Septynis kartus už pačią Daniją didesnės salos valdžia bando pritraukti Kinijos investuotojus. Kaip su tuo susijęs klimato atšilimas ir kaip į Grenlandijos ir Kinijos ryšius reaguoja Danija?

Prieš pat 2015 metais vykusią klimato konferenciją Paryžiuje didžiulis ledo gabalas nuo Grenlandijos krantų buvo atgabentas į Paryžiaus centrą ir paliktas tirpti, kad primintų pasaulio lyderiams apie vykstančius klimato pokyčius. Ironiška, tačiau konferencijos pabaigoje Grenlandijos atstovai teigė nenorintys prisidėti prie pasiekto susitarimo.

Ledynai sudaro 80 proc. visos Grenlandijos teritorijos. Vis sparčiau tirpstančius ledynus salos valdžia mato kaip galimybę tapti finansiškai nepriklausomai, o vėliau – ir visiškai nepriklausomai nuo Danijos.

Didžiausia pasaulio sala, turinti apie 56 tūkst. gyventojų, iš kurių 90 proc. – inuitai, susiduria su ilgalaikėmis finansinėmis ir socialinėmis problemomis. Apklausos rodo, kad didelė dalis Grenlandijos gyventojų pageidautų visiško suvereniteto bei ekonominės nepriklausomybės, tačiau nenori, kad dėl to pablogėtų jų gyvenimo lygis.

Kasmet Danija šiai pusiau autonominei teritorijai skiria apie pusę milijardo eurų dotacijų. Tai yra daugiau nei trečdalis viso Grenlandijos metinio biudžeto. Apie 90 proc. Grenlandijos eksporto sudaro žuvys ir kitos jūros gėrybės.

Pasiekti retus metalus – vis lengviau

Bet grįžkime prie tirpstančių ledynų. 2015 metais 17 specialistų, vadovaujamų klimato kaitos aktyvisto daktaro Jameso Hanseno, paskelbė ataskaitą, kuri skambėjo grėsmingai – ledynai Grenlandijoje ir Antarktidoje ištirps 10 kartų greičiau, nei manyta anksčiau. Dėl to jūros lygis per ateinančius 50 metų pakils mažiausiai 10 pėdų, t. y., apie 3 metrus. Vis dėlto Grenlandijos valdžia ataskaitą tikriausiai sutiko džiugiai.

Grenlandijoje gausu gamtos išteklių. Manoma, kad saloje yra vienas dešimtadalis visų pasaulyje esančių retųjų metalų išteklių. Retieji metalai, ilgą laiką slėpęsi po storu ledynų sluoksniu, šiems tirpstant vis lengviau pasiekiami ir gali tapti didelių pajamų šaltiniu. Tokie kaip neodimis, prazeodimis, terbis ar disprozis – ypač reti ir vertingi kuriant naujausias technologijas.

Be to, dėl tirpstančių ledynų auga turistų srautai. Vietos turizmas, galima sakyti, išgyvena aukso amžių. Dauguma į Grenlandiją pastaruoju metu plūstančių turistų nori išvysti klimato pokyčius ir tapti tirpstančių ledynų liudininkais.

Šalies premjeras Kimas Kielsenas, kurio centro kairiųjų partija prieš mėnesį laimėjo parlamento rinkimus, teigia norintis atsikratyti Danijos globos. Jo, kaip ir kitų visišką nepriklausomybę remiančių politikų, manymu, turizmas ir naudingųjų iškasenų bei retųjų metalų kasyba gali padėti tai pasiekti. Kai kurios partijos siekia, kad Grenlandija visiškai nepriklausoma taptų jau 2021 metais.

Specialistai pastebi, kad jau dabar Kinijos investicijos padeda Grenlandijai mažinti finansinę priklausomybę nuo Danijos.

Aktyviausia – Kinija

Kaip teigiama „The Economist“ apžvalgoje, paskutinius kelerius metus valstybinės Kinijos kompanijos investuoja į Grenlandijos retųjų metalų kasyklas. Ekspertai teigia, kad Grenlandija atvira visiems investuotojams, iš kur jie bebūtų. Tačiau Kinija aktyviausiai ir greičiausiai reaguoja į atsiveriančius metalų klodus. Šių metų sausio mėnesį Kinija viešai paskelbė apie planus kurti „Poliarinio šilko kelią“ dėl ledynų tirpsmo atsivėrus naujiems vandens keliams ir jais sujungti potencialius naujus pramoninius taškus.

Be to, santykių suartėjimas su Kinija lemia, kad iš čia į Grenlandiją ypač auga turistų skaičius.

Kinijos investuotojai taip pat numato padėti plėsti oro uostus ir kitą infrastruktūrą, ypač kelius.

Danija gali imtis veiksmų

Danijos valdžia rūpinasi, ar Grenlandijos suartėjimas su Kinija nenuliūdins svarbios sąjungininkės Amerikos. 2009 metais Danijos parlamentas priėmė įstatymą, pagal kurį Grenlandijai buvo suteikta autonomija, tačiau Kopenhaga tebesirūpina šios salos užsienio reikalais bei gynyba.

Tad pagal 1951 metų susitarimą Danija JAV karinėms pajėgoms suteikė beveik neribotas teises plėtoti veiklą Tulės oro bazėje. Kai kurie Danijos politikai viešai pasisako, kad Grenlandija neturėtų megzti glaudžių investicinių ryšių su Kinija.

Iki galo nėra aišku, ar užsienio investicijas ir infrastruktūros projektus būtų galima priskirti prie užsienio klausimų, kuriuos tvarkyti teisę yra pasilikusi Danija. Apžvalgininkai tai vadina pilkąja zona. Tačiau „Reuters“ žurnalistams šaltinis Danijos vyriausybėje atskleidžia, kad jeigu Kinijos investicijos toliau plėsis, vyriausybė turės imtis veiksmų.

Specialistai pastebi, kad jau dabar Kinijos investicijos padeda Grenlandijai mažinti finansinę priklausomybę nuo Danijos. Tačiau kiti ekspertai kelia retorinį klausimą – ar atsikratydama vieno kolonijinio šeimininko, Grenlandija netaps kito vasalu?

– Ukraina mini 4-ąsias Maidano revoliucijos metines. Vieni ekspertai sako, kad šalis per šį laiką mažai tepasistūmėjo pokyčių link, čia vis dar įsigalėjusi didelė korupcija. Kiti teigia, kad Kijevas padarė didžiulę pažangą įgyvendindamas esminius pokyčius, kurių reikia, kad valstybė atsigautų. Deja, juos ne iš karto pajaučia skurdžiau gyvenantys Ukrainos gyventojai.

– Nesutinku su teiginiu, kad Ukrainoje padėtis nepagerėjo. Manau, kad per paskutinius trejus metus reikalai Ukrainoje nepaprastai smarkiai pajudėjo į gerą pusę. Kitaip sakant, Vakarų suvokimas yra visiškai klaidingas.

Kai Vakarų žiniasklaidoje kalbama apie pažangą Ukrainoje, daugiausia dėmesio skiriama korupcijai. Kuriamas įspūdis, kad Ukrainoje niekas nepasikeitė. Labai kvaila taip teigti. Taigi klausimas, ar Ukraina pasikeitė, yra paviršutiniškas, nes ji labai pasikeitė ir į gerą pusę. Turėtų būti klausiama, kodėl žmonės to nemato.

– Kokius teigiamus pokyčius išskirtumėte?

– Galėčiau pateikti labai ilgą sąrašą, bet paminėsiu bent jau pačius ryškiausius. Pirmiausia prisiminkime, kaip Ukraina atrodė prieš ketverius metus. Tada ji neturėjo kariuomenės. Dabar matome labai gerą kariuomenę – ji užkirto kelią tolimesniam Rusijos agresijos plitimui. Ukrainos gynybos sistema padarė labai didelę pažangą.

Šalis sugebėjo suformuoti efektyvią užsienio politiką, atstovauja savo interesams, ko nedarė paskutinius 25 metus. Ukraina užsitikrino JAV ir didžiosios dalies Europos valstybių paramą (Lietuva – viena pagrindinių sąjungininkių). Jei kalbėtume vien apie gynybą ir užsienio politiką, tai – didžiuliai pasiekimai.

– Taip pat teigiate, kad šalyje vyksta decentralizacija, pensijų, sveikatos sistemos reformos, vietos bendruomenėms suteikiama teisė pačioms priimti sprendimus. Pastaraisiais metais atsigavo ukrainiečių kalba, o apklausos rodo, kad 90 proc. Ukrainos gyventojų save vadina ukrainiečiais.

– Toliau pažvelkime į bankų ir energetikos sektorių. Daugybė ten užsibuvusių vadovų buvo pakeisti. Šie sektoriai apsivalė. Ukrainos priklausomumas nuo Rusijos tiekiamų išteklių gerokai sumažėjo. Ukrainos vyriausybė derasi su Kinijos, Europos energetikos kompanijomis. Vyksta dideli uostų rekonstrukcijų projektai.

Pradėti alternatyvios energetikos projektai. Pietų Ukrainoje pradėtas saulės energijos projektas, vakaruose statomos vėjo jėgainės. Jau pradėti dideli kelių infrastruktūros projektai, atnaujinami geležinkeliai. Taip pat stiprinamas susisiekimas ir prekių transportavimas upėmis.

– Bet ar dėl visų šių pradėtų projektų pradėjo geriau gyventi eiliniai Ukrainos piliečiai?

– Čia ir yra esmė. Visa tai – struktūriniai, instituciniai pokyčiai. Jie svarbiausi norint, kad stabilizuotųsi ekonomika. Vis dėlto po Maidano revoliucijos 2015–2016 m. Ukrainos bendrasis vidaus produktas krito daugiau nei penktadaliu. Iš dalies taip įvyko dėl prarastų teritorijų – Krymo ir Donbaso.

Taigi didžiajai daliai Ukrainos gyventojų gyvenimo sąlygos nepagerėjo, daug kam netgi pablogėjo, pakilo kainos. Todėl, žinoma, žmonės nepatenkinti. Tokių yra apie 70–80 proc. Ukrainos superturtingųjų sluoksnis gyvena puikiai, vidurinis sluoksnis (apie 20 proc. žmonių) taip pat verčiasi neblogai, tačiau likusieji patiria ekonominių sunkumų.

Vis dėlto sunku tiksliai pasakyti, kokie tie sunkumai, nes maždaug 40 proc. Ukrainos vidaus produkto yra šešėlyje. Oficialiai vidutinis ukrainiečių uždarbis – 300–400 dolerių per mėnesį. Neoficialiai tikriausiai būtų apie 600–700. Bet net ir tokiu atveju didžioji dalis visuomenės jaučia finansinį diskomfortą.

Bet taip yra todėl, kad vykdomos reformos yra neatidėliotinos ir, deja, joms reikia nemažai laiko. Vis dėlto prognozuojama, kad šiais metais Ukrainos bendrasis vidaus produktas augs 3 proc. Taip, tai nėra pakankama. Dabar vykdomi pokyčiai po truputį pradeda skatinti augimą, kuris ateityje dar didės, o dar po kurio laiko tai turėtų pajusti ir didesnė visuomenės dalis.

Ukraina pastaruoju metu daro būtent tai, ką patarė Vakarų lyderiai – pertvarko struktūrinius, institucinius, ekonomikos pagrindus. Šalis išvengė didelės infliacijos.

– Šį mėnesį porą kartų į Kijevo gatves išėjo protestuotojai, reikalaujantys prezidento Petro Porošenkos atsistatydinimo bei naujos vyriausybės. Protestus inicijavo buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. Esate sakęs, kad augantį žmonių nepasitenkinimą puikiai išnaudoja opozicija.

– Didžioji dalis gyventojų po revoliucijos tikėjosi, kad gyvenimo sąlygos pagerės ypač greitai, ir aš juos puikiai suprantu, tai visiškai teisėtas noras. Deja, taip jau yra, kad esminės reformos pirmiausia sukelia nuosmukį ir tik paskui galimas pakilimas. Ir nesvarbu, ar tai būtų Amerika, ar Lietuva, ar Prancūzija. Taip būtų bet kur kitur.

Normalu, kad žmonės nepatenkinti, jog jų gyvenimo sąlygos pablogėjo. Žinoma, pirmiausia dėl to galima kaltinti vyriausybę. Puikiai suprantu taip manančius žmones.

Kitas žmonių lūkestis po revoliucijos buvo, kad visi korumpuoti asmenys atsakys už padarytas skriaudas. Tai nebuvo teisingumo klausimas – greičiau revanšas. Bet tai neįvyko: didelė dalis jų pabėgo į Rusiją, o tie, kurie pasiliko, netgi užima politinius postus.

Taigi žmonės nepatenkinti. Jiems atrodo, kad revoliucijos idėja išduota, jie gyvena skurdžiau. Jeigu pakalbėtume su didžiąja dalimi ukrainiečių, jie pasakytų, kad niekas nepasikeitė. Taip sakyti kvaila, bet žmonės situaciją vertina per savo kasdienybę

Visa tai labai paranku opozicijai. Jie tuo naudojasi, ir tai labai natūralu. Toks opozicijos vaidmuo. Vis dėlto ji nukreipia dėmesį nuo kertinių pokyčių ir prisideda prie kalbų, kad šalyje niekas nepasikeitė.

– Esate sakęs, kad dabartinį Ukrainos etapą būtų galima palyginti su Lietuvą po nepriklausomybės atgavimo, kai iš esmės reikėjo viską kurti iš naujo, o didžioji dalis gyventojų gyvenimo pagerėjimo turėjo laukti ne vienus metus.

Ukrainos situacija šiuo metu tokia, kaip Lietuvos daugiau nei prieš 20 metų. Tai nėra klestėjimo etapas, bet jis tikrai nėra ir blogas.

– Manau, tikrai pagristai galime padaryti tokią analogiją. Ukrainos situacija šiuo metu tokia, kaip Lietuvos daugiau nei prieš 20 metų. Tai nėra klestėjimo etapas, bet jis tikrai nėra ir blogas. Jis veda į augimą. Vis dėlto Ukraina dabar galėjo būti ir Baltarusijos prieš 20 metų vietoje. Šiuo metu Ukraina yra viena dinamiškiausių valstybių Europoje, tačiau, skaitant Vakarų žiniasklaidą, gali susidaryti įspūdis, kad šalyje – kone Brežnevo laikų stagnacija.

– Ukrainai minint ketvirtąsias Maidano žudynių metines, prezidentas P. Porošenka pareiškė, kad Ukraina turi išvaduoti okupuotas Donbaso teritorijas ir susigrąžinti Rusijos aneksuotą Krymą. Tačiau jūs teigiate, kad Ukrainai dabar daug paprasčiau vykdyti reformas be užimtų teritorijų, o staigus jų susigrąžinimas reikštų milžinišką žingsnį atgal.

– Jau maždaug tris ketverius metus laikausi šios nuomonės. Dabartinis pusiau įšaldytas konfliktas reiškia, kad kiekvieną savaitę beprasmiškai žūsta keletas karių ar net civilių. Tai yra tragedija. Kita vertus, Ukrainai būtų daug blogiau, jei dabar staiga šios teritorijos vėl taptų šalies dalimi. Tai reikštų Ukrainos ekonomikos, politikos, socialinės sistemos griūtį. Visi dabar vykstantis pokyčiai sustotų, korupcija dar labiau padidėtų. Ir Ukraina vėl patektų į Rusijos įtaką. Tai būtų katastrofiška.

– Šia jūsų mintimi tikriausiai labai dažnai piktinamasi?

– Ne tik. Daug kas pasakytų, kad taip teigti išdavikiška.

Įsivaizduokime patį geriausią scenarijų: Ukrainos ekonomika toliau auga, reformos duoda rezultatų ir, sakykim, po 10–15 metų šalis tampa pakankami stipri, stabili ir turtinga, kad galėtų prisijungti šias teritorijas ir jas reintegruoti. Šiuo metu tai atrodo neįmanoma.

Dar prieš metus buvo skaičiuojama, kad, jei teritorijos vėl taptų Ukrainos dalimi, vien Donbaso ekonomikai stabilizuoti prireiktų apie 20 mlrd. dolerių. Neabejoju, kad ši suma dabar yra apie 30 mlrd. Ukraina paprasčiausiai neturi tokių pinigų.

Jei dabar staiga Donbasas vėl prisijungtų prie Ukrainos, šalis tiesiog bankrutuotų. Tai taip pat reikštų, kad grįžtų ir tų teritorijų politinės jėgos, kurios dalyvautų rinkimuose ir neabejotinai taptų dominuojančios Radoje.

– Pastaruoju metu kalbama apie Jungtinių Tautų taikos palaikymo misiją Rytų Ukrainoje. Ką jūs apie tai manote?

– Tai būtų idealu, nes stabilizuotų padėtį. Tai pagaliau leistų išvengti beprasmių mirčių. Tai būtų naudinga ne tik Ukrainai, bet ir Rusijai, Donbasui. Visi laimėtų. Tačiau dabar nesutariama, kur taikos misija turėtų būti dislokuota. Taikos misija galbūt net padėtų konflikto pusėms greičiau rasti kompromisą.

„Antra, nei M. Zemanas, nei premjeras Andrejus Babišas neturi jokių planų pakeisti Čekijos pozicijos Europos žemėlapyje, jie nori matyti šalį Europos Sąjungoje“, – tikina politologas.

– Ar Milošo Zemano pergalę galima vadinti grėsme demokratijai?

– Galime tai vadinti populizmo pergale, bet labai supaprastintume visus reiškinius. Žinoma, prezidentą M. Zemaną būtų galima vadinama populistu. Tačiau tai tikrai nėra svarbiausia priežastis, kodėl jis laimėjo.

Rinkimuose jis surinko daugumą, nes daugelio yra laikomas patyrusiu politiku. Kita priežastis – jo varžovas antrajame ture – profesorius Jiří Drahošas politikoje naujokas ir tai buvo aiškiai matyti per kampaniją. Taigi galime sakyti, kad rinkimų rezultatus nulėmė patirtis politikoje.

– M. Zemanas žiniasklaidoje pristatomas, kaip nepritariantis migracijai, proputiniškų pažiūrų, euroskeptikas. Ką tai pasako apie Čekijos visuomenę? Kad jiems norisi tokių pažiūrų šalies vadovo?

– Šie apibūdinimai – trys skirtingos temos ir apie kiekvieną jų reikėtų kalbėti atskirai. Būtų neteisinga jas suplakti į vieną.

Pirmiausia, taip, Čekijoje vyrauja antiimgracinės nuotaikos. Nors tai yra ir paradoksas, juk Čekijoje migrantų labai nedaug. Didžioji dalis iš tų kelių dešimčių pabėgėlių, kuriuos buvo priėmusi Čekija, iš čia jau išvažiavo. Daugiausia – į Vokietiją, iki kurios iš sostinės Prahos vos 3 val. kelio.

Tokias nuotaikas lemia socialiniai ir ekonominiai veiksniai. Čekijos gyventojus pasiekia nemažai informacijos iš neigiamos pusės apie migrantų gyvenimą Vokietijoje. Ir politikai seka šias nuotaikas.

Jei kalbėtume apie M. Zemano prorusiškus pasisakymus, taip, jų būta labai kontroversiškų. Pavyzdžiui, kad turėtume pripažinti Krymą, kaip Rusijos teritoriją. Tačiau dėl to nereikėtų jo vadinti Rusijos ar V. Putino sąjungininku. Tai tik vienas iš būdų, kuriais jis stengiasi būti visiškai priešingas politiniam elitui. Ir galbūt netgi dėl to jis sulaukia kaltinimų, kad yra finansuojamas Kremliaus. Savo pasisakymais jis nori priminti, kad siūlo priešingą vyraujančioms nuomonėms poziciją.

– Panašu į Donaldą Trumpą.

– Taip, tiesa (juokiasi). Skirtumas tas, kad D. Trumpas yra naujokas, o M. Zemaną galima vadinti veteranu – jis politikoje nuo 1998 m. Du kartus jis buvo šalies premjeru. Dabar tai antra prezidento kadencija.

Jis – politikos dinozauras, labai gerai jaučiantis visuomenės nuotaikas. Jis stengiasi atstovauti vidutiniam Čekijos rinkėjui. O politinio elito neigimas jam atneša sėkmę.

2003 m. jis turėjo pasitraukti iš politikos, kai buvo labai nepopuliarus premjeras. Vis dėlto po 10 metų jam pavyko sėkmingai grįžti į politiką.

– Taigi, jį galima laikyti ir labai gudriu politiku?

– Taip. Tikrai negaliu pasakyti, kad pritariu jo pažiūroms, tačiau reikia pripažinti – jo politinė taktika yra sėkminga.

– Jūsų su kolega straipsnyje rašoma, jog nėra tikėtina, kad Čekija pasuktų Lenkijos pėdomis. Kokie saugikliai tai užtikrintų?

– Pirmiausia dėl to, kad prezidentas Čekijoje iš esmės neturi galios. Aš vadinu jį „aukščiausiuoju troliu“. Jis „trolina“ politinį elitą, šaiposi iš jo. Kita vertus, jis neturi galių savo populistinėms pažiūroms įgyvendinti. Tai vyriausybės rankose. O vyriausybė neketina keisti užsienio politikos.

Antra, nei M. Zemanas, nei premjeras Andrejus Babišas neturi jokių planų pakeisti Čekijos pozicijos Europos žemėlapyje, jie nori matyti šalį Europos Sąjungoje. Politikai siekia dialogo su Briuseliu, jie mėgina aiškinti Čekijos problemas, bet tikrai nėra puolimo pozicijoje. Ir tai labai skiriasi nuo, sakykim, Vengrijos premjero Viktoro Orbano ar Lenkijos vyriausybės politikos.

– Vis dėlto daugelyje žiniasklaidoje priemonių, nušviečiant prezidento rinkimų rezultatus Čekijoje, kalbama apie pavojų demokratijai apskritai. Ar kas nors pasikeitė po šių rinkimų, juk M. Zemanas toliau lieka prezidentu?

– Taip, bet tai yra ir perspėjimo ženklas. Aliarmas Vakarų žiniasklaidoje keliamas dėl D. Trumpo, „Brexito“ atvejų, kuriuos Vakarų žiniasklaida vis dar virškina. Taigi natūraliai ieškoma kitų pavojaus ženklų, jie sustiprinami ir susiejami.

Tikrai neteigiu, kad augantis populizmas nekelia pavojaus, Tačiau, mano nuomone, trūksta analizės, kodėl jis auga. Populizmas auga, deja, ne dėl Rusijos įtakos. Jis auga šalies viduje. Visuomenės suskilusios. Matome didžiulę poliarizaciją.

Daugybė visuomenės narių jaučiasi apleisti politinio elito, jie jaučiasi palikti vieni tvarkytis su savo socialinėmis ir ekonominėmis problemomis. Ir jeigu Europos Sąjunga kartu ir kiekviena atskira šalis narė neatsakys į tokią daugelio žmonių būseną ir ją ignoruos, populizmas niekur nedings, kad ir kiek dėl to panikuotume.

M. Zemaną, vadinčiau atsitiktiniu populistu, kuris naudojasi visuomenės nuotaikomis. Radikalios dešinės populistai yra tikroji grėsmė Europos Sąjungai ir santvarkai, prie kurios jau pripratome.

Taip britų kariuomenės vado perspėjimus, kad Rusija gali imtis karo veiksmų anksčiau, nei tikėtasi, LRT RADIJUI komentuoja Rusijos politikos ekspertas iš Rudgerso universiteto JAV Alexanderis Motyla. „Dėl V. Putino veiksmų niekada negali žinoti. Kalbame apie galimus Rusijos veiksmus ir pabrėžiame, kokie būtų neracionalūs, bet tai nereiškia, kad jų negalėtų imtis Rusija. Bet tikrai aišku, kad Rusijos politikos formuotojai, įskaitant V. Putiną, siekia atkurti Rusijos galybę“, – teigia A. Motyla.

– Girdėjome Jungtinės Karalystės kariuomenės vado generolo Nicko Carterio žodžius, kad Rusija gali imtis karo veiksmų anksčiau, nei tikėtasi. Ar matote kokių nors karinių ar politinių pokyčių Rusijoje, kurie galėtų įspėti apie galimus veiksmus?

– Negaliu pasakyti, kad įvyko kažkas ypatingo. Bent kiek žinau, nėra duotas įsakymas imtis konkrečių veiksmų. Bent jau apie tai viešai nebuvo kalbėta. Spėju, kad britų pareiškimas pasirodė dėl dviejų veiksnių.

Pirmas – prieš kelis mėnesius Baltarusijoje vykusios didelio masto karinės pratybos „Zapad“, kaip ir numanyta, buvo kur kas didesnės, nei tvirtino Rusija, ir buvo skirtos parodyti ne tik gynybinę šalies kariuomenės galią, bet ir pajėgumus imtis puolamųjų veiksmų prieš Baltijos valstybes. Reikėtų pasakyti ir tai, kad Rusijoje artėja prezidento rinkimai bei galimybė, kad V. Putinas elektoratui norės pademonstruoti savo galią ir ryžtą Rusiją paversti didžia valstybe.

Manau, tai du pagrindiniai nerimą keliantys veiksniai. Bet neramu ir dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, taip pat Gruzijoje 2008 m., Rusijos kariuomenės stiprinimo ir modernizavimo, šalies agresyvaus tono. Visi šie veiksniai gali būti laisvai interpretuojami kaip Rusijos galimų karinių veiksmų ženklai. Ar tokių veiksmų bus imtasi anksčiau ar vėliau, niekas nežino. Bet visos šios detalės, žinoma, kelia nerimą.

Baltijos šalys yra patrauklus taikinys – jos mažos ir gana silpnos. Neaišku, ar NATO į Rusijos veiksmus Baltijos šalyse atsakytų jėga.

– Lietuvos ekspertai labai dažnai sako, kad, jei Rusija imtųsi veiksmų prieš NATO šalis, tai būtų Baltijos valstybės. Šią savaitę girdėjome perspėjimus ne tik iš britų pusės. Švedijos vyriausybė nusprendė gyventojams išdalyti informacinius lapelius, kaip elgtis kilus karui su Rusija. Ar Šiaurės ir Rytų Europos šalys turi sunerimti dėl galimų Rusijos veiksmų, ar Rusijos agresija būtų regioninio pobūdžio?

– Taip. Manau, kad taip ir būtų. Sunku įsivaizduoti, kad V. Putinas nuspręstų imtis agresyvių veiksmų prieš Slovakiją, Čekiją, Prancūziją, Vokietiją ar netgi Lenkiją. Tai būtų per sudėtinga operacija ir ji, žinoma, išprovokuotų labai aštrų atsaką. O Baltijos šalys yra patrauklus taikinys – jos mažos ir gana silpnos. Neaišku, ar NATO į Rusijos veiksmus Baltijos šalyse atsakytų jėga.

Taip pat reikia kalbėti apie Skandinavijos šalis. Suomija iš jų turėtų labiausiai nerimauti. Prisiminkime istoriją. Ji priklausė Rusijos imperijai, 1940–1941 m. kovojo su Rusija dėl nepriklausomybės. Taigi, manau, Suomija galėtų būti Rusijos taikinys.

Bet sunku įsivaizduoti, kad V. Putinas ryžtųsi veltis į konfliktą su Švedija. Švedija turi gana stiprią kariuomenę, be to, ji kiek per daug nutolusi nuo Rusijos, logistiškai Rusijai būtų sunku imtis karinių veiksmų prieš Švediją. Sunku nuspėti, ką Rusija pasiektų agresija prieš Švediją. Bet reikia pasakyti, kad dėl V. Putino veiksmų niekada negali žinoti. Kalbame apie galimus Rusijos veiksmus ir pabrėžiame, kokie būtų neracionalūs, bet tai nereiškia, kad jų negalėtų imtis Rusija.

Kas tikrai aišku, kad Rusijos politikos formuotojai, įskaitant V. Putiną, siekia atkurti Rusijos galybę, o tai apima kariuomenės stiprinimą ir savo įtakos plėtimą regione, galima daiktas, atkuriant bent dalį buvusios imperijos.

Iš kitos pusės jiems būdinga paranoja, dėl kurios Rusija priešų mato visur. Taigi, manau, Švedijos atveju ji reaguoja racionaliai į galimą grėsmę, o Rusija greičiausiai Švedijos sprendimą informuoti gyventojus, kaip elgtis kilus karui su Rusija, įvertins kaip grėsmę Rusijai. Taigi, kaip matote, situacija gana sudėtinga. Bet turi sutikti: jei Rusija imsis veiksmų, jie bus nukreipti į Šiaurės ir Rytų Europą.

– Užsiminėte apie karines pratybas „Zapad“. Ar vis dar turėtume nerimauti dėl Rusijos kariuomenės pajėgų Baltarusijoje? Teko girdėti, kad, nors „Zapad“ baigėsi, kariuomenė vis dar ten?

– Taip, mano supratimu, Rusija ten turi dvi karines bazes. Neseniai Baltarusija pasakė, kad daugiau naujų karinių bazių ji nenori ar neleis statyti savo teritorijoje. Bet, žinoma, tai nebūtinai sustabdys Rusiją. Baltarusija šiuo atveju labai pažeidžiama. Dėl to nekyla klausimų, galima net būtų sakyti, kad Rusija jau okupavo dalį Baltarusijos teritorijos.

Žinoma, oficialiai Rusija nekontroliuoja Baltarusijos teritorijų, bet Rusijos politikos formuotojai lengvai valdo ir daro įtaką Baltarusijos režimo politikai. Ir, žinoma, jei ta įtaka pasireikštų visiška karine okupacija, tai strategiškai būtų labai pavojinga. Pirmiausia – Ukrainai, nes tokiu atveju Ukraina Rusijos būtų apsupta iš trijų pusių. Žinoma, taip pat Lietuvai, ir galiausiai Lenkijai. Taigi strateginiu požiūriu, Baltarusijos kontrolė Rusijos imperialistinį projektą labai pateisintų.

Kalbant apie „Zapad“, kur, oficialiais duomenimis, buvo 10–15 tūkst. karių, realybėje – per 100 tūkst., labai realu, kad dalis karių ir karinės technikos buvo palikta Baltarusijoje. Rusija, žinoma, nejaučia jokios būtinybės atskleisti, kur ir kiek karių yra dislokuota, ir ar jie ten iš viso yra. Bet, aišku, dalis karių vis dar turi būti Baltarusijoje.

– Apie galimus Rusijos kadrinius veiksmus girdime ne pirmą kartą, tai nėra kažkas naujo, bet ar šie nuogąstavimai gali būti susiję su artėjančiais Rusijos prezidento rinkimais?

– Diktatoriai griebiasi tokių vadinamųjų mažų šlovingų karų, kai jaučia, kad gali pralaimėti rinkimus, arba kai jų populiarumas yra žemas. Gera žinia, kad tai ne V. Putino atvejis. Ar būtų 85, ar 70 proc. palaikančiųjų, faktas tas, kad jis populiarus Rusijoje, o jo populiarumas gana stabilus.

Sunku įsivaizduoti, kad V. Putinui nepasisektų rinkimuose. Žinoma, jis laimės, žinoma, jis surinks bent jau 70 proc. balsų. Tiesą sakant, turbūt daug daugiau, nes, atrodo, Aleksejus Navalnas nebekandidatuos. Taigi, neatrodo, kad V. Putinui reikėtų Rusijos rinkėjams pademonstruoti, kad jis vis dar yra didis lyderis, galintis pasiekti didžių dalykų savo didžiai valstybei.

Iš kitos pusės, yra scenarijus, kuris kelia žmonėms didžiausią nerimą. Jei V. Putinas laimi didele (iki 90 proc.) balsų dauguma, ši pergalė gali priversti V. Putino nepalaikančius žmones ryžtis protestams. Panašiai Rusijoje ir buvo prieš septynerius metus, kai rinkimus laimėjo Nikolajus Medvedevas.

Taigi didelis palaikymas rinkimuose gali sukelti piliečių nepasitenkinimą. Tokiu atveju V. Putinas gali nuspręsti sukurti krizę, pradėti nedidelį karą, nedidelę invaziją, kuri nukreiptų dėmesį nuo vidinio nepasitenkinimo šalyje. Manau, būtent toks yra realiausias kažkokios agresijos formos Šiaurės ir Rytų Europoje scenarijus.

– Antrąją sausio savaitę Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis per susitikimą Briuselyje bandė sušvelninti jau ilgą laiką tarp Briuselio ir Varšuvos tvyrančią įtampą. Po pokalbių tiek Lenkijos vyriausybės vadovas, tiek Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude`as Junckeris teigė, kad dvišaliai santykiai gerėja. Vis dėlto apžvalgininkai teigia, kad esminė nesutarimų priežastis nepasikeitė bei greičiausiai ir ateityje niekur nedings.

– Šis susitikimas buvo didesnio Lenkijos diplomatinio plano dalis. Lenkijos premjeras M. Morawieckis naudoja tam tikrą apžavėjimo diplomatijos taktiką. Jis siekia sudaryti įspūdį, kad Lenkijos ir ES institucijų santykiai vis dar išgyvena teigiamą etapą, nors EK ir pradėjo 7-ojo straipsnio procedūrą.

Atrodo, kad Lenkijos vyriausybė siekia sudaryti įspūdį, jog padėtis dėl 7-ojo straipsnio yra tik šalutiniai įvykiai. Atrodo, lyg Lenkijos valdžia siųstų tokią žinią: „Taip, yra tam tikrų nesutarimų su ES, bet tai nestabdo glaudaus mūsų bendradarbiavimo kitais svarbiais kasdieniais klausimais, o Lenkija vis dar aktyvi, įsipareigojusi ir svarbi narė, nepaisant 7-ojo straipsnio proceso.

– Ar susitikimas iš tikrųjų bent kiek iš tiesų sušvelnino santykius tarp Lenkijos ir ES, ar tai labiau paradinis veiksmas?

– Iš diplomatinės pusės taip, bet kokiu atveju kalbėjimas, dialogas yra gerai. Komisijos pirmininkas J.-C. Junckeris jau kurį laiką nenoriai kalba dėl 7-ojo straipsnio procesų Lenkijos atžvilgiu, kaip, pavyzdžiui, viceprezidentas Francas Timmermansas – tai, galima sakyti, yra jo projektas. O J.-C. Junckeris nerodo didelio noro tęsti procedūras ir yra daug atsargesnis dėl tolesnių veiksmų. Be to, J.-C. Junckeris suinteresuotas remti Lenkijos vyriausybę.

– Prieš išvyką į Briuselį Lenkijos premjeras M. Morawieckis atleido kelis prieštaringiausiai vertinamus ministrus – užsienio reikalų, gynybos ir aplinkos, kaip manoma, taip siekdamas pataisyti santykius su Briuseliu. Vis dėlto, anot apžvalgininkų, to Lenkijai tikrai neužteks įkalbėti EK sustabdyti procedūrą dėl 7-ojo straipsnio. Briuselis jau anksčiau teigė, kad drausminė procedūra būtų atšaukta tik tada, jei būtų atsižvelgta į kritiką dėl Varšuvos vykdomų teisinės sistemos reformų, dėl kurių ir pradėta svartyti, kaip sudrausminti Lenkiją.

– Abiejų pusių problema ta, kad klausimas dėl 7-ojo straipsnio niekur nedings, nes jis jau aktyvuotas, kol EK nepriims sprendimo. Be to, ir esminiai nesutarimai dėl šio proceso priežasties niekur nedingo. Kai M. Morawieckis tapo Lenkijos vyriausybės vadovu, jis aiškiai leido suprasti, kad Lenkijos valdžia neketina atšaukti teisinės šalies sistemos reformos įstatymo, dėl kurio ir kilo nesutarimai.

Viena vertus, jis nori palaikyti atvirą dialogą ir pademonstruoti, kad Lenkija yra įvykių centre. Tačiau jis net neketina atšaukti teisinės sistemos reformos – tai buvo viena esminių valdžios programos dalių.

Jis daro viską, ką gali, kad paaiškintų, kodėl reforma reikalinga, ir, galima sakyti, daro geriau nei prieš jį buvusi vyriausybės vadovė. Vien dėl to, kad jis turi neblogų ryšių su Vakarų elitu ir moka su juo bendrauti.

– Ar galima sakyti, kad jis lankstesnis nei prieš ji buvusi premjerė Beata Szydło?

– Nemanau. Vien dėl to, kad jis tikrai nepakeis pozicijos dėl teisinės sistemos reformos. Taip pat nemanau, jog jis turi ką pasiūlyti EK, kad įkalbėtų ją atsisakyti tolesnių veiksmų dėl 7-ojo straipsnio. Net jeigu nuotaika keistųsi ar stiprėtų bendradarbiavimas kitais klausimais, net jeigu jam pavyksta sudaryti įspūdį, kad yra lankstus, jis tikrai nekeis pozicijos šiuo klausimu, ir galiausiai EK įvyks susidūrimas.

– Susidūrimas įvyktų toliau tęsiantis procesams po ES sutarties 7-ojo straipsnio aktyvavimo. Ši procedūra dar niekada anksčiau nebuvo naudota ES narės atžvilgiu. 7-asis straipsnis numato vadinamąjį „branduolinį variantą“, kai gali būti sustabdyta valstybės narės balsavimo teisės priimant ES sprendimus.

– Galimi du scenarijai. Vienas jų – sakykim, EK nuspręstų nutraukti veiksmus dėl 7-ojo straipsnio. Iš karto, kai jis buvo aktyvuotas, EK žadėjo peržiūrėti sprendimą po trijų mėnesių. Mano nuomone, tokia tikimybė labai maža, nes EK jau nuėjo per toli, kad atsitrauktų, o pati Lenkija irgi neatrodo linkusi nusileisti.

Realiausias variantas toks. Jei per Europos Tarybos balsavimą mažiausiai šešios šalys palaikytų Lenkiją ir blokuotų procedūrą, ji būtų sustabdyta. Yra kelios galimos tokios šalys. Jūsų pačių premjeras teigė nepritariantis sankcijoms Lenkijai, tai galėtų būti ir Kroatija, Bulgarija, Rumunija, galbūt net Didžioji Britanija, kuri vis dar turi balsavimo teisę Taryboje, ar netgi Ispanija būtų tarp šalių, kurios mano, kad, jei būtų imamasi priemonių prieš Lenkiją, niekas negalėtų užtikrinti, kad EK nesiimtų sankcijų ir prieš jas. Tačiau ir tai mažai tikėtina.

Tarptautiniu mastu vis labiau stiprėja Lenkijos įvaizdis, kad ji nebėra tradicinė bendrijos narė ir tampa išsišokėle, kad Lenkija dabar yra gana kebli narė.

Lyderės – Prancūzija ir Vokietija – labai aiškiai pasakė, kad rems EK šiuo klausimu. Manau, didžioji dalis paseks šių valstybių pavyzdžiu. Tada šalys lauks antrojo žingsnio – kad prieš Lenkiją būtų priimtos sankcijos, šalys narės turi balsuoti vieningai. Vengrija neabejotinai balsuos prieš ir blokuos bet kokius veiksmus. Čia viskas ir pasibaigtų. Nebent Vengrija pakeistų nuomonę, bet kol kas taip tikrai neatrodo. Nors politikoje niekada negali būti tikras, tačiau tokių galimybių labai mažai.

– Kaip procesai dėl 7-ojo straipsnio jau paveikė Lenkijos įvaizdį?

– Tarptautiniu mastu vis labiau stiprėja Lenkijos įvaizdis, kad ji nebėra tradicinė bendrijos narė ir tampa išsišokėle, kad Lenkija dabar yra gana kebli narė. Žinoma, Lenkijos vyriausybė pasakytų, kad tokią kainą tenka mokėti norint apginti šalies nacionalinius interesus ir priimant šaliai esą labai reikalingas reformas, kurios nepatinka ES. Būtent todėl dabar premjeras M. Morawieckis ir pradėjo diplomatinius veiksmus.

Šalies viduje visai kitoks vaizdas. Vyriausybė stengiasi pabrėžti, kad susiklosčiusi situacija yra suverenumo gynybos klausimas. Tokia valdžios retorika į keblią padėtį pastato šalies opoziciją. Atrodo, kad ši tarsi skatina išorines jėgas kištis į šalies vidaus reikalus.

Trumpuoju periodu dabar vykstantys nesutarimai valdančiajai partijai nepadarys jokios žalos. Galbūt ji net išloš, kaip sakiau, opozicijai patekus į keblią padėtį.

– Nors Varšuvos santykiai su Briuseliu įtempti, naujausios apklausos rodo rekordines lenkų paramos narystei aukštumas. Daugiau nei 92 proc. lenkų palaiko šalies narystę ES ir tik 8 proc. jų norėtų, kad Lenkija iš jos pasitrauktų.

– Tačiau yra komentatorių, kurie teigia, kad, nors palaikančiųjų ES daug, jų parama paviršutiniška. Kitos apklausos rodo, kad daugybė žmonių nepatenkinti dėl to, jog Briuselis neva kišasi į Lenkijos vidaus reikalus. Taip pat lenkai yra gana tvirtai nusiteikę prieš euro įvedimą, didelė dalis lenkų neigiamai vertina ES migracijos kvotas, net jeigu jų nesilaikymas reikštų finansines sankcijas. Nemaža dalis lenkų teigia, kad jie pritartų pasitraukimui iš bendrijos, jei tai padėtų išvengti imigracijos.

Dabar lenkų požiūris į tai, ką gali duoti ES, tapo daug praktiškesnis. Romantikos, palyginti su tuo, kokia ji buvo narystės pradžioje, liko mažai. Tada įstojimas reiškė grįžimą į Europą, lenkai tai laikė istoriniu žingsniu. Dabar, ypač tarp jaunų lenkų, daugėja euroskeptikų. Jei narystės kaina taps didesnė nei nauda, jų tik daugės. Būtent dėl to politikams, formuojant diskursą, labai svarbu jau dabar pasakyti, kas dėl to būtų kaltas.

– Galbūt iš tokių vienas kitam prieštaraujančių statistikos duomenų galime spręsti, kad Lenkijos visuomenė yra labai susiskaldžiusi?

– Tiesa. Tas suskirstymas yra visur. Tai galime matyti politinio, kultūrinio elito sluoksniuose, akademiniame pasaulyje. Dalis akademikų Lenkijoje arba labai stipriai palaiko vyriausybę, arba smarkiai ją kritikuoja. Tai matome visoje visuomenėje. Klausimas, dėl kurio lenkai nėra susiskaldę ir išlieka vieningi, – dauguma nori likti ES. Dėl to abejonių nėra. Šiuo klausimu matome beveik vieningą sutarimą. Būtent todėl politikai ir stengiasi reikalus tvarkyti taip, kad jokiu būdu neatrodytų, jog Lenkija stovi ant slidaus skardžio ir gali paslysti žemyn išstojimo iš ES link.

Jeigu jie sudarytų įspūdį, kad Lenkija yra prie pasitraukimo ribos, dabartinė valdžia patektų į rimtą bėdą, nes atsidurtų kitoje viešosios nuomonės barikadų pusėje. Be abejo, opozicija dėl to ir stengiasi pabrėžti, kad dabartinė vyriausybė jau yra prie ribos.

Donaldas Tuskas šią savaitę teigė, kad Lenkijos vyriausybės politika – pasiruošimas trauktis iš ES. Šiuo pasisakymu jis ir siekė sudaryti įspūdį, kad Lenkija jau stovi ant skardžio krašto. O premjeras M. Morawieckis mėgina paneigti tokį įspūdį.

– Kaip nesutarimai veikia pačios ES įvaizdį? Ar nesusidaro įspūdis, kad ji tampa vis mažiau vieninga?

– Geras pastebėjimas. EK taip pat išgyvena sudėtingą padėtį. Kai kurie žmonės pasakytų – nepradėk kovos, jei žinai, kad ją tikrai pralaimėsi. Procesas dėl 7-ojo straipsnio prasidėjo jau prieš dvejus metus, viskas vyksta tikrai ilgai. Jau nuo pradžių buvo aišku: jei Lenkija turės bent vieną sąjungininkę, o tai yra Vengrija, nesvarbu, kaip toli viskas pasistūmėtų, viskas baigtųsi procesų blokavimu.

Kita vertus, kai jau pradedi procesą, sustabdyti jį labai sunku, ir jeigu ES būtų atsitraukusi, ji rizikuotų dėl savo įvaizdžio ir prarastų pasitikėjimą. Reikėtų prisiminti, kad EK į Vengrijos atvejį reagavo gana pasyviai. Todėl Lenkijos atžvilgiu EK jau turėjo pasitaisyti ir negalėjo nereaguoti, ypač dėl to, kad ji labai didelė ir įtakinga šalis.

Vis dėlto manau, kad tai yra tiesa, jei procesas dėl 7-ojo straipsnio pasibaigs Vengrijos veto, o taip greičiausiai ir bus, po visko EK taps silpnesnė ir paaiškės, kad jos turimi instrumentai nepakankamai veiksmingi pasiekti tai, ką užsibrėžė.

Maža to, aplinkosaugininkai teigia, kad per metus Katovicų gyventojo įkvėptas užterštas oras prilygsta 1711 surūkytoms cigaretėms. Todėl netgi buvo sukurta skraidyklė, kuri, skraidydama virš miesto stogų ir kaminų, bando aptikti didžiausius aplinkos teršėjus.

Niekur kitur Europos Sąjungoje smogas nėra toks stiprus, kaip Pietų Lenkijoje. Paradoksalu, bet šiemet Katovicuose, mieste garsėjančiame anglių ir plieno pramone, bus rengiama klimato kaitos konferencija.

Jei Lenkijoje bet ko paklaustumėte apie Katovicus, būtinai išgirstumėte žodžius kasyba, anglys ir plienas. Maždaug 300 tūkst. gyventojų turintis miestas yra didžiausias Europoje anglių gavėjas. Beveik pusė darbo vietų, susijusių su plieno ir anglių pramone, siūlomos būtent Katovicuose.

Taigi anglių pramonė – viena svarbiausių Lenkijos ekonomikos šakų. Anglių gavyba – Pietų Lenkijos identiteto dalis, sako klimato pokyčių analitikas Andrzejus Ancygieris. Tad nenuostabu, kad nemažai kas nustebo, kai pernai rengtoje Bonos klimato kaitos konferencijoje buvo paskelbta, jog 2018 m. susitikimas bus rengiamas Katovicuose.

Nemažai kritikų klausia, ar konferencijoje bus diskutuojama, kaip užbaigti iškastinio kuro erą regione, kuris kaip niekas kitas priklausomas nuo anglių. Daugelis aplinkosaugininkų abejoja, kad konferencija gali būti sėkminga, ir mano, kad lenkų anglių pramonės lobistams pavyks pasiekti savo tikslus.

Vis dėlto dalis ekspertų siūlo pažvelgti į Pietų Lenkiją ir Katovicus atidžiau. Skelbiama, kad miestas gana sparčiai keičiasi – tampa daug žalesnis.

Jau kurį laiką Katovicai bando įveikti šalutinį anglių ekonomikos efektą – smogą. Paprastai lapkričio–balandžio mėnesiais miestą apgaubia sunkus smogas. Daugiau nei 80 proc. miesto namų apšildomi anglimis, o jas deginant į aplinką išmetamos nefiltruotos kietosios dalelės.

Maža to, aplinkosaugininkai teigia, kad dažnai deginamos prastos kokybės anglys. Pasak jų, per metus Katovicų gyventojo įkvėptas užterštas oras prilygsta 1711 surūkytoms cigaretėms. Aplinkosaugininkai netgi sukūrė skraidyklę, kuri, skraidydama virš miesto stogų ir kaminų, bando aptikti didžiausius aplinkos teršėjus.

Tiesa, pokyčiai vyksta ne tik ore, bet ir ant žemės. Vienas aplinkosaugininkas ir gatvės menininkas, pasivadinęs Guerilla Partisan Witold, kone kasdien mieste sodina medžius, krūmus ar gėles. Save dar vadinantis sodų partizanu, menininkas bando Katovicuose sukurti kaip įmanoma daugiau žaliųjų vietų.

Jis pripažįsta, kad nedidelius medžius vienoje ar kitoje vietoje jis sodina nelegaliai, bet priduria, kad ne viskas, kas nelegalu, yra blogai. Menininkas nusprendė nelaukti, kol vieno ar kito sprendimo imsis miesto ar šalies valdžia.

Aplinkosaugininkai taip pat stengiasi konsultuoti namų statybos bendroves, kurios skatinamos naudoti energiją taupančias naująsias technologijas. Žaliosios energijos specialistai tikina, kad, perėjus prie atsinaujinančios energetikos, šis sektorius Lenkijai jau 2030 m. galėtų sukurti 186 tūkst. darbo vietų, ir tai beveik 100 tūkst. vietų daugiau, nei šiandien gali pasiūlyti anglių pramonė.

Nors Vakarų Europoje atsinaujinančios energetikos nauda jau pripažinta, Lenkijoje skepticizmas šios energetikos atžvilgiu dominuoja. Kritikai teigia, kad tokia energetika per brangi ir nepatikima. Tokias nuotaikas pakursto ir valdančioji Teisės ir teisingumo partija, kuri nori pasiekti Europos klimato kaitos susitarimus skatindama ne atsinaujinančią energetiką, bet statydama naujas švarias anglių gamyklas.

Vis dėlto Lenkijos aplinkosaugininkai išlieka optimistiški. Jie teigia, kad pamažu bet susidomėjimas žaliosiomis technologijomis auga. Pavyzdžiui, Katovicuose siekiama pakeisti senus anglių šildytuvus naujesnėmis sistemomis. Tikimasi, kad šiai pietinei Lenkijos daliai pavyks greičiau prisitaikyti prie pokyčių, kuriuos kadaise išgyveni, pavyzdžiui, industriniai Vokietijos regionai.

Klimato kaitos konferencija Katovicuose – puiki galimybė padėti tvirtus žingsnius pokyčių link. Anglių ekonomika vis dar išlieka šių laikų realybe, todėl apie pokyčius svarbu kalbėti su regionais, kurie nuo seno remiasi šia pramones šaka.

Parengta pagal užsienio spaudą.

Gruodžio viduryje žiniasklaidoje pasirodė informacija dėl Kinijos statomų stovyklų pabėgėliams šalia Šiaurės Korėjos sienos. Nutekintuose dokumentuose kalbama, kad Pekinas nurodė įrengti mažiausiai penkias stovyklas ir taip pasirengti galimame pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos antplūdžiui, jei Kim Čong Ino režimas žlugtų.

Apie naujų stovyklų įrengimą pirmiausia pranešė „Financial Times“, remdamasis nutekintais dokumentais, pasirodžiusiais socialiniuose tinkluose. Šiuose dokumentuose kalbama apie tai, kad Komunistų partija, atsižvelgdama į įtampą pasienio zonoje su Šiaurės Korėja, siūlo įrengti penkias stovyklas pabėgėliams, taip pat nurodomos konkrečios vietos, kuriose stovyklos galėtų būti įrengtos.

Korėjos pusiasalyje įtampa milžiniška – stovima prie karo slenksčio.

Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas žiniasklaidai atsisakė patvirtinti nutekintą informaciją, bet ir nepaneigė, kad tokios stovyklos pradėtos statyti. Užsienio ekspertai, nors ir negali patvirtinti, ar nutekinta informacija esanti tikra, neabejoja, kad Kinija imasi veiksmų ir rengiasi galimam pabėgėlių antplūdžiui.

„Korėjos pusiasalyje įtampa milžiniška – stovima prie karo slenksčio. Kaip svarbiausia jėga ir kaimyninė valstybė, Kinija privalo rengtis galimiems padariniams“, – sako Čeng Siaohe, Šiaurės Korėjos ekspertas Pekine.

Analitikai pastebi, kad Rusija jau prieš dešimtmetį šalia sienos su Šiaurės Korėja įrengė stovyklas, kuriose galėtų apgyvendinti iš šalies bėgančius korėjiečius.

Japonų dokumentalistas Dziro Išimaru, vadovaujantis piliečių žurnalistikos iniciatyvai Šiaurės Korėjos ir Kinijos pasienyje, teigia, kad jo kontaktai patvirtino apie planus statyti pabėgėlių stovyklą vienoje iš pasienio zonų.

Įtampa Korėjos pusiasalyje kilo šiemet, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas padidino spaudimą Šiaurės Korėjai, o Pchenjanas dar labiau paspartino savo branduolinės programos ir balistinių raketų plėtrą.

D. Trumpas Šiaurės Korėją jau yra įspėjęs dėl galimų karinių veiksmų, o Kim Čong Ino atsakas buvo nauji branduoliniai bandymai. Paskutiniu tarpžemyniniu balistinių raketų bandymu lapkričio pabaigoje Šiaurės Korėja patvirtino galinti atakuoti JAV.

Nors Vakarų žiniasklaidoje nedaug kalbama apie galimą branduolinę Pchenjano ataką, Pekino spaudoje jau pasirodė straipsnių, kaip reikėtų reaguoti į branduolį incidentą.

Šiaurės Korėja yra smarkiai suinteresuota branduoliniu ginklu, nes, daugelio ekspertų teigimu, režimas taip tikisi išlikti. Kim Čong Inas tvirtina, kad jo šalis, kaip ir bet kuri kita valstybė, turi teisę plėtoti branduolinę programą.

Režimas iš dalies palaikomas šalies viduje, nes propagandos mašina skleidžia informaciją, esą Šiaurės Korėja nuolat sulaukianti JAV ir jos sąjungininkių Pietų Korėjos bei Japonijos grasinimų.

– Lenkijoje prisaikdinta naujoji ministro pirmininko Mateuszo Morawieckio vyriausybė, M. Morawieckis pakeitė iš pareigų pasitraukusią Beatą Szydło, kurios vadovaujamame kabinete ėjo finansų ir plėtros ministro pareigas. Daugelio ekspertų teigimu, valdančioji partija nusprendė pakeisti B. Szydło, siekdama pirmiausia sustiprinti savo pozicijas Europos Sąjungoje. Ar naujojo premjero įvaizdis tarptautinėje arenoje tvirtesnis nei B. Szydło?

– Nesu tikras, ar M. Morawieckis turi geresnę reputaciją Lenkijoje, jis daug mažiau žinomas nei buvo B. Szydło, ir manau, daugelis žmonių dar neturi aiškios nuomonės dėl naujojo premjero. O B. Szydło buvo labai populiari ministrė pirmininkė, ji buvo Lenkijoje mėgstamiausia politikė po prezidento.

Vis dėlto tarptautiniu atžvilgiu situacija kiek kitokia, ir tai lemia M. Morawieckio turima patirtis europiniame kontekste. Jis buvo tarptautinis bankininkas, vadovavo trečiam pagal dydį Lenkijos bankui. Paprastas pavyzdys – jis laisvai kalba angliškai ir vokiškai, o B. Szydło kalbėjo tik lenkiškai ir tai ją labai ribojo tarptautinėje arenoje.

B. Szydło turėjo gana kontroversiškos politikės įvaizdį užsienyje, ji aršiai gynė Lenkijos interesus Europos Sąjungoje, o M. Morawieckis bus kiek švelnesnis ir diplomatiškesnis. Jis labiau pratęs bendrauti su Vakarais, bet tai nereiškia, kad tai, ką jis kalbės tarptautinėje arenoje, smarkiai skirsis nuo B. Szydło pozicijos. Tiesiog jis komunikuos efektyviau.

– Minėjote, kad B. Szydło buvo labai mėgstama politikė. Kodėl ji nusprendė pasitraukti iš pareigų?

B. Szydło turėjo gana kontroversiškos politikės įvaizdį užsienyje, ji aršiai gynė Lenkijos interesus Europos Sąjungoje, o M. Morawieckis bus kiek švelnesnis ir diplomatiškesnis.

– Nesakyčiau, kad ji nusprendė atsistatydinti, greičiau tokį sprendimą priėmė valdančioji partija, tiksliau – jos lyderis Jaroslawas Kaczynskis. Nors ir neužima kažkokių valstybinių pozicijų, jis yra labai įtakinga figūra Lenkijoje, būtent jis imasi esminių strateginių sprendimų. Tad iš tiesų jis ir nusprendė, kad vyriausybėje atėjo laikas pokyčiams.

Vis dėlto nėra visiškai aišku, kodėl jis nusprendė pasirinkti M. Morawieckį, nes daug kas spėliojo, kad greičiausiai jis stos prie vyriausybės vairo. Daug kas manė, kad B. Szydło, nors ir mėgstama politikė, buvo per silpna pačios vyriausybės viduje. Jai buvo sunku įgyti tikrą autoritetą vyriausybėje, nes iš esmės visi žinojo, kad šešėlinis jos vadovas – J. Kaczynskis.

Tiesa, ir M. Morawieckis neturi stiprios galios partijos viduje, jis partijoje viso labo 18 mėnesių. Nors politiškai jis nėra stipri figūra, yra kitų priežasčių, kodėl jis buvo paskirtas. Pirma, jis gali daug geriau atstovauti Lenkijai ir jos interesams tarptautinėje arenoje. Tai ypač svarbu artėjant ES biudžeto paskirstymui ateinančiais metais – tikimasi, kad M. Morawieckiui pavyks sustiprinti Lenkijos santykius su ES.

Maža to, jis gerai išmano ekonominę šalies politiką. Manau, kad tai buvo dar vienas iš strateginių sprendimų ilgai vykdytas politines ir socialines reformas pakeisti ekonominės modernizacijos kryptimi.

– M. Morawieckis pareiškė svajojantis apie krikščioniškesnę Europą. Kaip vertinti šį jo pareiškimą, žinant dabartinę situaciją Europoje?

– Pirmiausia reikia atsižvelgti į kontekstą, kuriame jis išsakė tokias mintis. Tokį pareiškimą M. Morawieckis išsakė duodamas interviu katalikų televizijai, itin populiariai tarp atsidavusių Lenkijos katalikų, kurie yra didelė dalis „Įstatymo ir teisingumo“ elektorato. Tie žmonės buvo labai prisirišę prie B. Szydło, kuri, galima sakyti, buvo tradicinė lenkų katalikų figūra, jos sūnus – kunigas.

Taigi būtent šiems žmonėms reikėjo patvirtinimo, kad naujasis premjeras, atėjęs iš vakarietiškesnės aplinkos, laikosi tų pačių vertybių. Taigi jo retorika buvo nukreipta būtent į šią auditoriją, nemanau, kad jis tokiais žodžiais kalbėtų ES susitikime.

– Jo žinutė buvo nukreipta į Lenkijos katalikus, bet frazę pasigavo Vakarų žiniasklaida, kuri netruko susieti jo žodžių su dabartiniu kontekstu Europoje ir Lenkijos vyriausybės antiimigracinių, islamofobiškų nuotaikų.

– Taip, nors premjeras šias mintis išsakė labai specifiniame kontekste, manau, tai jo nuoširdus požiūris ir jis jo nesigėdytų. Taip, tarptautiniame kontekste, jis pristatys Lenkiją ir jos poziciją kitaip, bet iš tikrųjų tarp B. Szydło ir M. Morawieckio nėra didelių politinių nuostatų skirtumo. Ir manau, kad Lenkijos atsakas į Europos migracijos krizę yra geras to pavyzdys.

M. Morawieckis giliai įsitikinęs, kad ES siūlymas dalytis migrantų kvotas prilygo primetamam daugiakultūriškumo modeliui. Tačiau dauguma lenkų to nenori ir mano, kad daugiakultūriškumas Europoje tampa katastrofa. Be to, premjeras teigia, kad jei Lenkija nuspręs tapti daugiakultūre šalimi, tą ji turi padaryti pati – to jai ES negali primesti.

– Dalis valdančiosios partijos pareiškimų yra smarkiai susiję su religija, pavyzdžiui, abortų klausimu. Kokią įtaką Bažnyčia turi valstybės politikai ir valdančiosios partijos ideologijai?

– Akivaizdu, kad Lenkijos visuomenė yra daug religingesnė nei daugumos Vakarų Europos šalių. Lenkija atsispyrė sekuliarizacijai, kuri ypač populiari ir Vakarų šalyse, ir posovietinėse valstybėse. Tai reiškia, kad lenkai linkę palaikyti tradicines, socialiai konservatyvias vertybes, jiems priimtina tradicinė šeima ir tradicinis nacionalinis identitetas, o tai gana stipria susiję su katalikybe. Taigi tai reiškia, kad Bažnyčia yra stipri institucija, į kurios balsą atsižvelgiama.

Valdančioji partija labai aiškiai nurodo, kad jos ideologija remiasi krikščioniškosiomis vertybėmis. Partija tiki, kad krikščioniškosios vertybės yra Vakarų civilizacijos pagrindas. Bet būtų klaidinga manyti, kad Bažnyčia visiškai nurodo, kokios pozicijos turėtų laikytis valdančioji partija. Tokios įtakos ji negali padaryti.

Pavyzdžiui, Bažnyčia norėtų visiškai uždrausti bet kokią aborto galimybę, o vyriausybė linkusi palaikyti idėją, kad abortą galima atlikti esant tam tikroms numatytoms aplinkybės. Kitas pavyzdys – Bažnyčios pozicija migrantų atžvilgiu daug atviresnė, o vyriausybė šiuo atžvilgiu nusiteikusi daug griežčiau.

– Kodėl valdančioji partija Lenkijoje išlieka labai populiari, nepaisant kritikos teismų reformoms ar krizės vyriausybėje?

– Iš dalies todėl, kad daugybė lenkų pripažįsta tradicines šeimos vertybes, turi stiprų nacionalinį identitetą. „Įstatymas ir teisingumas“ būtent tokios vertybes ir reprezentuoja. Bet, žinoma, tai nėra pagrindinis partijos populiarumą lemiantis veiksnys. Lenkai jaučia, kad gali pasitikėti šia partija, nes ji rūpinasi tais klausimais, kurie iš tiesų rūpi lenkams. 

Pavyzdžiui, partija didžia dalimi laimėjo rinkimus dėl savo socialinių išmokų siūlymo, kurį po rinkimų iš tiesų ėmė vykdyti. Daugybė žmonių buvo nusivylę, kad, nepaisant ekonominio augimo pokomunistinėje Lenkijoje, jie teigiamų pokyčių nelabai pajuto, kad naudos iš to gavo tik siauras sluoksnis žmonių – visuomenės elitas.

O dabar žmonės jaučia, kad pagaliau ir jie kažką gauna iš stiprėjančios šalies, kad vyriausybė pagaliau ėmė rūpintis paprastais žmonėmis, o ne tik elitu. Be to, prie palankumo vyriausybei prisideda dar keli dalykai, pavyzdžiui, migracijos krizė, kai didžioji dalis lenkų nenori priimti jokių pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos ar Artimųjų Rytų. Kitas svarbus aspektas – silpna opozicija. Ji labai susiskaldžiusi ir negali pasiūlyti alternatyvų dalykams, kurie žmonėms labiausiai rūpi.

Pasiekta svarbių politinių tikslų

Budapešte paskutinę lapkričio savaitę vykusiame Kinijos ir 16 Rytų, Centrinės Europos bei Balkanų šalių susitikime Kinijos premjeras teigė, kad susitikimas buvo ypač sėkmingas, bei pažadėjo toliau sustiprinti investicijas šiose valstybėse. Vadinamojo 16+1 formato procesus stebintys politikos apžvalgininkai nevienareikšmiškai vertina stiprėjančius arba bandomus stiprinti santykius.

Per porą dienų trukusį šeštąjį šio formato šalių vyriausybių vadovų susitikimą pranešta, kad artimiausiu metu bus pradėtas bendras geležinkelio linijos iš Belgrado į Budapeštą projektas. Jį finansuotų Kinija.

Serbijos atstovai teigia jau pasiskolinę beveik 300 mln. dolerių iš Kinijos banko „Exim“, kad atnaujintų geležinkelio liniją savo pusėje. Modernizuota geležinkelio linija daugiau nei per pusę sutrumpintų kelionę iš Serbijos sostinės į Budapeštą – ji šiuo metu trunka 8 valandas, o po rekonstrukcijos truktų tik tris.

Iš viso beveik 4 mlrd. dolerių vertės projektas taptų vienais pagrindinių eksporto vartų Kinijos prekėms į Europą per Graikijos Pirėjo uostą.

Pirmosios viešos kalbos dėl šio geležinkelio projekto prasidėjo dar 2013 m. Tačiau, kaip rašo portalas „EUobserver“, Europos Komijos tada jį įvertino kaip neatitinkantį Europos Sąjungos reguliavimo dėl viešųjų pirkimų. Todėl Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas dabar teigė artimiausiu metu skelbsiantis viešųjų pirkimų konkursą dėl šio geležinkelio projekto su Kinija.

Politikos analizės centro „European Council on Foreign Relations“ analitikė Angela Stanzel LRT RADIJUI teigia, kad nors daugiau kalbama apie infrastruktūros projektus, Kinija ir 16 Rytų bei Centrinės Europos ir Balkanų šalių pasiekė ir kiek sunkiau iš karto pamatomų politinių tikslų.

„Politinis pasiekimas – Kinija sukūrė glaudesnius ryšius su Rytų ir Centrinės Europos šalimis. Po reguliarių vyriausybių susitikimų, formato 16+1, Europos šalių vadovai dabar gali tiesiogiai bendrauti su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu – taip kitomis aplinkybėmis nebūtų įvykę, nes paprastai aukščiausi Kinijos lyderiai bendrauja su didžiosiomis Bendrijos valstybėmis“, – sako A. Stanzel.

Kinija rinkosi sukalbamas partneres

Susitikimų 16+1 vienas formatas buvo pradėtas 2012 m. „EUobserver“ rašo, kad Pekino iniciatyva suformuotas formatas skirtas stiprinti ne tik investicijų ir prekybos, bet ir kultūros bei švietimo projektus. Iš 16 šiam formatui priklausančių Europos šalių 11 yra ES narės – Bulgarija, Kroatija, Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija – bei 5 ES nepriklausančios Balkanų šalys: Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Makedonija, Juodkalnija ir Serbija.

Kinija investuoja daugelyje kitų regionų – Afrikoje, Pietryčių Azijoje, bet šios teritorijos nė iš tolo neprilygsta Rytų ir Centrinės Europos šalių stabilumui.

A. Stanzel teigia, kad Kinija glaudesniam bendradarbiavimui neatsitiktinai pasirinko sąlygiškai skurdesnes šalis, o 16+1 formatas buvo įkurtas tada, kai šios šalys ieškojo būdų, kaip atsigauti po krizės.

„Būtent dėl to Kinija šias šalis mato kaip sukalbamas partneres. Rytų Europos šalys patrauklios ir dėl to, kad yra ES narės. Šiose šalyse Kinija mato stabilią aplinką investicijoms. Kinija investuoja daugelyje kitų regionų – Afrikoje, Pietryčių Azijoje, bet šios teritorijos nė iš tolo neprilygsta Rytų ir Centrinės Europos šalių stabilumui.

Ne be priežasties pasirinktas ir toks didelis formatas. Manau, kad Kinija šias valstybes taip pat vertina ir kaip galimą išėjimą į kitas šalis, pavyzdžiui, Vokietiją. Taigi Kinija tikrai turi daugybę priežasčių investuoti į šias šalis ir stiprinti tokį politinį formatą“, – įsitikinusi analitikė.

Pekino veiksmai Briuseliui kelia nerimą

„Financial Times“ apžvalgininkai rašo, kad Briuselyje nerimaujama, jog Pekinas, stiprindamas santykius su skurdžiausiomis Bendrijos narėmis ar šalimis kandidatėmis, turės galimybių veikti viso bloko ne tik ekonominius, bet ir politinius procesus.

„Jau prieš penkerius metus prasidėjus 16+1 formato susitikimams, Briuselis turėjo priežasčių nerimauti. Matėme ir didžiųjų šalių narių, tokių kaip Vokietija, susirūpinimą. Bet galime sakyti, kad šis nerimas pasikeitė.

Prieš penkerius metus Briuselis labiausiai nerimavo dėl to, kad Kinija į Europą ateina su dideliais infrastruktūros projektais ir pasirašo susitarimus su 16 Rytų ir Centrinės Europos šalių, iš kurių 11 yra ES narės. Nerimauta, kad susitarimai ir projektai nepažeistų Bendrijos įstatymų“, – pastebi A. Stanzel.

Jos teigimu, paskutiniai pavyzdžiai rodo, kad su Kinija bendradarbiaujančios šalys sugeba priimti Kinijos investicijas nepažeisdamos ES reguliacijos įstatymų ir susitarimų.

„Po to ES atstovai buvo pakviesti kaip nepriklausomi stebėtojai. Tai padėjo sumažinti nerimą. Tačiau dabar pasikeitė nerimo priežastis. Kinija skiria daug pastangų ir laiko stiprindama santykius su 16 šalių. Taip mažėja laiko ir pastangų, kurias ji investuotų kurdama ryšius su Briuseliu“, – pabrėžia A. Stanzel.

Tokie santykiai – signalas ES

Politologai pastebi, kad Kinijos investiciniai susitarimai su Balkanų šalimis gali atitolinti jas nuo glaudesnių ryšių su ES ar galimybės tapti Bendrijos narėmis. Analitikai teigia, kad Balkanų šalys investicijų iš Kinijos gali sulaukti daug greičiau ir mainais į tai nereikėtų keisti šalies įstatyminės, teismų sistemos, gerinti padėtis žmogaus teisių klausimais.

A. Stanzel atkreipia dėmesį, kad iš Balkanų šalių entuziastingiausiai į Kinijos investicijas žiūri Serbijos vadovai, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip Balkanų šalys tvarkysis su šiomis investicijomis.

„Taip, jei kalbėtume apie trumpą laikotarpį, Kinijos investicijos gali pasirodyti kur kas svarbesnės. Taip, tai gali būti signalas ES, kad šios šalys yra daug labiau susidomėjusios bendradarbiavimu su Kinija nei su ES. Viskas priklauso nuo to, kaip šios šalys tvarkysis su investicijomis. Pavyzdžiui, Serbija labai entuziastingai laukia Kinijos investicijų“, – kalba analitikė.

„Financial Times“ pastebi, kad Kinijos investicijos turi įtakos ES užsienio politikai. Rašoma, kad liepos mėnesį Bendrijos narės, mezgančios investicijų planus su Kinija, užkirto kelia ES pareiškimui, jog Kinijos interesai Pietų Kinijos jūroje peržengia tarptautinės teisės normas. Kiek anksčiau Graikija buvo užkirtusi kelią ES pareiškimui, kritikuojančiam Kinijos veiksmus, kurie galimai pažeidžia žmogaus teises.

Bendradarbiauti labiausiai suinteresuota Kinija

A. Stanzel teigia, kad vis dėlto per penkerius susitikimų formato 16+1 metus iš abiejų pusių buvo ir nusivylimo. Kinija, anot analitikės, nesitikėjo, kad formato šalys bus tokios skirtingos. Be to, kai kuriose iš jų visuomenė nusiteikusi priešiškai prieš augančią Kinijos įtaką, kitose, pavyzdžiui, Vengrijoje, Kinija jau nebe pirmus metus pasitinkama ypač palankiai

„Taip pat Kinijos atstovai suprato, kad kiekvienos šalies ekonomika ypatinga, todėl ji negali to paties investicijų plano pasiūlyti visoms šalims. Nors, atrodo, per penkerius metus Kinija vis dėlto atrado formulę kiekvienai valstybei.

Būtent dėl to kai kurie politologai juokauja, kad 16+1 formatas pavirto į 1+1+1+1 ir t. t. formatą. Taip sakoma, nes su kiekviena šalimi Kinijos atstovai mezga atskirus dvišalius santykius ir veda derybas, arba bent jau su tomis šalimis, kurios jiems atrodo patraukliausios“, – kalba A. Stanzel.

Vengrijos premjeras V. Orbanas per 16+1 formato susitikimą kalbėjo, kad 16 šalių bendradarbiavimą su Kinija jis mato kaip išskirtinę progą, o ne grėsmę. Kalbėdamas už visas 16 šalių V. Orbanas sakė, kad Kinijos „Vieno diržo, vieno kelio“ projektas yra nauja globalizacijos forma, kuri paremta pagarba ir bendra nauda visiems,

„Kai kurios valstybės netgi yra dėl to nepatenkintos, nes priešingai, nei Kinija skelbė prieš penkerius metus, kai kurios Rytų Europos valstybės kol kas nesulaukė jokio įspūdingo investicijų pasiūlymo. Galima sakyti, kad iš esmės žymių susitarimų pasiekė penkios pagrindinės šalys.

Kinija prieš metus užsiminė apie specialų 16+1 formato fondą, kurį sudarytų apie 10 mlrd. dolerių. Tai buvo stiprus signalas, kad Kinija mato, jog kai kurios šalys nusivylusios, todėl ieškoma būdų, kaip suvienodinti santykius“, – pastebi A. Stanzel.

Vis dėlto, analitikės teigimu, bendradarbiavimu labiausiai suinteresuota Kinija. Jos žodžiais, Rytų ir Centrinės Europos bei Balkanų šalys suinteresuotos dėl investicijų, o Kinija turi ne vieną ketinimą.

Per Kinijos Komunistų partijos kongresą praėjusį mėnesį prezidentas Xi Jinpingas atvirai kalbėjo, kad labai tvirtas šalies tikslas yra iki 2050 m. tapti pasauliniu centru per dideles investicijas tiek besivystančiose, tiek išsivysčiusiose šalyse. „Financial Times“ apžvalgininkai rašo, kad Kinijos inicijuotas 16+1 susitikimų formatas yra vienas šio tikslo žingsnių.

Dabar yra spėjama, kad per šį dešimtmetį greičiausiai bus surengtas referendumas dėl Airijos suvienijimo, o dėl „Brexit“ ir galimų sunkumų, susijusių su Airijos ir Šiaurės Airijos ryšiais, dalis regiono gyventojų mano, kad referendumas daug būtinesnis nei anksčiau.

Šiaurės Airijos parlamento pastatas, žinomas kaip Stormontas, nuo kalvų žvelgia į Belfastą – nors iš išorės viskas atrodo pasakiškai, šiandien pastatas slepia slogią nuotaiką.

Dar pernai didžiojoje pastato, kuriame veikė Šiaurės Airijos Asamblėja, fojė vaikščiojo dešimtys įstatymų leidėjų, lobistų ir valstybės tarnautojų, dabar fojė tuščia, čia neverda gyvenimas. Kiek tolėliau posėdžių salėje nebesirenka 90 piliečių išrinktų įstatymų leidėjų, vietoj jų mėlynas posėdžių salės kėdes sušildo nebent šmirinėjantys turistai. Iš šios anksčiau audringų diskusijų salės išnešti net mikrofonai. Jie nebereikalingi.

„Tai visiškas vaiduoklių miestas“, – sako viena iš tų 90 įstatymų leidėjų, išrinktų į Šiaurės Airijos Asamblėją. 

Tai visiškas vaiduoklių miestas.

Tokia situacija pastate jau nuo sausio, nuo tada, kai žlugo Šiaurės Airiją valdžiusi koalicinė vyriausybė. Tai Stormonte sukūrė valdžios vakuumą, kurio iki šiol niekas neužpildė. Ši krizė paralyžiavo ir taip neefektyviai veikusių institucijų darbą ir ėmė kelti grėsmę 1998 m. taikos susitarimui, kuris nutraukė trijų dešimtmečių kovas tarp nacionalistų ir unionistų. 

Giliausia krizė per paskutinius 20 metų

Nuo to susitarimo, vadinamo Didžiojo penktadienio susitarimu, Šiaurės Airiją valdė tvirta regioninė vyriausybė, suformuota iš regiono didžiausios nacionalistinės partijos ir didžiausios unionistų grupės. Bet šį sausį susitarimui kilo grėsmė, kai partija „Sinn Fein“, kuri vieną dieną viliasi susijungimo su kita Airijos dalimi, pasitraukė iš koalicijos, kurioje buvo Demokratinė unionistų partija, norinti, kad Šiaurės Airija liktų Jungtinės Karalystės sudėtyje.

Taigi vyriausybė nutraukė darbus, kartu su ja susitikimus sustabdė ir regiono Asamblėja. Taip buvo nenumatytam laikui atidėta svarbi regiono sveikatos apsaugos sistemos pertvarka, sustabdyti svarstymai ir dėl vyriausybės išlaidų.

„Tai giliausia politinė krizė per paskutinius 20 metų“, – sako Stephenas Farry, narys centristinės partijos „Alliance“, kuri nepriskiria savęs nei prie nacionalistų, nei prie unionistų. Asamblėjos veikla jau buvo nutraukta 2002 m. ir 2007 metais.

„Tačiau tada jautėme, kad galime rasti išeitį, dabar ši krizė kelia daug gilesnius klausimus: ar koalicinė vyriausybė tarp nacionalistų ir unionistų apskritai įmanoma ir kokią kryptį turėtų pasirinkti Šiaurės Airija?“ – sako S. Farry.

Kol kas valstybės tarnautojai atlieka būtinus kasdienius darbus, reikalingus valdant regioną. Bet jei nebus rasta kelio iš aklavietės, daugelis baiminasi, kad sprendimų imsis Londonas, vadovaudamasis „tiesioginio valdymo sistema“. Pavyzdžiui, Šiaurės Airijai neturint finansų ministro, Britanijos vyriausybė jau pasinaudojo tiesioginio valdymo teise regionui skirdama laikiną biudžeto paketą, kuris bus aktyvus iki kovo.

„Brexit“ tik dar labiau prisideda prie krizės

„Brexit“ šešėlis tik dar labiau prisideda prie krizės: kai Jungtinė Karalystė paliks Europos Sąjungą, gali būti, kad pirmą kartą nuo Didžiojo penktadienio susitarimo bus įvesta sienų kontrolė tarp Šiaurės Airijos ir Airijos Respublikos.

Dabar ne vienas klausia, ar susitarimas jau iš esmės žlugo, o jei taip, ar vėl neįsiplieks konfliktas. Kol kas smurto grėsmės nematyti, tačiau įtampa jaučiama ir būtent tai kelia nerimą.

Vis dėlto nei dėl kylančių regiono valdymo problemų, nei dėl grėsmingos politinės įtampos Šiaurės Airijos politikai dar nepasiryžo imtis spręsti kilusios politinės krizės. Ekspertai pastebi, kad atvirkščiai – politiniai skirtumai ir ideologijos per metus tik dar labiau išryškėjo. 

Kai griuvo koalicinė vyriausybė, netrukus nacionalistinių pažiūrų partija „Sinn Fein“ pareikalavo airių kalbai suteikti tokį patį teisinį statusą, kaip ir anglų kalbai. Kitaip ši partija atsisako derėtis su unionistais. Maža to, abi pusės kaltina viena kitą rūpinantis ne regiono, o savo partijų interesais.

Nacionalistai teigia, kad kai Konservatorių partija pralaimėjo nacionalinius rinkimus Didžiojoje Britanijoje, jiems tapo svarbu, kad demokratinė unionistų partija liktų valdžioje. Kai kurie ekspertai teigia, kad tai unionistus kiek atitolino nuo regiono politikos, nes jie mano, kad politinius susitarimus Šiaurės Airijos klausimu galima pasiekti ne Belfaste, o Vestminsteryje.

Unionistai su tokiais kaltinimais nesutinka ir sako, kad iš tiesų partija „Sinn Fein“ turi ir paslėptų tikslų. Ši partija veikia ir Airijos Respublikoje, nemažai kritikų teigia, kad „Sinn Fein“ Airijoje nenori pasiekti liberalaus susitarimo, nes taip baiminasi prarasti rinkėjus Dubline.

Vis mažiau žmonių Šiaurės Airiją įsivaizduoja kaip autonominį vienetą

Kol nesutarimai tarp dviejų pusių tęsiasi, pastebima, kad vis mažiau žmonių Šiaurės Airiją įsivaizduoja kaip autonominį vienetą. „Grįžome į šią dvilypę situaciją, kai žmonės kilusią krizę Šiaurės Airijoje supranta kaip Jungtinės Karalystės arba visos Airijos problemą“, – sako politikos profesorius Grahamas Walkeris iš Karalienės universiteto Belfaste.

Manoma, kad veiksmingiausiai šią krizę padėtų išspręsti Didžiojo penktadienio susitarimo peržiūrėjimas. Vietoj privalomosios koalicinės nacionalistų ir unionistų vyriausybės siūloma leisti formuoti bet kokią regiono vyriausybę. Dalis žmonių spėja, kad per šį dešimtmetį greičiausiai bus surengtas referendumas dėl Airijos suvienijimo. Dėl „Brexit“ ir dėl galimų sunkumų, susijusių su Airijos ir Šiaurės Airijos ryšiais, dalis regiono gyventojų mano, kad referendumas daug būtinesnis nei anksčiau.

Šiandien akivaizdu viena, kad Stormontas, kur įsikūrusi Šiaurės Airijos Asamblėja, kažkada buvęs įrodymu, jog priešingų ideologijų atstovai gali dirbti išvien, dabar tapo ilgą laiką regioną persekiojusių ir netikėtai vėl grįžusių nesutarimų simboliu.

Parengta pagal užsienio spaudą.