„Jei tamsioje patalpoje ką nors paslėpsite, labai sunkiai tai surasiu. Tačiau jei duosite man žibintuvėlį į rankas, aš surasiu daug greičiau. Tad šuo kinologo rankose – kaip žibintuvėlis tamsoje. Jis padeda be galo daug, bet padaro tikrai ne visą darbą – jei būtų kaip tame garsiame austrų seriale, ir pareigūnų tiek daug nereikėtų. Šuo labai talkininkauja, bet iš tiesų 20 proc. dirba šuo, 80 proc. – gerai parengtas kinologas“, – apie komandinį kinologo ir jo pagalbininko darbą pasakoja A. Zaleckas.

Mūsų šalies muitinės šunys moka ieškoti narkotinių medžiagų, tabako ir grynųjų pinigų. Per 2017-uosius muitinės pareigūnai beveik 500 kartų aptiko neteisėtai gabenamas prekes.

Šiuo metu trylika muitinės kinologų dirba su septyniolika šunų pareigūnų. Mat dirbti keturkojai gali tol, kol sugeba.

„Tuo šunys ir skiriasi nuo žmonių. Mes tikrai norėtume sulaukti pensijos ir turėti galimybę nieko neveikti, pasilepinti. O šunims dirbti – labai smagu. Muitinėje jie dirba tiek, kiek gali. Neseniai šunys buvo testuojami. Iš septyniolikos šunų yra nemažai, kurie yra vyresnio amžiaus, net tokių, kuriems – dvylika metų, ir jie puikiai dirba“, – tvirtina specialistas.

Dauguma keturkojų pareigūnų gyvena drauge su kinologais. Šie atskleidžia, jog net ir uolūs tarnybiniai šunys kartais krečia išdaigas.

„Ne aš buvau šunų pirkimo iniciatorė, tai – mano vyro idėja. Jis užaugo su šunimis, nes jo šeima visuomet veisė šiuos gyvūnus. Aš taip pat užaugau su šunimis ir esu iš tų žmonių, kurie šunis myli labiau nei kates. Katė – pernelyg emociškai neįsipareigojusi savo šeimininkui, man nepatinka jos atsainumas. Man reikia to tikro jausmo, kurį suteikia šuo“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Mūsų gyvūnai“ apie du savo augintinius – šešerių Bonbon ir dvejų Coco – pasakojo B. Nicholson.

Ji atskleidė, kad augintiniais rūpinasi ne tik jiedu su vyru, bet ir vyresnieji vaikai. „Manau, kad auginami šunys ugdo vaikų atsakomybės jausmą. Mūsų vaikai vedžioja šunis, nors, žinoma, kartais tenka juos priversti tai padaryti. Taip pat jie turi šunims paduoti maisto. Neįsivaizduoju tokio varianto, kai vaikai labai nori šuns, o tėvai, patys šuns nenorėdami, nuperka augintinį vaikams ir liepia visiškai juo pasirūpinti. Vaikas negali pasirūpinti šunimi 100 proc., todėl manau, kad prieš įsigyjant šunį visiems šeimos nariams reikia būti tvirtai apsisprendusiems“, – tikina žinoma moteris.

Kulinarės teigimu, jos augintiniai mėgsta krėsti šunybes: „Bonbon tikrai buvo sugraužęs ne vieną porą mano batų ir aukštakulnių. Tiesiog nustojau juos palikinėti apačioje. Tas pats šuo įvertino ir mano kulinarinius sugebėjimus: gaminau tortą, iškepiau biskvitus ir palikau juos ant stalo. Bonbon yra labai šoklus, tad nieko keisto, jog grįžusi namo pamačiau, kad biskvitas jau suvalgytas.“

„Jos yra įdomios, nes egzotiškos. Ne tokios, kaip kitų auginami triušiai ar papūgėlės. Jos yra įdomesnės stebėti, kaip jos gyvena, išsineria, deda kiaušinius“, – tikina 13-metė egzotinių gyvūnų augintoja Erika Brancevičiūtė.

Šių neįprastų gyvūnų mylėtojų – ne vienas. Ukmergiškis Gerardas Paškevičius sako norėjęs nepavojingo vabzdžio.

„Kad galėtum imti ant rankų. Ne taip, kaip skorpionus ar vorus, kai reikia žiūrėti, kad neįgeltų ir kaip juos paimti. Šitas nekelia jokių problemų. Kai noriu pademonstruoti vaikams, tai padedu ant rankų ir vaiko šypsena būna platesnė“, – apie šių augintinių keliamas emocijas pasakoja Gerardas.

Gyvalazdės būna ne tik įvairios išvaizdos, bet ir dydžio. Mažiausios nesiekia nė 12 mm, o didžiausių kūno ilgis – beveik 33 cm. Pilnai ištiestomis galūnėmis tokios gigantiškos gyvalazdės gali siekti daugiau nei 55 cm, tai yra, kiek daugiau nei pusę metro.

„Vietnamietiškos gyvalazdės yra žoliaėdis vabzdys, kuris užauga iki 12 cm. Patelės būna didesnės, patinėliai kiek mažesni – apie 8 cm“, – apibūdina Gerardas.

Gyvalazdės paprastai imituoja aplinkos spalvą, dažniausiai žalią arba rudą. Kai kurios gyvalazdžių rūšys būna spalvotos ir net sparnuotos. Vilnietė Erika gyvalazdes augina jau trejus metus, per šį laikotarpį užaugo ne viena šių gyvūnų karta.

„Kai kuriems žmonėms jos gali pasirodyti baisios, bet man atrodo gražios. Kai kurios turi spalvotus sparnelius, kaip antai, juodosios vikrialazdės“, – mėgstamiems gyvūnams komplimentų negaili jaunoji gyvalazdžių augintoja.

Nors daugiausiai gyvalazdžių gamtoje aptinkama tropikų ir subtropikų zonose, kai kurios rūšys gyvena vidutinio klimato regionuose. Jos klesti miškuose ir pievose, kur minta lapais.

Pasak akvariumininko, skaliarus galima auginti augaliniame akvariume, nes jie nekenkia augalams. Taip pat skaliarai gali gyventi su kitų rūšių žuvimis.

„Jie gali sugyventi ir su smulkiomis žuvimis, pavyzdžiui, neonais. Bet dažniau tais atvejais, jei jie kartu užaugo. Įleidus pas suaugusius skaliarus naujus neonus, pastarieji gali būti sumaišyti su gyvu maistu“, – aiškina Igoris.

Laukinėje gamtoje yra trys šių žuvų rūšys. Didžiausios iš jų gali užaugti iki 40 cm dydžio.

Paprastieji skaliarai gamtoje sutinkami Amazonės ir Negro upių baseinuose. Šios žuvys dažniausiai gyvena ramesnėse vietoje – užutekiuose.

„Iš pradžių atsirado dryžuotieji skaliarai, o selekcininkai per 50 metų išvedė ir marmurinius, ir juodus, ir auksinius skaliarus“, – vardija akvariumininkas, pridurdamas, kad yra ir daugiau naujų formų, kaip antai platininių, melsvų ir net su raudonomis akimis.

Nors vyrauja nuomonė, kad tokias žuvis auginti pradedantiesiems sudėtinga, patyręs akvariumininkas Igoris sako, kad skaliarų priežiūra paprasta, tereikia žinoti kelis jų auginimo ir veisimo aspektus. Vienas jų – tinkamas pašaras.

Skaliarai dažniausiai laikomi po kelis. Ir ne vien dėl to, kad taip gražiau – šių žuvų lytį nustatyti labai sunku.

„Patiną nuo patelės galima atskirti pagal galvą, nes patino galva būna didesnė“, – akcentuoja I. Silenkovas.

„Norint išmokyti šunį vaikščioti gyvatėle tarp kojų, reikia pasisodinti šuniuką šalia kairės kojos, žengti žingsnį dešine koja ir dešine ranka kąsniuką vesti sau tarp kojų, kad šuniukas judėtų ta kryptimi“, – patarimais dalijasi dresuotoja Indrė.

Pasak jos, kai šuo praeina pro vieną koją, reikia žengti pirmyn kita koja ir kaire ranka vesti keturkojį viliojant skanėstu. Kąsnelius geriausia turėti abiejose rankose.

„Iš pradžių kąsniuką duodame po kiekvieno pralindimo pro kojas, vėliau retiname ir kada nors išvis nebereikės“, – pataria šunų dresuotoja.

Nepamirškite pagirti šuns už kiekvieną tinkamai atliktą veiksmą ir būkite kantrūs.