Vienas populiariausių objektų – buvęs minų medžiotojas, dabar, kaip juokauja patys muziejininkai, tapęs kultūros medžiotoju laivas „Sūduvis“.

Tarptautinę Europos muziejų naktį ant šio laivo denio vyko renginys „Kodas – muzika“. Gyvos melodijos pritraukė daugybę miesto centre vakarojančių žmonių.

Lankytojai apžiūrinėjo laivo vidų, lydimi garso instaliacijos šaukinių pagal M. K. Čiurlionio „Jūrą“, o lipdami deniu tiek vaikai, tiek suaugusieji galėjo pasijusti kapitonais.

Netoliese esantis Laikrodžių muziejus kvietė visus pasigrožėti pražydusiomis sakuromis. Prietemoje žmonės, pasišviesdami telefonų žibintuvėliais, muziejaus salėse apžiūrinėjo senovinius laikrodžius, o kieme vyko edukaciniai lauko žaidimai laiko tema.

Meno kieme esančiose dirbtuvėse lankytojai gavo progą pamatyti, kaip kuria menininkė Urtė Yasenko.

Lankytojai galėjo rinktis ir Žanetos Jasaitytės-Bessonovos monotipijos linoraižinių dirbtuves istorijos tema ar Edgaro Janušausko 3D spausdinimo dirbtuves.

Čia buvo galima sužinoti apie Louiso Braille’io sukurtą aklųjų bei silpnaregių skaitymo ir rašymo sistemą, kuria patys lankytojai galėjo parašyti žinutę neregiui ar silpnaregiui.

O Jaunimo bibliotekoje vykęs renginys „Kol nesutemo, susitik su I. Kantu“ kvietė žmones į nemokamą žaidimą, kur reikėjo rasti užuominas ir ištrūkti iš virtualios realybės pabėgimo kambario. Greičiausiai iš kambario ištrūkęs dalyvis gavo prizą.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus taip pat buvo parengęs savo programą, skirtą Muziejų nakčiai.

Renginyje dalyviai, lankydamiesi ekspozicijose, galėjo susikurti įvairių užduočių knygelę, kurią patys susirišo ir papuošė grafikos staklėmis atspaustu specialiai Muziejų nakties proga sukurtu antspaudu.

Atsinešusieji savo puodelį galėjo pasivaišinti tradicine kafija. Taip vadinta kava, Mažosios Lietuvos krašte mėgstamas gėrimas.

Anželika Teresė, lietuvių gestų kalbos literatūros tyrėja, vertėja, lektorė, siūlo vengti lyginimų, ko kurtieji neturi, esą, pažinę juos, girdintieji daug ko galėtų iš jų išmokti.

Kurtieji lig šiol it stora siena atskirti ne tik nuo garsų pasaulio, bet ir nuo girdinčiųjų bendruomenės.

Gajūs stereotipai, kad gestų kalbos yra tarptautinės, primityvios.

Ilgai vyravęs mitas, kad gestų kalba – abstrakti, vienoda, sausa, yra visiška netiesa.

Yra ne vienas atvejis Lietuvoje, kai kurčiasis kuria poeziją, muziką ar užsiima kūrybine veikla.

Arnoldas Matulis visai negirdi, bet yra BMW klubo narys, „standuperis“ (komikas), literatas ir poetas, savo kūrybai daug elementų imantis iš mimų teatro, todėl tokios poezijos „skaitymas“ neretai primena savotišką pantomimos vaidinimą.

Dar vienas negirdintis jaunas vyras Karolis Simaitis pasakojo savo gyvenimo bei karjeros istoriją.

Baigęs grafinio dizaino studijas, jis aktyviai žaidžia krepšinį, šiuo metu dirba spaustuvėje, turi šeimą.

Vyras atviravo, kad savo darbe buvo pirmasis negirdintysis ir pradžioje išties buvo sudėtinga tiek jam, tiek darbdaviams.

Bendravimas pradžioje buvo labai sunkus ir lėtas, kartais girdintiesiems pritrūkdavo kantrybės, tačiau, įdėjus nemažai pastangų, komunikacija darbe šiuo metu yra puiki.

Vertėja Anželika pabrėžė technologijų svarbą ir patogumą kurtiesiems, atskleidė, kaip vaizdo skambučiai sutaupo laiko tiek jai pačiai, tiek ir jos klientams.

Kurtieji nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be šių technologijų.

Buitį lengvina ir visai neseniai atsiradusios budinčios vertimo sistemos, pritaikytos pagalbos telefono 112 ar kitos paslaugų programėlės.

Nuo 1995 m., kai kurtiesiems oficialiai leista naudoti gestų kalbą mokyklose, kurčiųjų gyvenimas sparčiai kito.

O ypač, kai rašiklį ir užrašų knygutę pakeitė modernios technologijos.

Šie žmonės tapo visaverčiais bendruomenės nariais, jie jau kurį laiką dalyvauja olimpiadose, dirba, kuria. Vienintelis skirtumas – jie negirdi ir kalba gestų kalba.

Ekskursijai pasirinktas maršrutas buvo skirtas pirmajam krašto gubernatoriui, sukilėlių vadui ir žvalgybininkui Jonui Polovinskui-Budriui.

Sveikindamasis susitikimo organizatorius V. Vaivada prasitarė: „Smagu po tiek laiko susitikti gyvai, galvojau, nebus žmonių, bet vis dėlto susirinko, ištikimųjų ratas – tvirtas.“

Tai buvo 141-asis „Vakaras su senąja Klaipėda“ ir pirmasis šį sezoną, vykęs ne nuotoliniu būdu, o gyvai.

Visas prieš tai vykusias paskaitas žiūrovai tiesiogiai galėjo stebėti „Facebook“ paskyroje „Klaipėda Gyvai“.

Prieš pandemiją šios paskaitos vykdavo salėse, tačiau karantinas sudėliojo kitas tradicijas, kurios užsiliko ir po pandemijos.

Dabar tik paskutiniąsias sezono paskaitas nuspręsta organizuoti gyvai, surengti temines ekskursijas po miestą.

Kadangi dauguma šių metų renginių yra skirti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui, tai ir šios paskaitos-ekskursijos tema – „J. Polovinską-Budrį menančios vietos“.

Atrasti ir priminti svarbias sukilėlių vado ir pirmojo krašto gubernatoriaus vietas Klaipėdoje padėjo D. Elertas.

Istorikas pasakojo apie šios asmenybės užmegztus asmeninius, darbinius ir visuomeninius ryšius, kaip jie atsiliepė šio vyro tolesniam likimui, kaip susiklostė jo šeimos gyvenimas.

D. Elertas ekskursantus vedžiojo vietomis, kurios vienaip ar kitaip susijusios su J. Polovinsko-Budrio gyvenimu Klaipėdoje, kalbėjo apie įvairias ano meto intrigas, pagrindinius sukilimo karinius veiksmus, atskleidė nemažai faktų apie tuometę Lietuvos žvalgybos veiklą, krašto politinę atmosferą, kaip buvo siekiama kelti krašto gerovę.

Paskaitų ciklas „Vakarai su senąja Klaipėda“ šį sezoną baigtas būtent šia paskaita. Po vasaros pažintinės paskaitos apie Klaipėdą bus atnaujintos rugsėjį.

Menininkas užsiminė, kad lygiai prieš 20 metų jis pradėjo savo fotografijos kelionę.

„O pradėjęs fotografavau viską aplink save – kasdienybę, draugus, gatvės gyvenimą, norėdamas pamatyti, kaip pasaulis atrodo nufotografuotas“, – pasakojo A. Našlėnas.

Renginio organizatorius, Lietuvos fotomenininkų Klaipėdos skyriaus vadovas Darius Vaičekauskas teigė labai norėjęs, kad klaipėdiečiai susipažintų ir pamatytų, kaip dirba A. Našlėnas.

„Mano noras buvo pristatyti Augustino kūrybą, kadangi labai seniai jį pažįstu ir žinau, kuo jis užsiima, kaip dirba. Pamaniau, kad žmonėms būtų įdomu pažinti ribą tarp analoginės ir skaitmeninės fotografijos, sužinoti šio autoriaus istoriją bei pasigrožėti jo darbais“, – atviravo D. Vaičekauskas.

Susitikimas buvo skirtas jauniems žmonėms, kurie pradeda savo kūrybinį kelią, sieja jį su fotografija.

Ne vienas į renginį atėjęs studentas, taip pat ir patys fotografai yra pasinėrę į panašias kūrybines veiklas.

Jie atėjo pasiklausyti menininko istorijų, kad jos bent truputį padrąsintų, įkvėptų, paskatintų kurti ir ieškoti savęs, padėtų susieti gyvenimą su menu.

Po šios pirmosios pažinties su A. Našlėno darbais ir kūrybiniais metodais planuojamas praktinis užsiėmimas, kurio metu Augustinas ketina parodyti, kaip spausdinti fotografijas iš negatyvų, kuriuos naudojo koliažuose.

Į renginį moteris pakvietė pozityvaus mąstymo trenerė, socialinių mokslų daktarė Gintė Martinkėnė ir aromaterapijos praktikė Jelena Barauskienė.

Jos dalijosi patirtimi, kaipgi tą „gyvenimo kvapą“ perprasti, jį susikurti bei pajausti.

Pirmasis žingsnis – pauzė – sustojimo momentas, kai žmogus turi atsiriboti nuo šurmulio, problemų ir skirti šiek tiek laiko sau, susitaikymui su pačiu savimi.

Antrasis žingsnis – užfiksuoti svetimą emociją, praplėsti savo suvokimą, bandyti suvokti ją savaip.

Trečiasis – supratimas, ką iš kito gali pasiimti sau ir pritaikyti kasdienybėje.

Paskutinis etapas – veiksmas – kaip elgsiuosi visa tai suvokęs, permąstęs.

Visuose šiuose etapuose mąstyti, medituoti ir išsikalbėti padėjo kvapai, kiekvienam žingsniui – skirtingi.

Moterys dalijosi potyriais, kokių minčių kiekvienas aliejaus kvapas joms sukėlė.

Vienoms kai kurie kvapai nepatiko, kitoms jie buvo tiesiog dieviški.

Susitikime moterys išgirdo apie skirtingų eterinių aliejų, jų skleidžiamų aromatų poveikį organizmui, sveikatai ir kodėl tam tikru momentu kai kurie kvapai gali pasirodyti atgrasūs.

„Tokius renginius vedu ir organizuoju, nes tikiu, jog žmonės gali gyventi lengviau, noriu įkvėpti juos džiaugtis kiekviena akimirka bei parodyti, kad į gyvenimo iššūkius galima žiūrėti paprasčiau. Kokią mes visuomenę susikursime, tokioje ir gyvensime“, – apie susitikimo tikslą atviravo G. Martinkėnė.

Klaipėdietė Zina – garbaus amžiaus, patyrusi ne vieną operaciją, įsitikinusi, kad privalo nuolatos judėti, pasivaikščioti bent kartą per dieną.

Moteris kasdien eina į gamtą, esą kitaip, kaip pati teigia, nepakiltų iš lovos.

Besirūpinančių savo sveikata senjorų Klaipėdoje yra, tačiau galbūt ne tiek, kiek norėtųsi.

Statistikos departamento duomenimis, šių metų pradžioje Klaipėdoje buvo per 158 tūkst. gyventojų, iš jų 32 tūkst. yra 65-erių ir vyresni.

Ne paslaptis, senjorai ne itin mėgsta aktyviai leisti laisvalaikį, dažniausiai pasiteisindami ligomis.

Įvairios įstaigos ne vienerius metus mėgina vyresnio amžiaus žmones įtraukti į visokias fizines ar sveikatinimo veiklas bei masinius užsiėmimus.

Klaipėdoje aktyviai sportuoti skatina net Immanuelio Kanto viešoji biblioteka Kalnupės padalinyje.

Tačiau jau bemaž pusmetį kiekvieną ketvirtadienį ir penktadienį į „Full body“ treniruotes, kurias veda trenerė, ateina tik kelios pensinio amžiaus moterys.

„Mes skatiname senyvo amžiaus žmones sportuoti ir pabendrauti. Nors sportuojančiųjų – vos kelios moterys, mes vis tiek džiaugiamės, kad nors ir labai nedrąsiai, bet pamažu sportininkių daugėja, o ir pačios darbuotojos kartais prisijungia prie mankštų, taip rodydamos pavyzdį“, – kalbėjo užsiėmimų organizatorės.

Vyresnio amžiaus klaipėdiečius judėti skatina ir Klaipėdos sveikatos biuras, organizuojantis fizinio aktyvumo, sveikos mitybos bei ligų prevencijos veiklas.

Viena veiklų pavadinta „Sveikas senėjimas“, pagal ją pradėtos organizuoti senjorų vaikščiojimo grupės.

Klaipėdoje veikia ir Trečiojo amžiaus universitetas, kuriame rengiamos pustrečių metų studijos Sveikatos fakultete, kad senjorai turiningai ir aktyviai leistų laisvalaikį, gilindami žinias apie sveiką gyvenseną.

Universiteto lankytojų amžiaus vidurkis – nuo 66 iki 75 metų.

Renginys – išskirtinėje vietoje

Jubiliejiniam mokyklos renginiui miesto savivaldybė suteikė Koncertų salę.

Anot gimnazijos vadovo Gintauto Misiukevičiaus, mokyklos Vargonų salėje būtų vargiai tilpę visi, norėję dalyvauti šioje šventėje.

„Labai džiugu, kad tiek bendruomenės susirinko. Labai džiaugiamės, buvo daug svečių iš visų Lietuvos miestų, dalyvavo esantys ir buvę mokiniai bei mokytojai, administracija, tėveliai, giminaičiai. Nuotaika išties buvo pakili – graži senovinė salė, daug žmonių, puikūs instrumentai“, – šypsojosi gimnazijos vadovas.

G. Misiukevičiaus teigimu, bet kurios įstaigos dvasią kuria jame dirbantys žmonės.

Direktorius nuoširdžiais žodžiais kalbėjo apie kolegas, kurie atsidavę vaikams, moko juos kūrybos paslapčių.

„Manyčiau, kad ir miestui mes jau šį tą reiškiame, niekada neatsisakome ir dalyvaujame miesto renginiuose ir šventėse, mūsų gimnazija Klaipėdoje per tuos metus tapo matoma“, – kalbėjo G. Misiukevičius.

Prieš koncertą, skambant maestro Sauliaus Šiaučiulio improvizacijoms fortepijonu, susirinkusieji fojė apžiūrinėjo gimnazijos mokinių dailės parodą.

Jubiliejinis koncertas prasidėjo simboliniu Justino Marcinkevičiaus ir Benjamino Gorbulskio kūriniu „Ant kiekvieno kalnelio“, kurį atliko gimnazijos berniukų choras, taip tarsi atkartodamas pirmąją gimnazijos klasę, kurią prieš 40 metų sudarė 25 berniukų choras.

Menų mūzų buveinė

Vėliau vaizdo projekcijoje meniškai pateikta visa Gedminų dvaro istorija: kaip Gedminų ūkis pirmą kartą buvo paminėtas 1588 m. ir tuo metu priklausė Klaipėdos raštvedžiui Vilhelmui Wirgauderiui.

O apie 1900 m. čia buvo atidaryta pradinė mokykla. Po to, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, dvaro savininku tapo rotmistras Jamesas Gubba.

1936 m. dvare kilo gaisras. Rūmus suremontavus, buvo įvesta elektra, o 1939 m. dvaras buvo perduotas Vokietijos valstybei.

Kas Gedminų dvare vyko karo ir pokario metais, nėra žinoma. Vėliau čia buvo įrengtas 16 butų gyvenamasis namas, parduotuvė ir klubas.

1978 m. dvaras rekonstruotas, siekiant pritaikyti mokymo įstaigai.

1983 m. dvare įsikūrė menų gimnazija, o po dvejų metų mokyklai suteiktas žymaus Lietuvos muziko, kompozitoriaus Eduardo Balsio vardas.

Dabar buvusiuose Gedminų dvaro rūmuose karaliauja menų mūzos, čia mokosi gabūs menui 6–19 metų moksleiviai.

Menas išgelbės pasaulį

Jubiliejiniame gimnazijos koncerte po kiekvieno moksleivių atlikto klasikinio kūrinio buvo perskaitoma po vieną buvusio mokinio prisiminimą apie šią mokymo įstaigą bei ką ji jam reiškia iki šių dienų.

Vienas už kitą žaismingesni atsiminimai ne vienam žiūrovui koncerte sukėlė šypseną, kartais net priversdavo nusijuokti.

Klaipėdos E. Balsio menų gimnazija nėra vien tik muzikos mokykla, jai tiek pat svarbu ir dailė.

Tad kai kuriems muzikiniams pasirodymams buvo sukurtos mokinių vizualizacijos, kuriomis žiūrovai grožėjosi, kol klausėsi melodijų.

Galiausiai vaizdo įrašu šiltus linkėjimus mokyklai ir ateities kartoms iš tolimiausių pasaulio kampelių perdavė buvę mokiniai, kai kurie jų dabar yra savo srities profesionalai, pedagogai, meno srities atstovai.

Vaizdo projekcijoje parodyta žinomo klasiko citata – „Išgelbės menas šį pasaulį, kas galite, prieštaraukite, ponai, aš negaliu“ – atspindėjo visą jubiliejinio koncerto atmosferą nuo pirmo iki paskutinio akordo.

Sensacingas pranešimas

Jūros kiaulės paplitusios daugiausia Šiaurės jūroje ir vakarinėje Baltijos dalyje, tačiau praeityje jos buvo įprastos ir prie mūsų krantų.

Tarpukariu jų neretai pakliūdavo į žvejų tinklus, būdavo stebimos nuo Palangos tilto.

Deja, vėliau, iki pat 2001 m., jūros kiaulės tarsi kažkur prapuolė, apie jas nieko nebuvo žinoma.

"Ir štai 2001 metų balandžio 29 dieną gautas sensacingas pranešimas, kad Melnragėje žvejai sugavo nedidelį delfinuką. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo 22 kg svėręs jaunas jūros kiaulės patinukas, naktį pakliuvęs ir žuvęs tinkluose. 2003 metų vasario 22 dieną Lietuvos ekonominėje zonoje, 70 m gylyje, traluojant buvo sugauta stambi jūros kiaulės patelė, svėrusi net 60 kilogramų", – pasakojo Lietuvos jūrų muziejaus Akvariumo skyriaus vedėjas, biologas Saulius Karalius.

Šie gyvūnai tapo retenybe, todėl nekeista, kad Tarptautinę jūros kiaulės dieną skiriamas dėmesys šių Baltijos delfinų problemoms.

Išsaugoti mažuosius delfinus

Baltijos jūros kiaulės diena buvo pradėta minėti Lietuvos jūrų muziejui įsitraukus į Tarptautinę ASCOBANS organizaciją, kurios tikslas – išsaugoti mažuosius banginius Baltijos ir Šiaurės jūrose.

Pasak S.Karaliaus, aktualiausia problema ir grėsmė – jūros kiaulių skaičiaus mažėjimas.

"Šiam mažėjimui didelę įtaką turi Baltijos jūroje esantys Antrojo pasaulinio karo ginklai, taip pat mažėjantis žuvų kiekis, žvejų tinklai ir vis didėjanti jūros tarša šiukšlėmis, kurių didžiausia dalis yra plastikas", – tikino biologas.

Plastikas apskritai yra dažniausias taršos šaltinis visame pasaulyje.

Nuo šios taršos kiekvienais metais žūva apie 100 tūkst. vien jūrų gyvūnų.

Ne išimtis ir Baltija, kuri jau dabar yra viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje.

Kiekvienais metais į Baltijos jūrą išleidžiama net 40 tonų mikroplastiko.

Diena be plastiko

Minint Jūros kiaulės dieną, uostamiesčio moksleiviai buvo pakviesti į muziejų, kur ir išgirdo Baltijos delfinuko-banginuko problemas.

Renginio organizatoriai pabrėžė tokių renginių svarbą vaikams.

Nors esą sunku ilgai išlaikyti moksleivių dėmesį kalbant tokiomis svarbiomis temomis, tačiau pasitelkus vaizduotę ir originalumą, visokiausiais žaidimais įmanoma perduoti aktualią, su ekologija susijusią žinią jaunajai kartai.

Šiame renginyje vaikai gavo žinių, kurios yra būtinos visų mūsų ateičiai, siekiant tausoti gamtą.

Pats autorius savo parodą vadina apsišaukėlio fotografijos paroda, kadangi visi postfotografiniai vaizdai daryti tik mobiliuoju telefonu, tai ir yra pagrindinė autoriaus mintis ir išskirtinumas.

V.Kinčinaičio teigimu, jis, daugelį metų padėjęs ir organizavęs kitų menininkų parodas, vieną dieną paklausęs savęs, kodėl neatidaro savosios ir nepasiūlo kūrybos Lietuvos meno centrams.

Kaip pats teigė, jautė stiprų lūžį, kad iš kuratoriaus, kuris nuolat atidarinėja svetimas parodas, turi tapti pačiu autoriumi, bet tai buvo įdomus patyrimas.

Pasak V.Kinčinaičio, parodos idėja paprasta – ji adresuota žiūrovams, kad būtų drąsesni.

O siunčiama žinutė reiškia, kad instagramas yra ne vien tik gražių patiekalų ar gimtadienių galerija.

Išnaudojant mobilųjį telefoną, esą kiekvienam galima išbandyti savo pasaulio matymą, estetinę pajautą bei pamatyti, kad telefonas gali būti ne tik komunikacijos priemonė, bet kūrybos įrankis.

"Aš jau prieš kelerius metus supratau, kad mūsų gyvenimus anksčiau ar vėliau pasiglemš mobilusis telefonas, nes į jį suteka viskas, visos mūsų emocijos, santykiai, verslas, pramogos. Neleisiu ir nepasiduosiu, kad ši priemonė mane susiurbtų kaip pasyvų vartotoją, bet jį išnaudosiu kūrybingai kaip saviraiškos priemonę", – kalbėjo V.Kinčinaitis.

Vilniaus dailės akademijoje meno istorijos ir teorijos specialybę įgijusio V.Kinčinaičio instagraminių fotografijų yra MO muziejaus kolekcijoje bei privačiuose rinkiniuose.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose šio autoriaus parodą galima apžiūrėti iki birželio 5 d.

Sunkių išbandymų metas

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus etnografijos skyriaus vedėja Aušra Kavaliauskienė tvirtino, kad surengti šišioniškių rankdarbių parodą paskatino šiandieninė situacija Ukrainoje ir ukrainiečių moterų likimas.

"Tokiu jautriu momentu reikėtų užjausti, padėti joms ir prisiminti mūsų moterų likimus. Rankdarbių parodos autorės – žvejų, būrų dukros, vėliau tapusios pasiturinčių ūkininkų žmonomis. Laikas, kurį tuo metu teko pragyventi, buvo paženklintas nacių, o vėliau ir sovietų įžengimo į Klaipėdos kraštą", – pasakojo muziejininkė.

Krašto moterys kentėjo už tai, kad kalbėjo savo motinų kalba. Šišioniškių daug metų lietuviai nelaikė savais, todėl šios moterys buvo tylios, gėdijosi savo šaknų ir bijojo kalbėti apie praeitį.

Namus atėmė svetimi

Antrojo pasaulinio karo metais Klaipėdos krašto vyrams išėjus kariauti, moterys buvo priverstos evakuotis.

Jos tapo atsakingos už mažus vaikus, senas motinas ir anytas. Palikusios namus, su mažyliais ant rankų ir keliais svarbiausiais daiktais jos išsivežė ir savo pačių ar mamų rankdarbius.

Pasak A.Kavaliauskienės, ji visada didžiavosi šišioniškėmis moterimis, tačiau apie jas nebuvo daug informacijos ar išlikusių eksponatų, kurie pasakotų šių didžių ir stiprių moterų istoriją.

Tokiu jautriu momentu reikėtų užjausti, padėti joms ir prisiminti mūsų moterų likimus.

Todėl muziejininkė ėmėsi ieškoti ir domėtis. Ji pasakojo, kad buvo labai sunku identifikuoti visus to laikotarpio šišioniškių daiktus.

Kadangi tos moterys bėgo, paliktus brangius rankdarbius per laiką pasisavino kiti ar tiesiog sunaikino.

Po daug metų grįžusios šeimos nebeturėjo namų, juose gyveno svetimi. Kitų namai buvo sugriauti, dar kituose kareiviai įsirengė pirtis.

Stenduose – šeimų likimai

Vis dėlto kai ką pavyko išsaugoti. Būtent šie rankdarbiai dabar yra Mažosios Lietuvos muziejuje.

Juos šiuo metu galima apžiūrėti ir I.Kanto viešosios bibliotekos Girulių padalinyje, kur yra ir stendai – juose aprašytos septynios šeimos ir jų likimai.

Anūkai, proanūkiai, atnešdami, perduodami šias šeimos relikvijas muziejaus darbuotojams, kartu atsinešė ir skausmą, kuris juos lydi iki šiol.

Klaipėdai ir jos kraštui yra labai svarbi ši istorijos dalis, nors apie ją ne daug kas kalba. Tai pagarbos ženklas šioms šeimoms ir priminimas, kad šie žmonės ir jų likimas yra mūsų istorija.