-
Finansų ekspertė O. Bložienė: taupant pasitenkinimo reikia išlaukti 5
„Leisti pinigus yra labai lengva, o taupyti – priešingai. Be to, leidžiant ir taupant pinigus, žmogų aplanko labai skirtingos emocijos: leisdami pinigus jaučiame pasitenkinimą, kad kažką įsigijome, o taupant pasitenkinimas ateina tik po laiko. Taupyti ir sulaukti rezultato reikia mokytis“, – tikina finansų ekspertė.
Keliolikos metų patirtį darbo banke turinti O. Bložienė teigia, kad taupyti pinigus svarbu ir tam, kad sugebėtume atsispirti dominuojančiai vartotojiškai visuomenei ir pasijaustume saugesni: „Žmonės labiausiai bijo netekti darbo, kad negalės apmokėti savo kasdienių įsipareigojimų, kad susidurs su skolomis. Taupymas ir nuolatinio rezervo turėjimas padeda žmonėms jaustis saugesniems.“
Anot pašnekovės, lietuviai daug drąsiau ir daugiau skolinasi, bet taip pat ir gerokai vėluoja tas skolas atiduoti. „Sunkiausiai išsimokėti sekasi jaunuoliams iki 24 metų. Jiems paskolos suteikiamos lengvai, o pinigai uždirbami ne taip paprastai“, – pabrėžia O. Bložienė.
Kita vertus, taupyti be tikslo – neprasminga, tačiau jaunuolių noras įsigyti nuosavą būstą turėtų būti gerai apgalvotas: „Apsvarstykite, ar jau tikrai atėjo laikas keliasdešimčiai tarnystės bankui metų. Aš nemanau, kad jaunas žmogus turėtų anksti įsigyti savo būstą – prisirišti prie vieno objekto, turėti rimtų finansinių įsipareigojimų ir mažiau pinigų skirti pasaulio pažinimui.“
Pasak finansininkės, lietuviai labai nori, kad jiems priklausytų kažkas apčiuopiamo – 97 proc. Lietuvos gyventojų siekia įsigyti nekilnojamojo turto, o 90 proc. jį turi.
Pati O. Bložienė teigia, kad atsakingą požiūrį į darbą ir pinigus išugdė tėvai: „Kartu su tėvais ir sese Beata mes dirbdavome šiltnamiuose, daržuose. Tada supratau, kad pinigai iš niekur neateina ir juos pirma reikia užsidirbti, kad galėtum išleisti. Kai, būdama 18 metų, iš Kėdainių atvykau į Vilnių, iš karto įsidarbinau ir nuo to laiko taupau.“
Net ir dabar už šeimos verslo finansus atsakinga O. Bložienė dalį pinigų pasilieka ateičiai. „Kiekvieną mėnesį nuo vaikų gimimo atsidedu nedideles sumas pinigų, kad, sulaukus 18 metų, jiems būtų lengviau pradėti savarankišką gyvenimą.“
Daugiau – laidos įraše.
-
Pora, apkeliavusi visą pasaulį, laimę atrado Švenčionėliuose
„Leidosi saulė, mačiau gražų mišką ir apėmė labai stiprus jausmas – lyg intriga, lyg kažkas nepažįstama. Kai grįžau namo į Vilnių, nusprendžiau, kad grįšiu ten ir patikrinsiu, kas tokio ypatingo slypi“, – magišką akimirką prisimena Š. Savickas.
Tai buvo Švenčionėliai. Tiksliau – miestelio geležinkelios stotis, kurioje traukiniai sustoja 5–10 minučių, bet tik tam, kad galėtų prasilenkti.
Š. Savickas pamena, kad po mėnesio sugrįžus į tą pačią vietą įvyko tikras stebuklas. Miestelis jį apgaubė tikrų namų jausmu, kurio niekada nepatirdavo Vilniuje: „Sostinėje jaučiausi lyg svetimkūnis. Man visada trūko laisvės ir gamtos. Kai išlipau Švenčionėlių geležinkelio stotyje, pajutau – mano vieta yra ramiame miestelyje.“
Lemtingą sprendimą apsigyventi Švenčionėliuose vizualinės kūrybos specialistas priėmė su žmona oro uoste, prieš išskrendant į medaus mėnesio atostogas.
„Viskas įvyko labai greitai – prieš skrydį pavyko sutarti su draugu, kad šis atiduotų pinigus už studiją, kurioje norėjome apsigyventi“, – neįtikėtiną persikraustymo istoriją pamena Š. Savickas.
M. Savickienė pasakoja, kad ši mintis taip įkrito į jos sutuoktinio galvą, kad atrodė, jog kito pasirinkimo net negalėtų būti.
„Pamatėme, kad būsimoji mūsų gyvenimo vieta – dar prieš prieš Antrąjį pasaulinį karą statyta geležinkelio stotis. Namo būklė buvo mūsų su Šarūnu pirmoji pykčio susituokus priežastis“, – atvirauja M. Savickienė.
Vis dėlto kadais geležinkelio pastato dalimi buvusi erdvė po remontų tapo jaukus praeities ir dabarties susikirtimo liudijimas: „Medinėse lubose matomos metalo konstrukcijos – geležinkelių bėgiai, naudoti kaip sijos. Svečiai klausia, kada pasikeisime lubas. Nežinome, ar išvis tai darysime.“
Pora tikina, kad gyvenant mažame miestelyje staiga atsirado daug daugiau laiko darbui, laisvalaikiui, visuomeninei veiklai.
„Nepraleidi laiko kamščiuose, parduotuvės eilėse. Bet kokią pašalinę veiklą gali pasidaryti daug greičiau nei dideliame mieste“, – kalba M. Savickienė.
Gyvenimas mažame miestelyje leido ne tik atrasti daugiau laiko, bet ir geriau pažinti save: „Pradėjau groti būgnais, dambreliu, dūda. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad galiu tai daryti. Atvažiavau čia ir nusprendžiau: o kodėl ne?“ – tikina pašnekovas.
Daugiau – įraše.
-
Sąmoningo kvėpavimo specialistė: dūsauti reikia visiems ir kuo dažniau
Kaip teigia Š. Lynikaitė, kasdien nesąmoningai ne tik dūsaujame, bet ir kvėpuojame. Visas gyvenimas yra tarp įkvėpimo bei iškvėpimo. Šiandien ji – sertifikuota sąmoningo kvėpavimo specialistė, įkūrusi ir saviugdos studiją. Moteris pastebi, kad daugelis suvokiame nemokantys kvėpuoti taisyklingai, bet ir nežinome, ką daryti, kai dėl streso ar susikaupusios įtampos, rodos, įkvėpti tampa nebeįmanoma.
„Mes visi tai darome, kasdien maždaug kas 5 minutes. Reikia paleisti susikaupusią įtampą“, – pasakoja sąmoningo kvėpavimo specialistė.
Mokymosi kvėpuoti iš naujo būtinybę Š. Lynikaitė išgyveno pati. Prieš ketverius metus ji gyveno kaip ir didžioji dauguma – su svarbiausiu lydinčiu žodžiu „greitai”. Jos teigimu, gyvename kasdienybėje, kurioje įtampa yra tapusi norma, o supratimas, kad esame sutverti būti atsipalaidavę, lieka tiesiog pamirštas.
-
G. Masalskis: neigiamos emocijos užnuodijo mane ir aplinkinius 11
Per pastaruosius dvejus metus žinomas vyras patyrė virtinę nelaimių, tačiau suprato vienas – gyvenimas nesibaigia, o požiūrį į skausmingus išgyvenimus pakeičia tik sunkus darbas su savimi.
„Aš norėčiau, kad tie, kuriems rūpi, sužinotų tiesą iš manęs“, – norą atsiverti LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pakomentavo G. Masalskis.
Kalbėdamas apie skyrybas su žmona Asta Masalskiene G. Masalskis tikino, kad gyventi kartu pasidarė sunku nuo tada, kai išsiskyrė poros požiūriai į svarbius dalykus: „Kai gyveni santuokoje tik dėl to, kad nesklistų apkalbos, vadinasi, gyveni dėl kitų. Aš taip nenorėjau, todėl nepabijojau net ir po ilgo bendro gyvenimo išsiskirti.“
Vis dėlto G. Masalskis pripažįsta, kad viešumas ir darbas netrukdė santykiams, priešingai, tai buvo stiprioji poros pusė – abu su žmona pasipasakodavo, kokia veikla užsiimdavo ir vienas kitą suprasdavo. Net ir po skyrybų pora draugiškai sutarė, kad sūnų prižiūrės kartu.
Tačiau skaudžios skyrybos smogė ne vienos – po kiek laiko žlugo G. Masalskio verslas, o metų pabaigoje mirė tėtis: „Viskas prasidėjo nuo to, kai prieš dvejus metus mirė mano šuo, tada netrukus turėjau užmigdyti amžiaus katę. Po šių įvykių sekė tėčio mirtis, skyrybos ir bankrotas. Atrodė, kad padariau kažką tokio blogo ir dabar man už visa tai atlygina.“
Man yra sunku, bet bus geriau ir aš priimu pagalbą. Įtariu, kad žmogui reikia mažos maldelės, kuria jis tikėtų.
Žymiam pramogų pasaulio atstovui nebuvo paprasta išsikapstyti iš duobės, į kurią jautėsi įkritęs po eilės skaudžių įvykių. Apie tai kalbėti pradėjo tik tada, kai susitaikė su esama situacija ir ėmėsi ieškoti būdų, kaip pasijausti geriau.
„Jau susidorojau su liūdesiu ir pradedu nuo žemo starto. Anksčiau savęs klausiau už ką man taip, dabar klausiu, ką reikėtų padaryti, kad nebesijausčiau blogai ir į savo gyvenimą atneščiau daugiau gėrio“, – pasakoja G. Masalskis.
Pasak jo, nebuvo lengva kreiptis pagalbos, nes atrodė, kad situacija per daug sudėtinga ir nėra būdo pasijausti geriau. „Draugai tikino, kad bus geriau. Netikėjau. Po to savo telefone užsirašiau tris eilutes: „Man yra sunku, bet bus geriau ir aš priimu pagalbą.“ Įtariu, kad žmogui reikia mažos maldelės, kuria jis tikėtų“, – apie savigalbą pasakoja renginių organizatorius.
G. Masalskis kreipėsi pagalbos ir į psichologus, nors prieš atveriant duris jautė šiek tiek nerimo. Vis dėlto baimė buvo nepagrįsta ir specialistų pagalba padėjo laidų vedėjui pažvelgti į savo gyvenimą iš kitos perspektyvos.
„Psichologinė pagalba labai prisidėjo prie bendros savijautos pagerėjimo. Esame labai stereotipinė tauta, kur būtinai turi būti vedęs, skyrybos yra baisu, psichologai – irgi. O, iš tikrųjų, pas specialistą ne tik išsipasakoji, bet gauni požiūrį iš šalies, kurio nelemia asmeniniai santykiai su tavimi“, – atskleidžia G. Masalskis.
Šiandien verslininkas koncentruojasi į vaikų auginimą, tačiau siunčia žinią televizijos prodiuseriams, kad atėjo pats laikas grįžti ten, kur jaučiasi geriausiai.
„Norėčiau vesti gerą vakarinę pokalbių laidą, su gilesniu požiūriu į pašnekovą. Įsivaizduoju, kad norėčiau vesti lengvą, bet turinčią gerą turinį programą“, – sako G. Masalskis.
-
Interjero specialistė: gražius namus gali susikurti kiekvienas
„Jei nori būti protingas – turi skaityti knygas, jei nori būti gražus – turi šukuotis, jei nori gražių namų – reikia tam skirti laiko, dėlioti aplink save daiktus. Aš esu dėliotoja. Nesu labai tvarkinga, bet man svarbios detalės“, – tikina moteris.
Pati verslininkė savo namus kadaise buvo pritaikiusi interjero naujovių demonstracijoms. Tačiau ilgainiui namai liko namais, o verslas pasitraukė į kitas erdves. Dabar, prisimindama tuometes savo aplinkos kaitas, ji prisipažįsta esanti prieraiši daiktams ir gerokai praktiškesnė.
„Nesu kaupikė, bet daiktai suteikia ramybės. Yra kažkokios istorijos, kiekvienas daiktas šiaip neateina į tavo namus. Nesu daiktų vergė, bet šalia savo daiktų aš jaučiuosi saugiai“, – kalba ji.
Kiekvienas iš mūsų turime savo estetinį stuburą ir visada žinome, kas mums tinka ir patinka, sako L. Kalinauskaitė-Forsman, taip apibrėžianti esminę namų estetikos taisyklę.
Namuose yra tam tikros stabilios zonos, kurios nekinta, o aš esu paskyrusi keletą kampų, kuriuos nuolat iš naujo dekoruoju.
Kita vertus, pašnekovė pastebi, kad gyvendamas žmogus keičiasi: juda geografine ir emocine prasme, o kiekvienas posūkis bei patyrimas lavina bei ugdo.
„Namuose yra tam tikros stabilios zonos, kurios nekinta, o aš esu paskyrusi keletą kampų, kuriuos nuolat iš naujo dekoruoju“, – apie namų dizainą pasakoja ji.
Namai nuolat kinta
Jei L. Kalinauskaitės-Forsman namus aplankytum vasarą, jie būtų vienokie, o žiemą erdvės atrodytų kitaip. Paklausta, prie kokio stiliaus priskirtų savo būsto estetiką, moteris juokiasi, mat Lietuvoje esame įpratę vadovautis stereotipais, stilistikos mus pasiekia bangomis ir dažnas, darantis remontą ar įsirengiantis naujus namus, imasi labiausiai paplitusio stiliaus.
„Provansas, minimalizmas, skandinaviškas ir moderni klasika. Visus tuos stereotipinius pavadinimus labai gerai žinau. Tik pas mus tas supratimas, kas yra skandinaviškas stilius… Bus taip: tuščia erdvė, du baldai ir viena lempa. O skandinavai, Dieve mano, kaip jie gyvena: ir spalvotai, ir margai, ir su paukščiukais, ir su gėlytėmis. Pas juos viskas yra susimaišę ir jie naudoja daug senienų“, – tvirtina interjero specialistė.
Jos žodžiais, lietuvių namuose labai trūksta sluoksnių ir istorijos. „Neturime savo tėvų baldų, nes mūsų prisiminimai apie sovietmetį baisūs“, – paaiškina ji.
Verslininkės teigimu, kalbama, kad butai su Provanso interjeru parduodami geriausiai. „Nes jie turi kažkokį šiltumą. Aišku, tai nieko bendro neturi su Provansu, nes Provansas yra visiškas kaimas, viskas, kas nutrinta, sena, sulūžę, triskart nudažyta ir pan.“, – aiškina specialistė.
-
Sumuštų vaikų gyvybes gelbstintis R. Kėvalas: žmonės netiki, kad taip gali būti 10
Nors medikas dažnai jaučiasi kovojantis su vėjo malūnais, tačiau viliasi, jog ateityje pavyks išauginti kartas, suprasiančias, jog bet koks smurtas, net ir daugumai įprasta beržinė košė, yra blogis, neretai pasibaigiantis tikromis tragedijomis.
„Ta tokia žiauri neteisybė, kada aiškiai matome sužalotus vaikus, juos išgydome, jie grįžta atgal į savo šeimas, ir valstybė dar moka negalią už savo pačių tėvų sužalotus vaikus... Tai yra toks paradoksas, kurio kiekvienas normalus žmogus nepakęstų. Leidau sau apie tai kalbėti vis garsiau ir garsiau, parodyti kai kurias nuotraukas, nes tie, kurie girdėdavo kalbas, netikėdavo, kad taip gali būti.
Ta tokia žiauri neteisybė, kada aiškiai matome sužalotus vaikus, juos išgydome, jie grįžta atgal į savo šeimas, ir valstybė dar moka negalią už savo pačių tėvų sužalotus vaikus...
Žmonės neįsivaizduoja, kokie kartais esame žiaurūs. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, kuris buvo vakarą atvažiavęs pasižiūrėti Matuko prieš pat jo mirtį, netikėjo, kad taip gali būti“, – pasakoja kone kasdien su mažamečiais, tapusiais smurto artimoje aplinkoje aukomis, susiduriantis profesorius.
Anot jo, smurtas prieš mažamečius, deja, nėra retenybė visame pasaulyje, bet mūsų šalyje buvo ir iš dalies tebėra sistema, kai, mediko žodžiais, niekur toliau nenueinama – smurtautojai nenubaudžiami, vaiko teisės teisina tėvus, o mažas vaikas neturi, kaip apsiginti.
„Jis neturi advokato, kas stos į jo pusę? Todėl mes, vaikų gydytojai, – tie žmonės, kurie teikia jiems pagalbą, turime atstovauti jiems. Mes privalome, tai yra mūsų pareiga juos ginti. Taip ir gimė noras parodyti – žmonės, karalius nuogas. Ką mes darome?“, – kalba R. Kėvalas.
Gydytojas pripažįsta, kad stereotipas yra toks: galvojame, kad tokias drastiškas auklėjimo priemones naudoja tik socialinės rizikos šeimų tėvai. Deja, ir išsilavinę, universitetus baigę žmonės, anot mediko, kelia ranką prieš savo vaikus.
Visas pokalbis su gydytoju – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“.
