Mažiau nei prieš metus lizingu kelerių metų senumo naudotą automobilį įsigijusi vilnietė Ž. Kiedaitė pakliuvo į keistą situaciją – ką tik nusipirkta transporto priemone važinėjanti moteris netikėtai sužinojo, kad jos automobilis jau kurį laiką išregistruotas ir legaliai juo naudotis ji negali.

„Įsigijau automobilį ir kažkodėl visiškai nepagalvojau apie techninę apžiūrą, nes lipdukas buvo, viskas lyg ir atitiko. Tačiau po kurio laiko į pašto dėžutę gavau laišką, kad mano automobilis yra išregistruotas.

Automobilį pirkau ne naują. Jo techninė apžiūra buvo atlikta kažkada anksčiau ir dabar jau žinau, kad nuo tada, kai įsigijau, iki techninės apžiūros galiojimo pabaigos buvo likę trys mėnesiai“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Keliai. Mašinos. Žmonės“ pasakoja Ž. Kiedaitė.

Ant valstybinio numerio užklijuotame lipduke buvo nurodytas laikinos lizingu pirkto automobilio registracijos terminas. O štai techninės apžiūros galiojimo laikas jau spėjęs pasibaigti.

„Kadangi automobilis išregistruojamas po šešių mėnesių, aš suvokiau, kad pusę metų važinėjau be techninės apžiūros. Tai reiškia, kad draudimas, už kurį aš moku ir kuris nėra pigus, man negaliojo. Jeigu man būtų kažkas nutikę – ar autoįvykis ar šiaip kažkokia problema, – būčiau pakliuvus į labai didelę bėdą“, – svarsto pašnekovė.

Automobilis – asmeninė atsakomybė

Atsakomybę už asmeninę transporto priemonę visiškai prisiimanti moteris teigia, kad jei apie pasibaigusį techninės apžiūros terminą ją būtų informavę laiku, tikrai nedelsdama būtų pasirūpinusi apžiūra ar net sutikusi mokėti baudą.

Teisės aktuose trūksta informacijos apie detalesnes procedūras, kaip vykdomas išregistravimas ir ar informuojamas asmuo, kurio transporto priemonei sustabdomas dalyvavimas eisme.

Tačiau labiausiai ją glumina savavališki „Regitros“ veiksmai. Kodėl apie skolas už įvairias paslaugas ar laiku neatliktus įsipareigojimus vartotojai beveik visada informuojami, o šiuo atveju transporto priemonė išregistruota be menkiausio įspėjimo?

„Regitros“ atstovai į Ž. Kiedaitės priekaištus atsako trumpai: asmeninis automobilis – savininko asmeninis reikalas.

„Stebėseną atlikti ir žinias apie automobilį turi turėti tas asmuo, kuris valdo transporto priemonę“, –  kad į panašias situacijas pakliuvę vairuotojai patys turėtų prisiimti atsakomybę, trumpai LRT TELEVIZIJOS laidai „Keliai. Mašinos. Žmonės“, paaiškina VĮ „Regitra“ Veiklos departamento direktorius Darius Jurgutis.

Lietuvos vartotojų instituto prezidentė sako, kad įmonės „Regitra“ ir vairuotojų santykius sunku vertinti kaip paslaugos teikėjo bei vartotojo, nes „Regitra“ – valstybinė įmonė. Jos veikla reglamentuojama įstatymais bei vidaus reikalų ministro nuostatomis.

Tačiau kad ir kaip įstatymuose apibrėžiamas vairuotojų informavimas, pasak Lietuvos vartotojų instituto prezidentė Zitos Čeponytės, dabartinė tvarka tikrai chaotiška.

„Teisės aktuose trūksta informacijos apie detalesnes procedūras, kaip vykdomas išregistravimas ir ar informuojamas asmuo, kurio transporto priemonei sustabdomas dalyvavimas eisme“, – pagrindinį trūkumą įvardija ji.

Keli būdai pasitikrinti

„Regitros“ atstovai paaiškina, kad norint nepakliūti į panašią situaciją, būtina tikrinti automobilio būseną, o tai padaryti galima net keliais būdais.

„Reikia užsisakyti paslaugą, pas jų tiekėjus (pavyzdžiui, techninę apžiūrą atliekančioje įmonėje), kad ji praneštų apie pasibaigiančią galioti techninę apžiūrą, arba paprašyti draudimo įmonės, kad taip pat informuotų apie besibaigiantį draudimo galiojimo laiką.

Kitas variantas – transporto priemonės valdytojas gali pasinaudoti elektroniniais valdžios vartais ir pasitikrinti transporto priemonės būseną. Žmogus nesunkiai tą gali padaryti ir „Regitros“ internetiniame puslapyje. Viešosios paieškos skiltyje įvedus tam tikrus duomenis, parodoma transporto priemonės būsena“, – pasakoja D. Jurgutis.

Problema kitur

Ž. Kiedaitė teigia puikiai žinanti, kad techninės apžiūros įmonės atstovų gali paprašyti, jog būtų siunčiamos informacinės žinutės. Tačiau kaip informaciją gauti, jei naujam automobiliui dar nebuvo atlikta patikra? Ir kodėl vairuotojas turėtų nerimauti dėl automobilio statuso ir be pagrindo reguliariai tikrintis elektroninėje sistemoje?

„Jeigu būtume traktuojami kaip vartotojai, žinoma, tuomet turėtume teisę gauti ir informaciją apie tai kas vyksta, kokie sprendimai yra priimami ir panašiai. Tačiau šiuo atveju yra tokie teisės aktai ir mes, kaip vairuotojai, nelabai ką galime padaryti“, – konstatuoja Z. Čeponytė.

Jau kitą dieną po to, kai gavo laišką, informuojantį apie išregistruotą automobilį, Ž. Kiedaitė ėmė tvarkyti dokumentus. Pasirūpinusi vienos dienos leidimu, nuvyko į techninės apžiūros stotį ir iš naujo atliko automobilio registraciją. Ji paskaičiavo, kad tai kainavo apie 80 eurų.

Įsigaliojo nauja tvarka

Nuo gegužės 20-osios, didelė dalis vairuotojų tokių nuostolių nebepatirs. Įsigaliojo Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisos, kurios numato, kad jei automobilis neturi civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, techninės apžiūros arba nėra sumokėti valstybės nustatyti mokesčiai, jo registracija nebus naikinama, o tik sustabdoma.

Iš naujo atlikus techninę apžiūrą ar apdraudus automobilį, jo leidimas dalyvauti eisme bus atnaujintas be jokio papildomo mokesčio ir pakartotinių registracijos procedūrų.

Tai reiškia, kad sumažėja finansinė ir administracinė našta transporto priemonės valdytojui. Nereikia iš naujo kreiptis į „Regitrą“ ir iš naujo atlikti registracijos procedūrų.

Taip pat pasirūpinta ir automobilių savininkais, kurių transporto priemonės jau buvo išregistruotos. Pašalinus trūkumus tokios transporto priemonės bus iš naujo įregistruotos ir galės dalyvauti eisme.

Jeigu dalyvavimas eisme jau sustabdytas, važiuoti tokiu automobiliu draudžiama, nes gresia administracinė atsakomybė. 

„Sąžiningiems transporto priemonių savininkams tai tikrai palanki nuostata. Dabar jie drąsiai savo transporto priemonę galės laikyti ir ilgiau, tačiau su sąlyga, kad jos nebus laikomos bendrojo naudojimo aikštelėse.

Nenaudojamos transporto priemonės turi būti laikomos uždarose aikštelėse, garažuose ar privačioje teritorijoje“, – vieną pagrindinių niuansų primena Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkytojų asociacijos vadovas Vladimiras Jankoitas.

Ką daryti norint atsikratyti nereikalingu automobiliu?

Norint išregistruoti nebetinkamą naudoti automobilį nuo šiol „Regitroje“ reikia pateikti jo sunaikinimo pažymėjimą, kurį išduoda eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkytojai.

„Pasibaigus eksploatacijai, automobilis būtų išregistruojamas tik pateikus jo sunaikinimo dokumentus. Juos išduoti gali tik patvirtintos, tvarkingai veikiančios ir atitinkamas licencijas turinčios įmonės“, – pasakoja V. Jankoitas.

Net ir įsigaliojus pakeitimams apie tai, kad registracija laikinai sustabdyta, pranešimo iš „Regitros“ vis tiek negausite. Tad jei nenorite papildomų rūpesčių, apie techninės apžiūros bei draudimo galiojimo terminus teiraukitės šių paslaugų teikėjų. Ir dėl visa ko retkarčiais pasitikrinkite savo automobilio statusą.

Parengė Vytenis Kudarauskas

Laikas bėga, technologijos kinta ir kasmet tobulėja ne tik automobiliai, bet ir įvairiausios alternatyvios transporto priemonės. Seniau buvo įprasta, kad atėjus šiltiems orams parkuose, kurortuose ar miestų aikštėse burdavosi dviratininkai. Vaikai pamėgę ir riedučius bei riedlentes. Tačiau dabar nieko nebestebina riedžiais, motoriniais triračiais, paspirtukais ar net elektrinėmis riedlentėmis važinėjantys suaugusieji.

„Prieš keletą metų labai populiarūs buvo riedžiai. Juos labiau naudojo kaip pramogines, laisvalaikiui skirtas transporto priemones, žmonės su juo nesitiki keliauti didelį atstumą. O paskutinius porą metų labai populiarėja racionalios transporto priemonės, tai yra, paspirtukai ar elektriniai dviračiai, su kuriais gali nuvažiuoti toliau“, – apie šiandienines tendencijas pasakoja elektriniais paspirtukais ir dviračiais prekiaujančios „E-SCOO“ atstovas Artūras Liekis.

Atsakymų nerado nei „Tuvlitoje“, nei „Regitroje“

Šiltuoju metų laiku sutaupyti ir į darbą važinėti ne automobiliu prieš metus nusprendė Sigitas Kazlauskas. Vyras dar praėjusį rudenį nusipirko elektrinį paspirtuką.

„Per žiemą jis stovėjo garaže, o po to atėjo pavasaris. Iki darbo ganėtinai netoli, todėl nusprendžiau, kad kam gadinti automobilį ir pusvalandį sukiotis, ieškoti kur prisiparkuoti, jei galima į darbą atvažiuoti per septynes minutes ir sėkmingai darbe pasistatyti paspirtuką, o vėliau grįžti iš darbo namo. Techniniai duomenys nurodo, kad šis paspirtukas gali pasiekti 30 km/val., bet manau, kad daugiau 24 ar 26 km/val. greičiu važiuoti nepavyksta“, – apie savo pasirinkimą pasakoja S. Kazlauskas.

Ekonomišką, judrią bei ekologišką transporto priemonę nusipirkęs S. Kazlauskas pavasario pradžioje dar kartą peržiūrėjo internete skelbiamą informaciją apie savo paspirtuką. Akį patraukė anksčiau nepastebėti reikalavimai. Pasirodo, šiai transporto priemonei būtinas registracijos numeris, draudimas ir net techninė apžiūra.

„Žiūriu, parašyta, kad reikalinga techninė apžiūra ir valstybinis numeris. Pagalvojau, kad turiu laisvą dieną ir reikia pamėginti nuvažiuoti ir susitvarkyti šiuos reikalus, kad neturėčiau problemų. Nuvažiavau į „Tuvlitą“ ir į mane, taip sakant, pažiūrėjo kaip „ožys į naujus vartus“. Jie sako: mes nežinome, ką daryti su tavimi, važiuok į „Regitrą“. Nuvažiavau pas juos, o jie irgi į mane taip ne kaip pažiūrėjo, sako, mes nežinom, važinėk, o jei policija sustabdys, gal tada kažkas ir bus. Buvau nuėjęs pas ekspertus „Tuvlitoje“, priėjome išvadą, kad galiu važinėti tik bute arba sode. Tai per brangu pusę tūkstančio sumokėti ir važinėti tik namuose“, – apie ne itin malonią ir daug klausimų keliančią situaciją pasakoja S. Kazlauskas.

Kad nemažai galios turinčius elektrinius paspirtukus būtina registruoti, patvirtina ir „Regitros“ atstovai.

„Jei su ta transporto priemone ruošiamasi dalyvauti viešajame eisme, ta transporto priemonė turi būti užregistruota, jai bus išduoti registracijos dokumentai ir valstybinio numerio ženklai. Tuomet transporto priemonė sėkmingai dalyvaus viešajame eisme“, – trumpai apie šiuo metu galiojančią tvarką pasakoja Darius Jurgutis, VĮ „Regitra“ Veiklos departamento direktorius.

Tačiau S. Kazlauską tokie perspėjimai stebina. Iš tiesų – paspirtuko valstybinis numeris...

„O jūs pagalvotumėt, kaip sumontuoti valstybinį numerį? Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju. Nebent į kuprinę įsidėti ar prie nugaros prisikalti. Nematau rezultato ir manau, kad kol kas tai yra didžiausia Susisiekimo ministerijos sugalvota kvailystė“, – ironiškai susidariusią situaciją komentuoja Sigitas.

Tuo metu D. Jurgutis sako, kad piktintis nėra ko. „Regitroje“ užregistruoti galima tik aiškiai tam tikrus reikalavimus atitinkančias transporto priemones. Jei jūsų elektra varomas įrenginys kitoks, registracijos atlikti nebūtina.

„Regitra“ registruoja tik tas transporto priemones, kurios turi patvirtinimą. Kitaip tariant, turi nacionalinį arba Europos Sąjungos patvirtinimą. Kalbant konkrečiau, „Regitra“ registruoja dvirates ir trirates transporto priemones, tai yra mopedai ir motociklai ir keturių ratų transporto priemones; automobiliai, skirti kroviniams ir keleiviams vežti, priekabos. Kitos transporto priemonės, kurios nepatenka į patvirtinimo sritį, jų naudojimas reglamentuojamas KET“, – šiek tiek daugiau aiškumo pateikė D. Jurgutis.

Elektrinis paspirtukas – tas pats, kas mopedas

Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme apibrėžtos kelios sąvokos, tai – mopedas ir motorinis dviratis. Kelių policijos pareigūnai sako, kad norint suvokti, kokie reikalavimai keliami paspirtukams, riedžiams, triračiams ar bet kuriai kitai transporto priemonei, kol kas jas visas tenka prilyginti būtent šioms dviem grupėms.

„Mopedams greičio reikalavimas ne mažiau kaip 25 ir ne daugiau kaip 45 km/val. greitis. Variklio darbinis tūris – ne daugiau kaip 50 kubinių centimetrų, o jei tai elektros variklis, jo galia negali viršyti 4 kW. Kitos transporto priemonės – motoriniai dviračiai, nesvarbu, ar turi vidaus degimo ar elektrinį variklį, jų galia negali viršyti 1 kW“, – kaip dvirates ir trirates transporto priemones reglamentuoja Lietuvos kelių policija, pasakoja LKPV Administracinės veiklos ir eismo priežiūros skyriaus viršininkas Rytis Vosylius.

Techninės transporto priemonės charakteristikos nusako ir ar reikalingas valstybinis numeris.

„Dviratės ir triratės transporto priemonės, kurios gali turėti patvirtinimą, tai yra mopedai ir motociklai, kurių konstrukcinis greitis prasideda nuo 6 km/val. Jei kalbame apie keturis ratus turinčias transporto priemones, tai jų greitis turi būti nuo 24 km/val. Tokios transporto priemonės jau gali turėti patvirtinimus ir jos gali būti registruojamos“ , – apie tai, kokioms transporto priemonės gali būti išduodi registracijos numeriai, komentuoja D. Jurgutis.

„Mopedams, kurių galia iki 1 kW, jau atsiranda reikalavimai juos registruoti, turėti vairuotojo pažymėjimą ne mažiau kaip AM kategorijos ir draudimą, o motoriniams dviračiams reikalavimai tokie patys, kaip ir paprastiems dviratininkams“, – R. Vosylius

„39 kubinių centimetrų darbinio tūrio variklį turinčiam motoroleriui teisių nereikia, o šiam elektriniam paspirtukui, kuris neturi nei rėmo, nei variklio numerių, reikia ir techninės apžiūros ir numerių bei teisių. Tai sugalvojo žmonės, kurie dešinę ausį krapšto ne dešine, bet kaire ranka, ir ieško sau papildomo darbo. Tai čia yra Lietuvos kelių policijos ar Susisiekimo ministerijos susigalvota, kad parodytų, jog dirba, ir ieško naujų pretekstų, priekabių, kad būtų kuo daugiau problemų“, – nelogiškais reikalavimais piktinasi S. Kazlauskas.

Važiuoti turėtų keliu, bet bijo

Nesulaukęs jokių atsakymų nei techninės apžiūros centre, nei „Regitroje“, vilnietis S. Kazlauskas savo paspirtuku naudojasi kaip išmano pats. Važinėja juo dviračių takais. Nors pagal KET tai daryti turėtų važiuojamojoje kelio dalyje.

„Su tokiu daiktu važiuoti per važiuojamąją kelio dalį yra ganėtinai sunku. Nors turiu liemenę, bet jis yra per silpnas ir, manau, būtų pavojinga važiuoti keliu. Aš dar noriu gyventi“ , – kodėl važinėja dviračių takais, pasakoja S. Kazlauskas.

Elektriniais paspirtukais prekiaujantis Artūras Liekis sako, kad juos įsigyti norintys žmonės vis dažniau klausia, ar tikrai galės laisvai judėti mieste. Deja, galingesnių paspirtukų norinčius klientus tenka perspėti apie lauksiančius rūpesčius.

„Jei norite važiuoti kelyje, gal reikėtų ieškoti kitokios transporto priemonės. O galingesnės elektrinės transporto priemonės... jos kaip ir be vietos eisme lieka, tik kiemas lieka“, – problemą įžvelgia ir A. Liekis.

Policijos pareigūnai įspėja, kad vairuoti mopedo kategoriją atitinkančias transporto priemones draudžiama nepilnamečiams, o jei naujovės priskiriamos elektriniams dviračiams, 18-kos nesulaukę vairuotojai privalo dėvėti papildomas apsaugos priemones. Šių reikalavimų dažnai nesilaikoma parkuose bei kurortuose, kur vasaros sezonu elektrinės naujovės nuomojamos visiems iš eilės.

„Jei kalbėsime apie vaikus, paauglius iki 18 metų, tai įstatymas aiškiai sako, kad kaip ir dviratininkams jiems privaloma dėvėti šalmą. Suaugusiam šalmas yra rekomenduojamas“, – reikalavimus primena R. Vosylius

Kilus diskusijai apie absurdiškais vadinamus reikalavimus elektrinių paspirtukų vairuotojams, prabilta ir apie kraštutinumus. Policijos pareigūnų klausta, ar paprastą, viena koja spiriamą paspirtuką valdantis žmogus taip pat vadinamas vairuotoju? Ar tokiu paspirtuku važiuojantis neblaivus asmuo gali būti baudžiamas?

„Jei tai yra paspirtukas be variklio, tai jis prilyginamas pėsčiajam“, – aiškiai ir konkrečiai sako R. Vosylius.

Jau planuoja naują reglamentavimą

Taigi koja atsispiriančių vairuotojais niekas nelaiko. Tačiau valdant iki vieno kilovato galios elektrinį paspirtuką už neblaivumą jau gresia administracinė atsakomybė. O štai neblaiviam užlipus ant, pavyzdžiui, S. Kazlausko paspirtuko ir sukėlus eismo įvykį, jau grėstų baudžiamoji atsakomybė. Visgi, poreikį aiškiau reglamentuoti ir prisitaikyti prie naujai atsirandančių, nemažą greitį pasiekiančių alternatyvių transporto priemonių akcentuoja ir patys policininkai bei valdininkai. D. Jurgutis pasakoja, kad Susisiekimo ministerija kartu su kitomis institucijomis jau svarsto galimus pokyčius.

„Vienas iš pasiūlymų yra įvesti visiškai naują savoką, kaip elektros variklio pagalba varomos transporto priemonės, kurios turi elektrinį variklį. Būtų apspręsta, kokiu projektiniu greičiu, kur būtų galima važinėti“, – apie galimą sprendimą pasakoja D. Jurgutis.

„Nėra taip paprasta, kad bet kokią transporto priemonę, kuri galingesnė nei 1 kW, nuvešiu užregistruoti ir ją užregistruos. Tikrai reikia pasidomėti, kad ji atitiktų visus reikalavimus, būtų nustatytas tapatumas. Geriau prieš perkant pasidomėti, kokia tai transporto priemonė, ir ar ji bus registruojama“, – kaip neapsigauti, pataria R. Vosylius.

Taigi lieka laukti, kol įstatymai bei KET nurodys, kur, kokiu greičiu, kas ir su kokiais dokumentais gali važinėti ne tik paspirtukais, bet ir elektriniai batais. Na o kol kas mėgautis dar neišmėgintomis transporto priemonėmis geriau uždaroje erdvėje arba prieš tai gerai perskaičius dar nepapildytas KET.

Nuosavo automobilio saloną kiekvienas vairuotojas nori kuo ilgiau išlaikyti švarų. Tvarkingame ir kvepiančiame automobilyje ir pačiam maloniau, ir negėda prieš keleivius. Ne mažiau svarbu ir tai, kad neprižiūrimo automobilio salonas – puiki terpė daugintis įvairioms bakterijoms bei grybeliams, kurie gali sukelti net alergines reakcijas. Ne į gera tai ir pačiam automobiliui: nuolat šlapios ar drėgnos salono grindys gali tapti korozijos ir blogo kvapo salone priežastimi. Dėl to automobilio vidaus paviršius būtina valyti ne tik sausuoju, bet ir giluminiu bei cheminiu būdu. Tikrasis tokių priežiūros darbų bumas, pasak specialistų, prasideda būtent atšilus orams.

„Įsigėrusios kavos dėmės, mūsų atžalų paspardymai ant galinių automobilio sėdynių ir visos kitos dėmės, kurių jau nebegalime pašalinti siurbiant saloną arba valant šlapia šluoste – tuomet ir atsiranda didesnis poreikis išvalyti automobilio saloną cheminiu būdu“, – apie tai, kas vairuotojus atveja į plovyklas, pasakoja rankinių plovyklų tinko „Švaros broliai“ vadovas Algirdas Plečkaitis.

Nemalonaus kvapo padės išvengti naujas salono oro filtras

Bakterijų gerokai padaugėja šiltuoju metų laiku. Ypač daug jų tuose automobiliuose, kuriais keliaujama kartu su gyvūnais ar vaikais, nes salone kaupiasi maisto likučiai ar gyvūnų plaukai. Svarbu pasirūpinti, kad jų būtų kuo mažiau. Vienas pagrindinių blogo kvapo šaltinių ir puiki terpė veistis bakterijoms – salono filtras.

„Didžiausią kvapą skleidžia vadinamas salono arba žiedadulkių filtras. Ištraukę filtrą ir jį praskėtę pamatysime, kiek viduje yra purvo, įvairiausių dalelių, kurios sukelia nemalonų kvapą“, – vieną dažniausių nemalonaus kvapo salone priežasčių įvardija Erikas Urbanovičius, autoserviso „Megamesta“ vadovas.

Pasak eksperto, filtrą galima pasirinkti pagal poreikius, tačiau jį pasikeisti svarbu du kartus per metus – po medžių žydėjimo pavasarį ir prieš pat žiemą.

„Paprastas filtras, kurį rekomenduočiau įsidėti prieš žiemą, kai mažiau dulkių, jis sulaiko mikrodaleles. Vasarą siūlyčiau įdėti filtrą su anglimi, todėl kad jis sulaiko žiedadulkes ir išmetamųjų dujų kvapą. Neseniai pasirodžiusi naujiena – biologinis salono oro filtras. Ko gero, jis efektyviausias, nes čia naudojama biologinė medžiaga, kuri neleidžia susidaryti pelėsiui, alergenams, kitoms bakterijoms“, – salono oro filtrus apžvelgia E. Urbanovičius.

Nepamirškite dezinfekuoti oro kondicionavimo sistemos

Tačiau nemalonus kvapas gali būti jaučiamas ir švariame, naują salono filtrą turinčiame automobilyje. Vienas netikėčiausių dvoko šaltinių kartais būna ir oro kondicionierius. Tačiau kondicionierių meistrai teigia, kad vairuotojai klysta manydami, kad iš įjungto kondicionieriaus sklindantis nemalonus kvapas – gedimo pasekmė. Anot jų, priešingai – jei smirda, vadinasi, sistema veikia be priekaištų.

„Dirbant oro kondicionieriui, garintuve, kuriame ir susidaro šaltis, susikaupia kondensatas, kuris išteka. Nors yra filtrai, bet kažkokių mikrodalelių patenka į garintuvą ir tokioje terpėje, kur drėgmė ir dulkės, susidaro grybeliai, pelėsiai, kurie ir skleidžia nemalonų kvapą. Tie kvapai panaikinami darant dezinfekciją, purškiant specialų skystį“, – apie kondicionieriaus sistemos priežiūrą pasakoja „Kondicionierių centro“ vadovas Jonas Ignatavičius.

Kondicionieriaus sistemos dezinfekciją reikėtų atlikti kartą per metus, geriausia – pavasarį. Ją galima atlikti ir pačiam, tačiau, tokiu atveju, būtina neskubėti, nes profesionalai šiam procesui skiria tris valandas. Taip pat būtina pasirinkti tinkamas priemones, nes vienos gali panaikinti tik blogą kvapą, bet ne tai, kas jį sukelia, o kitos – atlikti darbą kaip priklauso.

Iš kur automobilio salone atsiranda drėgmė?

Pavasarį dažnai klientų klausimų dėl neišgaruojančios drėgmės automobilio salone sulaukiantys ekspertai sako, kad jei laiku užkirsite kelią, kad vanduo nepatektų į vidų, nepatirsite, kas yra iš vidaus rasojantys langai, šlapi salono kilimėliai ar prastas kvapas.

„Ant priekinio stiklo patekus lapams, spygliams, viskas krinta žemyn ir, pavyzdžiui, atidarę variklio dangtį galime pamatyti nuo rudens likusius lapus, spyglius, kurie neleidžia vandeniui patekti į drenažus, o vanduo negalėdamas pratekėti, patenka į saloną“, – apie dažniausią drėgmės automobilio viduje priežastį kalba E. Urbanovičius.

Neretai vanduo pro įvairiausius plyšius patenka ne tik į saloną, bet kaupiasi ir įvairiose kėbulo dalyse.

„Kiekvienas mazgas, automobilio durelės ir slenksčiai, turi drenažinius vandens nutekėjimus. Jei į juos pribyra smėlio, lapų, spyglių, vanduo išbėgti negali, jis kaupiasi ir mes girdime teliūškavimą. Todėl viską, kiek įmanoma, reikia profilaktiškai išsivalyti“ – pataria E. Urbanovičius.

Tokia pat priežastis gali slėptis ir dėl nuolat automobilio viduje atsirandančios drėgmės, šlapių kilimėlių. Jei jus kamuoja tokia problema, pirmiausia patikrinkite visus automobilyje esančius vandens drenažus – jie tikriausiai užsikišę nešvarumais.

Kaip kokybiškai automobilio saloną išsivalyti pačiam

A. Plečkaitis pasakoja, kad ne vienas vairuotojas sausinti, plauti ar naikinti kvapus bei dėmes bando pats, tačiau tinkamai susitvarkyti automobilio saloną pavyksta ne visiems.

Norint pasiekti rezultatą, reikia įdėti tikrai daug pastangų, turėti pakankamai žinių, kaip naudoti pasirinktas priemones.

„Bando žmonės patys valyti, bet jų netenkina galutinis rezultatas. Norint pasiekti rezultatą, reikia įdėti tikrai daug pastangų, turėti pakankamai žinių, kaip naudoti pasirinktas priemones. Skiriasi, kiek laiko jas reikia laikyti, kiek laiko drėkinti ir pan. Tai reikalauja specifinių žinių“, – apie priežastis, kodėl darbus atlikdami patys, ne visi gali džiaugtis norimais rezultatais, kalba A. Plečkaitis. Visgi šį tą tikrai galite ir patys.

„Jei kilimėliai yra sudrėkę, reikia palaukti šiltų dienų, juos pravėdinti. Jei yra galimybė, palikti pravirus automobilio langus, kad drėgmė kuo greičiau išgaruotų. Jei daug drėgmės, mėginti ją išsiurbti su vandens siurbliais“, – ką nesunkiai dėl savo automobilio gali padaryti kiekvienas, pasakoja E. Urbanovičius.

Šiltuoju metų laiku įprasta automobilio saloną reguliariai išsiurbti, tačiau rankinių plovyklų tinko vadovas teigia, kad vairuotojai klysta manydami, kad to pakanka, jog visos bakterijos ir kiti ligų sukėlėjai būtų sunaikinti. Automobilio temperatūra ir drėgmė puikiai tinka įvairiausiems mikroorganizmams. Pavyzdžiui, dulkių erkutės – vienas populiariausių automobilio sėdynių bei grindų parazitų. Norėdami nuo jų apsisaugoti, automobilių savininkai turėtų nepamiršti ir apie periodinį cheminį salono valymą. Labiausiai apie giluminį salono valymą pagalvoti vertėtų automobilyje rūkantiems bei augintinius dažnai vežantiems vairuotojams.

Neapleiskite dėmių, jei norite jų atsikratyti lengviau

Ekspertai ramina, kad tikrai ne visada būtinas cheminis salono valymas. Pigiau ir greičiau bus, jei į blogo kvapo ar drėgmės šaltinius reaguosite iš karto.

„Jei apleidome kavos dėmę, kuri atsirado prieš tris mėnesius, žinoma, neišvengsime cheminio valymo. Bet jei dėmės atsirado ką tik, mes automobilį tą pačią dieną nuvežame išvalyti. Taigi dažniausiai galima išvengti cheminio valymo, pakanka salono valymo“, – norint išvengti didelių išlaidų, paskubėti ragina A. Plečkaitis.

Pasak žinovų, automobilio viduje susikaupusi drėgmė ne tik kelia nemalonius pojūčius keliaujantiems tokia transporto priemone, bet ir trumpina paties automobilio gyvavimą. Nedžiovinant salono, susidaro sąlygos plisti korozijai. Žiemą dažniau tenka rūpintis automobilio išore, šalinti susikaupusias kelio druskas, o štai vasarą neišvengsite dulkių ir nešvarumų poveikio. Būtent šiltuoju metų laiku turite įprasti rūpintis salono švara bei gaivumu.

Lietuvoje dažniausiai eismo įvykiai užfiksuojami tuomet, kai nesilaikoma saugaus atstumo. Tokių susidūrimų žalos, anot draudikų, įprastai siekia 200–300, kartais – 400 eurų. Jie pabrėžia, kad pagrindinė tokių įvykių priežastis – neatidumas.

„Neretai mes matome, kad žmonės naudojasi mobiliais telefonais, nežiūri į kelią, yra atsipalaidavę kelyje. Tas per didelis atsipalaidavimas ir pakiša koją. Intensyviomis eismo sąlygomis atstumas yra labai nedidelis tarp automobilių. Kadangi vairuotojai neatsargūs, staigaus stabdymo metu automobiliai ir susiduria“, – apie priežastis, kodėl nutinka nedideli eismo įvykiai, pasakoja „If“ draudimo bendrovės, transporto žalų grupės vadovas Dominykas Trimonis.

Kalbėdamas apie užsienio valstybes D. Trimonis pastebi, kad ten, kur automobiliai naujesni ir technologiškai pažangesni, eismo įvykių dėl saugaus atstumo nesilaikymo mažiau.

„Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, Vakarų Europoje, kur automobiliai yra su išmanesnėmis technologijomis, jie „mato“ objektus, kurie yra priekyje, ir praneša vairuotojui, jei jis staiga stoja“, – konstatuoja D. Trimonis.

Dažnas nemoka taisyklingai stabdyti

„Ecodriving.lt“ vairavimo instruktorius Artūras Pakėnas pastebi, kad nemažai smulkių eismo įvykių būtų galima išvengti, jei būtų taisyklingai stabdoma. Jis iškart kritikuoja „patyrusiais vairavimo ekspertais“ save vadinančius žmones, kurie savo įžvalgomis daro meškos paslaugą.

„Mane visada nesmagiai nuteikia straipsniuose ir komentaruose pasirodantys pasisakymai, kuriuose save pristatantys kaip patyrusius vairuotojus klaidingai kitiems, ypač jaunajai kartai, pataria, kad nereikia stabdyti, nes paslys, dar kažkas atsitiks. Nesuprantu šio pasakymo. Priešingai, reikia ne bijoti stabdyti, o bijoti nestabdyti“, – pataria A. Pakėnas.

„Ecodriving.lt“ vairavimo mokyklos instruktorius Andrejus Savčenko pritaria savo kolegai ir taip pat dalijasi savo patirtimi, ką pastebi gatvėse.

Mes ir pamokose kartojame, kad spaustų stabdžio pedalą taip, lyg jį norėtų nulaužti.

„Važiuojant per miestą pamatai autoįvykį, pasižiūri, kad tris kartus buvo galima sustoti. Vadinasi, mums reikia mokytis stabdyti“, – konstatuoja A. Savčenko.

„Ekstremalaus stabdymo nėra reikalaujama vairavimo egzamine, žinoma, vairavimo mokyklos to ir nemoko. Iš tikrųjų, dauguma vairuotojų nemoka stabdyti taip, kaip priklauso. Kai kuriose šalyse vairavimo egzamine yra specialus pratimas – avarinis stabdymas. Tuomet vairavimo mokyklos yra priverstos to mokyti, nes tai yra atskiras mokslas“, – kodėl vairuotojai nemoka tokio, atrodo, paprasto veiksmo, aiškina A. Savčenko.

Esant ekstremaliai situacijai stabdymas turi būti stiprus. Dauguma gatvėmis važinėjančių automobilių turi ABS (stabdžių antiblokavimo) sistemą, kuri stabdymo jėgą tarp ratų paskirsto atsižvelgdama į daugelį faktorių, todėl nereikia bijoti stabdžių pedalą minti taip stipriai, kiek tik galite.

„Aš visada sakau: kaip už tėvynę. Mes ir pamokose kartojame, kad spaustų stabdžio pedalą taip, lyg jį norėtų nulaužti“, – be didelių išvedžiojimų, kaip reikia stabdyti ektremalioje situacijoje, sako A. Pakėnas.

Saugus atstumas – saugumas ir greitis

Žinoma, pagrindinė problema, kodėl miestuose dažnai įvyksta nedideli eismo įvykiai – saugaus atstumo nesilaikymas ir per didelis greitis. Automobiliai važiuoja „prilipę“ vienas prie kito, dėl to, priekyje važiuojančiam vairuotojui staigiai stabdant, iš paskos jam važiuojantis ir saugaus atstumo nesilaikantis kolega, tikėtina, kad „pabučiuos“ priešais važiuojantį automobilį. To išvengti labai paprasta. Reikia tik prisiminti Kelių eismo taisykles (KET).

„KET labai aiškiai apibrėžia, kad minimalus saugus atstumas yra pusės spidometro parodymas, paverstas metrais, arba dvi sekundės. Tiesą sakant, tie skaičiai yra labai panašūs. Taigi jei mes dabar važiuosime nuo 50 iki 60 kilometrų per valandą greičiu, atstumas turėtų būti tarp 25 ir 30 metrų“, – kaip nustatyti saugų atstumą, primena A. Savčenko.

Trisdešimt metrų yra didelis tarpas, todėl natūralu, kad į jį greitai gali prilysti kitų vairuotojų. Tai dar vienas kompleksas, kodėl gatvėje nepavyksta laikytis saugaus atstumo – bijome ir nenorime, kad kiti vairuotojai užimtų mūsų vietą.

„Kodėl mes užkišame savo automobilį? Kodėl mes bandome kažką aplenkti, apgauti, užimti kažkieno svetimą vietą? Jei laikytumės reikiamo atstumo, net greitis butų didesnis. Kažkodėl Skandinavijos šalyse vairuotojai nelandžioja. Mūsų elgesys labai panašus ir nevairuojant. Atkreipkite dėmesį, kaip arti vienas kito mes stovime eilėje prie prekystalio parduotuvėje. Dėl to, kad irgi kas nors neįlystų? Bet mes gi neužlendame“, – savo įžvalgomis dalijasi A. Savčenko.

Kviečiame pažiūrėti visą laidos reportažą apie saugų atstumą ir pamatyti eksperimentą, kurio metu jo laikomasi nebuvo.

Prasidėjus šiltajam sezonui įprastą transporto priemonę – automobilį – daugelis pakeitė dviračiu ar kelionėmis pėsčiomis. Tačiau vos susiruošus į pirmąsias tokias keliones į akis iš karto krinta dar nenuvalyti, žvyro bei kelio šiukšlių sluoksniu pasidengę šaligatviai.

Dviračiu sunku važiuoti per žiemą ištrupėjusiomis plytelėmis. Atrodytų – tereikia palaukti ir vasaros sezonui pėsčiųjų bei dviračių takai bus sutvarkyti. Tačiau šių eismo dalyvių grupės sako su problemomis ir valdžios abejingumu susiduriančios ištisus metus.

Lietuvos pėsčiųjų asociacijos prezidentas Silvestras Dikčius teigia, kad apie infrastruktūros plėtrą šalyje nuolatos kalbantys valdininkai pamiršta, jog pėstieji ir vis labiau augančios dviratininkų gretos yra nemažiau svarbios nei automobilių vairuotojai.

„Dažniausiai, kai kalbama apie kelių įrengimą, pirmenybė teikiama automobiliams ir šalia kelio dar įrengiamas koks šaligatvis, kuriuo vaikšto žmonės, nusprendę į parduotuvę ar į darbą eiti pėsčiomis. Bet iš tikrųjų pėstieji yra labai didelė visuomenės dalis, net ir tie patys vairuotojai, kai jie nevairuoja, tampa pėsčiaisiais. Mamos su vaikiškais vežimėliais, vyresnio amžiaus žmonės, vaikai, neįgalieji... Bet iš tiesų esama infrastruktūros situacija nėra patenkinama“, – savo argumentus ir įžvalgas dėlioja S. Dikčius.

Vienas akivaizdžiausių infrastruktūros trūkumo pavyzdžių – sostinėje

Štai vienas akivaizdžiausių pavyzdžių – nuo 2001-ųjų sostinėje veikianti universali arena, kurioje įsikūręs vienintelis Vilniaus futbolo maniežas. Šio pastato prieigose nėra ir niekada nebuvo nei pėstiesiems skirto šaligatvio, nei perėjos. Dėl sportuoti čia susirenkančių vaikų saugumo susirūpinę treneriai ir visi mikrorajono gyventojai. Su vaikais arenoje dirbanti Ina Doškutė pasakoja, kad baisiausia čia būna rudenį ir pavasarį, kai prietemoje tenka klampoti per purvą, vandenį ar čiuožti ledu. Vaizdo įrašu, kuriame užfiksuota, kaip atrodo kelionė nuo artimiausios autobusų stotelės iki maniežo, trenerė pasidalijo socialiniuose tinkluose.

„Iš pradžių buvo kalbėta „Facebook“, kad jie kreipsis [į savivaldybę], tada kreipėsi ir gavo iš savivaldybės tokį standartinį atsakymą, kad šiuo metu čia nėra lėšų. Kai bus patvirtintas detalusis planas – bus tiesiami vamzdynai, šaligatvis“, – pasakojo S. Dikčius.

„Ten toliau yra pėsčiųjų perėja, bet reikia padaryti saugų kelią, įrengti šaligatvį ir, jei galima, visą kampą atitverti saugiu atitvaru, kad vaikai galėtų saugiai ateiti pas mus. Vasarą matomumas yra geras, bet įsivaizduokit, kai žiemą sutemsta 16 val. ir yra slidu, vaikai eina, griūva“, – apie tai, kodėl probleminėje vietoje būtinas šaligatvis, kalba „Sportima“ sporto trenerė I. Doškutė.

Po ilgai konstatuoto fakto, kad lėšų čia gerinti infrastruktūrą nėra, pėsčiųjų asociacija apie problemą papasakojo žurnalistams. Viešumo galia ar netikėtas sutapimas, tačiau šiandien savivaldybė prie sporto arenos jau yra numačiusi gatvės rekonstrukciją.

„Yra suprojektuota probleminė Ąžuolyno gatvės atkarpa ir ruošiami dokumentai viešiesiems pirkimams. Kai įvyks viešieji pirkimai, prasidės ir darbai. Tikimės, kad jau šiemet darbai pajudės ir galėsime džiaugtis sutvarkyta gatve, šaligatviais ir pėsčiųjų perėjomis“, – šia problemine vieta susirūpinusius žmones ramina Vilniaus miesto ūkio ir transporto departamento direktoriaus pavaduotojas Arūnas Visockas.

Jei žmonės skundžiasi, kad nenuvalyti takai, po mėnesio gauna atsakymą, kad jau nutirpo sniegas, viskas gerai. Tai vis dėlto kartais pasigendame operatyvesnio reagavimo ir priežiūros visus metus.

Šaligatviai yra, bet rūpintis jais reikėtų labiau

Neapgalvotai ir nesaugiai suprojektuotų kelio atkarpų ir elementų tikrai gausu kiekviename Lietuvos mieste. Tačiau keliaujantieji dviračiu bei pėsčiomis išskiria ir dar vieną problemą. Anot jų, susidaro įspūdis, kad prioritetų sąraše pirmaujant automobilių keliams, pėstiesiems bei dviratininkams skirti takai šaltuoju metų sezonu valomi ir prižiūrimi tik tuomet, kai lieka laiko.

„Jei sninga kokias tris ar keturias valandas, niekas nevalo kelio, tuoj prasideda skandalas, kodėl savivaldybė netvarko. Bet jei, pavyzdžiui, sninga naktį iš šeštadienio į sekmadienį arba šeštadienį vakare, tai 100 proc. garantuoju, kad visame Vilniuje šaligatviai bus nevalyti iki pat pirmadienio, o pirmadienį 6 val. ryte pradės juos valyti. Bet tai paliekama pačių žmonių, kurie patiria traumas, atsakomybei. Jei kelias slidus, savivaldybė atsakinga už avarijas. Bet pėstieji, kurie gali patirti traumas ir jas patiria, lyg ir atsakingi patys“, – akivaizdžias problemas vardina S. Dikčius.

„Jei žmonės skundžiasi, kad nenuvalyti takai, po mėnesio gauna atsakymą, kad jau nutirpo sniegas, viskas gerai. Tai vis dėlto kartais pasigendame operatyvesnio reagavimo ir priežiūros visus metus“, – S. Dikčiui pritaria ir Justas Ingelevičius, Lietuvos dviratininkų bendrijos tarybos narys.

Socialiniuose tinkluose dviratininkai neseniai dalijosi nuotraukomis iš vienos intensyviausių gatvių sostinėje. Šalia jos esančiu pėsčiųjų bei dviračių taku į miestą ir iš jo namo kasdien keliauja srautas gyventojų. Tačiau jau ne pirmus metus, pavasarį pradėjus tirpti sniegui, dauboje esantį taką gausiai užlieja vanduo. Ši vieta tampa nebeišvažiuojama.

Pėsčiųjų bei dviratininkų organizacijos tikina ne kartą apie situaciją pranešusios savivaldybei, miesto gatves prižiūrinčiai ir tvarkančiai įmonei „Grinda“ ir aplinką administruojančiai įmonei „Mano aplinka“. Tačiau „Grindos“ atstovai teigia, kad susikaupęs vanduo – neva „Mano aplinkos“ rūpestis, o „Mano aplinka“ pirštu rodo į „Grindą“.

Nors šioje vietoje savivaldybė taip pat jau numato rekonstrukcijos darbus, kol jie bus įgyvendinti, miesto valdžia gyventojus ragina laukti. Deja, laukdami, kol vanduo nuseks, eismo dalyviai ieško išeičių ir, nenorėdami bristi, jie rizikuodami gyvybe žingsniuoja važiuojamąja kelio dalimi.

„Jei yra kažkokia avarinė situacija ir susikaupė dideli kiekiai vandens, tai turėtų likviduoti „UAB Grinda“, išsiurbti vandenį. Bet šioje vietoje buvo atlydis, gruntas dar įšalęs, vanduo nesusigeria, aplink tirpsta sniegas, jis bėga į žemiausią vietą ir susikaupia vanduo. Šioje situacijoje tiesiog reikėtų išlaukti, o ateityje ta situacija bus išspręsta. Apie visus šiuos pavyzdžius žinome ir stengiamės kažką padaryti. Kuo toliau, tuo labiau miesto infrastruktūroje dviračiai užima vis didesnį vaidmenį. Kalbant konkrečiai apie Ukmergės gatvę, šiuo metu yra užsakytas techninis projektas, yra projektuojama visa atkarpa nuo Konstitucijos prospekto iki vakarinio aplinkkelio ir situacija bus išspręsta. Kaip tik šalia esantis sklypas greitu metu pradės vystytis ir situacija, manome, susitvarkys“, – apie susidariusią situaciją ir artimiausius planus kalba Vilniaus savivaldybės atstovas.

Pavyzdžių, kaip tvarkytis, siūlo ieškoti užsienyje

Anot Lietuvos dviratininkų bendrijos tarybos nario J. Ingelevičiaus, valdininkams menkai rūpi ir augantis dviračių mėgėjų skaičius. Takai nevalomi, o ženklų nepaisantys pažeidėjai nebaudžiami. Tuo metu sostinės savivaldybės Ūkio ir transporto departamento direktoriaus pavaduotojas aiškina, kad dviratininkus kaip tik intensyviai stengiamasi integruoti į eismo dalyvių būrį.

„Viena atkarpa buvo, kuri visur minima, kai rudens pabaigoje buvo išsiveržęs gruntinis vanduo, užliejo visą gatvę, o kartu su ja užšalo ir dviračių takas. Bet čia vienetinis atvejis. O kitur visi dviračių takai tikrai yra prižiūrimi, valomi. Net pastebėjau tokių atvejų, kai pirmiausia buvo nuvalytas dviračių takas, o ne šaligatvis“, – pasakoja A. Visockas.

Jei stengiamasi dėl dviratininkų, nukenčia pėstieji, o jei labiau rūpinamasi pėsčiųjų takais – laisvai judėti sunku dviračiais. Tačiau visų Lietuvos miestų savivaldybės artimiausiu metu privalės sugalvoti, kaip pasirūpinti visomis eismo dalyvių grupėmis. Rengiami darnaus judumo mieste planai, kuriuose akcentuojama būtinybė plėtoti viešojo, bevariklio ir ekologiško transporto, taip pat specialiųjų poreikių turintiems žmonėms pritaikytą infrastruktūrą.

„Šiandien miestams yra skirta 30 mln. eurų iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų susisiekimo sistemai gerinti, darnaus judrumo planams rengti, šiuose planuose numatytoms priemonėms įgyvendinti. Miestai turės puikias galimybes susitvarkyti savo susisiekimo sistemą ir ją padaryti patrauklesnę žmogui“, – apie tai, kad netolimoje ateityje viskas turėtų pasikeisti į gera, pasakoja Susisiekimo ministerijos Kelių transporto skyriaus vyriausiasis specialistas Jonas Damidavičius.

„Aš negaliu sakyti, kad savivaldybės nieko nedaro. Be abejo, vyksta teigiamų dalykų, bet, mano nuomone, jie vyksta nepakankamai greitai ir nepakankamai intensyviai, nes koncentruojamasi į didelius, stambius projektus, kuriuos galima parodyti – tiek ir tiek ES pinigų įsisavinom, kai nutiesti šaligatvį kainuotų keliasdiašimt tūkstančių eurų arba mažiau ir jis būtų naudingas to rajono gyventojams arba net išsaugotų kažkieno gyvybę“, – apie pastebimas nepakankamas pastangas kalba S. Dikčius.

J. Ingelevičius sako, kad rengiant infrastruktūros gerinimo planus, derėtų rimtai pažvelgti į užsienio šalių pavyzdžius. Štai dviračių šalimi vadinamoje Olandijoje automobiliams skirtos eismo juostos gerokai siauresnės nei pas mus, o jomis važiuojančiųjų srautas didžiulis ir puikiai valdomas. Ten vietos užtenka visiems, skirtingais būdais judantiems eismo dalyviams.

„Pas mus vis dar yra požiūris, kad dviratis yra laisvalaikio ir pramogos priemonė ir jis nėra tinkamas kasdienėms kelionėms. Šiuo metu kasdieninės kelionės dviračiais nesudaro nė vieno procento, kai automobilių naudojimas yra 91 proc. Planai orientuoti būtent į infrastruktūros gerinimą ir jo plėtrą, o ne į rekreacinę plėtrą“, – teigia J. Damidavičius.

Bent tokiais savivaldybių pažadais džiaugtis gali dviratininkai ir pėsčiomis keliauti mėgstantys žmonės. Darnaus judumo planus patvirtinti visi miestai privalo per šiuos metus, o juos įgyvendinti – per ketverius artimiausius metus. Gal tuomet judėti bus saugiau ir nei sniegas, nei vanduo ar staiga pasibaigęs takas keliauti nesutrukdys.