Vasara tapo nebe darbymečiu, o laukiamu metų laiku, kuris geru oru, saule ir vandens pramogomis kvietė pasinerti į vasaros malonumus. Kaip mėgo atostogauti darbų nualinti kauniečiai? Kur vyko susigrąžinti „geros nuotaikos kapitalą“, „dvasines spėkas“ ir paruošti kūnus darbingam rudens sezonui?

Atokvėpis nuo miesto

Į atostogas nebuvo žvelgiama vien kaip į poilsį, pramogas ar malonumus. Atostogų svarba akcentuota „proto darbininkams“, nes kasdienė intelektinė veikla išsunkia fiziškai, protiškai ir emociškai. Dėl to ir spaudoje populiarinant atostogų idėją pabrėžta poilsio nauda žmonių sveikatai: „Atgaivinti sveikatą tiek fiziniai, tiek psichiniai reikia kiekvienam. Ir tvirčiausios sveikatos žmogus privalo per metus bent kartą kuriam laikui atsipalaiduoti nuo savo kasdieninių pareigų ir rūpesčių.“

Neužmiršti buvo ir įvairių dirbtuvių darbininkai, kuriems taip pat rekomenduotos bent trumpos atostogos vasaros metu, kad nuilsintas darbo ir miesto dulkių žmogus atsigautų, o jo kūną užpildytų nauja energijos banga.

Kiekvienas kaunietis, įvertinęs nuovargio lygį, poilsio poreikius ir turimus finansus, pagal tai planavo atostogas ir ieškojo vietos, kur galėtų vasaroti.

Žinoma, pailsėti ir susigrąžinti jėgas buvo galima ir mieste: kiekvienais metais kauniečiams buvo įrengiama 9–12 viešų paplūdimių, kuriuose jie mėgdavo atsigaivinti karštą vasaros dieną arba pasilepinti „saulės tynėmis“ atostogų dienomis. Tačiau per žiemą bent vieną kitą litą sukaupę miestiečiai rinkdavosi pabėgti nuo šurmulio, dėl to, vos atšilus orams, ištuštėdavo mokyklų suolai ir miesto gatvės.

Vasarnamių laikytojai, rodos, tik pelno ir vasarotojų telaukia. Apie patogesnių kambarių, lovų ir kitko įrengimą jie beveik nė negalvoja.

 

Nepigus malonumas

Madinga ir naudinga vasarojimo vieta buvo kurortas su pušynais, parkais, maudynėms tinkamomis pakrantėmis, poilsio ir sveikatinimosi centrais. Kurortu buvo vadinama vieta, pritaikyta patogiai pailsėti ir sveikatą pataisyti, turėjusi gydomųjų šaltinių, purvo gydyklų.

Kurortų sezonas įprastai prasidėdavo apie gegužės 1 d. ir baigdavosi spalio viduryje. Kauniečiai prieš išvykdami į kurortą turėjo nusiteikti gerokai ištuštinti pinigines. Pirmiausia reikėjo išsinuomoti vilą ar geresnį kambarį vasarnamyje už 10–15 litų per parą, apmokėti kelionės išlaidas, o kur dar kurorto rinkliavos mokesčiai, kurie asmeniui galėjo siekti nuo kelių iki 20 litų už sezoną.

Pasipiktinę dėl nemažų išlaidų vasarotojai spaudoje skundėsi prasta kurortų infrastruktūra: „Vasarnamių laikytojai, rodos, tik pelno ir vasarotojų telaukia. Apie patogesnių kambarių, lovų ir kitko įrengimą jie beveik nė negalvoja.“ Spaudoje buvo skundžiamasi, kad Palangoje ir Birštone yra vos keletas labiau poilsiui pritaikytų vilų ir pensionatų.

Valstybės teatro operos solistė Gražina Matulaitytė-Rannit su sūnėnu Stasiu Lozoraičiu jaunesniuoju atostogų Italijoje metu. XX a. 3–4 deš. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros nuotr.

Kūnui ir sielai

Trumpesnėms ar kuklesnėms atostogoms kauniečiai rinkosi netoli įsikūrusius ir patogiai miesto viešuoju transportu pasiekiamus Aukštosios Panemunės, Lampėdžių, Kačerginės ar Kulautuvos kurortus. Prezidentas, politikas ir gydytojas Kazys Grinius taip pat mėgo lankytis Kauno apylinkėse buvusiuose kurortuose. 1936 m. K. Grinius su šeima atostogavo Kulautuvoje, o 1929 m. ir 1937 m. – Aukštojoje Panemunėje.

Apie atostogas Panemunėje K. Griniaus bičiulis V. Jakelaitis rašė: „Daktaras dažniausiai sėdėdavo verandoje į laikraštį įsikniaubęs, kartais užeidavo į savo sanatoriją, vaikštinėdavo po šilą ar Panemuniais. <...> Šiaip jau jie buvo kaip ir visi kiti vasarotojai: kasdien užsako šilto pieno, daržovių, uogų, naminės kaimiškos duonos.“

Sveikata susirūpinę kauniečiai rinkosi Birštoną, kuris buvo ramesnis, vystytas kaip sveikatingumo kurortas, į kurį vykta gydymosi ir profilaktikos tikslais. Birštone buvo įrengtos gydyklos su mineralinėmis, vadintomis „angliarūgšties“, ir purvo voniomis. Poilsiautojams buvo organizuojama keletas pramogų: vasaromis gastroliavo pučiamųjų orkestras, kurio 4-ojo dešimtmečio pabaigoje atvykdavo pasiklausyti Kauno aukštuomenė, ir dukart per savaitę, ketvirtadieniais ir sekmadieniais, buvo rengiami šokiai.

Be orkestro koncertų, į Birštoną kartais atvykdavo ir garsių solistų iš Kauno, kurie rengdavo labdaringus koncertus neturtingiems gydyklų pacientams, pavyzdžiui 1935 m. koncertavo valstybės teatro solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Dėl daugėjančių pramogų į Birštoną pradėta vežtis ne tik chalatą, bet ir išeiginį kostiumą.

Elitas traukė į Palangą

Ilgesnėms vasaros atostogoms daugelis Kauno kultūrinio ir politinio elito atstovų rinkosi vasaros sostinės Palangos kurorto paplūdimius. Daugiausia vasarotojų į Palangą suvažiuodavo liepą, o išvažiuodavo po rugpjūčio 20 d.

Palanga viliojo ne tik sveikatinimosi galimybe, bet ir daug įvairesnėmis pramogomis, vasarą persikeliančiomis iš Kauno restoranų ir koncertų salių į Palangos kurhauzą ir J. Basanavičiaus gatvę.

Iš Kauno restorano „Versalis“ į Palangą vasarai atvykdavo Moišės Hofmeklerio vadovaujamas „Metropolio“ orkestras, o vakarais pašokdinti Onytę kviesdavo Lietuvos estrados pradininkas Danielius Dolskis.

Apie įžymių kauniečių (politikų, menininkų, artistų) atvykimą į Palangą buvo pranešama vietinėje spaudoje. Pvz., 1931 m. vasarą spauda rašė, kad Palangoje jau atostogauja gausus būrys politinio ir kultūrinio elito: „Šiomis dienomis į Palangą su šeima atvyko žemės ūkio ministeris Aleksa. Netrukus žada atvykti ir J. E. Respublikos Prezidentas su ponia. <...> Jau atvyko: artistas Viktoras Dineika su žmona; artistas Staniulis; solistas Puškorius; balerina Adomavičiūtė ir „radio dėdė“ Petras Babickas.“ Ilgamečiais Palangos gerbėjais buvo tapę daugelis to laikmečio įžymybių: rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, poetas, kunigas Jonas Mačiulis-Maironis, tapytojas Antanas Žmuidzinavičius ar kiekvienos damos slapta simpatija – operos solistas Kipras Petrauskas! Teisingai pastebėjo Kaune rezidavęs JAV konsulas Robertas V. Heingartneris, vykdamas į Palangą Smetonų kvietimu: „Įdomu pasižiūrėti, kur vasarą dingsta visas Kaunas.“

Prezidentas: Antanas Smetona jodinėja Aukštosios Panemunės kurorto miškuose su žmona Sofija ir palyda. XX a. 3–4 deš. Stopkadras. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Su adjutantu ir automobiliu

Tarp garsių svečių Palangoje buvo galima išvysti ir visus nepriklausomos Lietuvos prezidentus. Apie prezidentą Antaną Smetoną galima kalbėti kaip apie ištikimą Palangos vasarotoją. Eidamas prezidento jis pareigas iki 1937 m. (išskyrus 1930 m., kai vyko gydytis į Čekoslovakiją) kasmet atostogavo Palangos pajūryje, kur 4–6 savaitėms apsistodavo „Baltojoje viloje“.

Prezidentas atvykdavo ne tik su šeima, bet ir su gausia palyda. Du kambariai viloje buvo parengti prezidentą atlydėjusiam adjutantui ir darbo reikalais pas prezidentą į Palangą atvykstančiam kanceliarijos viršininkui kun. Pijui Bielskui. Į pajūrį Smetonos vykdavo automobiliu, o nuo 1931 m. – specialiu traukiniu, kuriuo buvo atgabenamas ir prezidento automobilis. Automobilis buvo reikalingas ekskursijoms ir norint aplankyti Klaipėdą ir kitas apylinkes, taip skatinant turizmą ne tik Palangoje, bet ir kitose Lietuvos vietovėse.

Į atostogas prezidentą išlydėdavo ministrų kabinetas, karininkai, diplomatinio korpuso atstovai ir kiti artimi prezidentui asmenys, o atvykus iškilmingai sutikdavo Palangos burmistras dr. Jonas Šliūpas. Iškilmingų sutikimų sulaukdavo ir kiti įžymūs asmenys atvykę iš laikinosios sostinės. 1931 m. kurorto leidinyje „Pliažas“ aprašytas nuotaikingas K. Petrausko sutikimas: „Delegacija įteikė jam raktus, kaipo išrinktam į Kauno miesto tarybą savivaldybių rinkimuose, pasitiko su jūrų vandeniu ir pliažo smėliu. Artistas Dineika padeklamavo tam momentui pritaikintus dzinguliukus.“

Kelionės į užsienį galėjo būti pažintinės arba poilsinės. Daugiausia keliauta traukiniais ar laivais.

 

Poilsį derino su darbu

Prezidentas Aleksandras Stulginskis pailsėti į Palangą taip pat atvykdavo su šeima. Prezidentas dažnai viešėdavo bohemiška aura garsėjusioje viloje „Anapilis“. Tai buvo ne tik A. Stulginskio, bet ir meno, scenos ir literatūros pasaulio atstovų mėgstama atostogų vieta.

Palangą rinkosi ir K. Grinius, nors prezidentavimo laikotarpiu Palangoje apsilankyti nespėjo dėl tą vasarą suplanuotų kelionių po Lietuvą – aplankė Šiaulius, Klaipėdos kraštą. Vis dėlto kitomis vasaromis jis pasisvečiuodavo Palangoje, kur mėgo leisti laiką paplūdimyje su žmona Kristina ir sūnumi Liūtu.

Prezidentai atostogų metu mėgavosi maudynėmis. Grinių šeima rinkosi modernius bendrus paplūdimius, o konservatyvesnė Smetonų šeima lankėsi atskiruose moterų ir vyrų paplūdimiuose. Po pietų prezidentai mėgo pasivaikščioti su šeima, o A. Smetona kartais jodinėdavo žirgais. K. Grinius labiausiai mėgo ilgus pasivaikščiojimus po Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus parką ir pajūrį, o A. Smetona keliaudavo pasižiūrėti vakarėjančios jūros nuo Palangos tilto.

Laisvesniu metu prezidentai dalyvaudavo vasarai į Palangą persikėlusiuose pramoginiuose renginiuose, noriai lankėsi koncertuose, vaidinimuose, vakarienėse ir pan. Tačiau atvykę pailsėti negalėdavo atitrūkti ir nuo valstybės reikalų. Ona Stulginskienė skundėsi, kad prezidento poilsis dažnai būdavo sutrukdomas ir A. Stulginskiui ne kartą buvo tekę grįžti į Kauną, o ir ministrai ar kariuomenės atstovai nevengdavo sujaukti atostogų ir patys atvykdavo į prezidento vilą posėdžiauti.

Ir Neringoje, ir sodžiuje

Po truputį tarp kauniečių populiarėjo nauja atostogų kryptis – Kuršių nerija. Kauniečiai Neringos kurortus rinkdavosi rečiau, dėl to spaudoje raginta ieškančius tylos ir ramybės rinktis Smiltynės, Juodkrantės ar Nidos kurortus.

Juose buvo puikiai įrengtų viešbučių ir vilų, o taupesni galėjo nuomotis kambarius pas vietinius gyventojus. Į šį gamtos kampelį viliota aktyviomis veiklomis: maudynes mėgstantys poilsiautojai galėjo rinktis tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių krantų, žygeiviai galėjo išbandyti 60 km miškų takelių, turistauti mėgusiems buvo siūlomos naktinės išvykos į Klaipėdą ar Smiltynę, o Juodkrantėje buvo galima pažaisti elito pamėgtą tenisą įrengtame aikštyne.

Nidoje vasaroti dažniausiai rinkdavosi Kauno menininkai, kurie dalydavosi miesteliu su vokiečių menininkais – rašytoju Thomu Mannu, dailininku Fritzu Burmannu ir kitais. Juos čia viliojo stulbinanti gamta, geras oras ir tyla, kurios daug mažiau būta Palangoje. Skatinant kauniečių smalsumą, „Lietuvos aide“ rašyta: „Kuršių Nėringa yra tokia graži, jog pamatyti ji verta lygiai kaip Ispanija ar Italija.“

Pamatyti verta buvo ne tik Kuršių neriją, bet ir kitas Lietuvos apylinkes. Puiki proga pailsėti ir aplankyti kitus Lietuvos miestus ir miestelius – atostogos sodžiuje. Tokias atostogas ypač mėgo kauniečiai, turėję sodybas, tėvus, giminaičių ar draugų, gyvenančių provincijoje ir vasarą siūliusių kaimo pramogų. Poilsiautojai kaime rinkdavosi labai aktyvų laisvalaikį: šienapjūtės ar rugiapjūtės malonumus, maudynes ežere, baidarių žygius, žvejybą, uogavimą ar grybavimą, pasivažinėjimus dviračiu ar pasivaikščiojimus pamiškėse, ekskursijas po apylinkes.

Grinių šeima rinkosi modernius bendrus paplūdimius, o konservatyvesnė Smetonų šeima lankėsi atskiruose moterų ir vyrų paplūdimiuose.

 

Atostogas kaime labai mėgo ir K. Grinius, kuris kasmet su šeima išvykdavo paviešėti į gimtinę Selemos Būdoje (Kazlų Rūdos sav.) ir būtinai aplankydavo netoliese gyvenusią seserį Oną Griniūtę-Bacevičienę, kur atsipalaiduodavo dirbdamas ūkio darbus. Sūnus Liūtas prisimena: „Kastuvas, šluota, grėblys, o kiek anksčiau ir dalgis jam nebuvo svetimi.“

Geresnių atostogų nei kaime neįsivaizduodavo ir Valstybės teatro režisierius Borisas Dauguvietis. Jis pjaudavo žolę, veždavo šieną, sodindavo ir grybaudavo, bet labiau už viską mėgo virti naminį alų. Poetas Kazys Binkis taip pat iškeisdavo rašiklį į bambuko meškerę ir ištisas dienas mirkdavo ežere.

Nuo 1937 m. atostogas Palangoje į atostogas kaime Užugirio dvare iškeitė ir prezidentas A. Smetona. Įsirengęs vasaros rezidenciją prezidentas mieliau rinkosi ramiai vasaroti Lietuvos provincijoje, kur galėjo labiau atsipalaiduoti.

Viliojo ir užsienis

Dar viena kauniečių atostogų kryptis – užsienis. Kauniečiai pamažu poilsį ėmė tapatinti su kelionėmis ir tai tapo miestietiško gyvenimo išraiška, neatsiejama Kauno populiariosios kultūros dalimi. Gerėjančios ekonomikos sąlygos leido susipažinti su kitomis valstybėmis, tautomis ir jų kultūra. Kelionės į užsienį galėjo būti pažintinės arba poilsinės. Daugiausia keliauta traukiniais ar laivais. Iš Kauno buvo patogus traukinių susisiekimas iki Berlyno (o iš ten jau į plačią Europą), Rygos ar iš Klaipėdos su keltais su Skandinavijos valstybėmis.

Kauniečiai lankė žymiausius to meto kurortus prie Viduržemio jūros ir didžiąsias sostines: Romą, Paryžių, Vieną, Berlyną ar Amsterdamą, bet nepamiršti buvo ir kaimyninių valstybių Latvijos ir Rytprūsių kurortai. Lenkijoje populiarus buvo kalnų miestelis Zakopanė, įsikūręs Tatrų kalnų papėdėje. Itin keliones po kalnus mėgo rašytojas Balys Sruoga. Jis keliavo ne tik į artimiausius Zakopanės kalnus, bet ir po Alpes Austrijoje ir Italijoje.

Keliauti užsienyje buvo labai brangu, todėl dažnai atostogos derintos su kitomis veiklomis. Įprasta praktika buvo aplankyti užsienyje dirbančius giminaičius ar išvykus į komandiruotę ar darbo reikalais į užsienį dar keletą dienų praleisti turistaujant.

Taip darė ir gydytojas prof. Pranas Mažylis. 1937 m. jis ne tik dalyvavo Tarptautinėje ginekologų-akušerių konferencijoje, bet ir kartu su žmona aplankė Amsterdamą. Po Braziliją pakeliauti galimybę turėjo ir gamtininkai Tadas Ivanauskas, Konstantinas Aris, J. Faustilis ir Alfonsas Palionis, kurie išvyko į ekspediciją medžioti eksponatų Vytauto Didžiojo universiteto Zoologijos muziejui – parodai „Atogrąžų gyvūnai“. Šios kelionės metu jie turėjo progą susipažinti su Brazilijos flora ir fauna, Amazonės miškais ir vietine kultūra. Apie šią ekspediciją yra išleista T. Ivanausko knyga „Trys mėnesiai Brazilijoj“.

Kas? Paroda „Kauniečių atostogos tarpukariu: nuo Kauno maudyklų iki Viduržemio jūros kurortų“.

Kur: Istorinės LR Prezidentūros sodelyje.

Kada: veikia iki spalio 31 d.

Kaunui, 1919 m. netikėtai tapusiam laikinąja sostine, teko ne tik sugrįžti į Europos kultūrinį arealą, bet ir virsti valstybės veidu – europietiška sostine.

Mieste kūrėsi valstybinės ir privačios įstaigos, kultūros ir švietimo organizacijos, pramonės ir prekybos įmonės. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvęs gubernijos centras per du dešimtmečius virto tikra europietiška sostine. Lietuva netrukus užmezgė ryšius tiek su jaunomis, ką tik atsikūrusiomis Europos valstybėmis – Čekoslovakija, kaimynėmis Latvija ir Estija, tiek su senosiomis žemyno šeimininkėmis – Jungtine Karalyste, Prancūzija, Vokietija, Italija.

Svarbios pažintys

Prie intensyvaus miesto europėjimo stipriai prisidėjo neatsiejama tarpukario Kauno dalimi tapęs ir dažnai valstybe valstybėje vadintas diplomatinis korpusas. Pripažinus Lietuvos nepriklausomybę Kaune pamažu ėmė kurtis diplomatinės atstovybės – tiek Europos valstybių, tiek ir tolesnių kraštų – JAV, Japonijos, Argentinos. 1939 m. Kaune savo atstovybes turėjo net 22 užsienio šalys.

Diplomatinis korpusas oficialius diplomatinius santykius palaikė su Lietuvos užsienio reikalų ministerija, o per ją – su kitomis valstybės institucijomis. Nepaprastai svarbus vaidmuo bendraujant su diplomatais teko Respublikos prezidentui, nes tik diplomatinės atstovybės vadovui įteikus skiriamuosius raštus (kredencialus) Lietuvos prezidentui diplomatas galėjo oficialiai pradėti eiti pareigas.

Užsienio valstybių diplomatinio korpuso atstovai užsiėmė ne tik tarptautine politika ar palankių ryšių su vietos politiniu ar kultūriniu elitu mezgimu, bet ir skleidė bendravimo kultūrą, populiarino savo valstybės kultūrą, tradicijas ir pasiekimus, įnešdami naujų vėjų į lietuvių kultūrinį gyvenimą ir stiprindami tarpvalstybinį bendradarbiavimą.

Miestiečiai kviesti į kino filmų peržiūras, parodas, susitikimus teatro, operos ar baleto scenose, klasikinės ir moderniosios muzikos vakarus, viešas paskaitas, kauniečių pamėgtus literatūrinius vakarus, arbatėles, vakarėlius ir t.t. Tarsi daugiasluoksnis pyragas įvairi kultūrinė diplomatija leido tuometei Kauno publikai susipažinti su skirtingomis valstybėmis, jų kultūriniu paveldu ir didžiausiais pasiekimais; tai miestiečiams tapo neįkainojama patirtimi ir miesto identiteto dalimi.

Kultūrinėje veikloje kaip vilkeliai sukosi ne tik patys užsienio valstybių atstovai ir atstovybių darbuotojai, bet ir jų žmonos.

Sambūris: antroji jubiliejinė Tautinė skautų seserijos stovykla. / Vytauto Augustino / Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

1936 m. sausio 11 d. Lietuvos moterų taryba Teisingumo ministerijos salėje (dabar – Kauno valstybinė filharmonija) surengė pobūvį, kurio svarbiausiu vakaro akcentu tapo svetingos ir vaišingos „pasiuntinių ponios“. Šalia lietuviškos seklyčios buvo įrengti atskiri akredituotų valstybių – Anglijos, Prancūzijos, Latvijos, Švedijos, Čekoslovakijos, Danijos jaukūs kioskai, kuriuose pasiuntinių antrosios pusės maloniai supažindino ir vaišino gastronominiu paveldu pobūvio svečius. Pavyzdžiui, Čekoslavakijos pasiuntinio žmona ponia Skalicka siūlė įsigyti ir paragauti čekiško kumpio, pyrago, dešrelių ir, aišku, alaus. Galbūt ir garsiojo „Budweiser“ iš Česke Budejovicų?

Karinė diplomatija

Aktyviai plėtota ir karinė diplomatija – svarbi užsienio politikos ir nacionalinio saugumo dalis. 1919–1924 m. Didžiosios Britanijos, JAV, Prancūzijos ir jungtinės sąjungininkų karinių misijų metu buvo įsteigta asmens, atsakingo už karybos sritį pareigybė, – karo atašė. Iki 1940 m. karinius diplomatus Lietuvai buvo paskyrusios Sovietų Sąjunga, Didžioji Britanija, JAV, Prancūzija, Švedija, Italija, Latvija, Estija, Vengrija, Suomija, Vokietija, Čekoslovakija, Japonija ir Lenkija, kaip neoficialūs atstovai lankydavosi Rumunijos ir Turkijos kariškiai.

Neatskiriama karinių diplomatų tarnybos dalis buvo ne tik kareivinių lankymas, pratybų ar mokymų stebėjimas, bet ir pasipuošus akį traukiančiomis uniformomis stovėti pirmose gretose per valstybines ir kariuomenės šventes, vykti tarnybinių vizitų ir organizuoti priėmimus, kurių metu buvo užmezgami nauji ir stiprinami seni ryšiai.

Puikus pavyzdys – 1928 m. įvykęs vokiečių karininkų priėmimas pas prezidentą gegužės 15-osios šventės proga. Vokiečių karius paminėti mūsų kariuomenės iškovotą Lietuvos nepriklausomybę pakvietė Lietuvos kariuomenės karininkų ramovė, kuri 1925 m. ta pačia proga buvo pakvietusi latvių, estų ir suomių karininkus. Po užkandžių ramovėje karininkai lankėsi prie Kauno pilies griuvėsių, vyko į Linksmakalnį, o vėliau – į generalinį štabą prisistatyti vyr. štabo viršininkui, generalinio štabo pulkininkui Povilui Plechavičiui ir Krašto apsaugos ministrui generolui leitenantui Teodorui Daukantui. Iš ten vyko į prezidentūrą. Vizito metu santykiai sustiprinti apdovanojimais. Prezidentas Antanas Smetona vokiečių generalinio štabo pulkininką Ottą Šrioderį apdovanojo 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiumi, o dar tris vokiečių karininkus už draugiškus santykius su Lietuva – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu. Po vizito spaudoje džiaugtasi maloniu vokiečių kariuomenės dėmesiu ir pagarba svarbiems lietuvių istorijos įvykiams ir tautos vertybėms.

Jaunuomenės mainai

Šiltus ir nuoširdžius broliškus ir seseriškus kontaktus mezgė įvairios užsienio šalims pažinti skirtos draugijos, visuomeninės, moksleivių ir studentų organizacijos.

Akademinis jaunimas buvo išsikėlęs tikslą artimiau bendrauti ne tik su Baltijos valstybių ir Suomijos studentija, su kuriais 1923 m. įsteigė Pabaltijo valstybių studentų sąjungą ir mielai vykdavo vieni pas kitus į svečius. Buvo nuolat plėtojamas tikslas „sueiti į artimesnius santykius“ ir su kitų Vakarų valstybių jaunimu, todėl aktyviai domėtasi jų studentišku gyvenimu. Šio principo laikėsi ir Lietuvos šaulių sąjungos nariai, kurie bendravo su latvių „Aizsargi“ ir Estijos „Eesti Kaitseliit“ sukarintomis organizacijomis, ypač šiltus jausmus palaikė su Suomijos „Suojeluskunta“. Dar stipresni ryšiai užsumezgė 1926 m. birželį įvykus suomių vizitui, kai suomiai apdovanojo lietuvius savo organizacijos ženklais, o lietuviai atsidėkodami nepagailėjo savų apdovanijimų.

Itin stipriais tarptautiniais ryšiais galėjo pasididžiuoti Lietuvos skautai. Skautijos judėjimas apėmė ne vien Europą, bet ir visą pasaulį, neaplenkiant ir Lietuvos. Vos paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jau 1918 m. spalio 1 d. Vilniuje Vytauto gimnazijoje buvo įsteigta pirmoji skautų organizacija, kuriai vadovavo Petras Jurgelavičius-Jurgėla.

Vos po penkiolikos metų, 1933 m. rugpjūčio 15 d., Lietuvą aplankė pats skautų įkūrėjas Robertas Baden-Powellas su žmona Olave ir 650 Jungtinės Karalystės skautų, kurie Palangoje aplankė Tautinę lietuvių skautų stovyklą ir susitiko su prezidentu A.Smetona. Nors tąsyk pats skautų vadas į Kauną neatvyko, tačiau Kaune augo skautiška bičiulystė su užsienio šalių skautais. Kauniečiai turėjo progą tuo įsitikinti 1938 m. antrosios Tautinės skautų stovyklos metu. Į Panemunės šilus rinkosi berniukai, o Pažaislio miškų užuovėjoje laikinuose namuose įsikūrė 1,5 tūkst. skaučių, iš jų 146 atstovavo dešimčiai valstybių: Estijos, Latvijos, Nyderlandų, Danijos, Suomijos, Australijos, Naujosios Zelandijos, Švedijos, Anglijos ir Prancūzijos. Jos kartu su lietuvėmis stovykloje surengė parodą, kurioje eksponavo savo tautoms būdingus liaudies dirbinius.

Varžybos: III Europos vyrų krepšinio čempionato rungtynių tarp Lietuvos ir Vengrijos komandų momentas. Lietuva laimėjo rezultatu 79 : 15. / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Šia skaučių stovykla džiaugtasi ir spaudoje: „Trumpą žodį čia pat pasako skaučių jubiliejinės stovyklos viršininkė skiautininkė Čiurlionienė, pareikšdama savo laimės jausmus, kada lietuviškame pušyne iškyla ištisa eilė kitų tautų vėliavų, kurios sakyte pasako apie draugingumą ir broliškumą kitų tautų mūsų skautėms.“ Šiltus ryšius liudija ir užsienio skaučių atgarsiai. Nyderlandų skautės apie stovyklą sakė: „Kaunas buvo tvirtovė, miestas pilnas pilkų uniformų. Aš ir dabar ieškojau tokio Kauno, bet suradau naują: spalvingą, džiaugsmingą miestą su daugybe naujų, modernių pastatų, geromis gatvėmis ir keliais.“

Kultūriniai mainai

Teatro scena – kiekvienos valstybės kultūrinis pasididžiavimas. Lietuviškas teatras turėjo ir stiprią švietimo funkciją. Vienas jo uždavinių buvo supažindinti klausytojus su Europos klasikais. Su europietiškos scenos madomis padėdavo susipažinti ne tik jaunųjų operos solistų studijos didžiuosiuose Europos miestuose – Romoje, Berlyne ar Prahoje, bet ir dažni scenos svečiai iš įvairiausių Europos miestų. Pavyzdžiui, 1935 m. Kaune lankėsi ir scenoje sužibėjo žymi ukrainiečių operos solistė iš Lvivo – Marija Sokil, kuri kartu su lietuviškos operos grandu Kipru Petrausku atliko pagrindinius Margaritos ir Fausto vaidmenis operoje „Faustas“.

Kultūrinė diplomatija leido tuometei Kauno publikai susipažinti su skirtingomis valstybėmis, jų kultūriniu paveldu ir didžiausiais pasiekimais.

Po trejų metų toje pačioje scenoje ir tame pačiame spektaklyje dainavo Čekoslovakijos nacionalinės operos solistas, garsus bosas Vilemas Zitekas, Kauno publikai padovanojęs ir pasirodymą savo tautiečio B.Smetanos operoje „Parduotoji nuotaka“. O kur dar daug atgarsių sulaukusios daugiau kaip prieš 70 metų Kaune vykusios garsaus rusų boso Fiodoro Šaliapino gastrolės ir jo meninė draugystė su garsiausiu Lietuvos operos solistu Kipru Petrausku! Tokie vizitai ne tik artino asmenines artistų menines draugystes, bet ir skatino kultūrinius mainus, domėjimąsi užsienio kultūra, teatro tradicijomis ir naujovėmis, skatino naują, modernią meninę raišką suartinant lietuvišką teatrą su Europos teatru.

Visa tai lėmė, kad lietuviška opera galėjo sužavėti net tokius Vakarų teatrų lygio išlepintus klausytojus kaip JAV konsulą Kaune Robertą Weiną Heingartnerį. 1926 m. apsilankęs, paties žodžiais tariant, muzikinės tradicijos neturinčiame laikinosios sostinės teatre, jis privalėjo pripažinti: „Kai Minjon dainavo gražiąją „Kennst Du das Land“ aš užsimiršau  besimėgaudamas akimirka. Kauno orkestras buvo toks pat tobulas kaip Vienos, o Minjon balsas prilygo bet kuriam, kurį aš kada nors girdėjau.“

Nuo pramonės iki sporto

Kaune skleidžiant Europos dvasią svarbi buvo ne tik Kauno valstybinio teatro scena, menininkai ar kviestiniai svečiai iš užsienio, bet ir kiti visuomenei ir kraštui modernizuoti svarbūs miesto renginiai.

1922–1936 m. ant Parodos kalno vyko Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos, kurių metu buvo proga susipažinti ne tik su lietuvių žemės ūkio pasiekimais ir gamyba, bet ir iš kitų Europos valstybių atkeliaujančiomis ūkio ir pramonės sričių naujovėmis, žymių užsienio bendrovių, ypač žemės ūkio mašinų sektoriaus, atstovybėmis.

Tik paskutinėje 1936 m. parodoje nepasirodė nė viena užsienio firma, ir ne dėl to, kad pačios nenorėjo: „Jos nedalyvaus ne todėl, kad nenorėtų, bet todėl, kad parodos rengėjų toks nusistatymas – šiemet parodyti tik tai, ką mes patys sugebame užauginti ir pasigaminti.“ Nors paroda buvo skirta lietuviams, tačiau sulaukdavo ir užsienio lankytojų, ir ne tik užsienio šalių atstovų vizitų, bet tikrų tikriausių svečių, kuriems vizos tuo metu būdavo išduodamos visiškai nemokamai.

Tikriausiai vienas svarbiausių ir valstybės prestižą pakėlusių renginių Kaune įvyko 1939 m. Tai kiekvienam lietuviui ir ypač kauniečiui reikšmingas sporto renginys, kuriame tarp žiūrovų spraudėsi ir dvylikametis būsimasis prezidentas Valdas Adamkus.

Sueiga: prezidentas A.Stulginskis su diplomatinio korpuso Lietuvoje atstovais. Kaunas, XX a. 3 deš. / Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune nuotr.

Trečiosios Europos vyrų krepšinio pirmenybės atidarytos gegužės 21 d. 17 val. tą pačią dieną pašventintoje Kauno sporto halėje. Susirinkusiuosius pasveikino prezidentas A.Smetona: „Lietuvai tenka garbės matyti šiuo gražiu pavasario metu Europos krepšinio rungtynes Kaune. Ir jųjų proga man yra malonu pasveikinti šio kilnaus žaismo rengėjus, šeimininkus ir prašaliečius, ypatingai malonu šiems pasakyti: sveiki atvykę, mielieji užsienių svečiai. Laimingai viešėkite pas mus, kaip pas save namie! (…) Mes, lietuviai, pasirūpinkime, kad užsienio svečiams ir viešnioms ši Lietuvos viešnagė paliktų ko geriausių įspūdžių. Linkiu, kad šios Europos krepšinio rungtynės, vykdamos tvarkingai ir sėkmingai, būtų malonios sporto dalyviams ir žiūrovams, linkiu, kad jos sustiprintų visų kraštų sporto kultūros ryšius, o tuo jau dar labiau paskatintų tautas kultūringai bendrauti.“

Bilietai į rungtynes buvo brangūs: sėdimos vietos kainavo 2,5–5 litus, stovimos –1,5–2 litus, tačiau tai nesustabdė motyvuotų stebėtojų ir į rungtynes susirinkdavo daugiau žiūrovų, nei buvo vietų. Pirmenybėse dalyvavo aštuonių Europos valstybių komandos: Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Prancūzijos, Italijos, Vengrijos ir Suomijos rinktinės. Lietuva laimėjo prieš Latviją (rezultatas 37:36), Estiją (33:14), Lenkiją (46:18), Prancūziją (47:18), Vengriją (79:15), Suomiją (112:9), Italiją (48:15) ir antrą kartą iš eilės tapo Europos krepšinio čempione. Jai atiteko pagrindinis čempionato prizas, įsteigtas prezidento A.Smetonos, – dailininko Jono Juozo Burbos sukurta sidabrinė dėžutė-kraičio skrynelė.

Daugiau apie europietiškus pėdsakus Kaune kviečiame sužinoti archyvinių nuotraukų parodoje.

Kas? Paroda „Europa Kaune 1918–1940“.

Kur? Istorinės LR Prezidentūros sodelyje.

Kada? Veikia iki spalio 31 d.

Kiekvieną šiltąjį sezoną jų akis patraukia sodelyje eksponuojama archyvinių nuotraukų paroda. Šiemet ji pasakoja apie sodelio gilumoje stovinčius rūmus, į kuriuos paprastai einama susipažinti su 1918–1940 m. nepriklausomos Lietuvos prezidentais, prezidento institucija ir tarpukario Lietuvos gyvenimu. Tačiau kiek miestiečių žino, kad prezidento rūmai – tik vienas ir gana trumpas šio pastato istorijos eizodas? Ir kad pastato langai matė kone visus pastarųjų kone 200 metų Kauno istorijos svarbiausius epizodus.

Moterų rankose

Patys rūmai savo gyvenimą pradėjo XIX a. viduryje. Tuomet Kaunas atrodė visai kitaip nei šiandien. Čia, kur stovi rūmai, apsupti žaliuojančių medžių ir plačių gatvių, buvo Dominikonų vienuolyno žemė, naudojama daržams – juose greičiausiai augo ropės ar kopūstai.

Akimirka: prezidentas A.Smetona sveikina susirinkusiuosius Prezidentūros kieme istorinės sostinės –Vilniaus atgavimo proga (1939 m. spalio 11 d.). / Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune nuotr.

1843 m. įsteigus Kauno guberniją, išaušo miesto plėtros valanda. Atsivėrusiomis galimybėmis pasinaudojo ir kaunietė, kolegijos asesoriaus (valdininkų rangas Rusijos imperijoje) žmona, akivaizdžiai ne tik daili, bet ir protinga dama Flora Čechavičienė, nutarusi investuoti į nekilnojamąjį turtą.

1846 m. ji kreipėsi į miesto Dūmą leidimo sklype tarp Vilkomirskajos (dabar Šv.Gertrūdos) gatvės ir Mugių aikštės (dabar Istorinės LR Prezidentūros sodelis) statyti architekto Fiodoro Vinterio suprojektuotą dviaukštį mūrinį namą. Taip 1846–1847 m. išdygo naujas istorizmo stiliaus simetrinės kompozicijos, stačiakampis pastatas.

1852 m. pastatą įsigijusi kita versli kaunietė Pranciška Belozerskienė nusprendė praplėsti namo tūrį, prie šonų pristatydama po rizalitą. Atnaujintą pastatą ir greta buvusius pagalbinius pastatus (arklides, vežiminę ir sandėlius) 1860 m. ji pardavė Raseinių I gildijos pirkliui Solomonui Feinbergui, kuris prie jau esamo sklypo prijungė pusapvalę Mugių aikštę, taip suformuodamas teritoriją, kuri išbuvo nepakitusi iki pat XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos.

Simbolis: atvirukas su Kauno miesto ir tvirtovės užkariautojų,Vokietijos imperijos kariuomenės generolų Karlo Litcmanno ir Hermanno von Eichhorno atvaizdais Kauno senamiesčio fone (1915–1918 m.). / E.Liesio rinkinys.

Gubernijos veidas

Pirklys 1866 m. namą su jį supusia aplinka ir pagalbiniais pastatais išnuomojo Kauno gubernatoriui. Taip gyvenamasis pastatas virto valstybine institucija. Nuomininkų teisėmis gyvenę gubernatoriai ir rūmuose dirbę kanceliarijos darbuotojai didesnių remontų pastate neatliko. Tačiau 1876 m. pastatą S.Feinbergas pardavė už 35 tūkst. sidabro rublių (dar 13 tūkst. buvo skirti remontui ir pirkimo aktams įteisinti) ir jis tapo ilgalaike Kauno gubernatorių rezidencija – vienu svarbiausių Kauno gubernijos reprezentacinių pastatų.

Rūmuose svečiavosi ne vienas garbus to laikmečio svečias. Svarbiausias metų vizitas – iš Vilniaus atvykusio generalgubernatoriaus viešnagė, kurios metu Kauno gubernatorius savo tiesioginiam vadovui turėjo pateikti išsamią veiklos ataskaitą. Tokio vizito metu antrojo aukšto audiencijų salėje būdavo įrengiamas generalguberanatoriaus laikinas priimamasis. Kitas atsakingas darbas – priimti į Vakarų Europą keliaujančius Rusijos imperatoriaus šeimos narius.

Dėl tokio pobūdžio vizitų tiek namo išorė, tiek vidus turėjo atrodyti nepriekaištingai, išlaikyti prabangos aurą: iš Rusijos imperijos buvo atgabenti masyvūs paauksuoti veidrodžiai, puošę laiptinę, priėmimų salę ir židinius. Rūmų kambariai buvo apstatyti prabangiais Liudviko XVI stiliaus baldais, o ant sienų pakabinta prašmatnių paveikslų.

Aišku, rūmuose būta ir kasdieniškesnių, ne tokių stresą keliančių vizitų. Pavyzdžiui, 1909–1910 m. pas brolį, Kauno gubernatorių Piotrą Veriovkiną, buvo apsistojusi sesuo, dailininkė ekspresionistė Mariana Veriovkina. Vizito metu dailininkė paveiksluose įamžino rūmų antrajame aukšte buvusią Audiencijų salę ir kelis pirmojo aukšto kambarius.

Rūmams tapus gubernatoriaus rezidencija, juose gyveno ir dirbo keturiolika Kauno gubernatorių. Pirmasis juose apsigyveno ir dirbo Aleksejus Kaznačejevas, o paskutinysis gubernatorius, užvėręs Kauno gubernatoriaus rūmų duris, Nikolajus Griazevas, iš rūmų ir Kauno pasitraukė 1915 m. gegužę.

Pirmoji vokiečių okupacija

Rūmai tušti ilgai nestovėjo. 1915 m. rugpjūčio 3-iosios rytas prasidėjo oro ataka virš senamiesčio mūrų. Keli sprogimai nugriaudėjo ir visai greta rūmų. Aukštesnės jėgos apsaugojo patį pastatą, tačiau kanceliarijos pastatui, sodo rožynui ir visai šalia rūmų tvoros buvusiems arklinio tramvajaus bėgiams, žinomiems konkės vardu taip nepasisekė.

Šitaip Kauną pasiekė Pirmasis pasaulinis karas, o kartu su juo – Vokietijos imperijos okupacinė valdžia, užėmusi Kauno miestą ir Rusijos imperijos valdininkų apleistus įstaigų pastatus.

Buvusiuose gubernatoriaus rūmuose įsikūrė Oberosto (teritorinis vienetas, sudarytas iš buvusių Rusijos imperijos Vakarinių gubernijų) karinės administracijos viršininkas – kunigaikštis Franzas Isenburgas-Birsteinas. Jo reikmėms buvo paskirtas pirmasis rūmų aukštas, o antrajame aukšte įkurta karininkų valgykla-restoranas ir poilsio kambariai su kortų stalais.

Pirmasis: prezidentas A.Smetona antrajame prezidento rūmų aukšte, Mažajame salone (apie 1928 m.). / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Rašytojas Arnoldas Zweigas, karo metais tarnavęs Kaune, kūrinyje "Mindaugas II" vaizdžiai aprašė antrojo aukšto vaizdą: "Šalia didžiosios salės, iš kur sklinda pietų triukšmas – žvanga peiliai, skamba lėkštės, brazda stumdomos kėdės, girdėti valgančiųjų čepsėjimas ir kalbos, jų prunkštavimai ir užgėros – "labai dėkoju" ir "į sveikatą", kai jie kelia alaus bokalus, – yra keletas mažesnių kambarių, kuriuose stovi baltai užtiesti stalai su išdėliotomis švarutėlėmis servetėlėmis – viskas, žinoma, konfiskuota. (...) Nors oras čia tvankus, popiet daug kas mielai lieka pasėdėti prie puodelio kavos su cigaru dantyse, nes gerai prikūrentų krosnių skleidžiama šiluma žadina tingulį ir maloniai veikia virškinimą."

F.Isenburgas-Birsteinas rūmuose rezidavo iki 1918 m. sausio, nes, Berlyną pasiekiant vis daugiau lietuvių skundų dėl nuožmaus kunigaikščio valdymo, teko pasitraukti iš pareigų. Dar 1917 m. gruodį į Kauną atvyko grafas Friedrichas von Falkenhausenas – civilinės administracijos viršininkas, kuris apsigyveno F.Isenburgo-Birsteino apleistoje rezidencijoje.

1918 m. pabaigoje buvo įvesta generalinio įgaliotinio Lietuvai pareigybė, turėjusi iš kariškių perimti civilių žmonių reikalus ir prižiūrėti valstybinių bei vietinių funkcijų perdavimą besikuriančioms Lietuvos valdžios institucijoms. Lapkričio 3 d. šios pareigos buvo paskirtos Ludwigui Zimmerlei. Pirmiausia jis apsistojo Vilniuje, tačiau, 1919 m. okupavus sostinę, kartu su valdžios institucijomis evakavosi į Kauną, kur perėmė buvusią F.von Falkenhauseno rezidenciją ir čia suformavo savo administracinį štabą.

Okupacija: rinkimų į SSRS Aukščiausiąją Tarybą rinkimų komisijos posėdis buvusių prezidento rūmų, po okupacijos pervardytų Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo namais, antrajame aukšte, Mažajame salone (1941 m.).  / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Dirbo jis tik iki liepos – po to užimamas patalpas turėjo užleisti Lietuvos valdžios įstaigoms. Tai tapo dar vienu lūžio tašku rūmų istorijoje. 1919 m. liepos 12 d. buvo priimtas sprendimas buvusioje Vokietijos imperijos karinės ir administracinės valdžios būstinėje įkurti prezidentūrą.

Laisvė ir lemtingoji naktis

Vokiečių išsikraustymas kiek užsitęsė, todėl prezidentas į rūmus, o prezidento kanceliarija – į greta rūmų buvusius pagalbinius pastatus įsikėlė tik 1919 m. rugsėjį. Pirmojo aukšto patalpos buvo padalytos tarp prezidento institucijos ir prezidento šeimos buto. Antrasis aukštas buvo paskirtas prezidento reikmėms: reprezentacinės patalpos, kuriose prezidentas priimdavo svečius, darbo kambarys, miegamasis ir kt.

Rūmai jau trečią kartą tapo politinės galios centru ir toks išbuvo du dešimtmečius. 1940 m. birželio naktį iš 14-osios į 15-ąją virš Lietuvos, Kauno ir prezidento rūmų pakibo juodi audros debesys, žinomi kaip SSRS reikalavimai Lietuvai: sudaryti naują vyriausybę, skubiai suimti ir teismui atiduoti vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą bei Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį ir užtikrinti sovietų dalinių įsileidimą į Lietuvos teritoriją.

Šią naktį prezidento rūmų Mažajame salone, kuriame buvo sprendžiamas prezidento, miesto ir visos šalies likimas, vyko Valstybės gynimo tarybos posėdis, simboliškai vadinamas paskutiniuoju posėdžiu.

Posėdžio dalyvis, žemės ūkio ministras Juozas Audėnas, prisiminė, kad prezidentas nusprendė apleisti Lietuvos teritoriją, nes numanė, kad jam tektų priverstinai pasirašyti Lietuvai žalingus aktus. Dėl to jau 15 d. popietę prezidentas patraukė Vakarų link, pavaduotojų palikęs ministrą pirmininką Antaną Merkį, kuriam teko užduotis sudaryti svetimai valstybei priimtiną vyriausybę.

"Pagelbėti" į Kauną atvyko ypatingasis Maskvos įgaliotinis Vladimiras Dekanazovas, kurio pagrindinis uždavinys buvo inkorporuoti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. O tam pirmiausia reikėjo sudaryti naują vyriausybę, užimti prezidento rūmus ir pasirūpinti prezidentu, kuris paklustų primestai valiai.

Svetimųjų rankose

1940 m. birželio 17 d. prezidentinis linkolnas atvežė Justą Paleckį į prezidento rūmus, kuriuose įvyko "teisėtas" valdžios perdavimas. Buvęs žurnalistas tapo ministru pirmininku, einančiu prezidento pareigas.

Tolesni įvykiai klostėsi pasiutusiu greičiu: paleistas Seimas, skambios skanduotės, mitingai miestų aikštėse, prakalbos, sovietų diriguojami rinkimai, "savanoriškas" įsijungimas į Sovietų Sąjungą ir naująją santvarką vainikuojanti Lietuvos TSR Konstitucija.

Įtvirtinus naują santvarką senosios įstaigos imtos keisti naujomis. Taip prezidento rūmai virto Aukščiausiosios tarybos prezidiumo namais, kuriuose ir toliau šeimininkavo J.Paleckis. Laimei, 1941 m. pradžioje J.Paleckis inicijavo dalies buvusių prezidento rūmų turto perdavimą tuomečiam Kauno valstybiniam kultūros muziejui (dabartinis Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus). Tai leido išsaugoti nors ir labai nedidelę dalį reliktų, atspindinčių LR prezidento rūmų laikotarpį.

J.Paleckis rūmuose gyveno iki Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pradžios – 1941 m. birželio 22 d. Rūmų sienoms neliko nieko kito, kaip tik laukti naujų šeimininkų. O pastarieji ilgai netruko – virš rūmų iškelta dar viena okupantų vėliava.

Nacistinės Vokietijos kariuomenei okupavus Lietuvos teritoriją ir čia įsteigus darinį, žinomą kaip Ostlandas (Rytų kraštas), į Kauną atvyko paskirtasis Reicho komisaras Hinrichas Lohse, kuris savo rezidencijai buvo nusižiūrėjęs buvusius prezidento rūmus. Tačiau pastarasis ilgai neužsibuvo – susižavėjęs Ryga, Ostlando centrą perkėlė į Rygą.

Rūmai neliko tušti. 1942 m. pastatas buvo pritaikytas Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos poreikiams. Čia vyko partijos narių posėdžiai, organizuojami propagandiniai renginiai hitleriniam jaunimui ir masiniai mitingai. Tačiau šiuo laikotarpiu apsiribojama tokiomis menkomis istorinėmis nuotrupomis, nes prie pastato iškilo užrašas "Eintrit nur für Deutsche" (liet. įėjimas tik vokiečiams), suteikęs teisę peržengti šio pastato slenkstį tik vokiečių kilmės asmenims. Pralaimėję karą vokiečiai traukėsi iš miesto ir rūmus paliko tuščius, išdaužytais ir lentomis užkaltais langais.

Ideologijos centras

Pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas atvėrė naują istorinių rūmų puslapį. 1944 m. vasarą sovietams reokupavus Lietuvą, Kaunas prarado tarpukariu turėtą politinio centro statusą. Mieste buvusios sovietų okupacinės valdžios institucijos ir jų darbuotojai, pasibaigus karui, grįžo į konstitucinę sostinę – Vilnių. Kaunas neteko politinio centro statuso, bet miesto urbanistinėje aplinkoje išliko nepriklausomos modernios Lietuvos ženklų, kuriuos naujoji valdžia užsimojo sunaikinti.

Okupacinė valdžia nusprendė vienu šūviu nušauti du: atiduoti pastatą ideologizuotai organizacijai, taip iš atminties ištrinant nepriklausomos Lietuvos Respublikos vaizdinį, ir kartu įsteigti erdvę, kurioje per įvairias veiklas būtų ugdoma sistemai tinkama pasaulėžiūra. Trumpam blykstelėjo pionieriškas epizodas: 1947 m. "Tarybų Lietuvoje" pasirodžiusiame J.Venckaus straipsnyje "Buvusio uzurpatoriaus rūmuose" nurodoma, kad antrajame rūmų aukšte veikė šachmatininkų, dramos, baleto būreliai, įrengta skaitykla, o buvęs prezidento kabinetas tapo pionierių grandžių vadovų susirinkimų kabinetu.

XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje priimtas sprendimas buvusiame valstybingumo centre įsteigti kitą ideologizuotą instituciją – Kauno srities švietimo darbuotojų namus, vadintus tiesiog Mokytojų namais.

Po kelerius metų trukusių remontų ir aplinkos pritaikymo naujoms reikmėms bei sovietinei estetikai, Mokytojų namai bendruomenei duris atvėrė 1957 m. gegužės 26 d. Mokytojų namų misija buvo "organizuoti ir plėsti idėjinį-politinį švietimo darbą švietimo darbuotojų ir jų šeimų narių tarpe, ugdyti mokytojų meninę ir sporto saviveiklą, turizmą ir t.t."

Ne tik mokytojai, bet ir kultūringo laisvalaikio pasiilgęs miestiečiai galėjo prisijungti prie daugiau nei dešimties vien meno kolektyvų, užsirašyti į kalbos ar siuvimo kursus ar įgyti žinių čia veikusiuose Liaudies universiteto fakultetuose, bibliotekoje. Lankytojus viliojo kino teatras, liaudies teatro vaidinimai, koncertai, parodos ir šventės, o jaunimą – ir populiarūs šokių vakarai. Lankytojas Sigitas Bervingis prisimena: "Šeštadieniais prezidentūroje vykdavo šokiai. Šokiai buvo mokami, tačiau labai populiarūs. Sueidavo daug jaunimo ir vyresnių žmonių. Grodavo gyva muzika. Prisimenu, kad grojo "Kertukai". Įėjimas buvo iš prezidentūros galo ir laiptais buvo pakylama į antrą aukštą."

Sugrįžimas: prezidento A.Smetonos sūnėnas Antanas Smetona su žmona Jadvyga (sėdi) ir dukterimi Sigute (1989 m.). / Sigutės Smetonaitės archyvo nuotr.

Išlauktas sugrįžimas

Mokytojų namai šiame pastate buvo įsikūrę beveik keturis dešimtmečius, tačiau, prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, 1989 m. Kauno mokytojų namų pastatas perduotas tuomečiam Kauno valstybiniam istorijos muziejui (dabartinis Vytauto Didžiojo karo muziejus).

Po 1998–2002 m. restauracijos pastatui grąžintas prezidentinių laikų veidas, užgydytos sovietmečio žaizdos ir atvertos Istorinės LR Prezidentūros durys lankytojams.

Daugiau apie istorinius rūmus ir jų daugiasluoksnius pasakojimus – parodoje.

Kas? Paroda "Septynios rūmų istorijos. Preliudija".

Kur? Istorinės LR Prezidentūros sodelyje (Vilniaus g. 33, Kaunas).

Kada? veikia iki spalio 31 d.

Steigiamojo Seimo susirinkimas – itin svarbus Lietuvos istorijos momentas. Apie jo kuriamąją galią prabilta dar 1917 m. vykusios Vilniaus konferencijos metu, o 1918 m. vasario 16 d. akte buvo įtvirtinta, kad "Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas".

Neaiški geopolitinė padėtis, besibaigiantis Pirmasis pasaulinis karas ir prasidėjusios nepriklausomybės kovos sunkino pasiruošimą rinkimams. Vis dėlto 1919 m. spalį buvo priimtas rinkimų įstatymas, o aktyvi rinkimų kampanija į Steigiamąjį Seimą prasidėjo nuo 1920 m. sausio 12 d. pasirašyto Prezidento akto. Jame numatyta rinkimų data – balandžio 14–15 d. Iš pradžių susidomėjimas rinkimais buvo vangus, tačiau kandidatai į Steigiamąjį Seimą aktyviai reiškėsi spaudoje bei važinėjo po Lietuvą ir miestų aikštėse tam paruoštose tribūnose sakydavo kalbas, platino plakatus, atsišaukimus ir brošiūras. O tokių keliauninkų buvo nemažai, nes norą dalyvauti rinkimuose išreiškė net 31 kandidatų sąrašas.

Buvo ne tik aštriai ginčytasi su oponentais, bandant įrodyti rinkėjams, kodėl šie turėtų balsuoti būtent už juos, bet nevengta ir paskatinti jokiu būdu nebalsuoti už vieną ar kitą sąrašą. "Darbininke" rašyta: "Draugai darbininkai, bežemiai ir mažažemiai! Jau tik tai mėnuo beliko iki rinkimų į Steigiamąjį Seimą. Atminkime už ką turime balsuoti ir neduokime nei vieno Balso socialistams!" Priešininkai taip pat neatsiliko. Viename iš agitacinių plakatų, nukreiptų prieš Lietuvos krikščionis demokratus, valstiečiai vaizduoti įkinkyti į dvarininko ir kunigo jungą, o visą plakatą vainikuoja šūkis: "VALSTIEČIAI! Jei nenorite šito sulaukti, nebalsuokit už krikščionių-demokratų partiją."

Nepatirta galimybė

Greta įprastos politinės agitacijos kandidatams teko ir tiesiog raginti žmones eiti balsuoti. Juk iki tol Lietuvos gyventojams nebuvo tekę dalyvauti valstybės valdyme, o ir Steigiamojo Seimo sąvoka ir reikšmė tikrai ne visiems buvo aiški. Dėl to ne tik reikėjo raginti piliečius atlikti savo pareigą ir atiduoti savo balsą, bet ir aiškinti apie parlamentą ir parlamentinę santvarką.

Dažnai kartota frazė: "Koks Seimas, tokia mūsų ateitis." Apie tai daug kalbėta ir rašyta. Vienoje specialiai rinkimams skirtoje knygelėje teigta: "Kiekvienas rinkikas savo paduodamuoju balsu už kurį nors kandidatų sąrašą lemia Lietuvos likimą. Tuo būdu ši rinkimų teisė uždeda kiekvienam rinkikui atsakomybę už šalies likimą. (...) Tad šią atsakomingą pareigą – rinkti atstovus į Seimą – reikia visiems sąžiningai atlikti. Kiekvienas pilnateisis pilietis turi būtinai rinkimuose dalyvauti. (...) Kiekvienas turi kuo stropiausiai rengtis prie rinkimų į Kuriamąjį Seimą ir raginti savo kaimynus bei pažįstamus."

Siekiant kuo didesnio piliečių aktyvumo ir suvokiant įvykio svarbą, buvo nutarta rinkimus pratęsti dar viena diena – prie rinkimų trečiadienio ir ketvirtadienio pridėtas ir penktadienis. O ir aktyvi rinkimų agitacija atsipirko – tai buvo patys aktyviausi demokratiniai rinkimai tarpukariu, kuriuose balsavo apie 90 proc. visų balso teisę turėjusių piliečių.

Modernią Lietuvos valstybę kūrė jauni, veržlūs ir energingi politikai: vos keli Seimo nariai buvo vyresni nei 50-ies ir net 29 Seimo nariai nebuvo sulaukę net 30-ies.

Tai buvo pirmieji laisvi, tiesioginiai, visuotiniai (balso teisė suteikta ir moterims) rinkimai į Seimą. Rinkimuose dalyvauti teisę turėjo piliečiai, sulaukę 21 metų, išskyrus nepriklausomybės kovų savanorius, kuriems suteikta teisė balsuoti ir jaunesniems (nuo 17 metų).

Jauni ir veržlūs

Suskaičiavus visus balsus į Steigiamąjį Seimą išrinkta 112 narių, kurie atstovavo visiems šalies gyventojams. Iš jų – penkios moterys, o per visą laikotarpį šiame Seime iš viso dirbo aštuonios. Ir tai buvo labiausiai moterims atstovavęs Seimas tarpukario Lietuvoje (I Seime – keturios; II Seime – trys ir III Seime – keturios). Daugiausia atstovų, net 59, priklausė Lietuvos krikščionių demokratų blokui (iš aštuonių moterų šešios priklausė krikščionims demokratams), o mažiausiai – vos vienas atstovavo Lietuvos vokiečių komitetui.

Steigiamojo Seimo statistika liudija, kad modernią Lietuvos valstybę kūrė jauni, veržlūs ir energingi politikai: vos keli Seimo nariai buvo vyresni nei 50-ies ir net 29 Seimo nariai nebuvo sulaukę net 30-ies. Štai toks margas ir veržlus Seimas gegužės 15 d. susirinko Kaune.

Veidai: Steigiamojo Seimo Krikščionių demokratų frakcijos prezidiumas. Kaunas, 1920. „Lietuvos albumas“ nuotr.

Ypatinga šventė

Miestas šia proga skendėjo žalumynuose, plevėsuojančių trispalvių jūroje, svarbiausias Kauno vietas puošė žymių to meto menininkų Antano Žmuidzinavičiaus, Petro Rimšos, Kazio Šimonio ir A.Galdiko pagaminti garbės vartai. Didžiausi – A.Žmuidzinavičiaus suprojektuoti, net 12 m aukščio, pastatyti ties Miesto teatru, kur turėjo įvykti pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis. Vartus puošė užrašai: "Valio Steigiamasis Seimas. Valio nepriklausomoji Lietuva! Valio jos Gynėjai!"

Visai dienai numatyta šventinė programa, kuri tokiame religingame krašte, žinoma, prasidėjo pamaldomis. Kauno Šv.apaštalų Petro ir Povilo katedroje susirinko svarbiausi svečiai: Steigiamojo Seimo atstovai, Valstybės Taryba, valdžios atstovai ir užsienio atstovai. Po Mišių, 11 val., Viešojoje aikštėje (dabar – Rotušės aikštė) įvyko kariuomenės paradas, o vėliau visi susirinko ant Kauno tvirtovės 9-osios baterijos kalno (dabartinis Pelėdų kalnas), kur vyko ąžuolų sodinimo šventė. Jos metu Steigiamojo Seimo susirinkimo proga pasodinti penki ąžuolai. Vakare visi susirinko į Miesto teatrą, kur įvyko pirmasis iškilmingas Steigiamojo Seimo posėdis, vainikavęs visą šventę.

18.15 val. sausakimšoje šiandieninio Muzikinio teatro salėje pirmąjį Steigiamojo Seimo posėdį atidarė valstybės prezidentas Antanas Smetona žodžiais: "Dabar svetimos šalys mato, kad Lietuva, nuveikusi didžiausias kliūtis, įstengė sudaryt tautos valios reiškėją, įstengė sušaukti demokratingiausiu būdu Steigiamąjį Seimą. (...) Laikinosios valdžios uždavinys yra pabaigtas. (...) šiandien visi pasitraukia ir atiduoda šiam aukštajam susirinkimui visą krašto valdymą." Pirmajam posėdžiui pirmininkavo amžiumi vyriausia Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, o jauniausia jo narė – Ona Račiukaitienė – paskirta posėdžio sekretore. Posėdžio metu taip pat išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininkas – Aleksandras Stulginskis. Galiausiai pirmojo posėdžio metu iškilmingai buvo proklamuota Lietuvos valstybės nepriklausomybė ir priimtas sprendimas Lietuvos valstybę paskelbti Lietuvos Respublika. Posėdžiui pasibaigus Seimo nariai kartu su svečiais pakviesti į iškilmingą vakarienę.

Pirmieji darbai

1920 m. gegužės 18 d. buvo priimtas Steigiamojo Seimo Statutas ir išrinktas prezidiumas. Prasidėjo kasdienis, ne visuomet įdomus, tačiau sudėtingas ir ne visuomet paprastas Steigiamojo Seimo darbas.

Šio Seimo galias ir pareigas apibrėžė 1920 m. birželio 10 d. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija. Ir Konstitucijoje, ir pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje paskelbta, kad šalies valdymas atiduotas į Steigiamajam Seimo rankas, t.y. aukščiausia valdžia priklauso Steigiamajam Seimui ir jis yra Lietuvos suvereniteto reiškėjas. Taip pat įtvirtinti pagrindiniai Steigiamojo Seimo uždaviniai: leisti įstatymus, ratifikuoti valstybines užduotis, tvirtinti valstybės biudžetą ir prižiūrėti įstatymų vykdymą.

Šiandien esame įpratę rinkti prezidentą visuotinai. Tačiau taip buvo ne visuomet. Parlamentinės Lietuvos laikotarpiu prezidentą rinko Seimo nariai, vienai trejų metų kadencijai, ne daugiau nei dviem kadencijoms iš eilės. Prezidentas rinktas slaptu balsavimu, absoliučia atstovų balsų dauguma.

Rengiant nuolatinę Lietuvos Konstituciją, prezidento institucijai buvo iškilęs pavojus: kairysis Seimo sparnas laikėsi pozicijos, kad prezidentas yra absoliutinės monarchijos liekana, kenksminga jaunai valstybei, o kur dar finansinė našta, apsunkinanti ir taip skylėtą krašto biudžetą. Teigta, kad iki tol pavyko išgyventi be prezidento, tai juo labiau pavyks ir ateityje.

Prezidento institucija išlaikyta krikščionių demokratų balsais, kurie teigė, kad prezidento nevalia bijoti: jis renkamas kadencijai ir gali būti lengvai pakeistas. Vis dėlto, nors Steigiamasis Seimas ir turėjo teisę rinkti prezidentą, tačiau ja nepasinaudojo ir visos Seimo kadencijos metu laikinai prezidento pareigas ėjo Seimo pirmininkas – Aleksandras Stulginskis.

Kiekvienas rinkikas savo paduodamuoju balsu už kurį nors kandidatų sąrašą lemia Lietuvos likimą. Tokiu būdu ši rinkimų teisė uždeda kiekvienam rinkikui atsakomybę už šalies likimą.

Politikai: Steigiamojo Seimo Krikščionių demokratų frakcija. Kaunas, 1920. „Lietuvos albumas“ nuotr.

Kova dėl valstybės

Steigiamajam Seimui teko susidurti ne su vienu iššūkiu, kurių sudėtingiausias – kovos dėl valstybės išlikimo, kai teko stoti šalį ginti ne tik žodžiu, bet ir ginklu.

1920 m. spalį, paaštrėjus santykiams su kaimynine Lenkija, Steigiamasis Seimas laikinai sustabdė plenarinius posėdžius ir priėmė Mažojo Seimo sudarymo įstatymą, pagal kurį dirbti liko septyni Seimo nariai: Steigiamojo Seimo pirmininkas ir šeši Seimo nariai. Likę Seimo nariai išsiskirstė – kas į fronto liniją, kas į regioninės valdžios įstaigas organizuoti krašto gynybos, o kas stojo į kovą užsienio valstybėse, kur turėjo padėti neutralizuoti Lenkijos propagandą ir pagreitinti tarptautinį Lietuvos pripažinimą.

Mažasis Seimas dirbo įprastą parlamentinį darbą: leido reikalingus įstatymus, tvarkė einamuosius darbus, prižiūrėjo įstatymų vykdymą ir panašiai, tačiau nesvarstė esminių klausimų, tokių kaip žemės reforma, Konstitucija ir kt. Plenariniai posėdžiai atsinaujino 1921 m. sausio 17 d. ir tuomet Steigiamasis Seimas jau be trikdžių tęsė darbą iki pat jo uždarymo. Per visą beveik pustrečių metų trukusį Steigiamojo Seimo darbą sušaukta daugiau nei 250 plenarinių posėdžių, priimta daugiau nei 260 įstatymų.

Pats svarbiausias Steigiamojo Seimo darbas – 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija, kurioje įtvirtinti esminiai demokratinės santvarkos pagrindai ir pabaigtas teisinis valstybės atkūrimo darbas. Rengiant Konstituciją jos kūrėjai kaip pavyzdį pasirinko Prancūzijos Trečiosios Respublikos Konstituciją, kuri jiems atrodė demokratiškiausia ir labiausiai atitinkanti Lietuvos žmonių lūkesčius.

Konstitucijoje nustatyta, kad suverenitetas priklauso tautai, aukščiausias valdymo organas – Seimas, taip įtvirtinant parlamentinės valdžios modelį. Konstitucijoje taip pat garantuotos žmogaus ir piliečio teisės bei laisvės. Nustatyta, kad visi Lietuvos piliečiai, neatsižvelgiant į religiją, socialinę padėtį ar tautybę yra lygūs. Nepamirštos ir tautinėms mažumoms, kurioms suteikta kultūrinė autonomija Lietuvos Respublikos įstatymų ribose.

Prioritinės sritys

Vienas esminių priimtų įstatymų – Žemės reforma. Lietuva buvo agrarinė valstybė, o didžioji gyventojų dalis – valstiečiai. Dėl to tiek rinkimų metu, tiek praktiškai viso Steigiamojo Seimo darbo metu vienas iš aktualiausių ir labiausiai diskutuotų – žemės klausimas. Priėmus šią reformą daugiau nei 34 tūkst. bežemių ir 26 tūkst. mažažemių paskirti žemės sklypai, taip sustiprinant žemės ūkio pramonę. Reforma ne tik padėjo Lietuvos ūkiui prisitaikyti prie Europos rinkos, bet ir sukūrė lojalių piliečių tinklą, pasitikinčių savo valstybe.

Kitas svarbus žingsnis – nacionalinės valiutos įvedimas 1922 m. lapkričio mėnesį. Steigiamajame Seime svarstant įstatymą ne tik diskutuota dėl valiutos išvaizdos ar išraiškos, bet ir svarstyti būsimo nacionalinio pinigo pavadinimai, kurių siūlyta pačių įvairiausių: auksinai, doleriai, lyros, markės, kirptukai, muštukai, lietai, rubliai ar vyčiai. Tačiau laimėjo ausiai maloniausias – litas. 1922 m. lapkričio 16 d. išspausdinti lito ir cento banknotai, o 1925 m. sausį Klaipėdos uostą pasiekė ir pirmos litų bei centų monetos.

"Mažųjų tautų nepriklausomybė ir laisvė negali būti remiama ir saugojama tik ginklo pajėga. Joms yra tiek daug stipresnių priešininkų, nuo kurių sunku arba net negalima yra tik ginklu atsiginti. Ginklui padėti reikia ieškoti dar stipresnių ir patvaresnių talkininkų, negu pats ginklas. Tuo laisvės ir nepriklausomybės globėju valstybės sargu yra švietimas, mokslas", – taip apie švietimo svarbą rašyta 1922 m. vasario mėnesio "Lietuvoje". Švietimas taip pat buvo vienas iš Steigiamojo Seimo prioritetų. 1922 m. įsteigtas Lietuvos universitetas, kuris ne tik ugdė ir telkė akademinį jaunimą, bet apskritai buvo šalies intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo židiniu: čia virė visuomeninis gyvenimas, kūrėsi draugijos, korporacijos, leista akademinė spauda ir vykdyta kita intelektualinė veikla, skatinusi krašto vystymąsi. Steigiamasis Seimas patvirtino Muzikos, Meno, Karo mokyklos ir Aukštųjų karininkų kursų įstatus. Nepamiršti ir mažieji Lietuvos gyventojai: priėmus Pradžios mokyklų įstatymą ketverių metų pradinis išsilavinimas tapo prieinamas ir privalomas visiems 7–14 metų amžiaus vaikams.

Kas? Paroda "Sveikas, šalies šeimininke! Lietuvos Steigiamajam Seimui –100".

Kur: Istorinės Prezidentūros sodelyje (Vilniaus g. 33).

Kada: veikia iki spalio 31 d.