Viena knygos sudarytojų, kraštotyrininkė ir lituanistė Lionė Lapinskienė, užaugusi kaimynystėje šalia B.Vilimaitės, negailėjo gražių žodžių žymiai rašytojai.

"Bitė yra išskirtinė, niekieno nepralenkta poetinės novelės meistrė, parašiusi epopėjinį novelių romaną", – kalbėjo L.Lapinskienė.

Knyga "Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai" parašyta po sunkiai išgyventų rašytojos traumų.

Kritikai B.Vilimaitę (1943–2014) vadina įdomiausia Lietuvos noveliste.

Jos proza išsiskiria netikėta stilistika, lakoniškumu, žodžių taupumu, santūrumu, teigiama, kad ji net nereikšmingą įvykį sugebėdavo paversti pamatine novelės idėja ir struktūra.

Sudarytoja tikisi, kad skaitytojai knygoje atras ir savo pačių gyvenimo atspindžius.

Pristatyme B.Vilimaitės tekstus skaitė šių metų Klaipėdos kultūros magistrė aktorė Virginija Kochanskytė.

Ji teigė, jog šis renginys – lyg paminklas žymiai autorei, kadangi visi besidomintys B.Vilimaitės kūryba ją išvydo jau ne tik kaip romanistę, bet ir kaip dramaturgę.

V.Kochanskytė įsitikinusi, kad šioje knygoje aprašomi jautrūs pokario įvykiai Lietuvoje būtų puikus siužetas kino filmui arba spektakliui.

Pirmasis Puodžių gatvės renginys vyko lygiai prieš 10 metų.

Nuo to laiko kūrybiškų jaunųjų klaipėdiečių šventė buvo rengiama kasmet.

Ir šiemet keramikos studijų "Lipdutis", "Vingutis", "Žiezdrė", A.Brako dailės mokyklos, Tverų gimnazijos mokytojų ir mokinių kūrybinės dirbtuvės kvietė klaipėdiečius prisiminti senuosius amatus ir pasigaminti švilpynę arba kitą suvenyrą.

Renginys pradėtas sveikinimo žodžiais ir padėka renginio partneriams.

Vėliau skambėjo S.Dacho progimnazijos atlikėjų koncertas.

Klaipėdos "Rotary" klubas "Aditė" žiūrovams pristatė globojamų Ukrainos vaikų pasirodymą.

Koncertavo gatvės jaunieji menininkai – J.Karoso muzikos mokyklos, S.Šimkaus konservatorijos muzikantai.

Puodžių gatvės šventė šįkart dedikuota Klaipėdos 770 metų jubiliejui.

M.Navickas, jėgos aitvarais besidomintis ir užsiimantis vienuolika metų, pasakojo, kad svarbiausi šio sporto komponentai – vėjas ir aitvaras.

Paprastai mokytis užtenka maždaug šešių valandų, po kurių mokinys jau gali pradėti progresuoti pats.

Dabar šis sportas yra labai patobulėjęs, atsirado metodikos bei saugumo reikalavimai, dėl kurių besimokantieji gali jaustis saugiai, komfortiškai ir nepatirti traumų.

"Man patinka, jog šiame sporte yra daug laisvės. Pavyzdžiui, vandenlenčių sporte operatorius nustato tavo greitį, tad plaukti galima tik tam tikru greičiu ir tam tikra trajektorija. Jėgos aitvarų sporte viskas kitaip, juo galima tiesiog keliauti vandens pakrante iš taško A į tašką B, raižyti bangas, atlikti aukštus šuolius ar išdarinėti sunkiai suvokiamus triukus. Vienintelis visa tai reguliuojantis dalykas yra vėjas", – pasakojo instruktorius.

Palankiausios sąlygos mokytis valdyti jėgos aitvarą yra Svencelėje.

Tai 36 km nuo Klaipėdos esantis kaimas – pamėgta ekstremalų vieta, kadangi čia yra seklus ir nesūrus vanduo.

Drįsčiau teigti, kad tai net viena geriausių vietų pasaulyje, norint išmokyti valdyti jėgos aitvarą.

"Svencelėje veikia jėgos aitvarų mokykla. Pradedančiajam čia yra labai geros sąlygos mokytis, nes nėra medžių, kitų kliūčių, bangų. Drįsčiau teigti, kad tai net viena geriausių vietų pasaulyje, norint išmokyti valdyti jėgos aitvarą", – kalbėjo M.Navickas.

Išmokti valdyti jėgos aitvarą, anot instruktoriaus, gali kiekvienas, kuris tik turi noro ir užsidegimo.

Vaikams geriausia pradėti mokytis nuo 10–12 metų.

"Norėčiau paneigti mitą, jog šiam sportui reikia didelės jėgos ar stipraus fizinio pasiruošimo", – pabrėžė instruktorius Mindaugas.

Lietuvoje šio sporto sezonas yra gana trumpas. Juo galima užsiimti nuo gegužės iki spalio.

Tačiau, M.Navicko nuomone, mokytis valdyti jėgos aitvarą galima bet kokiomis oro sąlygomis.

"Dauguma nori mokytis, kai yra šilta, yra palankus vėjas, tad vasaros sezonas yra tas metas, kada sulaukiame didžiausio mokinių antplūdžio", – pasakojo instruktorius.

Klaipėdos žmonės V.Bizauską pažįsta kaip vitražo meistrą. B.Fiodorova visada tapė, fotografavo, per 30 metų mokė moksleivius dizaino pagrindų.

Dailininkė B.Fiodorova pasakojo, jog dailė jos gyvenime atsirado dar vaikystėje. Potraukis į meną suaktyvėjo susipažinus su žymių dailininkų darbais.

Menininkė teigė, jog didžiausias jos įkvėpimo šaltinis yra gamta.

"Kiekvieną rytą pabundu apsupta gamtos, žvėrelių, gražių tvenkinių bei piliakalnių. Labiausiai dievinu gėles, kurios yra pagrindinis mano įkvėpimas, jos padeda gimti unikaliems natiurmortams", – pasakojo B.Fiodorova.

Parodoje esantys paveikslai yra labai individualūs, kitoniški, turintys savitą braižą.

"Šie paveikslai yra pirmieji, kuriuos nutapiau jausdama didelę meilę ir artimą ryšį su gamta", – teigė dailininkė.

Menininkė pastebi, jog šiomis dienomis jaunosios kartos dailininkai baiminasi parodyti savo talentą viešai, tad meno mokymąsi kūrėja palygino su kalba.

"Svarbiausia nebijoti, menas – lyg kalba. Išmokus pagrindinių technikų, kasdien galima kilti tik aukštyn", – skatino B.Fiodorova.

B.Fiodorovos tapybos ir V.Bizausko vitražinių miniatiūrų darbai pristatyti Klaipėdos I.Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje.

Šioje galerijoje eksponuojamą jungtinę dviejų menininkų parodą galima aplankyti iki gegužės 31 d.

I.Kanto bibliotekoje dažnai rengiami muzikiniai vakarai, kuriuose lankytojai gali susipažinti su įvairių kompozitorių kūryba.

Šiame koncerte dalyvavę klaipėdiečiai turėjo unikalią galimybę išgirsti sudėtingų F.J.Haydno kūrinių.

Mokiniai atliko klasikines sonatas, o renginį vainikavo provansinis šokis.

Bibliotekos Suaugusiųjų aptarnavimo ir informacijos skyriaus vedėja Loreta Liutkutė teigė, jog F.J.Haydno muzika yra išskirtinė, seniai virtusi tikra klasika.

"Tikiuosi, kad šis muzikantas įkvėps ir jaunąją kartą, kurie galbūt šiuo metu susiduria su gyvenimo sunkumais ar abejoja savo jėgomis. Tai pavyzdys, kai žmogus, patyręs nepriteklių, badą, sugebėjo išbristi iš jį supančių negandų, pasitelkęs savo didžiausią talentą", – kalbėjo L.Liutkutė.

Koncerto dalyviai supažindinti ir su kompozitoriaus gyvenimo istorija, muzikinio tobulėjimo keliu.

F.J.Haydnas – austrų klasikas. Tėvai, pastebėję sūnaus talentą, sutiko su giminaičio pasiūlymu pasiimti jaunąjį Franzą pas save mokytis.

Kūrėjo gyvenimas nebuvo lengvas: vaikas nuolat būdavo alkanas, prastai apsirengęs, tačiau jis greitai išmoko skambinti klavesinu ir griežti smuiku, taip pat giedojo bažnyčios chore.

Taip prasidėjo pilnas iššūkių ir išbandymų F.J.Haydno kelias į muzikos pasaulį. Kompozitorius parašė 104 simfonijas, 13 mišių, 83 styginius kvartetus.

R.Latvėnaitė-Kairienė kol kas dar neapsisprendė, kaip pavadins savo naująją knygą, kurioje praeitis susipina su dabartimi, o realybė – su fantazijomis. Vienas variantų – "Žuvų katekizmas".

Autorė pasakojo, jog ši knyga, kaip ir kiekvienas jos kūrinys, yra parašytas vis kitokiu stiliumi, kur labiausiai dominuoja trumpi, kapoti sakiniai, turintys gilesnę potekstę.

Didžiausiu rašytojos įkvėpimu tampa Klaipėdos miestas, jo istorija, gatvės, taip pat – mokiniai bei jų pokštai.

Gal todėl rašytojos kūrinius mielai skaito jaunimas. Pavyzdžiui, knyga "Šauksmas" vienoje Panevėžio gimnazijoje įtraukta į privalomąjį literatūros sąrašą.

Rašytoja tikisi, kad, perskaitę jos knygas, skaitytojai taps drąsesni ir mažiau abejingi.

Jos manymu, abejingumas yra pati blogiausia žmogaus savybė.

"Svarbiausia visose gyvenimo situacijose išlikti savimi", – tikino autorė.

R.Latvėnaitė-Kairienė viliasi, kad ateityje tik daugės jaunųjų rašytojų ir ji linki jiems nenuleisti rankų ištikus pirmosioms nesėkmėms.

"Norėčiau palinkėti kantrybės, nes, jei esi kuriantis žmogus, niekada nepavyks pabėgti nuo kūrybos", – kalbėjo rašytoja.

Per visą savo rašytojos karjerą R.Latvėnaitė-Kairienė yra išleidusi penkias knygas ir artimiausiu metu planuoja išleisti dar vieną leidinį, skirtą Klaipėdos 770 metų sukakčiai.

Šiemet tradicinei parodai-konkursui keliasdešimt darbų pateikė 24 dalyviai iš "Ąžuolyno", "Aukuro", "Varpo" gimnazijų, L.Stulpino ir M.Mažvydo progimnazijų, Klaipėdos jūrų kadetų mokyklos, Klaipėdos technologijų mokymo centro bei Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro studijos "Febas".

Jaunųjų fotografų amžius – nuo 11 iki 19 metų.

"Džiugu, jog po poros metų vėl esame visi kartu fotografijos parodoje, gera matyti, kad jaunimas per tą laiką dar labiau patobulėjo ir vis labiau stengiasi pažinti savo miestą, įamžindami akimirkas, kurios pasitaiko jūsų kelyje", – tardamas sveikinimo žodį, parodoje kalbėjo Klaipėdos mokinių saviraiškos centro direktorius Vytautas Krutulis.

Šie metai Klaipėdoje yra skirti miesto 770 metų sukakčiai, tad nemažai fotografijų yra susiję su uostamiesčiu bei jo istorija.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys priminė, jog muziejuje yra saugoma apie 5 tūkst. senų nuotraukų, vienos seniausių įamžintos XIX a. pabaigoje.

Mokinių fotografijas vertino, taip pat specialų apdovanojimą už kūrybinius ieškojimus skyrė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius bei miesto fotografai Saulius Jokužys ir Vitalijus Janušonis.

Už kultūrinės atminties ir paveldo įprasminimą fotografijoje prizus įsteigė Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.

Paroda muziejuje veiks iki gegužės 21 d.

Greitai devyniasdešimtmečio sulauksiantis A.Gurskas – grafikas, plakatininkas, kaligrafijos meistras, lietuviškosios kaligrafijos mokyklos kūrėjas ir pedagogas.

Meistro kolega knygos pristatyme teigė, jog A.Gurskas stengėsi įžvelgti kiekvieno studento savitumą ir neužgožti jo kūrybinio prado, dar giliau jį išvystyti.

Profesoriaus manymu, šiuolaikinis jaunimas nesidomi kaligrafija ir net nežino šios sąvokos.

Tačiau A.Gurskas karštai tiki: "Jei kam rūpi dvasinis pasaulis – be kaligrafijos gyvenime neišsiversi."

Anot profesoriaus, žmogus net ir dvasine prasme atsigauna, įvairiais rašmenimis užpildydamas lapą.

Jei kam rūpi dvasinis pasaulis – be kaligrafijos gyvenime neišsiversi.

A.Gurskas pasakojo, kad kaligrafija jo gyvenime atsirado visai netikėtai. Viskas prasidėjo tada, kai paprašė padaryti užrašą televizijai. Tuo metu Lietuvoje nebuvo kompiuterių, viską teko daryti ranka.

Šiomis dienomis, sparčiai tobulėjant technologijoms, tokius darbus galima padaryti ir per valandą. Tačiau ir dabar svarbiausia yra viską daryti iš širdies.

"Jei dvasioje neturi ko pasakyti, tai ir kompiuteris nepadės", – įsitikinęs A.Gurskas.

Viena knygos sudarytojų, grafikė Daliutė Ivanauskaitė teigė, jog knygos sudarymo kelias buvo ilgas. Tai ne tik monografinis, bet tuo pat metu kūrybinis ir pedagoginis leidinys.

Ši kaligrafijos knyga iš visų kitų išsiskiria unikalių tekstų, turinčių išliekamąją vertę, gausa. Knyga – puikus pavyzdys, kaip tikslingai panaudoti kompozicijas.

Leidinyje gausu iškiliausių asmenybių minčių ir citatų, kurios yra svarbios Lietuvai ir jos kultūrai.