtino priešingą teiginį: sugrįžti į Semeniškius (tokius, kokie jie buvo jaunystėje) neįmanoma, dukart į tą pačią upę neįbrisi. Pasak J.Meko, Odisėjas niekada negrįžo namo. Kita vertus, J.Mekas mėgo oksimoronus: sugrįžti fiziškai iš pagrindų neįmanoma, sugrįžti kuriant – visada galima ir net neišvengiama. Iš šios prielaidos kilo daugelis J.Meko poezijos ir kino kūrinių.

Labiausiai šiai temai artimas yra poezijos rinkinys "Semeniškių idilės" ir filmas "Reminiscencijos iš kelionės į Lietuvą" (1972 m.). Būtent nuo "Semeniškių idilių" prasidėjo gal šiek tiek nostalgiška, gal truputį sentimentali, bet mintimis brėžiama buvimo brangiausioje vietoje – Tėvynėje – trajektorija.

Darkart aktualizuojant M.Eliade, Tėvynė – archetipas, nuo kurio niekur nepasislėpsi, jis visada šauks savęsp. Minėtame poezijos rinkinyje, artimame daiktiškiesiems eilėraščiams, lyrinis subjektas grįžta į paliktus gimtuosius Semeniškius.

Sugrįžti į Lietuvą J.Mekas negalėjo ir niekada turbūt negalės ne tik todėl, kad ji nuolat keičiasi, bet ir todėl, kad jos J.Mekas iš tiesų niekada nebuvo palikęs.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje sukurtame filme – vėl prisiminimai, tik šįkart jau fiziniai, todėl skausmingesni, tragiškesni ir gražūs, kupini sugrįžusiojo nuostabos. Kino kūrinyje užfiksuoti kadrai, nufilmuoti poeto pirmojo apsilankymo okupuotoje Lietuvoje metu. Milanas Kundera yra parašęs žymiąją frazę "Vienas kartas nieko nereiškia". J.Meko poeziją, kiną ir trumpus fizinius bei nuolatinį kūrybinį sugrįžimą jungia kartotės aspektas – vienąkart lankyta vieta būtų seniai pamiršta, o daug kartų lankytoji – jau turi reikšmę, pretenduoja į amžinybės statusą. Daugelio J.Meko kūrinių pasakojimai konstruoti pagal kelionės motyvą: J.Mekas nuolat grįždavo, chronologiškai kintant laikui ir erdvei J.Mekas fiksavo tai, ką matė pakeliui. Filmo montažas ir poezijos užrašymas yra dar vienas sugrįžimo lygmuo – suformuojamas pasakojimas iš, regis, padrikų vaizdų. Poetas ir filmų kūrėjas nesiekė sukurti dirbtinės tvarkos, nes gyvenimas yra netvarkingas, pilnas netikėtumų, todėl jam neprimetamas naratyvumas. "Reminiscencijos iš kelionės į Lietuvą" yra visiškai neideologinis kūrinys, nes jame nesiekiama perteikti iš anksto suformuluotų idėjų ar sovietinės Lietuvos vertinimo. J.Mekui svetimos idėjos, o artimos – reakcijos į gyvą aplinką. Tai J.Meko "antiintelektualinių" pažiūrų sąlyga. Sugrįžti į Lietuvą J.Mekas negalėjo ir niekada turbūt negalės ne tik todėl, kad ji nuolat keičiasi, bet ir todėl, kad jos J.Mekas iš tiesų niekada nebuvo palikęs. "Semeniškių idilių" lyrinis subjektas prabyla taip, lyg niekad nebūtų išvykęs iš Lietuvos. Poetas nebuvo nei trečiasis brolis, nei biblinis "sūnus paklydėlis" – jis neišėjo į pasaulį. Kitaip sakant, Semeniškius jis suvokė kaip visą pasaulį, net jei fiziškai teko būti kitur.

Prie buvusių J.Meko namų Brukline, Niujorke auga alyvos, poetas kasdien jas matė. Pasaulio medis pačiame centre. Semeniškiai Niujorke. Toks gyvenimas sakė, kad už vietą, kurią (ne)palikai, esi nuolat atsakingas. Ir ne tik už save joje, bet ir už artimą. Taip Niujorke gausėjo Semeniškių. Pirmaisiais gyvenimo metais patirti įvykiai, artimieji ir aplinka – tai namų, Tėvynės archetipas, kuris visoje J.Meko kūryboje yra turbūt pats universaliausias. J.Mekui nė motais sovietinė kolektyvizacija, nušlavusi Semeniškius nuo žemės paviršiaus. Japonų turistai iki šiol buvusių Semeniškių vietoje ieško J.Meko namo. Jo neradę, išskečia rankas ir medituoja. Sako, kad jaučia J.Meko energiją. Gimtasis vienkiemis poetui jau niekada nebus praeitis, nes jis buvo nuolatinė dabartis. Be šios dabarties nutrūktų ateitis, kuri tęsiasi į begalinį tolį. Bet J.Mekas apie tai negalvojo. Teigė, kad išvis vengia galvoti. Šiais savo tapatybės ir šaknų užmaršties laikais J.Mekas, būdamas tikras egzilas, neišsižadėjęs praeities, įgavo teisę į moralinį ir psichinį vientisumą – tapo žmogumi, galinčiu pasakoti vientisą savo istoriją, jos dirbtinai neracionalizuodamas. J.Mekui svarbiau ne mintis, o empatija, emocijos. Avangardistas ir vėl suteikė progą dar vienam oksimoronui – jo avangardas buvo grįžimas į pradžių pradžią, kurioje išvis nėra laiko, todėl ji nėra praeitis. Modernusis žmogus šią archajinę būseną yra pamiršęs ir nuslopinęs, todėl yra draskomas vidinių prieštaravimų.

Viename interviu J.Mekas sako: "Mokslininkams kartais tikrai pasidaro sunku ir nuobodu. Tada pagalbon eina poezija ir muzika." Nes poezija ir muzika išreiškia tą tikrąjį ir giluminį žinojimą, kuriuo žmogaus protas tiesiog nesinaudoja. Žinojimas, reiškiamas muzika ir poezija, nesiekia valdyti, kurti schemų. Kiekvienas miestas, kuriame apsilankė J.Mekas, lyg Ernesto Hemingway romane "Šventė, kuri visada su tavimi", jam jau buvo šventė, kuri niekada nesibaigs, nes iš jo ir nebuvo išeita. Universalieji Semeniškiai įtraukė visą pasaulį ir dabar jau patį Joną Meką.