Komunikacijos ekspertas Arijus Katauskas teigia, kad įtakingiausiųjų sąrašai yra tarsi saugiklis žmonėms – galima matyti, ar įtaka naudojama tinkamai ir pakankamai atsakingai.

Siekiama objektyvaus požiūrio

Žinoti, kas yra įtakingiausi asmenys, įdomu, LRT RADIJUI sako naujienų portalo DELFI vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Jos teigimu, žinoti apie tokius žmones yra ir svarbu: „Jie vienaip ar kitaip veikia, daro įtaką mūsų gyvenimui, ar tai būtų tiesioginė ir oficiali įtaka, kokią turi valstybės vadovai, ar tai būtų popkultūros, sporto atstovai. Kai kurie visuomenės veikėjai turi itin daug sekėjų socialiniame tinkle „Facebook“ ir taip gali kreipti minias į vieną ar kitą pusę.“

Pasak M. Garbačiauskaitės-Budrienės, sudarinėjant įtakingiausiųjų sąrašus ir siekiant objektyvaus požiūrio, pristatoma ne tik elito, bet ir visuomenės apklausa. „Norime pamatyti, ką galvoja žmonės ir kaip tai skiriasi nuo asmenų, valdančių valstybę, nuomonių. Kartais jos labai skiriasi, kartais sutampa“, – aiškina pašnekovė.

Kaip teigia M. Garbačiauskaitė-Budrienė, kartais visuomenė ne visiškai supranta tam tikrų asmenų įtaką: „Gal net neturi galimybės įvertinti tos įtakos, nes yra labai nišinių dalykų, pavyzdžiui, teisė ar tai, kuo užsiima tarnautojai. Žmonės gali su tuo nesusidurti. Tarkime, galima ir neturėti tiesioginių kontaktų su Lietuvos banku ir nežinoti, ką ta institucija daro. “

Buvimas sąraše suteikia atsakomybės

Komunikacijos ekspertas A. Katauskas tvirtina, kad reitingai, kaip niekas kitas, atlieka svarbią funkciją. „Žmonės išgirdo pavardes, kurių negirdėjo. Tai bene pagrindinė nauda, kurią galima gauti. Tai aiškus įvertinimas, vienos ar kitos asmenybės arba organizacijos parodymas ir pan. Kartu tai ir įgaliojimų suteikimas vienam ar kitam pareigūnui, politikui veikti“, – aiškina pašnekovas.

Pasak A. Katausko, buvimas įtakingiausių asmenų sąraše suteikia ir nemažai atsakomybės: „Pasižiūrime į visuomenininkų sąrašą ir matome garsias pavardes. Turbūt visi tie visuomenininkai galvoja, kad tai, ką jie sako ir daro, tampa kur kas svarbiau. Tai [sąrašas] tarsi saugiklis žmonėms – ar įtakingi žmonės naudoja savo įtaką atitinkamai, pakankamai atsakingai.“

Kai vykdome apklausas, jaučiu, kad daugumą žmonių apėmęs narciziškumas. Jie labai nori patekti į įtakingiausiųjų sąrašus, nori, kad būtų apklausti.

Kaip teigia A. Katauskas, apie šių sąrašų rengimą girdėti įvairių minčių. „Nuskambėjo ir nuomonių, kad tai viešųjų ryšių triukas, kad to nereikia ir pan. Taip, pristatydami organizacijų ar valstybės veiklą be komunikacijos negalime apsieiti. Taigi reitingai ne tik kalba apie įtakingiausius, bet ir parodo komunikacijos efektyvumą“, – įsitikinęs specialistas.

Anot A. Katausko, kartais vis dar sakoma, kad viešieji ryšiai ar komunikacija nereikalingi: „Tačiau tokių pasisakymų yra vis mažiau. Juk kuo geriau komunikuoja valstybės pareigūnas, visuomenininkas, popkultūros žmogus, tuo didesnę įtaką turi, tuo didesnį pokytį jis gali daryti.“

Junta žmones apėmusį narciziškumą

Žurnalo „Reitingai“ redaktorius G. Sarafinas, paklaustas, kokia sąrašų sudarinėjimo metodika, sako, kad sąrašai trumpinami, kitaip tai būtų nepakeliamas darbas. „Į politikų sąrašą patenka aukščiausi pareigūnai, ministrai, pagrindiniai merai. Žvelgiama į pozicijas. Kalbant apie verslą, taip pat patenka turtingiausi žmonės, asociacijų vadovai. Į sporto sąrašus – olimpiečiai, treneriai, asociacijų vadovai“, – aiškina pašnekovas.

G. Sarafinas teigia, kad įtaka nebūtinai yra politinė: „Didžiulę įtaką turi ir popkultūros veikėjai, visuomenininkai. Štai apklausos, parodančios politikų įtaką, atsiranda kas mėnesį. Kalbant apie verslininkus, visuomenininkus, žiniasklaidos ir kitų sričių atstovus, nieko panašaus nėra, todėl tai sužinoti svarbu.“

Pasak G. Sarafino, kalbant apie valstybės tarnybą galima pastebėti, kad nuo praėjusių metų rugsėjo iki šių metų vasaros pasikeitė gal trečdalis pagrindinių valstybės tarnautojų. Buvusių vadovų įtakingiausiųjų sąrašuose nebeliko, o naujieji į jį kopia gana sunkiai.

„Paminėsiu dar vieną dalyką. Kai vykdome apklausas, jaučiu, kad daugumą žmonių apėmęs narciziškumas. Jie labai nori patekti į įtakingiausiųjų sąrašus, nori, kad būtų apklausti. Aš linkęs jiems priminti tą milžinišką atsakomybę. Savo įtaką šie žmonės galėtų panaudoti geriems darbams, projektams Lietuvoje, o ne tik mėgautis tuo, kad yra žinomi ir įtakingi. Ten, kur esi įtakingas, gali sukurti proveržį. Atsisakyti savanaudiško tikslo ir galvoti, kaip pasitarnauti savo įtaka“, – aiškina G. Sarafinas.

Kalba apie laimės ekonomiką

Senatvė yra ne liga, o socialinis vaidinimas, LRT RADIJUI sako Zita Žebrauskienė. Tačiau, kaip teigia ji, vaidinama neturint vaidmenų: „O tai seniems žmonėms didžiausia tragedija, nes jie visą gyvenimą turėjo tam tikrus vaidmenis. Tačiau kartais trisdešimtmetis jau senas, o šešiasdešimtmetis – jaunas. Nuo ko tai priklauso? To, kas mūsų galvoje, kaip mes mąstome.“

P. Jurgilas tvirtina, kad svarbiausia ne tai, kokį žmogaus amžių rodo pasas, o tai, kaip žmogus jaučiasi. „Globos įstaigose yra žmonių, sulaukusių 80–100 metų, tačiau jie gana guvūs ir į viską žvelgia su kažkokia perspektyva, laimės jausmu. Būna ir atvirkščiai – trisdešimtmetis gali būti psichologiškai palūžęs, nejausti gyvenimo džiaugsmo“, – aiškina pašnekovas.

Pasak Z. Žebrauskienės, žmogaus gyvenimas skirstomas į tam tikrus tarpsnius: „Iki 44 metų žmogus laikomas jaunu, 45–59 metų – vidutinio amžiaus, 60–74 metų – pagyvenęs, 75–90 metų – senas. Ilgaamžiais laikomi sulaukę daugiau nei 90 metų. Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, ilgaamžiškumas vos 20 proc. priklauso nuo genetikos, 10 proc. nuo medicinos, 20 proc. nuo aplinkos. Ir net 50 proc. priklauso nuo mūsų pačių. Tai reiškia, kad patys esame savo amžiaus ir sveikatos kalviai.“

Mums labiau reikia, kad būtume pastebėti, jaustumėmės oriai ir būtume reikalingi.

Z. Žebrauskienė įsitikinusi, kad žmogaus požiūris į gyvenimą priklauso nuo jo emocijų. „Trečiojo amžiaus universitete kalbame, kad turime kurti laimės ekonomiką. Tai reiškia, kad nereikia dejuoti, skųstis dėl vaistų, pensijos ir pan. Žinoma, tokių dalykų reikia, bet mes jų neaktualizuojame. Mums labiau reikia, kad būtume pastebėti, jaustumėmės oriai ir būtume reikalingi“, – aiškina pašnekovė. 

Problema socialinių paslaugų srityje

P. Jurgilas, paklaustas, kaip suderinti entuziazmą ir silpstantį organizmą senatvėje, sako, kad tai gali puikiai sutapti: „Žinoma, žmogų užpuolusios ligos pakoreguoja gyvenimą, prireikia įvairių paslaugų, paramos iš šalies. Sakyčiau, kad yra dvi senyvų žmonių grupės – neturintys didelių sveikatos problemų ir tie, kurie jų turi.“

Anot pašnekovo, daugiau nei pusė senyvo amžiaus žmonių turi sveikatos problemų, tačiau kaip su tuo susidorojama, priklauso nuo kiekvieno atskirai. „Svarbu, ar žmogus moka gyventi su liga. Jis vis tiek turi gyventi savo, o ne ligos gyvenimą. Reikia suvokti ir išmokti susitaikyti su tuo, kad jei sergama, su laiku gali būti tik blogiau“, – aiškina pašnekovas.

Paklaustas, kodėl vis dar nepriimtina senus žmones apgyvendinti senelių namuose, P. Jurgilas teigia su tuo nesutinkantis: „Požiūris keičiasi. Tačiau kalbėčiau apie platesnę problemą. Įsivaizduojame, kad globos namai – galutinė stotelė, bet prieš tai yra visa socialinių paslaugų sritis. Tai ir paslaugos į namus, senjorų užimtumas, dienos centrai ir t. t. Ši sritis, palyginus su Vakarais, Lietuvoje labai atsilieka.“

– Kas paskatino Socialdemokratų partijos grietinėlę, užuot išsiaiškinus tarpusavyje, viešai kaitinti aistras?

V. Laučius: Jie nevengia pasiaiškinti ir tarpusavyje, viešai nekaitindami. O viešai aistras pakaitinti mėgsta ir jų oponentai. Daug kam naudinga, kai kažkurioje partijoje vyksta vidaus ginčai ir nesutarimai. Bet apskritai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad LSDP problemos viešojoje erdvėje svarstomos taip, lyg viskas suktųsi tik apie klausimus dėl pasitraukimo ar nepasitraukimo iš valdančiosios koalicijos. Ar trauksis, ar nesitrauks? Ar reikia, ar nereikia? Ar teisūs frakcijos Seime senbuviai, sakantys, kad reikia toliau dirbti su „valstiečiais“, ar vis dėlto teisūs Gintautas Paluckas ir Rasa Budbergytė, teigiantys, kad su valstiečiais dirbti nebegalima? Ir štai – vyraujantis klausimų, besisukančių apie LSDP, rinkinukas.

Bet kas išleidžiama iš akių, kai šitaip matomos LSDP problemos? Išleidžiami du esminiai dalykai: ideologinės nuostatos (apie tai kartais kalbama) ir galios žaidimai, apie kuriuos dažnai viešai nekalbama, bet kurie turi ne mažiau įtakos.

Kalbant apie ideologines nuostatas, būtina pasakyti, kad, išrinkus naują partijos pirmininką, niekas naujos partijos neišrinko. Ir frakcija Seime liko ta pati, ir skyrių nariai iš esmės tie patys, net valdymo organų sudėtis radikaliai nepakito, baisių valymų mes nematėme. Čia niekaip nenubrėši ideologinės ribos ir nepasakysi, kad iki šių metų LSDP ideologiškai buvo vienokia, o jau dabar matome gimstančią kažkokią visai kitokią partiją, galbūt daug kairesnę, galbūt daug socialdemokratiškesnę. Ji, kokia buvo, tokia ir liko.

O rimtiems pokyčiams reikia ne vienų, ne dvejų ir gal net ne trejų metų. Todėl netikiu kalbomis, esą „socdemams“ reikia trauktis iš koalicijos, nes partija dabar visiškai atsinaujino ir tai esanti visai kitokia partija. Ne, tokios kalbos – tik propaganda.

Dar vienas ideologinis argumentas, kurį paminėjo R. Budbergytė per LRT TV, tas, kad ši vyriausybė tampa vis dešinesnė, todėl jiems reikėtų trauktis iš koalicijos. Čia yra tiesos, bet pasakykite, kur tie didieji ideologiniai susikirtimai su šia vyriausybe, tarp neva kairiųjų socialdemokratų ir neva dešiniųjų valstiečių? Kur tos principinės takoskyros? Gal dėl miškų urėdijų?

Baikime juokus. Tai iš esmės nieko bendra neturi nei su kairumu, nei su dešinumu. O juk kaip tik dėl miškų pertvarkos, dėl urėdijų reformos ir buvo labiausiai laužomos ietys tarp socialdemokratų ir valstiečių. Tai gal dėl šildymo lengvatos PVM? Beje, tai būtų kur kas rimčiau. Ir čia jau iš tikrųjų galima sakyti, kad socialdemokratai, kurie už tai, kad liktų lengvata, gintų kairiąsias nuostatas, o „valstiečiai“ pirštų dešiniąsias.

Dėl PVM šildymo lengvatai gražų politinį žaidimą sužaidė Gabrielius Landsbergis, o „socdemai“ liko lyg musę kandę, nieko nepadarę. Taigi kur tos ideologijos sankirtos?

Bet ir šioje srityje socialdemokratai visiškai nieko nenuveikė. Dėl PVM šildymo lengvatai gražų politinį žaidimą sužaidė Gabrielius Landsbergis, o „socdemai“ liko lyg musę kandę, nieko nepadarę. Taigi kur tos ideologijos sankirtos? Jų tiesiog nėra. Todėl nereikia per daug aiškinti, kad būtina eiti iš koalicijos, nes mes kairesni, o jie dešinesni. Nematyti to socialdemokratų kairumo.

– Vis dėlto kas slepiasi po Gedimino Kirkilo laišku ir po šita visa istorija? Ar tas laiškas nėra Seimo narių frakcijos nepasitenkinimo pirmininku išraiška? Ar jis negali būti įžanga į neeilinius partijos pirmininko rinkimus, jei frakcija atsisakytų vykdyti tarybos sprendimus?

V. Laučius: Šis laiškas akivaizdžiai yra viena iš galios žaidimo apraiškų. Taip, partijoje vyksta vidaus kova – tarp dabartinio pirmininko pozicijos šalininkų ir tų, kurie jai nepritaria. Dauguma tų, kurie jai nepritaria, kaip tik frakcijoje Seime turi labai didelę įtaką ir labai stiprius svertus. Ir jie savo pareiškimu parodo, kad jų nuomonė turės būti išgirsta ir bus sunku į ją neatsižvelgti. O jei nebus atsižvelgta, padariniai gali būti liūdni visai partijai.

Bet noriu sureaguoti į tai, ką G. Kirkilas sakė dėl PVM lengvatai. Jis sako, kad ją siūlė ir „socdemai“. Bet kas iš to, kad siūlė? Daug kas galėjo siūlyti ir siūlė. Bet reiškia – nepakankamai gerai siūlė, nemokėjo siūlyti, nėjo socialdemokratų balsas į dangų, kai siūlė. O štai konservatorių nuėjo. Būtent dėl PVM lengvatai – socialiai jautraus dalyko, dėl kurio kaip tik „socdemai“ turėjo daugiausia spyriotis, ginčytis ir iškelti ultimatumą „valstiečiams“ taip, kaip tai padarė G. Landsbergis, tiksliau – pasiūlė sandorį.

O „socdemai“ galėjo iškelti ultimatumą – arba priimate, paliekate galioti seną PVM šildymo lengvatai, arba mes svarstom pasitraukimo iš koalicijos galimybę. Toks žingsnis būtų tikrai stiprus. Jis būtų stipus ir ideologiškai, ir politiškai. Tada visuomenei būtų parodyta – štai mes tikrai ideologiškai kertamės su šia valdžia, negalime susitarti su „valstiečiais“, iš šimtų tūkstančių gyventojų atiminėjančių šildymo lengvatą, sukuriančių jiems papildomų problemų artėjant žiemos sezonui. Taip, mums ne pakeliui. Tai būtų stiprus ideologiškai ir politiškai žingsnis.

Socialdemokratai šito žingsnio nežengė. Bet aš ir kalbėjau pirmiausia ne apie tuos „socdemus“, kurie, kaip G. Kirkilas, nesiūlo trauktis. Kalbėjau apie tuos, kurie siūlo trauktis dėl ideologinių priežasčių. Ir sakau, kad tų ideologinių priežasčių kaip ir galėjo būti, jei būtų buvę kovota dėl PVM lengvatos. Bet kaip tik dėl jos kovota ir nebuvo. Daugiau jokių kitų nėra.

– Ar jums neatrodo, kad socialdemokratai kažkokiais būdais paslysta visai lygioje vietoje? Rinkimus pralaimėjo, nes per jėgą grūdo Darbo kodeksą, kuriam nepritarė visi rinkėjai. Kovoti dėl lengvatos būtų socialdemokratiškas žingsnis, bet jie vėl nieko nedaro. Kodėl taip keistai elgiamasi?

V. Laučius: Iš tikrųjų partijų vidaus gyvenimas labai sudėtingas. Ir dažnai politologai, daugiau akademiškai nagrinėjantys tą gyvenimą, linkę supaprastinti situaciją, nes nelabai žino, kaip visa tai atrodo iš vidaus. Pavyzdžiui, ta vidaus demokratija. Štai dabar vyksta skyrių balsavimas, skyrių apsisprendimas – puiku, čia vidaus demokratija. O tie, kurie sako, kad skyriai neturi pakankamai informacijos, galbūt ir ten spaudimas daromas, yra prieš vidaus partinę demokratiją.

Gerbiamieji, iš tikrųjų man yra tekę penkerius metus dirbti vienoje politinėje partijoje ir matyti daugelį dalykų iš vidaus. Aš ten nuėjau kelią nuo eilinio nario iki valdybos nario, atsakingo už vidaus ir išorės informaciją, tad puikiai žinau, kaip tie mechanizmai veikia ir kaip atrodo skyriai iš vidaus. Net didelių partijų skyriai.

Jei įsivaizduojate, kad yra didelis būrys aktyvių žmonių, kurie apie nieką kita negalvoja, tik apie tai, kada bus naujas skyriaus susirinkimas, kaip aš į jį ateisiu ir pasakysiu viską, ką galvoju, padiskutuosiu su kolegomis, – ne. Jei įsivaizduojate, kad už durų laukia tie, kurių neįleido, kurie dar nėra partijos nariai, bet jie irgi labai nori dalyvauti, jiems irgi labai įdomu, tik jie dar neįstojo į partiją, – irgi ne. Nėra to didžiulio aktyvumo, didelio susidomėjimo, nėra tokios demokratijos, kur visi sprendžia bendrus reikalus. Kiekviename skyriuje – mažas branduoliukas, priimantis sprendimus.

– Ponia Budbergyte, frakcijoje esate viena iš nedaugelio, kuri pritaria pasitraukimui iš valdančiosios koalicijos. Kodėl nemąstote taip pat, kaip absoliuti dauguma frakcijos narių?

R. Budbergytė: Per daugiau nei pusmetį, kurį dirbame kartu su „valstiečiais ir žaliaisiais“, kaip su koalicijos partneriais, mano nuomone, išaiškėjo tam tikri pasaulėžiūros skirtumai. Iš pradžių tikrai galvojome, kad „valstiečiai“ rinkimus laimėjo dėl to, kad deklaravo siekiantys įgyvendinti kairiąją politiką, ir tikėjome, kad iš tiesų mūsų požiūriai sutampa pagrindinėse srityse, tokiose kaip mažinti pajamų nelygybę, socialinę atskirtį.

Tačiau per tą pusę metų išaiškėjo, kad dominuoja neoliberalizmas, ypač projektuose, atėjusiuose iš vyriausybės. Aš nesu neoliberalė.

– Ar tai suprantate tik jūs? Kodėl nesupranta G. Kirkilas, Algirdas Butkevičius ir kiti?

R. Budbergytė: Kadangi partijos narė esu ne taip seniai, labai domėjausi, kuo iš tiesų skiriasi tos ideologinės pažiūros. Ir žinau, kad ne vien Lietuvoje nuomonės išsiskiria. Visame pasaulyje žmonės pradeda nebeskirti, kad „trickle-down economics“ neveikia kaip principas: daug metų buvo galvojama apie tai, kad kuo didesnis valstybės pyragas, kuo daugiau turtingų žmonių, tuo daugiau trupinių nuo tų turtingų žmonių stalo krinta ten, kur yra socialinė atskirtis, kur yra skurdas, kur vaikai neturi pakankamai prieigos prie tų lygių galimybių, ką socialdemokratija turi žadėti.

Iš tiesų daugelį metų tai sėkmingai veikė tol, kol pasaulį ištiko ekonomikos krizė. Būtent dėl to ir vyko pažiūrų išgryninimas. Ne paslaptis, kad ir mūsų partija šiuo metu ieško savo identiteto, todėl yra skirtingų nuomonių. Vieni turi savo nuomonę, ką aš gerbiu. Gal aš ir klystu, bet mano nuomonė tokia, ir savo vertybių, savo pozicijos nuosekliai laikausi ir laikysiuosi.

– Ką manote apie mūsų klausytojo nuomonę, kad socialdemokratai, kaip rimta ir valstybiškai mąstanti partija, turėtų likti koalicijoje?

R. Budbergytė: Manau, kad socialdemokratai, eidami į rinkimus ir į koaliciją, negalvojo, kad turės mokyti nepatyrusius „valstiečius“. Kitas svarbus klausimas yra tai, ar koalicijoje galime vieni kitais visiškai pasitikėti.

Pavyzdžiui, PVM lengvata šildymui. Tikrai įvyko kažkoks keistas nesusikalbėjimas tarp koalicijos partnerių. Iš tiesų ne kartą kalbėjome, kad registruosime ir liksime prie šios lengvatos. Bet pažadas, kad padarysime tai kartu, kurį mums davė „valstiečiai“, pasisuko į visiškai priešingą pusę.

– Tačiau kodėl dauguma į tokius dalykus nekreipia dėmesio ir laikosi kietai įsikibę į kėdes? Gal jie mano, kad tai – paskutinė jų kadencija Seime?

R. Budbergytė: Tikrai nenorėčiau tam pritarti. Jie ne vieną kadenciją buvę Seime. Tikriausiai jie galvoja apie tai, kad, būdami valdančiojoje koalicijoje, gali labiau prisidėti prie geresnės valstybės raidos. Turint tam tikrus valdžios svertus, galima pasiekti geresnių rezultatų nei būnant opozicijoje.

Jie yra buvę opozicijoje ir žino, kad joje dirbti gana sunku. Labai gerai suprantu jų nuomonę, kodėl galvojama, kad reikia likti koalicijoje. Aš buvau priešingos nuomonės nuo pat pradžių, dar prieš koalicijos sudarymą. Maniau, kad nereikia eiti į koaliciją. Gerbiu savo nuomonę, nors tai – politikos naujokės nuomonė.

– Iš 12 jau savo valią pareiškusių socialdemokratų skyrių Lietuvoje 9 pasisakė už tai, kad reikia trauktis. Tendencija aiški. Kaip manote, kokie bus rezultatai?

V. Laučius: Priklauso nuo to, kaip žiūrėsime, kas yra skyrių nuomonė. Kaip tik apie tai ir buvau pradėjęs kalbėti, kad mes labai keistai įsivaizduojame, kas yra partinė demokratija. Reikalavimus, kuriuos keliame valstybės santvarkai, perkeliame į partinį vidaus gyvenimą. Bet partijų vidaus gyvenimui jokia konstitucija netaiko tokių pačių reikalavimų, kokius taiko valstybei. Partijoje demokratija gali būti įvairi. Kad visuotinis atstovavimas būtų užtikrinamas lygiai taip, kaip užtikrinamas valstybėje, to nėra.

Bet kol kas tendencija aiški. Taip, dauguma skyrių norėtų atsisveikinti su valdančiąja koalicija.

– Gerbiamas Karbauski, girdėjote, kokios yra tendencijos. Trečiadienį svarstėte valdančiosios koalicijos ateitį, kaip reaguoti į socialdemokratų svarstymus. Ką nusprendėte? Ar jums būtų priimtina, kad socialdemokratai pasitrauktų, ar geriau svyruojantys, bet kartu?

R. Karbauskis: Pirmiausia reikia konstatuoti, kad dauguma Seimo narių socialdemokratų niekur nesvyruoja, jie iš tiesų ruošiasi dirbti koalicijoje. Apie tai ir buvo šnekama. Mes tikrai sėdime koalicijos posėdžiuose ir šnekamės apie darbus, o ne apie irimą arba stiprinimą kažkokių koalicijų.

Šnekant apie tai, kada inspiruotas šis veiksmas, tai buvo po to, kai mes priėmėme miškų reformos įstatymus. Dabar viešoje erdvėje aiškiai matome dvi priešingas nuomones. Viena šneka apie kairiąją partiją, kuri niekaip neatranda dabartinės koalicijos veikloje kairiosios politikos. Tačiau, kaip jūs žinote, šią koaliciją sudaro ta pati partija kartu su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Sprendimai, pavyzdžiui, vien šiais metais skirti 0,5 mlrd. eurų vien socialinei atskirčiai mažinti, tikrai yra kairioji politika.

Aš suprantu, kas dabar vyksta Socialdemokratų partijoje. Tai pasiruošimas savivaldybių rinkimams. Tai vienas aspektas. Naujas pirmininkas, kuris nori įtvirtinti savo lyderystę, – antras apsektas. Atitinkamai trečias dalykas – nenoras suprasti, kad tie žmonės, kurie išrinkti į Seimą, turi savo įsipareigojus rinkėjams, valstybei. Jie supranta tą įsipareigojimą kaip galimybę dirbti valdančiojoje koalicijoje. Dėl to toks skirtumas yra. Jei klaustume mūsų skyrių, jie lygiai taip pat, kaip ir socialdemokratų skyriai, skaičiuotų, kas jiems labiau apsimoka, galvojant apie savivaldybių rinkimus. Tikrai jie visiškai aiškiai negalvos apie tai, kas ir kodėl, dėl kokių priežasčių negali dirbti dabartinėje valdančiojoje koalicijoje. [...]

Aš suprantu, kas dabar vyksta Socialdemokratų partijoje. Tai pasiruošimas savivaldybių rinkimams.

– Bet jei vis dėlto partijos pirmininkas G. Paluckas, asmeniškai remiantis pasitraukimą iš koalicijos, gaus daugumą taryboje ir vis dėlto bus nuspręsta, kad frakcija turi pasitraukti, bet nepasitrauks, ar jums būtų gera dirbti tokioje koalicijoje su partijos dalimi, kuri nebeatstovauja partijai?

R. Karbauskis: Mes, Seimo nariai, pirmiausia dirbame pagal vyriausybės programą. Pagal koalicijos programą. Jei tie Seimo nariai, kurie nori dirbti nepriklausomai nuo to, ką viduje partija susitaria ar tariasi, jeigu jie laikosi tos koalicijos sutarties, remia vyriausybės programą, tokiu atveju mes dirbame toliau. Jei pasikeis požiūris į vyriausybės programą, koalicijos programą, reikės iš naujo galvoti. Dabar nematau priežasties, kodėl negalėtume dirbti, kad ir koks būtų sprendimas, jei Seimo nariai, kurie dirba koalicijoje, išliks ištikimi tiems sprendimams, kurie buvo.

– Jei koalicija sugrius, koks planas B?

R. Karbauskis: Šnekėsimės su kitomis frakcijomis. Ir šnekamės nuolat, galvojame apie tai, ką reikia daryti.

– Jau dabar kalbatės? Kokie sprendimai?

R. Karbauskis: Nėra jokių sprendimų. Pagal koalicinę sutartį mes be koalicijos partnerių sutikimo oficialių derybų pradėti negalime. Tiesiog yra neoficialūs pokalbiai apie tai, kas būtų, jeigu būtų, bet tai nėra derybos, nes tikrai koalicinės sutarties nenutrauksime. Nematome tam jokios priežasties.

– Jūs ir premjeras S. Skvernelis ne kartą tvirtinote, kad lauksite socialdemokratų sprendimo iki rugsėjo 20 d., kai jie pasižadėjo duoti atsakymą. Bet tvirtinate, kad sprendimo jums reikia iki rugsėjo 10 d., kai prasideda Seimo sesija. Ar tai ultimatumas?

R. Karbauskis: Ne, tai yra prašymas suvokiant tai, kad mes sesiją pradedame. Pradėti sesiją, nežinant, ar turėsime stabilią koaliciją, yra labai sunku. Kita vertus, įsivaizduoju, kad Socialdemokratų partijos nauja vadovybė sąmoningai parenka datas tokias, kad sukeltų kuo daugiau įtampos, nors tai tikrai nėra naudinga pačiai partijai.

Tas nuomonių skirtumas ir tai, kad tas klausimas teikiamas ne Seimo frakcijai, ne Seimo nariams, ne prezidiumui, o skyriams, kai jų vertinimo kriterijai... Pirmiausia, galiu pasakyti užtikrintai, jų kriterijai – tai, kas bus naudinga partijai rinkimuose, o ne tai, kaip partija gali pasitarnauti dabartinei situacijai sprendžiant Lietuvos problemas.

Mes priėmėme aibę labai rimtų sprendimų, kurių Seimas nepriėmė jau daug metų. Galiu padėkoti Socialdemokratų frakcijos nariams, kurie taip pat balsuodavo, palaikydavo vyriausybę, kaip ir mūsų frakcijos nariai palaikė vyriausybę. Mes kartu sprendėme tuos dalykus. Kartu, kaip viena komanda, tuos klausimus sprendžiame. Šioje situacijoje, jei partijos pirmininkas būtų Seimo narys, tikriausiai tos temos išvis nebūtų, nes iš tikrųjų kartais girdint tuos pasisakymus atrodo, kad naujasis partijos pirmininkas nelabai suvokia, kaip organizuojamas Seimo darbas ir kaip mes bendraujame. Viešojoje erdvėje susidaro vaizdas, kad mes tiesiog nebendraujame su Socialdemokratų partija.

– Sakote, kad partijos pirmininkas nesuvokia, ir šiaip problemų esama. Kaip vertinate kai kurių politologų pastebėjimus, kad socialdemokratai žlunga?

R. Karbauskis: Aš manau, kad problema buvo įvardinta apties G. Palucko, – kad vyksta kartų kaita. Jis tai pats įvardijo. Jeigu jis taip įvardija, tai tam tikra problema, kai šnekama ne apie idėją, kuri visus vienija, o apie amžių ar kitus kriterijus, kurie tuos žmones skiria. Manau, kad jei Seime esančius žmones (vadinkime juos vyresnės kartos žmonėmis) ir naują partijos vadovybę, sudarytą iš jaunesnės kartos žmonių, iš tikro vienytų idėja, tokiu atveju šiandien kylantis klausimas nekiltų. Jei šnekame apie socialdemokratiškas, kairiąsias idėjas, pirmiausia reikia šnekėti apie turinį. Bet visur pasigendu šnekėjimo apie turinį, kas gi mus skiria turinyje, tuose sprendimuose, kuriuos norime priimti. [...]

– G. Paluckas šiaip ar taip yra pirmininkas. Jis sako, kad „valstiečiai“ ignoruoja socialdemokratų poziciją. Trys autoriai, buvę pirmininkai, savo laiške sako, kad bendradarbiavimas su „valstiečiais“ vyksta ne visuomet sklandžiai. Kaip galima nubrėžti socialdemokratų ir „valstiečių“ koalicijos perspektyvas?

R. Karbauskis: Manau, kad mes tikrai galime dirbti. Matau labai daug panašių sprendimų. Išsiskyrėme miškų reformos klausimu, valstybės tarnybos pertvarkos klausimu. Tikriausiai negalėtų būti taip, kad koalicija išsivaikščiotų dėl tų dviejų dalykų. Kaip sakiau, reikėtų aiškiai apibrėžti, kas mūsų vyriausybėje yra nepriimtina, kas nepriimtina parengtuose sprendimuose. Tada apie juos galime šnekėti. [...].

– Ar lauksite iki rugsėjo 20 d., kol socialdemokratai priims sprendimą?

R. Karbauskis: Mes dirbsime koalicijoje su jų frakcija, kartu ruošiamės rudens sesijai ir tikėsimės, kad atsakomybė Lietuvai ir suvokimas, kas yra Seimas, Seimo frakcijos ir kaip jos turi dirbti, laimės prieš galvojimą apie būsimus rinkimus. Jei mes galvotume apie būsimus rinkimus, irgi daugelio sprendimų šiandien nepriimtume, bet negalime taip daryti, nes galvojame, kas bus rytoj su Lietuva.

– Kaip vertinate „valstiečių“ poziciją? Man regis, jie įbauginti. Nors kietai reikalavo, kad iki rugsėjo 10 d., kai prasidės Seimo sesija, būtų atsakymas, vis dėlto R. Karbauskis sako – taip, lauksim.

V. Laučius: Nežinau, kiek jie yra įbauginti būtent to, kas vyksta Socialdemokratų partijoje, jie turi pagrindo šiek tiek nerimauti ir dėl kitų dalykų, nes jų pačių partijoje ne viskas taip sklandu, kaip kartais jie patys norėtų, kad atrodytų. Iš to, ką pasakė R. Karbauskis, visiškai pritarčiau minčiai, kad kai kurių jaunų politikų, galbūt ir G. Palucko, kalbos, kad vyksta kartų kaita, atrodo gana keistai. Kai Dalia Grybauskaitė buvo išrinkta prezidente po Valdo Adamkaus, mes turėjome sakyti – žinote, mūsų politikoje vyksta lyčių kaita. Jei Lenkų frakcija, kurios prieš tai Seime nebuvo, per kažkuriuos rinkimus išrenkama į Seimą, turėtume šaukti – štai, mūsų Seime vyksta tautų kaita. Tai visiškas absurdas.

Kai Dalia Grybauskaitė buvo išrinkta prezidente po Valdo Adamkaus, mes turėjome sakyti – žinote, mūsų politikoje vyksta lyčių kaita. Jei Lenkų frakcija, kurios prieš tai Seime nebuvo, per kažkuriuos rinkimus išrenkama į Seimą, turėtume šaukti – štai, mūsų Seime vyksta tautų kaita. Tai visiškas absurdas.

Toks priešinimas vyresnės kartos, kuri turi būti nueinanti, ir jaunesnės, kuri turi būti ateinanti, yra tam tikras vyresnio amžiaus žmonių diskriminavimas. Kitaip tariant, tai diskriminavimas pagal amžių, kaip būna diskriminavimas pagal lytį, rasę ir kitus dalykus. Todėl man tokios kalbos atrodo, pačių socialdemokratų mėgstamais terminais, nekorektiškos.

Kas iš tikrųjų vyksta? Kalbėti apie tai, kad yra partija ir yra frakcija Seime, kuri mąsto kitaip nei partijos dauguma, vėlgi yra neteisinga, nes ši frakcija Seime neatsirado iš niekur. Tai nebuvo žmonės, kurie ėmė ir patys pasiskyrė į Seimą. Juos, kaip kandidatus į Seimą, kėlė tie patys partijos skyriai, diskutavo, turėjo progų pasirinkti savo kandidatus, patvirtinti savo kandidatus. Taip, tada aktyviai dalyvavo ir partijos pirmininkas, bet juk ir jį rinko tie patys skyriai, skyrių nariai, atstovai, suvažiavimų delegatai, kuriuos rinko skyrių nariai. Visur tie rinkimai buvo. Negalime sakyti, kad buvęs partijos pirmininkas arba kad dabartinė Seimo frakcija yra iš niekur atsiradę žmonės, kurių atsiradimui jokios įtakos neturėjo tie patys eiliniai partijos nariai ar partijos skyriai. Dar ir kokią įtaką turėjo.

Dabar, taip išeitų, dalis tų skyrių nenori prisiimti atsakomybės dėl savo pačių pasiūlytų kandidatų į Seimą. Tai atrodo keistai. Gerbiamieji, jūs patys tokius žmones pasirinkote. Nebepatinka? O kas atsitiko? Ką tik patiko. Nuo Seimo rinkimų nepraėjo nė metai. Reikia galvoti prieš renkantis ir aktyviau dalyvauti tada, kai yra proga pasirinkti. Dabar nieko nepadarysi, niekur nedingsi – būtent šie Seimo nariai bus jūsų deleguoti atstovai Seime artimiausius 3,5 metų.

– Bet juk puikiai žinote, kad mums nebepatinka tie, kuriuos išrenkame, jau kitą dieną po rinkimų.

V. Laučius: Taip, yra tas dalykas. Kas dar atsitiko svarbaus. Vis dėlto partija pralaimėjo rinkimus, partijos pirmininkas prisiėmė atsakomybę, užleido poziciją kitam pirmininkui, o dabar naujas pirmininkas mėgina pasakyti, kad ankstesnė politika buvo neteisinga, jis siūlo kitokią, naują politiką, kuri yra kairesnė, apie kurią turbūt kalbėjo gerbiama R. Budbergytė.

Klausimas, kaip jis tai daro, ar jis gerai apsvarstė savo galias, ar jis gerai suvokė, kaip reikėtų tai padaryti, kad pavyktų įgyvendinti norimas idėjas. Tai be galo sudėtinga. Daryti, kaip jis dabar daro, kreipiantis į skyrius, manau, yra šiek tiek desperatiška, nes jis neturi kitų svertų, kaip įgyvendinti savo idėjas.

– Lyderis siekia savų interesų. Kaip pakomentuotumėte?

V. Laučius: Reikėtų suprasti ir lyderį. Jis gana seniai oponavo kai kuriems partijos vadovybės sprendimams, veiksmams, idėjoms. Jo dabartinės nuostatos neatsirado šiandien. G. Paluckas ir anksčiau yra viešai pasisakęs, rašęs, kad reikėtų kairesnės, socialdemokratiškesnės politikos, todėl kaltinti, kad jis dabar imasi kažkokių veiksmų ne dėl savo įsitikinimų, o tik todėl, kad nori suskaldyti partiją, kad galvoja tik apie kažkokį asmeninį, grupinį interesą, nereikėtų. Nebent mes nežinome kažkokių slaptų dalykų, minčių. [...]

Jei nagrinėtume pastarųjų metų situaciją, matytume, kad G. Paluckas ir atstovavo šiek tiek kairesniam partijos flangui ir čia nieko blogo įžvelgti nereikėtų. Kitas dalykas, kad jis nėra Seimo narys. Taip, tai apsunkina vadovavimą partijai. Tai gana reta situacija, kai partijai vadovauja miesto vicemeras. Žinoma, dėl to jis turi šiokių tokių galios svertų problemų. Tai irgi reikia pripažinti, bet galbūt dėl to kaltinti reikėtų ne patį G. Palucką, o visą situaciją partijoje pastaruosius 10 ar 15 metų, kai socialdemokratai nesugebėjo užauginti naujos (ne dėl jaunumo, o apskritai) gabių politikų kartos.

Jie nebūtinai turi būti jauni ar jaunesni. Tiesiog kiti žmonės turi ateiti į partiją, ne visur turi būti tie patys pagrindiniuose postuose. Reikėtų išbandyti jų jėgas ir tuos, kuriems sekasi geriausiai, iškelti kažkur į aukštesnes pozicijas, kad jie taptų ne tik miestų merais ar vicemerais, bet ir Seimo ar vyriausybės nariais. To anksčiau būtent šioje partijoje buvo mažoka.

Laidoje „Vasaros studija“ taip pat dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius.

– Pone mere, jau sakėte, kad įvyko klaida, kad susitikimas su „Naktiniais vilkais“ nesužiūrėtas. O kas jį turėjo sužiūrėti?

A. Klišonis: Atsiųstoje stovyklų partnerystės programoje apie jokius susitikimus su baikeriais informacijos nebuvo. Kaip sakė renginyje dalyvavę žmonės, patys organizatoriai tai įvardijo kaip „siurprizą“. Manau, kad iš organizatorių pusės tai ne visai gražus dalykas. Visi kiti renginiai, vykę ten, nebuvo politizuoti, tai buvo informacinio pobūdžio renginiai.

– Neatsakėte, kas turėjo rūpintis, kad vaikai nebūtų įtraukiami į tokius renginius.

A. Klišonis: Buvo septyni vaikai, lydintieji žmonės du. Manau, kad jie už tai atsakingi. Bet patys suprantame, kad perkelti visą atsakomybę ant tų žmonių pečių, kai tai daroma nesuderinus iš anksto, būtų nesąžininga.

– Man atrodo, kad labiau jūs, o ne aš bandėte perkelti atsakomybę. Nes Plungės delegacija pernai lapkričio mėnesį šventė Krasnogorsko municipaliteto gimtadienį. Į jį buvo deleguoti Vytautas Tumas iš Juridinio ir personalo administravimo skyriaus, Mindaugas Jurčius ir jūsų pavaduotojas, irgi liberalas, Audrius Šapalas. Tose iškilmėse į besibroliaujančiųjų šeimą kartu su Plunge įsiliejo Eupatorija, kuri, kaip sakė jos merė, pagaliau sugrįžusi namo (suprask – į Rusiją). Jūs pats delegavote į šias iškilmes kolegas. Kodėl?

A. Klišonis: Nes, kaip minėjau, nuo 2003 m. Plungės rajono savivaldybė tuometinio mero kvietimu yra pasirašiusi partnerystės sutartį, pagal kurią mes buvome pakviesti dalyvauti. Todėl miesto šventėje, kuri vyksta Plungėje, ir šiais metais buvo septynių miestų partnerių atstovai, tarp jų – ir iš Krasnogorsko. Tai mandagumo vizitas, kuris būna kasmet.

– Tai, kad Plungė šiuo metu vienoje organizacijoje kartu su okupuotos Eupotarijos miestu, jūsų manymu, tinkama praktika?

A. Klišonis: Išankstinės informacijos, kad Eupatorija dalyvautų, tikrai neturėjome. Mes gauname kvietimus su programa, bet kokie miestai partneriai dalyvaus, informacijos nebūna.

– Bet dabar jau žinote, kas yra partneriai.

A. Klišonis: Šiuo metu tą informaciją turime. Kur Eupatorija dalyvauja, išgirdau konkrečiai tik iš jūsų, tą turėsime omenyje.

– Jūsų pavaduotojas buvo tame renginyje. Ar jis nesupranta rusiškai, ar negirdi, ką kalba tuose renginiuose? Kam tada jis ten važiuoja?

A. Klišonis: Ta informacija man nebuvo perduota.

– Kaip ir kas jums padėjo pasiruošti šiai kelionei, turint galvoje tai, kad vaikai galėjo būti (ir buvo) išnaudoti Rusijai naudingais propagandos tikslais?

J. Venckuvienė: Būdama toje stovykloje, jokių propagandinių veiksmų ir jokių politinių provokacijų neįžvelgiau. Bet prieš išvykdami mes kalbėjome su VSD atstovu iš Klaipėdos apskrities, mus konsultavo Plungės savivaldybės vicemeras.

– Kokią gavote konsultaciją?

J. Venckuvienė: Kad mes nesiveltume į jokias viešas provokacijas, kad vengtume viešumos. Mes vakar vėl pakalbėjome su VSD atstovu, tai sako, iš tikrųjų mes gyvenome uždaroje patalpoje, įeidavome, išeidavome ir į mūsų erdvę joks svetimas žmogus, išskyrus stovyklos darbuotojus, neturėjo teisės įeiti.

Mes tuos baikerius pamatėme tik tą akimirką, tai buvo didžiulė staigmena mums visiems ir jų pavadinimas „Naktiniai vilkai“ nei man asmeniškai, nei mūsų vaikams nieko nesakė.

– Gavau iš jūsų vaizdo įrašą, kuriame matyti, kad Plungės vaikai kartu su kitais stovyklautojais plojimais sveikina prokremliško baikerių klubo „Naktiniai vilkai“ narius, o jų atstovas pasakoja apie tai, kad klubas turi 130 skyrių visame pasaulyje, tarp jų – Australijoje, ir kad labai rūpinasi patriotiniu auklėjimu. Ką jūs vaikams pasakojote apie tą klubą?

J. Venckuvienė: Mes tuos baikerius pamatėme tik tą akimirką, tai buvo didžiulė staigmena mums visiems ir jų pavadinimas „Naktiniai vilkai“ nei man asmeniškai, nei mūsų vaikams nieko nesakė. Mes tiesiog matėme ant motociklų sėdinčius motociklininkus.

– Tai jūs nieko nežinojote apie tą klubą ir vaikams paaiškinti, kad tai yra aktyvus agresyvios Vladimiro Putino politikos rėmėjas, kad jie patys vadina save geležine prezidento kavalerija ir kad prieš porą metų dėl savo simbolikos nebuvo įleisti į Lietuvą, nelabai galėjote?

J. Venckuvienė: Jie buvo pristatyti kaip baikeriai ir vaikai matė tik ant motociklų sėdinčius vairuotojus.

– Pone mere, J. Venckuvienė sako, kad vaikai nebuvo išnaudoti propagandai, bet visai kitaip baikerių svetainėje rašo „Naktinių vilkų“ lyderis Aleksandras Zaldostanovas, pravarde Chirurgas: „Viskas, pavėlavote lietuviškieji rusofobai, vaikai jau ne pirmus metus atvažiuoja pas mus, jiems čia patinka, jie jau pasivažinėjo mūsų motociklais, pasiėmė mūsų kontaktus, pažadėjo atvažiuoti į baikerių šou „Rusiškasis reaktorius“, į miestą herojų Sevastopolį [...]. Taigi vėloka blaškytis, ponai rusofobai.“ Ar tie mainai tęsis toliau?

A. Klišonis: Informaciją šiuo metu rengiame. Papildomai kreipsimės į URM ir VSD dėl tolimesnių ryšių palaikymo, nes ta provokacija ir akibrokštas nenuteikia maloniai.

– J. Venckuvienė pati pasakė, kad neturi supratimo apie tą klubą. Akivaizdu, kad ji negali paaiškinti vaikams, ką jis reiškia Rusijos „patriotinio auklėjimo sistemoje“. Ar jums atrodo normalu siųsti darbuotoją, kuris nežino tokių dalykų, nors turėtų reaguoti į provokacijas?

A. Klišonis: Manau, kad mes turbūt neturime darbuotojų, turinčių tokią aukštą kvalifikaciją tokiems dalykams, kaip kad turi VSD. Kaip minėjo savivaldybės darbuotoja, ji išklausė pakankamą detalų instruktažą, bet įvardinti visiškai visų organizacijų, kurios vykdo agresyvią prorusišką ir galbūt šovinistinę politiką, turbūt neįmanoma. Politologai, kurie užsiima Rytų ir Rusijos klausimais, gali detaliai pasakyti. Eilinis darbuotojas, nors puikus ir lojalus mūsų šaliai, galbūt neturi tokios kompetencijos.

– Pone Linkevičiau, Plungės rajono meras tikrai kreipėsi į URM 2015 m. sausio mėnesį ir klausė, ką daryti su tokiomis kelionėmis. Viceministras Andrius Krivas į tą raštą atsakė: „Jaunimo atstovų dalyvavimas tarptautinėse vaikų ir jaunimo mainų programose yra sveikintinas.“ Kas čia yra sveikintino?

L. Linkevičius: Tai viską paskaitykite, jeigu jau skaitote. Arba bent jau tą dalį, kur rekomendacijos yra. [...] Pirmiausia noriu pasakyti, kad 35 Lietuvos savivaldybės bendradarbiauja su Rusijos miestais ir tai daro dešimtmečius. Tai tikrai nieko ydingo. Susiklosčiusios tam tikros tradicijos, o bendravimas kultūros srityje naudingas, nes mes ir patys tą darome – organizuojame ir Rusijos forumą trečius metus, kviečiame, bendraujame, kalbamės.

– Bet Chirurgas su savo geležiniu žirgu turbūt neužsuka.

L. Linkevičius: Aš ne apie Chirurgą dabar kalbu. Jis – atskira istorija, tai tos provokacijos elementai, kurie yra visose rekomendacijose. Noriu pabrėžti, kad ryšiai, kontaktai yra gerai, visa tai turėtų vykti, bet ir tame laiške, kurį minite, irgi yra įspėta, kad tai gali būti naudojama provokaciniais tikslais, todėl turi būti paruošti ir tie žmonės, ir vadovai. Nes jokia rekomendacija nepakeis sveiko proto ir orientacijos, esant tam tikrai situacijai, o vykstantys žmonės turi žinoti, kas yra Rusija, skaityti laikraščius, žinoti, kas yra „Naktiniai vilkai“, Eupatorija. Iš pokalbio supratau, kad ne pirmą kartą jie yra apgauti.

– Meras sako, kad neturėjo informacijos.

L. Linkevičius: Galbūt ir neturėjo, tai čia pamoka visiems. Bet būtų kraštutinumas dabar uždaryti visas duris ir langus. Manau, kad tai nebūtų teisinga ir protinga, juo labiau kad patys kontaktai plečia akiratį ir pačių Rusijos jaunuolių, kurie šiuo metu stovyklose Lietuvoje. Beje, jie sužino daug nes jie, matyt, Rusijoje tik savo televizijos programą gali matyti, o čia gali sužinoti tokių naujienų, kad Rusija kariauja Ukrainoje, – jie buvo įsitikinę, kad Rusija Ukrainoje yra taikdariai, kad jų Vakarai paprašė.

Taigi kontaktai yra naudingi, bet žmonės, esantys šalia, vadovaujantys konkrečiai grupei, turi orientuotis. Ir jeigu jie pakliūva į tokią padėtį, kaip jie sako, siurprizas ar provokacija, gal kitą kartą reikia atsargiau bendrauti. Mes rekomendacijas tikrai sugriežtinsime ir pateiksime. Labai lengva pasakyti – mes paprašėme, mums leido ir mes išvažiavome. Būna, kad žmonės prie jūros išvažiuoja, ir paskęsta, bet tai nereiškia, kad nereikia važiuoti prie jūros. Tiesiog reikia orientuotis [...].

– Pone Maliukevičiau, kaip vertinate šią istoriją?

N. Maliukevičius: Išklausius visą istoriją, galvoje sukasi naujausios Edwardo Lucaso knygos pavadinimas „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“ (angl. „Deception. Spies, Lies and How Russia Dupes the West“). Man atrodo, kad apgaulės samprata vyrauja daugelyje Kremliaus politikos strateginių krypčių. Tarsi išnaudojamos tradicinės bendradarbiavimo formos, bet jos paverčiamos kažkokiais propagandiniais šou ar pan.

Ten bandyti atskirti politiką ir jaunimo programas tikrai sudėtinga.

Ar reikia išsamių URM ar VSD rekomendacijų ir paruošimo? Ar užtenka sveiko proto ir atsakomybės prieš tuos pačius vaikus ir jų tėvus? Ar dabartiniame geopolitiniame kontekste verta važiuoti į vaikų stovyklas, kuriose išlikusios pionieriškų stovyklų tradicijos?

Ten bandyti atskirti politiką ir jaunimo programas tikrai sudėtinga. Man atrodo, kad tokių siurprizų tikrai bus. Tokie bendradarbiavimo formatai turi būti pergalvoti, ar tai būtų Plungė, ar kitos savivaldybės.

– L. Linkevičiau, užsiminėte, kad ministerija ims peržiūrėti rekomendacijas, nes, kaip minėjo N. Maliukevičius, sveiko proto neužtenka. Aptartame rašte, pasirašytame A. Krivo, sakyta, kad siūloma atitinkamai parengti šių renginių dalyvius, kad jais nebūtų pasinaudota nedraugiškais tikslais. Tačiau kaip galima parengti vaikus, jeigu juos lydintys suaugusieji nėra pasirengę?

L. Linkevičius: Kaip suprantu, prieš pat renginį VSD atstovai dėl išvykos įspėjo, tačiau buvo nesuprasta, ką jie sakė. Tai jau komplikuota, tad jokios rekomendacijos nepadės. Kai jau sakiau, sveiko proto pakeisti negali joks tekstas. Vienas kraštutinumas yra užsidaryti, užsiblokuoti ir su niekuo nebendrauti. Tačiau vyksta sporto varžybos, koncertai, visko yra buvę.

Kai kuriose savivaldybėse yra to alternatyvaus mąstymo, tai naudinga. Jei žmonės neparuošiami, jie nesiorientuoja erdvėje, tada patenka į keblias situacijas ir net savotiškus spąstus. Mums visiems dabar nesmagu apie tai kalbėti.

Mūsų rekomendacijos ir būtų tokios, kad reikia stebėti tokius renginius. Ypač tuos, kur pasirodo apgaulės požymių, vadinamųjų siurprizų, o iš tikrųjų – provokacijų. Tokių kontaktų tiesiog nereikia. Reikia juos nutraukti ir labai aiškiai pasakyti, kad ne tam susirinkome, ne tam bendraujame ir mūsų ne toks tikslas. Reikia turėti daugiau atsparumo ir sveiko proto.

– 35 savivaldybės iš 60 su Rusijos miestais palaiko kultūrinius, sportinius ar kitokius bendradarbiavimo ryšius. Kuo būtų galima pakeisti tokį bendradarbiavimą, nes akivaizdu, kad Lietuva nėra tinkamai pasirengusi nerizikuodama tęsti tokią politiką?

L. Linkevičius: Neapibendrinčiau, kad visa Lietuva nepasiruošusi. Manau, kad esame gana pasiruošę, kaip parodė pastarojo meto įvykiai. Turiu omenyje akciją viešojoje erdvėje.

– Andriaus Tapino iniciatyvą?

– Taip, jo, taip pat ir kitų piliečių. Tuo gal išsiskiriame net iš kitų šalių. Ne visi taip reaguoja, kai kurie gal numoja ranka. Sakoma, kad į kiekvieną tokį krepštelėjimą tikrai nereikia reaguoti. Tačiau tai būtų didžiulė klaida.

Yra atvejų, kurie tampa pamoka. Tuomet reikia padaryti išvadą. Suprantu, kad Plungės meras jaučiasi nejaukiai ir tikrai nemanau, kad jis neskaito laikraščių. Matyt, kad žmonės, dirbantys su vaikais, nėra pakankamai paruošti.

N. Maliukevičius: Sutinku su tuo, kad jei nėra kompetencijos suprasti, kur vykstama, geriau nevykti. Nesu tikras, ar A. Klišonis žino, kas yra „Naktiniai vilkai“. Savivaldybės pranešimas spaudai, nuo kurio ir prasidėjo visa istorija, yra tarsi lakmuso popierėlis. Ten visiškai nekritiškai popieriuje išdėstyta apie karo muziejus, „Naktinius vilkus“ ir pan. Juk pranešimas spaudai pereina visus lygmenis iki pat galutinio patvirtinimo. Nemanau, kad tai galima paaiškinti darbuotojų nekompetencija ir nežinojimu.

– Turite omenyje, kad visa savivaldybė nežinojo, kas yra „Naktiniai vilkai“?

N. Maliukevičius: Man atrodo, kad situacija gana banali. Dabar tikrai visa savivaldybė žinos, kas yra „Naktiniai vilkai“. Galbūt iš šios situacijos pasimokys ir kitos savivaldybės. Deja, tai ne pirma istorija apie tokias stovyklas. Manau, kad čia nereikia kažkokių užsienio politikos, geopolitikos teorijų. Tai atsakomybės prieš vaikus ir tėvus klausimas.

– Informacinis saugumas neatskiriamas nuo užsienio politikos. Kokius kitus užsienio politikos tikslus įvardytumėte?

L. Linkevičius: Turbūt niekam nekeista, kad mūsų prioritetas – nacionalinis saugumas. Čia persipina ir krašto apsauga, ir užsienio politika, ir santykiai su strateginiais partneriais, ypač su JAV. Tai, kas šiuo metu vyksta mūsų teritorijoje, tos pratybos su labai moderniais ginklais – ne ginklų žvanginimas. Mes nė iš tolo nesilyginame su tuo kariniu judėjimu kitoje sienos pusėje. Tačiau taip siunčiame žinią, kad savo saugumą vertiname labai rimtai.

Kitas dalykas – energetinis saugumas. Tai dalis mūsų suvereniteto, strateginių interesų. Tai susiję su elektros tinklų sinchronizavimu su Vakarais, branduoline sauga. Išskirsiu dar vieną dalyką, kuris dabar aktualus.

Į rimtą misiją atvyko Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atstovai. Jie peržiūrės mūsų integracinę bylą. Kaip vyksta tas procesas? Visos institucijos labai intensyviai dirba. Organizacijoje yra 21 komitetas. Kai kurie darbai reikalauja kraujo, įtampos ir dramos, kaip buvo su urėdijomis. Tai vienas prioritetų, nes ši organizacija prestižinė, Lietuva į ją tikisi būti pakviesta kitų metų pavasarį.

– Sakote, kad birželio 29 diena buvo viena sunkiausių per jūsų dvejų metų kadenciją. Kodėl?

– Gal ne sunkiausia, bet buvo daug įvykių. Tai ir liūtis, besitęsusi nuo Berlyno iki Maskvos ir aplaisčiusi Vilnių. Tai turėjo pasekmių. Ir greitosios medicinos pagalbos vadovo viražai. Nepabijosiu to žodžio, bet tai buvo organizuotas sabotažas, kuris kėlė grėsmę žmonių gyvybėms.

Suvaldyti situaciją buvo nemažas iššūkis, džiaugiuosi, kad pavyko. Susitvarkėme ir su liūtimi, ir su greitosios medicinos pagalba – pagalbos telefonu žmonės prisiskambina, miestas po liūties sutvarkytas, šviesoforai veikia. Gyvenimas gražus ir tik gerėja.

– Jei jis gerėja, kodėl pirmadienį sušaukėte ekstremalių situacijų komisiją?

– Ji buvo sušaukta dėl Gedimino pilies. Man nepatiko olimpinė ramybė, kuri ilgai vyravo, ypač kalbant apie Nacionalinio muziejaus vaidmenį. Nuo šeštadienio pats ėmiausi aktyvesnio vaidmens, nes kitaip nepavyksta.

Man nepatiko olimpinė ramybė, kuri ilgai vyravo, ypač kalbant apie Nacionalinio muziejaus vaidmenį.

Svarstėme klausimą, ar verta uždaryti Gedimino kalną, tačiau neverta, nes žmonėms joks pavojus negresia. Jei grėstų, užtektų laiko išeiti ir viską uždaryti. Tačiau pastatams pavojus gresia ir jis rimtas. Į tai koncentruojamasi, vykdomi darbai.

– Kas atsakingas už Gedimino kalną?

– Yra formalus ir realus atsakymai. Išeikite į gatvę ir paklauskite vilniečių. Jie sakys, kad atsakingas Šimašius. Formaliai Gedimino kalnas priklauso Nacionaliniam muziejui. Muziejus – Kultūros ministerijai, o ši – vyriausybei. Jau ilgai matome, kaip muziejui sekasi tvarkytis, tad paėmiau tai į savo rankas.

– Nuo 1983 m. tebevykdomas Gedimino kalno tvarkymo projektas. Kas jį parengė ir kas vykdo?

– Įdomiausia tai, kad, kai atsiranda pasiūlymų dėl naujų darbų, man kyla įtarimas, jog tie darbai ne situacijai gelbėti, o ankstesnėms klaidoms pridengti. Tvarkymo projektą vykdo tie patys žmonės.

– Kas tie žmonės?

– Sakykime, kad tai ekspertai, kurie daro išvadas. Pagal jų planą viskas vyksta. Mane šokiruoja, kai pasakoma, kad neverta kviestis žmonių iš užsienio, nes mūsų patirtis unikali, niekas kitas dešimtimis tūkstančių tonų grunto ant kalno viršūnės nepylė, tik mes pylėme ir tvirtinome. Kas iš to supylimo gavosi, mes matom.

Nėra dokumentų, bet greičiausiai Valdovų rūmų statybos metu gruntas buvo užvežtas ant pilies, nors jis netinkamas ir pasmerktas slinkti žemyn. Kaltų tarsi nėra, todėl ir kreipiausi į prokuratūrą. O kad greitai reikia tvarkyti padėtį, akivaizdu.

– Kreipėtės į generalinę prokuratūrą. Ar manote, kad kaltų ieškojimas padės sutvirtinti šlaitą?

– Tik noriu atkreipti dėmesį, kad kreipiausi dar iki liūties ir susidariusių nuošliaužų. Prieš kurį laiką situacija dar buvo ramesnė. Kreipimasis ne veltui, nes reikia pareikalauti atsakomybės. Šiandien didžiausias dėmesys ne klausimui, kam priklauso kalnas, bet realiems darbams. Reikia iki rudens parengti kalną peržiemojimui. Dalis darbų bus atlikta šiais metais, dalį ruošiamasi daryti pavasarį.

– Geologai išmano problemas. Tačiau paprastam žmogui gali rūpėti, kas nupjovė ant kalno augusius medžius ir išrovė kelmus?

– Viskas vyko pagal tą patį 1983–1986 m. projektą. Dalis medžių viršutinėje kalno dalyje iškirsti 1988 m., kita dalis palikta vėlesniems laikams. Nuošliaužų buvo ir tuomet, dalis medžių buvo pasvirę.

Tai tikrai buvo klaida. Klausimas nėra vienareikšmis, didžiosios problemos – kitur. Pirmiausia, tai mėgėjiškas restauravimas ir pilies atstatinėjimas. Norint atstatyti pilį, reikia atstatyti ją visą, o ne gabaliukais ir ant netinkamo grunto, be jokios dokumentacijos, techninės priežiūros ir kt.

Visi žmonės, kurie dirbo su Gedimino kalnu, yra profesionalai. Kas su šiupeliu kalną lygina, tas moka lyginti. Kas užsiiminėja archeologija, moka tai daryti. Kas istorikas, moka atlikti istorinę analizę ir pan. Tačiau, kai tai sudedama į viena, kai nusprendžiama sumūryti sienas ten, kur jų nebuvo, matome, kas nutinka.

Vyko taip, kad kairė nežinojo, ką daro dešinė. Atsakomybės paimtos ir išskaidytos, tad aktualiausias klausimas dabar jas sujungti į vieną ir tą atsakomybę prisiimti.

– Sakote, kad prasti kalno tvarkymo organizatoriai. Bet tai, ką sugeba savivaldybė, mes visi matėme žiūrėdami, kaip tvarkoma Vilniaus gatvė. Tvarkyta ji ilgiau nei metus, niekaip nesugebėta pabaigti.

– Patikslinkime. Rangovai dirbo taip blogai, kaip neturėtų dirbti. Jei jie būtų pavėlavę bent vieną dieną, jų net kojos Vilniuje nebūtų buvę. Taip buvau pasakęs. Pirmadienis buvo paskutinė diena, darbai turėjo būti baigti. Iš anksto buvo pranešta, kad 7 val. 30 minučių ateis ekspertai su antstoliu ir viską apžiūrės.

Vargais negalais, gatvę užbaigti pavyko. Kviečiu visus ja pasidžiaugti. Liepos 14 d. joje vyks šventė. Visus kviečiu įvertinti, kaip atrodo Vilniaus gatvė. Tikimės, kad ten suklestės ir nauji barai, kad bus daugiau vietos pėstiesiems, ką matome ir Gedimino prospekte.

– O kaip Lukiškių aikštė? Nieko nesimato, nežinia, kas ir kada ten bus.

– Galiu prisiimti atsakomybę už dvejus pastaruosius metus ir tai, kas ten vyksta. Ilgai buvo daug diskusijų, prieš dvejus metus ji paimta į rankas, vyksta darbai. Jei nesukliudys įvairūs viešųjų pirkimų ar rangovų aspektai, Lukiškių aikštė šį rudenį turėtų būti atidaryta, žmonės bus į ją pakviesti.

Į Lukiškių aikštę galima žvilgtelėti, ten jau yra kietos dangos, liko mažoji architektūra – suolai, šiukšliadėžės, šviestuvai, fontanas. Vilniečiai galės džiaugtis pagrindine aikšte, kuri bus padori.

– Dabar aikštėje stovi Vyčio skulptūros maketas. Kultūros ministerija protestuoja, kodėl jis ten stovi.

Tai neturi būti pasiduodančio karžygio poza, nes mūsų kelias nesibaigė kovoje už nepriklausomybę.

– Toje vietoje turi atsirasti Vytis. Akcentuota, kad aikštė turi būti skirta susirinkimams, mugėms, pagulinėjimui ant žolės, pasivaikščiojimui po medžiais. Paminklas svarbus, bet po to, kai bus užtikrinta vieša demokratinė erdvė.

Neabejotinai turi atsirasti Vytis. Ar jis atsiras 2018 m. – ne esminis dalykas. Kitais metais švęsime nepriklausomos Lietuvos šimtmetį, bet Vytis yra mūsų simbolis jau 800 metų. Jis pažymi visus, kovojusius už Lietuvos laisvę. Taip pat ir kovosiančius, jei prireiks. Turi atsirasti toks Vytis, kuris įkvepia ir veda tolyn.

Pasiūlytas Vyčio skulptūros variantas kai kuriais atvejais geras, bet kai kuriais kelia daug klausimų. Tai ir postamento dydis, ir Vyčio išraiška. Tai neturi būti pasiduodančio karžygio poza, nes mūsų kelias nesibaigė kovoje už nepriklausomybę.

Jis priduria, kad daugelis vairuotojų nepagrįstai skundžiasi taisykles pažeidinėjančiais dviratininkais. Tačiau Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Dainius Miškinis įsitikinęs, kad dviračių takų plėtrai skiriama nemažai dėmesio, o dviratininkai patys dažnai nesilaiko taisyklių.

Didžiausia problema – menkas finansavimas

Skaudžius eismo įvykius, į kuriuos patenka dviratininkai, dažniausiai lemia blogai išvystyta infrastruktūra, sako Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas Eduardas Kriščiūnas. „Olandijoje vadovaujamasi požiūriu, kad 80 proc. eismo įvykių įvyksta dėl prastos infrastruktūros, ir tik 20 proc. – dėl žmogaus kaltės. Visi žmonės daro klaidų, bet kitokiomis sąlygomis jų pasekmės nebūtų tokios skaudžios“, – sako E. Kriščiūnas.

Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo priežiūros skyriaus viršininkas Dainius Šalomskas pritaria, kad infrastruktūros tobulinimas yra svarbi eismo įvykių prevencijos dalis, ir priduria, kad vairuotojai turėtų žiūrėti į dviratininkus kaip į lygiaverčius eismo dalyvius. Tačiau, anot E. Kriščiūno, tai pasiekti nėra lengva. „Kaip višta ir kiaušinis. Kol nepadaugės dviratininkų, požiūris nesikeis. Tačiau jų nepadaugės, kol žmonės jausis nesaugūs, važiuodami dviračiais“, – įsitikinęs jis.

Dviratininkų bendrijos pirmininko teigimu, siekiant plėtoti dviratininkams skirtą infrastruktūrą, reikėtų bent jau vykdyti užsibrėžtus planus. „Nuo 2014 m. Vilnius turėjo investuoti po 5 mln. eurų į dviračių takų tiesimą, bet investavo tik 200 tūkst. Iki 2020 m. sostinėje turėjo būti nutiesta 200 km magistralinių dviračių takų, bet su tokiu biudžetu, koks buvo skirtas šiemet – 20 tūkst. eurų, to pasiekti tikrai nepavyks. Kai biudžetas toks mažas, nespėjama netgi remontuoti anksčiau nutiestų takų“, – piktinasi E. Kriščiūnas.

Pasak jo, išspręsti dviratininkų saugumo klausimą paprasčiau nei motociklininkų. Dviračių greitis mažesnis, o motociklų – toks pats, kaip automobilių, todėl dviratininkams gali ir turi būti nutiesti atskiri takai.

„Motociklininkų per mažai, kad jiems būtų galima kurti atskirą infrastruktūrą, o naudotis dviračiams skirtais takais jiems irgi negalima dėl per didelio greičio“, – teigia E. Kriščiūnas.

Ne visi dviratininkai laikosi taisyklių

E. Kriščiūnas bei D. Šalomskas sutinka, kad dviratininkai irgi neretai pažeidžia kai kurias taisykles, pavyzdžiui, važinėja pėsčiųjų šaligatviais, tačiau, jų teigimu, tai lemia dviračių takų stygius. „Joks dviratininkas nesidžiaugia važiuodamas pėsčiųjų šaligatviu“, – sako E. Kriščiūnas ir priduria, kad važiuoti pėsčiųjų šaligatviu gali būti pavojingiau nei kelkraščiu.

Tačiau, jo teigimu, policija turėtų bausti dviratininkus, kurie važinėja pėsčiųjų šaligatviais, kai šalia yra dviračių takas, ir atvirkščiai. Panašiai situaciją vertina ir D. Šalomskas. Anot jo, norint užtikrinti dviratininkų saugumą, tikrai neužtenka balta juosta atskirti dviračiams skirtą kelio dalį – turi būti įrengti normalūs dviračių takai.

„Abejoju, kad važiuodamas balta juosta nuo automobilių atskirtu keliu dviratininkas gali jaustis saugus. Mano požiūriu, važiuoti kelkraščiu pavojingiau nei pėsčiųjų šaligatviu“, – įsitikinęs Kelių policijos atstovas.

E. Kriščiūnas nesutinka, kad dauguma dviratininkų piktybiškai pažeidinėja Kelių eismo taisykles (KET). Anot jo, automobilių vairuotojai rečiau pažeidžia KET tik todėl, kad tai padaryti jiems tiesiog sudėtingiau.

„Automobiliai irgi važiuoja per raudoną šviesą. Tačiau automobilis niekaip negalės važiuoti, jei prieš jį stovės kita mašina, o dviratininkui tai padaryti lengviau“, – teigia E. Kriščiūnas.

Jis priduria, kad užtikrinti KET laikymąsi yra policijos pareiga, tačiau teigia suprantantis kartais joms nusižengiančius dviratininkus bei pėsčiuosius. „Jei, degant raudonam signalui, reikia laukti dvi minutes, ir pėsčiasis, ir dviratininkas pažeidinės taisykles. Automobilio vairuotojui paprasčiau, nes jis gali įsijungti muziką ir ramiai laukti“, – sako Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas ir priduria, kad 40 sekundžių yra riba, kai žmogus nustoja laukti žalio signalo ir eina per gatvę, jeigu ji tuščia.

E. Kriščiūnas neigiamai vertina įstatymą, įpareigojantį dviratininkus vilkėti ryškiaspalves liemenes. Anot jo, buvo priimtas dar vienas „negyvas“ įstatymas, kurio niekas nežada laikytis: „Važinėju be liemenės, ir policija dėl to manęs niekada nebuvo sustabdžiusi.“

D. Šalomskas nesutinka ir sako, kad vairuotojams lengviau pastebėti dviratininkus, kurie vilki liemenes, ypač užmiesčio keliuose, kuriuose dviratininkams daug pavojingiau.

Žūsta mažiau dviratininkų

Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojas Dainius Miškinis nelinkęs sutikti, kad Lietuvoje dviračių takų tiesimui skiriama mažai dėmesio. Jo teigimu, LAKD kasmet nutiesia 15–20 km naujų dviračių takų ir kiekvienais metais tam skiria 2,5 mln. eurų.

„Mes ne tik statome, bet ir rekonstruojame kelius. Turėdami galimybę ir poreikį, kartu rekonstruojame kelią ir dar nutiesiame dviračių taką, – sako D. Miškinis. – Norėdami nutiesti daugiau dviračių takų, susiduriame su laisvos žemės stoka. Neturėdami tam žemės, negalime tiesti dviračių tako.“

D. Miškinis norėtų, kad didieji miestai ir aplink juos esančios gyvenvietės būtų sujungti dviračių takais, kuriais būtų galima pasiekti turistines vietoves, įvairius lankytinus objektus. Jo teigimu, šiuo metu šalyje nutiesta 1,5 tūkst. km dviračių takų.

„Šalyje yra 21 tūkst. km valstybinės reikšmės kelių. Be abejo, kiekvienam žmogui svarbiausias netoli jo esantis kelias, ir jis norėtų, kad šalia jo būtų ir dviračių takas. Sutinku, kad dviračių takai reikalingi, ir jų plėtra vyksta pagal galimybes“, – sako D. Miškinis.

Anot LAKD direktoriaus pavaduotojo, ir policija, ir visuomenė turėtų dėti visas pastangas, kad keliuose sumažėtų avarijų. Tačiau, jo teigimu, situacija pamažu gerėja – 2000 m. dviratininkai sudarė 12 proc. žuvusiųjų eismo įvykiuose, o šįmet – 8 proc.

„Be abejo, siekiame, kad nežūtų nė vienas žmogus. Manau, kad dviratininkai irgi turėtų elgtis atsargiau, – teigia D. Miškinis. – Tenka matyti dviratininkus, važinėjančius ta pačia kelio dalimi, kuria dideliu greičiu važiuoja automobiliai, nors šalia yra dviračių takas. Kiekvienas pirmiausia turėtų gerbti save ir saugoti savo gyvybę.“

Siūlymu, kad dviratininkams reikėtų išsilaikyti teises, kaip ir automobilių ar motociklų vairuotojams, D. Šalomskas abejoja: „Specialūs reikalavimai taikomi jauniems dviratininkams, kurie nori važiuoti gatve. Bet nemanau, kad suaugęs žmogus turėtų laikyti specialų egzaminą.“

Vietoj dviračių tako – automobilių stovėjimo aikštelė

E. Kriščiūno teigimu, per mažą dėmesį dviratininkams skirtos infrastruktūros plėtrai lemia požiūris, kad jie gali važinėti bet kokiomis sąlygomis. „Atsakingose institucijose tenka išgirsti, kad dviračiu galima apvažiuoti stulpą ir kad ši transporto priemonė gali pravažiuoti net pro siauriausią tarpą, nes blogiausiu atveju dviratininkas gali nulipti ir prasivaryti dviratį“, – piktinasi Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas.

Kalbėdamas apie nevykusį infrastruktūros plėtros įgyvendinimą, jis pateikia Klaipėdos pavyzdį. Miesto savivaldybė 2016 m. paskelbė Darnaus judumo metais, tačiau nesiėmė veiksmų, kuriais būtų skatinamas susisiekimas dviračiais, pėsčiomis ir kitais netaršiais būdais.

„Iš darnaus judumo skatinimui numatytų 3 mln. eurų pusė lėšų skirta 190 automobilių talpinančios stovėjimo aikštelės miesto centre įrengimui. Šalia yra senas dviračių takas, kuris dabar rekonstruojamas be projekto, – skundžiasi E. Kriščiūnas. – Nors pagal specialųjį planą jis turėtų tapti 3,5 m pločio magistraliniu dviračių taku, tačiau be jokio projekto iš šaligatvio trinkelių padarytas 2,5 m pločio dviračiams skirtas takelis.“

Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas sako, kad 0,5 proc. Klaipėdos biudžeto skiriama dviračių infrastruktūros plėtrai – nors Lietuvos mastu tai yra nemažai, tačiau, jo teigimu, reikėtų skirti dar daugiau lėšų, juolab kad automobilių eismui skiriama 30 proc. miesto biudžeto. Anot E. Kriščiūno, daugelis atsakingų žmonių įsivaizduoja, kad dviratininkams reikia tokių pačių takų, kaip ir pėstiesiems, bet iš tikrųjų taip nėra – jiems reikalinga atitinkama matomumo zona, vieta apsisukti ir t. t.

„Pavyzdžiui, Vilniuje įrengti pieštiniai dviračių takai, kurie buvo tiesiami be jokio projekto – savivaldybė tiesiog darbininkams pateikė užduotis ir liepė pažymėti dviračių juostą. Dėl gyventojų skundų tokios linijos galiausiai perdažomos, bet rezultatas išlieka toks pat blogas“, –  konstatuoja Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas.

Nors viešųjų pirkimų situacija Lietuvoje geresnė nei prieš dešimtmetį, korupcija ir sutarčių įgyvendinimo pažeidimai klesti. Tai LRT RADIJO laidoje „LRT Vasaros studija“ atskleidžia Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktorė Diana Vilytė. Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius pastebi, kad liūdniausia padėtis projektuose, susijusiuose su informacinių technologijų (IT) plėtra: „Netgi Generalinė prokuratūra savo IT paslaugas perka iš kompanijos, prieš kurios savininką yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas.“

97 proc. sutarčių įgyvendintos su pažeidimais

D. Vilytė pažymi, kad prieš porą metų atliktas tyrimas parodė, jog viešųjų pirkimų srityje korupcijos tikimybė yra didžiausia. Tyrimo duomenimis, apie 13 proc. visų per metus atliekamų viešųjų pirkimų sumos susiję su korupciniais atvejais. VPT vadovė atkreipia dėmesį į tai, kad 97 proc. 2014 metais patikrintų viešųjų pirkimų sutarčių įgyvendinime buvo nustatyti pažeidimai.

„Lietuvoje, praėjusių metų duomenimis, viešuosiuose pirkimuose „sukosi“ 18 mlrd. litų (5,21 mlrd. eurų). Tai – milžiniškos sumos.  Vienas iš korumpuočiausių sektorių – statybos. 4,5 mlrd. litų (1,3 mlrd. eurų) viešųjų pirkimų finansų (iš 18 mlrd.) tenka statybos sektoriui. Bet statybų sektorius yra ne vienintelis, kuriame dėl didelės jam tenkančio viešųjų pirkimų finansų  dalies esama daugiausiai korupcijos. Korupcijos atvejai būdingi ir medicinos, IT srityse“, – vardija D. Vilytė.

Savo ruožtu Seimo narys V. Gailius patikina, kad liūdniausia padėtis yra projektuose, susijusiuose su IT plėtra.

„Netgi Generalinė prokuratūra savo IT paslaugas perka iš kompanijos, kurios savininkas yra įtariamasis, prieš jį pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Pasiteisinimas, kodėl projektai nenutraukiami – bijoma sankcijų.

Tačiau apskritai viešieji pirkimai Lietuvoje juda gera linkme. Yra įvykęs šioks toks lūžis, esama nutrauktų viešųjų pirkimų, nebijant sankcijų“, – kalba parlamentaras.

Trūksta viešumo, konkurencijos ir kontrolės

Anot V. Gailiaus, įstaigų, kurios nesinaudoja viešųjų pirkimų įstatymu, savivaldybėse daug, tačiau VPT visų kontroliuoti nepajėgi, o kitos kontrolės institucijos kurį laiką imitavo darbą.

„Yra daug įstaigų, net nepasitvirtinusių viešųjų pirkimų taisyklių, tačiau VPT nėra pajėgi sukontroliuoti visų atvejų. [...] Generalinės prokuratūros pastaruosius metus mes neturėjome, turėjome tik kažkokią reformuojamą instituciją, kuri dirbo statistikai, ne esminiams rezultatams pasiekti. Be to, jie patys pirko įtartinus projektus“, – kalba V. Gailius.

D. Vilytės teigimu, Lietuvos viešųjų pirkimų rodikliai, palyginti su kitomis šalimis, yra prasti. Tarptautiniuose pirkimuose Lietuvoje dalyvauja tik 4-6 proc. užsienio kompanijų.

„Kuo daugiau smulkaus verslo galės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, kuo konkurencija bus didesnė, tuo daugiau skaidrumo šioje srityje atsiras.

Didesnis viešumas taip pat padėtų kovoti su korupcija. Nuo 2015 metų perkančios organizacijos pasirašytas sutartis privalo talpinti VPT sistemoje. Rudenį ketinama sukurti lengvai prieinamą duomenų bazę, kur visi besidomintys galės matyti viešųjų pirkimų projektus, jų laimėtojus, sumas“, – pažymi D. Vilytė.

Dažniausiai Lietuvoje įgyvendinama korupcijos schema

Pasak D. Vilytės, dėl viešojo pirkimo skaidrumo dažnai suabejojama tada, kai konkursą laimi viena iš vienos dalyvavusios įmonės. Statybos sektoriuje 2014 metais tokių atvejų buvo 32 proc.

„Kyla klausimas: ar tai yra toks unikalus objektas, dėl kurio statybos konkurse negali dalyvauti kiti, ar egzistuoja prielaidos korupcijai?

Tačiau vienas dalyvis dar nėra blogiausias variantas. Labai blogai, kai konkursas būna imituojamas – konkurse dalyvauja trys įmonės, iš kurių dvi, siūliusios žemesnes kainas, pasitraukia. Tuomet laimi aukščiausią kainą pasiūliusi įmonė. Tokios schemos ir praktikos Lietuvoje yra gana dažnos“, – teigia VPT vadovė.

Taip pat, pasak pašnekovės, neretai pasitaiko ir situacijų, kuomet projektai pabrangsta. Paprastai tai nutinka dėl tyčinio ar netyčinio projektavimo kompanijos apsiskaičiavimo.

Nors maistas patenkina daugelį mūsų fiziologinių ir psichologinių poreikių bei nuramina, įprotis nuolat kažką kramsnoti sėdint prie televizoriaus sukelia ne vieną bėdą, sako medicinos mokslų daktarė dietologė Edita Gavelienė. „Žmonės, besikreipiantys į gydytojus dietologus, dažnai klausia, ką tuo metu būtų galima valgyti. Iš tiesų geriausia būtų gurkšnoti vandenį, nes ir salotos lapas, ir morkos gabalėlis vis tiek yra maistas“, – pabrėžia ji.

Gydytojo psichiatro, psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio teigimu, valgymas yra elgesys, kurio mes išmokstame ankstyviausioje vaikystėje, o valgyti reikia tiek, kad nenumirtum: „Retai kalbame apie tai, kad nuo 30 metų kas dešimtmetį suvalgomo maisto kiekį reikia mažinti 10 proc. [...] Bet dauguma žmonių, atvirkščiai, atsipalaiduoja – galvoja, kad atrodyti labai gražiai reikėjo jaunystėje, o dabar jau galima sau leisti atrodyti ir nebe taip gražiai. Reikia sau pasakyti, kad valgome tam, kad gyventume, o ne gyvename tam, kad valgytume.“

– Kodėl žmonės, ypač sėdėdami prie televizoriaus (dabar – žiūrėdami futbolo rungtynes), vis bėga užkandžiauti?

E. Laurinaitis: Kai yra įtampa, nerimas, sunaudojama labai daug energijos. Tada mūsų smegenys gauna signalą, kad energiją reikia atgauti. Nors iš tikrųjų mes nieko neveikiame, tiesiog sėdime ir žiūrime į ekraną, signalą vis tiek gauname. Juo labiau kad nerimas pradeda visą grandinę organizmo procesų, kurie ruošia mus galimam pavojui. Juk apskritai nerimo jausmas yra signalas apie laukiantį pavojų. Nors gal jis manęs laukia ne pačiu artimiausiu metu, bet yra neaiškus. Baimė yra toks jausmas, kai aš žinau, ko bijau. O žiūrint futbolo rungtynes vargu ar yra ko labai bijoti, bet nerimauti tikrai yra dėl ko. Todėl šis pavojaus jausmas (ypač neaiškaus) liepia ruoštis kažkokiai galimai atsakymo reakcijai. O atsakymai visame gamtos pasaulyje yra tik du: arba bėgti, arba pulti. Bet abiem jiems reikalinga energija.

– Bet kodėl bėgame prie šaldytuvo?

E. Laurinaitis: Labai ankstyvoje vaikystėje įgijome supratimą, kad jei pavalgysi – nusiraminsi. Bet šis supratimas  ne įgimtas, o įgytas.

– Vadinasi, jei norime, kad nervų sistema būtų sveika, bėgiojimo prie šaldytuvo arba kramsnojimo neišvengsime? O ką tada kramtyti, kad nepastorėtum?

E. Gavelienė: Būsiu žiauri – nekramtyti nieko. Iš tiesų maistas yra nuostabus dalykas – jis patenkina daugelį mūsų fiziologinių ir psichologinių poreikių ir, žinoma, nuramina. Beje, įpratimas kažką kramsnoti žiūrint televizorių atėjo iš svetimos kultūros. Pasižiūrėkime į mūsų senąsias tradicijas – valgydavome susėdę prie stalo visa šeima. Dabar tas kramsnojimas veda į didesnes bėdas, kurias pamatome stresui jau atslūgus. Žmonės, besikreipiantys į gydytojus dietologus, dažnai klausia, ką tuo metu būtų galima valgyti. Iš tiesų geriausia būtų gurkšnoti vandenį, nes ir salotos lapas, ir morkos gabalėlis vis tiek yra maistas.

– Šiomis žmogiškosiomis silpnybėmis ypač naudojasi kavinės ir barai. Jie atidarė net specialias lauko terasas, kuriose lankytojai rungtynes stebi gurkšnodami alų. Bet alus ir užkandžiai – dar blogiau negu kokie nors riešutai?

E. Gavelienė: Be abejo. Tai papildomas kalorijų kiekis, nors ir dar vienas nusiraminimo būdas. Bet jeigu jau taip nutiko, kad linksminomės su bokalu alaus ir užkandžiais, kitą dieną vertėtų rasti laiko ir pabėgioti.

– O kaip nustoti tingėti ir prisiversti pabėgioti?

E. Laurinaitis: Pirmas labai paprastas dalykas – tingėjimas atsiranda ne iš niekur, o iš noro vietoj kažko daryti kažką kita. Pačios varžybos apskritai yra labai neblogas motyvas žiūrėti jas, o ne daryti kažką kita. Jei maistą, užuot pasidėję prieš nosį, paliekame šaldytuve, iki jo reikia numinti visą kelią.  O jei šaldytuvas nuo televizoriaus gana toli, noras nepraleisti galimo įvarčio gali būti gerokai stipresnis, negu noras nueiti ir ką nors pasiimti. Be to, visada šalia turėti vandens – labai geras patarimas, nes vanduo tariamą alkį iš tikrųjų malšina. Kai atsigeri vandens, pasidaro ramiau. Stebėtina, bet tikrai taip yra.

– Ar tikrai mūsų maitinimosi įpročiai labai blogi?

E. Gavelienė: Turbūt didžiausia bėda ta, kad darbas, veikla tapo kur kas svarbesni už kūno poreikius, todėl žmonės nebeskiria laiko valgymui. Užuot laiku pavalgę pusryčius, pietus ar priešpiečius, jie taupo laiką ir dirba, o valgo vakare, kai kūnas jau pareikalauja maisto. Taigi pirmiausia reikia griežtokai peržiūrėti savo dienotvarkę ir rasti vietos visiems svarbiausiems kūno ir dvasios poreikiams. Jei dienotvarkėje atsiras valgymo laikas, bent jau po poros savaičių turėsime mažiau bėdų dėl persivalgymo, kuris dažniausiai lietuvius vargina vakare.

– Sakėte, kad maistu žmonės slopina nerimą. O ką daryti, jei dėl nervinės įtampos žmogus negali valgyti?

E. Laurinaitis: Yra tyrimų, kurie labai aiškiai rodo, kad žmonių reakcija skiriasi, ir tai priklauso nuo dalykų, apie kuriuos dar mažai žinome. Tikriausiai pasiruošimas galimam pavojui gali būti dvejopas. Vienas – pasirūpinti energijos atsargomis, o tam reikia pavalgyti. Antras – reikia būti pakankamai judriam. Gali būti, kad evoliucijos metu susiformavo grupė žmonių, kurie pasiruošia kaip galima greitesnei reakcijai, tik tam reikia ne valgyti, o reikia būti kaip galima lieknesniam. Mūsų organizmą judinančių skersaruožių raumenų skaidulos yra greitosios ir lėtosios, o jų proporcijos skiriasi, todėl vieni žmonės daug lengviau kilnoja sunkumus, o kiti daug greičiau bėga. Ko gero, dėl to skiriasi ir valgymas bei reakcija į įtampą, nerimą.

– Antsvorio turintys žmonės kartais imasi badavimo dietų. Ar tai veiksminga?

E. Gavelienė: Nuo 1992 m. medicina oficialiai netaiko badavimo kaip bet kokių ligų (ir nutukimo) gydymo metodo. Šis metodas, kaip gydomoji priemonė, yra nepasiteisinęs.

– O jei svoris normalus, kartą per savaitę padaryti iškrovos dieną verta ar ne?

E. Gavelienė: Iškrovos diena – puikus dalykas. Tai savaitės kalorijų kiekio subalansavimas, bet ne bado diena.

E. Laurinaitis: Labai sunkiai įsivaizduoju situaciją, kai žmogus tik vandenį geria, orą kvėpuoja, o jo svoris auga. Badavimas tikrai neduoda ilgalaikių rezultatų. Mes puikiai žinome švytuoklės principą. Kai kažkiek sumažėja kūno svoris, įsijungia kompensaciniai, visiškai nesąmoningi psichologiniai mechanizmai, nes žmogus, prarasdamas kūno svorį, praranda patį save. Prisiminkime, ką dar mūsų kasdienėje kalboje reiškia „žmogaus svoris“. Juk šis posakis turi ir perkeltinę reikšmę: kiek tas žmogus sveria visuomenėje, aplinkoje. Praradus svorį, įsijungia noras jį sugrąžinti. Ir jau tada, kai sugrąžiname, tai susigrąžiname.

– Mūsų laidos klausytoja mano, kad problema yra galvoje. Pirmiausia žmogus turi apsispręsti, ar jam reikia numesti svorio, ar jis nori. 

E. Laurinaitis: Aš galvoju kitaip. Jei žmogui reikia numesti svorio, jis jaus kažkokią prievartą, jo „viduje“ vyks kova. Viena vertus, jis supras, kad tai naudinga sveikatai, kita vertus, jo nesąmoningas noras jaustis laimingesniam lieps jam valgyti. Tada žmogus visą laiką su savimi kariaus. O jei žmogus sumažinti svorį nori, jis jau turi pakankamai įsisąmonintą motyvą kažką daryti. Apskritai valgymas yra elgesys, kurio mes išmokstame ankstyviausioje vaikystėje. Ir valgyti reikia tiek, kad nenumirtum. Mes labai retai kalbame apie tai, kad nuo 30 metų kas dešimtmetį suvalgomo maisto kiekį reikia mažinti 10 proc., nes mūsų medžiagų apykaita lėtėja (išskyrus atvejus, kai kas nors aktyviai sportuoja ir pan.). Bet dauguma žmonių, atvirkščiai, atsipalaiduoja – galvoja, kad atrodyti labai gražiai reikėjo jaunystėje, o dabar jau galima sau leisti atrodyti ir nebe taip gražiai. Reikia sau pasakyti, kad valgome tam, kad gyventume, o ne gyvename tam, kad valgytume.

– Apie maistą egzistuoja labai daug mitų. Klausytojai teiraujasi, ar tikrai reikia valgyti dažniau, bet po nedaug, arba, pavyzdžiui, atsisakyti angliavandenių.

E. Gavelienė: Pirmas dietologijos vadovėlis buvo išleistas XVIII amžiuje, karalienės Viktorijos laikais, jį parašė gydytojas chirurgas. Bet nuo to laiko dietos tapo dalyku, kuriuo gali užsiimti bet kas. [...] Iš tiesų nėra vieno gydymo metodo, taikytino visiems antsvorio turintiems asmenims. Kiekvienam valgymo režimas turi būti individualus. Tačiau yra bendros taisyklės – studijomis įrodyta, kad kartą per dieną valgančio asmens maistą išdalijus bent į keturis kartus svoris ima kristi. Tai reiškia, kad valgyti dažniau yra gerai. Žinoma, jei valgysime taip dažnai, kad skrandis nespės ištuštėti, nieko gero nebus. Taigi negalima nieko valgyti dvi valandas po buvusio valgymo (t. y. valgyti reikia ne dažniau negu kas dvi valandas), bet ilgiau kaip 5 valandas irgi nereikėtų laukti.

O angliavandeniai yra maistinė medžiaga, kuri suteikia energijos smegenų, raudonosioms kraujo ląstelėms, be angliavandenių nefunkcionuoja plaučių ląstelės. Kažkurį laiką organizmas jų sugeba paimti iš kitur, bet galų gale būna dekompesnacinės bėdos. Kita vertus, dažnai žmonės, kalbėdami apie angliavandenius, turi omenyje saldumynus, kurių atsisakyti pagirtina. Bet jų racione lieka kruopos, duona. Galų gale ir daržovėse yra gerųjų angliavandenių. Taigi, koreguojant kūno masę,  visiškai išbraukti angliavandenių negalima, bet riboti yra puiku.

„Žmonės visą laiką norės būti tai henrikais daktarais, tai kitais veikėjais. Esu iš Kauno ir žinau, kas ten vyko, kai buvau vaikas. Mokykloje viena populiariausių rašinių temų būdavo apie tai, kuo norėtum būti užaugęs. Ir buvo daug henrikų daktarų. Baigęs mokyklą matau, kad ta pati tema sukasi“, – sako knygų apie kriminalinį pasaulį autorius Dailius Dargis.

Rašytojo teigimu, žmonėms kriminalinės istorijos yra įdomios – tai esą liudija kad ir tokių filmų, kaip „Krikštatėvis“, serialų „Sopranai“ ir „Breaking Bad“ („Bręstantis blogis“) populiarumas.

Kodėl žiniasklaidos ekranus ir puslapius užtvindžiusios kriminalinės istorijos taip traukia žiūrovus ir skaitytojus? Apie tai LRT „Vasaros studijoje“ žurnalistė Agnė Skamarakaitė kalbasi su psichologe Aiste Diržyte, Teisės instituto vyr. mokslo darbuotoju Gintautu Sakalausku ir rašytoju D. Dargiu.

Baltas sūris, juoda duona ir kriminalai

Anot psichologės A. Diržytės, yra nemažai mokslinių paaiškinimų, kodėl žmonės domisi informacija apie kriminalinio pasaulio įvykius. Viena jų – stimuliacijos (jaudulio) teorija.

„Kai kurie žmonės nori stimuliacijos tiesiog tam, kad gyvenimas nebūtų nuobodus. Jiems patinka, kai skaitydami įvairius aštrius siužetus arba žiūrėdami juos per TV jie gali išgyventi aštrias emocijas. Jų gyvenimas tuomet įgauna didesnį pagreitį, jiems tampa įdomiau gyventi“, – teigia laidos pašnekovė.

Kitas paaiškinimas – vadinamoji schemų teorija. Ji skelbia, kad mes susikuriame įvairias schemas apie gyvenimą, žmones ir vėliau selektyviai domimės informacija, patvirtinančia tas schemas, atmesdami tą informaciją, kuri jų nepatvirtina.

„Jei žmogus nuo vaikystės ar jaunystės susiformavo schemą, kad gyvenimas yra nesaugi vieta, o žmonės – pavojingi, jis ir ieškos tokios informacijos, kad gautų savo schemos patvirtinimą: taip, gyvenimas tikrai yra toks. Depresyvios asmenybės labiau ieškos patvirtinimo schemai, kad gyvenimas yra sunkus, liūdnas, blogas, o pasaulis – nesaugi vieta“, – sako psichologė.

Tuo metu agresyvios asmenybės, A. Diržytės teigimu, ieškos patvirtinimo schemai, skelbiančiai, kad žmonės yra niekšai. Dar viena – pagalbos sau teorija leidžia manyti, jog aštrių kriminalinių siužetų žiūrėjimas per TV padeda žmonėms, asmeniškai susidūrusiems su traumine patirtimi, išreikšti savo nerimą, liūdesį, pyktį.

Egzistuoja ir orientacijos į neigiamą informaciją teorija. Ji skelbia, kad mūsų interesai yra kultūriškai nulemti. „Vartojame tai, kas vartojama mūsų kultūroje: juodą duoną, baltą sūrį – lietuviškus [valgius] – ir kriminalus“, – vaizdingai vardija psichologė.

Kaltas sovietmetis

Teisininkas G. Sakalauskas žmonių pomėgį kriminalams sieja su posovietine erdve. „Lietuva daugeliu bruožų yra labai panaši į buvusią sovietinę erdvę. Daugelyje sričių galime rasti panašumų su Latvija, Estija, Ukraina, Rusija. Kriminaliniai dalykai – ne išimtis“, – sako teisės ekspertas.

Jo žodžiais, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad sovietinė sistema slėpė nusikalstamumo mastus, nes sovietinė ideologija skelbė, jog nusikalstamumas, sukūrus komunizmą, išnyks. „O jis nenyko, tik didėjo. Todėl valdžios tikslas buvo riboti informaciją, kuriant iliuziją, kad nusikalstamumas mažėja. Žinių apie nusikalstamumą alkis yra tenkinamas dar ir dabar – praėjus daugiau kaip 20 metų“, – svarsto G. Sakalauskas.

Šiandien privačios žiniasklaidos ypatumai ir galimybė rašyti, ką nori, neperžengiant teisėtumo ribų, G. Sakalausko nuomone, leido kriminalus naudoti kaip šaltinį, iš kurio galima gyventi. „Tai yra labai lengvai parengiama informacija: paimi policijos suvestinę ir ją perskaitai. Jei yra žmonių, kurie tuo domisi, tai tikslas – pasiektas“, – tvirtina teisininkas.

Kalta žiniasklaida?

Anot G. Sakalausko, žiniasklaida pervertina kriminalinių naujienų poreikį. Esą kai kurie tyrimai rodo, jog „dalis žmonių yra pavargę, ir jiems to tikrai yra per daug“. Esą juos vargina, kai „atsiverti laikraštį, o ten pusė naujienų – kriminaliniai dalykai, jau nekalbant apie TV laidas“.

Atkreipus pašnekovo dėmesį į tai, kad būtent kriminalinės laidos karaliauja populiarumo viršūnėse, šis tikina, jog svarbu matyti tuos žmones, kurie tokių laidų nežiūri ar kuriems jos yra nusibodusios.

„Jei kažkoks straipsnis [naujienų portale] apie kažkokį išskirtinį kriminalą sulaukė tūkstančio skaitytojų, galima sakyti, kad žmonės domisi, skaito. Bet tas portalas nemato tų žmonių, kurie, tik pamatę antraštę, iškart pereina į kitą puslapį, ir to jie negali fiksuoti, o tokių žmonių yra nemažai. Jiems tai yra nusibodę, to yra per daug“, – įrodinėja G. Sakalauskas.

Su teisininku šiuo klausimu nesutinka rašytojas D. Dargis: „Nesakyčiau, kad žiniasklaida pervertina. Aš pats dirbu žiniasklaidoje, ne vien rašau knygas. Internetinė žiniasklaida nepervertina – ji gal daugiau skelbia, kas su kuo susituokė, kieno krūtinė padidėjo keliais coliais, dėl ko man yra baisu ir gėda. Tikrai nepasakyčiau, kad internetinėje žiniasklaidoje dominuoja nusikaltimai.“

Tačiau rašytojas teigia matąs kriminalinių istorijų populiarėjimo tendenciją naujajame televizijų sezone. Absoliučiai visos televizijos, D. Dargio teigimu, nuo rudens rodys kriminalines laidas. Jį tai stebina, nes, jo manymu, prieš trejus metus tiek kriminalų televizijose nebuvę.

„Dabar visi kažkodėl atrado naują trendą – kad domina kriminalinės istorijos. Jos juk visą laiką buvo. Kodėl žurnalistai anksčiau jų nenarpliojo, o dabar staiga ėmė ir pradėjo mąstyt? Man įdomu, kodėl visos televizijos staiga ėmė ir sumąstė, kad nuo naujojo sezono reikia rodyti kriminalus“ – stebisi D. Dargis.

Jo manymu, kriminalinės istorijos naujajame sezone pastums į šoną pramogines laidas.

Per daug negatyvo

„Puikiai žinome pasakymą – žmogus yra tai, ką jis valgo. Perfrazuojant šį posakį, mūsų informacijos amžiuje galima būtų sakyti, kad žmogus yra kone tai, kokią informaciją jis vartoja. Kai jis įsileidžia daug negatyvios informacijos, tai paveikia jo savijautą, mąstymo schemas, gyvenimo filosofiją. O gyvenimo filosofija yra mūsų emocinių būsenų pamatas“, – nuogąstauja psichologė A. Diržytė.

Jos teigimu, jei, priimdami neigiamą informaciją, išgyvename siaubą, neviltį, kitas neigiamas emocijas, mūsų galvoje formuojasi tokie teiginiai, kaip „gyvenimas yra grėsmingas“, „iš žmonių nežinia ko gali sulaukti“, „žmonės yra psichopatinės asmenybės“ ir pan. Tai esą neadekvatu, bet tiems, kurie tokia informacija domisi, šie teiginiai gali virsti jų gyvenimo realybe ir paskatinti lėtinę ar „besišypsančią“ depresiją.

Tuo metu teigiama informacija, anot psichologės, padeda sustiprinti schemas, „kad gyvenimas yra gražus ir vertas gyventi“.

Smurto yra mažiau nei parodoma

Prieš Antrąjį pasaulinį karą registruotas nusikalstamumas Lietuvoje buvo didesnis nei yra dabar, teigia G. Sakalauskas, atsakydamas į laidos klausytojų reiškiamą nostalgiją seniems geriems laikams.

Ir mūsų dienomis tendencijos yra veikiau teigiamos nei neigiamos. „Per pastaruosius aštuonerius metus plėšimų Lietuvoje sumažėjo daugiau nei 2,5 karto“, – pažymi teisininkas.

Jis taip pat atkreipia dėmesį į didelę disproporciją tarp to, kiek Lietuvoje padaroma smurtinių ir nesmurtinių nusikaltimų bei to, kaip jie aprašomi žiniasklaidoje. „Žiniasklaidoje viskas yra atvirkščiai: tik keli proc. turtinių ir 95 proc. – smurtinių dalykų“, – tvirtina G. Sakalauskas, remdamasis sociologo Aleksandro Dobrynino atliktu tyrimu.

Dalis jaunimo žavisi henrikais daktarais

„Žmonės visą laiką norės būti tai henrikais daktarais, tai kitais veikėjais. Esu iš Kauno ir žinau, kas ten vyko, kai buvau vaikas. Mokykloje viena populiariausių rašinių temų būdavo apie tai, kuo norėtum būti užaugęs. Ir buvo daug henrikų daktarų. Baigęs mokyklą matau, kad ta pati tema sukasi“, – dalijasi patirtimi D. Dargis.

Reaguodama į rašytojo atskleidžiamą jaunimo susidomėjimą kriminalinio pasaulio šulais ir polinkį įsivaizduoti juos savo didvyriais, psichologė A. Diržytė tvirtina, jog kriminalinių istorijų edukacinė misija yra tų istorijų pabaigos išryškinimas.

„Jaunimas galbūt heroizuoja [nusikaltėlių] turtus, galią, statusą, bebaimį elgesį nežinodamas, kokios yra tų istorijų pabaigos. Nežino, kaip baisu paskui yra tiems žmonėms gyventi. Net nežino, kodėl žmonės pasirenka tokį gyvenimo būdą. Dalis jaunimo galvoja, kad būti kriminaliniu herojumi yra patrauklu“, – apgailestauja psichologė.