Iš aukščiausių šalies pareigūnų lūpų vis garsiau skamba pasiūlymų aptverti mokyklas, įrengti vaizdo stebėjimo kamerų, tikrinti moksleivių kuprines. Jei į spygliuota tvora aptvertas teritorijas dar įleistume vilkšunių, gal tikrai išspręstume jaunimo svaiginimosi problemas?

– Šių dienų aktualijos – grasinimai susprogdinti. Policija išplatino rekomendacijų, kad nereikia evakuotis, nebent būtų pastebėtas įtartinas objektas. Mokykloje reikia išrinkti žmogų, kuris tokiu atveju skambintų policijai. Ar tokie veiksmai tinkami? Kaip elgtis – panikuoti, nebijoti ar bijoti grasinimų?

– Visada visas grėsmes reikia vertinti rimtai. Išgąstis yra normali savijauta. Pareigūnai išplatinę daug taisyklių, kaip elgtis. Nemanau, kad visa informacija skleidžiama. Pareigūnai dirba, tiria. Kai grėsmės pasidaro realios, apčiuopiamos – įtartini dalykai, objektai, tada važiuoja specializuoti padaliniai.

Dalius Mackela/Redakcijos nuotr.

Mes priprantame prie baimių ir tai kartais tampa norma. Viena iš priešiškai nusiteikusių jėgų bando pripratinti mus prie baimių, kad galų gale nereaguotume ir galėtų valdyti. Reikia neprarasti budrumo.

– Gaila policijos pareigūnų.

– Pareigūnų toks darbas. Tikrai dėl to nereikia jų gailėti. Tokia mūsų tarnyba. Aišku, krūvis nežmoniškas. Policijos žmogiškieji resursai riboti. Pareigūnai sukasi kaip bitės, stengiasi, daro, kas įmanoma.

– Prezidentas reikalauja kietų priemonių narkotikams valdyti, premjerė reikalauja prevencijos, vidaus reikalų ministrė kalba apie prevencines eksperimentines programas. Pasigendu šunų, nes siūloma aptverti mokyklas, sumontuoti kamerų, tikrinti vaikus.

– Suprantu sarkazmą. Kai kada pasitelkiami šunys, tačiau jei vaikas prisilietė prie turėklų, prie kurių kažkas vartojo, kvapas ant jo lieka ir šuo užuodžia. Įtarimai – mokyklai.

Pasigendu žmonių, kuriems rūpėtų jaunimas. Kas vyksta – tai padarinys. Priešistorė – priežastys, kurios formuoja. Už kiekvieno miesto kampo – didelė pasiūla. Jaunas žmogus nesusivokia, kokios laukia grėsmės, padariniai. Kalbame ne apie baudžiamąją atsakomybę, o kaip tai paveikia smegenis, psichiką, santykius.

– Ypač kaip narkotikai ir alkoholis paveikia besivystančias smegenis. Manau, persekiojimas neišspręs problemos.

– Taip, neišspręs. Daug antraščių, kad sulaikomi platintojai su dideliais kiekiais narkotikų. O kiek daug nesulaikoma. Mūsų žmogiškieji resursai riboti. Tačiau pareigūnai negali užsiimti vien tuo.

Pradėti auklėti turi šeima, skirdama daugiau dėmesio augančiam vaikui. Taip pat mokykla. Kai iškyla problemų, mokyklos kalba, kad vykdys prevenciją. Tačiau kai paklausiu, ar stebimos užuominos, atsako, kad jie ne specialistai ir negali įvertinti.

Nebūkime maži vaikai – kartais norima nuslėpti faktus, kad prestižinės įstaigos neprarastų reputacijos. Tačiau aukojame žmones, kuriems reikia pagalbos. Jiems neištiesiama pagalbos ranka laiku ir sniego gniūžtė ritasi dar smarkiau.

– Po kiekvieno rezonansinio įvykio kalbama apie kardinalius pokyčius – bus aptvertos mokyklos, sumontuotos kameros, apieškomi vaikai. Ar taip turi vykti pokyčiai?

– Įvykis Marijampolėje, kai perdozavęs narkotinių medžiagų mirė nepilnametis, turbūt nebuvo pirmas. Po dviejų savaičių Vilniuje mirė mergina. Jai buvo devyniolika, todėl niekas garsiai nekalba. Jonavoje buvo rastas negyvas nepilnametis. Neatrodė, kad buvo sumuštas. Visi požymiai rodo, kad greičiausiai buvo perdozavęs. Vaikštome nuo mirties iki mirties ir tada planuojame kažką daryti. Matomas nesusikalbėjimas, kas už tai atsakingas. Galbūt tai policijos, visuomenininkų darbas, galbūt mokyklų.

Niekas nesiginčija, kad reikia namuose sudėti pamatus. Tačiau jaunimas renkasi aplinką, kurioje mato autoritetų, nori būti į juos panašus.

Visiems rūpi šis klausimas, kuriamas strateginis planas. Vienas siūlymų buvo aplankyti svečias šalis ir pasisemti gerosios praktikos. Tačiau kyla klausimas, kiek valstybė pasiruošusi investuoti į jaunus žmones, jų ateitį. Islandijoje sukurta sportinių bazių, vietovių, kuriose jaunimas randa suaugusiųjų, kurie su jais užsiima, – sportuoja, muzikuoja, plaukioja ir pan. Visa tai nemokama, tėvams nereikia galvoti, kiek kainuos vaiko užimtumas po pamokų, nes valstybei rūpi. Seniau Islandijoje buvo didžiulė psichoaktyviųjų medžiagų ir alkoholio vartojimo problema. Pokytis įvyksta ne per metus. Turi užaugti karta, kad tai išguitų. Dabar ten viskas gan padoru. Tačiau tai užtruko 20 metų. Jei nepradėsime Lietuvoje ko nors daryti šiandien, po dešimtmečio jau bus vėlu, užtruksime 30 metų.

– Kodėl nepradėjome to daryti prieš 20 metų?

– Gal nebuvo tokių didelių problemų, jos nebuvo garsiai viešinamos.

– Buvo alkoholis, dabar jį pakeitė narkotikai.

– Kam svaigintis tuo, kas turi kvapą, kai gali apsvaigti nuo bekvapių priemonių. Būsena – panaši ar net stipresnė. Šiais medijų laikais jaunimas pats gaminasi psichoaktyviųjų medžiagų. Tai baigiasi mirtimis.

– Prastėja vaikų fizinis ir psichologinis pasiruošimas. Kiek žmonių turi įvairių bėdų ir legaliai naudoja chemiją. Jiems kitokių receptų reikėtų.

– Mes daug kur statistikoje pirmaujame – bloguosiuose sąrašuose esame lyderiai: narkotikai, savižudybės, depresija. Lyderiaujame dėl suvartojamo raminamųjų vaistų kiekio. Užimtumas – skambus žodis, tačiau tai labai paprasta.

– Tai – ir bendruomenė. Kiek gerų dalykų, kuriuos sukurtų bendra veikla.

– Daug žmonių neturi įgūdžių. Man neramu dėl socialinių darbuotojų, žinau, kiek jie uždirba, o turi atstoti ir mamą, ir psichologę. Dienos centrai sako, kad jų galimybės ribotos.

Esu sulaukęs moters, vartojusios psichoaktyviųjų medžiagų, žinutę, kad nustotume pažindinti vaikus apie medžiagas. Jie žino, ką vartoja, o kurie nežino, pamatę užsinorės.

– Suveikia vaikiškas smalsumas.

– Ji sakė, kad reikia atvežti gyvą pavyzdį. To kartais užtenka, kad paveiktų. Kas iš to, kad uniformuotas pareigūnas kalba, ko negalima daryti. Negi jie to nežino? Tačiau kartais jaunimas neįsivaizduoja padarinių.

Nebūkime maži vaikai – kartais norima nuslėpti faktus, kad prestižinės įstaigos neprarastų reputacijos. Tačiau aukojame žmones, kuriems reikia pagalbos.

– Kokie yra tavo organizuojami tėvo ir sūnaus savaitgaliai?

– Tai erdvė susirinkti vyrams su sūnumis. Atvažiuoja ir su įsūniais. Tai dalijimasis patirtimi, kaip auginame vaikus, laikas pabūti su vaiku.

– Ką per savaitgalius atranda tėvai su sūnumis?

– Visaip būna. Svarbiausia – būti tėčiu su sūnumi. Vieną kartą atvažiavo vyresnis paauglys ir, pamatęs, kad nėra jo amžiaus vaikų, pasakė, kad nenori čia būti. Tėčiui reikėjo paaiškinti, kad tai bus jų laikas kartu, o ne laikas su draugais.

– Kaip tai padaryti masiniu reiškiniu? Tokių veiklų reikia visus metus. Būreliai brangsta, trenerių atlyginimai vargani.

– Pinigai – tai tik priemonė, kad vaikus išgelbėtume nuo pavojų. Jei nebus galimybių išreikšti savęs, jie greičiausiai eis ten, kur pasiekiami lengvi malonumai, bet vėliau – didelė kančia. Tikiu, kad žmonės, kurie nesusidūrę su kančiomis, kurių šeimų nepalietė tokios nelaimės, tai mato kaip blogo auklėjimo padarinį. Jokiu būdu. Pradedantys vartoti narkotikus nėra socialiai pažeidžiami, jie iš labai padorių, inteligentiškų šeimų. Tėvai negali visą laiką būti šalia.

Įdomu, ar kas bandė sudaryti statistiką, kokiu paros metu jaunimas vartoja psichoaktyviųjų medžiagų. Namuose pusryčiaudamas jis tikrai to nedaro. Jei laiku išeina į mokyklą, joje galimybių mažai. Tačiau yra gana ilgų pertraukų, per kurias galėtų būti koks nors užimtumas.

– Prisimenant jau aptartas nepilnamečių mirtis, esu girdėjęs, kad kartu buvę bendraamžiai galėjo padėti, tačiau bijojo ieškoti pagalbos, nes jiems gali grėsti baudžiamoji atsakomybė. Koks tavo, kaip pareigūno, požiūris į dekriminalizavimą, legalizavimą? Ar įmanomas scenarijus, kad jaunimas bijo ieškoti pagalbos, nes gali grėsti baudžiamoji atsakomybė?

– Nemanau, kad jie žino apie atsakomybes. Baimės akivaizdoje jie išsigąsta situacijos. Jie nesugeba suteikti pagalbos, išsigąsta proceso ir padarinio. Bėga dėl to, kad, neduok Dieve, jų tėvai sužinos, kad jie buvo kartu. Jauni žmonės neįsivaizduoja, ką jie vartoja. Visos sintetinės ir legalios priemonės labai patrauklios. Visi įsivaizduoja narkomaną su švirkštu rankoje. Dabar ta pati medžiaga, kuri ardo gyvenimą, organizmą, pateikiama gražiai ir skaniai, kvepia. Viskas būna gerai iki akimirkos, kai pradeda stoti širdis, miršta žmogus.

– Kaip manai, ar tvoros, mokinių daiktų tikrinimas – veiksmingos priemonės?

– Mano rengiamoje stovykloje telefonai yra trukdis. Tėvams rekomenduojama neduoti telefonų. Tačiau dienos programa tokia intensyvi, kad nebūtų kada jų ir naudoti. Telefonas nėra blogybė, tačiau tinka tik perkeltine prasme – jei užimtumas neleidžia pagalvoti apie psichoaktyviąsias medžiagas, vaikas bus išgelbėtas.

– Svarbiausia – užimtumas.

– Tai nėra naujas žodis. Tik dabar pradėjome garsiai kalbėti, kad tai priemonė, galinti padėti. Kitų šalių patirtys tai įrodo. Jei mums rūpi jaunimas, reikia pasistengti.

Žurnalisto Gražvydo Muižio ir D. Žalimo pokalbis – ne tik apie karus ir Lietuvai aktualius klausimus.

– Buvote Ukrainoje, vežėte ir su kolegomis rinkote paramą.

– Turime elgtis sąžiningai kaip Lietuvos piliečiai, žmonės, už kuriuos guldo galvas ukrainiečiai.

Įžūliai kalbama, kad Lietuvos kaip valstybės ir lietuvių neturi likti. Neabejoju, kad Rusija mielai tai įgyvendintų ir neatsisakytų. Turintys sąžinę turėtų jaustis nepatogiai. Ką gali, tai ir darai. Padaryti galime nedaug, bet vieną kita automobilį galime suteikti. Nemanau, kad kokia nors kita parama, išskyrus ginkluotę, jiems reikalinga. Ukrainoje yra ir maisto, vaistų. Tikrai reikia ir būtina atnaujinti – ginklų ir automobilių. Šiemet gegužę ir rugsėjį nuvežėme tris visureigius.

– Viešojoje erdvėje jus apibūdina kaip raudoną.

– Yra žmonių kategorija, kuri niekada nesigilina. Jei kritikuoji dabartinę valdžią, tampi raudonas.

– Kur link nusirito mūsų visuomenė? Greitai klijuoja etiketes, nesidomi. Pasaulyje – karas, teroro aktai. Mums reikia vienybės, o ne rietenų.

– Naivu galvoti, kad visa tai nedaroma be tam tikrų jėgų iš išorės. Paviršutiniškai atrodo, kad Lietuva yra pafrontės valstybė, tarsi joje niekas nevyksta – beveik nėra prieš valstybę veikiančių asmenų, įtakos agentų, tarsi nedirba Lietuvoje jokios užsienio žvalgybos. Visuomenės susiskaldymas skatinamas iš išorės, pasinaudojant žmonių silpnybėmis. Kartais pats nesusivaldau, galėčiau konstruktyviau išreikšti mintis. Dar vienas neigiamas padarinys – visuomenės skaitmeninimas, kai žmonės į reiškinius pradėjo žiūrėti per antraštes ir neskaito turinio. Su tokiu žmogumi sunku diskutuoti.

– Įsivaizduokime, kad išgirstame oro pavojų. Kokie būtų mūsų veiksmai: kur eiti, slėptis, ką daryti?

– Tiksliai to nežinome. Nebent žinote, kur artimiausia Kauno slėptuvė. Reikėtų ieškoti patikimų požeminių patalpų.

– Teoriškai kaip ir žinome, bet ką daryti praktiškai?

– Man kelia abejonių nurodymai rinktis artimiausioje mokykloje. Ukrainoje mokyklos – vieni dažniausių taikinių. Manau, Lietuvoje būtų tas pats.

– Izraelio patirtis labai grėsminga ir turėtume reaguoti, mokytis.

Visuomenės susiskaldymas skatinamas iš išorės, pasinaudojant žmonių silpnybėmis. Kartais nesusivaldau, galėčiau konstruktyviau išreikšti mintis.

– Rimvydas Valatka ir aš pastebėjome, kad jei dabar pagrindinis klausimas, ar reikia kariuomenės vadui asmeninės rezidencijos, gynybos uždaviniai tikrai išspręsti sėkmingai. Karo sąlygos – tai smulkmenos.

Man keista valdžios arogancija, kai jie mėginimus išsiaiškinti pagrįstus ir nepagrįstus butpinigius mėgina suversti priešų sąmokslams nuversti kariuomenės vadą. Jei tai gali išklibinti valstybės gynybos pamatus, net nereikia priešo atakos. Valdžia turėtų elgtis solidžiau. Mūsų krašto apsauga atrodo feisbukinė. Socialiniuose tinkluose reikėtų solidesnės pozicijos.

– Kai kas sako, kad kritikuojate, nes žadate eiti į politiką, gal net tapti kandidatu į prezidentus.

– Nieko negaliu paneigti. Būtume neprotingi, jei neigtume visas galimybes.

Tai labai primityvus argumentavimo lygis, kai kalbi argumentais, o tau atsako, kad taip kalbi, nes kažko nori. Būdamas KT pirmininku buvau aktyvus. Jei yra pagrindo, nevengiu aštriai kritikuoti bet kurios valdžios.

– Jus raudonu laiko dėl liberalaus požiūrio – Civilinės sąjungos įstatymo, seksualinių mažumų.

– Tai civilizacijos pasirinkimo klausimas, kaip žiūrime į žmones, jų teises, visuomenę. Jei žiūrime į visuomenę kaip pliuralistinę, tada aišku, kad civilinė sąjunga tarp tos pačios lyties asmenų turi būti. Manau, jei įvyktų stebuklas ir Seimas priimtų įstatymą, jau po savaitės tai užmirštume.

Neseniai gąsdino, kad visi nustos kalbėti lietuviškai, kai į asmenvardžių rašybą bus įsileistos trys raidės. Jos jau yra ir nenustojome lietuviškai kalbėti, netapome mažesni patriotai.

Aršiausi kovotojai prieš partnerystę nėra aktyviausi Ukrainos rėmėjai, tarp jų yra veikėjų, kurie užima prorusišką poziciją. Nesakau, kad visi.

– Mūsų politinėje padangėje – visiška painiava.

– Valdančiojoje partijoje – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų – vaivorykštė šiuo klausimu, t. y. labai išsiskiria nuomonės.

– Buvo Smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kuris kėlė daug diskusijų, apie kurias daugelis jau pamiršę.

– Yra tų, kurie garsiai rėkia prieš. Tarp jų yra ir asmenų, kurie užima suverenų poziciją. Kažkodėl tai labai susiję su prorusišku naratyvu. Lietuvos pasų nepripažįsta, bet Rusijos pripažįsta. Dar viena indikacija – Stambulo konvencija. Kartais suprantu Seimo intencijas išsklaidyti abejones dėl konvencijos konstitucingumo. Kas bent minimaliai profesiniu požiūriu įsigilinęs į šiuos klausimus, akivaizdu, supranta, kad KT priims sprendimą, jog konvencija neprieštarauja Konstitucijai. Negali būti kitaip.

Atsiranda svarstymų, kad Stambulo konvencija padarys lietuvių kalbą belytę. Konvencija yra apie kovą su smurtu, stereotipiniais lyčių vaidmenimis, niekas pasaulyje nesugalvojo, kad tai gali pakeisti kalbą ir padaryti belytę.

– KT – kaip Saliamonas, kuris išspręs visus klausimas. Tačiau po atsakymo vėl piktinamasi.

– Nuo prezidento Rolando Pakso laikų nebuvau susidūręs su tuo, kad veikiantis prezidentas, prisiekęs laikytis Konstitucijos, atvirai kvestionuotų Konstitucijos aiškinimą apie šeimos sampratą. KT aiškiai pasakė, kad šeima apima ir tos pačios lyties asmenų poras. Prezidentas vis pareiškia, kad tai nedera su jo Konstitucijos samprata. Jam Konstitucijos sampratą diktuoja Katalikų bažnyčia. Nepaisant aiškaus KT nutarimo, net valstybės vadovas drįsta tuo abejoti.

Manau, ir dėl Stambulo konvencijos bus tas pats. Žmonės, kurie neva abejojo, ir toliau sakys, kad KT negalėjo taip nuspręsti, kažkas liepė.

– Gal reikėtų neskaldyti, nedirginti visuomenės. Didžioji dalis tautos pasisako prieš šiuos dalykus.

– Tai ir yra politikų vaidmuo. Ar politikas yra tamsiosios visuomenės dalies sekėjas, ar yra lyderis. Norėtųsi Lietuvos politikoje matyti daugiau lyderių, kurie trauktų į save visuomenę, neitų iš paskos. Didelė dalis prieštarauja kai kuriems dalykams, bet reikia skirti – prieš Stambulo konvenciją pasisakantys iki šiol nesupranta, kas tai.

– Kaip ir su Gyvenimo įgūdžių programa – dauguma net neskaitė.

– Pradeda pasakoti, kad Stambulo konvencijoje atsiranda trečia žmogaus lytis – tai nepagrįstas stereotipas. Iš anglų kalbos lytis gali būti verčiama dviem terminais – „sex“ ir „gender“. Seniai vartojamas terminas „gender“ ir anksčiau dėl to nekilo klausimų. Gal verčiant nereikėjo vartoti sąvokos socialinė lytis, būtų pakakę lytis. Konvencijoje ji apibrėžta kaip kartu apimanti ir socialinius tradicinius vaidmenis, priskiriamus biologinėms lytims. Yra dvi biologinės lytys. Pvz., moterys kažko negali daryti: būti kare, jų vieta virtuvėje ir pan. Tai tradiciniai stereotipai. Visuomenei reikia apsispręsti: gyvename XIX ar XXI a. Keičiantis kartoms pažangių žmonių tik daugės.

Tas pats yra ir dėl civilinės partnerystės. Jei politikas galvoja tik apie šiandien, savo populiarumą, jis užsiims politiniu populizmu. Blogai, kad tai ir dezinformacija. Daug melagienų apie tai skleidžiama. Estijoje net registruojamos tos pačios lyties santuokos. Yra įtampų, bet negi estų sumažėjo, Estija mažiau klesti? Dalis stereotipų lengvai paneigiami. Politiko lyderiavimas turėtų pasireikšti tuo, kad jis turėtų būti ir visuomenės priekyje.

– Kokia jūsų nuomonė apie psichoaktyviųjų medžiagų mažo kiekio dekriminalizavimą?

– Prisipažinsiu, šia tema esu mažiau domėjęsis. Neįmanoma viskuo vienodai domėtis.

Pasisakyčiau už protingą dekriminalizavimą. Manau, neprotinga, kai už labai mažo kiekio laikymą asmeninėms reikmėms yra skiriama baudžiamoji atsakomybė. Tai turėtų būti labai aiškiai atskirta nuo tikrai mažo kiekio. Manau, su tokiu vartojimu būtų galima kovoti kitomis priemonėmis, o ne baudžiamosios teisės.

– Dar vienas diskusijų keliantis klausimas – seksualinių nusikaltėlių registras.

– Su šia tema iš viso nebuvau susidūręs. Tam tikrų nusikaltimų registras galėtų egzistuoti, tik kokia to prasmė?

– Kiek visko Lietuvoje verda. Neįmanoma į viską įsigilinti.

– Gana daug savo laiko skiriu informacijai, kas vyksta Ukrainos fronte, rinkti ir kartais į smulkmenas Lietuvoje nespėju įsigilinti. Kartais lietuviškos aktualijos tokios nereikšmingos. Ukrainiečiai norėtų gyventi mūsų problemomis.

– Kodėl nesusivienijus dėl bendro tikslo – Lietuvos valstybės išsaugojimo, vaikų saugumo.

– Jeigu staiga kiltų tikra grėsmė, neišvengiamai susivienytume. Taip pat atsirastų asmenų, kurie atvirai pereitų į kitą pusę.

– Kodėl tie žmonės vis dar laisvai veikia? Atskirkime nuomonės reiškimą nuo kenkimo.

– Neseniai perskaičiau straipsnį, kad labai greitai kai kuriems iš tų žmonių bus pateikti kaltinimai ir byla bus perduota teismui. Atsimenu, jau prieš pusantrų metų sakiau, kad juos reikia patraukti atsakomybėn. Mane maloniai nustebino, kad prokuratūra padarė išvadas ir ruošiasi juos perduoti teismui.

– Reikia tikėtis, kad mūsų jėgos struktūros savo darbą atliks.

– Manau, jos dirba savo darbą. Saikingai jos galėtų pateikti visuomenei daugiau informacijos. Pasitikėti, remiantis vien tik tikėjimu, labai sunku.

– Ką sužinojome apie Izraelio gynybą, valstybę ir sienų apsaugą?

– Reikia pamiršti senas legendas. Įsivaizdavome, kad Izraelio slaptoji tarnyba „Mossad“ yra geresnė už mūsų žvalgybą, ten dirba antžmogiai, o pasirodė – toli gražu ne. Izraelio karinis pasirengimas – irgi ne toks jau puikus. Kažkada Izraelio kariuomenė buvo stipri, žvalgyba – taip pat.

– Kaip manai, kodėl dabar ji ne tokia stipri?

– Tendencijos tokios pačios kaip ir visur pasaulyje. Prisiminkime legendomis apipintus Čečėnijos karius ir kaip jie pasirodė Ukrainoje. Visame pasaulyje tas pats. Priežastis – turbūt besiplečiantis marksizmas, liberalizmas.

– Turi omenyje, kad vyrai darosi skystesni?

– Taip. Tai rodo ir mano įrašas feisbuke, kai 2014 m. Izraelio kariuomenė buvo aprūpinta veganiškais batais ir beretėmis. Batai – iš dirbtinės odos, beretės – iš nenatūralios vilnos. Jie 2014 m. gyrėsi, kad jų kariuomenėje tarnauja 10 tūkst. veganų, išduotas leidimas nevalgyti karinio maisto, o neštis savo. Nuo 2017 m. buvo numatyta aprūpinti veganišku kariniu maistu.

Tai labai daug pasako apie kariuomenę, jei turima laiko ir resursų rūpintis tokiais dalykais. Ukrainoje apkasuose sėdintiems kareiviams nėra laiko užsiimti tokiomis nesąmonėmis. Prioritetų klausimas labai akivaizdus.

Izraelyje pastaruosius kelerius metus žmonės labai nusiteikę prieš militarizaciją – piketai gatvėse, mitingai, dešiniųjų ir kairiųjų susidūrimai. Kairieji iškėlė klausimą, kad gal ne visiems izraeliečiams reikia tarnauti kariuomenėje. Ir tokių minčių kyla Izraelyje, kuris kelis dešimtmečius gyvena apsuptas priešų. Pažįstu kelis senosios kartos Izraelio karius – jie susiėmę už galvų.

Visų blogybių tolerancijos lygis auga ir žmogus mažiau kritiškas, lengviau priima. Visi galvoja, kad valstybė už juos pagalvos, bet Izraelio atveju valstybė to nepadarė.

 

– Apskritai visuomenės, kai ji pasidaro minkštesnė, nuotaikos atsiliepia ir kariuomenei, matome to padarinius.

– Manau, tai tendencija. Skatinamas visokios rūšies visko toleravimas. Negali viena toleruoti, o kitose srityse išlikti budrus. Visų blogybių tolerancijos lygis auga ir žmogus mažiau kritiškas, lengviau priima. Visi galvoja, kad valstybė už juos pagalvos, bet Izraelio atveju valstybė to nepadarė.

– Kaip manai, kokios pagrindinės priežastys lėmė, kad teroristai taip lengvai kirto sieną?

– Reikia būtinai dubliuoti elektronines apsaugos priemones su žmonėmis ir barjerinėmis priemonėmis. Lietuva eina bloguoju pramintu keliu, kai pasitelkiama labai daug elektroninių saugos priemonių. Fiziniai barjerai minimalūs, žmonės saugo mažai ir visi tikisi, kad elektronika apsaugos. Ji tik fiksuoja judesį, žinoma, tai labai gerai, nes žmogus gali užmigti, jį galima papirkti. Jos patikimesnės, bet pačios nesaugo, o tik informuoja, kad kažkas vyksta. Gerai, jei yra vienas sienos pažeidėjas, priemonės užfiksuoja ir atvažiavę žmonės gali jį sulaikyti. Tačiau, jei atvažiuoja buldozeriai, elektroninės priemonės tik informuoja. Nesuprantu, kaip žmonės, priimantys sprendimus dėl Lietuvos sienos apsaugos, išlieka ramūs. Agnė Bilotaitė rimtu veidu ir griežtu tonu aiškina, kad dabar sieną labai gerai saugos viela. Man net nejuokinga. Kad būtų galima kritikuoti sienos apsaugą, ji turi būti. Pas mus – parodija. Keista, kad atsakingi valstybės pareigūnai sprendžia pašalinius klausimus.

– Kokių minčių kyla matant situaciją Lietuvoje ir tai, kas vyksta aplink Lietuvą?

– Diskutuojama didinti gynybos biudžetą iki 2,7 proc. Diskusijos vyksta dėl 1 proc., o Rusijoje iki šiol gynybos biudžetas yra 3 proc. BVP, nuo kitų metų bus 6 proc. Politikai gal nesupranta, nemato, nestebi informacijos.

Dabar pasaulyje blogio jėgos pamatė, kad chuliganai gali būti  nebaudžiami. Rusija padarė nesąmonę, Azerbaidžanas su Armėnija – irgi, taip pat Serbija su Kosovu. Manau, Rusija pabandė, Amerika nesureagavo ir visi pasaulio chuliganai pagalvojo, kad leidžiama elgtis, kaip nori. Kitas bandymas – „Hamas“ užpuolė Izraelį. Vėl visi žiūri. Ačiū Dievui, lėktuvnešis jau plaukia. Jei Amerika sureaguos, gal visi supras, kad gali būti nubausti.

– Ką daryti galvojant apie savo ir šeimos saugumą?

– Iš pasaulinių tendencijų matau, kad per ekstremalias situacijas pasikliauti valstybe būtų neapdairu. Pavyzdžių nereikia ieškoti toli –  prieš kelerius metus įvyko padangų gaisras Alytuje. Viskas buvo palikta savieigai, nebuvo kontrolės. Dabar iš Baltarusijos atvesti diversinę grupę į Lietuvą iki 50 žmonių mažomis grupėmis – paros klausimas. Jie ateitų, įsikurtų, apsiginkluotų ir galėtų raganėti. Greitai niekas nesusitvarkytų su jais. Valstybės piliečiai turėtų labiau kliautis savimi, o ne valstybe.

– Latvijos žvalgybos duomenimis, Rusija ruošiasi visuotiniam karui ir mobilizacijai. Visi žinome, kas jų artimiausi priešai – mes. Ką daryti ir kaip apsisaugoti?

– Visi tikime, kad apgins NATO.

– Kada – po dešimties dienų?

– NATO planuose – išvaryti jau įėjusius priešus, o ne atgrasyti.

Lenkai gerai sureagavo, suprato, kad NATO Penktasis straipsnis reikalingas, naudingas, bet aktyvuojamas per vėlai. Lenkai ginkluojasi. Jų karinė jėga Europoje ir taip buvo stipriausia, o dabar dar sustiprės.

Nesuprantu, kodėl Lietuvoje nekalbama apie tai. Reikia didinti gynybos biudžetą. Jo apatinė riba – ne mažesnė nei 5 proc., bet turėtume kalbėti apie 10 proc. Reikia atsisakyti nebūtinų programų, kontorų, kurios matuoja kišenių gylius. Pinigus galima išleisti efektyviau. Jei nebus valstybės, nelabai bus svarbi ir švietimo, sveikatos apsaugos sistema. Valstybė pinigų turi, patvirtintas naujas nekilnojamojo turto mokestis, vadinasi, jų bus dar daugiau. Pinigais labai neprotingai disponuojama. Skaudu mokėti mokesčius, kai jie leidžiami nesąmonėms.

– Viešojoje erdvėje po Izraelio įvykių padaugėjo klausimų dėl ginklų įsigijimo savigynai. Ar reikia šeimai turėti savigynai ginklą?

– Vertėtų peržiūrėti įstatymus. Jie pas mus gana liberalūs. Ginklą gali įsigyti psichiškai sveikas, nenusikaltęs asmuo. Tik patikrinama, ar žmogus neįrašytas į įskaitą. Reikėtų praplėsti ginklų galimybes – pagalvoti apie garso slopintuvus, termovizorinius taikiklius.

– Galima kalbėti ir apie slėptuves, pirmuosius veiksmus, jei gaunamas pranešimas dėl bombų, raketų. Daugybė dalykų, kuriuos reikia žinoti.

– Kiekvienuose namuose privaloma turėti ginklą savigynai. Visi turi mokėti jais naudotis. Labai paprasta gauti leidimą. Ginklai kainuoja 200 eurų ir pigiau.

Kiekvienuose namuose privaloma turėti ginklą savigynai. Visi turi mokėti jais naudotis.

 

Kodėl Rusija nepuolė Lietuvos, o Ukrainą? Nes pagalvojo, kad tai lengvesnis kąsnis. Peilis geriau nei nieko, kirvis geriau nei peilis ir t. t. Bet kokia kliūtis yra gerai.

– Yra žmonių, kurie nenori priklausyti didelėms struktūroms, neturi laiko.

– Ukrainos patirtis rodo, kad efektyviausia yra teritoriniu pagrindu suburti žmonės. Gali turėti bendraminčių, bet jei jie visi išsibarstę po visą Lietuvą, tokiose kritinėse situacijoje suvaržomas mobilumas. Gerai turėti atsarginį planą su draugais kituose miestuose, jei reikėtų evakuotis. Visada reikia kalbėtis ir teritoriniu pagrindu – su gatvės, gyvenvietės kaimynais. Kai reikia staiga reaguoti, daugiau šansų, kad sureaguos kaimynas nei draugas iš Šaulių sąjungos.

– Neslopsta tavo entuziazmas dėl Ukrainos...

– Karas nenuslopsta, tai ir pagalba turi nesibaigti. Pastaruoju metu vis sunkiau surinkti pinigų, suorganizuoti. Dabar ir ukrainiečių prašymai gana specializuoti. Anksčiau jiems reikėjo visko: drabužių, miegmaišių, generatorių. Dabar – termovizorių, naktinio matymo prietaisų, automobilių. Šiuo metu yra didelis užsakymas – aprūpinti visą batalioną padangomis, nes ateina šlapiasis sezonas.

– Kokios nuotaikos Ukrainoje?

– Žiūrint, kuriame kariniame ruože. Apskritai nuotaikos vis dar kovingos. Ukrainiečiai nusiteikę kariauti, neatiduoti, atsikovoti visas žemes. Momentinės nuotaikos – depresija, liūdesys – priklauso nuo ruožo. Yra, kur ramu, – jie sėdi, stovyklauja, tiesiogiai nedalyvauja mūšiuose. Visai kas kita, kurie kasdien kovoja karštuosiuose taškuose. Per dieną per visą fronto liniją būna 50 ir daugiau mūšių. Kiekvieną dieną – įtampa, žūsta draugai. Tačiau kovos dvasios ukrainiečiai nepraranda.

– Artėja ruduo ir žiema. Kaip toliau klostysis įvykiai?

– Abi pusės turėtų paskubėti. Liko mėnuo, kol gali judėti europinė sunkioji karinė technika. Dar kokį mėnesį abi pusės stengsis garantuoti pozicijas žiemai. Rusai, kiek įmanoma, suintensyvino atakas. Žiemą turėtų apstoti, nes sudėtinga kariauti. Jei nebus stipraus įšalo ir žiemos, vėl bus pauzė. Pavasarį mūšiai vėl suintensyvės. Nebent bus įšalas, tada bus judesio.

– Dar nežinia, kiek tęsis karas. Greitų proveržių tikėtis neverta...

– Nė viena iš šio karo pusių neturi galimybių pabaigti karą karinėmis priemonėmis. Nei Ukraina nėra tokia pajėgi, kad sutvarkytų ir išspręstų klausimą, nei Rusija, kad pajėgtų užimti suplanuotas teritorijas. Karas baigsis derybomis. Amerika yra galingiausia karinė jėga visame pasaulyje. Iš esmės karas baigsis taip, kaip pasakys Amerika. Kita vertus, Amerika nenori, kad Rusija pralaimėtų. Niekas nenori, kad Rusija pralaimėtų, o Ukraina laimėtų. Visi nori, kad Ukraina kiek įmanoma ilgiau silpnintų Rusiją iki tam tikro momento, kad jos neuždominuotų Kinija. Amerika mato Kinijos grėsmę. Jei Rusija krinta, didelę jėgą įgauna kinai. Kitas niuansas – neprognozuojamas diktatorius su branduoliniu ginklu – labai blogai, bet dar blogiau, jei, Rusijai žlugus, branduolinį ginklą turėtų 50 mažesnių diktatoriukų. Jie mielai jį parduotų Iranui, Šiaurės Korėjai ir pan.

– Dabar – svarstyklių žaidimas, norint išlaikyti pusiausvyrą. Tikėtis, kad Ukraina nušluotų Rusiją ir įsivyrautų taika ir ramybė, turbūt neįmanoma.

– Respublikonai ir Donaldas Trumpas prieš kelerius metus sakė, kad jei jis būtų buvęs prezidentas, karo net nebūtų. Respublikonai ragina Ukrainą atsisakyti teritorijų, į kurias pretenduoja rusai.

Amerikoje artėja prezidento rinkimai. Manau, bus naudojama karo korta. Respublikonai sakys, kad, jei jie būtų buvę valdžioje, nebūtų karo. Turiu vilties, kad demokratai norės karą užbaigti, jog išlygintų rezultatą. Gal demokratų valdžia prezidento rinkimų kampanijos metu imsis sprendimų.

Kita vertus, rusams Donbasas nelabai reikalingas, nes teritorijos labai smarkiai nukentėjusios nuo karo. Didieji miestai – Doneckas, Luhanskas – irgi. Daug struktūrinių problemų – trūksta darbo, žmonių, motyvacijos. Galbūt bus susitarta, kad Donbasas grįš Ukrainai, o Krymas neatiteks nei vieniems, nei kitiems. Jam turėtų būti suteiktas koks nors specialus statusas.

– Mums naudinga, kad Ukraina sekina Rusiją. Ji teoriškai turi mažiau jėgų galvoti apie mus.

– Viena vertus, taip. Kita vertus, Rusijos valstybė dabar pastatyta ant karinių bėgių. Gynybos pramonės dirba maksimaliai.

– Jiems reikės karo.

– Jie turės viską kažkur padėti. Kita vertus, dabar grąžinama Leningrado karinė apygarda. Visi mąsto, kad ji skirta Pabaltijui. Kalbame apie Rusijos kaip valstybės silpninimą, bet ne karinės jėgos. Ji tik stiprės – turi resursų. Sankcijos rusų negąsdina. Ekonomiškai Rusija silpsta, bet nuo to blogiau tik gyventojams – gyvenimo lygis grįš 20–30 metų atgal, tačiau karine prasme per artimiausius metus ji labai sustiprės.

– Ką tai reiškia Lietuvai?

– Reikia stiprinti savo karinę galią. Mažai bus iš NATO pagalbos, jei bandys iš Lietuvos išvaryti rusus, o jie jau bus viską nuniokoję. Tai kainuos daug resursų. Iš Lietuvos nieko neliks.

– Naurimai, kodėl apsisprendei tapti policijos pareigūnu?

N. Z.: Turbūt užkoduota genuose – mano senelis buvo milicininkas, nepabuvo policininku tais laikais – iš tarnybos negrįžo. Šeima nežino, kaip viskas baigėsi.

Šešiolikos metų nelabai galvojau apie policiją, nežinojau, kuo būsiu. Buvau vėjavaikis. Paskui keletą metų vyresni mokyklos draugai man buvo pavyzdys ir norėjau eiti paskui. Pagal vidurkį įstojau į Policijos akademiją, po pusantrų metų nusprendžiau pereiti į neakivaizdinį skyrių ir dirbti, nes namuose buvo nepriteklius. Gaudavau didesnę stipendiją, bet jos neužtekdavo. Pasirinkau kitą tarnybos kryptį ir išsirinkau specialų padalinį – greito reagavimo rinktinę „Aras“.

– Daliau, galvojau, gal bent vienas iš jūsų vaikystėje nebuvo chuliganas.

D. M.: Naurimas nebuvo chuliganas. Nebuvau ir aš. Tai aktyvus gyvenimo būdas, kuris pasibaigdavo išdaužytu vienu kitu langu. Neturėjome galimybių žaisti kompiuterinių žaidimų, todėl rinkomės aktyvius žaidimus – slėpynes, gaudynes, būstynių statymą ir ieškojome nuotykių Kleboniškio miške.

– Jūsų pavyzdys byloja, kad policininkai – irgi žmonės, kuriems nesvetimos mažos jaunystės nuodėmės, išdaigos. Tai turbūt padeda dirbant, nes susiduriate su aršesniu jaunimu, kurį reikia sudrausminti. Lengviau, kai gali atpažinti jaunų žmonių elgesio modelius.

D. M.: Lengviau priimti, kad ne visi šventieji, ne visi elgiasi dorai, pagal įstatymus. Išankstinio nusistatymo neturėjome. Žinojome, kad visada yra galimybė reanimuoti. Dėstant padeda platus spektras – ateina labai skirtingų žmonių, ne vieno šablono, turinčių geresnių ir prastesnių savybių. Jie turi svajonių ir įsivaizdavimą, kokia pareigūno profesija. Tai padeda mums suprasti, kad visi esame skirtingi, bet mūsų kryptis – bendra.

Grįžta tam tikri elementai – nusikaltimai, jų pobūdis. Kai kas buvo užmiršta, bet nauja karta bando daryti tą patį panašiais metodais ir būdais.

– Naurimai, turbūt su laiku atėjo noras perteikti patirtį kolegoms.

N. Z.: Visi keičiamės, tą pačią problemą visi spręstume kitaip. Kiekvienas įvykis irgi keičia, nušlifuoja. Jaunimas ateina devyniolikos metų – tiek turi ir patirties: slepia rūkymą nuo tėvų, išsiprašo kažko iš tėvų. Patirties turi, tiesiog turi ją pasiimti: mes atidarome duris į sandėliuką, o jie turi eiti pasiimti. Pradedi tobulėti, kai žinai, ką darai blogai. Tobuli niekada nebūsime iki galo. Kiekvieną kartą reikia krapštyti, po truputėlį imti.

– Policijos darbe vienas svarbiausių dalykų – psichologinė branda ir kitų psichologinis išmanymas. Manau, pas jus atėjusiam mokytis jaunimui didelis džiaugsmas, kad gali semtis patirties iš jūsų, kurie visko išmoko ne iš vadovėlių, o patys perėjo ir įgijo patirties. Ar daug šlifavo šis darbas? Ar daug situacijų, kurios keitė pasaulėžiūrą?

N. Z.: Šlifavo. Kai esi 20 metų, kai kurias problemas spręstum per aštriai, tačiau, keletą kartų nusvilęs, paraudonavęs teisme, gali daryti tam tikras išvadas. Daugiausia šlifuoja klaidos. Mūsų darbe labai blogai klysti, nes klaida gali būti lemtinga. Visuomenė, ypač vaikinai, nori visas išvadas pasidaryti iš savo klaidų. Mūsų darbe klaida gali būti paskutinė. Gerai būtų, kad kažkas pagrūmotų, pastumtų link kelio. Norisi, kad pareigūnai neklystų, bet visko matome.

Naurimas Zaveckas (iš kairės), Gražvydas Muižys, Dalius Mackela/Regimanto Zakšensko nuotr.

– Koks jūsų kelias?

D. M.: Lietuvos policijos mokykloje dirbame Profesinės praktikos skyriuje. Mūsų skyriuje dėstomas šaudymas, fizinis pasirengimas, taktiniai elementai. Tai labai svarbūs dalykai. Tačiau akcentuojame, kad pagrindinis mūsų ginklas – bendravimas. Labai svarbus psichologinis pasiruošimas. Negali sustoti, turi tobulėti, turi pasimokyti iš skaudžių Lietuvos įvykių, kitų patirčių. Tačiau, kaip Naurimas sako, iš savosios patirties mokaisi daugiausia. Mes bandome apsaugoti mūsų kurso dalyvius nuo tos patirties, kad jie pasimokytų iš mūsų klaidų, patirčių. Nuolatinis tobulėjimas yra labai svarbus. Sudėjus mūsų stažą – Lietuvos policijoje dirbame per 50 metų. Tai daug – juos bandome atiduoti būsimiems kolegoms.

– Policininkų ginklas – galvoje. Tai žodis, nuo kurio prasideda bendravimas ir problemų sprendimas.

D. M.: Galva turi dirbti, nes ji stresinėje situacijoje primena, kur priemonės. Įgūdžius reikia lavinti, o automatizmas atsiranda. Priemonių visuma, visiška ekipuotė – nuo pschologinio pasiruošimo, bendrų dalykų išmanymo iki vairavimo, streso ir baimės valdymo. Stresas ir baimė normalu, tačiau to nesuvaldyti – nenormalu. To ir mokome būsimus kolegas.

– Naurimai, kaip pavyksta tvarkytis su vidiniu stresu?

N. Z.: Nusivilkęs uniformą kartu pakabini ir stresą. Namo geriau jo nesinešti.

Nereikia didžiuotis net ir sėkme darbe. Malonių, gerų dalykų nebent patys susikuriame. Niekas neskambina ir nekviečia pyrago. Važiuoji dėl sukelto skausmo, smurto, avarijų. Su tuo gyventi neturėtume – tai yra darbas, turime reaguoti šaltai. Po darbo galime aptarti, išsikalbėti, kad nesineštume namo. Namuose su savo temomis greitai tapsime neįdomūs, varginsime šeimą, artimuosius.

– Gal sportas padeda išvalyti galvą?

D. M.: Kažkuria prasme fizinis aktyvumas padeda. Pagerėja kraujo apykaita, daugiau gauname deguonies.

Stresas yra dvejopas – vienas, kurį patiri, nes visą laiką gyveni įtampoje, kitas – natūralus: įvykio vietoje matai blogų dalykų, atiduoti save 100 proc. Suteikei pagalbą, žinių, bet įvykis pasibaigė liūdnai – normalu ir žmogiška išgyventi, kad nepavyko, nors padarei viską. Kai atiduodi 100 proc. savęs, stresas mažėja.

– Kvailas klausimas – atėjote į policiją, kai dar buvo mentai. Kaip, pasirinkus profesiją, kur esate vadinami nepagarbiai, perėjus visą peklą, išlikti žmogumi?

N. Z.: Eidami žinojome, kaip mus vadins. Įžeidinėtojams visada sakau: būk geras, tiek jau visko girdėjęs, jei nori įžeisti, sugalvok ką nors, ko nebūsiu girdėjęs. Jų mėginimai labiau juokina, nei skaudina.

– Dariau, kaip gyventi su psichologine našta, širdį slegiančiais prisiminimais?

D. M.: Nori nenori, bet prisimeni. Būna, važiuodamas prisimeni, kaip važiavai, kaip išlipai, ką darei, stabdei. Viską prisimeni. Tačiau žinau, kad su kolegomis padarėme viską, kas įmanoma. Prisimenu kaip liūdną ar tragišką istoriją, tačiau žinau, kad viską padariau.

– Kaip situacija su papirkinėjimais? Atlyginimai, kaip žinoma, maži.

D. M.: Paskaičiavome, kad nėra taip blogai. Kiek uždirba žmonės, dirbdami pedagoginį darbą, medikai... Bus sunku, jei už kiekvieną gerai atliktą darbą tikėsiesi premijos.

Mūsų darbas nelengvas, kupinas streso, bet tai renkiesi laisva valia. Kurie renkasi profesiją, turi pasidomėti, apie ką ji. Tai ne tik automobiliai ir uniforma, o ir darbo pobūdis, už kurį gaunamas atlyginimas. Kartais nustembame, kai ateina nežinantys, kad policija dirba ir naktimis. Žvalgybą reikia padaryti iš anksto, o visa kita išmokstama ir pasirenkama. Reikia žinoti, kodėl renkiesi šią profesiją.

Ateina kursantai ir tikisi, kad šaudys. Viso to būna, bet iš pradžių reikia atsakyti į klausimus: kaip manai, kokių asmeninių savybių turi, kokia nauda bus Lietuvos policijai iš tavęs mūsų šeimoje.

– Ar būna, kad atsako, jog nori padėti žmonėms?

D. M.: Taip – 50 proc. Kaip kitaip jiems atsakyti? Kaip jiems žinoti, kaip galės padėti, jei dar nedirbę. Vieni turi pavyzdžių iš šeimos, kiti – sutikę įkvėpiančių pareigūnų, dėl tam tikrų stabilių socialinių garantijų. Lenkiamės prieš kiekvieną jauną žmogų, kuris renkasi šią profesiją, nes puikiai žinome, koks darbas įdomus.

– Ar Lietuva pasikeitusi į gerąją pusę – moralinės vertybės, gyvenimo būdas, elgesys gatvėje?

N. Z.: Galima taip sakyti. Dabar kurį laiką geriau – visi išlepę nuo 20 metų gerėjimo, gerokai mažiau bėdų turinčių žmonių.

D. M.: Jei čia sėdėčiau prieš penkerius metus, sakyčiau, kad visuomenė pilietiška, atsakinga, bendradarbiauja su policija, praneša, vairavimo kultūra gerėja. Tačiau pastarųjų metų tendencijos rodo kitą situaciją. Grįžta tam tikri elementai – nusikaltimai, jų pobūdis. Kai kas buvo užmiršta, bet nauja karta bando daryti tą patį panašiais metodais ir būdais. Tačiau tam ir yra policija – kad prižiūrėtų, užkardytų, bandytų užbėgti įvykiams už akių.

Galva turi dirbti, nes ji stresinėje situacijoje primena, kur priemonės. Įgūdžius reikia lavinti, o automatizmas atsiranda.

– Dabar nauja problema – narkotikai.

N. Z.: Reikia nepamiršti, kad visi tobulėja, keičia komponentus. Problema didelė, greičiausiai, reikėtų pradėti nuo namų.

D. M.: Jei man būtų kalbėję mokykloje po kelis kartus per metus apie tai, kas draudžiama, jaučiu, po trečio susitikimo norėčiau pabandyti. Gal ir klystu.

Dėmesys vaikams turi būti skiriamas namuose. Jei laimės gatvė ir pagundos, vadinasi, didesnę įtaką daro aplinka, draugai. Šeimoje ugdymas yra vienas svarbiausių dalykų.

– Esate Policijos mokyklos dėstytojai. Kas gali stoti ir kada, kodėl verta stoti?

D. M.: Į Policijos mokyklą gali stoti jaunuoliai, kurie turi vidurinį išsilavinimą, pilnamečiai iki 60 metų. Amžiaus riba išplėsta. Žmogus turėtų būti geros reputacijos, nesusigadinęs gyvenimo nuotykiu, kuris būtų byloje ir užkirstų kelią svajonei. Į devynis mėnesius įeina praktika ir teorija. Mokslas gana intensyvus ir krūvis nemažas. Tinginystė turi būti stumiama į šoną.

N. Z.: Dar būtinas B kategorijos vairuotojo pažymėjimas.

D. M.: Turi būti Lietuvos Respublikos pilietis. Ateina mokytis ir turinčių aukštąjį išsilavinimą. Jiems būna šešių savaičių kursai ir tada jie tampa policijos pareigūnais praktikais.

N. Z.: Jie turi kuratorių, juos toliau moko, turi papildomų užsiėmimų, lanko kursus. Mažiausiai metus dar pildo savo patirtį.

– Policijos mokykla – Mastaičiuose – Kauno pašonėje. Kurso dalyviams mokama stipendija, bendrabučiai.

D. M.: Abudu kalbėjome, kad dabar norėtume mokytis. Bendrabutis nemokamas, važiuoti niekur nereikia, nes tik keli šimtai metrų iki pastatų. Naujai viskas įrengta, renovuota. Stipendijos nuo 160 iki 250 eurų ir dar nemažai savivaldybių skiria stipendijų tiems, kurie grįš į rajonus dirbti įsipareigoję keleriems metams. Pavydime. Tačiau tai neturi būti pagrindinė motyvacija. Žmogus turi apsispręsti pats.

– Kam reikalingas šliuzas per Kauno HE ir kokia tikimybė, kad jis bus įrengtas?

– Kad ir kiek kalbėtume, žinių trūksta. Švietimas yra vienintelis būdas visuomenei tobulinti. Šliuzas yra neišvengiama kelio dalis. Nemunas perkirstas į dvi beveik lygias dalis. Žmonės dažnai pagalvoja apie Nemuno žemupį nuo Kauno iki Kuršių marių, bet gana retai susimąsto, kad tokia pati atkarpa Lietuvoje dar yra nuo Kauno ir tolyn. Keista, reikia susimąstyti. Šliuzo būtinybė yra ne prabanga, tai ne mūsų sugalvotas dalykas. Šliuzų sistema yra ir naudojama visur. Kasmet Europoje pastatoma po vieną arba rekonstruojama. Kad galėtume naudotis vandeniu kaip sausumos keliu, šliuzas būtinas.

– Kritikų mėgstamas argumentas – Nemunu laivyba nevyksta, kam tas šliuzas?

– Jei autostradoje stovėtų betono siena, keliu nesinaudotume visai. Tas pats ir dėl vandens kelių. Kadangi nėra galimybių ištisai patogiai jais naudotis dėl seklumų, šliuzo nebuvimo, natūralu, kad žmonės nesirinko tokio keliavimo būdo apskritai. Jeigu bus vientisas vandens kelias, dėl ekonominės naudos ir patogumo jis tikrai bus naudojamas.

Jei autostradoje stovėtų betono siena, keliu nesinaudotume visai. Tas pats ir dėl vandens kelių.

– Preliminari suma – apie 50–70 mln. eurų. Žmonės sako, kad tai didžiuliai pinigai. Ar atsipirktų tokia investicija?

– Į sausumos kelius investuojame milijardus. Vandens keliai yra kartais pigesni. Suma paprastam žmogui nesuvokiama, tačiau, kalbant valstybės mastu, tiltą dabar pastatyti kainuoja apie 100 mln. eurų ir daugiau. Kalbame apie vieną kartą gyvenime statomą objektą, kuris tarnauja apie 50–100 metų. Visam gyvenimui būtų galimybė iš viršutinės Kauno marių dalies nusileisti arba pakilti atgal į Nemuną. Lietuvai suma nėra didžiulė. Tokiuose konkursuose dalyvauja tarptautinės kompanijos, šimtai priežiūros institucijų, todėl kalbėti apie neskaidrumą yra sovietinis požiūris ir atgyvena.

– Kas plaukia keliu? Ar yra ekonominė nauda, ar tik turistinė?

– Daug žmonių pagalvojo, kad keliu ketinama naudotis link Baltarusijos. Nežinau, iš kur tokios mintys. Priminsiu, kad, tik įplaukus į Baltarusijos teritoriją, mes iš Nemuno sukame ir patenkame į Lenkiją – Augustavo kanalą. Nemuno pusė – aukštupys – mūsų išplaukimas į Europą. Ten iš Lenkijos galime pasiekti Šiaurės jūrą ir bet kurią Europos šalį. Iš esmės tai darome Lietuvos žmonėms.

Nemaža atgabenamų krovinių į Klaipėdą dalis keliauja į Alytaus regioną, kur daug pramonės. Dabar beveik viskas vežama sunkvežimiais, kurių visi bandome išvengti kelyje ir autostradoje. Tokius konteinerius Klaipėdos uoste perkelti į baržą – perpus pigiau. Nekalbant jau apie tai, kad be taršos ir avarijų.

– Kažkas gali prikibti prie žodžių „be taršos“. Kokia aplinkosaugos situacija?

– Net dyzelinėse baržose, kurios dabar naudojamos stūmikuose laivuose, – toks pats ne mazutu ar jūriniais degalais varomas variklis, o tokiu pačiu dyzeliu, kuris pilamas į automobilius. Sistema absoliučiai apsaugota: dvigubi dugnai, izoliuotos degalų sistemos. Mūsų ateities parkas, kurį ketiname naudoti Lietuvoje sunkiasvoriams kroviniams gabenti, – elektriniai stūmikai. Yra iš elektros lizdo įkraunamų baterijų, net išmetamųjų dujų nėra – nulinės emisijos tarša. Europos investicinis bankas, kuriam pristatytas šis projektas, atliko studiją: Lietuvai tai puiki galimybė iš autostrados eliminuoti didžiulius krovinių skaičius ir sutaupyti 1 mlrd. eurų, kurių reikėtų trečios autostrados juostai.

– Vandens kelias nuo sausumos kelių skiriasi kartais, kiek galima pergabenti ir kokios gabenimo išlaidos. Vandens kelias laimi keleriopai prieš sausumos kelią.

– Taip. Su vienu varikliu vienoje baržoje galima nugabenti iki 90 konteinerių, kurių kiekvienas vežamas vienu teršiančiu vilkiku. Iki šiol neturime aktyviai naudojamo vandens kelio, nes buvo dešimt seklumų, nebuvo progreso, jokios vizijos ir sistemos. Per 50 metų vandens kelias buvo nugyventas. Dabar jau penkti metai ir žemupys šių metų viduryje bus sutvarkytas, kroviniai bus nuolat gabenami iš Klaipėdos į Kauną ir atgal. Lygiagrečiai, tikiuosi, pajudės aukštupio darbai, kad per penkerius metus Lietuvos teritorijoje būtų sutvarkyti visi 500 km Nemunu. Paprastiems žmonėms tai puiki pramogos ir keliavimo vandens keliu galimybė. Jau dabar per metus iš Kauno marių link Birštono gabenama per 5 tūkst. keleivių. Įspūdingi skaičiai. Jei galėtume keliauti iš kitų Lietuvos dalių: pavyzdžiui, įlipę Jurbarke – išlipti Druskininkuose, įsivaizduokite, kokia tai būtų pramoga. Nekalbu apie Vilniaus ir Kauno sujungimą – turistai naudosis ir tokiu būdu. Galimybės didžiulės. Gaila ir apmaudu, kad tai nebuvo išnaudojama. Skeptikams linkiu, kad jie sulauktų to laiko, kai patys galės įlipti į vandens autobusą ir išlipti Lietuvos kurorte.

– Komentatoriai mini, kad įrengta prieplauka, uostas Marvelėje nenaudojama. Grįžtama prie to, kad Nemunu niekas krovinių negabena ir negabens ateityje.

– Keista matyti, kai vadovaujamasi senomis žiniomis. Tai, kas įvyko prieš dešimtį metų, tarsi įvyko dabar. Viskas progresuoja labai greitai. Jau praeitais metais Marvelės uoste buvo perkrauti šimtai tūkstančių tonų žaliavų. Taip, uostas nebuvo naudojamas kasdieniams kroviniams, nes vyksta kelio rekonstrukcija ir ji bus baigta šių metų viduryje. Nuo kitų metų bus galimybė vandens keliu naudotis be seklumų. Tuomet žmonės galės atvažiuoti į Marvelę ir pažiūrėti, kaip vyksta krovos darbai.

– Kaip sekasi gilinti, valyti Nemuną? Gamtinių bunų projektas bus baigtas šiais metais. Tai gana nauja Lietuvai. Prašom išsamiau papasakoti apie projekto eigą, kaip sekėsi įgyvendinti, ko tikimasi.

– Mitas apie perbristą Nemuną – viena didžiausių pasakų. Ji kilo iš to, kad žmonės labai seka orus. Kai būna sausros, atsiranda nusekusių vandens telkinių nuotraukų. Jei tam tikru rakursu iš tam tikro kampo padarysi nuotrauką, atrodys, kad stovėtum viduryje upės. Tiesiog yra seklių vietų, tai natūraliai susiformavęs laivakelis palei vieną krantą. Tokių vietų daug. Kai yra tėkmė, pagal fizikos dėsnį ir susidaro vingiuotumas, kurio vandens kelyje reikia vengti. Vienoje vietoje – viduryje per Nemuną bus labai seklu, bet prie kranto bus labai gilu. Iš to kilo anekdotų, kad galima perbristi Nemuną. Nerekomenduoju bandyti, nes tikrai neperbrisite – srovė stipri.

ES vandens keliai labai naudojami, ji skyrė lėšų – 24 mln. eurų vandens keliams yra žymi suma. Buvo labai daug skeptikų, noriu paklausti, kur dabar tie kritikai? Projektas vykdomas puikiai, jis jau artėja prie pabaigos. Buvo numatyta statyti 500 bunų, atrodo, kad pavyks pastatyti 560 bunų ir 10 proc. viršyti pirmus rodiklius. Jau pastatyta 430 bunų. Per likusius pusę metų bus baigtos ir likusios. Medžiagos tarnaus ir 1 000 metų – akmuo neištirps. Pirminiai matavimai parodė, kaip susikūrė pagilinimų ir bunos jau po pirmų metų davė gan neblogą rezultatą. Tai gerai gamtai, nes mažiname krantų eroziją, tarpbunėse natūralizuojasi, pradeda želti krūmai, ten mėgsta perėti paukščiai. Tai natūralizuota gamtos dalis, kuri puikiai tinka ir laivybai. Projektas labai sėkmingai vyksta.

– Jūs bandote išsiaiškinti, reikia ar nereikia, būtų pinigų ar ne, nes miestas tokių investicijų neturėtų.

– Jau yra tiksliai įrodyta, kad šliuzas naudingas ir jo reikia. Dabar detalizuojame, koks bus poveikis aplinkai, ar reikės žuvitakio, ar ne. Vieni sako, kad jis duos naudos, kiti – kad žuvų keliai pamiršti ir jų nereikia. Poveikio aplinkai vertinimo procesas, kuris būtų dalis šios konsultacijos, ir atsakytų į klausimus. Antra dalis – konkretūs atsakymai, koks tai turi būti šliuzas, kaip jis turi atrodyti, kur būtų laivo išleidimo kelias. Į praktinius klausimus jau atsakytų poveikio aplinkai vertinimo ir projektų pasiūlymų stadija.

– Jūsų laukia Nemuno pritaikymo laivybai darbai.

– Tikimės, kad pavyks susitarti ir šiais metais, pabaigę darbus ties Birštonu, pradėsime Alytaus regiono tvarkymą. Dabar nuo Kauno iki Birštono nuplaukti galima lengvai. Toliau – tarp Birštono ir Alytaus yra 50 km, kur daug seklumų. Pritaikius laivybai apie 10–20 km Alytaus regione, jau kalbėtume apie 50 km sujungimą. Iš esmės tada jau galima kalbėti apie per dvejus trejus metus įgyvendintą vandens kelią nuo Kauno iki Alytaus.

– Šliuzo projektas, optimistiniais skaičiavimais, truktų dešimtmetį, kol būtų įgyvendintas.

– Jei viskas klostytųsi sklandžiai, jis galėtų būti įgyvendintas ir greičiau. Porą metų – dokumentacija, metai – pasiruošimas ir dar porą metų – statybos. Teoriškai būtų galima tilpti ir į penkerius metus. Tačiau įrodyti reikia ir politikams. Mes, vykdydami lygiagrečiai projektus, reklamuodami šią sritį, tikimės, kad prasidės intensyvesnė laivyba aukštupyje, ir tada tikrai, manau, politikai sutiks, kad laikas sujungti dvi perkirstas dalis.

„Kauno dienos“ studijoje – žurnalisto Gražvydo Muižio pokalbis su Praeities žvalgu apie naują akciją, rusų trolių fermas ir kitus su Ukraina susijusius dalykus.

– Kaip sugalvojai tokią akciją?

– Tai nėra visai iš oro sugalvota. Ukrainoje labai sunki energetikos padėtis, problemiškas elektros tiekimas. Nuo elektros priklauso daugybė kitų gyvybei reikalingų funkcijų, ypač dabar – žiemą. Prieš keletą dienų buvo naujas raketų antskrydis, vėl atakuota Ukrainos infrastruktūra, buvo visiškai sunaikintos šešios elektrinės. Labai sunki situacija, bendrauju su ukrainiečiais – tiek su kariškiais, tiek su civiliais. Yra atvejų, kai elektra tiekiama du tris kartus per parą. Kai nėra grafiko, ne visada įkrauni telefonus. Būna situacijų, kai savaitėmis nėra elektros. Dabar labiau akcentuosime ir naujai pradėtą kampaniją – surinkti pinigų generatoriams. Tikslas – per tris mėnesius išvežti 1 tūkst. generatorių. Reikia maždaug 400–500 tūkst. eurų. Populiariausi 3,5 KW galios generatoriai. Akcija vadinasi „Generatoriais prieš degeneratus“.

– Kodėl feisbuke esi užblokuotas?

– Feisbuke pastaruoju metu būnu neužblokuotas kokias keturias ar penkias dienas, tada vėl mėnesiui blokuojamas. Dabar vėl savaitę galiu rašyti. Feisbukas panaikina net žmonių, kurie prenumeruoja mano puslapį, prieigą jiems net nežinant, o kai jie nori sugrįžti, feisbukas išmeta pranešimą, kad neleidžia spausti patiktuko, kol žmogus nesusipažįsta su visu turiniu, nes esą šis puslapis pažeidžia visas įmanomas feisbuko taisykles.

Rusija yra pasaulio blogio šaltinis. Rusija yra pasaulio vėžys. Kol Rusija egzistuos, tol sakyti, kad karas baigėsi, negalėsime.

– Kalbi apie Praeities žvalgo ar asmeninę paskyrą?

– Praeities žvalgo, bet asmeninės paskyros matomumas irgi ribojamas. Dabar iš viso negaliu nieko daryti, tik mesendžeriu naudotis.

– Ar pats supranti, kodėl esi blokuojamas?

– Suprantu. Manau, pagrindinis dalykas – už paramą Ukrainai. Pastaruoju metu nelabai ten kažką pikto rašau apie Rusiją ir rusus. Pastarąjį kartą nieko neskelbiau, už ką galėtų mane blokuoti, tačiau yra žmonių, kurie komentaruose bando išprovokuoti, kad parašyčiau kažką blogo. Šį kartą įkliuvau: buvo komentaras, ar tikrai visi rusai blogis, atsakiau, kad taip. Po penkiolikos minučių mane užblokavo 30 dienų.

– Atrodo, dirba speciali suinteresuotų žmonių grupė, kad tavo paskyra visada būtų užblokuota.

– Taip, aš irgi taip manau. Galbūt yra grupė žmonių, kurie užsiima ne šiaip feisbuko paskyrų blokavimu, bet ir bando išprovokuoti. Komentaras liko, jo neištrynė, neužblokavo. Tai kryptinga ataka.

– Ar gerai įvertiname grėsmes, kylančias informaciniame kare, ir priešo pajėgumus, veikiančius Lietuvos informacinėje erdvėje?

– Apie tai kalbama jau gana seniai. Valstybės saugumo departamento ataskaitose tai buvo minima. Pasaulis jau ne pirmi metai kalba apie rusų trolių fermas ir karą e. erdvėje. Feisbukas yra priešiška e. erdvė ir esame priešo teritorijoje. Manau, dėmesio ir veiksmų tuo klausimu galėtų būti daugiau. Ačiū Dievui, užsienio reikalų ministras Šveicarijoje susitiko su feisbuko atstovu, vadinasi, tai keliama valstybiniu lygmeniu. Problema – labai akivaizdi, turbūt nepatogu būtų nekreipti dėmesio. Manau, klausimas pajudės.

– Ar buvo atgarsių iš susitikimo?

– Kol kas tik tiek, kad feisbukas imsis priemonių.

– Anksčiau tikinta, kad socialinę erdvę tikrina dirbtinis intelektas (DI), tačiau tavo pavyzdys rodo, jog tai atlieka grupė žmonių su labai aiškiu tikslu.

– Manau, feisbukas bando slapstytis už DI ir algoritmų. Visus algoritmus sukūrė žmonės. Karo pradžioje jie taip neveikė, kažkuriuo momentu jie buvo modifikuoti arba įjungti. Vadinasi, galima tą procesą valdyti. Kol kas jis valdomas kryptingai į vieną pusę.

– Ar, tavo nuomone, mūsų valstybės institucijos daro užtektinai, kad Lietuvoje būtų užkardomi vatnikų veiksmai informacinėje erdvėje ir ne tik?

– Mano nuomone, norint kritikuoti, turi būti kritikos objektas. Dabar nėra ką kritikuoti. Viskas vadovaujamasi jau atgyvenusiu Baudžiamuoju kodeksu, kuriame aprašyti dalykai kaip antivalstybinė veikla, bet seni apibrėžimai seniai nebeaktualūs. Mes gyvename kitame amžiuje, tie apibrėžimai buvo aktualūs, kai buvo galima plakatus kabinti ir mėtyti skrajutes. Be jokios abejonės, reikia keisti mūsų teisinę bazę ir būtinai atkreipti dėmesį į žmones, kurie užsiima valstybine ardomąja veikla, juos apriboti.

– Tuoj bus metai tiesioginio karo. Keista, kad per tą laiką valstybė neparengė vatnikus užkardančių priemonių.

– Turime žodžio laisvę ir galime pasakyti savo nuomonę. Tačiau tai antivalstybinė atrodomoji veikla, jie kuria melagienas, buria žmones, organizuoja. Užtenka vien tik pasižiūrėti, kokie feisbuke, „Telegram“ kanaluose antivalstybinių veikėjų komentarai. Matyti, kurios paskyros sukurtos, jie naudojasi kitų žmonių tapatybėmis, kad skleistų savo nesąmones. Tačiau yra ir tikrų žmonių, kurie ne tik spaudžia patiktukus, bet ir dalijasi, rašo palaikančius komentarus. Jų veikla nėra nežalinga, ji tikrai daro įtaką.

– Priešiškai nusiteikę žmonės bando skatinti mūsų abejingumą. Vis kalba apie dingusį rūpinimąsi mūsų žmonėmis, senoliais.

– Ta pati strategija – skaldyk ir valdyk. Mūsų valstybės viduje žmonės skaldomi, bandoma ieškoti kampų, kurie keltų tam tikrais klausimas nesutarimų. Taip pat bandoma supriešinti ukrainiečius ir lietuvius, nors esame toje pačioje barikadų pusėje. Priešas – bendras, visi turėtume susitelkti ir bandyti kovoti su degeneratų valstybe. Tačiau bandoma sukelti priešiškumą ukrainiečiams, bandoma ieškoti netikrų, pritempiamų, net akivaizdžiai suvaidintų vaizdo įrašų, kad ukrainiečiai negeri Lietuvoje. Kita vertus, Lietuvoje turbūt nei valstybiniu, nei instituciniu lygmeniu nieko nedaroma. Vieninteliai, kurie daro, savanoriškai, savo valia užsiima iniciatyva. Tai netiesioginis darbas, jie pavargsta. Reikia gyventi ir savo gyvenimus, eiti į darbą. O priešų pusėje – etatai, jie kitos veiklos ir neturi, tik kenkti mums.

– Ekspertai pripažįsta, kad karas nesibaigs, Rusija niekur nedings. Rusija, pripažinusi klaidas, ruošis, stiprinsis – geografiškai niekur nuo jų nepabėgsime.

– Rusija yra pasaulio blogio šaltinis. Rusija yra pasaulio vėžys. Kol Rusija egzistuos, tol sakyti, kad karas baigėsi, negalėsime. Galime sakyti, kad buvo pauzė kare. Rusija nekariauja tik tam, kad sukauptų jėgų ir išteklių naujam karui. Tol, kol Rusija egzistuos tokiu formatu, kaip dabar, tol pasaulis bus nesaugus.

– Ar yra prasmė gaišti laiką, rinkti pinigus, vežti į Ukrainą generatorių, kai pats įvykių mastelis gerokai didesnis?

– Jeigu vokiečiai taip galvotų, turbūt ir neduotų tankų. Tai bendras priešas ir visiems reikia vienytis. Kiekvienas žmogus, kuris prisideda, įneša indėlį į bendrą pergalės katilą. Kiekvienas euras, tankas, šovinys... Žmonės susivienija, mobilizuojasi bendram veiksmui.

– Ar vienas organizuoji šią kampaniją?

– Vienam tokio masto kompaniją vykdyti labai sudėtinga. Bus savanorių, kurie man seniai padeda. Veiksime feisbuke, prisidės kiti fondai, organizacijos, privatūs asmenys. Jau esame aptarę strategiją, kalbėta su žmonėmis, tikiuosi, kad prie mūsų kampanijos socialinėje erdvėje prisidės dar daugiau žmonių, kurie, jei ne pinigais, tai bent sklaida galės padėti.

– Ambicingas tikslas – 0,5 mln. ir 1 tūkst. generatorių. Ar pavyks?

– Labai tikiuosi. Juo labiau kad mes matėme karo pradžioje didžiulę paramą, vėliau ji mažėjo, tačiau srautai nusistovėjo. Nemanau, kad tai nerealu. Terminas – trys mėnesiai. Vadinasi, trys atlyginimai.

– Koks numeris ir kokia suma paaukojama tuo numeriu?

– 1893. Auka – 10 eurų. Jei kažkas nusiteikęs aukoti daugiau ir gali aukoti didesnes sumas, tada reikėtų kreiptis į mane feisbuke arba Praeities žvalgo paskyroje susirasti visus banko sąskaitos duomenis.

– Ar nebus problemų įsigyti generatorių?

– Generatoriai dabar tikrai ne deficitas. Jų iš Kinijos atvežta daug. Vien Lietuvos sandėliuose vienu metu galima nusipirkti 50–100 generatorių. 500 yra Europoje. Aišku, logistika užtruktų apie dvi savaites, bet tai įmanoma.

Kaip jiems padėti ir atpažinti neįprastą elgesį, raudonas vėliavėles? Šio pokalbio vienas iš pagrindinių tikslų – padėti pajusti tėvams, kai situacija nebekontroliuojama, nes padariniai gali būti nebegrįžtami.

– Ar iš tikrųjų vaikams galvoje tik atostogos ir dovanos?

– Gali taip atrodyti, bet iš tiesų taip nėra. Atostogos irgi yra stresas, šventės – stresas. Pagal streso skalę, Kalėdų rūpesčiams tenka 12 balų, atostogoms – 13 balų. Jeigu per Kalėdų šventes dar ir atostogos, tiek vaikas, tiek suaugęs žmogus patyria gana didelį stresą, kuris pagal savo intensyvumą prilyginamas net gyvenamosios vietos pakeitimui. Šis stresas gali būti ir malonus, nes stresas sukelia įvairią nuotaiką. Tačiau tai veikia mūsų psichiką, turi įtakos mūsų savijautai.

– Man naujiena, kad atostogos vaikams sukelia stresą.

– Suaugusiesiems irgi sukelia. Tai yra įprasto ritmo pokytis.

– Kodėl vaikai patiria stresą?

– Viskas, kas keičia įprastą ritmą, – mitybos pasikeitimai, mokyklos pakeitimas, bet koks pokytis kelia stresą. Atostogos – irgi tam tikras pokytis, prie kurio reikia prisitaikyti. Keičiasi dienotvarkė, reikia suplanuoti veiklą. Nereikia nuvertinti vaikų.

– Maniau, kad vaikams atostogos siejasi su geromis emocijomis, pasirodo, gali būti visaip.

– Gali būti visaip. Jei vaikas suplanavo ir leis atostogas pas močiutę, su draugais, gali būti labai laimingas ir džiugus, tačiau daug vaikų lieka namuose. Kai tėvai išeina į darbą, atsiranda erdvė. Jei ji neužimta, nesuplanuota, ji gali ir paskatinti niūrių nuotaikų.

– Koks jūsų patarimas tėveliams?

– Reikėtų aptarti ir kuo daugiau kalbėtis su vaiku, planuoti, nepalikti savieigai tų dienų, nes vaikui irgi labai svarbu, ką jis veiks, darys. Šeimai reikėtų kartu planuoti, ypač jei tai yra išsiskyrusios šeimos vaikas. Jam labai svarbu žinoti, kiek dienų praleis su tėčiu, su mama, su vienais giminaičiais, su kitais. Kai planuojame ir žinome iš anksto, kas bus ryt, poryt, mums mažiau nerimo.

– Vadinasi, vaikui reikia aiškumo?

– Be abejo. Jei pabus vienas, tikslinga vakare su tėvais kartu praleisti laiką, kažkur nueiti, nes visą dieną vaikui gali būti nuobodu vienam. Lieka medijos, kurios gyvenimui suteikia tempo. Žmogiškojo ryšio tikrai reikėtų šiuo laikotarpiu kuo daugiau.

– Turbūt reikia atidžiau atkreipti dėmesį į vaiko laisvą laiką?

– Kas man suteikia malonumą, pavyzdžiui, mielai neičiau į darbą, žiūrėčiau filmą, – nebūtinai vaikui suteikia malonumą. Gal jam reikia tiesiog bendravimo, gal jis jaučiasi vienišas, paliktas. Nebūtinai praleistas laikas ant sofos jam bus smagus. Reikia planuoti veiklą, susitikimus.

– Galbūt duoti ir užduočių – paskaityti, susitvarkyti?

– Taip. Susiplanuoti ir aptarti. Vaikui svarbu žinoti, kad tėvams rūpi, ką jis veiks. Tai žinutė vaikui apie rūpestį.

– Kokių iššūkių sukelia šis laikotarpis, chaosas ir karas?

– Yra pokarantininis laikotarpis, kuris nevisiškai sugrįžęs į ankstesnes vėžes. Vaikus politinė situacija gal mažiau paliečia. Tačiau pats laikotarpis, turintis daugumai būti džiugus, vaikams, kurie jaučiasi prasčiau šeimose, mokykloje, visuotinė euforija gali išryškinti kontrastą tarp vidinės būsenos ir vaikas gali pasijusti prasčiau nei įprastu metų laiku. Šis periodas tikrai jautrus, todėl reikėtų atkreipti dėmesį visiems – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Kai visuotinai vyksta gražūs šventiniai dalykai, jie gali labai skirtis nuo vidinės būsenos.

– Kaip tėvams pastebėti pavojaus signalus?

– Pirmiausia, reikia stebėti vaiką, jo elgesį, emocijas, kokia jo nuotaika ar kokia veikla užsiima, o gal nenori nieko daryti. Labai svarbu reguliariai kalbėtis su vaiku, kad jis pasakotų, ką valgė, ar viskas gerai, svarbu jo paklausti, kaip sekėsi sutarti su vaikais, kaip jautėsi pamokose. Kalbėtis apie emocinę būseną, nuoširdžiai domėtis vaiku, kad jis tai jaustų.

– Kur yra raudonos vėliavėlės, kai reikėtų sunerimti, kad vaikas prastai jaučiasi? Ką tuomet daryti?

– Pasikeitęs elgesys, kai matome, kad vaikas nenori keltis ryte, eiti į mokyklą, suprastėjęs apetitas, prasta nuotaika, nebedomina įvairios veiklos, padidėjęs pasyvumas ir, atvirkščiai, – vaikas gali labiau reaguoti su pykčiu, agresija, vadinasi, viduje jis nebesusitvarko su emocijomis. Tai pirmi ženklai. Raudona vėliava – savižala, kai vaikas bando skausmą malšinti fiziniais būdais. Būtina ne tik kalbėtis, bet ir ieškoti specialistų pagalbos.

– Kur ieškoti specialistų pagalbos?

– Jei tai ūmi būklė, yra galimybė visada kviesti greitąją medicinos pagalbą. Jeigu tai įvertinama ne taip blogai šią akimirką ir galima palaukti specialisto konsultacijos, reikia kreiptis į psichologą, psichiatrą.

– Kur jų ieškoti?

– Ieškoti galima įvairiuose centruose, kurie vykdo valstybės finansuojamas projektines veiklas, savo poliklinikoje, kiekvienoje yra psichologas arba yra sutartis su psichologu. Galima kreiptis ir privačiai, priklauso, kaip tėvai vertina poreikį ir galimybes, kuriuo specialistu pasitiki.

– Turbūt keistai atrodytų paskambinus greitajai pagalbai.

– Tačiau, jei matau, kad mano vaikas žalojasi, skausmas nebepakeliamas, galbūt tai žingsnis prieš rimtesnį. Greitoji pagalba kartais labai tinkamas pasirinkimas.

Raudona vėliava – savižala, kai vaikas bando skausmą malšinti fiziniais būdais. Būtina ne tik kalbėtis, bet ir ieškoti specialistų pagalbos.

– Ar medikai atsakingai reaguoja į tokį iškvietimą?

– Be abejo.

– Šio pokalbio vienas iš pagrindinių tikslų – padėti pajusti tėvams, kai situacija nebekontroliuojama, nes padariniai gali būti negrįžtami. Kiekvienas tėvas turi būti šiek tiek psichologas, jausti nuotaikų svyravimus. Ar natūralu, kad vaiko nuotaikos svyruoja?

– Paauglystėje esama nuotaikų svyravimų ir nuotaikų kaitos. Amžiuje tarp 11–16 metų prasideda hormonų pokyčiai ir vaiko virsmas į brandesnę asmenybę, todėl padidėja dirglumas, nuotaikų, emocijų kaita. Normalu būti paaugliu, reikšti emocijas, aktyviai atsiskirti nuo tėvų. Tačiau gerai pasakėte, kad kiekvienas tėvas turi būti vaiko psichologas, jausti, kada normalu, o kada jau vaikas nebesusitvarko, jam per sudėtinga. Jei labai aiškiai išreikšta paauglystė, vaikas nebesusitvarko su savo emocijomis, tai irgi normalu kreiptis į psichologą ir padėti vaikui pereiti šį etapą.

Tėvai – tai žmonės, kurie yra arčiausiai ir daugiausia mato ir pastebi vaiką. Tėvų budrumas yra labai svarbus, nes 80 proc. žmonių, bandžiusių žudytis, norėjo būti išgelbėti. Vadinasi, keturi iš penkių tikėjosi pagalbos. Ji labai svarbi tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

– Bandymas žudytis – tai pagalbos šauksmas, bandymas atkreipti dėmesį?

– Nesakyčiau, kad bandymas atkreipti dėmesį. Tiesiog žmogui vidinis skausmas per sudėtingas. Jis nesirenka nusižudyti, jis renkasi mažiau kentėti. Tačiau prieš tai dauguma žmonių siunčia ženklus, užsimena. Jei žmogus kalba, tikrai į visus atvejus reikia reaguoti jautriai. Jei grąžina dovanas, atsisveikina – tai pagalbos šauksmas, kai turime būti budrūs ir padėti jam išeiti iš šios situacijos.

– Ar visuomenėje vis dar yra stigmų?

– Požiūris pamažu keičiasi. Manau, pas psichologus eina stiprūs žmonės, kurie išdrįsta ir nebijo kreiptis pagalbos, įvardyti, kad šeimoje nėra gerai. Vaikas – šeimos atspindys, ir jis yra šeimos kontekste, kur yra santykių. Jei vaikas eina pas specialistą, turbūt serga visa šeima. Kreiptis pagalbos – stiprybės ženklas.

– Specialistai gali padėti numatyti kasdienio gyvenimo ir bendravimo gaires?

– Taip, specialistas gali pastebėti, kur šeima nesusikalba, kur yra nesusipratimų. Gali būti tėvų intencijos geros, vaikas nori kontakto su tėvais, tačiau kažkas neįvyksta, nesupranta vieni kitų. Psichologas turi pamatyti, keisti santykius, išmokyti išgirsti, pažvelgti kitaip.

– Kiek vaikams kenkia tėvų požiūris, kai per vaiką jie bando realizuoti neįgyvendintas savo svajones?

– Tai kenkia ir vaikui, ir tėvams. Kiekvienas į pasaulį ateiname turėdami savo misiją, tam tikrų gabumų, kuriuos vystysime. Tėvai turėtų padėti atskleisti vaiko talentus, gebėjimus. Vaikas turi rasti savo kelią, kuriame jaustųsi gerai. Tėvų lūkesčiai labai riboja pasirinkimą. Tai – našta vaikui, didelis ir nemielas įsipareigojimas. Jei vaikas neišpildo tėvų lūkesčių, jie irgi jaučiasi blogai. Žmonės yra skirtingi ir gali tokie būti.

Daugelis girdėjome apie vos vienų metukų Milaną Patenko, sergančią spinaline raumenų atrofija. Jos gydymui reikalingus 2 mln. eurų tėvai renka prašydami žmonių pagalbos. Neseniai paskelbta, kad jau surinkta pusė sumos – daugiau kaip 1 mln. eurų.

Tačiau mergaitę gydanti Kauno klinikų vaikų neurologė, Lietuvos vaikų neurologų asociacijos pirmininkė Milda Dambrauskienė sako, kad nekompensuodama 2 mln. eurų Milanai dabar ateityje Lietuva jos gydymui išleis daugiau lėšų. „Žiūrima trumparegiškai – ar šių metų biudžete tam yra pinigų. Niekas nežiūri į kitus metus, o ką jau kalbėti apie kadencijos pabaigą. Gal todėl gydymo išlaidos taip keistai skaičiuojamos“, – pastebėjo gydytoja.

Apie tai „Kauno dienos“ studijoje M. Dambrauskienę kalbino žurnalistas Gražvydas Muižys.

– Kokia Milanos liga ir ar jai tikrai reikalingi 2 mln. eurų?

– Vieno paprasto atsakymo nėra. Esu labai dėkinga Milanos šeimai, kad iškėlė šį klausimą, paviešino, kiek jokia nupirkta reklaminė kampanija nebūtų galėjusi. Kitais metais dėl šios ligos pradedama visuotinė naujagimių patikra. Milana neišskirtinė, tokių vaikų, kuriems diagnozuojama pirmo tipo spinalinė raumenų atrofija, kasmet būna vienas ar du. Tai vaikai, kurių giminėje galbūt nieko panašaus ir nebuvo, tačiau, susitikus dviem pakitusio geno nešiotojams, gimsta naujagimis su šia itin reta liga. Pirmaisiais mėnesiais nieko nesimato, lyg niekur nieko, vėliau tėvai pradeda matyti, kad vaikas nekelia galvos, nesispardo, nesiekia žaisliuko. Nepaisant protingo žvilgsnio, gudrių akių, kontakto, judesių raida sustoja ir net žengteli atgal.

Kai Milanos tėvai kreipėsi į gydytojus, buvo nusiųsti į genetiko konsultaciją. Per dieną buvo tyrimo atsakymas, atlikome kitus tyrimus. Kreipėmės į Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisiją. Tai standartinis kelias, kuris nueinamas dėl kiekvieno paciento, pildoma paraiška su prašymu kompensuoti gydymą. Lietuvoje – tai vaistas, leidžiamas į stuburo kanalą. Gaila, bet užtruko, kol komisija priėmė sprendimą ir buvo skirtas gydymas. Milana pradėta gydyti praėjus mėnesiui nuo ligos nustatymo, o norėjosi jau kitą dieną. Vėliau ji dėl savo ligos eigos patyrė įvairių kvėpavimo takų infekcijų, jai reikėjo suformuoti gastrostomą, kad neužspringtų, neįtrauktų maisto į plaučius.

– Ar ši liga jums aiški kaip medikei? Kaip ji progresuoja? Kuo pasireiškia ir kenkia?

– Ji savo darbą atlieka lėtai – žudo motorinius neuronus, ląsteles, atsakingus už impulso perdavimą raumenims. Vaikas, kuris galėtų viską daryti, palaipsniui nustoja judėti. Sunkiausias – pirmas tipas. Jei negydai, vaikas per dvejus metus praranda gebėjimą kvėpuoti, judėti, ryti ir miršta. Lengvesni – antras ar trečias tipai. Antro tipo vaikai nepradeda vaikščioti, metukų stabteli raida, trečias tipas gali pasireikšti ir vėlesniame amžiuje.

Liga iš esmės natūrali, eiga žinoma seniai. Tačiau viskas pasikeitė prieš penkerius ar šešerius metus, kai atsirado gydymas. Kai pradedamas gydymas, kreivė nesileidžia žemyn, o kyla į viršų. Liga neprogresuoja, vaikai gali vystytis, pradeda vaikščioti. Yra vaikų, kurie išvengia kvėpavimo sutrikimų. Net ir Milanos atveju jai pirmas paskirtas vaistas yra veiksmingas. Ji nebūtų tokios būklės, jei metus nebūtų gydoma.

Vaistai už 2 mln. kitaip veikia. Tai vienkartinė dozė. Skaičiuojant išlaidas, ar visą gyvenimą kartoti injekciją, ar vieną kartą suleisti, – didelis skirtumas. Šeima priėmė sprendimą, kad nori bandyti jį gauti.

Pasirinkimas: kad jos liga neprogresuotų, Milanai visą gyvenimą kas keturis mėnesius į stuburą turėtų būti leidžiamos nusinerseno injekcijos, kai naujo nekompensuojamo genų terapijos vaisto „Zolgensma“ užtektų vienos injekcijos. / Milanos šeimos archyvo nuotr.

– Pirma mintis buvo – paramos prašo sukčiai. 2 mln. už vaistą – sunkiai suvokiama suma. Kodėl jis tiek kainuoja? Kiek jis veiksmingas?

– Vaistai brangūs, nes tai genų terapijos medikamentas. Visiškai nauja vaistų grupė, leidžianti gydyti genetines ligas. Ne tik koreguoti  simptomus, bet ir pakeisti organizmą, atnešti geną, kurio jis neturi. Tai gyvybės mokslų pasiekimai, kuriais didžiuojamės. Lietuvoje tai – profesoriaus Virginijaus Šikšnio pasiekimai, genų žirklės. Yra preparatų, kurie jau registruoti, patvirtinti, ne vienus metus pasaulyje kompensuojami.

– Tai – ne eksperimentai?

– Ne, tai vaistas, kuris dozuojamas, turi savo žinomų šalutinių reiškinių, pavojų. Tai tiek JAV, tiek Europoje registruotas medikamentas. Jis brangus, nes labai brangus tokių vaistų kūrimas, pradinis kelias, kurį turėjo nueiti, kiek užtruko bandymai šiai ligai atkoduoti. Tai ne pirmas kartas – kai sužinome infekcijas, kaip jų atsiranda, sukuriami vaistai. Tas pats ir su genetinėmis ligomis. Su daugeliu ligų tik pasiekėme etapą, kai galime pasakyti, koks genas netikęs, defektuotas, tačiau dar ne visus genus galime pakeisti. Spinalinė raumenų atrofija yra liga, pagal kurios pavyzdį gydysime kitas ligas, bus kuriami kiti vaistai. Aišku, jie atpigs, bet dabar, pradžioje, jie yra brangūs.

– Ar vaistas padeda?

– Jei nepadėtų, nebūtų registruotas. Jis turi savo indikacijų, kriterijų, kada gali būti skiriamas. JAV naujaginiai tikrinami ne vienus metus: 98 proc. jų testuojama, 90 proc. gauna šią genų terapiją ir labai greitai. Stengiamasi per pirmąsias savaites suleisti.

– Kodėl vaistus vaikui reikia kuo greičiau suleisti?

– Kad liga nepažengtų į priekį. Šalys jau rungtyniauja, kurioje greičiau tai įvyks. Tai lenktynės su laiku. Kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau reikia vaisto – tai virusas ir genas. Virusas veikia kaip lagaminas, į kurį įdėtas genas. Mažesnė dozė – mažiau šalutinių reakcijų. Lenkai šia genų terapija gydys iki šešių mėnesių.

– Ar valstybė kompensuos vaistus?

– Taip. Jei tikriname naujagimius, įsipareigojame žengti ir antrą žingsnį – iškart gydyti, nelaukiant simptomų, suteikti visą geriausią įmanomą pagalbą. Ji labai reali, tik turime apsispręsti, kur mūsų prioritetai.

– Kokia Milanos situacija dabar?

– Jai leidžiami kiti vaistai, kurie buvo registruoti kaip pirmieji. Jais gydyta keliolika tūkstančių žmonių pasaulyje. Yra žmonių, kurie jais gydomi nuo 2011 m. Jie yra tikrai saugūs ir gerai toleruojami. Jie gali būti skiriami iki genų terapijos. Tai geri vaistai, kurių labai laukėme ir džiaugėmės jų sulaukę. Milanos būklė gerėja, tačiau yra rūpesčių dėl rijimo, kvėpavimo funkcijos – jos sergant šia liga nukenčia.

Genų terapija yra šansas, padėsiantis išsaugoti galimybę Milanai pačiai kvėpuoti, ryti ir valgyti.

Genų terapija yra šansas, padėsiantis išsaugoti galimybę Milanai pačiai kvėpuoti, ryti ir valgyti.

– Ar genų pagrindu veikiantis vaistas pagydo visiškai, ar tik kažkiek sumažina ligos poveikį? Gal per anksti apie tai kalbėti?

– Visi trys vaistai neturi palyginimo studijų, kurios pasakytų, kurie veiksmingesni. Ekspertai sako, kad nesvarbu, kokiais vaistais pradėti gydyti, svarbu tai padaryti kuo anksčiau. Svarbiausia – laikas. Kokį vaistą gali greičiausiai gauti, nuo to ir pradedi. Genų terapijos pranašumas – tai vienkartinė injekcija ir nereikia visą gyvenimą geriamų ar į stuburo kanalą kas keturis mėnesius leidžiamų vaistų, narkozių.

Oficialios kainos: penkeri metai leidžiamų vaistų kainuoja tiek pat kiek vienkartinė genų terapijos vaistų injekcija. Žiūrima trumparegiškai – ar šių metų biudžete tam yra pinigų. Niekas nežiūri į kitus metus, o ką kalbėti apie kadencijos pabaigą. Gal todėl gydymo išlaidos taip keistai skaičiuojamos.

– Kas sprendžia, kiek pinigų skirti vaikui gydyti?

– Sprendžia aukščiausioji valdžia, Sveikatos apsaugos ministerija, ligonių kasos. Komisija tik priima sprendimus, kai kreipiamės dėl konkretaus paciento gydymo. Šiais metais skiriama apie 15 mln. visiems vaikams ir suaugusiesiems.

– Visiems, kurie serga retomis ligomis?

– Itin retomis ligomis. Kalbama apie ligas, kuriomis serga mažiau nei 1 iš 200 tūkst. gyventojų. Retomis ligomis – 1 iš 2 tūkst. žmonių. Lietuvoje žinome kiekvieno itin reta liga sergančio vaiko vardą ir pavardę. Dabar gal 5 proc. itin retų ligų gydoma. Gydymo būdų vis daugės. Planuojama, kad atsiras naujų vaistų ir jie nebus pigūs. Brangiausi registruojami – 3 mln. eurų. Šių ligų gydymas kurį laiką bus itin brangus. Vaistų gamyba yra be galo sudėtinga.

– Kaip vyksta biurokratiniai procesai?

– Neigiamas atsakymas ateina greitai. Išsiunčiame paraišką, laukiame komisijos posėdžio. Gauname atsakymą, kad arba bus kompensuojama kelioms dozėms ar tam tikram laikui, arba ne. Neigiamas atsakymas ateina dažniausiai dėl to, kad nenumatyta tam lėšų. Jei nesutinkame, galime apeliuoti. Esame pildę apeliaciją, bet dėl kitų vaistų. Tada vėl dalyvauji posėdyje. Jaučiama išankstinė nuostata. Ne visi vaistai tokie brangūs, yra pigesnių – šimtus ar dešimtis tūkstančių kainuojančių.

– Kuo retesnė liga, tuo vaistai brangesni. Dažniausiai galite nujausti sprendimą?

– Iš patirties – taip. Jau galiu nujausti, kada bus neigiamas atsakymas. Komisija nusprendžia, kad nesikreips į gamintoją. Kalbant apie oficialią kainą, nė viena šalis jos nemoka, vyksta derybos. Norėtume, kad komisija kreiptųsi dėl derybų, derintų, galbūt pasiūlytų išsimokėtinai, dalimis. Norėtųsi, kad komisija pakeistų veikimo schemą. Nė viena šalis nenori mokėti tokių pinigų.

Reikia gerokai lankstesnio ir greitesnio mechanizmo. Milanos šeima manęs klausia, gal gali komisija iš naujo svarstyti, kai jau jie patys surinko 1 mln. eurų. Komisijoje tai nenumatyta.

– Ar yra vilčių, kad itin retomis ligomis sergančių vaikų gydymo finansavimas keisis?

– Žiūrint į skaičius ir teisinius aspektus, atrodome labai gražiai. Jei reikėtų pasirodyti – Lietuva gautų dešimt balų. Tačiau mes žinome ir kitą pusę. Nebeužtenka kalbėti tik apie pinigus. Turime kalbėti apie tempą, pagrįstumą, norą ieškoti kompromisų. Oficialios vaistų kainos ir kainos konkrečiai šaliai gali skirtis labai daug kartų. Gali būti, kad ne šiemet reikės visą sumą sumokėti, o per keletą metų, dešimtmetį. Vien tik į pinigus žiūrėti nebeišeina.

– Ar šios problemos žinomos sveikatos apsaugos ministrui? Ar teko apie tai su juo kalbėti?

– Dėl komisijos darbo kreipiausi raštu į ministrą ir gavau tos pačios komisijos pirmininkės parengtą atsakymą.

„Kauno dienos“ studijoje Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto lektorė dr. V.Kravčenkienė, supažindino ir su lapkričio 8 d. universitete prasidėsiančiais abiturientams skirtais parengiamaisiais matematikos kursais. Taip pat aptartos svarbios vaikų vystymosi temos.

Imasi iniciatyvos

– Gamtos ir matematikos mokslai. Kodėl gamta prie matematikos?

– Ir fizika yra. Immanuelio Kanto žodžiais: „Gamtoje yra tiek tiesos, kiek matematikos.“

Šokas:  dr. V.Kravčenkienės teigimu, labai daug mokinių neturėjo būti išvis prileisti prie egzamino. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

– Ar matematika – visa apimanti sritis?

– Praktiškai taip. Kažkas yra palyginęs, kad matematika – viskas, kas vyksta pasaulyje, kalba nusakome tai, ką matome ir girdime, menas vaizduoja tai, o užsienio kalba padeda bendrauti tarpusavyje. Tai kertiniai akmenys. Matematika – visa ko pradžia. Neseniai perskaičiau prancūzo mokslininko, buvusio matematiko, dabar neuromokslininko Stanislo Dehaene‘o knygą „Kaip mes mokomės“. Neuromokslininkai sako, kad kūdikiai jau gimsta su matematika galvoje. Net kalbą išmoksta, nes supranta pasikartojimą, tikimybes, elementarią statistiką. Su kūdikiais buvo daromi eksperimentai. Į dėžutes buvo sudėti rutuliukai. Kai iš žalios dėžutės ištraukė raudoną, visi kūdikiai nustebo. Mes jau gimstame turėdami logiką. Jau turime matematinius pradinius sugebėjimus.

– Lapkričio 8 d. KTU vyks mokymai abiturientams, kurie turi matematikos spragų. Gal galite plačiau papasakoti.

– Pirmas užsiėmimas bus diagnostinis testas, kad išsiaiškintume spragas. Matematika yra sisteminis mokslas ir labai svarbu nepalikti spragų. Tada stengiamės, kiek įmanoma, suteikti daugiau žinių, kad užtaisytume jas. Vėliau yra pagrindinės temos – visa programa. Koncentruojamės į uždavinių sprendinius. Stengiamės parodyti, kaip uždaviniai sukrinta į tipus ir kaip, išmokus tą tipą, spręsti. Bandome parodyti uždavinių mechanizmą. Vaikui jau nesvarbu sąlyga, nes supranta uždavinio tipą. Viskas paremta praktika ir neuromokslais. Stengiamės kursus parengti taip, kad atitiktų visas taisykles. Jie vyksta vakarais ne vien dėlto, kad baigiasi pamokas. Pagal neuromokslininkus, vakare geriausiai priimama informacija. Jie pažymi, kad po pietų pats geriausias laikas naujai informacijai įsisavinti. Labai dar svarbu ramybės laikotarpis vėliau.

– Kur kreiptis dėl kursų? Kiek kartų per savaitę jie vyks?

– Vieną kartą per savaitę – antradieniais nuo 17 val. Dabar kol kas vyksta per „Zoom“ platformą. Galima prisijungti iš visų miestų. Paskaitų tvarkaraštis yra KTU puslapyje, paskui skelbiame ir per feisbuką. Mokestis – 6 eurai už akademinę valandą. Vienas užsiėmimas – 12 eurų.

– Korepetitoriai ima 25 eurus už vizitą.

– Imame simbolinį mokestį, kad dėstytojai kompensuotų dalį.

Patyrė šoką

– Kokį jums įspūdį paliko, kad 35 proc. mokinių neišlaikė matematikos egzamino?

– Man buvo šokas. Galvojau, neišlaikys gal 20 proc., o 35 proc. – per daug, tačiau pasišnekėjau su kolegomis, mokytojais. Nepagalvojau, kad buvo mokinių, kurie atėjo, išsprendė kelis uždavinius ir išėjo. Jie nebandė spręsti toliau.

– Vadinasi, pragmatiškai paskaičiavo minimumą.

– O jei klaidų padaryta? Gal reikėjo apsidrausti? Mane šokiravo. Pabendravus su kolegomis išaiškėjo, kad labai daug mokinių išvis neturėjo būti prileisti prie egzamino. Didelės dalies jų įvertinimai buvo tarp trejeto ir ketverto ribos. Jei vaikas turi vos ketvertą, ar tikrai jis gali išlaikyti brandos egzaminą?

– Nuo 2024 m. neišlaikę matematikos egzamino net į valstybės finansuojamas studijas negalės stoti. Ar pritariate?

– Pritariu. Dirbu universitete daug metų. Buvo momentas, kai valstybinis egzaminas buvo neprivalomas ir tą laikotarpį prisimenu kaip baisų sapną. Dirbu dažniausiai su socialinių ir humanitarinių mokslų studentais. Man reikėdavo aiškinti elementarius dalykus: kaip sudėti, padalyti, kaip skliaustus atskliausti. Kaip išmokyti vaiką aukštosios matematikos, kai nemoka trupmenų sudėti?

– Tai bendra pasaulio problema.

– Neuromokslininkai skambina visais varpais. Žiūrėkime į pačius protingiausius, kurie dirba Silicio slėnyje. Jų vaikai mokosi be jokių planšečių ir kompiuterių.

Su kuo tai susiję

– Ar siejate problemą su išmaniosiomis technologijomis?

– Tikrai taip. Kai pamatau, kaip kūdikis ima mobilųjį ir ten viską maigo, o mama džiaugiasi, išsigąstu. Vaikas žalojamas ir jo smegenys nesivysto. Iki šešerių metų mes programuojame savo kompiuterį. Žmogaus smegenys atsikrato to, kas nereikalinga. Ko nepanaudojome iki šešerių metų, viskas išmetama – smulkioji motorika, orientavimasis erdvėje, atmintis. Visus pamatus sudedame iki šešerių metų.

– Tai baziniai asmenybės pamatai.

– Jei noriu turėti gerą atmintį, reikia turėti, ant ko ją statyti. Gimęs kūdikis jau turi pradinį neurologinį tinklą, ant kurio stato, – išmoksta kalbą, judėti.

Kai mokomės spręsti uždavinius, pradedame nuo paprasčiausių dalykų. Dabar vaikai viską daro su skaičiuotuvu. Vėliau prasideda kančios, nes nesuvokiami elementarūs dalykai.

– Ar iki šešerių metų būtina atsisakyti išmaniųjų įrenginių?

– Taip. Vaikas iki šešerių metų turi viską liesti, čiupinėti, gyvai bendrauti, dėlioti. Elementarus dalykas – kaladėlių dėliojimas iš kairės į dešinę. Taip lavinama skaitymo kryptis. Jei neišmoksta taip dėlioti, ateityje turi problemų dėl skaitymo. Tėvai sako, kad vaikai vėlai pradeda šnekėti. Tačiau kiek su tuo vaiku bendraujama, šnekama? Paskaičiuokite. Prieš  miegą paskaitykite vaikui pasaką.

– Vėliau, laikant egzaminus, atsiskleidžia spragos ir kaltinami mokytojai, egzaminai, tvarka, per sunkūs uždaviniai.

– Pasiekta žemiausia kartelė. Iki 25-erių esame labiau linkę išmokti, smegenys plastiškos. Jei iki šešerių metų nespėjote, dar turite laiko, dar galima klaidas ištaisyti. Buvo įrodyta, kad, kai iš priklausomo žmogaus atimamas mobilusis telefonas arba kompiuteris, smegenyse išsiskiria lygiai tokios pačios medžiagos, kai iš narkomano atėmus narkotikus. Negalime visiškai uždrausti.

– Kaip patartumėte mokytis?

– Kartoti ir dar kartą kartoti. Jeigu nori mokytis, reikia kartoti. Tačiau svarbu, kaip tai daroma. Reikia suvokti, ką sakai, perleisti per save.

– Kada atrasti laiko ir prisiversti kartoti tai, ką išmokai?

– Tai daro mokykla – kartoja. Yra Hermanno Ebbinghauso užmiršimo kreivė: jei nori kažką išmokti, reikia kas kelias dienas skirti tam nuo 5 iki 10 minučių. Peržiūri, prisimeni ir vėl eini daryti kitų darbų. Tačiau turi būti sistema.

– Kiek per dieną vaikui, paaugliui galima naudotis išmaniosiomis technologijomis?

– Neuromokslininkai griežti: iki šešerių metu negalima išvis, vėliau kasmet po pusvalandį vis galima pridėti. Didinti iki dviejų valandų maksimaliai.

Sistemos problemos

– Buvo tirta ir stebėta 2014 m. laida. Sėkmingai išlaikiusių matematikos egzaminą pajamos ir atlyginimai buvo 40 proc. didesni nei tų, kurie neišlaikė arba nelaikė.

– Taip. Gal tai pasakytina ne apie visas sritis. Aš baigusi matematiką, bet mano atlyginimas nedidelis.

– Tai ne dėstytojų problema, o švietimo sistemos.

– Taip. Tai sovietinis palikimas. Gydytojai ir mokytojai, dėstytojai nuskriausti nuo tų laikų. Tačiau, kalbant apie inžinierius ir pan., jų atlyginimai gana dideli. Be matematikos jie nebūtų to pasiekę. Kai išmokstame esminio matematinio mąstymo, matome sistemą. Matematika praplečia, matome tinklą. Mes esame sistemos dalis, bendraujame, sąveikaujame. Kiek daug į Kauno technologijos universitetą yra įstojusių informatikų, kurių tėvai mano, kad jie labai gerai dirba kompiuteriu. Deja, jie labai gerai žaidžia, bet nesupranta, kaip žaidimas sukurtas. Kai ateina mokytis informatikos, juos ištinka šokas. Jie įsivaizduoja: jei gerai žaidžia, puikiai supranta ir matematiką. Neturi kritinio mąstymo. Kai mokomės spręsti uždavinius, pradedame nuo paprasčiausių dalykų. Dabar vaikai viską daro su skaičiuotuvu. Vėliau prasideda kančios, nes nesuvokiama elementarių dalykų. Nesimokydamas matematikos, kuri yra pagrindas, užkerti kelią eiti toliau; gal po dešimties metų atsiras nauja specialybė, kur reikės matematikos.

– Ar, jūsų nuomone, vyksta teigiamų pokyčių dėl universitetinio išsilavinimo? Ar ne be reikalo pamirštame profesinį mokymą?

– Manau, kad tą patį išsilavinimą turintys žmonės vieni daugiau įsisavina, kiti – mažiau, vieni – gabesni, kiti – mažiau. Skiriasi domėjimosi sritys. Pagrindus visi galime turėti tokius pačius, tačiau ką pastatysime? Labai dažna problema šeimoje, kad jei visi turi aukštąjį išsilavinimą, jiems sunku priimti vaiką, kuris puikus meistras, pvz., puikiai remontuoja  automobilius. Tokiam žmogui nereikia aukštosios mokyklos, jis auksinių rankų meistras. Jam geriau įgyti specialybę ir dirbti. Tikrai visiems nereikia rinktis aukštosios mokyklos.

– Paveikia tėvų spaudimas, nors šiais laikais ir vaikai retai žino, ko nori.

– Taip. Galėtų padėti psichologai. Yra tam tikrų testų, kuriais nustatoma, kam vaikas gabus.

Saugiklis Konstitucijoje

– Ar Lietuvoje būtų įmanomas referendumas kaip rusų okupuotose Ukrainos teritorijose?

– Į klausimą reikėtų atsakyti dvejopai. Jei rusai okupuotų Lietuvą, viskas būtų įmanoma. Teisiniu požiūriu ir tai, kas vyksta Ukrainos teritorijoje, negali vykti, nes okupuojanti valstybė neturi teisės rengti jokių referendumų ir keisti politinio teritorijos statuso. Aneksija išvis negalima. Jokie Ukrainos srities gyventojai neturi teisės atsiskirti nuo Ukrainos. Kitas klausimas – ar referendumas atitinka standartus, ar teisingai skaičiuojama, ar sąžiningas procesas.

– Jūs inicijavote tokį saugiklį Lietuvoje.

– Pagal Lietuvos Konstituciją tokie referendumai neįmanomi. Nepaisant to, kad 1 straipsnis, kuris skelbia, kad Lietuva – nepriklausoma demokratinė Respublika, gali būti keičiamas referendume dviem ketvirtadaliais visų piliečių balsų. Tačiau KT yra labai aiškiai išaiškinęs, kad yra principai, pagal kuriuos turi būti rengiama bet kokia Konstitucija: 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas.

Jame yra deklaruoti du principai: nepriklausomybė ir demokratija. Tai yra Konstitucijos pamatai. Konstitucija iš principo negali sudaryti galimybės sugriauti jos pamatus. Žmonės negalvoja apie mechanizmą, kaip jiems demokratiškai nusižudyti. Konstitucija skirta Lietuvos valstybei saugoti. 2014 m. jau įvyko Krymo aneksija. Jei kas pagal panašų scenarijų užsimanytų aneksuoti Lietuvą, stengtųsi pasinaudoti demokratiniais mechanizmais, pseudoreferendumais. Skaitydamas mūsų Konstituciją matai tris ketvirtadalius balsų. Gal verta interpretuoti, kad kai kas yra nekeičiama. Jokio referendumo a priori negali būti. Jei, neduok Dieve, tokia situacija būtų, visi žinos, kad toks referendumas uždraustas. Aišku, negali okupantui sakyti, kaip jam elgtis, tačiau visiems akivaizdu, kad, pagal Lietuvos Konstituciją, tokie referendumai, kurie sugriautų valstybę ir demokratiją, negalimi.

– Pasižymi toliaregystės dovana. Tada gal kai kas ir sakė: ką čia darai?

– Daugeliui tai atrodė kaip fantastika. Dabar to niekaip nenurašyčiau fantastikai. Niekas negali žinoti, kaip karas vystysis.

Kelia nerimą

– Ar neatrodo, kad Lietuva bendrąja prasme šiek tiek primigusi?

– Sukti galvą reikia dėl visko. Nenorėčiau, kad Lietuvą ištiktų panaši krizė ar ginkluotas užpuolimas. Man tikrai kelia nerimą, ar šiuo metu kai kuriuos valstybės vadovų postus užima asmenys, kurie sugebėtų deramai duoti atsaką ir priimti sprendimus. Tai subjektyvūs įspūdžiai. Girdžiu, kad vadinamojo Tarptautinio geros kaimynystės forumo veikėja ar lyderė Erika Švenčionienė Maskvoje šlovina Rusijos agresiją. Mūsų valdžia daug kalba apie karą, jie galvoja, kad kariauja, bet aiškiai nesiima veiksmų, pvz., Generalinė prokuratūra. Jie net nemato poreikio, juos tenkina tokia situacija. Tikrai manau, kad E.Švenčionienė turėtų leisti laiką areštinėje, o ne Maskvoje sakyti tokias kalbas. Jeigu nesugebame užkardyti kelio tokiai veiklai, kas būtų, jei ji būtų rimtesnė ir vykdoma rimtesnių žmonių? Man kelia abejonių, kiek Lietuvos institucijos pajėgios ir pasirengusios agresijai. Kiek tai ne popierinis pasiruošimas, o tikras. Vykdoma akivaizdi antivalstybinė veikla galiojant nepaprastajai padėčiai.

– Ar politinė valia galėtų atlikti kažkokį vaidmenį?

– Skambinti Generalinei prokuratūrai negalima. Gal tai natūralus mūsų visuomenės raidos etapas, kai kiekvienas paskendęs savo problemose. Bendri valstybiniai klausimai niekam nerūpi. Anksčiau tam tikras visuomenės politikų netiesioginis spaudimas sudarant atitinkamą foną kartais stumtelėdavo ištirti tokias rezonansines bylas. Pvz., Sausio 13 d. bylą. Negi galvojate, kad Generalinė prokuratūra savo iniciatyva tai darė? 2010 m., kai artėjo senaties terminas, prezidentės asmenine iniciatyva buvo suburtos reikiamos darbo grupės ir priimti įstatymų pakeitimai, kad būtų sudarytos sąlygos bylai perkvalifikuoti. Iki tol prokurorams, nekilo klausimo, ar normalu, kad Sausio 13 d. įvykius traktuojame kaip tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Nebuvo nei karo nusikaltimų, nei nusikaltimų žmogiškumui... Tik po įstatymų pataisų, kurias inicijavo prezidentė, Generalinė prokuratūra sukruto, atnaujino ikiteisminius tyrimus.

Seniau buvo nuostata, kad, jei pradedami ikiteisminiai tyrimai baigiasi blogai, nerezultatyviai, – prokurorams blogai. Tačiau tai juk nerodo prokurorų darbo kokybės. Suprantu, kad yra dar viena problema, kur mūsų teisėsaugos institucijos per 30 metų nenuėjo toliau, negu buvo. Klasikinius nusikaltimus: nužudymą, vagystę ir pan. – galima ištirti, bet nusikaltimų, kurie reikalauja daugiau intelektualinių pastangų, pvz., ištirti antivalstybinę veiklą, kai reikia išmąstyti, kodėl tai antivalstybinė veikla, – prokurorai nebesugeba. Turime mažai patirties. Be Algirdo Paleckio bylos, turime 1991 m. bylų su visomis „Jedinstvo“ organizacijomis – jų antivalstybiniai tikslai buvo atviri. Kai žmonės šlovina Rusijos agresiją, nesusiejama, kad agresijos šlovinimas – karo propaganda.

– Kiek žinau, karo propaganda Lietuvoje draudžiama.

– Taip. Konstitucijoje parašyta, kad karo propaganda Lietuvoje draudžiama. Vadinasi, tai veikla, nukreipta prieš Lietuvos konstitucinės santvarkos pagrindus. Tai ir reikia įrodyti, kad tai antivalstybinė veikla. Keli Baudžiamojo kodekso straipsniai mini, kad, jei kuriama organizacija turi tikslą kovoti su konstitucine santvarka arba padeda kitai valstybei veikti turint tikslų, priešingų konstitucinei santvarkai, – tokia veikla, priešinga Lietuvos nepriklausomybei, yra draudžiama. Ką reiškia pasakymai – Rusija vaduoja pasaulį nuo fašizmo, trėmimai buvo vykdomi pačių lietuvių? Mano požiūriu, tiems keliems piliečiams jau dabar galima antivalstybiniais tikslais suvaržyti laisvę, sulaikyti, neleisti keliauti po užsienį, nes jie tęsia nusikalstamą veiklą 

Akis bado nekompetencija

– Mūsų valstybė atrodo silpna, kad nesugeba suvaldyti poros antivalstybininkų.

– Tai asocijuojasi su valstybės pasirengimu gintis teisėtomis priemonėmis. Tokio pasirengimo nėra. Rodome valstybės impotenciją. Man kyla nerimas, kas bus, kai kils rimtesnių iššūkių. Kariams ir kai kuriems kitiems kyla nerimas dėl pasirengimo atremti agresiją. Nekompetencija kaip reiškinys, matyt, yra gana plačiai išplitusi. Bijau, bus nueita tradiciniu keliu – koreguoti įstatymus. Mačiau vieną įstatymo iniciatyvą, kuri, manau, pavojinga. Siekiant išspręsti šią problemą, norima išplėsti Baudžiamojo kodekso straipsnius. Prokurorams neakivaizdu, kad tai veikla, nukreipta prieš nepriklausomybę ir konstitucinę santvarką. Baudžiamąjį kodeksą norima papildyti veikla, priešinga Lietuvos nacionalinio saugumo interesams. Pakliūvame į pavojingą zoną. Nepriklausomybė, konstitucinė santvarka, teritorinis vientisumas– tai nekintantys nacionalinio saugumo interesai. Valstybė tai turi garantuoti bet kuriuo atveju. Nacionalinio saugumo interesai gali kisti. Ar žmonės, siūlantys šias pataisas, nepagalvoja, kad kas nors pasikeis po penkerių ar dešimties metų ir kas nors sugalvos, kad Lietuvos nacionalinio saugumo interesams prieštarauja glaudesnis bendradarbiavimas su Taivanu?

– Generalinė prokuratūra komentavo, kad vykdomas tyrimas dėl A.Paleckio Tarptautinio geros kaimynystės forumo, bet viešai neskelbiama, nekomentuojama. Kai bus rezultatai, visuomenė bus supažindinta...

– Kokių dar rezultatų reikia? Turime kalbas Maskvoje. Pradėtas tyrimas, bet tik po tikrai nemažo viešo spaudimo. Asociacija kaip niekur nieko įregistruota, o tyrimas ne iš karto pradėtas dėl įregistravimo aplinkybių. Pradėtas tyrimas tik dėl vieno baudžiamojo straipsnio– padėjimas dirbti užsienio valstybei. Kur visi kiti – antikonstitucinė organizacija, nusikaltimų neigimas, karo propaganda ir pan. Manau, dirbama nekokybiškai ir neišmanančiai. Kol kas niekas nepaneigė tokio mano nusistatymo, nes, jei būtų dirbama kokybiškai, šie asmenys jau seniai būtų sulaikyti ir ikiteisminis tyrimas vyktų gerokai rezultatyviau, su žymiai geriau matomomis perspektyvomis.

Diktatorių kompleksai

– Kam rusams reikalingi referendumai?

– Yra toks paradoksas, kurio dar neišnarplioju. Visi diktatoriai veikia prieš demokratiją. Tačiau kartu visi jaučia kompleksą, jaučiasi nelegitimūs ir jiems reikia demokratinių procedūrų, kad bent parodytų, jog jie taip galėtų būti legitimizuoti. Dėl referendumų – tas pats. Juk paimk ir prisijunk.

Gali ateiti momentas, kai visuomenė bet kurią valdžią privers dirbti tėvynės labui ir tarnauti žmonėms. Turiu vilčių.

– Ar Adolfas Hitleris skelbė referendumų?

– Gal ir yra buvę, bet bijau suklysti. Klaipėdoje neskelbė, Lietuvai paskelbė ultimatumą ir prisijungė. Man kyla klausimas – kam, dėl ko? Net Putino bendrininkas Aliaksandras Lukašenka susilaiko nuo atviro pripažinimo. Kitas niuansas – gal jie savo žmonėms, kurių smegenys praplautos, mėgina kažką parodyti.

– Kaip manote – rusai tikrai tokie kvaili?

– Manau, nemaža dalis turbūt taip. Gal valdžia apie didžiąją jų dalį taip galvoja ir dėl to rengia pseudoreferendumus. Rusijoje nemaža gyventojų dalis tiki viskuo.

– Atrodo, kad nemaža dalis įtikėjusi apie kovą su fašizmu ir pan.

– Gali būti. Yra įkalta į galvą, kad kiekvienas pasisakantis prieš yra fašistas, nacistas. Liūdna tai matyti.

– Dabar dalis gyventojų nori sprukti iš Rusijos. Ką daryti su norinčiais atvykti?

– Dvejopa situacija. Viena vertus, Lietuva, kaip ir bet kuri kita valstybė, neįpareigota įsileisti užsieniečių, įskaitant ir rusus. Dėl to nėra problemų. Panašią nuostatą bus siekiama įgyvendinti, jei dar neįgyvendinta. Tai suprantama, nes ir prieglobsčio prašančių asmenų valstybė gali nepriimti, jeigu tai keltų grėsmę jos nacionaliniam saugumui. Kita vertus, yra kiekvieno žmogaus statuso ir teisių klausimas. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, speciali konvencija skelbia kiekvieno žmogaus teisę į prieglobstį, jei jis persekiojamas.

– Gal galime baigti pokalbį optimistiškai?

– Tikiuosi, kad Lietuvoje galų gale atsiras laisvų ir drąsių žmonių bendruomenė, kurie nebijos prisiimti atsakomybę, priimti sprendimus, bus iniciatyvūs. Norisi tikėtis iš jaunesnės kartos, kad, nematę sovietinių įpročių ir tendencijų, jie pakeis situaciją. Gal padėtis ne tokia bloga. Pati visuomenė ne kartą yra įrodžiusi gebėjimą mobilizuotis agresijos prieš Ukrainą fone – kokios vyksta paramos kampanijos, perkame „Bayraktar“... Gali ateiti momentas, kai visuomenė bet kurią valdžią privers dirbti tėvynės labui ir tarnauti žmonėms. Turiu vilčių.