Tapytoja, šiandien gyvenanti tai Kaune, tai Buenos Airėse, teigia, kad kurti meną Argentinoje yra tiesiog lengviau, tačiau gyventi maloniau Lietuvoje.
Menininkės tapybos darbuose itin gausu įvairiausių veikėjų, jie tampa E.Colucci kuriamo pasaulio gyventojais su paslaptingais likimais ir keistais gyvenimais.
Apie įklampintus drobėse personažų gyvenimus ir svarbias akimirkas, kurios suteikia įkvėpimo, – pokalbis su šiuokart Kaune gyvenančia menininke.
– Jūsų darbai – tarsi ištisas romanas, kurį nežinia nuo kurios dalies reikėtų pradėti skaityti. Drobėse itin gausu įvairių veikėjų. Koncentruojatės į pačius žmones, jų aplinką ir tai, kokie jie yra toje aplinkoje. Kaip manote, ar žmogus gali būti iki galo pažintas? Ar bandote jį pažinti per savo kūrinius?
– Būtent tokią idėją ir turėjau – sekti pasaką ne tik be galo, bet ir nesvarbu, nuo kur pradėti, stengtis kurti personažus ir scenas iš anksto jų neapgalvojus. Tiesiog atsipalaiduoti ir tapyti tai, kas tuo metu šauna į galvą. Taip gimė pirmieji šio detalizuoto stiliaus paveikslai. Vėliau pradėjau sąmoningai apgalvoti viso paveikslo kompoziciją ir išgauti gylį, o personažų atsitiktinumą ir situacijų absurdiškumą palikau. Jei pavargstu tapyti horizontalią drobę – imu ir apverčiu ją, tuomet dalis paveikslo tapoma aukštyn kojomis, o kabinti ant sienos jį galima vartant pagal nuotaiką. Paveiksluose vyrauja ne tik žmonės, bet ir katės, karvės, šunys, paukščiai. Labai nesigilinu į kiekvieno personažo esmę, jie tiesiog mano paveiksluose apsigyvena atsitiktinai. Tačiau pastebėjau pati, kad portretai, ypač moterų, kaskart bjaurėja.
– Drobėse gausu veikėjų, dažniausiai tai vien moterys. Kodėl tapote tokius gausius žmonių susibūrimus? Ar norite pabrėžti, kad žmogus tarp žmonių užsideda kaukę ar kaip tik tampa savimi?
– Taip jau natūraliai susiklostė veikėjų perkrautas stilius, netapau nei abstrakčių, nei minimalistinių paveikslų, man patinka humoras, sarkazmas, taigi daugiau nei žmonėmis tokiu atveju paveikslo nelabai ir yra kuo užpildyti.
– Kūriniuose dominuoja ir architektūriniai akcentai. Dažniausiai tai ganėtinai dailūs, savotiškai net trapūs statiniai. Kokį vaidmenį architektūra atlieka jūsų drobėse? Ar ji jūsų drobėse pasirodo ir dėl to, kad baigėte architektūros studijas?
– Kadangi turiu architektės išsilavinimą, tapydama fasadus labiau pasitikiu savimi. Laimei, Buenos Airės, kur su šeima praleidžiame dalį gyvenimo, yra labai išraiškingas miestas, pilnas prancūziško stiliaus pastatų. Toks dekoratyvumas man labai patinka, nesu šiuolaikinės architektūros mėgėja. Mane žavi dekoruoti langų apvadai, raityti balkonų turėklai, grindų mozaikos. Savo namus taip pat dekoruoju negailėdama raitytų detalių, mozaikų, freskų. Galbūt ir mano paveikslai kupini moterų būtent dėl polinkio į tokį dekoratyvumą ir detales. Juk moterų formos ir pozos labiau raitytos, jas galiu apkarstyti karoliais ir puošti raštuotomis suknelėmis, o tokių detalių mano paveikslai tiesiog reikalauja, kad išgaučiau mano įsivaizduojamą spalvų ir raštų įvairovę. Tai nėra polinkis prie suknelių ir šukuosenų, tiesiog dekoratyvūs elementai dėlioja mano paveiksluose tam tikrą spalvų ir formų ritmą, kurį kiti tapytojai galbūt išgauna gėlėmis ar abstrakčiais štrichais. O tai, kad Lietuvoje, kur pažvelgsi, dominuoja moterys – tikras sutapimas.
Kadangi turiu architektės išsilavinimą, tapydama fasadus labiau pasitikiu savimi.
– Žvelgiant į jūsų piešinius, eskizus, neapleidžia įsitikinimas, kad tenka nemažai laiko praleisti ieškant būsimų charakterių, kūrinio personažų savybių. Kiekvienas gausios visuomenės dalyvis turi savo istoriją, kurią jūs ir norite papasakoti. Kokios istorijos jums pačiai įdomiausios iš jūsų kuriamų personažų gyvenimo?
– Kai atsikrausčiau į Buenos Aires, teko kurį laiką gyventi sename tradiciniame bute, bet be lango. Tai pasitaiko labai dažnai – dėl tam tikro miesto planavimo visi kvartalo pastatai glaudžiasi šonais. Langus turi tik laimingieji, gyvenantys pastato fasadinėje dalyje. Kadangi neturėjau darbo biure, kuriame praleisčiau dieną tarp žmonių, valandų valandas sėdėdavau kavinėse su knyga ir eskizų sąsiuviniu. Pavargusi skaityti, piešdavau žmones, o grįžusi namo tapydavau detalų žmonių paveikslą, kurį užsikabinusi ant sienos nejausčiau lango trūkumo.
– Eskizuose taip pat gausu ir įvairiausių užrašų. Ką būtent užsirašinėjate?
– Po metų Japonijos meno rezidencijoje dar metus praleidau keliaudama aplink pasaulį – ko gero, matėte mano užrašus iš kelionių dienoraščio su iliustracijomis, papildančiomis tekstą. Keliaudama kolekcionuodavau kūrybingus būdus, kaip žmonės užsidirba pinigų, ir juos aprašydavau bei iliustruodavau, vėliau apie tai esu skaičiusi paskaitas tiek Japonijoje, tiek Lietuvoje. Labiausiai man patiko idėja, kai Zoologijos sodo lankytojams pardavėjai per tvorą iš gatvės parduoda pigesnių užkandžių, nei galima nusipirkti parko teritorijoje. Prekių krepšelius tokie "brakonieriai" per aukštą tvorą ištiesia ant ilgo pagalio.
– Kas jus įkvepia? Kodėl savo gyvenimą nusprendėte susieti su tapyba?
– Tapyti man yra natūralu. Būdama vaikas, pradėjau piešti, tapyti ir tiesiog niekada nenustojau to daryti. Netgi keliaudama po Lotynų Ameriką su savimi tempdavausi dar neišdžiūvusį aliejumi tapomą paveikslą. Jį įdėdavau į didelę tuščią dėžę, kad plokštumos neliestų kiti daiktai ir taip sukeldavau įtarimą pasienio pareigūnams. Tuomet įsitikinau, kad jeigu negaliu liautis tapyti netgi sunkiomis sąlygomis keliaudama po pavojingus kraštus, ko gero, tai ir yra mano tikrasis pašaukimas.
– Be tapybos, ir fotografuojate savo kelionių vaizdus. Nuotraukose – sutiktų žmonių kasdienybės akimirkos. Kokios akimirkos jums atrodo pačios svarbiausios?
– Viešėdama San Fransiske susidomėjau gatvės fotografija, kai užfiksuojamos kuriozinės situacijos, nutinkančios gatvėje. Tokiu atveju vaikštinėdamas po miestą nuolat stebi žmones ir fiksuoji įvairias atsitiktines situacijas – dažnai pavėluotai, o kartais ir pavyksta, tačiau tai, ko gero, vienas kadras iš 200. Bet tuomet užpuola tarsi manija nepraleisti nė vieno gero kadro ir imi jausti įtampą, nuolat dėmesį koncentruoji į aplinką ir fotoaparatą, o ne bendrakeleivį. Labai kremtiesi, jei praleidai idealią akimirką. Vaikštinėti su gatvės fotografu yra labai žeminanti situacija, kadangi jis visiškai nekreipia į tave dėmesio, o medžioja kadrus. Tai buvo geras užsiėmimas klaidžiojant po pasaulį vienai, tačiau dabar turiu šeimą ir viena retai vaikštinėju. Ko gero, vieną geriausių tokio stiliaus fotografijų man pavyko padaryti Romoje, kai vyras atsitiktinai pasirėmė tokia pačia poza kaip parduodamas paveikslas vitrinoje.
Netgi keliaudama po Lotynų Ameriką su savimi tempdavausi dar neišdžiūvusį aliejumi tapomą paveikslą. Jį įdėdavau į didelę tuščią dėžę, kad plokštumos neliestų kiti daiktai ir taip sukeldavau įtarimą pasienio pareigūnams.
– Kuriate ir labai įmantrius batus. Jie iš tiesų išskirtiniai. Kodėl susidomėjote ir batų dizaino kūrimu? Kodėl jie iš tokių netradicinių medžiagų – popieriaus, vielos?
– Gal tiesiog kartais pavargstu tapyti ir kurį laiką pamankštinu rankas kitose srityse – tai gali būti papjė-mašė, mezgimas, siuvimas arba lempų gaubtų dizainas. Tačiau, vos pradėjusi kažką knibinėti, greitai įsitikinu, kad tai ne man, ir vėl grįžtu prie tapybos. Batai, ko gero, buvo vienas tų trumpų pabėgimų. Tokį popierinį batą užtrunka padaryti beveik tiek pat laiko, kaip ir nutapyti darbą, taigi šiek tiek gaila laiko. Tačiau Japonijoje šie darbeliai iš popieriaus turėjo labai didelį pasisekimą. Galbūt dėl to, kad japonams artima praleisti gaminant nepriekaištingą mažmožį neapsakomai daug laiko.
– Koks jūsų gyvenimas yra Lietuvoje, o koks – Argentinoje? Su kuo dar, be meninės kūrybos, jį siejate?
– Kūrybai, žinoma, labiau įkvėpia Buenos Airės. Ko gero, dėl tos dekoratyvios architektūros ir masės žmonių gatvėse. Tik išeini iš namų ir tenka grumtis su perpildytu miestu. Mano paveiksluose užfiksuota nemažai šio didmiesčio architektūros ir gyvenimo stiliaus. Buenos Airėse daug lengviau tapyti, nereikia sukti galvos kuriant paveikslą, tiesiog dairaisi aplinkui ir paveikslai bėga pro šalį vienas po kito. Tačiau gyventi paprasčiau Lietuvoje. Man patinka perkrauti paveikslai, tačiau gyventi esu linkusi ramiai, organizuotai. Smagu, kad Kaune visur galima patekti per 10–30 min. Buenos Airėse kelionės iki draugų ar mėgstamų vietų užtrunka vieną dvi valandas. Jau kurį laiką gyvename kas antrus metus praleisdami tai vienoje, tai kitoje šalyje.
– Esate surengusi savo kūrinių parodą Japonijoje. Kokiose šalyse dar eksponavote savo kūrinius? O kaip sekasi rengti parodas Lietuvoje?
– Džiaugiuosi, kad mano kūriniai išsiskiria ir esu kviečiama dalyvauti Argentinos kultūros minsterijos rengiamose grupinėse parodose, esu surengusi nemažai personalinių parodų Buenos Airėse. Tiesą sakant, pirmą kartą savo kūrinius viešai parodžiau Vilniuje konkurse kelionei į Japoniją laimėti, tai buvo viena laimingiausių dienų mano gyvenime, išdrįsau pasirodyti pirmą kartą, ir Tokijo galerijos savininkė iškart mane atrinko meno rezidencijai. Po darbų Japonijoje ilgai keliavau, kol nusėdau Argentinoje, taigi parodose Lietuvoje spėjau dalyvauti tik porą kartų. Šiuo metu gyvenu ir kuriu Kaune. Rengti parodą nėra mano tikslas, tačiau, pasitaikius progai, galbūt ir surengsiu.
