Naujas iššūkis

2017 m. tapusi mama, parodos autorė išgyveno transformacinę būseną ne tik kaip žmogus – iki tol buvusi laisva, nepriklausoma jauna menininkė, ji tapo atsakinga už kito – dar bejėgio mylimo mažo žmogaus parengimą gyvenimui. Kartu tai neišvengiamai darė įtaką kūrybai – jos galimumui ir temai.

Bandydama neprarasti kūrybos (galimybės kurti, dalyvauti projektuose, rezidencijose, o tai yra itin svarbus aktyviam menininkui (-ei) momentas, kaip gauti dvasinės žaliavos –  būnant naujose vietose, pažindinantis su naujomis kultūromis, žmonėmis, gaunama stiprių (ir būtinų) kūrybinių impulsų, autorė susirado mentoriavimo programą pas profesionalią menininkę Lenką Clayton. Programos metu V.Tamoševičiūtė siekė suvokti, rasti galimybių nedaryti pertraukos kūryboje, išsigryninti galimus veiksmus, priemones, būdus ją tęsti.

Įsigilinusią į šiuolaikinės menininkės mamos temą, L.Clayton savo veikla tiria nesvetingas mamoms (nepritaikytas tiek fizine erdve, tiek dirbančių žmonių požiūriu) meno instuticijas, menininkų rezidencijų programas, ir tai yra viena jos kūrybos temų.

Du prioritetai

Parodoje "Motinos kūnas" V.Tamoševičiūtė analizuoja bandymą, o gal – jėgų sutelkimą – kurti ir auginti mažą vaiką tuo pat metu. Nedarant pertraukos, stengiantis išvengti savojo aš paaukojimą, siekiant suderinti Nr.1 su kūrybiškos asmenybės Nr.1.

Instaliacijoje "Po audros" (2018) pasakojamas asmeninis kismas nuo ankstesnėje kūryboje reikšto savižalos motyvo iki motinystės temos, kuri tvirtai įsipynusi į dabartinę menininkės kūriniją. Kismas ir bendri taškai. Per fizinę traumą ar vaiko gimimą atrasti save. Tai jungia abu etapus. Dabartiniuose darbuose autorė tiria visuomenės požiūrį į mamą, vaiką, neatsiejamus mamos, auginančios mažą vaiką, veiksmus (pvz., vaiko maitinimas krūtimi viešoje vietoje). Tiria visuomenės reakciją į juos. Jos pokytį, kaip nuo besišypsančių besilaukiančiai būsimai mamai aplinkiniai tampa rūstūs, nes mažas vaikas verkia arba jį reikia maitinti.

Kartu autorė tiria ir savo patirtį, atsineštą iš savo šeimos, apie suvokimą, kas yra mama, ką reiškia ja būti. Gerai pažįstamoje "Meno parko" erdvėje autorė eksponuoja fotografijas, vaizdo kūrinius, sukurtus naudojant jos performansų dokumentaciją. Šie darbai žymi autorės motinystės pradžią, kai besilaukdama atliko performansą "Rh(-)" (2016) iki naujausio, "Mama", sukurto rengiantis šiai parodai (2019).

Galvodama apie ekspoziciją ir šiek tiek įgavus atsitraukimą laiko perspektyvoje, autorė sujungė, permontavo ir naujai panaudojo darytų performansų – minėto "Rh(-)" (2016), "Kai kraujas virsta pienu" (2017), "Po širdim" (2018), "Po audros" (2018), "Difuzija" (2018), "Be pavadinimo" (2018), "Transition / Perėjimas" (2019), "Madona ir kūdikis (be kūdikio)" (2019), atliepiančių motinystės temą, dokumentaciją tam tikra seka.

Taip pat parodoje sukurta instaliacija iš jos ir dukros piešinių – tai svarbūs autorės artefaktai, liudijantys aiškų tikslą ir dviejų prioritetų ėjimą išvien.

Atpažįstamas stilius

Menininkės performatyvioji kūryba visada pasižymėjo jautraus vidinio jausmo personifikavimu veiksme – vidinės įtampos, gal skaudulio, streso, ar jaudulio, patiriamo dėl aplinkoje vykstančių dalykų – išgyvenimo, performanso metu sukurtoje realybėje. Kūriniai gali būti skaitomi nujaučiamomis simboliškomis reikšmėmis (pvz., atpirkimo, maldos, aukojimo), kuriomis vizualizuojamas išjautimas. Čia ir dabar.

Performanso menas jau kurį laiką yra V.Tamoševičiūtės viena pagrindinių kūrybos sferų. Tapybą Vilniaus dailės akademijoje Kauno fakultete baigusi (2006 m. – bakalauro, 2008 m. – magistro studijos), vėliau buvo pakviesta čia lektoriauti apie performanso meną (nuo 2014 m.).

Nuo 2012 m. į tuo metu šiai sričiai ramų šalies kontekstą įnešė daug veiksmo ir matomumo rengiamu performanso ir gyvo meno festivaliu "CREATurE Live ART", kuris užgimė su renginio idėjos bendraautore Daina Pupkevičiūte ir buvo pradėtas rengti organizuojant "Meno parkui". Meninininkė dirbo Nacionaliniame Kauno dramos teatre dekoratore (2007–2015) – tam tikrą sceniškumo aspektą galima pajusti ir jos performansuose: kruopščiai parenkama aplinka, performansai vizualūs (kaip mizansceniškumas), pastebimi simboliai.

Komentaras

Vaida Tamoševičiūtė

Menininkė

Buvimas mama visus iki tol buvusius prioritetus instinktyviai perkelia bent jau per vieną poziciją atgal. Tapti atsakingai ir išmokyti, išauklėti, bet visų pirma – pamaitinti, pasirūpinti, kad saugiai, sėkmingai vystytųsi, – mamos svarbiausias, Nr.1, uždavinys. O mamos, iki tapdamos mamomis, gyveno ir iki tol. Jos gyvena savo gyvenimus, kuriuose stengiasi save išreikšti, siekia laimės save realizuoti pasirinktoje profesinėje srityje, ten, kur link save augino, vedė (tiesiai, ar vingiuotai) nuo mažumės, nuo mokyklos, nuo dienų užklasiniuose būreliuose, ar nuo aukštosios mokyklos laikų, kai sąmoningai suvokdamos ar daugiau intuityviai, turi savo kitą svarbiausią, Nr.1, tikslą. Šis dviejų pagrindinių tikslų susidūrimas lemia neišvengiamą prioritetų persidėstymą.

Kas? V.Tamoševičiūtės parodos "Motinos kūnas" atidarymas.

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Spalio 10 d. 18 val. Veiks iki lapkričio 9 d.