Rezultatas – skurdus ir menkavertis maistas. Artimiausiu metu bus tikrinamos ir ugdymo įstaigos. Pasak sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos, ligoninėse galėtų pakakti ir to, kad maistas pacientams būtų tiesiog palankus sveikatai, tačiau, kalbant apie mokyklas ir darželius, svarbu pabrėžti ne tik maisto kokybę, bet ir valgymo laiką, trukmę, kultūrą ar vaikų mokymą patiems pasigaminti sau maisto.

Apie tai – pokalbis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“ su socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu ir  Laisvosios rinkos instituto prezidentu Žilvinu Šilėnu.

– Ministre, ar jūs sutinkate, kad ši parama – įsigyti būstą regionuose – pirmiausiai yra orientuota į regionų gaivinimo politiką ir tik po to į jaunas šeimas?

L. Kukuraitis: Šitas projektas turi bent tris tikslus. Pirmas, kaip jūs ir sakote, stiprinti regionus. Tai yra tikrai rimtas instrumentas pačioms savivaldybėms imtis iniciatyvos ir kviesti jaunas šeimas ar bent išlaikyti tas, kurios yra regionuose. Antras tikslas yra demografinis. Šiuo projektu diferencijuojama parama pagal vaikų skaičių šeimoje. Lietuvoje, lyginant su likusia Europa, gimstamumą iš esmės turime neblogą, tačiau turime trečio vaiko problemą. Ši kompensacija, turintiems tris ir daugiau vaikų, jau siektų 30 proc. Trečias tikslas yra kiek įmanoma labiau stabdyti migracijos procesą, kuris, žinia, yra didelis.

– Seimo teisininkai šį projektą pavadinimo diskriminaciniu. Diskriminaciją jie įžvelgia ir nesusituokusių porų atžvilgiu, ir didmiesčių gyventojų, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įstatyme nenumatoma atsižvelgti į šeimos finansinę padėtį. Pone Šilėnai, jūs pastebite diskriminacijos šioje paramoje?

Ž. Šilėnas: Tikrai taip. Bet net ne diskriminacija yra prasčiausia šio pasiūlymo dalis. Prasčiausia šio pasiūlymo dalis yra tai, kad yra neapsispręsta, ar tai pagalba jaunimui, ar tai pagalba regionams, ar, kaip dabar išgirdome, tai yra pagalba gausioms šeimoms. Toks tikslų ir priemonių kompotas arba šaltiena – iš jo nebeįmanoma suprasti, kam iš tikrųjų yra skirta.

Taip, diskriminacinių dalykų yra, bet aš sakyčiau, jeigu tai pirmiausiai yra parama regionams – tai pigiu būstu regionų neatgaivinsi. Tie regionai, kuriems trūksta gyvybės, ir taip turi pigius būstus. Jeigu tai yra pagalba jaunimui – tai jaunimas koncentruojasi didžiuosiuose miestuose. Jeigu norime jiems padėti, reikia eiti ten, kur to jaunimo yra, o ne ten, kur jo nėra. Jeigu tai yra pagalba gausioms šeimoms – tuomet turėtų būti pajamų ir turto testas, ką sako ir Teisės departamentas. Kitaip tariant, reikia paramą dalinti ne pagal tai, kiek turi vaikų, o pagal tai, kiek paramos tau reikia. Sutikime, kad gali būti situacijų, kuomet šeima turi tris ir daugiau vaikų, bet yra pasiturinti ir jai tos paramos nereikia. Mano galva, apsisprendus, ko iš tikrųjų šia priemone norima pasiekti, būtų kur kas paprasčiau ir siekti. Tai tikrai nėra pats blogiausias pasiūlymas, sakyčiau – net vienas iš geresnių. Šaržuoju, žinoma, bet gali būti ir blogesnių, kaip pavyzdžiui, uždrausti jaunimui keltis į didmiesčius.

– Ministre, grįžtant prie to aspekto, kad į nebūtų atsižvelgiama į finansus. Juk gali būti tokia situacija, kad, pavyzdžiui, yra trijų asmenų šeima, jos mėnesio pajamos „į rankas“ yra kokie 4000 eurų ir jie nusprendžia pirkti butą Jonavoje. Ir tuo pačiu metu gali būti taip pat trijų asmenų šeima, kurios pajamos per mėnesį – 2000 eurų ir jie gyvena Panevėžyje, kur kompensacijos gauti jau negali. Šiek tiek trūksta logikos, ministre?

L. Kukuraitis: Yra keletas aspektų. Parama būstui, priklausomai nuo pajamų, jau egzistuoja.

– Taip, valstybės iš dalies kompensuojamų būsto kreditų teikimo programa. Kuria, beje, nelabai naudojamasi. Jūsų ministerijos  duomenimis, 2017 m. būsto nuomos ar išperkamosios nuomos mokesčio kompensaciją gavo šiek tiek daugiau nei 400 šeimų, dar 600 šeimų gavo būsto kredito dalies kompensaciją.

L. Kukuraitis: Taip, arti tūkstančio. Kiek atsimenu, ši parama galioja nuo 2003 m., tai jau mes turime keliolika tūkstančių šeimų, kurios pasinaudojo šia programa. Mes apskritai pastebime intensyvumą ir didesnį domėjimąsi šia programa. Vadinasi, mes jau turime priemonę, kuri priklauso nuo pajamų. Naujas įstatymas yra pagalba regionams. Jeigu turime jaunas šeimas, kurios nori gyventi regione, bet joms trūksta resursų, kad įsigytų būstą, mes ir padedame joms kompensuodami tą pirmąjį įnašą. Beje, apklausos rodo, kad šeimos ir įvardija pradinį įnašą kaip sunkiausią dalyką norint įsigyti būstą. Mes turime tą užburtą ratą, kad investicijos nesikelia ten, kur nėra žmonių ir kompetencijos, o žmonių nėra, nes nėra darbo vietų.

– Ministre, šiuo atveju svarbus ir kitas klausimas – kas yra vertybė? Ar žmonės regione yra vertybė savaime, ar tiesiog dirbantys ir gyvenantys Lietuvoje žmonės yra vertybė, kur jie begyventų?

L. Kukuraitis: Kaip jau ir sakiau, susiduriame su problema, kad regionai neatsigauna, nes juose tiesiog trūksta žmonių. Yra norinčių investuoti, bet nėra kam dirbti. Tai ši parama ir yra tam, kad savivaldybės, kviesdamos investitorius, galėtų sakyti, jog pritraukia ir jaunų, kompetentingų žmonių, kurie galės įsidarbinti. Tokiu būdu, tikiu, investicijas pritraukti bus lengviau.

– Pone Šilėnai, kokį jūs matote efektyvesnį modelį?

Ž. Šilėnas: Jeigu mes kalbame apie didelį įrankį, tai nepramiškime, kad pagal numatytas sumas mes kol kas kalbame tik apie kelis šimtus šeimų. Lietuvoje turime 60 savivaldybių. Atmeskime didžiąsias – lieka 50 savivaldybių. Jeigu po keturis vidutiniškai žmones atvažiuos į savivaldybę, tai nei čia investitoriai dėl to atvažiuos, nei čia regionai bus išgelbėti. Bus tokia priemonė labiau dėl paukščiuko – padaryta.

Jeigu po keturis vidutiniškai žmones atvažiuos į savivaldybę, tai nei čia investitoriai dėl to atvažiuos, nei čia regionai bus išgelbėti. Bus tokia priemonė labiau dėl paukščiuko – padaryta.

Sutinku su įvardinta problema, kad sunku sukaupti pradiniam įnašui. Bet čia yra tam tikras užburtas ratas kita prasme. 15 proc. pradinis įnašas – tai Lietuvos banko sukurta taisyklė. Jeigu tai yra saugiklis, kuris skatina skolintis atsakingai arba skolintis tik tada, kai turėsi pinigų paskolą išsimokėti, tai dabar valdžia tą saugiklį tarsi išsuka. Tai yra šiek tiek keista.

Ir atvirkščiai – jeigu problema yra, kad žmonės negali sukaupti to įnašo, vadinasi, žmonėms trūksta taupymo priemonių. Kitaip tariant, gal valdžia galėtų skatinti taupymą? Pavyzdžiui, vietoj to, kad duotų šią paramą, galėtų leisti jaunam žmogui kaupti būsto fonde nuo kokio pajamų mokesčio ir tuos sukauptus pinigus panaudotų pradiniam įnašui. Be to, pradinis įnašas didžiausia problema yra ten, kur būsto kainos yra didžiausios – būtent didmiesčiuose. Jeigu keliesi į regioną, kur būstas pigus, tai tas pradinis įnašas dažniausiai net nėra problema.

– Teikiamame įstatyme numatyta būsto kainos riba – 87 tūkst. eurų. Ne didmiesčiuose už tokius pinigus galima nusipirkti labai neblogą būstą, net Vilniuje už tiek galima nusipirkti visai gerą – tai kodėl tokios lengvatos netaikyti platesniu mastu? Ministre, jums vis tiek reikės atsižvelgti į teisės departamento išvadą.

L. Kukuraitis: Rytoj [kovo 29 d. – LRT.lt] mes teiksime Seimui šį projektą. Jis labai lauktas ir juo labai domimasi, taigi, manau, Seimas tikrai detaliai svarstys šį pasiūlymą ir bus atsižvelgta į teisininkų išvadas, jeigu matysime, kad kyla problemų. Kalbant apie būsto kainas – kai kuriuose regionuose jos auga ir yra jau kaip reikiant užaugusios, dėl to ta suma tokia ir nustatyta.

– Pone Šilėnai, ar šios kompensacijos gali turėti įtakos būstų kainų rinkai?

Apie tai LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su Lietuvos socialdemokratų darbo partijos pirmininko pavaduotuojais J. Bernatoniu ir Živile Pinskuviene bei dienraščio „Lietuvos rytas“ politikos apžvalgininku Vytautu Bruveriu.

– Šių metų kovo 1 dieną Lietuvoje iš viso buvo registruotos 28 partijos. Kelios iš jų yra likviduojamos, bet registre šiuo metu yra tiek. Pone Bernatoni, ar galite paaiškinti, kam Lietuvai reikėjo dar vienos, jau 29-tos, partijos?

J. Bernatonis: Visų pirma turiu pasakyti, kad susidarė tokios aplinkybės, kai Gintauto Palucko partija deklaravo savo ėjimą į kairę, paskelbė manifestą, susidarė niša tradicinei socialdemokratinei partijai, ir mes, tie, kurie norime išsaugoti šią tradicinę europinę ideologiją Lietuvoje, tęsti socialdemokratų tradicijas, nutarėme jungtis.

– Ar dabartiniai socialdemokratai labai nutolę nuo tikrosios socialdemokratų tradicijos?

 J. Bernatonis: Žinote, ne nuo tikrovės nutolę, o nuo savo programos. Man teko vadovauti dabar galiojančios socialdemokratų programos rengimui, pateikinėti ją suvažiavime, tai G. Palucko manifestas gerokai skiriasi. Modernūs socialdemokratai nedeklaravo nei klasių kovos, nei verslo ekspropriavimo, nei panašių dalykų, kurie būdingi kairiesiems radikalams. Nežinau, gal tokiu būdu siekiama surinkti kokių tai papildomų balsų, bet aš manau, kad tai yra tam tikra prasme žmonių klaidinimas. Tai visiškai nerealu. Klasių nebėra mūsų visuomenėje, darbo santykiai pasikeitė, pasikeitė pasaulis.

  – Pone Bernatoni, 29-ta partija Lietuvoje, kam ji reikalinga?

J. Bernatonis: Reikalinga socialdemokratijai išsaugoti ir sutelkti tuos žmones, kurie tiki mūsų idėjomis.

– Ponia Pinskuviene, aš suprantu, kad jums pasitaikė puiki proga palikti jau iš esmės nuskendusį Darbo partijos laivą. Ar jūs pati su bendrapartiečiais pasisiūlėte įstoti ir kartu burti šią partiją, ar sulaukėte kvietimo iš pono Bernatonio, pono Kirkilo?

Ž. Pinskuvienė: Be abejo, Viktorui Uspaskichui tik sugrįžus į partiją, iš karto pačių aktyviausių, pačių darbščiausių žmonių buvo nuspręsta, kad mums šioje partijoje ne vieta, kad mes turime išeiti. Ir mes pasirinkome kelią, kadangi gyvename laisvoje Lietuvoje, esame laisvi žmonės, turime pasirinkimą, su kuo galime būti komandoje. Po to, kai V. Uspaskichui pradėjo atsidarinėti ir užsidarinėti čiakros, mes tikrai supratome, kad mums su juo yra nepakeliui, ir mes savo valia palikome šią partiją.

Be abejo, buvo įvairiausių pamąstymų, kažkas pradėjo kurti judėjimus. Tie žmonės yra aktyvūs, jie nori dirbti Lietuvai, žmonėms, ir mes svarstėme įvairiausius variantus. Susidarė tokia situacija su socialdemokratais, kadangi esame visi politikoje, esame tarpusavyje pažįstami, gimė ši idėja, kodėl negali susivienyti patyrę politikai.

– O gal kitos partijos nekvietė jūsų prisijungti?

K.Vanago/BFL nuotr.

Ž. Pinskuvienė: Galiu sąžiningai pasakyti, daug partijų kvietė, su daug partijų lyderių turėjau susitikimų, bet ne dėl to, kad kažkur eičiau, būčiau, – man reikalingos labai konkrečios idėjos, labai konkretūs darbai, ką mes galime padaryti Lietuvos žmonėms. Pats pagrindinis dalykas buvo, kadangi artėja savivaldos rinkimai, – koks požiūris yra į rajonus ir regionus. Kai aš pamačiau aiškią programą, kaip viskas yra sudėliota žmonėms, aš vienareikšmiškai priėmiau sprendimą, kad aš noriu dalyvauti kuriant šią partiją, lygiai vienodomis teisėmis su visais žmonėmis, kurie ir buvo šį šeštadienį susirinkę. Jų yra virš 4 tūkstančių, beveik 5 tūkstančiai. Steigiamajame suvažiavime dalyvavo per 700 narių. Tai tikrai didžiulė komanda ir ji, be abejo, pilnės. Šiandieną mes sulaukiame begalės skambučių iš įvairiausių rajonų, kur žmonės nori prisijungti, nes, be abejo, viešojoje erdvėje sudaryta tokia opinija, kad galbūt neis žmonės į šią partiją, kažkam nepavyks jos sukurti, suburti žmonių, bet aiškiai šeštadienį pasimatė, kad yra žmonių.

  – Pone Bruveri, naujos partijos pirmininkas Gediminas Kirkilas tai pavadino dovana Lietuvai šimtmečio proga. Kaip jūs vertinate šią dovaną Lietuvai?

V. Bruveris: Apie dovaną Lietuvai tai tokia pigi patetika ir tiek, kuri, aišku, dar ir skamba ganėtinai ironiškai tos visos partijos jau, galima sakyti, tam tikro susiformavusio, bent pradiniam etape, įvaizdžio kontekste. Ji labai aiškiai suvokiama, kas ji yra – tam tikrų politinių nuobirų partija, į kurią susibūrė žmonės, kurių motyvas yra labai aiškus ir suprantamas – jiems reikia kažkaip gyventi.

Savaime suprantama, tie buvusių socialdemokratų partijos atstovai lyderiai, kurie yra Seime, yra susibūrę į frakciją, tai jie politine prasme, metaforiškai kalbant, kybo tarp dangaus ir žemės. Jiems reikia kažkokios struktūros, politinės organizacijos, kažko tokio po kojom, viena vertus, kad tvirčiau ir rimčiau atrodytų koalicijoje, ir pati valdančioji koalicija kad rimčiau atrodytų, ne vien būtų tik toks keistas darinys – frakcijų koalicija. Antras dalykas – kitais metais rinkimai – savivaldos ir Europos Parlamento. Tiesą sakant, galvojant apie tuos dvejus rinkimus, nežinau, kurie čia svarbesni šios partijos vadovybei ir pirmiausia buvusiai socialdemokratų ir LDDP [Lietuvos demokratinės darbo partijos – LRT.lt] nomenklatūrai. Spėju, kad Europos Parlamento rinkimai. Taigi žmonės, norintys dalyvauti šiuose rinkimuose, turi eiti pagal kažkokį sąrašą, kažkokios struktūros reikia. Iš to, kas buvo, kas pasitaikė, ką žmonės šiuo metu turi, kokiu žmogiškuoju ir politiniu kapitalu disponuoja, iš to jie ir sukūrė šią partiją.

– Pone Bernatoni, iš karto po partijos įsteigimo prabilta apie tai, kad bus siekiama persiderėti koalicijos sutartį. Ar bus siekiama daugiau galių, galbūt „darbiečiai“ jums iškėlė sąlygų, kad jie irgi nori postų?

J. Bernatonis: Mane labai nustebino Vytautas Bruveris – jaučiasi, kad nebuvo mūsų suvažiavime. Apie pusę naujos partijos narių yra nebuvę jokiose partijose. Ir apskritai – partijas steigia nepartiniai žmonės, ir mes nesirikiuojame, kurie yra buvę „darbiečiai“, socialdemokratai. Mes turime savo programą, savo įstatus ir pagal juos vienijamės.

Dėl koalicijos sutarties – ar pamenate, kai mes pagal konstituciją ir Seimo statutą sudarėme tarp frakcijų koaliciją, koks buvo politologų nusistebėjimas, kad tai kažkoks išradimas, nors tokie yra mūsų įstatymai. Dabar, kai mes jau turime partiją, norime, kad tų nusistebėjimų nebūtų, ir derėsimės dėl tarppartinės koalicijos. Tai nereiškia, kad derėsimės dėl postų.  

– Ir vis dėlto, ar norisi kažko daugiau, negu dabar turite?

J. Bernatonis: Mūsų situacija yra unikali – mes dar tik įkuriame partiją ir ji jau yra valdanti. Niekad taip nėra buvę. Paprastai įkurtos partijos siekia valdžios.

Mūsų situacija yra unikali – mes dar tik įkuriame partiją ir ji jau yra valdanti. Niekad taip nėra buvę.

– Klausimas, ar tai yra labai gera praktika.

J. Bernatonis: Tai yra unikalus atvejis, aš sakau ne apie praktiką. Tokios praktikos Lietuvoje apskritai nebuvo. Mes derėsimės ne dėl postų, o dėl pasidalijimo atsakomybe valdžioje, nes matome, kad mes esame reikalingi ir mes galime daug padaryti. Postų mums pakanka.

  – Pone Bruveri, šis naujas politinis darinys turi ir politinių perbėgėlių, ir dėl balsų pirkimo kaltintų žmonių, ir nuslėpusiųjų turint užsienyje turto, ir tuo pačiu čia šalia labai svarbus faktas, kad ši partija turės ir kandidatą į teisingumo ministrus. Skamba truputį fantasmagoriškai.

V. Bruveris: Galbūt nieko teisiškai neleistino ir nėra. Matyt, reikia žiūrėti pagal konkrečias personalijas. Jei kalbame apie balsų pirkimo šleifą, turime omeny, matyt, partijos vicepirmininkę, ponią Pinskuvienę. Kodėl ji atsidūrė partijoje? Viena vertus, aišku, keista, kad tos partijos lyderiai, tiek kūrę tą partiją, pagalvojo, kad verta ją paimti, kita vertus, pažiūrėkime į politinę pragmatiką – vis tiek artėja savivaldos rinkimai, ponios Pinskuvienės įtakos ir politinio kapitalo, svorio Širvintų rajone nenuginčysi. Kodėl jos nepaėmus? Keistesnis yra pono Andriaus Šedžiaus atvejis. Čia galima daugiau spėlioti. Atrodo, mušta politinė korta jau seniai, bet, spėju, galėjo sužaisti kokie nors asmeniniai dalykai, Šedžiaus vyresniojo [buvusio Šiaulių apskrities viršininko Alvydo Šedžiaus – LRT.lt] ryšiai su pono Bernatonio ir kitų buvusių LDDP nomenklatūros atstovų stovykla toje partijoje. Tai ir nulėmė, kad ta ir kita prieštaringos reputacijos figūra buvo priimtos į partiją, bet, aišku, šių pragmatiškų ir motyvuotų dalykų suma, kaip jūs pastebėjote, duoda labiau neigiamą viešo partijos įvaizdžio rezultatą. Apskritai, žinant, kaip mūsų rinkėjų plačiosios masės, nepaisant jų konkrečių politinių preferencijų, kaip jos vertina politinius pabėgėlius, atskalūnus, kaip apskritai jos vertina politines figūras, kurios ne vieną ir ne du kartus yra pakeitusios politinę iškabą per savo karjerą, žinant tai, nieko gero šiai partijai aš neprognozuočiau.

Ž. Pinskuvienė: Jūs vieną kartą, gerbiami žurnalistai, turetumėte padėti tašką ir baigti eskaluoti šią temą, nes, žinokite, net žiūrovams tai jau nebejuokinga ir nebeskanu.

– Bet tai faktas, ponia Pinskuviene.

Ž. Pinskuvienė: Faktas yra tai, kad Aukščiausiasis teismas pripažino, kad jokio balsų pirkimo nebuvo. Aš suprantu, kad žurnalistams yra be galo skaudu, kai ant Pinskuvienės absoliučiai daugiau nieko nėra. Nes ji turbūt nepriklauso vienam klanui, nepriklauso kitam ar trečiam klanui, Pinskuvienė priklauso žmonėms. Suprantu, daug kam yra nepatogu, bet negalima manęs valdyti už vadžių. Bet net pats ponas Bruveris pripažįsta, kad Pinskuvienės įtakos Širvintose nieks negali paneigti, teisingai? Jos negalima paneigti, todėl, kad Pinskuvienė, net ir po visų skandalų, buvo išrinkta per pirmą turą.

Galbūt kalbėkime ne apie sukurtus skandalus. Jeigu Pinskuvienė būtų praktiškai su tiek promilių, kiek Bruveris, sustabdyta, tada skandalas būtų per visą Lietuvą.

– V. Bruveris nėra politikas, ponia Pinskuviene.

Ž. Pinskuvienė: Jei Pinskuvienei kažkas sukurpia skandalą, kur nebuvau nei teisiama, nei kokia byla buvo, burbulas yra labai gražiai išpūstas ir kelinti metai yra kabinama šita etiketė. Gerbiamieji, šita etiketė man jau nebekimba.

J. Bernatonis: Kaip buvęs teisingumo ministras noriu pasakyti – ponia Pinskuvienė Aukščiausiojo teismo buvo išteisinta, ponas G. Paluckas Aukščiausiojo teismo buvo nuteistas už korupciją dviem metams laisvės atėmimo, apie tai žurnalistai nekalba.

– Kalbėta daug kartų ir daug kartų kelta į viešumą.

J. Bernatonis: Kalbėkime apie kiekvieną bylą atskirai.

Dabar, kalbant apie perbėgėlius, noriu pasakyti, kad aš niekada gyvenime nekeičiau partijos, visada buvau Algirdo Brazausko partijoje ir dabar tokioje esu. Tai buvo savarankiška LKP [Lietuvos komunistų partija – LRT.lt], tai buvo LDDP, tai buvo Socialdemokratų partija, dabar tai bus Socialdemokratų darbo partija, bet aš visą laiką esu A. Brazausko partijoje.

– Ne apie jus juk kalbame. Yra Andrius Šedžius, yra Remigijus Ačas.

J. Bernatonis: Kalbant apie A. Šadžių – jis taip pat buvęs socialdemokratas.

– Vėliau buvo Lietuvos liaudies partija, „Tvarka ir teisingumas“.

J. Bernatonis: Labai gerai, jaunas žmogus ieško savo vietos, nori atsiskleisti politikoje.

– Jis nėra toks jaunas [42 m. – LRT.lt], kad neturėtų vertybių ir nežinotų, kas jis iš tikrųjų yra politikoje.

J. Bernatonis: Nėra ir toks senas, už ką mes esame kritikuojami, nors, mano supratimu, nereikėtų ir mūsų diskriminuoti mūsų pagal amžių.

– Pone Bernatoni, premjeras Saulius Skvernelis jūsų suvažiavime sakė, kad, jeigu reikėtų lažintis, kuri socialdemokratų išliks, jis balsuotų už jūsiškę, ir turbūt pirmi rimti sąrašo rinkimai bus Europos Parlamento rinkimai. Ar sutiktumėte šiandien lažintis, kaip jums baigsis šie rinkimai? Drįsčiau sakyti, kad mandato negausite nė vieno.

J. Bernatonis: Manau, kad pamatysite po rinkimų. Kiti metai išties sudėtingi. Jeigu kalbate apie Europos Parlamento rinkimus, tai jie mūsų žmonėms nėra tokie svarbūs, ten bus lygiosios – 1:1.

– 1:1 su socialdemokratais?

J. Bernatonis: Taip, su Palucko partija. Socialdemokratais juos vadinti man būtų gėda.

  – Pone Bruveri, kaip jūs matote naujos partijos perspektyvas būsimuose rinkimuose?

Jei taip, kodėl tokia reklama nepažymėta, o pats serialas didžia dalimi finansuotas ne politinės partijos, o juridinio asmens – „Agrokoncerno grupės“? Apie tai – pokalbis su viešųjų ryšių specialistu Arijumi Katausku ir „Lietuvos ryto“ apžvalgininku Vytautu Bruveriu.

– Pirmiausia siūlau pasižiūrėti kelias ištraukas iš šio serialo trečiojo sezono, rodyto 2011-2012 metais per TV3. Pirmoje ištraukoje vienas pagrindinių serialo herojų agronomas ir bendrovės pirmininkas Pijus vis dažniau sulaukia raginimų dalyvauti didžiojoje politikoje. Esą jo sumanumas, sąžiningumas ir žodžio laikymasis – būtent tos vertybės, kurių politikoje labiausiai trūksta. Agitatoriai Pijui turi ir konkretų politinį pasiūlymą. Kitoje  ištraukoje Pijus vis dar muistosi, tvirto „ne“ ėjimui į politiką nesako. Tai matydamas Pijaus tėvas nepraranda vilčių ir toliau negailėdamas pagyrų stengiasi spausti sūnų. Dar viename epizode matome, kad  Pijaus tėvo ir bendražygių atkaklumas davė vaisių. Pijus prisijungė prie Valstiečių sąjungos, tačiau vis dar dvejoja, ar kandidatuoti į Seimą.  Apie tai Pijus nusprendžia pasikalbėti ir su kunigu. Gal jis padės rasti atsakymą? Dar vienas įdomus sutapimas – 2012 m. pavasarį Lietuvoje buvo pradėti rinkti parašai dėl privalomo referendumo Visagino atominės elektrinės statybų klausimu. Tuo pačiu laikotarpiu rodytame „Naisių vasaros“ seriale jau valstiečių nariu tapęs Pijus nusprendžia daryti tą patį – rinkti parašus. Pone Bruveri, ar šiuose serialo epizoduose jūs pastebite politinės reklamos užuominų?

V. Bruveris: Net nežinau, ar tai galima vadinti užuominomis. Šie epizodai yra konkreti politinė reklama. Tai yra tiesioginės nuorodos į konkrečius programinius, politinius dalykus paties Ramūno Karbauskio ir jo vedamos politinės jėgos. Yra kur kas didesnė problema, kaip vertinti visą šį serialą. Didžiąja dalimi jis skirtas vieno asmens reklamai, vieno žmogaus viešiesiems ryšiams. Manyčiau, tai yra tipinė mūsų kraštams istorija, kai oligarchas susigalvoja sau dar vieną prabangų malonumą savo asmeninei reklamai, savo teigiamo įvaizdžio visuomenėje kūrimui. Ir sukuria serialą. Manau, čia yra viso reikalo esmė ir apie tai turėtume kalbėti, ne vien tik apie konkrečias detales, kurios yra aiškios politinės aspiracijos.

– Pone Katauskai, jūs žinote daug viešųjų ryšių strategijų, nuomonės formavimo būdų. Ar serialas yra stiprus ginklas viešųjų ryšių prasme? Kokią propagandinę žinutę jis turėjo nusiųsti žiūrovams?

A. Katauskas: Po rinkimų mes kalbėjome, kad Ramūnas Karbauskis niekur nebuvo matomas, jo vadovaujama partija – taip pat ir staiga valstiečiai laimi rinkimus. Bet buvo serialas, kuris buvo rodomas net 6 metus. Tikslinė auditorija 6 metus žiūrėjo ir matė R. Karbauskį. Be to, serialas buvo „prikabintas“ prie visuomenėje vykstančių įvykių, prie aktualijų. Žmogus, žiūrėdamas serialą, atpažįsta aktualijas, atpažįsta pagrindinį veikėją, kuris yra identiškas R. Karbauskiui. Vadinasi, tie, kurie nežiūrėjo šio serialo, klydo manydami, kad tikslinė auditorija paties R. Karbauskio nematė. Jis buvo vienas dažniausiai matomų viešojoje erdvėje, nors ir šiek tiek kitoks, nors ir vardu Pijus. Ir tai yra viena strategijų, apie kurią galima kalbėti. Serialas patvirtina, kokios pozicijos laikaisi. Jei kas nors pamiršo, kas rinko parašus prieš atominę elektrinę – serialas priminė. Pats R. Karbauskis taip lengvai nerastų būdų, kaip apie tai pakalbėti, nes tradicinė žiniasklaida neturi priežasties apie tai šnekėti, o čia viskas įpinta į serialą, į istoriją. Gera ta istorija, ar ne – kitas klausimas, bet žmonės ją įsimena. Jis yra tautosakos dalis, jis kuria save kaip modernios tautosakos dalį.

– Pone Bruveri, įdomus aspektas ir „Agrokoncerno“ vaidmuo. Nuo 2012 m. sausio 1 d. verslui uždrausta finansuoti politines partijas ir kampanijas. „Agrokoncernas“ tarsi finansuoja serialą, t.y. meno kūrinį, nors tame seriale aiški politinė linija tos partijos, kurios vadovas buvo ir yra R. Karbauskis. Kyla klausimas, ar nebuvo pažeistas įstatymas?

V. Bruveris: Kaip stebėtojas susidarau įspūdį, kad tai yra tiesioginis tam tikros politinės reklamos finansavimas. Bet atsakyti į šiuos klausimus turėtų kompetentingos institucijos, viena jų – Vyriausioji rinkimų komisija.

– VRK pradėtas tyrimas niekuo taip ir nesibaigė, nors ir pats tyrimas buvo įdomus?

V. Bruveris: Taip, ir tai yra blogai. Tai yra dar vienas, eilinis konformizmo ir netgi baimės politikams pavyzdys, kuo visada ši institucija ir ilgametis jos vadovas Zenonas Vaigauskas pasižymėjo.

– Gal priežastis ta, kad iki to laiko valstiečiai buvo visiškai neįtakingi didžiojoje politikoje ir nelabai kam rūpėjo, kas rodoma tame seriale?

V. Bruveris: Gali būti. Buvo tam tikra inercija, kad mes iš Vilniaus nematėme tos partizaninės viešųjų ryšių strategijos. Bet manau, kad tam sprogimui, kuriuo virto Valstiečių ir žaliųjų sąjungos  pergalė Seimo rinkimuose, lemiamos įtakos turėjo kiti faktoriai, ne serialas. Tačiau jis buvo kuriamas R. Karbauskio įvaizdžio palaikymui plačiosiose provincijos masėse. O dabar, kai serialas dar kartą prisimintas ir nagrinėjamas, būtų ne pro šalį kaip nors priversti VRK galų gale rimtai išnagrinėti visą serialą ir  atsakyti į klausimą, ar jame nėra politinės reklamos požymių ar pačios politinės reklamos. Jei tai bus konstatuota, bus aiškus ir atsakymas, kaip yra su „Agrokoncerno“ finansavimu.

Dabar jau niekas neabejoja, kad Pijus iš serialo yra R. Karbauskio įvaizdis.

– Pone Katauskai, kuo jūs aiškinate, kad iki šiol rinkimų prievaizdai nėra tuo susidomėję? Ar čia dėl to, kad neįdomu, kas vyksta provincijoje, ar čia kiti dalykai? Nes, pavyzdžiui, liberalai 2015 metais buvo nubausti berods už vienos televizijos žiniose paslėptą politinę reklamą?

A. Katauskas: Daugelis skundų dažniausiai daromi konkurentų, kurie yra matomi. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga iki pergalės, tiksliau, iki Sauliaus Skvernelio atėjimo, naujų žmonių pritraukimo, nebuvo vertinama rimtai. Nebuvo spaudimo iš konkurentų, nebuvo reakcijos ir mes tai aiškiai matėme. Dar vienas aspektas: veiksmai, kuriuos darė partija ir pats R. Karbauskis su serialu, taip pat „Agrokoncernas“, prasilenkė. Mes neužfiksavome, niekas į tai nežiūrėjo rimtai, o jie nuolat dirbo su tam tikra tiksline auditorija. Skundų jokių nebuvo, kriepimųsi į VRK taip pat nebuvo. Buvo mesti dideli pinigai į serialo gamybą, jis generavo neblogus reitingus televizijose. Ir ne tik serialas – prisiminkime Naisių festivalius, kitus dalykus. Kitaip tariant, vyko tam tikras R. Karbauskio dievybės formavimas. Bet niekas neskundė, mes nematėme arba praleidome pro akis. O jis sugebėjo pralįsti pro tą adatos skylutę su visa komunikacija, kurią mes dabar matome. Dabar jau niekas neabejoja, kad Pijus iš serialo yra R. Karbauskio įvaizdis.

– Ar galima kalbėti apie įvertinimą atbuline data?

Kodėl žino daug kas, bet kalba retas? Apie tai – pokalbis su psichoterapeutu, profesoriumi Eugenijumi Laurinaičiu ir Lietuvos žmogaus teisių centro direktore Birute Sabatauskaite.

– Ponia Sabatauskaite, jūsų organizacija daugiau nei 20 metų dirba žmogaus teisių srityje. Ar galime sakyti, kad visuomenė laisvėja ir drąsėja kad ir tokiais priekabiavimo, smurto atvejais? Kokia situacija šiandien ir prieš 10 metų?

B. Sabaliauskaitė: Jei kalbame apie Lietuvos visuomenę, sakyčiau ir taip, ir ne, nes jei lygintume su kitomis šalimis ir kalbėtume apie tą pačią „Me too“ kampaniją, kai apie seksualinį priekabiavimą prabilo moterys kino industrijoje, po to prabilo akademikės, teisininkės ir taip toliau, tai Lietuvoje buvo išlindę keli atvejai ir po to nutilo. Bet norėčiau pasidžiaugti, kad ir Lietuvoje moterys vis dažniau išdrįsta prabilti. Tam tikra revoliucija yra. Tai įvyksta tada, kai visuomenė sukuria tam tikrą klimatą, kai žmonės pasiryžta kalbėti žinodami, kad jų pačių neapkaltins.

Vis dėlto negalėčiau pasakyti, kad toks klimatas egzistuoja ir Lietuvoje, nes mes dar turime daug pačių aukų apkaltinimo – esą, pati kalta. Taip pat apstu ir aukos elgesio analizavimo – kaip ji buvo apsirengusi, ką ji pasakė, kiek išgėrė, ar pati kažkur sutiko eiti ir panašiai. O žiūrint į skaičius, matome, kad Lietuvoje moterys apie priekabiavimą prabyla retai. Europos Sąjungos (ES) tyrimai rodo, kad daugiau negu pusė moterų ES yra patyrusios seksualinį priekabiavimą, o Lietuvoje tai sako tik 35 procentai apklaustųjų. Jei palygintume su Švedija – daugiau nei dvigubai mažiau. Vadinasi, mes iki galo dar net neatpažįstame, kas tai yra seksualinis priekabiavimas, kas yra nepageidaujamas seksualinio pobūdžio elgesys.

– Beveik visi atvejai, kurie pastaruoju metu iškyla į viešumą yra kelerių ar net 10 metų senumo. Tai yra dalies visuomenės kritikos objektas – kodėl taip vėlai pasakoma, kodėl ne iš karto. Pone Laurinaiti, kuo jūs tai aiškinate? Kodėl moterys prabyla tik po kurio laiko?

Mihai Surdu/Unsplash nuotr.

E. Laurinaitis: Pirmiausia reikėtų aiškiai apibrėžti, kas yra seksualinis priekabiavimas Pavyzdžiui, aktorė Catherine Deneuve pasakė, kad judėjimas „Me too“ uždraudžia vyrui netgi flirtuoti, kažkaip bandyti pritraukti moterį. Todėl iš tiesų yra reikalingi griežti ir aiškūs kriterijai kas, kur ir nuo ko prasideda.

Mane abstulbino žinia, kad Vokietijos parlamentas tik pernai priėmė įstatymą, kad jeigu moteris pasakė ne, tai reiškia ne. O iki tol tuo buvo galima abejoti, vyras galėjo galvoti, kad moteris kažkaip nesąmoningai sako ne. Todėl noriu pasakyti, kad mes tikrai nesame blogiausia šalis pasaulyje ar Europoje, bet mes žymiai prasčiau atpažįstame ir išviešiname tuos atvejus. Kodėl? Todėl, kad lietuviai yra tauta, kuri linkusi pakentėti ir patylėti, neva – o gal toliau kaip nors praeis, gal po to bus dar blogiau. Šioje situacijoje blogiausia – mūsų visuomeninė atmosfera, visuomenės požiūris. Čia visada yra aspektas – pati kalta.

– Yra dar vienas svarbus dalykas. Kai tai įvyksta, nėra nei vienos geros išeities. Neviešinti priekabiavimo yra blogai. Viešinti – taip pat blogai. Ir žmogus, dažniausiai moteris, atsiduria situacijoje, kai bet kuri išeitis yra bloga, pasirinkimas labai sunkus. Dėl to ir praeina  tie 2, 3 ar net 10 metų, kol moteris papasakoja apie tai. Netgi tokioje laisvoje ir demokratinėje šalyje kaip JAV moterys taip pat tylėjo dešimtmečius. Užtenka prisiminti režisieriaus Woody Alleno dukterėčios istoriją. Tai yra košmaras, ji tylėjo keliasdešimt metų!

B. Sabatauskaitė: Mes kalbame apie teisingumo siekį ir kalbėjimą viešai. Mūsų teisingumo sistema nėra iki galo pasiruošusi apginti aukų. Nukentėjusios, kitaip nei įtariamieji, neturi nemokamos teisinės pagalbos, neturi kas palydi ir pasako, kur reikia kreiptis. Sutinku, su profesoriumi E. Laurinaičiu, kad reikėtų skirti sąvokas, bet atvejai, kurie dabar iškyla į viešumą, yra netgi ne seksualinio priekabiavimo, o turintys privertimo lytiškai santykiauti, prievartos požymių. Bet kai mes kalbame apie teisinę sistemą, kaltinamos yra aukos.

Kai prabylama viešai, mes aptarinėjame tuos, kas prakalbo, o ne tai, kas pas mus daug kur vyksta.

Jei pasižiūrėtume seksualinio pobūdžio bylas, pamatysime, kaip detaliai yra nagrinėjama nukentėjusios moters ar merginos charakteristika. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai seksualinio smurto byloje nukentėjusioji 14 metų paauglė buvo išnarstyta – buvo analizuojama jos charakteristika, nusižengimai, buvo apklausimai giminės ir ne visai susiję asmenys. Dar vienas pavyzdys – 13 metų paauglės istorija. Buvo teigiama, kad ji užsiiminėjo grupiniu seksu savanoriškai. Nors byloje rašoma, jog buvo žinoma, kad ji nepilnametė, vis tiek buvo aptarinėjama jos išvaizda, esą ji atrodo vyresnė. Ir vėl buvo analizuojamas jos, o ne kaltinamųjų elgesys. Manau, tai yra didžiulė klaida. Ir kai prabylama viešai, mes aptarinėjame tuos, kas prakalbo, o ne tai, kas pas mus daug kur vyksta. Ir dabar kai kalbame apie atvejus VDA, visuose straipsniuose pabrėžiama, kad tai – vieša paslaptis ir visi žinojo.

– Pone Laurinaiti, galima suprasti, kodėl nesikreipia nukentėjusioji. Bet jei tai vieša paslaptis ir žmonės sutaria, kad toks elgesys nėra tinkamas, kodėl niekas nieko nesako? Neva, manęs tai neliečia ir man nesvarbu? Kuo tai aiškinate?

E. Laurinaitis: Pradėkime nuo sąvokos „vieša paslaptis“. Ką ji reiškia? Ji reiškia, kad mes visi sutinkame kažką laikyti paslaptyje, mes nenorime kažko iškelti į paviršių, nagrinėti ir t.t. Ši viešosios paslapties filosofija yra labai populiari daugelyje visuomenės grupių, sluoksnių, darboviečių ir panašiai. Kol laikymas paslaptyje apsimokės, tol taip bus. Kai pradės neapsimokėti, kai žmonės bus teisiškai atsakingi ne tik už patį įvykį, bet ir už tylėjimą, nepranešimą, tada situacija ims keistis.

Ponios Sabatauskaitės papasakoti atvejai apie teismo ar tardytojų elgesį su aukomis iš dalies yra rezultatas bendrosios kultūrinės psichologijos mūsų visuomenėje. Jei mes pradėsime auklėti šias profesionalų gretas, kažkas gali pradėti keistis. Skaičiau apie atvejus VDA ir pagalvojau, kad turbūt pirmą kartą visos aukos yra anoniminės, o galimo nusižengėlio pavardė yra įvardinta. Manau, kad daugeliu atveju būna atvirkščiai – reikalaujama, kad įtariamojo, kol jo kaltė neįrodyta, pavardės išviešinti nebūtų galima. O nukentėjusiųjų vardų niekas nesaugoja, niekas jų net nebando apsaugoti nuo galimos neigiamos reakcijos iš visuomenės pusės. Patyčių sulaukti tikrai lengva.

– Užsiminėte apie kultūrinę psichologiją. Neseniai buvo kilęs pasipiktinimas  Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programa, kurioje mokytojams buvo siūloma auklėti mokinius kalbant apie tai, kad moteris rinkdamasi partnerį turi įvertinti jo finansinę padėtį, o vyras – ar moteris ne išlaidūnė. Taip pat akcentuojama, kad reikia stengtis saugoti santykius ir ne per daug užsimenama apie tai, kad pirmiausiai santykiai neturi būti smurtiniai. Jeigu nemaža dalis visuomenės vis dar gyvena pagal tokias normas ir vaikai auklėjami tokiais principais, tai gal nereikia per daug stebėtis, kad aukos bijo kalbėti, o visuomenė komentaruose aukas užmėto akmenimis?

B. Sabatauskaitė: Manau, galime kalbėti ir apie tam tikrą lūžio tašką, kad atėjo tam tikras laikas. Jei anksčiau daug kas buvo vieša paslaptis, dabar mes kalbame, ką daryti, kad tai nebūtų vieša paslaptis. Manau, kad kiekviena aukštoji mokykla, kiekviena darbovietė turėtų imtis priemonių ir sukurti sistemą, ką asmenys, susidūrę su nederamu elgesiu, turėtų daryti, į ką kreiptis. O kalbant apie lytiškumo ugdymą arba sveikatos ir rengimo šeimai programą, akivaizdu, kad pas mus bendrojo ugdymo mokyklose trūksta kalbėjimo, paaiškinimų, kas apskritai yra sutikimas. Dažnai jaunuoliai net nežino, ką reiškia atvejai, kai žmogus nenori būti liečiamas. Čia net nekalbame apie seksualinius santykius, o apie žmogaus asmeninę erdvę.

– Pone Laurinaiti, pastaruosius kelis mėnesius Lietuvoje daug kalbėta apie idėjas Lietuvai. Tiesą pasakius, idėjų dėl žmogaus teisių ar lyčių lygybės nebuvo labai daug. Dabar, kalbėdami apie priekabiavimo atvejus,  daug kas pirmiausia apoliuoja  į vyrų elgesį, berniukų auklėjimą – kad jie gerbtų moteris, kad vertintų jas kaip lygias sau. ir panašiai. Tai, žinoma, yra labai svarbu. Bet gal viena iš idėjų Lietuvai turėtų būti ir drąsių, laisvų, save gerbiančių ir už save kovojančių mergaičių auklėjimas? Ką apie tai manote?

E. Laurinaitis: Manau, yra dvi medalio pusės, nes mes vienas be kito gyventi negalime. Be vyro ir moters nesidaugins Lietuva, mes išnyksime. Turime kalbėti, kaip mums kartu sudaryti tokias sąlygas, kad mūsų vaikai ir anūkai išaugtų kitokie – turintys savigarbos, galintys pasakyti: „čia stoviu aš ir tai yra mano vieta, aš niekam nesiruošiu jos užleisti ir niekam nusileisti vien dėl to, kad jis ar ji to nori.“ Deja, šios savigarbos pas mus Lietuvoje labai sudėtinga rasti vaikų auklėjime.

Ar kas nors pasikeitė vaiko teisių apsaugos srityje per metus? Ko  tikėtis iš vasarą pradėsiančios veikti reformos? Apie tai – pokalbis su vaiko teisių apsaugos kontroliere Edita Žiobiene, Policijos departamento Viešosios policijos valdybos viršininku Mindaugu Akelaičiu ir socialine darbuotoja Diana Bučiene.

– Ponia Žiobiene, jūs nuolat susiduriate su kenčiančiais vaikais, pati esate mama. Kaip jūs vertinate ministro Lino Kukuriačio pastarųjų dienų komunikaciją?

E. Žiobienė: Nesu viešųjų ryšių specialistė ir man sunku vertinti. Apskritai norėčiau to nevertinti. Mes kiekvienas elgiamės pagal savo sąžinę, supratimą. Klaidų kartais padarai dėl kitų žmonių. Aš viešųjų ryšių specialistų neturiu, tad ką bepadaryčiau, turėčiau kaltinti tik save. O šiuo atveju… Gal tai ir nuoširdžiai buvo padaryta, negaliu pasakyti.

– Ponia Bučiene, jūs socialine darbuotoja dirbate beveik 10 metų, lankote socialinės rizikos šeimas. Koks jūsų darbas, kiek šeimų lankote, ką jose randate?

D. Bučienė: Šiuo metu jaučiame didelį socialinių darbuotojų trūkumą, kadangi Vilniaus miesto paramos centras pagalbai šeimai yra skyręs tik 48 socialinius darbuotojus. Mums trūksta dar 18 darbuotojų, nes pagal 2016-ųjų metų socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymą vienas socialinis darbuotojas turi turėti ne daugiau kaip 10 socialinės rizikos šeimų. Dabar sostinėje vidurkis – 15 šeimų vienam socialiniam darbuotojui.

– Jūs taip pat dirbate su 15 šeimų? Kaip dažnai jas lankote?

D. Bučienė: Taip, dirbu su 15 šeimų, jose, pagal reglamentą, turiu lankytis kas 10 dienų. Jei šeimoje krizinė situacija, lankomės joje dar dažniau.

– Kiek smurto artimoje aplinkoje, smurto prieš vaikus atvejų pasitaikė per jūsų darbo praktiką?

D. Bučienė: Labiausiai įsiminė atvejis, kai mergaitė pati sau susižalojo kojas, norėdama atkreipti motinos dėmesį. Motina buvo priklausoma nuo alkoholio, mergaitė kentėjo ir save žalojo. Žinoma, ėmėmės visų priemonių, kad vaikui būtų suteikta visa būtina pagalba. Vėliau šią mergaitę tėvas išsivežė į kitą miestą, rūpinasi ja. Mergaitės tėvai išsiskyrę. Dabar laukiame teismo.

– Kai kurie specialistai, pavyzdžiui, gydytojas Rimantas Kėvalas sako, kad dabartinė sistema ydinga ir tuo, kad socialiniai darbuotojai yra įpareigoti stebėti ir šeimų gyvenimo sąlygas – ar yra maisto, vandens, ar yra šildymas, tačiau  kreipiama kur kas mažiau dėmesio į šeimoje tvyrančią atmosferą, tėvų ir vaikų bendravimą. Kaip yra iš tikrųjų? Pagal kokius kriterijus jūs vertinate šeimas? Kas jums yra signalas, kad šeimoje gali būti problemų dėl smurto?

D. Bučienė: Ne vien dėl smurto. Dažnai šeimose pamatome visą puokštę problemų. Tai ir psichologinis, ir fizinis smurtas prieš vaikus, alkoholio, narkotikų vartojimas šeimose. Tokių šeimų vaikai linkę nusikalsti, jie nori būti pastebimi savo draugų rate. Su tokiais vaikais tikrai daug darbo – dirba visa komanda, įtraukiame psichologus, kitus specialistus.

– Pone Akelaiti, ar per šiuos metus kas nors pasikeitė? Kiek gaunate iškvietimų dėl smurto prieš vaikus – daugiau, mažiau, tiek pat?

M. Akelaitis: Policijos veikla iš esmės nepasikeitė. Sieti to su pasikeitusiais įstatymais ar įstatymo nuostatomis, kurios įsigalios nuo liepos 1 d., nėra pagrindo. Policijos pareigūnai kaip reagavo į smurto atvejus, taip ir reaguoja. Tačiau mes tikimės, kad įsigaliojus naujoms įstatymo nuostatoms, vaiko teisių specialistai reaguos greičiau. Po liepos 1 dienos vaiko teisių specialistai turės budėti 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę. Kai kuriose savivaldybėse taip jau yra. Didžiausiais policijos pareigūnų lūkestis – kad jie nebūtų vieniši, kai įvyksta atvejai su vaikais.

Policijos pareigūnai įvykio vietoje turi dirbti su smurtautojais, pažeidėjais, atlikti būtinus procesinius veiksmus, užtikrinti saugumą, o pasirūpinimas nuskriaustu vaiku yra papildomas darbas, reikalaujantis jautrumo ir žinių. Daug kartų kėlėme šį klausimą, tačiau situacija nepasikeitė. Tik keliose savivaldybėse socialiniai darbuotojai gali sureaguoti tada, kai reikia. Todėl mes labai laukiame ir tikimės, kad nuo liepos 1 dienos situacija pasikeis, bus budintys socialiniai darbuotojai ar vaiko teisių specialistai. Tai bus mums labai didelis palengvinimas – mes pasirūpinsime saugumu, o specialių žinių ir gebėjimų turintys specialistai pasirūpins vaikais, suteiks jiems pagalbą čia ir dabar.

Mes turėsime ne 60 vaiko teisių apsaugos tarnybų, o vieną, kuri dirbs visą parą. Tai labai didelis žingsnis į priekį.

Kol kas policijos pareigūnai atlieka šią funkciją – veža vaikus į savivaldybių parinktas vietas, gydymo įstaigas, šeimynas. Be to, stresą patyręs vaikas patenka į uniformuotų žmonių globą. Policininkai stengiasi vaiką nuraminti, paguosti, tačiau pasodintas į policijos automobilį išgąsdintas vaikas kartais dar labiau išsigąsta.

– Ponia Žiobiene, negi tik įstatymas, kuris įsigalios nuo liepos 1 dienos, įpareigos žmones dirbti geriau? Juk turbūt ir dabar galima rasti galimybių ir atvykti į vietą, kai reikia pagalbos?

E. Žiobienė: Šioje situacijoje mes visada palaikėme policijos pareigūnus. Esu atlikusi ne vieną tyrimą, pristačiusi juos buvusiems socialinės apsaugos ir darbo ministrams ir sakiusi, kad reikia keisti darbo laiką, kad vaiko teisių tarnybų funkcijos nesibaigia po 17 valandos, kad reikia kalbėti ir apie darbuotojų atlyginimus. Tačiau realių veiksmų iš politikų ir socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nebuvo.

Dabar, po ilgų debatų, pagaliau pavyko priimti Vaiko teisių pagrindų įstatymą, kuris yra tik kompromisinis, jis nėra pats geriausias, kokio galėtume tikėtis. Bet svarbu tai, kad atsiranda viena bendra sistema per visą Lietuvą, mes turėsime ne 60 vaiko teisių apsaugos tarnybų, o vieną, kuri dirbs visą parą. Tai labai didelis žingsnis į priekį.

Kai kurios savivaldybės jau dabar yra sudariusios budėjimo grafiką, kurie vaiko teisių apsaugos darbuotojai naktimis dirba, bet jie 8 valandą ir vėl turi būti darbe. Tai yra nenormalu. Labai tikiuosi, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri įgyvendins naująjį įstatymą, atsakingai ir aiškiai skaičiuoja resursus. Vaiko teisių specialistų reikės kur kas daugiau. Reikės ne tik budėti, reaguoti į įvykius, bet bus dar ir vaikų apklausos, kiti nenumatyti įvykiai.

– Prakalbote apie apklausas. Suprantu, kad viena esminių problemų, laukiančių ir tų pačių policijos pareigūnų, yra psichologų trūkumas. Psichologai privalės būti šalia vaiko apklausų metu. Ką apie tai manote, pone Akelaiti?

M. Akelaitis: Reikalavimas, kad šalia apklausiamo vaiko būtų psichologas, yra baudžiamojo proceso kodekso pakeitimuose, kurie įsigalios taip pat nuo šių metų liepos 1 dienos. Policijai yra skirtas finansavimas vaikų apklausų kambarių įrengimui, procesas vyksta ir liepos 1 dieną mes būsime pasirengę. Tačiau tai yra tik patalpos su specialia įranga. Didelė problema, kas tuose kambariuose dirbs, nes psichologų išėjęs į gatvę neprisišauksi. Kol kas nėra nei psichologų sąrašo, nei reglamentuotos tvarkos. Yra tik svarstoma, kaip psichologai turėtų pradėti dirbti. Aiškumo tikrai trūksta.

Policijos manymu, geriausias variantas, jei šioje srityje būtų tas pats, kaip ir su valstybės garantuojama teisine pagalba. Yra advokatų sąrašai, yra tai koordinuojanti tarnyba, kuri užtikrina nuolatinį dalyvavimą procese. Taip galėtų būti ir su psichologais.

– Bet dar didesnė problema turbūt – psichologų skaičius. Generalinės prokuratūros prokurorė sako, kad šiuo metu visoje šalyje yra vos 5-6 psichologai, galintys dalyvauti vaikų apklausose. Kokia jūsų nuomonė?

E. Žiobienė: Dėl to daug debatų buvo po 2010 metų, ypatingai po seksualinės prievartos bylų. Po ilgų diskusijų mums pavyko sutarti, kad atsirastų 5 psichologai apygardų teismuose, tai įvyko 2013 metais. Šiais metais psichologai atsiranda visuose apylinkės teismuose, bet mes nekalbame apie baudžiamąsias apklausas. Akivaizdu, kad apklausoms, apie kurias kalba policijos pareigūnas, taip pat bus reikalingi psichologai. Tačiau taip pat akivaizdu, kad nėra valstybinio požiūrio, aiškaus matymo, kas bus ir kodėl.

Baudžiamojo proceso kodeksą pakeitėme, tačiau jo įgyvendinimas stringa. Tai matydami, mes kreipėmės į ministrą pirmininką, į Seimo žmogaus teisių komitetą ir kitus komitetus ir prašėme numatyti tvarką. Seime vis dar guli įstatymo projektas dėl psichologų praktinės veiklos. Iki įstatymo įsigaliojimo liko penki mėnesiai, bet daug kas dar nepadaryta. Mes pradėjome diskusijas Teisingumo ministerijoje, kokia galėtų būti tarnyba, kuri galėtų priimti tuos psichologus, juk tai nėra tik žmonės, turintys psichologo diplomą, jie turi mokėti, turėti gebėjimų vaikus apklausti. Tam reikia pasiruošti.

M. Akelaitis: Papildyčiau, kad psichologas turėtų būti ne tik aukštos kvalifikacijos, jis turi mokėti padėti tyrėjui. Jis turi būti pilnavertis proceso dalyvis, nes kitaip jis, pats to nenorėdamas,  gali sugriauti tyrimą. Mes neretai sulaukiame kritikos tyrėjams, kad jie dirba nekokybiškai, bet patirtis ateina su laiku. Jei ateis psichologas, nedalyvavęs tokiame procese, gali būti, kad jis vaiko klaus visai ne to, ko reikia tyrėjui. Be to, psichologai taip pat turės dirbti 24 valandas per parą, nes bus atveju, kai vaiką teks apklausti čia ir dabar, o ne tada, kai įvyks nebesugrąžinami procesai.

– Ponia Bučiene, socialinius darbuotojus ši reforma palies tiesiogiai. Ar jūs su viltimi žiūrite į pokyčius nuo liepos 1 dienos? Manote, kad dirbti bus lengviau ar vis dėlto daugiau nežinios?