1917 m. rugsėjo 21 d. sudarytai Lietuvos Tarybai (vėliau pasivadinusiai Valstybės Taryba) greta valstybės atkūrimo rūpėjo ir archyvų bei archyvinių dokumentų išsaugojimo ir sutvarkymo klausimai. Jau 1918 m. sausio 16 d. posėdyje sudarytai komisijai buvo pavesta imtis prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metu išblaškytų kultūros turtų apskaitos ir apsaugos.

Išsaugota nuo sunaikinimo

Kaip žinome, dėl susiklosčiusių sudėtingų to meto geopolitinių aplinkybių Kaunui tapus laikinąja sostine, būtent čia kūrėsi visuomeninės organizacijos, centrinės nepriklausomos Lietuvos įstaigos. Tarp jų – ir Centralinis valstybės archyvas, kuris, beje, nuo pat jo įsteigimo 1921-aisiais iki pat 1939-ųjų pabaigos buvo vienintelis valstybės archyvas nepriklausomoje Lietuvoje.

Visuomenės susirūpinimas ir kelių asmenų iniciatyva lėmė, kad 1919 m. pavasarį Kaune įsikūrė Valstybės archeologijos komisija (toliau –  kmisija) – pirmoji institucija, kėlusi sau uždavinį rinkti ir išsaugoti kultūros ir istorijos paminklus, rūpintis kultūros turtų, taip pat ir archyvų, likimu.

Simbolis: Kauno miesto savivaldybės herbinis blankas (iki 1935 m.). KRVA, f. 219, ap.1, b. 940, l. 2A.

Pirmiausia komisijai teko imtis gelbėti archyvus nuo sunaikinimo. Dar 1919 m. vasarį tuometis Kauno milicijos viršininkas Aleksandras Šostakas pranešė Vidaus reikalų ministerijai, kad vokiečiai ir vietos gyventojai intensyviai naikina Kauno gubernijos valdybos (Kauno gubernijos įstaigų) archyvą. Pastatytos sargybos, tačiau daugelis krautuvininkų jau buvo prisigrobę ar prisipirkę iš vokiečių didelius kiekius archyvinių dokumentų. Todėl tik įsteigta Valstybės archeologijos komisija ne kartą svarstė archyvų gelbėjimo klausimą, o po kiek laiko šiuo klausimu kreipėsi į Kauno miesto ir apskrities komendantą Juozą Mikuckį.

Reaguodamas į komisijos prašymą, J.Mikuckis 1919 m. birželio 27 d. išleido įsakymą, kuriuo, grasinant griežtomis bausmėmis, gyventojams buvo liepta archyvinius dokumentus pristatyti į Kauno miesto muziejų. Išleidus minėtą komendanto įsakymą, per trumpą laiką buvo surinkta per 2 000 pūdų (1 pūdas = 16 kg) archyvinių dokumentų. 1919 m. liepos 3 d. posėdyje Valstybės archeologijos komisija jau svarstė, ką daryti su gausybe atvežtų dokumentų.

1919 m. rugpjūčio 18 d. priimtu Valstybės archeologijos komisijos įstatymu komisijai pavesta rūpintis muziejų ir archyvų steigimu, jai suteikti gan platūs įgaliojimai: "Valstybės Archailogijos Komisija steigia centro ir vietos archailogijos ir istorijos muziejus ir archyvus, ima savo žinion visus esamus Lietuvos praeities rinkinius su nusavinimo teise, turi savo žinioje ir tvarko jų rinkimą visame Lietuvos plote."

Kontrastas: išlikusiame Kauno miesto plane (iki 1847 m.) matyti, kokį mažą plotą jis užėmė XIX a. viduryje. KRVA, f. I-61, ap.1, b. 1728, l. 1.

Gaunami archyviniai dokumentai buvo laikomi Miesto muziejuje, Kunigų seminarijoje ir kitose tam nepritaikytose patalpose. 1919 m. rudenį komisijai perėmus iki tol Vidaus reikalų ministerijos žinioje buvusį Kauno gubernijos įstaigų archyvą Didžiojoje Totorių (Bolšaja Tatarskaja) gatvėje, surinktus archyvinius dokumentus imta gabenti į čia įrengtas saugyklas.

Dokumentus gabeno vagonais

1920 m. liepos 12 d. pasirašius Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį, prasidėjo per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją išvežtų Lietuvos kultūros turtų, tarp jų – ir archyvų, grąžinimas. 1921 m. liepos 9 d. į Kauną atvyko pirmosios transporto priemonės su archyviniais dokumentais.

Pastatytos sargybos, tačiau daugelis krautuvininkų jau buvo prisigrobę ar prisipirkę iš vokiečių didelius kiekius archyvinių dokumentų.

Per 1921-uosius į Kauną buvo atgabenta septyniolika vagonų su archyviniais dokumentais. Saugyklos Totorių gatvėje greitai buvo perpildytos, valstybės archyvo organizavimo klausimas tapo ypač aktualus. Padėtį dar labiau komplikavo nesutarimai dėl patalpų nuomos su pastato, kuriame buvo įsikūręs archyvas, savininku.  Didelėmis pastangomis Valstybės archeologijos komisija išsirūpino buvusios Kauno tvirtovės VII forto patalpas.

1921 m. rugsėjo 1 d. švietimo ministro Kazio Bizausko įsakymu pirmuoju steigiamo Centralinio valstybės archyvo direktoriumi buvo paskirtas Kazimieras Oleka, kuris tų pačių metų spalio 11–12 d. perėmė VII fortą ir jame buvusį turtą iš Krašto apsaugos ministerijos. Architektas Vladimiras Dubeneckis parengė patalpų pritaikymo archyvo reikmėms projektą ir archyvas pradėjo savo veiklą.

Saugyklos užėmė apie 2000 kv. m plotą, buvo suremontuoti ir pritaikyti archyvo reikmėms 23 dideli kambariai ir du tuneliai, įrengta 6 315 tiesinių metrų lentynų.

1921 m. spalio 19 d. švietimo ministrui patvirtinus Centralinio valstybės archyvo statutą, visos iki tol Valstybės archeologijos komisijos vykdytos funkcijos archyvų apsaugos ir išsaugojimo srityje perėjo į archyvo kompetenciją. Nepriklausomoje Lietuvoje, be K.Olekos (1921–1922 m.), Centraliniam valstybės archyvui vadovavo Konstantinas Andrejevas (1922–1935 m.), Juozas Stakauskas (1935–1940 m. liepos 31 d.). Pastarasis, atgavus Vilniaus kraštą, taip pat ėjo ir Vilniaus valstybinio archyvo vedėjo pareigas.

Archyvų tinklas

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jau 1940 m. rugpjūtį visus Lietuvos archyvus pradėjo kontroliuoti Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD). Pirmosiomis okupacijos dienomis archyvo patalpos Kauno VII forte buvo perduotos SSRS kariniams daliniams, o archyvas perkeltas į Pažaislio vienuolyną.

Dokumentai: iškilių kultūros ir meno veikėjų LR vidaus pasų kortelės: kompozitoriaus Balio Dvariono, dailininko Mstislavo Dobužinskio, dainininkės Adelės Galaunienės, poetės Lėjos Goldbergaitės, režisieriaus Petro Olekos, dainininko Kipro Petrausko, muziko Miko Petrausko, kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos, aktorės Teofilijos Vaičiūnienės. 1920–1939 m. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 3603, B. 42123, b. 9362, b. 7083, b. 27913, b. 13641, b. 1334, b. 5052, b. 26384, b. 9514.

Laikui bėgant, augo valstybės archyvų skaičius, formavosi valstybės archyvų sistema. Iki 1939 m. rudens Lietuvoje buvo tik vienas – Centralinis valstybės archyvas, o vėliau, Lietuvai atgavus Vilnių, jau buvo du valstybės archyvai: vienas – Vilniuje, kitas – Kaune. Nuo 1941-ųjų pradėjo formuotis regioninių valstybės archyvų tinklas.

1956 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimu iš Lietuvos SSR centrinio valstybinio archyvo dalies dokumentų (LDK, Rusijos imperijos, kaizerinės okupacijos laikotarpio), Vilniaus miesto valstybinio archyvo buvo nuspręsta įkurti Lietuvos SSR centrinį valstybinį istorijos archyvą; 1968 m. įsteigtas Lietuvos literatūros ir meno archyvas; 1993 m. įsteigtas Lietuvos naujasis valstybės archyvas, kurio paskirtis – kaupti ir saugoti nepriklausomos Lietuvos Respublikos centrinių valdžios ir valdymo įstaigų dokumentus (nuo 1990 m. kovo 11 d. iki mūsų dienų).

1995 m. įsteigtas Lietuvos ypatingasis archyvas, kuriame kaupiami ir saugomi SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) LSSR padalinio, LSSR vidaus reikalų ministerijos (VRM), Lietuvos komunistų partijos (LKP), LSSR įstaigų, įmonių ir organizacijų pirmųjų skyrių ir lietuvių tautos antisovietinio bei antinacinio pasipriešinimo dokumentai.

Šiuo metu nepriklausomos Lietuvos valstybinę archyvų sistemą sudaro Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba (Vyriausybės įstaiga, atskaitinga LR Kultūros ministerijai) ir devyni valstybės archyvai su šešiais filialais. Juose dirba per 410 darbuotojų. Valstybės archyvų saugyklose saugoma daugiau kaip 10 mln. 800 tūkst. saugojimo vienetų archyvinių dokumentų, kurie užima apie 110 000 tiesinių metrų (apie 110 km) lentynų. Saugomų archyvinių dokumentų chronologinės ribos – nuo XIII a. iki mūsų dienų.

Jubiliejinė paroda

Pasitikdamas Archyvų metus Kauno regioninis valstybės archyvas pristato archyvinių dokumentų parodą, skirtą nepriklausomos Lietuvos valstybės archyvų, o kartu ir Kauno regioninio valstybės archyvo – vieno seniausių ir didžiausių valstybės archyvų Lietuvoje – 100-osioms metinėms paminėti.

Norą parodyti ir kartu pasidžiaugti mūsų saugomais dokumentais koreguoja dabartinė karantino situacija, bet tikimės, kad ateis saugus laikas ir mes sulauksime savo bičiulių, kolegų – visų, kurie domisi mūsų praeitimi.

Pirmiausia archyvo svečius ir lankytojus pasitiks demonstraciniai stendai, pristatantys Centralinio valstybės archyvo steigimo dokumentus, Kauno regioninio valstybės archyvo ir jo filialų Alytuje ir Marijampolėje trumpas istorijas, o įvykusių parodų stendų mozaika primins, kiek jau daug susitikimų su istorija įvyko mūsų archyve.

Parodų salės ekspozicijoje pristatysime Centralinio valstybės archyvo (šio archyvo dokumentų fondas saugomas LCVA) pėdsakus mūsų archyve: išlikusius to laikotarpio fondų apyrašus su autentiškais archyvarų įrašais ir pastabomis; Centralinio valstybės archyvo direktoriaus susirašinėjimo dokumentus su Kauno miesto valdyba ir LR Švietimo ministerija.

Archyvų metų parodai dokumentai parinkti iš visų mūsų archyve saugomų istorinių laikotarpių.

Tai, kad archyvui patalpos buvo skirtos buvusios Kauno karinės tvirtovės VII forte ir jam suteiktas adresas "Kaunas, palei Ukmergės plentą 7 fortas" dabar kelia šypseną, tačiau tarpukariu kito adreso ir nebuvo, užtat nuo 1924 m. iki dabar yra Archyvo gatvė.

Dabartinė archyvo buveinė vidiniame Maironio gatvės kieme mena kitą įdomų Kauno istorijos faktą, kad šioje vietoje dar 1865 m. turtingas pirklys M.Hausmanas savo valdoje pasistatė maldos namus, kuriuose dabar yra archyvo saugyklos, o iš svečių šalių atvykę kauniečių palikuonys juokauja, kad mūsų bylos yra košerinės.

K.Oleka, K.Andrejevas, J.Stakauskas – Centralinio valstybės archyvo direktoriai, kurių LR vidaus pasų kortelės puikuojasi parodoje. Ypatingos pagarbos nusipelno ir Valstybės archeologijos komisijos nariai Eduardas Volteris, Vladas Nagius-Nagevičius, kurie labai rūpinosi dokumentų ir archyvų išsaugojimu Lietuvoje.

Įspūdingi eksponatai

Archyvų metų parodai dokumentai parinkti iš visų mūsų archyve saugomų istorinių laikotarpių. Demonstruojame seniausius mūsų archyve saugomus dokumentus iš Pažaislio kamaldulių vienuolyno dokumentų fondo, tarp jų – vienuolių kamaldulių vaistų receptus, 1788 m. Kauno miesto inventorių, 1816 m. Kauno miestiečių revizinius sąrašus, seniausią mūsų archyve žinomą 1838 m. lietuvių kalba parašytą testamentą.

Parodoje eksponuojami ir draudžiamosios lietuviškos spaudos leidiniai, 1830–1831 m. sukilimo dalyvių sąrašas, XV–XVIII a. Orvidų giminės medis, XVIII a. pab.–XIX a. pr. Kauno magistrato knygos, XIX a. teismų bylose pasitaikantys daiktiniai įrodymai. Be abejo, retai matomos ir ne visiems perskaitomos yra XVIII a. pab.–XIX a. teismų bylos odiniuose viršeliuose, dvarų inventorių aprašymai su "marmuriniais" lapais, o storiausias XIX a. vidurio Kauno gubernijos valdybos protokolų bylas vargu ar apskritai iki šiol kas nors bandė perskaityti.

Bene gausiausia parodoje pateikiamų dokumentų dalis skirta Kauno miesto istorijai: eksponuojami istoriniai Kauno miesto planai, 1897 m. Kauno gubernijos valdybos rūmų, 1899 m. Volkovyskių ("Metropolio") pastatų projektai, XIX a. pab.–XX a. pr. Kauno miesto Dūmos narių tarnybos lapai. Pirmųjų rinkimų į Kauno miesto tarybą 1918 m. gruodį dokumentai demonstruoja modernios savivaldos kūrimosi pradžią, o Kauno miesto savivaldybės veiklos ataskaitos su renginių nuotraukomis, Kauno miesto tarpukario laikotarpio pastatų projektai, 1936–1939 m. aerogeodezinės nuotraukos – laikinosios sostinės vystymąsi ir plėtrą.

Švietimo raidą iliustruoja Kauno pradžios mokyklų ir gimnazijų dokumentai, Juozo Lukšos (būsimojo Lietuvos rezistento Juozo Lukšos-Daumanto) "Aušros" gimnazijos baigimo atestatas, moksleivių nuotraukos, Kauno "Aušros" gimnazijos mokyklinių uniformų eskizai su audinių pavyzdžiais ir kiti dokumentai.

Sovietinį laikotarpį iliustruoja didžiausias mūsų archyve saugomas dokumentas – tai 1959–1965 m. Kauno miesto septynmečio išdėstymo schema. J.Janonio aikštės (dabar – Vienybės aikštė) 1960 m. išplanavimo projektai, 1958 metų "Pergalės" fabriko gyvenamųjų namų projektai primins Kauno miesto architektūros raidą sovietmečiu, o 1945–1955 m. Veterinarijos poliklinikos darbo ataskaitose ir prie jų pridėtose nuotraukose pamatysime tuometinio mokslo pasiekimus.

Simboliškai parodą užbaigs Lietuvos atgimimo laikotarpio ir vėl nepriklausomos Lietuvos Kauno istorijos dokumentai. Tarp jų išsiskiria neišvaizdi, tačiau ypač vertinga byla, saugoma Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Kauno tarybos dokumentų fonde – tai mėlynos spalvos kontorinis sąsiuvinis, kuriame užfiksuotos LPS Kauno tarybos posėdžių stenogramos nuo 1988 m. gruodžio 14 d. iki 1989 m. rugpjūčio 21 d.

Tikimės, kad lankytojus sudomins ir 1989 m. Kauno miesto prokuratūros bylos dokumentai dėl Romo Kalantos reabilitacijos, dokumentai, susiję su pirmaisiais rinkimais į Kauno miesto tarybą 1990 m. balandį, – visa tai tik labai nedidelė dalis dokumentų, saugomų Kauno regioniniame valstybės archyve, kuriuos ir pristatome parodoje. Tai nenuginčijami mūsų istorijos faktai ir artefaktai, kuriuos kūrė tų istorinių įvykių akivaizdoje gyvenę žmonės... O kaip mes dabar juos perskaitysime ir kaip suprasime? Kokius pėdsakus paliksime mes?

Jubiliejinis renginys

Pilietybės ženklai

1920 m. gegužės 15 d. – svarbi data, kuri mūsų valstybės istorijoje reiškia demokratinės valstybės pamatų įtvirtinimą ir parlamentinės respublikos veiklos pradžią – tai Lietuvos Steigiamojo Seimo atidarymo diena. Nors pagrindinė dokumentų dalis apie Steigiamąjį Seimą saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, iš savo fondų rodome nemažai unikalių dokumentų – LR piliečių – Steigiamojo Seimo narių – pasų korteles ir kitus dokumentus.

Sudėtingas ir permainingas Lietuvos valstybės kūrimasis, kartu ir karo metas tiesiogiai turėjo įtakos ir Kauno miesto gyvenimui, neišvengiamai palietė visas jo sritis.

Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę buvo priimtas 1919 m. sausio 9 d., taip pat buvo parengti Pasų įstatai, kurie 1921 lapkričio 22 d. įstatymu buvo pakeisti ir papildyti. Pagal nustatytą tvarką visi Lietuvos piliečiai privalėjo įsigyti pasus.

Parodoje demonstruojami Steigiamojo Seimo narių dokumentai, kuriuos jie pateikė Lietuvos piliečio vidaus pasui gauti: Rusijos imperijos pasai, Oberosto pasai, Lietuvos užsienio ir diplomatiniai pasai ir kiti dokumentai.

Steigiamojo Seimo narių prašymai išduoti vidaus pasus parodo tuometinę jų padėtį Lietuvos valstybėje, nes politikos ir visuomenės veikėjams prašymus neretai parengdavo Seimo kanceliarija ar ministerijos ir reikalaudavo skubiai išduoti dokumentą. Asmeniškai rašydami prašymus Steigiamojo Seimo nariai pateikdavo daugiau informacijos ir faktų. Rusijos imperijos pasuose įrašytas asmens išsilavinimas, pažymėtas socialinis sluoksnis. Įdomu ir tai, kad trečdalis Steigiamojo Seimo narių Lietuvos piliečio pasus gavo Kaune, nors tai galėjo padaryti ir savo gyvenamojoje vietoje.

Savivaldos svarba

Steigiamasis Seimas truko dvejus metus ir vyko Kaune, todėl parodos stenduose pristatome ir miesto gyvenimą tuo laikotarpiu.

Sudėtingas ir permainingas Lietuvos valstybės kūrimasis, kartu ir karo metas tiesiogiai turėjo įtakos ir Kauno miesto gyvenimui, neišvengiamai palietė visas jo sritis. Kauno miesto savivaldybės ir jos skyrių 1920–1922 m. dokumentai atskleidžia, su kokiomis problemomis ir rūpesčiais susidūrė to meto miesto valdžia, kaip ji sprendė miesto atstatymo, ūkio, gerovės ir kitus klausimus, kaip klostėsi santykiai su centrinės valdžios institucijomis.

Steigiamojo Seimo laikotarpiu rinkimai į Kauno miesto tarybą vyko du kartus: 1920 ir 1921 m. Rinkimuose dalyvavo įvairios politinės partijos ir organizacijos. Rinkimai vyko pagal proporcinę rinkimų sistemą. Pagrindinės savivaldybės veiklos sritys ir kompetencijos buvo numatytos 1919 m. Savivaldybių įstatyme – švietimas, socialinė veikla, sveikatos apsaugos organizavimas, milicijos sudarymas, karo metu pasitraukusių ir negrįžusių savininkų turto perėmimas ir apsauga, miesto gyventojų aprūpinimas maistu, rekvizicijų paskirstymas, kelių ir tiltų priežiūra ir kt.

Sudėtingiausia problema buvo lėšų stygius. Savivaldybių įstatymu buvo panaikinta savivaldybių teisė skirti mokesčius savo iniciatyva, todėl lėšų Kauno miesto poreikiams patenkinti nuolat trūko. Parodoje demonstruojami Kauno miesto valdybos susirašinėjimo dokumentai su ministerijomis ir departamentais miesto veiklos klausimais. Kauno miesto savivaldybės vadovai jautė nuoskaudą, kad valdžia, rekvizavusi savivaldybei priklausiusį nekilnojamąjį turtą, už jį nesumoka.

Kauno miesto valdyba nevengė ginčytis su centro valdžios atstovais, įrodinėjo savo teises patiems spręsti miesto reikalus. Netikrumo nuotaikos pirmaisiais laikinosios sostinės metais neskatino valstybinių statybų, tam nebuvo nei galimybių, nei lėšų.

Iššūkiai kauniečiams

Mieste vyko atstatymo ir remonto darbai, naujos statybos dar buvo negausios, nebuvo patvirtintas miesto vystymosi planas.

Persikėlus iš Vilniaus valstybės institucijoms, trūko butų, pastatų valstybinėms įstaigoms. Mieste vyko atstatymo ir remonto darbai, naujos statybos dar buvo negausios, nebuvo patvirtintas miesto vystymosi planas. Pirmiausia reikėjo tvarkyti pačius būtiniausius miesto ūkio reikalus. Nepaisant sudėtingų aplinkybių, nauji sumanymai dėl miesto išplanavimo ir plėtros buvo vystomi. Už miesto planavimą buvo atsakingas Kauno miesto Statybos skyrius, nemažai miesto plėtros klausimų būdavo sprendžiama Kauno miesto taryboje, kviečiami tarpžinybiniai pasitarimai.

Labai svarbus buvo miesto ribų praplėtimo klausimas, prijungiant priemiesčius. 1921 m. lapkričio mėn. 30 d. įvykusiame tarpžinybiniame posėdyje dėl miesto plano sudarymo rašoma: "Kauno miestas, kaip laikinoji Lietuvos Respublikos sostinė, yra pradėjęs gyventi naujuoju gyvenimu. Dabar čia valdymo ir administracijos centras, čion dygsta ir užsimezga įvairios pramonės ir prekybos įstaigos. Kaunui lemiama graži ateitis, kaipo Lietuvos kultūros, pramonės ir prekybos centrui."

Steigiamojo Seimo priimti įstatymai, kurie įtvirtino demokratinės parlamentinės valstybės principus, sutvirtėjusi tarptautinė Lietuvos padėtis skatino mūsų valstybės spartų ekonomikos vystymąsi, sudarė sąlygas laikinosios sostinės statusą turinčiam Kaunui pakilti iš provincialaus carinio miesto į europietišką sostinę.